Jūratė Laučiūtė. Ką atnešė žydų istorijos metai?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.

Ne, klystu – ne „kaip paprastai“. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai,  kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.

Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.

Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.

Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.

Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų“ amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.

Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.

Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…

Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros  lygio smukimas!

Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.

Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.

O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.

Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.

Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.

Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.

Už ką? Kodėl?

Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?

O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?

Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek  žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti“ Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?

Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?

Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.

Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir  laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė  ir užaugo  Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis  Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone,  keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda  prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.

Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.

Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“  (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.

Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…

Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir  padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.

O kaip pas mus? Mes  tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė  žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.

Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.

Patys tai patys…

Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…

Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.

Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.

Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.

O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.

Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po  miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.

zydai_lietuva_01
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.

Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog  nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir  susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia“ tauta.

Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?

Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.

O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu? 

Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.

O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.

2020.11.03; 10:32

print

7 komentarai

  • Geras straipsnis. Yra daug istorijų kaip lietuviai, rizikuodami savo šeimos narių gyvybėmis, gelbėjo žydus, o kiek yra istorijų kaip žydai gelbėjo lietuvius nuo trėmimo į Sibirą, nuo NKVD?

    • Girdėjau vieną istoriją kaip vienas enkevedistas žydas išgelbėjo lietuvį banko tarnautoją pavarde Idzelis…Bet man rodos kad šis enkevedistas manė kad gelbėja žydą.

  • girdėti, atsiprašant, piemenų kaltinimus, nors patys jie karo nė iš tolo neuostė, ir nei prie sovieto, nei dabar vargo neuostė. Jie net neįsivaizduoja, kaip baisiai už gelbėjimą nukentėjo gelbėtojai ir jų palikuoniai nuo abiejų okupantų; nesuvokia, kokie sunkūs, nepagydomi to padariniai ir gelbėtojų, ir jų vaikų sveikatai, kentėti VISĄ likusį gyvenimą!
    Kaip gerai, kad patys gelbėtojai nesulaukė, neišgirdo visokių vanagaičių-kuklianskaičių, t.y., neišgirdo palikuonių tų, ką jie išgelbėjo, ,,tiesos žodžio“!
    Įsivaizduokim – moteris rizikuoja savo vaiku, visa savo šeima bei kartu gyvenusiais artimaisiais (o miestelis, tai nujausdamas, drebėdamas tyli – nes tylėjimas irgi buvo nusikaltimas, galėjęs konclageriu ir mirtimi baigtis!), ir dabar išgirsta štai tokį savo tautos šmeižtą! Juk gelbėtoju buvo ne tik tas, kas pats asmeniškai gelbėjo, bet kiekvienas tai žinojęs ar bent įtaręs ir tylėjęs! – Ar vardan to, kas pastaraisiais metais vyko, jie gelbėjo??? O jei tai, neduok Dieve, pasikartotų – ar visa tai girdintys gelbėtojų anūkai ryžtųsi taip rizikuoti savimi ir savo artimaisiais, žinodami, kuo ateityje tai gali baigtis?

  • Aš pats asmeniškai nežinau tokios istorijos,kad nors vienas žydas gelbėjo lietuvius tremtyje. Ar padėjo lietuvių partizanams. Užmušk,nežinau.

  • Ačiū už straipsnį. Man irgi krenta į akis vienos tautos – žydų didesnė kančia nei kitų. Filmuose – štampiniai baltaraiščių portretai. Išdavikai ir tik niekšai. Kai tuo tarpu žydų niekšų arba visai nėra, arba jie atsirado nulemti tam tikriems įvykiams. Mano tėviškėje (Mama pamena iki šiol) visas kaimas slapstė žydą prekybininką Urciką, viena kaimynė bėgo išduoti jį vokiečiams (beje vėliau ji išdavė partizaną rusams, po to partizanai su ja atsiskaitė- mirtim). Kol vokiečiai atėjo, žydas iš senelio namų išėjo, nes kaimynė buvo plepi ir bėgdama į miestelį išsiplepėjo kokiu „didvyrišku reikalu“ bėga. Žinia pasiekė senelį ir Urcikas išjo iš jo namų. Atėję vokiečiai nerado. Jau kita istorija kaip seneliai elgėsi tardymo metu, tai jau liaudies teisės mokslų universiteto praktikos pavyzdys. Taip slapstėsi ir žydo nerado ilgai, tačiau vėliau kitame krašte kur jo nepažinojo jis įkliuvo. Suimtas ir du baltaraiščiai veža į rajono centrą. Paklaustas kur slapstėsi, išdėsto visų kaimo žmonių pavardes. Kas belieka? Nusimato pirčiupiai? Baltaraištis sudaro sąlygas jam bėgti…ir , žinoma nušaunamas. Ar tikrai baltaraištis yra trafaretiškas žudikas? Kokia drama kilo jo sąmonėje. Niekam neįdomu. Jis nužudė žydą ir viskas. Žinoma buvo ir idėjinių žudikų, beje tas pats kaimas ir stribus ir žydšaudžius vertina vienodai. Bet šitą istoriją prisimena su liūdesiu. O ar ji viena?

  • Kažkada girdėjau prof. I. Veisaitės pasakojimą, kaip ją gestapo laikais išslapstė generolo Ladygos šeima, bet kai jos globėjus, jau vėliau bolševikai, sugrūdo į kalėjimus ir lagerius, profesorės prisiminimai baigėsi. Buvo galima prisiminti, kaip nešė į KPZ (корпус политзаключёных) jiems nuo bado apsiginti lauknešėlius, kaip užtardama ir gindama derėjosi su savo partorgais, ar kitokios ieškojo pagalbos…Tarybinėse įstaigose buvo nemažai galingų žmonių, galėjusių ją išklausyti. Profesorė kukliai nutylėjo.

  • Delfyje, ko gero, nespausdintų tokio straipsnio? Autorė tik užsiminė apie pirmus(kai kam beveik dvejus) pirmojo okupanto metus, pasakydama, kad Vakarų Europa nelabai ką apie tai žino….O juk per tuos metus ir susidarė tas psichologiškai nuodingas rūkas, kuris krito ant žydų(kitokių) galvų kraujo lietumi. Pamatyti vieną žydą tarp NKVD-istų dešimt kartų blogiau negu ten pamatyti 10 lietuvių…Tokia jau žmogaus ir masių psichologija…Ar daug išsigimėlių reikėjo, kad išžudytų 160-180 tūkstančių žydų, vokiečiams vadovaujant, palaiminant ir grasinant? Dabar priskaičiuoja….keliasdešmt tūkstančių tokių lietuvių(Vinokuras visai neseniai)…Ir kas jie-pagal jie priskirti toms kelioms dešimtims tūkstančių? Pagal tai, kad arklį vadeliojo ar turtą kažkur po sušaudymų pervežė? Ar sudeginti tą turtą reikėjo su visais namais? Kodėl rusai taip nepuolė lietuvių dėl tų žudynių? Argi tik todėl, kad buvome inkorporuoti? Jų pačių požiūris į žydus buvo nepalankus žydams, ir šiais laikais atsigavęs, sustiprėjęs pačioje Rusijoje. Lietuvius-žydų žudikus, rusai nuteisė, per daug nesigilindami kaip jie-paprasti žmogeliai) tokiais tapo, bet užtat akcentavo tuos, kurie buvo iškilesni-kurie kažkokį raštą pasirašė dėl geto kūrimo, lyg jie savo iniciatyva tai būtų darę, o vokiečiai…kliudę, arba dėl turto perėmimo, jau po žydų sušaudymo…Taip susiklosčius aplinkybėms, rusams labai patogu buvo šmeižti visą Lietuvos santvarką, jos elitą, kultūros žmones, visokias Smetonos laikų suaugusių ir jaunimo organizacijas organizacijas, kurios jų supratimu nusipelno beapeliacinės paniekos…

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.