Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tarptautinės parodos „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“ atidaryme, kurioje, sakydamas sveikinimo kalbą, akcentavo Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją ir jos europietiškąją dimensiją, rašoma Prezidentūros pranešime žiniasklaidai.
„Simboliška, kad būtent šiandien atidaroma tarptautinė paroda atveria dar ankstesnius ir gilesnius Lietuvos bei Lenkijos, o ir visos Europos istorinių ryšių bei kultūrinės integracijos klodus. Į Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus sugrįžta renesansinė didybė – reprezentatyviausi Žygimanto Augusto gobelenų kolekcijos artefaktai, kurie yra išskirtinis Europos kultūros istorijos fenomenas, pasaulio meninio paveldo integrali dalis“, – sakė prezidentas.
Anot jo ši paroda – ypatinga ir prasminga Krokuvos Vavelio karališkosios pilies, o per ją – ir visos Lenkijos dovana Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga. Dėl jau daugelį metų tarp Lietuvos ir Lenkijos muziejų, mokslo ir kultūros atminties institucijų sėkmingai plėtojamo tarptautinio bendradarbiavimo su reprezentatyviausiais Žygimanto Augusto gobelenais nuo šiandien galės susipažinti ir vilniečiai, Lietuvos gyventojai bei mūsų šalies svečiai, tarp jų ir liepos mėnesį į NATO viršūnių susitikimą Vilniuje atvyksiantys Aljanso valstybių vadovai. Lenkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
„Lietuvos ir Lenkijos istorinėmis relikvijomis vadinamos meninės vertybės šiandien atveriamos 700 jubiliejų švenčiančiame Vilniuje tam, kad primintų mūsų šalies turtingą praeitį, jos glaudžius europinius ryšius, šiuos reiškinius grąžintų į mūsų istorinę savimonę, žadintų pasididžiavimą savo valstybe. Tai meninis liudijimas to, kad Lietuva visuomet buvo, yra ir bus integrali Europos kultūrinės ir vertybinės erdvės dalis“, – pabrėžė šalies vadovas.
Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejaus rinkiniai pasipildė nauju eksponatu – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) laišku žmonai Kotrynai Habsburgaitei (1533–1572), rašytu 1566 m. balandžio 21 d. Liubline.
Jo atsiradimo istorija apgaubta mįslėmis. XVI a. valdovo, paskutiniojo Jogailaičio Lenkijos ir Lietuvos sostuose laišką vienas Austrijos Graco miesto antikvarų rado dėžėje kartu su istoriniais karybos daiktais. Antikvariato darbuotojai nusprendė, kad šis dokumentas galėtų būti įdomus Lietuvos ar Lenkijos kolekcininkams, bibliotekoms bei muziejams, ir paskelbė parduodą netikėtai atrastą Žygimanto Augusto laišką aukcione. Valdovų rūmų muziejus įsigijo šį laišką, nes muziejuje kaupiamas rūmų šeimininkų autografų rinkinys, be to, Žygimantas Augustas daug laiko praleido Vilniuje ir mėgo šį miestą. Jam valdant Vilnius buvo tapęs faktine ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos sostine, šio valdovo rūpesčiu buvo baigti renesanso stiliumi rekonstruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, juose sukauptos Europą stulbinusios brangenybių, meno, ginklų šarvų, retenybių kolekcijos, turtinga biblioteka.
Valdovų rūmų muziejaus specialistai svarsto, kad XVI a. antroje pusėje rašytas laiškas kelis šimtus metų galėjo būti saugomas Austrijoje, nes Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas jį siuntė žmonai Kotrynai Habsburgaitei, kuri tuo metu keliavo iš Lenkijos į Austriją. Iš teksto matyti, kad Lenkijos ir Lietuvos valdovė kelionės metu su Žygimantu Augustu nuolat keitėsi laiškais.
Valdovų rūmų muziejaus įsigytame laiške Žygimantas Augustas rašo, kad jį pasiekė žmonos Kotrynos laiškas, kuriame ji išreiškė viltį, kad Žygimantas Augustas yra sveikas ir sėkmingai grįžo į Lenkiją. Valdovas dėkoja už gerus palinkėjimus ir taip pat linki žmonai daugybės malonių įspūdžių. Valdovas prašo, kad Kotryna ir toliau praneštų laiškais ar kitais būdais, taip pat per Pėčo (laiške minimas sen. miesto pavadinimas – Quinqueecclesia) vyskupą, ar sėkmingai klostosi jos kelionė. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis rašo neprieštaraująs, kad žmonos dvaro matrona būtų išsiųsta (taip žmonai leidžiama atsisakyti vienos iš dvaro damų). Tačiau, pasak valdovo, į jos vietą turi būti surasta kita matrona. Žygimantas Augustas laiške užsimena, kad dar vieno prašymo sprendimą atidedąs vėlesniam laikui. Taip pat pažada parašyti, kai pagerės jo sveikata. Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Valdovų rūmų muziejaus kultūros istorikė dr. Rasa Leonavičiūtė-Gecevičienė sako, kad tai itin vertingas ir retas eksponatas, nes tokių laiškų iš XVI a. su valdovo autografu Lietuvoje esama labai nedaug. Vertingas ir laiško turinys, iš kurio daugiau sužinoma apie Žygimanto Augusto ir jo žmonos Kotrynos Habsburgaitės tarpusavio santykius: matyti, kad, nepaisant to, jog sutuoktinių santykiai buvo sudėtingi ir stokojo tarpusavio šilumos, bendrauta mandagiai ir draugiškai. Toks bendravimas išliko netgi faktiškai išsiskyrus.
Trečioji ir paskutinioji Žygimanto Augusto žmona Kotryna Habsburgaitė už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio ištekėjo 1553 m. birželį, praėjus dvejiems metams po Barboros Radvilaitės mirties. Kotryna, kaip ir jos jaunesnioji sesuo – pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė (1526–1545), buvo Šventosios Romos imperatoriaus, Vengrijos ir Čekijos karaliaus, Austrijos arkikunigaikščio (erchercogo) Ferdinando I ir Onos Jogailaitės (1503–1547) dukterys. Taigi Žygimantas Augustas buvo vedęs savo artimas giminaites – pusseserės dukteris, kurioms kartu buvo ir sutuoktinis, ir antros eilės dėdė.
Kaip ir sesuo Elžbieta, gyvenusi, 1545 m. mirusi ir palaidota Vilniuje, Kotryna Habsburgaitė Lietuvos sostinėje praleido nemažai laiko. Pirmą kartą Vilnių ji pamatė 1554 m. gegužę. Rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kad vietiniai ją sutiko labai šiltai, dvare visą vasarą vyko puotos ir vaišės. Su nedidelių išvykų pertraukomis Vilniuje valdovė gyveno net devynerius metus. Jai viešint Lietuvos sostinėje buvo pasklidusios džiaugsmingos kalbos apie Lenkijos ir Lietuvos valdovo sutuoktinės nėštumą, tačiau dėl nežinomų priežasčių vaikelio pora taip ir nesulaukė. Ši neišpildyta viltis pakenkė tiek Kotrynos įvaizdžiui, tiek sutuoktinių tarpusavio santykiams.
1562 m. Kotryna Habsburgaitė Vilniuje šventė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės vestuves su Suomijos kunigaikščiu Jonu Vaza, vėlesniu Švedijos karaliumi. Tuoktuvės įvyko spalio 4-ąją, Šv. Pranciškaus dieną.
Vestuvės buvo labai iškilmingos, vyko žaidynės, turnyrai, grojo muzika, su mažomis pertraukomis puota truko visą savaitę. Žygimantas Augustas ir Kotryna Habsburgaitė dar pusę mylios už Vilniaus lydėjo jaunavedžius.
Valdovų rūmuose bus eksponuojamas Žygimanto Augusto laiškas žmonai. Valdovų rūmų nuotr.
Kai Lenkijos ir Lietuvos valdovas Žygimantas Augustas išvykdavo į Varšuvą, Kotryna Habsburgaitė ne kartą gyveno Vilniuje viena, sakydama, kad čia jai būti maloniau, o santykiai su vietos diduomene – šiltesni. Nuo 1556 m. kompaniją Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje jai palaikė Žygimanto Augusto seserys Ona ir Kotryna Jogailaitės. Šias tris moteris siejo draugiški santykiai. 1566 m. dėl nesėkmingai susiklosčiusių vedybinių santykių Žygimanto Augusto žmona išvyko iš šalies ir apsigyveno Lince, Austrijoje. 1572 m. vasarį ten mirė. Tų pačių metų liepą Knišine užgeso ir jos sutuoktinio, paskutiniojo Jogailaičio Žygimanto Augusto gyvybė.
Netikėtai surastą 1566 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto laišką su autentišku valdovo autografu jau nuo kitos savaitės antradienio, lapkričio 15 d., bus galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus nuolatinėje ekspozicijoje – Barokinėje valdovo bibliotekoje. Kaip žinoma, Žygimantas Augustas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje buvo sukaupęs vieną didžiausių ir turtingiausių to meto Europoje bibliotekų, kurioje būta per 4 tūkst. knygų. Valdovo laiškas, kaip naujai įsigyta unikali lituanistinė vertybė, bus rodomas kelis mėnesius, o vėliau perduotas į restauratorių rankas, kad būtų išsaugotas ilgiems šimtmečiams.
Žygimanto Augusto bronzos biustas. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
Antradienį Seimui planuojama pateikti rezoliucijos projektą, kuriuo siūloma pagerbti Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines.
Dokumento projekte, kurį parlamentarų grupės vardu ketina pristatyti Seimo narys Arūnas Gumuliauskas primenama, kad Žygimantas Augustas sustiprino Lenkijos ir Lietuvos santykius, kad jis buvo Lenkijos – Lietuvos valstybės stiprios jungties su Baltijos jūra koncepcijos autorius bei jos įgyvendintojas.
„Žygimantas Augustas įėjo į lenkų ir lietuvių tolerancijos istoriją. Likdamas ištikimu katalikybei, jis tuo pačiu metu pripažino tarpreliginį diskursą ir rūpinosi, kad būtų gerbiamos stačiatikystės bei protestantizmo išpažinėjų teisės. Būdamas puikiai išsilavinusiu valdovu, Žygimantas Augustas pasistengė, kad jo valdymo laikais, Renesanso epochoje, vystytųsi literatūra, menas ir architektūra, o jo valdoma valstybė taptų vienu iš humanizmo centrų“, – sakoma rezoliucijos projekte.
Suvokdami Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto nuopelnus, projekto autoriai ragina prisiminti jo gyvenimą bei pasiekimus.
„Kraujo ryšiais susijęs su vienomis garsiausių Europos giminių Habsburgais ir Aragonais istorijos puslapiuose jis išliko kaip vienas žymiausių valdovų. Žygimanto Augusto asmenybė įkūnija geriausias Europos regiono politines tradicijas“, – sakoma rezoliucijos projekte.
2020 m. rugpjūčio 1 d. sukako 500 metų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo.
Augusto ir Barboros meilė įamžinta pašto ženkle. Lietuvos pašto nuotrauka
Šiais metais minimos 500-osios Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo metinės. Ta proga Lietuvos paštas šeštadienį išleidžia pašto ženklą.
Neatsitiktinai jame Žygimantas Augustas vaizduojamas kartu su jo gyvenimą pakeitusia mylimąja Barbora Radvilaite – jų meilės istorija garsi iki šių dienų.
Įkvėpti šios istorijos, savaitgalį vilniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami parašyti laišką savo mylimiesiems, skelbia Lietuvos paštas.
Pašto ženklą kūrė lenkų dailininkas Božydaras Grozdewas. Pašto ženklo nominalas – 0,81 euro, tiražas – 30 tūkst. vienetų. Kartu su pašto ženklu bus išleistas ir pirmos dienos vokas.
Antspaudavimas pirmos dienos datos spaudu vyks Vilniaus pašte šeštadienį.
Šis pašto ženklas – tai antras bendras Lietuvos pašto projektas su Lenkijos paštu. Su tokia pačia iliustracija, tą pačią dieną bus išleistas ir pašto ženklas Lenkijoje.
Pašto ženklui pasirinktas motyvas iš Jano Mateikos (1838-1893) paveikslo ,,Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilų dvare Vilniuje“, esančio Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Paveiksle jaučiama liūdesio nuotaika, pranašaujanti tragiškus įvykius ateityje.
Neabejotinai, su šiais įvykiais susijęs blogas ženklas – kometa ir griežtos karalienės Bonos portretinis vaizdas. Pasak legendos, ji nunuodijo Barborą.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiais metais minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto gimimo 500-ąsias metines, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai sulaukė dovanų – kultūros mecenatas, verslininkas Pranas Kiznis ir Vyčio paramos fondas dovanoja muziejui šio valdovo bronzos biustą.
Ukrainoje sukurtas ir iš šios šalies atkeliavęs meno kūrinys papuoš Valdovų rūmų muziejaus atkurtų istorinių interjerų ekspozicijos erdves, o lankytojams jis bus pristatytas specialiai surengtose iškilmėse liepos 6-ąją, švenčiant Valstybės dieną ir minint Valdovų rūmų muziejaus septynerių metų aktyvios veiklos ir atsivėrimo lankytojams sukaktį.
„Žygimantas Augustas – dažnai kontraversiškai vertinamas, dramatiškais laikais gyvenęs, Vilnių labai mylėjęs ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statybai bei rezidencijos plėtrai bene labiausiai nusipelnęs valdovas. Tad esame dėkingi kūrėjų komandai, mecenatams ir visiems prisidėjusiems prie dovanos, kuri pabrėžia šio valdovo atmintį jo tikruosiuose istoriniuose namuose“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Į Valdovų rūmų muziejų atkeliavęs Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto (1544/1548–1572) biustas yra dar 2018 m. įgyvendintos Vyčio paramos fondo iniciatyvos atgarsis. Paskelbęs valdovo paminklo konkursą, fondas sulaukė skulptorių Stasio Žirgulio ir Algirdo Boso pasiūlymo, tačiau tuo metu neturėjo galimybių modelį išlieti numatytu laiku. Dėl šios priežasties nuspręsta įgyvendinti kūrėjų iš Ukrainos Boriso Krylovo ir Olesiaus Sydoruko pasiūlytą variantą. Ukrainiečiams talkino žinomas Lietuvos menininkas Rimantas Dichavičius, o liejimo darbus padėjo atlikti Roberto Gabulo vadovaujamas Ukrainos fondas „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“. Žygimanto Augusto bronzos biustas. Valdovų rūmų muziejaus nuotr.
Prie projekto prisijungė ir Pasvalio savivaldybė bei rajono bendruomenė. Pasvaliečiai šį valdovą laiko savo krašto garsintoju: 1557 m. Žygimantas Augustas su Livonijos ordinu pasirašė vadinamąsias Pasvalio sutartis, kuriomis buvo laikinai sustabdyta Maskvos ekspansija.
Tad 2018 m. gruodžio 7 d. paminklas buvo atidengtas Pasvalyje, o šiais metais, minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, tokia pat skulptūra nuspręsta papuošti ir istorines erdves atkurtuose Valdovų rūmuose.
Oficiali biusto pristatymo Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinė menėje ceremonija numatyta 2020 m. liepos 6 d. 14 val. Joje dalyvaus Seimo pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Volodymyras Yatsenkivskis, taip pat prie skulptūros atkeliavimo į Valdovų rūmų muziejų prisidėję žmonės – kultūros mecenatas ir verslininkas dr. Pranas Kiznis, kolekcininkas, Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas. Šioje ceremonijoje, kaip viename iš Valstybės dienos programos renginių Valdovų rūmuose, bus galima apsilankyti nemokamai, tačiau būtina išankstinė registracija.
Ne vien dėl Visuotinės žmogaus teisių ir laisvių deklaracijos.
Mano senelės Elenos Vainės Oranskaitės Šakalienės (palaidota Marijampolės kapinėse šalia savo vyro Antano Šakalio, Vlado Šakalio, žinomo pasipriešinimo sovietiniams okupantams dalyvio https://slaptai.lt/knygos_rus/Antarktidos_imperatorius/?page=3, senelio) protėvių gyvenimas tampriai susijęs su Ukraina LDK ir vėlesniais laikais.
Vainiai Oranskiai visada buvo aršūs Maskvos priešininkai, karų su Rusija dalyviai. Paminėsiu žymesnius iš dar neskelbtos su šaltinių citavimu knygos. Jos parašymą stimuliavo ir tik ką a.a. profesoriaus Edvardo Gudavičiaus veikalai.
Trys broliai Vainiai Oranskiai (herbas Kosciecza) Vilniuje vykdė įvairius Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavedimus.
Vienas iš jų 1540 metais buvo Žygimanto Senojo pasiuntinys pas Krymo chaną Sahib Girejų. 1537 m. Sahib Girejus po ilgų derybų sutiko atnaujinti sąjungą su LDK, nukreiptą prieš Maskvą. Chanas paleido nuo 1538 m. užstatu laikytą LDK didįjį pasiuntinį Mykolą Tiškevičių, ir 1540 m. pabaigoje, po Vainiaus Oranskio kelionės iš Vilniaus į Krymą, sutartis buvo galutinai patvirtinta. Lietuvos Metrikoje ties 1540 m. data užrašytas Žygimanto Senojo laiškas chanui.
Kiti du, Paulius ir Simonas, buvo Žygimanto Augusto pasiuntiniai, gabendavę iš Vilniaus slaptus Didžiojo kunigaikščio įsakymus per karą su Rusija. Lietuvos Metrikoje aprašyta bent 20 jų atliktų žygių, kai kurie – po kelis tūkstančius kilometrų. Per dieną kartais nukeliaudavo apie 125 – 150 km.
Karo su Maskva metu, 1562 m. spalio 19 d. Pauliaus Vainiaus Oranskio sūnus Mykolas iš Vilniaus vyko su Žygimanto Augusto laiškais į Vasiliškes, Mastus, Skidlius, Radunę, Mstibogovą, Eišiškes, Varėną, Konevą, Dubičius, Zelvą, Valkaviską, Slanimą, Lydą, Bielyčią; Veliuoną, Punią, Anykščius, Žiežmarius, Josvainius, Skirsnemunę, Raseinius, Birštoną, Alytų, Simną ir Nemunaitį, o 1563 m. rugsėjo 17 d. – į Gardino, Bielsko, Drogičino, Ašmenos pavietus.
1569–1572 m. Paulius Vainius Oranskis buvo Voluinės Vladimiro seniūno pavaduotojas. Čia iš Žygimanto Augusto jis buvo gavęs nuosavybėn žemių.
Voluinėje nekilnojamojo turto turėjusiam Pauliui Vainiui Oranskiui teko išgyventi krašto inkorporavimo į Lenkiją tragediją, Liublino unijos akto pasirašymo išvakarėse.
Štai kaip įvykius Voluinėje aprašo tik ką a.a. prof. Edvardas Gudavičius savo knygoje “Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų”.
“Kovo 26 d. Lenkijos Seimas pritarė Žygimanto Augusto projektui Voluinei prijungti. Buvo pateiktas ir Seimo priimtas „Palenkės ir Voluinės sugrąžinimo“ aktas”. Kovo 28 d. valdovas pasirašė Palenkės ir Voluinės prijungimo privilegijas. Karaliaus universalai reikalavo iš tų Palenkės ir Voluinės senatorių ir atstovų, kurie dar neįsijungė į Lenkijos Seimą ir Senatą, tai padaryti ir prisiekti Lenkijos karūnai. Abi vaivadijos pakluso ne iš karto, ypač jų diduomenė. Žinoma, priešintis buvo galima tik pasyviai. Voluinės vaivada Bazilijus Ostrogiškis priesaiką atidėjo teisindamasis liga. Kai kas protestavo, kad raštai antspauduoti ne Lietuvos antspaudais. Lietuvai neturint jėgų šiems veiksmams pasipriešinti, visa tai buvo, žinoma, beviltiška…. Balandžio 4 d. Lenkijos Seimo atstovai pareikalavo iš neprisiekusiųjų atimti urėdus. Žygimantas Augustas, ieškodamas asmeninių kompromisų, atleido tiems, kurie teisinosi vien liga…. Su gudiškąja Voluine buvo dar sunkiau – daug kas neatvyko prisiekti numatytą gegužės 14 d. Teko pratęsti terminą iki gegužės 23-26 d. Pagaliau buvo priversti prisiekti vyskupas Vežbickis, Voluinės vaivada Čartoriskis…Pamatęs priešinimosi beviltiškumą, iš savo dvarų Voluinėje prisiekė Eustachijus Valavičius. Birželio 1 d. priesaiką už savo …Voluinės dvarus atliko Mikalojus Radvila Rudasis ir kunigaikštis Romanas Sanguška… Per porą mėnesių Lietuvos valdovas atėmė iš bejėgės savo valdomos šalies pusę jos teritorijos.“Voluinės Vladimiro pavieto dvarininkų, kurie 1569 m. prisiekė Lenkijai, sąrašuose užrašyti: Tichna, Vladimiro pavieto vaznys , ir jo brolis Jukna Oranskiai.”
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.
Žinoma, kad rotmistras Mykolas Vainius Oranskis dalyvavo Stepono Batoro ekspedicijose į Maskvos valstybę (1579 – 1582 m.), kurių pagrindinis rezultatas – Polocko atsiėmimas ir taikos sutarties su Maskva pasirašymas.
Pinsko ir Turovo unitų vyskupas Pachomijus Vainius Oranskis (1599–1655 m.) karjerą pradėjo Vilniuje, o mokslus baigė Romoje, prieš mirtį karaliaus buvo paskirtas Kijevo ir visos Rusios unitų metropolitu.
Stanislovas Vainius Oranskis (1730–1786 m.) buvo vienas antirusiškos Baro konfederacijos sukūrimo aktyvių dalyvių, dalyvavo mūšiuose su Kotrynos II kariuomene Podolėje, taip pat Baro gynyboje. Jo parašas ant 1768 m. vasario 29 d. akto, skelbiančio karaliaus Stanislovo Poniatovskio nušalinimą nuo sosto ir karą su Rusija, yra septintas iš eilės.
Vlado Šakalio ir mano prosenelis, Elenos Vainės Oranskaitės tėvas, Mikalojus netiesiogiai dalyvavo 1863 m. sukilime. Carinės valdžios sudarytuose nepilnuose sukilėlių sąrašuose paminėta apie 20 grafo Pliaterio sukilėlių iš Sebežo ir jo apylinkių. Vienas iš keturių brolių Vainių Oranskių su keliais draugais buvo paimti į nelaisvę. Sukilėliams simpatizavęs brolis Mikalojus, tuo metu buvęs Sebežo teisėjas, surengė jų pabėgimą. Vėliau bėgliai buvo sugauti ir nuteisti aštuoneriems metams katorgos darbų, o iš M. Vainiaus Oranskio buvo atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.
Vainių Oranskių gyvenimuose būta visokių istorijų. Štai pora iš jų dar neskelbtoje mūsų knygoje.
Rotmistras Mykolas Vainius Oranskis, 1609 metais turėjęs nuosavybėje Laskovo kaimą prie Voluinės Vladimiro, patyrė nuostabią, bet nelinksmą jam istoriją, turėjusią atgarsį ir šiais laikais.
Tais metais jo valstietis Kirilas Božko prie Laskovo kaimo Voluinėje surado brangų lobį. Bajoras laikė save teisėtu radinio, kurį pats įvertino 1000 auksinių, t. y. daugiau negu buvo vertas pats Laskovo kaimas su visa kuo, savininku. Tačiau nepaisant įstatymo raidės, pripažinusios žemės šeimininką radinio savininku, bajoras taip ir neatgavo šio lobio. Jis nukeliavo „per rankas“. Iš valstiečio brangenybės pakliuvo prekeiviui žydui Chaskeliui iš Voluinės Vladimiro, o tas, išsigandęs teismo, perdavė jas karaliaus pilies valdininkui – burggrafui Andriui Misevskiui.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Mykolo Vainiaus Oranskio teismo byloje prieš A. Misevskį, apkaltinus jį turto pasisavinimu, pastarasis teismui reikalaujant pateikė brangenybių sąrašą ir aprašą. Jame buvo ir kažkokių labai stambių auksinių monetų: „keturi auksiniai auksinai, panašūs į portugalus, su auselėmis; du auksinai, žymiai mažesni, taip pat su ąselėmis; vienas auksinis auksinas, panašus į Šv. Jono galvą su ąsele“. Be jų, valstietis Božko surado lauke „sidabrinę taurelę, du daiktus, panašius į vėžį, nuklotus granato akmenimis; keturias paauksuotas sagtis ir keturis paauksuotus sidabrinius kryželius“.
Byla “Mykolas Vainius Oranskis prieš A. Misevskį baigėsi tik 1626 metais. Jis lobio neatgavo, nes A. Misevskis pateikė teismui visagalio vaivadijos valdytojo kunigaikščio Jonušo Ostrogiškio raštelį, kuriame buvo parašyta, kad brangenybes gavo ir … paaukojo Viešpačiui Dievui, t. y. Bažnyčiai. O Bažnyčia – šventas reikalas.
Ir štai 1898 metų vasarą Uspenskio soboro – pagrindinės Kijevo Pečioros vienuolyno šventovės – galerijoje vyko remontas. Netikėtai vienoje sienoje buvo aptikta tuštuma – slėptuvė. Iš jos ant sukrėstų darbininkų pasipylė… auksas ir sidabras. Taip buvo aptiktas milžiniškas senovinių monetų lobis, kažkada užmūrytas cerkvėje.
Vertybių apskaita parodė, kad lobis svėrė 18 pūdų, t. y. apie 300 kilogramų. Komisija suskaičiavo 6184 auksines ir 9895 sidabrines monetas. Tarp jų buvo gana retai pasitaikančių Stepono Batoro (1576-1586), Zigmanto Vazos (1587-1632), Vladislovo Vazos (1632-1648) ir Jono Kazimiero (1648 – 1668) donatyvų ir portugalų. Be to, čia buvo įžymių Lietuvos didikų – kunigaikščių Radvilų – šeimyninių žetonų, taip pat unikalus kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio (1526-1608) nukaldintas medalis.
Viena iš didžiausių monetų ryškiai skyrėsi iš kitų. Ji turėjo privirintą gofruotą ąselę, apačioje papuoštą perliukų kekele. Tai buvo ne šiaip sau moneta, o tikras senovės Romos medalionas, svėręs 42 gramus.
Tokių radinių nebuvo matęs ne tik Kijevas, bet ir visa Rusijos imperija. Jo vertė daug kartų viršijo ne tik lobyje buvusių retų viduramžių monetų, bet ir unikalių XVI-XVII a. šeimyninių medalių ir žetonų vertę.
Medaliono averse buvo atspaustas imperatoriaus biustas profiliu. Ratu atspaustas lotyniškas užrašas išvertus bylojo: „Viešpats mūsų Konstantinas Augustas“. Monarcho paradinės karinės aprangos atributai – insignijos buvo: brangakmeniais papuošta diadema, šarvai ir karinis apsiaustas, ant peties sutvirtintas brangia sege – fibula su brangiaisiais akmenimis.
Medaliono reverse buvo pavaizduotas šešių žirgų kinkinio kovos vežimas. Jame – du žmonės, o užrašas – legenda bylojo: „Viešpačiai mūsų Konstancijus ir Konstantinas Augustai“.
Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tuo būdu pasaulio numizmatiką papildė dar vienas unikalus Romos medalionas, iš tų, kuriuos vadina „multiplais“, – ypač stambių monetų, kurių matmenys ženkliai viršija įprastinius nominalus.
A.Misevskio, sudariusio du 18 brangių daiktų, perduotų jam į „sekvestrą“, t. y. į vyriausybės depozitą, sąrašus, dėka XIX a. pabaigoje ir XX a. mokslininkai sugebėjo iš esmės išsiaiškinti tų daiktų išvaizdą.
Dokumente vienas iš „auksinų“ palyginamas su Šv. Jono galva, tad buvo galima manyti, kad tai kažkokio Romos imperatoriaus medalionas. Juk „galvutėmis“ viduramžių ukrainiečių valstiečiai vadino gausius romėniškų monetų radinius. Imperatorių veidų atvaizdai kažkodėl priminė jiems nukirstą Jono Krikštytojo galvą, dubenyje atneštą Erodui į puotų salę.
Tuo būdu teisminė Laskovo auksinių Romos medalionų ir kitų brangenybių lobio suradimo bylos analizė leido datuoti brangenybes IV – V a. Tai buvo pirmasis tokios rūšies lobis, aptiktas Europoje.
Aptikto Kijeve lobio dalį neabejotinai sudarė ir Laskovo lobis.
Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilėniškoji demokratija ir jos likimas
Negaliu susilaikyti nepateikęs skaitytojui savo bendraminčio, rašytojo ir mokslininko Algimanto Bučio „iškapstytos“ informacijos. Jis, atkakliai naršydamas po internetą, aptiko lenkų istoriko ir etnografo Zigmanto Gliogerio (Zygmunt Gloger, 1845–1910) sudaryto veikalo „Senosios Lenkijos iliustruota enciklopedija“ tekstą.
Citata, kurią iš suminėtos knygos drįstu perpasakoti, bus ganėtinai ilga, gal ir nuobodi. Bet, mano supratimu, ji labai informatyvi, iliustratyvi. Ji duoda mums platesnį, gilesnį epochinių pasikeitimų vaizdą. Pasitikėdami minėtos enciklopedijos sudarytoju, o taip pat ir mūsiškuoju iškiliu lietuvių kultūros istoriku dr. Algimantu Bučiu, skaitome:
„Iš visų Lenkijos karalių pats turtingiausias pagal brangenybes buvo Žygimantas Augustas Jogailaitis. Vyskupas Kamerynas pasakoja apie jį, esą labai mėgęs brangenybes. Parodė man rinkinius paslapčia, nes nenorėjo, kad lenkai sužinotų, kiek jų turi. Slaptame kambaryje ant stalo buvo padėta 16 užrakinamų skrynelių, visos pilnos brangenybių. 4 iš jų įvertintos 200 000 skudų, jam atiteko po motinos mirties, 4 nusipirko karalius už 550 000 skudų, tarp jų – skaidriai raudonas rubinas, kažkada priklausęs imperatoriui Karoliui V, už 80 000 skudų. Likusios skrynelės paveldėtos iš protėvių: jose begalė brangenybių, rubinų, smaragdų, deimantų, kurių kaina iki 300 000 auksinių skudų. Tas lobynas viršija savo verte Venecijos ir popiežių lobynus. Sidabro, be indaujos, lobyne iki 30 000 grivinų (150 centnerių), tarp jų – meistriško darbo sidabrinės vonios, fontanai, neregėto dydžio laikrodžiai su statulomis, vargonai, ąsotėliai, padėklai, taurelės, paauksuotos taurės, dovanotos karaliui karūnavimo proga“.[1]
Taigi… Į rankas gavome, sakyčiau, neįtikėtinos vertės faktą. Jį galima aiškinti pačiomis įvairiausiomis kryptimis ar aspektais. Mūsų pasirinktoji šios apybraižos kryptis – apeiginiai piliakalniai. Jos ir laikysimės.
Žygimantas Augustas, paskutinis Gediminaičių-jogailaičių dinastijos atstovas, mirė 1572 m. liepos 28 dieną. Jis nepaliko turėtam sostui įpėdinio. Nepaliko ir savo idėjų tęsėjo. Bet štai – liko neįtikėtini lobiai, lenkę bendrai sudėtus Venecijos (turtingiausios tuometės Europos respublikos) ir Vatikano turtus. Tikėtina, kad Barboros Radvilaitės vyro lobiai pagausėjo jam tapus naujo tipo valstybės – Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovu. Garsusis perlų vėrinys, kurį valdovas padovanojo savo išrinktajai, aukščiau įvardintų lobių fone atrodo tiesiog mažmožiu…[2] Tačiau pateiktasis asmeninių lobių sąvadas mums leidžia formuluoti keletą reikšmingų išvadų ar apibendrinimų.
Pirma. Apeiginių piliakalnių kultūra, kaip visuotinis seniesiems lietuviams būdingas reiškinys, jau buvo užgesusi, išpūkštyta. Antra, valdovų rankose turėti lobiai lemdavo jų mąstyseną ir realiąsias politines galias. O jos, t. y. galios, žvelgiant į anų laikų Lietuvą, buvo gana įspūdingos. Trečia. Lietuvių valstybės (tapusios imperija) valdantieji, vydamiesi krikščioniškosios Vakarų Europos standartus, pagal turtų kaupimą aiškiai buvo užbėgę į priekį… Toks skubėjimas pavirto ir „skubėjimu“ atsiriboti nuo piliakalnių epochai būdingo pilietinio demokratiškumo, paliekant jo rudimentus valdiniams (baudžiauninkams).
Vargu ar dera abejoti tuo, kad tankiau išaustas piliakalnių (ypač tų, kurie čia vadinami apeiginiais) tinklas ženkliai prisidėjo formuojantis anų laikų galingai lietuvių valstybei. Gal būtent su jų pagalba toji valstybė iš karto peraugo lietuviakalbę teritoriją ir tapo didžiule imperija. Tačiau politinė valia vis dėlto priklausė lietuviams. Kodėl? Atsakymą nesunku surasti. Viena iš pamatinių valstybinio konglomerato susiformavimo priežasčių buvo ta, jog lietuviai „surado“ (prisijungė) žemes, kurios nuo senesnių laikų kvėpavo protėvių kultūros dvasia. Slavų įsiveržimas nuo Karpatų pusės etnodvasinės kultūros prasme nebuvo triuškinantis. Tuo nesunku įsitikinti įsijautus ne tik į Kijevo Rusios elgseną, bet ir, ko gero, į dabartinius ukrainiečius (praėjusius LDK „mokyklą“…).
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Suprantama, kad su apeiginių piliakalnių nunykimu spartėjo senųjų papročių bei tradicijų kaita. Juolab, kad savo turėtą vaidmenį prarado žyniai ir vaidilos. O nuo dvasinės kultūros pamatų traukėsi kilmingieji, tuo pačiu įgydami didesnes teises modernizuotis, suartėti su Romos bei bizantiškąja kultūromis. Žodžiu, ir iš vidaus, ir iš išorės kito besiformuojančios lietuvių politinės nacijos socialinė organizacija. Ji tapo atviresne, palankesne kitatautiškumui. Plačiau tapo atverti vartai susiformuoti, pagal etninės kultūros bei religines pažiūras, mišriai valstybei. Tokiai valstybei, kuri savo valdas ir galias ėmė plėsti jos pradininko – lietuvių tautos susitelkimo (integralumo) sąskaita. Valstybė – tai visų pirma politinės nepriklausomybės forma. Deja, LDK, užgimusi kaip daugiatautė, ne per daug paisė lietuvių tautos pamatinių vertybių. Mus giria (ir patys mėgstame pasigirti) už politinę, kultūrinę ir, žinoma, – religinę toleranciją, kuri tų laikų aplinkiniam pasauliui nebuvo būdinga.
Įkyri mintis (pats temos sumanymas) tarsi reikalaute reikalauja pasikartojimų… Ir vis dėlto, kodėl anų laikų lietuviai, skirtingai nuo savo artimiausių kaimynų slavų, taip ir nepasirūpino savastimi? Kodėl nepuoselėjo savo kalbos? Kodėl nesirūpino apdairesniu, išradingesniu prigimtinės kultūros modernizavimu? Ar čia kalta vien vadinamoji tolerancija kitatautiškumui?..
Štai taip kritiškai kalbėdamas pirmiausia mąstau ne apie eilinį sodietį ar papročius skrupulingai saugojusį žynį ar vaidilą. Mąstau apie didžiūnus, apie kunigaikščius, kuriems, pagal Europoje įsigalėjusią tradiciją, labiau parūpo dinastiniai ryšiai (nesvarbu kokio sukirpimo). Parūpo ir nuo jų priklausantys turtai bei realioji politinė ir militaristinė jėga. Metaforiškai išsireiškus, Rėdos Rato sukimasis tapo pristabdytu… O vėliau, kaip žinome, ėmė suktis vos ne priešinga kryptimi… Apeiginiai piliakalniai padėjo įtvirtinti senųjų lietuvių tapatybę. Tačiau praradusi savo feodalinę aukštuomenę, o lygiagrečiai – ir savo dvasininkų luomą, tauta prarado ir labai ženklią, šiandien mums gal net sunkiai nutuokiamą turėtos ir „piliakalnių kultūros“ dėka įtvirtintos tapatybės pobūdį.
Beje, o kodėl nesusimąsčius ir kita, ne visai tradicine kryptimi?
Jei ne ta atskirtis tarp valdančiųjų ir valdomųjų ir jeigu ne lyg ir paspartintas piliakalnių kultūros nunykimas gal kitaip būtų susiklosčiusi ne tik etninių lietuvių istorija. Gal aisčių-baltų gyvensena, jų pasaulėjauta ir pasaulėžiūra galėjo tapti tuo Europos civilizacijos trečiuoju keliu ar bent tarpininku tarp Romos ir Bizantijos krikščioniškųjų galių? O tokio kelio aiškūs simptomai buvo susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Deja, suaižėjus tautos sąsajingumui, tie simptomai buvo palyginus greitai užvoluoti iš tų pačių rytų ir vakarų slenkančiais volais.
Mano laisvamaniškasis žvilgsnis toliau žvalgosi. Regis, jam neprieštarauja ir manoji širdis…
Pamenu vaikystės, paauglystės metus – iš bažnyčios sakyklos dažnai kartotą teiginį: „Greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, negu turtuolis pateks į dangaus karalystę…“ Ir čia pat, presbiterijoje, – garbingiausioje bažnyčios vietoje[3], matydavau puošniuose suoluose sėdinčius vietinius kilminguosius – didžturčius… Kita vertus, dabartinė, kelionėmis ženkliai praplėsta vizualinė atmintis įsiūlo neįtikėtino grožio ir puošybos, neįtikėtinos architektūros ir tapybos šedevrus: Venecijos, Florencijos, Kelno katedras… Žmoniškojo genijaus kūrinį – šv. Petro baziliką Romoje… Kokie turtai, kokios rinkliavos turėjo būti sukauptos šiems statiniams! Statiniams, kurie stulbintų eilinį žmogų, panašiai kaip Egipto faraonų laikais – piramidės!..
Vyskupai, markizai ir kunigaikščiai, pagal bažnyčios tradiciją, „privalėjo“ prabangiai gyventi. Privalėjo stebinti ir stelbti kitus, rangais žemesnius, savąja puošyba – puošniausiais rūbais, rubinais bei deimantais žėrinčiomis segėmis, žiedais… Martynas Liuteris su savo pasekėjais sukilo prieš šį sukauptus turtus ir puošybą pamėgusį pasaulį – Romos katalikų bažnyčią. Pavėluotai sukilo…
Vilniaus pilių komplekso maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar kartą prisiminkime Kornelijaus Tacito (Romos istoriko, I a.), Adomo Bremeniečio (prūsų arkivyskupo, XI a.) ir kitų svetimtaučių pagiriamuosius žodžius aisčiams, ypač pabrėžiant jų saikingumą, prabangos vengimą ir pan. Taigi, turime pagrindą teiginiui, jog piliakalnių epochos autochtonams prabangos dalykai, kaupiami turtai (kuriuos vėliau pamėgo savi didžiūnai) buvo svetimas, nepriimtinas pasaulis. Bendruomenės sutarimą, dorovinį sugyvenimą ardantis pasaulis. Būtent demokratiškas visuomenės tvarkymosi būdas ar kultūra piliakalnių epochai buvo gana būdingas bruožas, suformuotas nuo seno susiklosčiusia aisčių-baltų moraline, dvasine gyvensenos sankloda.
Atrodo nereikšminga detalė, kurią pateiksiu, bet mūsų apžvalgos atveju ji gana išraiškinga, svarbi… Štai, S. Daukantas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kunigaikštis (tik klausimas – kokio lygmens?) galėjo savo dukrą ištekinti už asmens, ypač drąsiai ir išradingai pasirodžiusio karo žygyje… Tuo pavyzdžiu turime ir papildomą įrodymą, jog mišrių pagal tautybę santuokų tradicija įsitvirtino vėliau, palaipsniui nunykstant apeiginių piliakalnių kultūrai, kada buvo imta dinastiniais ryšiais stiprinti autoritarinę valdžią ir – karinės galios įtvirtinimu kaupti turtus.
Tikėtina, kad piliakalnio teritorinės bendruomenės narių (santykinai mūsų vadinamų pilėniečiais) balsas buvo svaresnis nei įsivaizduojamo seniūno (ar vaito), kuris buvo irgi išrenkamas. Kuris, tikėtina, vadovaudavo taip pat išrinktiems bendruomenės atstovams – tarybai ar susiėjimui (mažajam seimeliui). Ta proga prisiminkime kad ir Brunono istorijoje minimą karalių Netimerą. Vis dėlto jisai priėmė krikščionybę. Bet štai nuo savųjų gentainių nesugebėjo apsaugoti paties Brunono ir jo palydos. Susirinkusiųjų (ir, žinoma, jiems atstovavusių išrinktųjų) balsas priimant ateiviams mirties sprendimą buvo lemiamas. O toksai sprendimas buvo priimtas dėl to, kad „įsibrovėlis“ Brunonas ne tik prikištinai bruko svetimą tikėjimą, bet ir nepaisė trijų įspėjimų iškeliauti. Visa ši istorija – neginčijamas įrodymas, jog vietiniai kunigaikščiai nebuvo visavaliai. Jie privalėjo paisyti bendruomenės nuostatų, kurias koregavo kriviai, žyniai, vaidilos ir kiti, atstovavę prigimtinės, tradicinės kultūros tęstinumui bei įtaigumui.
Pilies maketas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbėjome apie piliakalnių – apeiginių centrų klestėjimo epochą.
Bet… Pasaulis keitėsi. Ryškėjo atotrūkis tarp Romos krikščioniškojo ir senųjų lietuvių pasaulių. Kartu ryškėjo ir jau nunykusi senųjų lietuvių valstybinė sąranga. Visai natūralu, kad turėjo ryškėti ir pastangos švelninti minėtą atotrūkį. O tai reiškia, kad proporcingai turėjo didėti anksčiau bendruomenės kontroliuoto seniūno ar kunigaikščio pozicijos. Tuo pačiu turėjo silpti tradicijų ir papročių tęstinumo pozicijos. Betgi būtent tokių štai pokyčių reikalavo objektyvios sąlygos: gaunamos informacijos pobūdis, jos suvokimo laipsnis, sprendimų priėmimo operatyvumas ir pan. Suprantama, kad autoritarizmo pilėniečių bendruomenėje įsitvirtinimui įtaką darė tarsi savaime iš aplinkinio pasaulio slenkančios socialinio organizavimosi normos, standartai ir įvaizdžiai. Bet manytina, kad apeiginių piliakalnių praktikai dar neužgesus, pilėniečių balsas tebegaliojo sprendžiant žygių (tarp jų – ir grobiamųjų), bendruomenės gerbūvio, genties savigynos organizavimo ir pan. klausimus.
Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo istorikai, jau nuo XII–XIII a. lietuvių gyvenamose žemėse ėmė ryškėti vietinių kunigaikščių (feodalų) ir jiems pavaldžios kariaunos (kai kas juos vadina leičiais), ko gero, būsimų bajorų luomas. Savaime suprantama, pilėniečių kaip bendruomenės balsas dar sparčiau ėmė slopti. Iš istorijos šaltinių taip pat žinome: smulkesnių genčių sąjungos jungėsi į stambesnius teritorinius vienetus, dar labiau nuvertindamos apeiginių piliakalnių pilietinę paskirtį. Tolesnė jų plėtra sustojo. Vietoj šio proceso, t. y. apeiginių piliakalnių plėtros, jau XIII a. telkėsi ir garsėjo tokios smulkesnių genčių sąjungos, kaip: Lietuvos žemė, Nalšia, Deltuva, Upytė, Žemaitija. 1219 metų sutartyje su Voluine jau minimi tų žemių atstovai – vyresnieji kunigaikščiai. Tai rodė aiškią, ne tik stambios teritorinės valstybės formavimąsi, bet ir jos įsitvirtinimą. Šis procesas, kaip žinoma, tapo įformintas Mindaugo karūnavimu ir Lietuvos pripažinimu „normalia“ krikščioniškajai Vakarų Europai būdingos karalystės forma.
Deja, turėtume pripažinti ir tą ne visai mums malonų faktą, kad su Vytauto Didžiojo įsitvirtinimu ir valstybės modernizavimosi kryptimi lygiagrečiai „įsitvirtino“ ir pilėniečių, arba kaimo bendruomenių įbaudžiavinimas. Išskyrus vadinamuosius karališkuosius valstiečius (kurie galbūt buvo vadinamųjų leičių tąsa). Energingasis Vytautas gerai suprato įvykusias permainas: pasikeitęs karybos būdas ir ginkluotė reikalavo esminių (revoliucinių) žingsnių. Imperijos plėtimui ir jos išlaikymui reikėjo turėti pusiau reguliariąją kariuomenę – bajorus. Vytautas išplėtė jų luomą, kurį turėjo aptarnauti ir išlaikyti jam priskirtas žemesniųjų luomas. Tačiau tuo pačiu geso ir pastarojo luomo pilietiškumas, t. y. įvidintas (iš prigimties išplaukiantis) valstybinis patriotizmas, etninis ar tautinis. Valstybiniam patriotizmui lyg ir nebeliko „vietos“…
Štai taip ar panašiai nunyko, ko gero, ilgus amžius klestėjęs pilėniškasis demokratiškumas…
LDK pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tas mintis, kurias išdėsčiau šiame paragrafe, galima apibendrinti teigimu, jog dar iki krikščionybės Lietuvoje įvedimo, vadinamosios apeiginių piliakalnių bendruomenės išgyveno esminius, revoliuciniams persitvarkymams prilygintinus pokyčius. Metaforiškai išsireiškus, ant apeiginių piliakalnių kurstomą šventąją ugnį ir aplink ją susibūrusią pilėniečių bendruomenę pūkštė ne tik savoje aplinkoje susiformuojantys skersvėjai. Dar ir iki Vytauto reformos stiprėjo vėjo gūsiai, ėję iš rytų bei vakarų… Blizgesiu, puošyba pasipuošusi vadinamoji Vakarų civilizacija tarsi savaime plėtė savo įtaką ir valdas…
Betgi šalia viso to privalu pastebėti: prigimtinė kultūra, arba, kaip mes ją plačiau traktuojame, tautos matrica pasižymi ypatingomis, išskirtinėmis savo galiomis. Tomis galiomis, kurios padeda išsaugoti (ir perduoti ateinančioms kartoms) esminius bruožus. Išsaugoti savąją esatį pasaulyje…
Kartu dera pastebėti ir tą, sakyčiau, elementarią tiesą, kad tautos (ypač apsireiškiančios kaip politinė nacija) matricai reikšminga dalimi priklauso ir valdantieji, t. y. politinis elitas. Jų elgsena, jų polinkiai, kurie „netyčia“ perduodami visos tautos ateičiai. Na, o konkretizuodamas šį teiginį skaitytojo dėmesį atkreipsiu į tą, vos ne akis badantį faktą: kodėl mes, nepriklausomybę seniai atgavusi valstybė, taip ryškiai skiriamės nuo skandinavų…
(Bus daugiau)
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2017.10.08
[1] Žr. Algimantas Bučys. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė (18). Interneto portalas: slaptai.lt. Paskelbta 2017 06 20.
[2] Įdomumo vardan pastebėsiu: minimas vėrinys kažkokiu būdu (greičiausiai neteisėtu, kaip karo grobis) atsidūrė Maskvos carų rankose. Kažkuris iš jų Europoje spėjusį išgarsėti vėrinį padovanojo Anglijos karalienei. Ši susigaudžiusi perlų vėrinio (puošusio Barborą Radvilaitę) nebenešiojo. Tolesnis papuošalo likimas nežinomas…
[3] Presbiterija tai ta bažnyčios priekinė dalis, kurioje įrengtas didysis altorius ir kuri nuo pagrindinės bažnyčios erdvės būna atskirta baliustrada (tvorele). Šiais laikais presbiterija yra praradusi turėtą išskirtinę dvasininkams ir didžiūnams susėsti skirtą paskirtį.
Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes
Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.
Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.
Diplomatija, anot kažkokio aštraliežuvio, yra karas kitomis priemonėmis. Tai karas, kuris turi daugybę taisyklių: ir šiandien diplomatai pirmiausiai turi gerai išstudijuoti protokolą. Kada atsistoti, kaip išeiti, kam ranką paduoti… Tokių taisyklių buvo ir anksčiau, ir jos egzotiškiau atrodo mūsų kontekste. Vartant pasiuntinių ataskaitas, senus dokumentus, kuriuose atsispindi ano laikmečio papračiai, iškyla nuostaba, o kartais tai taip gerai primena dabartinius laikus.
XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pradeda vis labiau jausti stiprėjančią kaimynę Rusiją. Todėl nenuostabu, kad reikėjo palaikyti glaudžius diplomatinius santykius: tiek skelbiant, tiek užbaigiant karus. Diplomatų ataskaitos mums atveria turtingą ano meto papročių pasaulį.
Abiejų Tautų Respublikos likvidacija ir pavertimas Lenkijos valstybe, kuri nuo šiolei unitarizmo pagrindu iš vieno centro valdys visus administracinių teritorijų vienetus (tarp jų ir lietuviškąją provinciją), buvo principinis bendrojo perversmininkų sumanymo dėmuo.
Valstybinio perversmo mastas vėlgi nebuvo dalinis, jei prisiminsime, kad skubotai ir Seimo balsų mažuma priimta 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija vienu ypu Respubliką pavertė Monarchija.
Būta daug gilesnių pertvarkymų, kuriuos paprastai vengiama minėti oficialiose Lenkijos ir Lietuvos istorijose bei mokykliniuose vadovėliuose.
