PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (5)


Print

Apie dramatiškas Žygimanto Augusto sprendimo pasekmes

Iki šiol oficialioje Lietuvos istorijoje Žygimanto Augusto portretas piešiamas ypač spalvingai ir pozityviai, glaudinant tuometinės (ir dabartinės) Lietuvos sąsajas su Vakarų Europa.

Šis valdovas daromas patraukliu dar ir dėl vedybų su ne tik emocijomis, grožiu, bet ir protu Žygimantą pritraukusia Barbora Radvilaite.

Čia, šitoje kritinėmis įžvalgomis išmargintoje apžvalgoje, dėmesį kreipsime kita kryptimi – į kažkaip šešėlyje paliktą Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus politinę elgseną.

Kaip nurodo istorijos šaltiniai, lietuvių pusė, verčiama sunkaus, užsitęsusio karo su Maskva, su lenkų siūlomos Liublino unijos idėja buvo priversta sutikti. Tačiau niekaip negalėjo susitaikyti su žeminančiomis sąlygomis. Todėl vienašališkai dominuojančias derybas buvo nutraukusi.

Po kelių mėnesių, verčiama aplinkybių (Maskvos puolimo), vėl sugrįžo. Įsidėmėtina aplinkybė: viena iš pagrindinių sugrįžimo priežasčių buvo ta, kad per tą laiko tarpsnį dalis Lietuvos jurisdikcijai priklausiusių turtingų Ukrainos provincijų (Volynės, Kijevo ir kt. žemės), su karaliaus Žygimanto Augusto palaiminimu, atsidūrė lenkų rankose. O ten, tose žemėse Lietuvos didikų dvarai, rūmai ir pilys.

Istorijos šaltiniuose užfiksuota: 1569 m. birželio 27 d. Jonas Jeronimas Chodkevičius, atstovaudamas tuo valdovo sprendimu pasipiktinusią ir įsiaudrinusią lietuvių derybininkų grupę, pasakė „…karštą ir graudulingą kalbą, maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas, didysis Livonijos gynėjas net apsiašarojo, o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus…“[1] Tačiau Lietuvą ir lietuvius žeminanti unija vis dėlto buvo pasirašyta. Tam aktui buvo panaudotas, kaip matome iš pateiktos citatos, ypatingas spaudimas.

Aprašiau Liublino unijos pasirašymo aplinkybes. Su šiuo dokumentu ir istoriniu aktu, manau, yra vos ne tiesiogiai susijusi, po nepilnų šimto metų, ne tik Vilniaus sunaikinimo drama (1655), bet ir faktinė lietuvių tautos ir jos valstybingumo katastrofa. Nesidairydami į šalis, apžvelkime kai kuriuos tolesnius įvykius, vykusius po Liublino unijos. Lenkai, užvaldę centrines Ukrainos vaivadijas, elgėsi gana žiauriai. Į unitus neperėjusius stačiatikius paskelbė už įstatymo ribų. Iš jų atiminėjo derlingiausias žemes. Anot ukrainiečių istoriko Serhy Jekelčyko, jas išnuomodavę žydams. O šie, pagal lenkų praktiką, tų žemių gyventojus paversdavo vos ne baudžiauninkais.

Didysis ukrainiečių sukilimas prieš lenkus prasidės 1648 m. Jo vadu taps jaunas karininkas Bogdanas Chmelnickis. Bet prieš tai bus užgrobtas jam priklausęs dvaras, sumušti jo tėvai. Pavogta dar ir mylimoji[2]. Praeis dar septyneri metai iki Vilniaus (ir visos Lietuvos) tragedijos. Per tuos metus Bogdanas Chmelnickis ne kartą kreipsis į LDK didįjį etmoną kunigaikštį Jonušą Radvilą, prašydamas šį išlikti neutraliu. Tačiau taip neatsitiks. Lietuvos kariuomenė aktyviai dalyvaus malšinant ukrainiečių (vadintų kazokais) sukilimą. Pagauti sukilėliai bus žiauriai baudžiami – sodinami ant nusmailintų kuolų…

Po kelių kovos metų sukilimo vadovybė bus priversta blaškytis, ieškoti paramos Moldavijoje, net pas savo (ir LDK, vėliau – Žečpospolitos) priešus turkus. Pagaliau prisišlies prie Maskvos (Perejeslavo unija, 1654 m.). O ši, į LDK teritoriją ir valdovo titulą dar nuo caro Vasilijaus III (Vytauto Didžiojo proanūkio) laikų pretendavusi valstybė, tokio momento tik laukė ir skubiai ginklavosi. Kurstė jai palankius rusinų bajorus.

Vardan teisybės reikia pasakyti, kad įsisiautėjusiai, kraujo ir grobio ištroškusiai kazokų armijai vadovavo Maskvos caro statytinis, iš kumečių į generolus pakeltas, aiškiu plėšiko instinktu pasižymėjęs Ivanas Zolotarenka. Jo vadovaujami vadinamieji keršytojai, regis, su netramdomu pasimėgavimu Vilnių plėšė, degino ir žudė žmones 17 dienų!

Beje, pats Maskvos caras Aleksejus Michailovičius (Romanovų dinastijos pradininkas), Petro I tėvas, save kildino iš lietuvių karaliaus Mindaugo šaknų. Todėl dar iki minėtos invazijos mėgo save tituluoti LDK didžiojo kunigaikščio vardu. Pagaliau šį titulą jis oficialiai pagarsino Vilniuje, Rotušės aikštėje, antrąją dieną po šio miesto užgrobimo. Po „inauguracijos“ akto jis palaimino ne tik Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų nusiaubimą ir visko, kas buvo įmanoma, išvežimo į Maskvą. Bet grįžkime prie pradėtos siužeto linijos…

Po tragedijos praeis pora mėnesių ir tas pats arogantiškasis lietuvių kunigaikštis Jonušas Radvila sudarys separatinę, t. y. atsiskyrimo nuo Lenkijos sutartį su tuomet Lenkiją ir Lietuvą niokojusiais švedais. Tačiau pralaimės nieko gero nelaimėjęs. Bus tų pačių švedų išstumtas net iš Lietuvos lyderio pozicijų ir už poros mėnesių, sukrėstas įvykių, pasimirs tesulaukęs vos 43 metus… Tai atsitiks Tichocine (vietovė šalia Lietuvos, dabar priklausanti Lenkijai).

Šiandien mūsų šalyje didžiajam etmonui rodoma ypatinga pagarba. Vienas iš kariuomenės dalinių nešioja net jo vardą.

O gal valandėlei susimąstykime? Gal į visą čia perpasakotą katastrofą, į jos ištakas pažvelkime iš kitų pozicijų? Na, kad ir iš ukrainiečių ir lietuvių giminingos prigimtinės ir istorinės kultūros pozicijų. Iš šių tautų tuomet „praleistos separatinės sąjungos“ prieš lenkus (apie kurią, manytina, buvo mąstęs B. Chmelnickis) pozicijų. Štai tokiame istorinio konteksto dėliojimo pasianse J. Radvilos inicijuota lietuvių ir švedų sutartis atrodo lyg ir siurrealistine, netgi karikatūriška.

O anoji – įsivaizduojamoji, išslydusi lietuviams iš rankų? Tikėtina: pastaroji būtų suteikusi visai kitą istorinės raidos kryptį. Toji kryptis gal būtų buvus ypač palanki abiem tautoms, išmokusioms taikiai, be ekspansinių užmačių sugyventi.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.02.01; 19:09


[1] Lietuvos istorija. Redagavo A. Šapoka. – Kaunas, 1936, 225–226 psl.

[2] Jekelčyk, Serhy. Ukraina. Modernios nacijos gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 2009, 52 psl.


Prisijunkite prie diskusijos