1863 – 1864 metų sukilimas


Print

Su­ki­li­mo prie­žas­tys

Su­ki­li­mams bręs­ti ir kil­ti vi­sa­da rei­ka­lin­gos tiek vi­di­nės, tiek iš­ori­nės są­ly­gos. Po pra­lai­mė­to Kry­mo ka­ro (1853–1856 m.) Ru­si­ja bu­vo pri­vers­ta im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų re­for­mų. Rei­kė­jo kuo sku­biau per­tvar­ky­ti vi­suo­me­ni­nę-po­li­ti­nę ša­lies sis­te­mą, įgy­ven­din­ti že­mės ūkio re­for­mą, nes dau­giau lauk­ti ne­bu­vo ga­li­ma. Ca­ri­nė vy­riau­sy­bė su­pra­to, kad val­dy­ti im­pe­ri­ją se­no­mis prie­mo­nė­mis ne­be­ga­li­ma, to­dėl nu­ta­rė pa­da­ry­ti kai ku­rių nuo­lai­dų vi­suo­me­ni­nių san­ty­kių ir val­dy­mo sri­ty­je.

Iš­si­va­da­vi­mo iš Ru­si­jos im­pe­ri­jos sie­kis stip­riau­siai bu­vo jun­ta­mas Len­ki­jo­je ir Lie­tu­vo­je. Ca­ro vy­riau­sy­bei pra­dė­jus vykdyti pir­mą­sias re­for­mas, vil­tis at­gau­ti lais­vę ar au­to­no­mi­nę ne­pri­klau­so­my­bę šiuo­se kraš­tuo­se dar la­biau su­stip­rė­jo.

Va­ka­rų vals­ty­bių įsi­ki­ši­mas į Ru­si­jos ka­rą su Tur­ki­ja ir jo baig­tis su­stip­ri­no dau­ge­lio len­kų ir lie­tu­vių vil­tis, kad Pran­cū­zi­ja, o gal ir An­gli­ja ga­li su­si­do­mė­ti Len­ki­jos ne­pri­klau­so­my­bės at­sta­ty­mu. Tai su­ak­ty­vi­no įvai­rių mū­sų emig­ran­tų or­ga­ni­za­ci­jų na­rius vi­so­je Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Steng­da­mie­si iš­nau­do­ti sa­vo as­me­ni­nius ry­šius, jie ban­dė di­plo­ma­ti­niais ka­na­lais pa­veik­ti an­glų, pran­cū­zų, tur­kų vy­riau­sy­bių na­rius sie­kiant pa­da­ry­ti Len­ki­jos ne­pri­klau­so­my­bės klau­si­mą šių ša­lių už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tu.

1856 me­tais nau­jo­jo Ru­si­jos ca­ro Alek­san­dro II pa­skelb­ta po­li­ti­nė am­nes­ti­ja 1831 me­tų su­ki­li­mo trem­ti­niams pa­ska­ti­no re­vo­liu­ci­nes nuo­tai­kas. Iš Si­bi­ro bei ki­tų trem­ties vie­tų ėmė grįž­ti daug pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių. Dau­gu­ma jų tik dar la­biau už­si­grū­di­no il­gai iš­si­va­da­vi­mo ko­vai.

Jau ka­ro su Tur­ki­ja ir są­jun­gi­nin­kais me­tu Ru­si­jos vy­riau­sy­bė su­pra­to, kad di­džiau­sias stab­dis ša­lies ūki­nei sis­te­mai yra bau­džia­vi­nė san­tvar­ka. Bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mo tvar­ką, va­di­na­muo­sius „Ben­druo­sius nuo­sta­tus“, Lie­tu­vos vals­tie­čiai su­ti­ko su ne­pa­si­ti­kė­ji­mu, nes ne vi­soms jų ka­te­go­ri­joms bu­vo nu­ma­ty­ta ga­li­my­bė iš­si­pirk­ti že­mę. Da­lis pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių ba­jo­rų bei mies­tie­čių šį ne­pa­si­ten­ki­ni­mą ban­dė pa­nau­do­ti na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo sie­kiams įgy­ven­din­ti.

Skir­tin­gi s­uki­lė­lių ke­liai tiks­lui pa­siek­ti

Svars­ty­mai, ko­kiu ke­liu siek­ti lais­vės, ak­ty­viau­siuo­sius vi­suo­me­nės at­sto­vus su­skirs­tė į dvi pa­grin­di­nes gru­pes. Vie­na pu­sė ti­kė­jo­si sa­vo tiks­lus pa­siek­ti ei­nant nuo­lai­dų ir re­for­mų ke­liu, o ki­ta pu­sė lais­vę iš­ko­vo­ti ti­kė­jo­si gin­kluo­ta jė­ga. Tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je su­si­for­ma­vo dvi vi­suo­me­ni­nės po­li­ti­nės jė­gos, ku­rioms grei­tai bu­vo su­gal­vo­ti pa­va­di­ni­mai: „bal­tie­ji“ ir „rau­do­nie­ji“.

„Bal­tie­ji“ – stam­bių že­mės sa­vi­nin­kų, aris­tok­ra­tų, iš­ki­lu­sių pra­mo­ni­nin­kų ir ki­tų tur­tin­gų vi­suo­me­nės sluoks­nių at­sto­vai. Dau­gu­ma jų už­ėmė aukš­tą pa­dė­tį ca­ri­nės vi­suo­me­nės hie­rar­chi­jo­je, val­dė ne­ma­žą tur­tą. Kai ku­rie tie­sio­giai ben­dra­dar­bia­vo su ca­ri­ne ad­mi­nist­ra­ci­ne val­džia, ti­kė­jo­si iš jos le­ga­lių nuo­lai­dų kraš­to val­dy­mui. Šis sluoks­nis ven­gė gin­kluo­tos ko­vos idė­jos, nes ne­no­rė­jo ką nors pra­ras­ti pa­ty­rus pra­lai­mė­ji­mą.

Pa­grin­di­niu tiks­lu „bal­tie­ji“, tiek Len­ki­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je, lai­kė ben­dros vals­ty­bės – Len­ki­jos – at­kū­ri­mą su 1772 me­tų sie­no­mis. Sa­vo tiks­lą pa­siek­ti gal­vo­jo de­ry­bo­mis su ca­ro val­džia ir Va­ka­rų vals­ty­bių po­li­ti­niu spau­di­mu. „Bal­tie­ji“ Lie­tu­vo­je pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­tis 1861 me­tų vi­du­ry­je ir 1863 me­tų pra­džio­je jau tu­rė­jo šešių žmo­nių ko­mi­te­tą, va­do­vau­ja­mą J. Geiš­to­ro.

Į šį ko­mi­te­tą įė­jo A. Os­kier­ka, A. Je­lens­kis, P. Da­lev­skis, J. Lo­pa­cins­kis ir J. Kie­ne­vi­čius. Lie­tu­vo­je „bal­tų­jų“ or­ga­ni­za­ci­ja ne­tu­rė­jo vie­nin­go po­žiū­rio į su­ki­li­mą. Iš pra­džių ne­no­rė­jo pra­dė­ti gin­kluo­tos ko­vos, ta­čiau len­kų „rau­do­nie­siems“ pra­dė­jus su­ki­li­mą gin­klu, nu­spren­dė pri­si­dė­ti.

Da­lis Lie­tu­vos smul­kio­sios ba­jo­ri­jos, mies­tie­čių, stu­den­tų ir in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vų, su­si­ža­vė­jo Va­ka­rų Eu­ro­pos de­mo­kra­tinių sluoks­nių idė­jo­mis ir su­bū­rė ra­di­ka­lų blo­ką, ku­riam grei­tai pri­gi­jo „rau­do­nų­jų“ pa­va­di­ni­mas. Jam va­do­vau­ti 1862 me­tų va­sa­rą bu­vo įkur­tas Ju­dė­ji­mo ko­mi­te­tas, į ku­rį įė­jo L. Zviež­dov­skis, V. Ma­la­chov­skis, E. Ve­ry­ha, B. Dlus­kis, K. Ka­li­naus­kas, J. Ko­zie­la-Po­klev­skis ir ki­ti. „Rau­do­nų­jų“ su­kur­ta or­ga­ni­za­ci­ja svar­biau­siu tiks­lu lai­kė pa­reng­ti kraš­tą su­ki­li­mui.

„Rau­do­nuo­sius“ su­da­rė trys pa­grin­di­nės frak­ci­jos: de­ši­nie­ji, nuo­sai­kie­ji ir kai­rie­ji. De­ši­nie­ji Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mą su­pra­to tik Len­ki­jos su­dė­ty­je. Ne­su­ta­rė ir dėl su­ki­li­mo pra­džios, steng­da­mie­si ją vi­saip ati­to­lin­ti. Nuo­sai­kie­ji pa­si­sa­kė už kuo grei­tes­nę su­ki­li­mo pra­džią, pri­ta­rė ben­drai su len­kais vals­ty­bei. Kai­rie­ji siū­lė su­ki­li­mą pra­dė­ti kuo grei­čiau, o vals­ty­bin­gu­mo at­žvil­giu bu­vo tos nuo­mo­nės, kad tai yra kiek­vie­nos tau­tos žmo­nių spren­di­mas.

Len­ki­jos de­mok­ra­tų įkur­tas Na­cio­na­li­nis cen­tro ko­mi­te­tas (NCK) 1862 m. lie­pos 24 d. iš­lei­do su­ki­li­mo ren­gi­mo pro­gra­mą, ku­ria tu­rė­jo va­do­vau­tis ir Lie­tu­vos su­ki­lė­liai, ta­čiau jie, ne­no­rė­da­mi be­są­ly­giš­kai pa­klus­ti NCK, įkū­rė Lie­tu­vos Pro­vin­ci­jos ko­mi­te­tą. NCK po­tvar­kiai Lie­tu­vą pa­siek­da­vo ge­ro­kai pa­vė­la­vę, tad Lie­tu­vos Pro­vin­ci­jos ko­mi­te­tas daž­nai da­rė daug sa­va­ran­kiš­kų spren­di­mų, lei­do sa­vo įsa­ky­mus, skir­da­vo pa­vie­tų ka­ri­nius vir­ši­nin­kus.

Su­ki­li­mo pra­džia bei ka­riau­jan­čių pu­sių pa­jė­gos

Sau­sio 22 dieną Len­ki­jo­je pra­si­dė­jo su­ki­li­mas. Var­šu­vo­je esan­tis NCK pa­si­va­di­no Lai­ki­ną­ja Na­cio­na­li­ne Vy­riau­sy­be (LNV) ir pa­kvie­tė su­ki­lė­lius pra­dė­ti ka­ri­nius veiks­mus vi­so­se bu­vu­sios Len­ki­jos ka­ra­lys­tės vie­to­se, pul­ti to­kius ob­jek­tus, kur lei­džia jė­gos, nai­kin­ti prie­šo įgu­las, už­im­ti ap­skri­čių mies­tus. Lie­tu­vo­je to­kį ma­ni­fes­tą 1863 m. va­sa­rio 1 d. (se­nu sti­liu­mi sau­sio 20 d.) pa­skel­bė Lie­tu­vos Pro­vin­ci­jos ko­mi­te­tas, pa­si­va­di­nęs Lai­ki­ną­ja Vy­riau­sy­be Lie­tu­vo­je.

Ca­ri­nė žval­gy­ba iš sa­vo šal­ti­nių tu­rė­jo ne­ma­žai ži­nių apie ren­gia­mą su­ki­li­mą ir stip­ri­no va­ka­ri­nė­se im­pe­ri­jos te­ri­to­ri­jo­se sa­vo ka­ri­nes po­zi­ci­jas. Prieš pat su­ki­li­mo pra­džią Vil­niaus ka­ro apy­gar­do­je bu­vo dis­lo­kuo­ta 66482 ka­riai bei ka­ri­nin­kai ir 120 pa­tran­kų. Čia sto­vė­jo I pės­ti­nin­kų kor­pu­sas. Vė­liau, su­ki­li­mui pra­si­dė­jus, šis skai­čius ki­to, ka­dan­gi per Lie­tu­vą nuo­lat bū­da­vo per­siun­čia­mi ka­ri­niai da­li­niai į Len­ki­ją. Me­tų pa­bai­go­je jau bu­vo 123495 ru­sų ka­riuo­me­nės ka­riai.

Vė­liau šis skai­čius Vil­niaus ka­ro apy­gar­do­je dar pa­di­dė­jo be­veik iki 145000 ka­rių. Su­ki­lė­lių ka­riuo­me­nės da­li­niai at­ski­rais me­tų lai­ko­tar­piais ga­lė­jo dau­giau­sia siek­ti 15–20 tūks­tan­čių ka­rių. Šį skai­čių sun­ku nu­sta­ty­ti, nes daž­nai vien dal­giais gin­kluo­ti vals­tie­čių da­li­niai, pra­ra­dę vil­tį su­lauk­ti ge­res­nių gin­klų, iš­si­skirs­ty­da­vo po na­mus, o po ku­rio lai­ko į jų vie­tą sto­da­vo nau­ji ko­vo­to­jai. 1863–1864 me­tų su­ki­lė­lių veiks­mai bu­vo daug kuo pa­na­šūs į Lie­tu­vos par­ti­za­nų po­ka­rio ko­vas. Jie veng­da­vo at­vi­rų su­si­dū­ri­mų su stam­biais ru­sų ka­riuo­me­nės da­li­niais.

Su­ki­lė­liai už­pul­di­nė­jo ne­di­de­les mies­te­lių įgu­las, ka­ri­nį bei paš­to trans­por­tą, ca­ri­nei ad­mi­nist­ra­ci­jai lo­ja­lius dva­rus, ar­dė te­leg­ra­fo li­ni­jas, žu­dė ca­ri­nius pa­rei­gū­nus bei šni­pus, tei­kian­čius in­for­ma­ci­ją apie su­ki­lė­lius, su­reng­da­vo ata­kas prieš ga­be­na­mus į Ru­si­jos ka­riuo­me­nę rek­ru­tus, ku­rie vė­liau daž­niau­siai pa­pil­dy­da­vo su­ki­lė­lių gre­tas.

Šiau­rės Va­ka­rų kraš­to, ku­riam pri­klau­sė Lie­tu­va (kar­tu su Bal­ta­ru­si­ja), ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­da­li­ni­mo pa­grin­das bu­vo gu­ber­ni­ja. Su­ki­lė­liai lai­kė­si šio su­skirs­ty­mo, tik gu­ber­ni­jas va­di­no vai­va­di­jo­mis. Pa­gal Na­cio­na­li­nės Vy­riau­sy­bės in­struk­ci­ją vy­riau­siuo­ju su­ki­li­mo va­du bu­vo lai­ko­mas dvie­jų vai­va­di­jų ka­ri­nis vir­ši­nin­kas. 1863 me­tų ba­lan­dį Lie­tu­vos su­ki­lė­lių va­do­vy­bė vy­riau­siuo­ju gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­du pa­sky­rė bu­vu­sį Ru­si­jos ka­riuo­me­nės ge­ne­ra­li­nio šta­bo ka­pi­to­ną Zig­man­tą Sie­ra­kaus­ką.

Svar­biau­sie­ji su­ki­li­mo mū­šiai

Pir­mo­sios su­ki­lė­lių kau­ty­nės su ca­ro ka­riuo­me­nės da­li­niais da­bar­ti­nės Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je įvy­ko 1863 m. va­sa­rio 2 d. Čia, Pil­viš­kių apy­lin­kė­je, prie Čys­tos Bū­dos, 200 su­ki­lė­lių bū­rys, va­do­vau­ja­mas di­mi­si­jos ka­ri­nin­ko Ka­ro­lio Jastr­žembs­kio, su­si­ko­vė su gen. mjr. Su­cho­dols­kio ka­va­le­ri­jos da­li­niu. Ru­sams pa­vy­ko at­kirs­ti su­ki­lė­lius, be­si­trau­kian­čius miš­ko link, ir pri­vers­ti kau­tis ne­pa­to­gio­je po­zi­ci­jo­je. Šio­je ko­vo­je žu­vo apie 30 su­ki­lė­lių ir pats bū­rio va­das.

Kau­no gu­ber­ni­jo­je vie­nas pir­mų­jų su­ki­li­mo or­ga­ni­za­to­rių bu­vo ku­ni­gas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius. Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jus pir­mo­sioms su­ki­li­mo ko­voms, 1863 m. ko­vo 20 d. Pa­ber­žės baž­ny­čio­je A. Mac­ke­vi­čius pa­sa­kė ug­nin­gą pa­moks­lą ir su 150 dal­giais ir šau­tu­vais gin­kluo­tų vy­rų pa­trau­kė į Kre­ke­na­vos miš­kus.

Ko­vo 27 die­ną ties Sur­vi­liš­kio vals­čiaus Nau­ja­ber­žės kai­mu įvy­ko pir­mo­sios ku­ni­go A. Mac­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­mo bū­rio kau­ty­nės. Su­ki­lė­liai did­vy­riš­kai prie­ši­no­si Nar­vos pės­ti­nin­kų pul­ko va­dui ba­ro­nui plk. De­lings­gau­ze­nui, ve­dan­čiam į mū­šį ke­tu­rių kuo­pų pės­ti­nin­kų ir dra­gū­nų rink­ti­nę, ly­di­mą de­šim­ties ka­zo­kų. A. Mac­ke­vi­čiaus su­ki­lė­liams pa­vy­ko at­si­lai­ky­ti prieš ru­sų puo­li­mą. Re­mia­mi B. Dlus­kio šau­lių, jie sėk­min­gai pa­si­trau­kė miš­ko pu­sėn, kur ru­sai jų per­se­kio­ti ne­iš­drį­so.

Stip­ri su­ki­lė­lių or­ga­ni­za­ci­ja vei­kė Pe­ter­bur­ge. Jai pri­klau­sė daug iš Lie­tu­vos ki­lu­sių ka­riš­kių. Ypač ak­ty­viai čia reiš­kė­si Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko va­do­vau­ja­ma ka­riš­kių gru­pė. Ba­lan­džio 6 die­ną, ga­vęs ofi­cia­lų ka­ri­nės va­do­vy­bės lei­di­mą iš­vyk­ti į už­sie­nį, Z. Sie­ra­kaus­kas at­vy­ko į Vil­nių. Čia jis pa­tei­kė pa­reng­tą su­ki­lė­lių ko­vos pla­ną, prieš tai pa­si­de­ri­nęs su Kau­no gu­ber­ni­jos ka­ri­niu vir­ši­nin­ku Bo­les­lo­vu Dlus­kiu. Pa­gal šį pla­ną pir­miau­sia tu­rė­jo su­si­jung­ti Kau­no gu­ber­ni­jos su­ki­lė­lių pa­jė­gos. To­liau su­ki­lė­liai nu­ma­tė veik­ti dviem svar­biau­sio­mis kryp­ti­mis – žy­giuo­ti link ca­ri­nės ka­riuo­me­nės tvir­to­vės – Daug­pi­lio – ir, pa­de­dant ten tar­nau­jan­tiems iš Lie­tu­vos ki­lu­siems ka­riš­kiams, už­ėmus šį svar­bų stra­te­gi­nį punk­tą, ap­si­rū­pin­ti gin­klais bei amu­ni­ci­ja.

Dar pla­nuo­ta pa­im­ti į sa­vo ran­kas Kur­šo kon­tro­lę, kad bū­tų už­tik­rin­tas gin­klų at­ga­be­ni­mas iš Va­ka­rų Eu­ro­pos bei pa­ti­ki­ma ko­mu­ni­ka­ci­ja su Len­ki­ja ir ki­to­mis ša­li­mis, iš kur ti­kė­ta­si pa­ra­mos. Pa­gal Z. Sie­ra­kaus­ko pla­nus ne­tru­kus tu­rė­jo pra­si­dė­ti An­gli­jos ir Pran­cū­zi­jos in­ter­ven­ci­ja prieš Ru­si­ją, la­bai pa­leng­vin­sian­ti su­ki­lė­lių pa­dė­tį. Šiems tiks­lams įgy­ven­din­ti su­ki­lė­liai An­drio­niš­kio miš­ke prie Te­res­bo­ro pa­li­var­ko (da­bar Kne­bių kai­mas) įren­gė sto­vyk­lą, ku­rio­je vyk­dė nau­jo­kų mo­ky­mus, bū­rių re­or­ga­ni­za­vi­mą.

Čia vei­kė ka­ro lau­ko li­go­ni­nė su­žeis­tie­siems gy­dy­ti. Šio­je sto­vyk­lo­je Z. Sie­ra­kaus­kas per­tvar­kė su­ki­lė­lių da­li­nius re­gu­lia­rio­sios ka­riuo­me­nės pa­grin­du. Iš vi­so bu­vo su­da­ry­ti de­vy­ni ba­ta­lio­nai po še­šias kuo­pas, iš ku­rių ke­tu­rios kuo­pos tu­rė­jo šau­na­muo­sius gin­klus, o dvi – iš­tie­sin­tus dal­gius ir dur­tu­vus. Kiek­vie­na­me ba­ta­lio­ne bu­vo po 300 vy­rų. Ba­ta­lio­nų va­dais bu­vo pa­skir­ti B. Žars­kis, J. Ra­da­vi­čius, A. Mac­ke­vi­čius, An­to­nie­vi­čius, E. Vžes­niev­skis, S. Ko­za­kaus­kas, D. Ma­lec­kis, K. Ma­lec­kis, M. Sta­ni­šaus­kas. Svar­bu tai, kad Te­res­bo­ro ka­ri­nė­je sto­vyk­lo­je vi­si mo­ky­mai ir ko­man­dos bu­vo at­lie­ka­mos lie­tu­vių kal­ba.

Su­ki­lė­liai pa­rin­ko žy­gio į Kur­šo gu­ber­ni­ją marš­ru­tą, ku­ris ve­dė per Sa­las, Ku­piš­kį, Ska­piš­kį, Pan­dė­lį, Pa­ne­mu­nį, Pa­pi­lį ir Bir­žus. De­ja, ne­nu­ma­ty­ti įvy­kiai pri­ver­tė pa­ko­re­guo­ti su­ki­lė­lių pla­nus. Po ne­pa­vy­ku­sio gra­fo Liud­vi­ko Plia­te­rio ant­puo­lio prieš Ru­si­jos ka­riuo­me­nės ka­ri­nio trans­por­to gur­guo­lę, vy­ku­sią į Daug­pi­lį, te­ko at­si­sa­ky­ti šios tvir­to­vės puo­li­mo, nes jos ka­ri­nė va­do­vy­bė per­pra­to su­ki­lė­lių veiks­mų pla­ną. Lai­vas su už­sie­ny­je pirk­tais gin­klais ir amu­ni­ci­ja vė­la­vo, ža­dė­ti D. Ga­ri­bal­džio sa­va­no­riai Lie­tu­vos ne­pa­sie­kė. Nu­ti­lo ir kal­bos apie Va­ka­rų in­ter­ven­ci­ją.

Šiau­rės Va­ka­rų kraš­to ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius V. Na­zi­mo­vas ba­lan­džio pa­bai­go­je įsa­kė gen. mjr. I. Ga­nec­kio va­do­vau­ja­mam ka­riuo­me­nės da­li­niui žy­giuo­ti į Uk­mer­gės ap­skri­tį ir su­nai­kin­ti ten su­si­bū­ru­sius su­ki­lė­lius. Z. Sie­ra­kaus­kas nu­spren­dė pra­si­brau­ti į Kur­šo gu­ber­ni­ją ir ten su­lauk­ti ža­dė­to lai­vo su gin­klais.

Su­ki­lė­lių ka­riuo­me­nę pa­da­li­no į tris ko­lo­nas, jų va­dais bu­vo pa­skir­ti A. Mac­ke­vi­čius bei B. Ko­lyš­ka. Cen­tri­nei ko­lo­nai va­do­va­vo pats Z. Sie­ra­kaus­kas. Vi­si iš­žy­gia­vo Bir­žų kryp­ti­mi skir­tin­gais marš­ru­tais, po to tu­rė­jo su­si­tik­ti Me­dei­kių kai­me. Į su­tar­tą vie­tą pir­mie­ji at­ėjo B. Ko­lyš­kos ir Z. Sie­ra­kaus­ko da­li­niai, o A. Mac­ke­vi­čiaus ko­lo­na vė­la­vo. Ga­vę ži­nią, kad prie Me­dei­kių ar­tė­ja stam­bus mjr. Mer­li­no ru­sų ka­riuo­me­nės da­li­nys, su­ki­lė­liai ban­dė pa­si­slėp­ti pa­miš­kė­je, ta­čiau juos grei­tai ap­ti­ko žval­gy­bą vyk­dan­tys ru­sų ka­zo­kai. Ge­gu­žės 7 die­ną pra­si­dė­ju­sio­se kau­ty­nė­se abiem pu­sėms ne­pa­vy­ko pa­siek­ti ryš­kes­nės per­sva­ros. Ru­sai net­gi pa­si­trau­kė, nes su­ki­lė­liai bu­vo pra­dė­ję sup­ti ir pul­ti iš už­nu­ga­rio.

Ki­tą die­ną Me­dei­kių kai­mą pa­sie­kė ir gen. I. Ga­nec­kio rink­ti­nė. Iš­var­gin­ti va­ka­rykš­čių kau­ty­nių, su­ki­lė­liai ne­at­si­lai­kė. Su­žei­dus Z. Sie­ra­kaus­ką, dar ku­rį lai­ką prie­ši­no­si, bet po ku­rio lai­ko te­ko trauk­tis la­bai sun­kio­mis są­ly­go­mis, pa­li­kus ne­ma­žai žu­vu­sių. Ir tik kau­ty­nėms pa­si­bai­gus pa­si­ro­dė A. Mac­ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­ma ko­lo­na, ku­rios la­bai trū­ko kau­ty­nė­se. Su­žeis­tas Z. Sie­ra­kaus­kas bu­vo ap­si­sto­jęs Kraš­tų dva­ro sa­vi­nin­ko Te­ofi­lio Ga­no Skre­biš­kio pa­li­var­ke. Čia jį ge­gu­žės 10 die­ną, iš­da­vus vie­ti­niams gy­ven­to­jams, ap­ti­ko ir su­ėmė pod­po­ru­či­ko fon Ga­so (Von Gass) da­li­nys.

Po ne­pa­vy­ku­sių žy­gių Bir­žų gi­rio­je su­ki­lė­liai su­pra­to, kad jiems ko­vo­ti di­de­liais bū­riais su ru­sų ka­riuo­me­ne yra ne­pa­ran­ku ir ėmė keis­ti tak­ti­ką. Su­ki­lė­lių ka­riuo­me­nė bu­vo pa­da­lin­ta į ma­žes­nius bū­rius po ke­lis šim­tus ko­vo­to­jų kiek­vie­na­me. Veik­da­mi ma­žes­nė­mis pa­jė­go­mis, su­ki­lė­liai pri­da­ry­da­vo ne­ma­žai nuos­to­lių ca­ri­nės ad­mi­nist­ra­ci­jos įstai­goms, pul­di­nė­da­vo ma­žes­nius ru­sų ka­riuo­me­nės da­li­nius. Jie kon­tro­lia­vo di­du­mą kraš­to te­ri­to­ri­jos. Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je per 1863 me­tus įvy­ko 249 su­ki­lė­lių mū­šiai su ca­ro ka­riuo­me­nės da­li­niais. Iš jų 81 mū­šis Vil­niaus gu­ber­ni­jo­je ir 168 – Kau­no. Dar 62 mū­šiai įvy­ko Au­gus­ta­vo gu­ber­ni­jo­je. Šio­je Lie­tu­vos Už­ne­mu­nės te­ri­to­ri­jo­je at­kak­lūs mū­šiai vy­ko Au­gus­ta­vo, Kal­va­ri­jos, Sei­nų ir Ma­ri­jam­po­lės ap­skri­ty­se.

Su­ki­li­mo sil­pnė­ji­mas ir ko­vos pa­bai­ga

1863 me­tų pa­bai­go­je su­ki­lė­lių ko­vos ėmė sil­pnė­ti. Ypač su­ki­lė­lių nuo­tai­ka kri­to, ka­da ta­po aiš­ku, jog ža­dė­tos už­sie­nio vals­ty­bių in­ter­ven­ci­jos ne­bus. An­gli­ja, Pran­cū­zi­ja bei Aust­ri­ja, tu­rė­da­mos tar­pu­sa­vio prieš­ta­ra­vi­mų, ne­si­ry­žo pa­skelb­ti ka­ro Ru­si­jai ir ap­si­ri­bo­jo di­plo­ma­ti­nė­mis no­to­mis skelb­da­mos ap­gai­les­ta­vi­mą.

Kiek ak­ty­viau vy­ko ko­vos Kau­no gu­ber­ni­jo­je, kur su­ki­lė­lių va­das bu­vo ku­ni­gas A. Mac­ke­vi­čius. Jis tu­rė­jo di­de­lį au­to­ri­te­tą ir daž­nai Šv. Mi­šias aukodavo miš­ko pa­unks­mė­se, sa­kė ug­nin­gus pa­moks­lus, tuo dar la­biau pa­trauk­da­mas gy­ven­to­jus į su­ki­lė­lių gre­tas. Tu­rė­da­mas di­de­lį vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­lai­ky­mą, bu­vo ne­su­gau­na­mas.

Šis fak­tas kė­lė di­de­lį su­si­rū­pi­ni­mą Ru­si­jos ka­ri­nei va­do­vy­bei. Nau­ja­sis ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius M. Mu­rav­jo­vas 1863 m. spa­lio 15 d. iš­lei­do spe­cia­lų įsa­ky­mą dėl bū­ti­nu­mo su­nai­kin­ti A. Mac­ke­vi­čiaus bū­rį, pa­brė­žė, kad la­bai svar­bu pa­tį va­dą pa­im­ti gy­vą. Bu­vo ma­no­ma, kad tik jį su­ėmus su­ki­li­mas bus ga­lu­ti­nai pa­lauž­tas. Mū­šiai se­kė vie­nas po ki­to. Dau­giau­sia kau­ty­nių A. Mac­ke­vi­čiui te­ko at­lai­ky­ti Kau­no ir Pa­ne­vė­žio ap­skri­ty­se.

Rug­pjiū­čio 12 die­ną jo bū­rys ko­vė­si prie Kė­dai­nių, rug­sė­jo 18-ąją– prie Kre­ke­na­vos, rug­sė­jo 24-ąją– prie Pu­ša­lo­to, rug­sė­jo 27-ąją– prie But­nia­lau­kio ir vis po kau­ty­nių sėk­min­gai pa­si­trauk­da­vo. Spa­lio 20 die­ną A. Mac­ke­vi­čiaus da­li­nį už­klu­po stip­rus ru­sų ka­riuo­me­nės da­li­nys, žval­gęs pla­čią miš­kų te­ri­to­ri­ją ruo­že nuo Bir­žų ir Uk­mer­gės. Kar­tu su juo į mū­šį prie Šven­tyb­ras­čio su ru­sų ka­riuo­me­ne sto­jo ir Me­dar­do Kon­čios bei Po­vi­lo Sta­ne­vi­čiaus bū­riai – iš vi­so apie 220 su­ki­lė­lių. Ne­ti­kė­tai už­klup­ti su­ki­lė­liai ne­spė­jo už­si­im­ti gy­ny­bi­nės po­zi­ci­jos. Tuo pa­si­nau­do­jo ru­sų pės­ti­nin­kai ir pra­dė­jo sup­ti su­ki­lė­lius. Sun­kia­me mū­šy­je su­ki­lė­liai ne­te­ko daug ko­vo­to­jų, ta­čiau A. Mac­ke­vi­čiui pa­vy­ko per­si­kel­ti į ki­tą Ne­vė­žio kran­tą. Ten ru­sai jo jau ne­per­se­kio­jo.

Lap­kri­čio 15 die­ną Lie­tu­vos su­ki­li­mo va­do­vy­bė pa­sky­rė A. Mac­ke­vi­čių vy­riau­siuo­ju Kau­no gu­ber­ni­jos su­ki­lė­lių da­li­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi ir ka­ri­niu vir­ši­nin­ku. Ru­de­nį, su­ki­li­mo ko­voms blės­tant, jis ry­žo­si at­nau­jin­ti su­sil­pnė­ju­sius or­ga­ni­za­ci­nius ry­šius su Vy­riau­si­ą­ja su­ki­li­mo va­do­vy­be Var­šu­vo­je ir gau­ti nau­jų in­struk­ci­jų. At­si­svei­ki­nęs su sa­vo bū­riu, va­das su ad­ju­tan­tu F. D‘Artuzi ir iž­di­nin­ku J. Ro­do­vi­čiu­mi pa­trau­kė link Ne­mu­no. Tarp Vil­ki­jos ir Se­re­džiaus jų tu­rė­jo lauk­ti val­tis, ku­ria bu­vo ke­ti­na­ma per­si­kel­ti per upę į Au­gus­ta­vo gu­ber­ni­ją. Su­tar­to­je vie­to­je val­ties ne­ra­dę, už­su­ko pa­si­šil­dy­ti į Rin­go­vės kai­me prie ke­lio esan­čią vals­ty­bi­nio ei­gu­lio tro­be­lę.

Čia juos už­klu­po Ast­ra­cha­nės gre­na­die­rių pul­ko da­li­nys, va­do­vau­ja­mas šta­bo ka­pi­to­no Ozers­kio. Ru­sų ka­riai ly­dė­jo trans­por­to vilks­ti­nę pa­ne­mu­nės ke­liu iš Kau­no į Jur­bar­ką ir už­ėjo į tą pa­čią tro­be­lę ieš­ko­ti ug­nies, no­rė­da­mi pri­si­deg­ti pyp­kes. Taip ne­lem­to at­si­tik­ti­nu­mo dė­ka gruo­džio 17 die­ną pa­si­bai­gė ne­su­gau­na­mo­jo su­ki­lė­lių va­do ir ku­ni­go ko­vos ke­lias. A. Mac­ke­vi­čius bu­vo įka­lin­tas ir tei­sia­mas Kau­ne. Ge­ne­ral­gu­ber­na­to­rius M. Mu­rav­jo­vas įsa­kė tar­dy­mą baig­ti per 48 val. Šv. Kū­čių die­ną, gruo­džio 24-ąją, bu­vo pa­skelb­tas nuosp­ren­dis – A. Mac­ke­vi­čių nu­baus­ti mir­ti­mi pa­ka­riant. Baus­mė bu­vo įvyk­dy­ta Kau­ne 1863 m. gruo­džio 28 d. Tai­gi 2013 me­tų gruo­dį su­kaks 150 me­tų nuo vie­no žy­miau­sių ko­vo­to­jo už lais­vę va­dų – ku­ni­go A. Mac­ke­vi­čiaus – žū­ties.

Su­ki­li­mui mal­šin­ti ca­ro val­džia Vil­niaus ka­ro apy­gar­do­je su­tel­kė di­de­les ka­ri­nes pa­jė­gas. Ka­ri­nė žval­gy­ba su­kū­rė pla­tų šni­pų tin­klą, įtrauk­da­ma į šią veik­lą vie­ti­nius ru­sus (dau­giau­sia sen­ti­kius) ir žy­dus. Už su­ki­lė­lių rė­mi­mą val­džia gy­ven­to­jams tai­kė žiau­rias sank­ci­jas. Dva­ri­nin­kus ir ba­jo­rus už men­kiau­sią ry­šį su su­ki­lė­liais ap­krau­da­vo kon­tri­bu­ci­jo­mis, kon­fis­kuo­da­vo dva­rus, o jų sa­vi­nin­kus trė­mė į Ru­si­jos gi­lu­mą bei Si­bi­ro pla­ty­bes. Į at­im­tus dva­rus ar vals­tie­čių so­dy­bas bū­da­vo at­ke­lia­mi vie­ti­niai sen­ti­kiai ar ko­lo­nis­tai iš Ru­si­jos gi­lu­mos. Vien į Kau­no gu­ber­ni­ją bu­vo at­kel­ta 653 šei­mos iš Ru­si­jos. Baž­ny­čios ir vie­nuo­ly­nai bu­vo per­tvar­ko­mi į cerk­ves. Vi­sa­me kraš­te per trum­pą lai­ko­tar­pį pa­sta­ty­tos 96 nau­jos cerk­vės. Pla­čiai bu­vo vyk­do­ma kurs­ty­mo po­li­ti­ka. Įgy­ven­din­da­ma bau­džia­vos pa­nai­ki­ni­mą ir da­lin­da­ma že­mes bu­vu­siems bau­džiau­nin­kams, ca­ri­nė val­džia pir­miau­sia im­da­vo par­ce­liuo­ti su­ki­li­me da­ly­va­vu­sių ba­jo­rų že­mes, steng­da­ma­si su­prie­šin­ti vals­tie­čius su dva­ri­nin­kais.

Vil­niaus ka­ri­nės apy­gar­dos Lai­ki­no­jo ka­ro lau­ko au­di­to­ria­to duo­me­ni­mis už da­ly­va­vi­mą 1863–1864 me­tų su­ki­li­me nu­teis­ta mir­ties baus­me:

Ku­ni­gų                                  7

Kil­min­gų­jų luo­mo              68

Vals­tie­čių ir mies­tie­čių     53

Iš vi­so:                               128

Teis­mo spren­di­mais iš­siųs­ta į ka­tor­gą:

Ku­ni­gų                                   36

Kil­min­gų­jų luo­mo              592

Vals­tie­čių ir mies­tie­čių      25

Iš vi­so:                                 853

Teis­mo spren­di­mais iš­trem­ta į Si­bi­rą:

Ku­ni­gų                                   6

Kil­min­gų­jų luo­mo             414

Vals­tie­čių ir mies­tie­čių      84

Iš vi­so:                                504

Be to, teis­mo spren­di­mais iš­trem­ta gy­ven­ti į nuo­ša­les­nes Ru­si­jos vie­to­ves 825 žmo­nės, ei­li­niais į ka­ri­nę tar­ny­bą Kau­ka­ze ir Cen­tri­nė­je Azi­jo­je nu­siųs­ta 320 žmo­nių. Skai­čiai to­li gra­žu nė­ra tiks­lūs. Ka­ro lau­ko au­di­to­ria­to duo­me­ni­mis, iš vi­so dėl po­li­ti­nių kal­ti­ni­mų iš kraš­to pri­vers­ti­nai iš­vy­ko 12 483 žmo­nės.

1864 me­tų pa­va­sa­rį su­ki­lė­lių ko­vos ėmė silp­ti. Ru­sų ka­ri­nei va­do­vy­bei pa­vy­ko su­im­ti ir nu­baus­ti mir­ti­mi dau­ge­lį žy­mių su­ki­lė­lių va­dų. Žiau­raus te­ro­ro są­ly­go­mis su­ki­lė­lių ko­vos dar la­biau ma­žė­jo, kol ga­liau­siai 1864 me­tų ant­ro­je pu­sė­je vi­sai iš­blė­so. Po su­ki­li­mo nu­mal­ši­ni­mo ca­ri­nė ad­mi­nist­ra­ci­ja ėmė­si prie­mo­nių nu­tau­tin­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jus, už­drau­dė lie­tu­viš­ką spau­dą. Ta­čiau mė­gi­ni­mas su­nai­kin­ti mū­sų tau­tą da­vė prie­šin­gą re­zul­ta­tą. Lie­tu­viai prie­spau­dos są­ly­go­mis dar la­biau su­si­tel­kė, gim­tą­ją kal­bą per­teik­da­vo vai­kams da­rak­to­riai kai­mo mo­kyk­lo­se. Gau­sios rep­re­si­jos ir eg­ze­ku­ci­jos ne­pa­lau­žė Lie­tu­vos žmo­nių. Už­gi­mė Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos, ku­ria­mos et­ni­niu pa­grin­du, idė­ja. 1863–1864 me­tų su­ki­li­mas ta­po lū­žiu, po ku­rio ėmė spar­čiai for­muo­tis tau­ti­nė ne­kil­min­go­ji in­te­li­gen­ti­ja. Šis sluoks­nis ta­po lais­vės ved­liu į 1918 me­tų Ne­pri­klau­so­my­bę.

Nuotraukoje: su­ki­lė­lių va­das ku­nigas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius, pakartas 1863-ųjų metų gruo­džio 28-ąją.

Laikraštis “XXI amžius”

2013.02.27


Prisijunkite prie diskusijos