Kraupūs teroro išpuoliai Paryžiuje visiems europiečiams, tarp jų ir mums, iškėlė kiaurai persmelkiančią dilemą. Kaip reaguoti? Reakcijos būdų spektras platus ir visi siūlo skirtingus.
Politinės kairės atstovai šneka, kad turėtume dar labiau atverti savo sienas ir kultūrą, sudaryti sąlygas atvykėliams iš kitų civilizacijų jaustis kaip namuose. Kiti sugeba tai išnaudoti raginimams stipriau ir greičiau kurti Europos federaciją. Dar kiti, priešingai, kalba apie valstybių sienų uždarymą ir atvirą karą prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje.
Prieš rinkdamiesi konkrečius veiksmus pirmiausiai turime apskritai pakeisti požiūrį į Europoje vykstančius procesus ir pripažinti, jog, ko gero, verčiame naują Europos istorijos puslapį. Šis puslapis nežada būti ramus ar taikingas, greičiau persmelktas civilizacinių įtampų. Europa po labai ilgos pertraukos atsiduria kare su išoriniu priešu, tačiau savo teritorijoje.
Skilinėjanti Europa
Du iš trijų Lietuvos gyventojų dar prieš atakas Paryžiuje kategoriškai nepritarė pačiam pabėgėlių priėmimui. Už tai visuomenę auklėti save pasiskyrę apžvalgininkai skuba išrašinėti gyventojams diagnozes. „Ksenofobija, islamofobija, nacionalizmas“ – aidi spaudoje. Tačiau jei žmonės ir bijo, tai jų nerimas nėra be pagrindo.
Neatsitiktinai nepritarimą pabėgėlių priėmimui lydi neigiamas ES pabėgėlių politikos vertinimas. Europa iš tiesų yra virtusi kiauru rėčiu, o A. Merkel kvietimas atvykti į Europą visiems norintiems buvo viena pražūtingiausių klaidų šį šimtmetį.
Situacija Europoje išslydusi iš rankų ir mes priversti pačią migrantų krizę pagaliau pradėti vertinti kaip grėsmę nacionaliniam ir Europos saugumui. Ne humanitarinę pareigą, ne iššūkį Europos vienybei, ne galimybę, ne žmogiškumo testą, o būtent grėsmę nacionaliniam saugumui.
Kaip tik tokio aiškaus įsivardijimo labai trūksta šiandienos Lietuvoje. Atrodo, kad kone vieninteliai regione to nesuprantame. Regiono šalys viena po kitos atsimeta nuo migrantų kvotų susitarimo ar net dėl jo „duoda į teismą“ Europos Komisiją.
Vakarų Europos šalys kvotų susitarimo neginčija (būtent joms jis ir būtinas, nes palengvina naštą), tačiau viena po kitos uždarinėja sienas. Logiška, jog kai išorinės sienos kiauros ir Šengeno erdvė nesaugi, tenka uždarinėti vidines.
Ten, kur to padaryti nespėta, net ir labai tolerantiškuose kraštuose pasipylė neapsikentusių gyventojų išpuoliai prieš migrantų stovyklas. V. Orbano tvoros, iš kurių ne taip seniai Europa juokėsi, šiandien jau priimamos kaip pavyzdys, nors joks Vakarų lyderis to garsiai ir nepripažins.
Grėsmės iki teroro
Migrantų srautai net ir padėjus į šalį teroro klausimą, yra akivaizdi kultūrinė ir ekonominė grėsmė. Kol kas ne Lietuvai su jos tik 1105 pabėgėliais, tačiau tikrai toms gerovės šalims, į kurias ir traukia daugiausiai pabėgėliais apsimetantys Afrikos ir Azijos jauni vyrukai.
Kultūrinė grėsmė kyla, nes migrantai (ne tik šiandieniniai, bet ir jie) visiškai keičia visuomenės kultūrinę sanklodą, kuria įtampas ir skirtis, dažnai virstančias tiesiog getais ir nesantaikos židiniais. Lietuvoje netrūksta balsų, sakančių, jog įvairovė vertinga savaime ir gebėjimas ją priimti yra tikrasis visuomenės pilietinės brandos bruožas. Tai gražus mitas, deja, niekur nevirtęs tikrove. Priešingai, tyrimai seniai rodo, kad kultūrinė įvairovė mažina pilietinį aktyvumą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą visuomenėje.
Nors nacizmo gėdos kamuojami vokiečiai ar pagal socializmo madas dešimtmečiais ugdyti skandinavai ir labai stengiasi priimti ir džiaugtis šia įvairove, o politinio korektiškumo normos kone įstatymais verčia tai daryti, ideologija vis tiek pralaimi tikrovei. Europos kultūrai svetimi žmonės ir toliau kuria daugybę problemų ir susilaukia vis didesnio europiečių nepasitenkinimo.
Ekonominė grėsmė iš tiesų paradoksali. Vienas garsiausiai skambėjusių argumentų už migrantų kvietimą, ypač Vokietijoje, buvo jų nauda senstančiai ir besitraukiančiai šalies darbo rinkai.
Pakviesti kaip pigi darbo jėga, atvykėliai Vokietiją ir Švediją rinkosi pirmiausiai dėl jų dosnių išmokų nedirbantiems. Jei ilgoje perspektyvoje šiuos žmones ir pavyks įdarbinti (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje taip ir nepavyksta), investicija yra rizikinga, o tuo tarpu pareikalausianti milžiniškų valstybių išlaidų atvykėlių išlaikymui. Tačiau ilgų perspektyvų laukti nebus ramu ir linksma kaip švediškoj pasakoj.
Teroro šešėlyje
Visus šiuos metus Europoje jaučiamas nesaugumas. Viešojo saugumo užtikrinimui kyla vis nauji iššūkiai. Daugiausia išpuolių buvo Prancūzijoje, kur pradedant „Charlie Hebdo“ ataka nusirito jau bent penki teroro išpuoliai. Nuo pavasario kalbama apie su migrantais į ES patekusius „Islamo valstybės“ kovotojus, tačiau kalbos lieka kalbomis, todėl tik po atakų Paryžiuje pagaliau ir viešumoje rimtai suvokta, jog IS teroristai veikia Europoje (saugumo tarnybos tą kalbėjo seniai).
Teisingai pastebėta, jog daugybę neintegruotų musulmonų gyventojų turinti Prancūzija ir taip yra virtusi derlinga terpe teroristams verbuoti. Tačiau tarp Paryžiaus žudikų buvo bent pora patekusiųjų į Europą su pabėgėlio statusu.
Vietoje jų galėjo būti kiti, tačiau tai nekeičia fakto, jog be sienų apsaugos likusioje Europoje laisvai juda nežinomas skaičius teroristų, o saugumo tarnybos – net pačios geriausios kaip prancūzų ar britų – nėra pajėgios to sukontroliuoti. „Islamo valstybė“ pažadėjo atakas visoje Europoje ir įvykiai Vokietijoje yra pirmieji ženklai, kad šio žodžio laikysis.
Greta terorizmo pavojaus kartu su migrantų banga auga ir smurtinių nusikaltimų skaičius. Švedijoje ir Vokietijoje skelbiama apie nematytą bangą prievartavimų, kurie dažniausiai atliekami imigrantų iš islamo šalių.
Belgijos užsienio reikalų ministras pripažįsta, kad valstybė faktiškai nekontroliuoja Briuselio Molenbeko rajono, kuriame musulmonai tvarkosi kaip savo valstybėje ir iš kurio buvo ir dalis Paryžiaus sprogdintojų. Vokietijos žiniasklaida skelbia, kad gruzinų mafija siunčia į Vokietiją vagis, kurie apsimeta pabėgėliais ir po to darbuojasi Vokietijos miestuose.
Švedijoje kaip niekada išaugo apsaugos sistemų pardavimai ir privačių saugos tarnybų paslaugų populiarumas – žmonės dėl išaugusio nusikalstamumo daug kur nebesijaučia saugiai savo namuose. Prie to pridėjus Paryžiaus ar Stokholmo riaušes, kurias nors ir pora metų prieš migrantų antplūdį, tačiau kėlė būtent izoliuotuose kvartaluose gyvenantys musulmonai, susidaro beveik pilnas problemos vaizdas.
„Kaip saugosimės?“
Būtų natūralus klausimas. Tačiau pradžiai reikia klausti – „ar saugosimės?“. Vidaus reikalų ministerija pakėlė saugumo lygį valstybės įstaigose, kas liudija, jog grėsmės nuojauta tvyro ir Lietuvoje. Pripažinti grėsmę puiku, tačiau neįvardijant jos priežasčių nebus lengva ir su ja kovoti.
Prancūzijos ir Vokietijos patirtis aiškiai rodo, kad aukšto lygio ir gerai finansuojami teroristų tinklai yra faktiškai nesuvaldomi, kai įleidžia šaknis konkrečioje valstybėje. Neturėtume leistis iki tokios situacijos. Vis dar pagrįsta galvoti, kad Lietuvoje tokių islamo teroristų tinklų nėra, todėl tikslinga dėti visas pastangas, kad taip ir liktų.
Galbūt visai nereikia bėgti nuo pabėgėlių kvotas numačiusio ES sprendimo, už kurį šiaip ar taip balsavo ir Lietuvos atstovai. Tačiau bent įvardyti, jog masinė migracija iš islamo šalių yra grėsmė nacionaliniam ir Europos saugumui, privalome. Tik tą padarius bus apskritai prasminga svarstyti apie reakcijos būdus.
Nuotraukoje: Seimo narė Agnė Bilotaitė.
Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.
2015.11.30; 04:41
