Irena Tumavičiūtė. Ašmenos žydų tragedijos kaltininkai

„Adekvačiai mąstantys žmonės neginčija, kad dalis lietuvių, lenkų, gudų, rusų, kitų tautybių atstovų dalyvavo nacių režimo organizuotame Holokauste, bet ar žydų bendruomenė išdrįs prabilti apie savo tautiečių dalies, tegul ir pačios mažiausios, kolaboravimą Holokausto sistemoje?“ – prieš pusmetį rašė Vitalijus Michalovskis, pirmasis atsiliepęs į grupės Lietuvos nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi į LGGRCT centro generalinę direktorę, Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Vyriausybės kanclerį, raginant paviešinti nacių kolaborantų sąrašus ne tautiniu, o pilietiniu principu (http://kultura.lrytas.lt/istorija/holokaustas-apie-tai-ka-vengiama-prisiminti.htm).

Irena Tumavičiūtė, šios publikacijos autorė.
Irena Tumavičiūtė, šios publikacijos autorė.

Vakarų šalyse yra išleista gausybė istorikų darbų ir liudininkų atsiminimų, kurie yra viešai prieinami ir kuriuose to meto liudijimai nėra šiandien ginčijami istorikų Lietuvoje ir užsienyje.

Pirmiausia paminėtina Varšuvos universiteto absolvento, nuo 1971 metų vadovavusio Niujorke veikiančio YIVO instituto archyvui, Isaiaho Trunko knyga „Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“.

Keliuose skyriuose kalbama apie okupuotų šalių getų policiją (p. 473–527), apie opoziciją žydų taryboms ir geto policijai (p. 528–547) ir apie po karo vykusius žydų tarybų ir getų policininkų teismus (p. 548–569).

Ši gausia archyvine medžiaga paremta studija atskleidžia, jog po karo buvo teisiami ir konclageriuose kãpais (prižiūrėtojais) ar vyresniaisiais kãpais dirbę žydai. Kai kuriems policininkams ir žydų tarybų nariams buvo rengiami tik garbės teismai. Knygoje gausu pavyzdžių apie getuose ir koncentracijos stovyklose policininkais dirbusių žydų žiaurumą, jų vykdomas mirties bausmes.

Mums, lietuviams, ypač įdomūs puslapiai apie gyvenimą Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose. Pabrėžiama, jog Vilniaus geto vadas Jokūbas Gensas pats dalyvavo atrenkant žydus į Panerius (p. 422). Kartu su keliais policininkais 1942 m. spalio mėn. Ašmenoje jis atrinko 406 žydus ir jie kartu su ypatingųjų būrių vyrais buvo sušaudyti.

Buvę Lietuvos generalinėje srityje (taip Trečiojo Reicho laikais buvo vadinama okupuotos Lietuvos teritorija) nacistų įsteigtų getų kaliniai yra paskelbę atsiminimų, kuriuose kritiškai vertinama žydų tarybų veikla, ypač smerkiami policininkų veiksmai ir jų dalyvavimas holokauste. Tik nedidelė dalis tų kūrinių yra išversta į lietuvių kalbą.

Šiame straipsnyje pateiksime medžiagą apie vieną tragiškiausių holokausto epizodų buvusioje Lietuvos generalinėje srityje, kai žydai ne tik atrinko, bet ir patys šaudė savo tautiečius – Ašmenos žydų sušaudymą 1942 m. – kaip ją vertino žudynių organizatoriai, vykdytojai ir apie jas rašiusieji.

Vilniaus geto metraštininkas Hermanas Krukas demaskuoja geto policiją

Vilniaus geto kronikos autorius Hermanas Krukas savo dienoraštyje, 2004 m. išleistame lietuvių kalba, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ rašo apie Ašmenos žydų tragediją, kai 1942 m. spalio 23 d. ten buvo sušaudyta 410 žydų: „Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje /…/ Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę… Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo išsiųsti iš miesto.

Aikštėje tarp „pasmerktųjų“ žydas staiga pradėjo garsiai giedoti maldą už mirusius. Visa aikštė verkė ir ašaros tekėjo iš kai kurių žydų policininkų akių.

Visi tie 410 atrinktų žmonių buvo išsiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams.

Viso „sumanymo“ vadovai buvo ponai Desleris, Nosonas Ringas, Moišė Levas. Jie visi turėjo revolverius/…/

Per tas kelias dienas, kurias žydų policininkai praleido ten, tie 30 policininkų išgėrė 100 butelių degtinės. Žydų ir lietuvių policininkai surengė specialias „išgertuves“. Vienam iš „besočių“ judenratas parūpino keptą ožką. Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų. Daugiausia tai taikoma ponams D[esleriui] ir Levui. Be to, Ašmenoje dirbę policininkai gavo specialias gumines lazdas…

Žmonės pasakoja daugiau: kai žydų policininkai jau buvo vežimuose ir išvažinėjo iš Ašmenos atlikę savo darbą, vienas didvyrių, mūsų seniai išgarsėjęs didvyris Drezinas dainavo susirinkusiems žydams:

Mes pasilinksminome ir pradžiuginome save,

Jūs taip pat nuostabiai ir gražiai praleiskite vakarą.

Akcijos metu žydų policininkas [Aizikas] Averbuchas (gestapo agentas – I.T.) puolė į isteriją ir jį reikėjo gaivinti.

Finalas

Žydų policininkai, grįžę į getą „visame gražume“ (su uniformomis ir lazdomis), įžygiavo į getą kaip pergalės parado dalyviai. Praėjus dviem dienoms po jų sugrįžimo gete įvyko policininkų susirinkimas, kuriame Gensas pateisino elgesį, motyvuodamas tuo, kad tai buvo žydų gelbėjimas. Desleris kalbėjo apie viską atvirai ir nesivaržydamas. Dauguma policininkų palaikė viršininko teoriją ir reagavo džiaugsmingais sveikinimais ir plojimu. Policininkas Fridmanas atvirai pareiškė, kad net jeigu vienbalsiai pritariama tokiems dalykams, nereikėtų ploti. Gete vis dar baimės nuotaika. Visa tragedija ta, kad policininkai nė žodeliu apie tai neprasitaria. Vis dėlto kai kas pasiekia visuomenę ir tragiška tai, kad didesnė visuomenės dalis pritaria Genso požiūriui /…/.

Žydų policininkai pasidarė pinigų ir, aišku, jiems buvo leista tai daryti, kad juos korumpuotų. Labai galimas dalykas, jog panaši akcija netrukus bus įvykdyta vėl, ir tada žydų policininkai jau pasisiūlys savanoriais…

Tai labai liūdna Ašmenos žydų galo santrauka (p. 393 – 395).“

Hermano Kruko dienoraščio spalio 29-osios įraše aptinkame papildomos informacijos apie Ašmenos žudynes: „Šį vakarą aštuoni [automobiliai] su daiktais iš Ašmenos atvyko pas Vilniaus gebitskomisarą. Kaip pasakoja žydų policininkai, Ašmenoje buvo sušaudyta 410 žmonių – senelių, ligonių ir invalidų. Bet Vilniaus gebitskomisarui atvežė vaikiškų daiktų ir drabužių, kurie, aišku, buvo paimti ne iš senų žmonių. Apskaičiuota, kad iš viso atvežta kur kas daugiau drabužių, negu mums sakė.

Vokiečių vairuotojai sako, kad ten buvo nužudyta per 800 žydų.“ (p. 400)

Kad tarp paaukotų Ašmenos žydų buvo ir vaikų, patvirtina istoriko, judenrato nario Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio įrašas, kuriame pažymėta, jog Ašmenoje žuvusieji buvo senyvo amžiaus, silpnos sveikatos žmonės, ligoniai, protiškai atsilikę vaikai (I. Trunk. „Judenrat…“, p.422).

Išpažintis: kaip žydai vedė žydus į mirtį

Minėtame H. Kruko dienoraštyje yra tik nuoroda apie susirinkimą judenrato ir geto vado Jakovo Genso namuose, kurio metu Gensas bandė pateisinti Ašmenos akciją (p. 396). Šiurpą keliančią Genso kalbą galima aptikti internete anglų kalba adresu http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/Holocaust/Gens1.html.

Mūsų skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos tekstą iš Yitzhako Arado [Aradas, 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pirmoje pusėje NKVD būryje siautėjo pietryčių Lietuvoje kovodamas su antisovietiniu pasipriešinimu, palikdamas čia kruvinus pėdsakus, vis dėlto 1998 m. jis buvo pakviestas dalyvauti tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietų nusikaltimams tirti ir pasitraukė, kai buvo viešai demaskuotas – I.T.) knygos „Ghetto in Flames“ (Jerusalem, 1980) su trumpais paties Arado komentarais:

„Spalio 27 d. Gensas sušaukė žymesnių žydų susirinkimą Vilniuje ir raportavo jiems apie akciją Ašmenoje ir įvykius, kurie prie jos privedė.

„Posėdžio, skirto Ašmenos akcijai, protokolas, 1942 m. spalio 27 d.

Dalyvauja: Geto vadas Gensas; komisaras Desleris; Sveikatos departamento direktorius Milkonovickis; geto įgaliotinio pavaduotojas Frydas; Fišmanas; Braude; Rabinas Jacobsonas; Kalmanovičius…

Gensas: Draugai, sukviečiau jus čia šiandien pranešti apie vieną iš baisiausių žydų gyvenimo tragedijų – kai žydai veda žydus į mirtį. Šį kartą noriu kalbėti atvirai. Prieš savaitę atėjo Vaisas [Martin Weiss, nacių įsteigto Ypatingojo būrio vadas, kuriam tenka didžiausia atsakomybė už Panerių žudynes – I.T.] ir įsakė mums SD [vokiečių saugumo tarnybos – I.T.] vardu vykti į Ašmeną. Jis sakė, kad ten gete yra apie 4000 žydų ir kad jie visi negali ten likti, getas turi būti sumažintas, o žmonės, kurie neteikia jokios naudos vokiečiams, turi būti atrinkti ir sušaudyti. Pirmenybė turi būti teikiama moterims, kurių vyrai buvo pagauti pagrobėjų, ir jų vaikams. Paskui liepta surinkti daugiavaikes šeimas. Išklausę nurodymus, atsakėme: „Klausau.“

Desleris [Salekas Desleris, geto policijos viršininkas – I.T.] ir žydų policija išvyko į Ašmeną. Žydų policija įsikūrė ir po dviejų ar trijų dienų informavo Vilniaus gebitskomisarą, kad, visų pirma, neįmanoma išsiųsti tų moterų, kurių vyrai buvo pagrobti, nes jos dirba, ir antra, nėra šeimų su keturiais ar penkiais vaikais. Pamiršau pridurti: mums buvo įsakyta atrinkti bent 1500 žmonių. Mes atsakėm, kad tokio skaičiaus neįvykdysim. Derėjomės, ir kai ponas Desleris atvyko iš Ašmenos su raportu, skaičius buvo sumažintas iki 800. Po to, kai aš kartu su Vaisu nuvykau į Ašmeną, skaičius vėl sumažėjo, šį kartą iki 600… ir moterų bei vaikų klausimas buvo išbrauktas iš darbotvarkės, o klausimas sukosi tik apie senyvo amžiaus žmones. Tiesa yra tai, kad 406 pagyvenę žmonės buvo atrinkti Ašmenoje ir perduoti.

Kai Vaisas pirmą kartą pareikalavo moterų ir vaikų, aš jam atsakiau, kad vietoj jų jam reikėtų imti senus žmones. Jis atsakė: „Senieji vis tiek išmirs per žiemą, o mes įpareigoti sumažinti geto gyventojų skaičių dabar.“ Žydų policija išgelbėjo visus tuos, kuriems reikėjo gyventi. Tie, kurių dienos, šiaip ar taip, eina į pabaigą, turėjo mirti. Ir tegu šie seni žydai atleidžia mums, jie buvo paaukoti mūsų žydams ir mūsų ateičiai.

Aš nenoriu kalbėti apie tai, ką mūsiškiai žydai iš Vilniaus išgyveno Ašmenoje. Šiandien tik gailiuosi, kad mūsų nebuvo per akciją Kiemeliškėse ir Bistryčioje. Praėjusią savaitę ten buvo sušaudyti visi žydai, be išimties. Šiandien pas mane buvo atvykę du žydai iš Švenčionių ir prašė išgelbėti Švenčionių, Vidžių ir kitų aplinkinių miestelių žydus. Šiandien savęs klausiu: kas bus, kai mums reikės atlikti tokią atranką antrą kartą?

Mano pareiga jums pasakyti: Gerieji žydai, eikite namo! Nenoriu teptis rankų ir siųsti savo policininkų atlikti šį niekingą darbą. Bet šiandieną jums sakau – tai mano pareiga susitepti rankas, nes dabar žydų tauta išgyvena patį baisiausią laikotarpį. Dabar, kai jau penkių milijonų nebėra [iš kur šie duomenys 1942 metų rudenį, šaltinis nenurodytas – I.T], mūsų pareiga yra gelbėti stiprius ir jaunus, ne tik amžiumi, bet ir dvasia, ir nepasiduoti jausmams. Kai rabinui Ašmenoje buvo pasakyta, kad trūksta žmonių iki reikalaujamo skaičiaus ir kad penki sẽniai slepiasi malinoje, jis liepė atidaryti slėptuvę. Štai koks stiprios ir jaunos dvasios žmogus. Nežinau, ar visi tai supras ir pateisins, ir ar jie tai pateisins, kai mes išeisim iš geto. Bet toks mūsų policijos požiūris: išgelbėti tai, kas įmanoma, nepaisant gero mūsų vardo ir asmeninių išgyvenimų.

Visa, ką pasakiau, yra nemalonu mūsų širdžiai ir gyvenimui. Nėra reikalo apie visa tai žinoti kitiems. Aš įtraukiau jus į baisią paslaptį, kuri turi likti mūsų širdyse. Noriu parodyti, ką padarė policininkai, tie, kurie vykdė šį beprotišką darbą, kurie atskyrė žmones ir sakė „į kairę“ ir „į dešinę“ … Tai ne teismas. Aš noriu, kad žmonės žinotų, kas yra getas iš kitos pusės, kas yra policijos pajėgos, ir kokie yra keliai, kuriais turi eiti kiti žydai.

Iš jūsų, draugai, tikiuosi moralinės paramos. Visi mes norime išgyventi ir palikti getą. Daug žydų vis dar nesuvokia to didžiulio pavojaus, kuriame mes veikiame, ir kiek daug kartų kasdien mes galime būti nusiųsti į Panerius …

O mane likimas atvedė į mūšio lauką. Tada aš nebijojau, tik po to, kai viską prisiminiau. Tokia situacija dabar. Mes pajusime viso to skausmą po to, kai išeisime iš geto. Šiandien mes norime būti stiprūs. Tikintieji turėtų sakyti: Visagalis mums padės. Netikintis turėtų sakyti, kad Visuomenės Dvasia ir žydų patriotizmas padės jam ištverti visa tai ir po geto išlikti žmogumi, dėl didžios žydų tautos ateities.

Rozenberg‘as neseniai sakė, kad vokiečių pareiga – su šaknimis išnaikinti Europos žydus. Nežinau, ką jis tuo nori pasakyti. Jei jis ateitų į mūsų getą, jis mūsų bijotų. Žmonės medžiojami malinose, žudomi Paneriuose, atplėšti nuo šeimų per metus laiko susikūrė naują gyvenimą, pasiekė daug daugiau negu „arijai“. Tokia yra žydija – ryžtinga dvasia, nepaliaujamas tikėjimas gyvenimu. Taigi, kad sutrukdytume įgyvendinti Rozenberg‘o pasakymą, mes šiandien kovosime, o karas pateisina priemones, nors kartais jos yra baisios. Labai apgailestauju, kad mes turime kovoti visomis išgalėmis, kad susigrumtume su priešu. Žydija nematė kraujo 2000 metų. Buvo daug ugnies, bet ne kraujo. Šiandien matome kraują gete. Žydai sugrįžo iš Panerių su žaizdomis rankose ir kojose. Ligoninėje gulėjo iš Panerių parbėgusios penkios moterys ir vaikas. Šiandien žydų tauta gerai žino kraujo skonį ir todėl jausmų jau nebėra. Noriu jums parodyti gyvenimą iš arčiau, paaiškinti, koks gyvenimas yra nuogoje kovoje. Štai kodėl aš jus, žmonės, čia pasikviečiau, jus, kurie toli nuo policijos.

Desleris: Mes gavome įsakymą. Jis buvo baisus, bet mes pripratome nesiginčyti. Aš pasirinkau trisdešimt stipriausių policijos pareigūnų ir automobiliu nuvykome į Ašmeną… Nė vienas iš vyrų nežinojo kelionės tikslo. Su manimi buvo gestapo pareigūnas, kuris Ašmenos judenratui pasakė, kad reikia 1200 moterų ir vaikų darbams… Aš daviau įsakymą suregistruoti visus gyventojus ir per dvi dienas pradėjome skirstyti šainus [darbo pažymėjimus – I.T.]… Aš ir judenratui negalėjau atskleisti tiesos. Tik paprašiau tarybos narių parengti sąrašą senų žmonių, kad galėčiau iškeisti juos į moteris ir vaikus, kurių buvo prašoma… Penktadienį turėjome žmones perduoti. Nusprendėme, kad visi gyventojai turės susirinkti aikštėje, grupėmis pagal gyvenamąją vietą: Ašmena, Alšėnai ir t.t. Judenrato narys ir rabinas turės būti kiekvienos grupės priekyje… Buvo duotas įsakymas, kad vaikai iki šešiolikos metų gali likti namie, jei jų tėvai pageidautų. Mes taip padarėme, kad žydai suprastų, jog getas nebus panaikintas; jei vaikai liks namie, vadinasi, getas išliks… Norėjau išsaugoti jaunimą ir inteligentiją – o jie yra mūsų ateitis…

Gensas: Aš prisiimu atsakomybę už akciją. Nenoriu diskusijų; nė vienas neturi teisės diskutuoti apie tai, ką aš padariau ar darysiu. Sukviečiau jus, kad pamatytumėt, ką dabar žydai išgyvena ir kodėl žydas merkia rankas į kraują. Mes turėjome tokių traumų gete ne kartą (sic!)… Jei ateis laikas, kai policija vėl turės pasireikšti, ir jei aš matysiu, kad tai visų naudai, mes darysime!“ (p. 342-346).

Yitzhakas Aradas nesmerkia gentainių už žydų šaudymą

Pasak Y. Arado, „Veisas sutiko sumažinti aukų skaičių nuo 1500 iki 600 žmonių po to, kai buvo papirktas. Gensas ir Desleris buvo vieninteliai, kurie žinojo tikrąjį žydų policijos kelionės tikslą į Ašmeną. Pareigūnai ir kitas personalas, kurie važiavo iš Vilniaus geto į tą miestelį, nežinojo kelionės tikslo iki dienos prieš akciją, kuri buvo įvykdyta spalio 23-iąją.“

Tolesni Y. Arado komentarai rodo, jog jis nesmerkia žydų policijos veiksmų. Tiesa, autorius pasako svarbų faktą – geto policija gavo referento žydų reikalams Franco Murerio leidimą vykstant „atlikti užduočių“ į Vilniaus krašto miestelių getus vilkėti tamsiai mėlynos spalvos uniformas, užsidėti kepurėles su snapeliu, ant kurių būtų Dovydo žvaigždė ir skiriamieji ženklai (p. 342; akcijų metų vokiečių darytose fotografijose aiškiai bus matyti tik uniforma ir kepurės su snapeliu, todėl vėl kaltę bus galima suversti lietuvių policijai! – I.T.). Aradas parenka geto gyventojų nuomones, kuriomis bandoma pateisinti Genso ir policijos elgesį, pavyzdžiui:

„Kai policininkai grįžo į getą, greitai išplito žinia, kad Ašmenoje įvyko akcija ir kad žydų policija joje aktyviai dalyvavo. Operacija buvo šokas geto bendruomenei, bet nebuvo bendro Genso ir policijos veiksmų pasmerkimo. Krukas, kuris kritikavo policijos vaidmenį Ašmenos akcijoje, rašė: „Didžiausia tragedija buvo ta, kad vieša nuomonė iš esmės buvo Genso pusėje…“ Kalmanovičius rašė: „Jei akciją būtų vykdę kitataučiai (vokiečiai ir lietuviai), aukų skaičius būtų buvęs didesnis.“ Geto bendruomenė policijos veiksmus, kurie pasibaigė išsaugant kiek galima daugiau žmonių, laikė padiktuotais realybės.

Kad žydų policininkai prieš Ašmenos akciją gavo „specialias“ uniformas, liudijo ir žydų „Keršytojų“ būrio vadas Aba Kovneris bei jo žmona Vitka.  Bet jiedu tuo pat metu švelnino uniformuotų savo tautiečių atsakomybę, teigdami, jog Vilniaus žydų policija tik „padėjo vokiečių ir lietuvių kareiviams“ (Rich Cohen „Nachtmarsch“, p.103).

Po Ašmenos akcijos gete ėmė sklisti gandai, kad dar viena akcija netrukus turėtų vykti Vilniuje. Daugelis žmonių naktimis miegodavo malinose.

Gensas kovojo su šiais gandais, už jų skleidimą žmonės buvo areštuojami. 1942 m. lapkričio 30 d. leidinys Geto Yedies Nr. 15 parašė straipsnį, smerkiantį tuos, kurie gete sukėlė paniką“ (p. 347–348, visą anglišką tekstą vertė Asta Freidgeimaitė – I.T.).

Hermanas Krukas galėjo stebėti grįžusius žydšaudžius, matyti tautiečių reakciją;  apie Ašmenos akciją jis parašė, remdamasis ir pasakojimais.

Yitzhakas Aradas rašė, apie ką buvo girdėjęs iš trečiųjų asmenų,  paskelbė Genso kalbą, kurioje geto vadas neslėpė, jog ir žydai buvo įmerkę rankas į kraują. Bet savo žodžiais Y. Aradas to pasakyti nedrįso, dar daugiau – stengėsi tą faktą nuslėpti, parašydamas, jog žudynes vykdė vokiečiai ir lietuviai [paryškinta autorės – I.T.], o žydų policininkai tik atrinko aukas ir jas perdavė [vykdytojams], p. 349. H. Krukas drįso pasakyti, jog žydų policininkai ne tik šaudė, bet ir prisiplėšė vertingų brangenybių.

O Chaimas Lazaras, buvęs vienas iš Henriko Zimano vadovaujamų sovietinių partizanų, 1985 m. Niujorke išleistuose atsiminimuose paskelbė paties Saleko Deslerio raportą apie Ašmenos akciją. Jis vienintelis išdrįso pasakyti žiaurią tiesą apie Ašmenos žudynių vykdytojus. Ch. Lazaro knygos skyrius vadinasi „Kruvinos rankos“.

Kruvinos rankos

„Genso statusas pakilo. Vokiečiai jį paskyrė oficialiu visų Vilniaus krašto getų atstovu. Aplinkiniuose miestuose dar buvo keli tūkstančiai žydų. Gensas į tuos miestus pasiuntė policininkus ir tarnautojus, kad ten padėtų organizuoti gyvenimą tais pačiais principais kaip pagrindinio geto Vilniuje. Vieną dieną Miriam Ganionska  pranešė žinią, jog Ašmenos gete, kuriame gyveno 4000 žydų, rengiamasi vykdyti „akciją.“ Ji pasakė, jog Gensas ir Desleris su Lietuvos  gestapo tarnybos viršininku Martinu Vaisu (Weiss) vedė derybas  dėl numatomų sušaudyti žydų skaičiaus. Vaisas reikalavo pusantro tūkstančio, o Gensas ir Desleris buvo pasiruošę „atiduoti“ ne daugiau kaip 500. Pagaliau jie pasiekė kompromisą, bet vokiečiai iškėlė vieną sąlygą: „akciją“ turi vykdyti žydų policija.

Miriam buvo pasakyta, kad kartu su policija vyktų į Ašmeną ir ką galėdama išgelbėtų. Po kelių dienų [žydų] policija iš Ašmenos grįžo į Vilniaus getą. Vilniuje niekas net neįsivaizdavo, kas atsitiko Ašmenoje. Bet Miriam pogrindžio vadovams įteikė Deslerio parašytą raporto apie akciją kopiją. Raporto tekstas:

„Trečiadienį 10 val. ryto, sukvietęs policininkus, su jais tariausi, kaip vykdyti „akciją“. Reikėjo aptarti nemažai techninių dalykų, kaip antai:  kas atsitiktų, jeigu jie nepajėgtų sukontroliuoti didžiulės minios arba jeigu žmonės atsisakytų rinktis aikštėje. Kažkas pakišo mintį, kad vyresniuosius žmones reikėtų sukviesti į sinagogą. Ašmenoje yra dvi sinagogos – sena ir nauja. Nors nesu ortodoksas, bet neturėjau jokio noro surinkti į sinagogą tų, kurie eis pasitikti mirties. Sinagogoje subūriau tuos, kurie liks gyventi. Įsakiau visiems žydams susirinkti aikštėje, pagal miestelius, iš kur atvykę, kad kiekvieną grupę vestų [žydų] tarybos  nariai ir rabinas. Akcija vyko sklandžiai. Visi paliko savo namus ir grupėmis po 50 žmonių ėjo į sinagogą. Nenorėjome, kad kiekviena nauja grupė sužinotų, koks likimas ištiko prieš tai ėjusiuosius. Kai priartėdavo nauja grupė, mano policininkai atlikdavo atranką, kadangi norėjome išsaugoti jaunus žmones ir inteligentiją, kurie yra mūsų ateitis.

Prieš akciją kiekvienos grupės paklausdavome apie žydų nuotaikas. Vienas žydų tarybos narys man pasakė: „Jie pasiruošę aukotis, jei tuo viskas ir baigtųsi.“

Mums buvo iškilusi kita problema: ar mes vieni patys turėjome teisę  atlikti žmonių atranką? Gal geriau būtų įtraukti ir lietuvius? Penktadienį ponas Gensas atsiuntė man šešis lietuvių policininkus iš Vaiso vyrų ir išreiškė pageidavimą, kad jie stovėtų prie įėjimo į sinagogą ir darytų viską, kas jiems bus pasakyta, kad būtų galima pamanyti, jog atranką vykdo lietuviai. Bet aš lietuviams liepiau likti namie – pirmiausia dėl to, jog baiminausi, kad tarp žydų galėtų kilti panika; kita vertus, žmonės nepasitikėtų žudikais. Jie galėtų atidengti ugnį, o mums tektų už tai atsakyti.

Viską atlikome patys (paryškinta autorės – I.T.). Atrinkome žmones taip, kaip buvo nurodžiusi žydų taryba (sic!). Subūrę žmones aikštėje, nuėjome ieškoti tų, kurie buvo likę pasislėpę namuose.  Prie aikštės privažiavo mašinos, visus sulaipinome ir išlydėjome. 

Buvo pirma valanda, gausybę sinagogoje uždarytųjų laikiau ten tol, kol jie nurimo. Trečią valandą popiet akciją sustabdžiau. Surinkau policininkus į krūvą ir atidariau sinagogos duris. Visiems buvo įsakyta eiti namo ir nesibūriuoti gatvėse. Tą vakarą žmonės mūsų vengė, bet kitą dieną ėmė suprasti, jog mes juos išgelbėjome.“

Toliau Miriam pasakojo, kad policija prisiplėšė žydų turto ir brangenybių. Kalbėdama ji iš kišenės ištraukė nedidelį maišelį, pilną aukso ir perlų ir, padėjusi jį ant stalo priešais pogrindžio vadovus, tarė: „Grįždama atgal įstengiau nugvelbti iš jų šį maišelį.“ Su ginklais, kuriuos nupirksime už tų brangenybių vertę, galbūt galėsime gauti atleidimą už nuodėmes tų žydų, kurie susitepė rankas savo brolių krauju (žydšaudžių nuodėmes galima atpirkti brangenybėmis ir pinigais!? – I.T.)

Gandas, jog akciją Ašmenoje įvykdė žydų policija, netruko pasklisti po getą, sukeldamas didžiulį kartėlį. Nuo tol žmonės atvirai ėmė rodyti priešiškumą vadovybei ir policininkus laikė visiškais priešais.“

(Chaim Lazar. Destruction and Resistance [Naikinimas ir pasipriešinimas],  Niujorkas, 1985, p. 44–46).

Kitas žydų autorius, įvardijęs Ašmenos akcijos vadovus, buvo Leizeris Ranas. 1974 m. Niujorke išleistame trikalbiame dviejų tomų nuotraukų albume „Vilna, Jerusalem of Lithuania“ keliuose puslapiuose paskelbta dokumentų ir nuotraukų iš Vilniaus geto.  Antrajame tome, 441 p. atpažįstame ir žydams nusikaltusių policininkų nuotraukų, po Ringo nuotrauka parašyta „Komisaras Nisanas Ringas kartu su Desleriu ir Levu vadovavo „Ašmenos akcijai“, po Deslerio nuotrauka – tarpininkas su gestapu, po Mejerio Levo nuotrauka – vartų sargybos viršininkas, mušdavo žydus.

Pasakę A, pasakykime ir B

Apie tai, kad išvežimui į darbus ar sušaudymui pasmerktųjų sąrašus sudarydavo policijos ir žydų tarybos nariai, aptiksime daugelyje mokslo darbų ir žydų atsiminimų. Čia ne vieta referuoti tas publikacijas. Faktas, kaip Vilniaus geto policijos viršininkas Gensas 1941 m. rudenį atrinko, kam į kairę, o kam į dešinę, žinomas ne tik iš filmo „Getas“ ir iš Lietuvos žydų atsiminimų. Tarptautinio atgarsio susilaukė ne tik šis, bet ir kiti atvejai, kaip žydai pasmerkdavo mirčiai savo tautiečius.

„Judenrato“ knygos autorius I. Trunkas visą skyrių skyrė pokario metais Europoje ir Izraelyje vykusiems žydų tarybų ir geto policininkų teismams. Be kita ko, net septyniolikoje knygos puslapių minimas Gensas ir su jo vardu susiję liūdni Vilniaus geto gyvenimo epizodai. Pabrėžiama, jog Gensas sprendė, kam gyventi, o kam mirti. Nedirbantieji getų kaliniai, neturtingieji, vargšų valgyklų klientai buvo pirmieji kandidatai, kuriuos žydų taryba ir policija paskirdavo „kandidatais mirti.“ Mini ir keturių rabinų kreipimąsi, kuriame jie po tragiškos „geltonųjų šainų“ akcijos Genso prašė savavališkai nespręsti žmonių likimo, taip pat neatiduoti žmonių gestapui (p. 428). Trunkas rašo ir apie penktąją koloną getuose.

Beje, Lietuvos valstybiniame archyve saugomas Žydų muziejaus direktoriaus po karo sudarytas Vilniaus geto policininkų, dalyvavusių nusikalstamoje veikoje prieš žydus, sąrašas (I. Trunko nepaminėtas – I. T.). Jame rasite taip pat pavardes policininkų, kuriuos sušaudė patys žydai, vokiečiai ar kurie sovietinių teismų buvo nubausti mirties bausme (LVA R-1421, a. 1, b. 39, p. 1 – 1 ap.).

Apibendrinant pasakytina, jog Trečiasis Reichas, kaip ir totalitarinė Sovietų Sąjunga, į tautų mėsmalę suvarydavo įvairių tautybių žmones. O daugelyje, ypač po 1990-ųjų metų išleistų didesnių ir mažesnių publikacijų apie žydų katastrofą atskirose buvusiose nacistinės Vokietijos okupuotose teritorijos dažnai rašoma, jog  pagrindiniai žydų naikinimo kaltininkai yra vietiniai gyventojai. Internete mirga straipsnių apie „paskutinį šansą“ serbams, lietuviams, latviams ir kitiems nuteisti buvusius vietinius nacių kolaborantus. Austrija tokiam I. Zuroffui ilgai buvo „rojus naciams“, o dar 2013 metais jis teigė, jog austrai praleido progą pasinaudoti „paskutiniu šansu.“

Gausioje literatūroje apie žydų naikinimą Lietuvoje neteko aptikti, kad dėl 3-iojo operatyvino būrio vado Karlo Jėgerio (Jäger), liūdnai pagarsėjusio savo pateikta ataskaita  apie okupuotos Lietuvos teritorijoje nužudytų žydų ir kai kurių kitų gyventojų grupių skaičių,  kas nors kaltintų Šveicariją, kurios teritorijoje šis „žudynių buhalteris“ buvo gimęs, ar Vokietijos dėl to, kad šis karo nusikaltėlis nebaudžiamas savo pavarde gyveno jos teritorijoje iki 1959 metų. Taip pat neteko skaityti, kad austrai atsiprašinėtų už savo tautiečių, garsėjusių ypatingu žiaurumu ir sadizmu Vilniaus gete, Franzo Murerio, Bruno Kittelio, Martino Weisso dalyvavimą holokauste.

Neteko girdėti, kad būtų surengtas minėjimas, skirtas Ašmenos žydų tragedijai atminti. Kas galėtų paaiškinti, kodėl garsiajame Ludvigsburgo archyve, kuriame sukaupta gausybė dokumentų apie nacių nusikaltimus Rytų Europoje, apie šią tragediją nėra jokio dokumento?

Taigi šis vienas iš daugelio žydų katastrofos epizodų patvirtina istorinę tiesą – ir Lietuvoje naciai į holokausto vykdymą įtraukdavo ir vietinius gyventojus, ir pačius žydus.

Baigdama norėčiau pritarti straipsnio pradžioje cituoto Vitalijaus Michalovskio teiginiui: „Visi kategoriški apibendrinimai, vienašališkų etikečių tautiniu pagrindu klijavimas bei pasirinktinis A, nutylint B sakymas tik gilina pilietinės visuomenės susiskaldymą.“

P.S. Autorė dėkoja Violetai Rutkauskienei už vertingos Chaimo Lazaro knygos parūpinimą.

2016.09.19; 05:07