Krizės ir katastrofos – tikros ar dirbtinai sukeltos?


Print

Kalbame ir apie finansų krizes, ir apie gamtos katastrofas, nes ir vienas, ir kitas valdo panašūs dėsniai, kuriuos nesunkiai galėtų atskleisti populiaraus TV serialo „Skaičiai“ („Numb3rs“) genijai. Tačiau neatskleidžia. Vis dėlto nerimauti yra ko.

Kad pasaulis sunerimęs dėl galimos didžiulės ekologinės katastrofos, rodo 2009 m. gruodžio 7-18 dienomis Danijos sostinėje Kopenhagoje įvykęs viršūnių susitikimas (COP 15) – Jungtinių Tautų Klimato pokyčių konferencija. Įdomus faktas: šiame renginyje, kurį aplankė beveik visi pasaulio galingieji, pasirašytas vadinamasis Bali veiksmų planas (BAP), skirtas miškų naikinimo, išmetamųjų dujų sumažinimui, klimato pokyčiams reguliuoti. Svarbiausia, kad Bali veiksmų planas galioja iki 2012-ųjų! Kas po jų? Nežinia.

Kad ekologinė pasaulio būklė prasta, dabar niekam nereikia aiškinti. Deja, ji vis blogėja. Pastaraisiais metais pagausėjo katastrofų – neregėtos stichijos po keliasdešimties ar net šimtų metų užpuolė įvairių pasaulio regionų šalis: Škotiją, Filipinus, Pietų Amerikos valstybes ir kt. Prisiminus galimą „Salos“ ir „Skrydžio 447“ paslaptį, darosi nenuostabu: o jei kažkas valdo visus (ar bent dalį) požeminius ir antžeminius procesus, kontroliuoja žemės slinktis ir oro ciklonus? Technologiškai tai – įmanoma. Tiesa, valstybės, kurios tai galėtų padaryti, yra vos kelios – Kinija, Rusija, JAV. Nepamirškime ir paslaptingojo, „niekam nepriklausančio“ (esančio neutralioje teritorijoje ant Šveicarijos ir Prancūzijos sienos) didžiausio pasaulyje mokslo tyrimų centro CERN. Tarp 2600 etatinių darbuotojų ir beveik 8000 mokslininkų, dirbančių CERN’e (jie – net iš 580 universitetų, mokslo institutų iš 80 šalių!), esama ir lietuvių. 1954 m. įkurtas CERN’as – interneto ir daugybės kitų išradimų „gimtinė“. Kai kurie mokslininkai jame daromus atradimus („dieviškosios dalelės“ paieškas) laiko peržengiančiais rizikos ribas.

Krizių sukėlimas ir jų valdymas sau tinkama linkme – argi tai ne pats baisiausias, tačiau tuo pačiu ir pelningiausias verslas?

O jei dar pridėtume finansines krizes? Katastrofizmo teorija, sukurta geologijai (pagrindinė idėja – Žemę sukrės pasauliniai trumpi, staigūs, bet labai daug žalos padarysiantys įvykiai – katastrofos, kurios susijusios su geologiniais procesais; galimos pasekmės – tvanas; ledynmetis), tinka ir ekonomikai.

Puikiai suprantame, kad visada, kai vieni skursta, kiti pelnosi. Tokį kapitalizmo dėsnį aprašė šiomis dienomis, artėjant 2012-aisiais, iš naujo atrandamas Karlas Marxas. Jo ir marksistų teigimu, krizės – neišvengiamos. Šveicarų ekonomistas Jean’as Charle’is Léonard’as de Sismondi (tikr. Simonde; 1773-1843) sukūrė pirmą ekonominės krizės teoriją, kalbėjusią apie rinkos ekonomikos, ekonomikos pusiausvyros mechanizmo nestabilumą, susijusių su paklausa ir pasiūla. Mokslininkai iki šiol ginčijasi, kas yra tikrasis ekonominių krizių sukėlėjas, ir ar teisus K. Marxas bei jo pasekėjas J. Ch. L. de Sismondi, tačiau vienas faktas akivaizdus: krizės buvo, yra ir (bent jau iki 2012-ųjų) bus.

Ypač didelės finansinės krizės per pastarąjį šimtmetį pasaulį krėtė bent 12 kartų: tai – 1910 m. Šanchajaus biržos krizė; 1929-1940 m. Didžioji depresija; 1973 m. naftos krizė; 9-ojo dešimtmečio Meksikos ir Lotynų Amerikos krizės; 1987 m. Juodasis pirmadienis; 1989-1991 m. krizė JAV; paskutiniojo dešimtmečio krizė Japonijoje; 1992-1993 m. Juodasis trečiadienis; 1994-1995 m. krisė Meksikoje; 1997-1998 m. krizė Azijoje (jos pasekmė – 1998 m. krizė Rusijoje); 2001 m. „.com“ finansinis burbulas – interneto kompanijų krizė; 2007-2009 m. finansinė krizė pasaulyje, kuri, teigiama, bent jau Lietuvai tęsis iki 2012-ųjų….

Krizių valdymo žinovai teigia, jog svarbiausia – nustatyti, kokia krizė ištiko: įdomu tai, kad viena krizės rūšių – gandai, melas, klaidingos informacijos skleidimas. Kompanijos „Procter and Gamble“ simbolis buvo pavadintas satanistiniu, kilo nemaža panika. O jeigu 2012-ieji vadinami „majų apokalipsės“ metais tik tam, kad nuslėpti nuo mūsų tikrąją, daug baisesnę, tiesą?

Susinaikinimo fenomenas

Dažnai pasvarstome, o gal niekas mūsų nenaikins? Gal nebus jokios katastrofos, ir išsinaikinsime patys? Ar pasaulis ir Lietuva naikina save? Mokslininkai vis dažniau į šį klausimą atsako liūdnu „taip“. Apie Lietuvos susinaikinimo fenomeną skirtingais rakursais yra kalbėję įvairių profesijų žmonės. Štai psichiatras Dainius Pūras sako, kad mūsų visuomenė „rimtai serga ir po truputį miršta“[1]. Priežastys – ne mistinės, o netgi labai žemiškos.

Pasak D. Pūro, žlugus Sovietų Sąjungai ir komunistiniams režimams, Vidurio ir Rytų Europoje susiformavo apie 30 naujų valstybių, nusiteikusių plėtoti demokratiją ir rinkos ekonomiką. Šiame didžiuliame regione, kur gyvena apie 400 mln. žmonių, įvyko precedento neturinti sveikatos ir mirtingumo krizė. 1990–2000 m. čia mirė net keturiais milijonais daugiau žmonių, negu prognozuota pagal statistinius rodiklius. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė daugelyje posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvoje, iki šiol mažėja ar yra mažesnė nei iki 1990 m.

Kas aštuntas žmogus Lietuvoje miršta nuo išorinių priežasčių. Dažniausiai tai yra savižala – savižudybės, mirtys nuo apsinuodijimo alkoholiu, narkotikais, rizikingas elgesys (vairavimas išgėrus). Lietuva vis dar pirmauja (daugiau kaip dešimtmetį) pasaulyje pagal savižudybes ir yra viena iš „lyderių“ pagal mirčių skaičių nuo apsinuodijimo alkoholiu ir žuvusiųjų avarijose.

Kokios savižalos priežastys? Žmonėms trūksta saugumo, paramos, bendravimo. Nepasitikima valstybe, įstatymų kūrėjais. Žmogus tampa vis vienišesnis. Apklausos rodo, kad daugeliui Lietuvos žmonių dabartiniai politiniai ir ekonominiai pokyčiai Lietuvoje neatitinka jų norų. Kas vienuoliktas Lietuvos gyventojas bent kartą per pastaruosius metus galvojo nusižudyti…

Beje, kaip teigia D. Pūras, „laikotarpiais, kai reikia tautos sutelktumo, pavyzdžiui, per karą, savižudybių skaičius būna mažesnis. Savižudybių mažėjimo tendencija buvo per „perestroikos“ (1984–1990 m.) Sovietų Sąjungoje, kai savižudžių vyrų sumažėjo 32 proc., o moterų – 18 proc. Šis pokytis dažnai siejamas su tada vykusiomis demokratinėmis reformomis, kurios sukėlė daug vilčių ir geresnio gyvenimo lūkesčių bei sutelkė visuomenę jų siekti. Tuo pat metu labai stipriai sumažėjo ir alkoholio vartojimas.“

Ar egzistuoja žmonijos mažinimo planas?

Lingvistikos profesorius, konspiracijos teorijų žinovas Letas Palmaitis kategoriškas: jis mano, jog pasaulyje pradėtas žmonijos mažinimo planas, kuriam pavaldus ir tariamas Lietuvos naikinimas[2].

„Sėkmingai organizavus žydų Holokaustą ir gavus iš jo astronominį pelną, pagaliau pradėta pritaikyti masinio civilių naikinimo patirtį visai žmonijai, kuriai rengiamas Antrasis, Pasaulinis, Holokaustas. Po „tarptautinio terorizmo“ sugalvotas dar geresnis būdas totaliai pavergti „laisvojo pasaulio“ piliečius. Nuo 2006 m. dalyvaujant satanistui G. Bush’ui Jun., pagaliau pradėti įgyvendinti Bilderbergo ir kitų globalistų klubų planai mažinti „nereikalingus“ (nemokius) milijardus žmonių. D. Rockefeller’io farmacijos imperija platina mirtinas vakcinas nuo tų pačių vakcinų sukeliamų „paukščių“, „kiaulių“ (ir dar bus kitokių) gripų, kombinuotų su 1918 m. „ispanka“. Nuo šių gripų galima pasveikti, bet vakcinos pasekmės sveikatai ir imuninei sistemai bus mirtinos. Panika turės priversti vyriausybes skelbti privalomą vakcinaciją. Žmonijai įbauginti parinkta Rusijos nekenčiama Ukraina (epidemija platinama ir Kinijoje pagal D. Rockefeller’io planą), o tai dar kartą rodo, kad tarp Vakarų sodomodemokratų ir Putino FSB nėra jokios tikros konfrontacijos, bet jie veikia išvien. Spėjama, kad mirtiną bakteriologinį ginklą gamina bei Bildergergo kontrolėle platina ir Rusija. Vad. „kiaulių gripas“ su komplikacijomis (t.y. su maro bacilos priedu) jau Lietuvoje. Atkreipkite dėmesį į parsidavėliškas masinės informacijos priemones: nepaisant aiškaus vaizdo Ukrainoje, pagal Rockefelleri’o direktyvas leidžiama kalbėti tik apie gripą, bet draudžiama minėti žodį „maras“. Nėra tokio „gripo“, „komplikacijos“ po kurio paverstų plaučius kruviną masę ir pribaigtų žmogų per dvi-tris dienas. Šios „komplikacijos“ yra įprastas plaučių maras, vadinama „juodoji mirtis“ (lavonų kūnus „pagražina“ juodos dėmės). Ukrainoje jau rasta maro bacila, bet niekšai apie tai nerašo, uždrausta. Įdėmiai stebėkite melų pliurpalus iš TV arba analizuokite tokį pat delfi – visa, kas ten sakoma, supraskite priešingai.

Jei valstybė imsis prievartos totaliai vakcinuoti visus piliečius, tai reikės suprasti kaip užsakytą Lietuvos genocido akciją. Tokiu atveju tauta vardan išlikimo turi teisę į ginkluotą pasipriešinimą. Užtenka kabinti ant ausų sodomodemokratinius makaronus! Šios svetainės atskleidžia bankinių globalistų planus per artimesnį dešimtmetį įvykdyti planetos „depopuliavimą“ keliais milijardais žmonių ir įvesti totalinę diktatūrą:

http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2009/11/03/68934.shtml

http://www.mathaba.net/news/?x=622073 (atsargiai! panašu, kad ši svetainė prorusiška, tačiau faktai patikimi)

http://www.youtube.com/watch?v=yn3ElOkqND0&feature=related (buvęs Lenkijos Sveikatos apsaugos ministras Marekas Balickis pokalbio pabaigoje apkaltina per sodomodemokratų neapsižiūrėjumą į valdžią patekusią unikalią sąžiningą dabartinę ministrę Evą Kopač (kuri smerkia nusikalstamą aferą su mirtina vakcina), kad ją remia blaiviai mąstantys lenkai, nenorintys mirti nuo globalinių bankininkų Naujosios Pasaulio Tvarkos – nėra abejonės, kad greit šie šlipsuoti politkorektiški parsidavėliai išstums E. Kopač iš valdžios, o gal ir iš gyvenimo, kaip Vakaruose jau pasielgta su daugeliu protestavusių pasaulinio garso farmaceutų)

http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2009/11/10/69045.shtml

http://www.youtube.com/watch?v=s8c9JYRQGVc&feature=related (nusikalstamos „farmaceutinės“ Baxter’io vakcinų firmos veikla Austrijoje, iš kur biologinis ginklas š.m. pradžioje buvo išsiųstas dauginti į kelias Europos laboratorijas)

http://www.kavkazcenter.com/russ/content/2009/11/09/69017.shtml

http://www.youtube.com/watch?v=IhXahpeMdUc&NR=1 (Rothschield’ų marionetė – žr. http://www.fromthewilderness.com/nowisthetime2008.shtml
– „JAV prezidentas“ Obama iš anksto parūpina nusikalstamai Baxter’io firmai nepakaltinamumą nuo bet kokių jos mirtinos „vakcinos“ pasekmių)

http://www.youtube.com/watch?v=gkj2BU9oxXo&feature=related („Norvegijos vyriausybė“ jau nupirko savo tautai 9,5 milijono mirtinų injekcijų)“.

Antiutopijų karalystėje

Nesinori tikėti, kad egzistuoja pasaulinis sąmokslas sunaikinti žmoniją, tiksliau, išnaikinti jos dalį. Tačiau baisios vizijos lydi ne tik L. Palmaitį. Daugybė mokslininkų, rašytojų fantastų, dailininkų yra kalbėję apie pasaulio pabaigą ir žmonijos naikinimą bei totalinę kontrolę.

Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937) savo distopija (antiutopija) „Mes“[3] (1920) aplenkė Aldouso Huxley’o „Puikų naują pasaulį“ (1931), Ayn Rand „Himną“ (1938), Karinos Maria’os Boye „Kalokainą“ (1940), George’o Orwello „1984-uosius“ (1948), Ray’aus Bradbury’o „451 laipsnį pagal Farenheitą“ (1953) ir vėlesnes niūrią dabartį/ateitį piešiančias knygas.

Kai kurie kritikai skiria antiutopijos ir distopijos žanrą: antiutopijose kalbama apie utopinį pasaulį kaip siekiamybę, o distopijos nepretenduoja į utopijas, distopijose dažniausiai parodomas baisus, pavojingas gyvenimas ateities didmiesčiuose. Utopijos pradininkas seras Thomas More’as (1478–1535) gal ir nenujautė, koks populiarus taps jo pradėtas (anti)žanras: jam beveik 500 metų („Utopija“ pasirodė 1516-aisiais). Plačiąja prasme antiutopija (distopija) galėtų būti ir apokaliptinis Mary Shelley romanas „Paskutinysis žmogus“ (1826), siurrealistinė Comte’o de Lautréamont’o poetinė proza „Maldororo giesmės“ (1869), pranašiška, ezoterinė Veros Kryžanovskajos-Ročester pentalogija „Magai“ (1901–1916), H. G. Wellso, Jules’o Verne’o knygos, 1918 m. pasirodęs nežinomo autoriaus, pasirašiusio Oweno Gregory’o pseudonimu, distopinis romanas „Supervalstybė Mekanija“, išpranašavęs nacių režimą Vokietijoje. J. Zamiatino „Mes“ ir Karelo Čapeko „Rosumo universalieji robotai“, parašyti 1920 m., pradėjo gausią antiutopinę literatūrą. Viena įsimintiniausių pas­tarųjų dienų antiutopijų – londoniečio rašytojo Davido Wingrove’o (g. 1954) devynių romanų serija „Chung Kuo“ („Kinija“), kurioje kalbama apie netrukus pasaulį valdysiančią didžiąją šalį (naujas romanas – priešistorė „Kai Kinija ateina“, turėtų būti išleistas 2010-aisiais).

J. Zamiatinas palaikė 1917-ųjų spalio revoliuciją, bet pamatė, kokia baisi bolševikų cenzūros sistema. „Tikrą literatūrą kuria ne valdininkai, o bepročiai, atsiskyrėliai, eretikai, svajotojai, maištautojai ir skeptikai“, – sakydavo J. Zamiatinas. Rusijoje „Mes“ pasirodė tik 1988-aisiais.

Jis greičiausiai buvo svajotojas ir maištautojas, nevengęs ir satyros. „Mes“ veiksmas vyksta XXVI a. Žmonės neturi vardų ir pavardžių, tik numerius (pvz., romano herojus D-503, moterys O-90, I-330, „poetas storomis kaip negro lūpomis“ R-13). D-503 bando apibūdinti pasaulį, kuriame gyvena, nevengdamas pasitelkti ne tik skaičių kalbą, bet ir primindamas tai, kas XX a. dar buvo gerai žinoma. „Pabundu: santūri melsva liepsna; žvilga sienų stiklas, stikliniai krėslai, stalas. Tai ramina. Širdis liaujasi trankytis. Syvai, Buda… Kažkoks absurdas? Aišku: susirgau. Anksčiau niekada nesu sapnavęs. Sako, seniesiems sapnuoti buvo įprasta ir normalu. (…) Tačiau šiandien jau žinome, kad sapnai – rimta psichikos liga“ (p. 37).

Ši istorija („7-as įrašas. Konspektas: Blakstiena. Teiloras. Drignė ir pakalnutė“) primena garsųjį kinų filosofo, pirmuoju anarchistu vadinamo Žuangzi (369–286 m. pr. Kr.) veikalą „Didžioji laimė“, kuriame aprašoma, kaip Žuangzi sapnavo drugelį ir prabudęs nežinojo, ar jis drugelis, ar Žuangzi. „Bet juk turi būti skirtumas tarp Žuangzi ir drugelio! Tai vadinama dalykų transformacija“, – rašė filosofas.

J. Zamiatino pasaulis, primenantis vėliau pasirodysiančią skaičiukuose skendinčią „Matricą“ (1999), turi analogijų su Biblija. Vieningoji Valstybė – prarastas rojus, D-503 – Adomas, I-330 – Ieva, žaltys gundytojas –­ S-4711 (dvigubas agentas). Valstybė be religijos, ateistinė skaičiukų karalija turi viltį: tai į kosmosą ketinamas paleisti laivas „Integralas“. Tačiau revoliucija nieko nepakeis, nes, pasak J. Zamiatino, visos revoliucijos yra begalinės, nėra galutinės revoliucijos.

G. Orwellas skaitė romaną „Mes“ ir pavadino jį „įdomiu literatūros fenomenu mūsų knygų deginimo laikais“, palygino jį su A. Huxley’o antiutopija. G. Orwellui padarė įspūdį „Mes“ aprašyta totalitarinė valstybė, kurioje visi gyvena stikliniuose namuose, maitinasi dirbtiniu maistu, turi vieną laisvą valandą per dieną, kurios metu mylisi: „Jos keliai per drabužį – lėti, švelnūs, šilti, viską aptraukiantys nuodai…“ (p. 216)

Kodėl „mes“ tokie, kokie esam? „Nes protas turi nugalėti“ (p. 225).

Atsakymas gana aiškus. Jei žmonija ir toliau vadovausis tik protu, ji nesunkiai susinaikins arba, tiksliau, kalbant, ją sunaikins maža grupelė žmonių.

XXX

[1]http://www.psichologijatau.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=186:fenomenas-2&catid=25:the-project&Itemid=2.

[2]http://lietuvosnaikinimas.wetpaint.com/page/Prad%C4%97tas+%C5%BEmonijos+ma%C5%BEinimas

[3] Zamiatin J. Mes. Iš rusų kalbos vertė Irena Potašenko. –­ K.: Kitos knygos, 2009.

2010.01.26


Prisijunkite prie diskusijos