Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nepasiekė pergalės nei Ukrainoje nei prieš Vakarus. Tai, ką jo aplinka ir kai kurie politologai mano esant Rusijos pergale – Minsko susitarimus dėl paliaubų, neva sukuriančių prielaidas konflikto užšaldymui su Rusija besiribojančiame Ukrainos regione, ir Ukrainos asosiacijos su ES sutarties užšaldymą, iš tiesų tėra griebimasis už šiaudo, bandant pateisinti avantiūrą Ukrainoje, baiminantis „rūmų“ sąmokslo.
Pralaimėjimas kariniuose reikaluose
Akivaizdu, kad Putinui jo karinės kampanijos Ukrainoje karinio pajėgumo požiūriu laikas mažai turi reikšmės. Jam ir dabar visiškai pakanka karinės technikos ir „patrankų mėsos“ plataus masto žygiui „drang nach Kiev“. Norėdamas, jis galėtų panaudoti vidutinio nuotolio balistines raketas, sunkiąją aviaciją ir subombarduoti visus Ukrainos karinės pramonės objektus, atomines elektrines ir pan. Bet kažkodėl įstrigo prie Azovo uosto Mariupolio su tarptautiniu oro uostu, didžiausio miesto pakeliui į Krymą paazove, šiek tiek išlyginęs fronto liniją nuo Donecko iki Lugansko, nuo Donecko iki Mariupolio.
Tai galima suprasti. Senkant penktos kolonos rezervui slaptai permetamos neskaitlingos kariuomenės ir iš Vakarų kosminių palydovų fiksuojamos karinės technikos, vaidinant, kad tai vietiniai savanoriai, aiškiai nepakanka pralaužti frontui ir vėl užvaldyti visą Donecko ir Lugansko sričių teritoriją (antiteroristinės Ukrainos karinės kampanijos metu atgauti du trečdaliai šios teritorijos), kai Ukrainos ginkluotosios pajėgos sparčiai didina savo pajėgumus. O masinį reguliarios kariuomenės įsiveržimą į Ukrainą, kuris bet kada galėjo ir dabar gali būti realizuotas, „vidinis balsas“ dėl nežinomų, bet numanomų priežasčių stabdo.
Rusijos teroristų kariuomenė kontroliuojamoje teritorijoje yra supančiota, nes Ukrainos pajėgos kontroliuoja teritorijas prie pat iš Rusijos valdomo Donecko (vis sėkmingiau atmušinėja tankų ir artilerijos atakas prie oro uosto miesto ribose), Mariupolį, o teroristų Luganskas yra beveik visiškoje ukrainiečių apsuptyje. Strateginį Debalcevo miestą pleišto smaigalyje kelių Doneckas-Luganskas ir Charkovas – Rusijos Rostovas prie Dono kryžkelėje, kontroliuoja vyriausybinės pajėgos.
Teroristų kontroliuojami miestai ir miesteliai žiemai nepasiruošę. Karo padariniai akivaizdūs. Pasak Prezidento, Donbase sunaikinta 50 proc. infrastruktūros, 42 proc. pramonės potencialo. Dauguma anglies, matinančios šilumines stotis, šachtų neveikia. Dujų čiaupus kontroliuoja Ukrainos vyriausybė, kuriai pirmiausiai rūpi gyventojai jos kontroliuojamoje teritorijoje, ypač, kai dėl tos pačios Rusijos kaltės šalyje numatomas dujų stygius. Pensijos, socialinės išmokos iš Kijevo daug kur nutrauktos, nes jas pasisavina banditai. Gyventojai tebebėga iš banditų rojaus kas kur.
Putino „Novorosijos“ planai užimti Charkovą, Zaporožę, Chersoną, Dnepropetrovską, Odesą, Nikolajevą taip lengvai, kaip tai įvyko Donecke ir Luganske žlugo galutinai. Žlugo jau vien dėl to, kad net prorusiškieji, nors šiek tiek blaiviai mąstantys gyventojai šiuose miestuose pasibaisėjo, stebėdami, kuo Donecko ir Lugansko miestelėnams baigiasi „broliškos“ Rusijos pagalba ir sovietinės tvarkos atstatymas.
Laikas yra Ukrainos sąjungininkas
Pamokyti ankstesnių terminuotų paliaubų, kurių Ukraina šventai laikėsi, o teroristai tai „išnaudojo“, baigties, ukrainiečiai šį kartą pasirengę bet kokiai karinei provokacijai ir nusispjaus į Minsko susitarimus, jei bus kėsinamasi nors į pėdą jų kontroliuojamos teritorijos. Tai jie, beje, labai sėkmingai daro Donecko aerouoste.
Ukrainiečiai kasa prieštankinį griovį palei sieną su Moldovos Padnestre, prie pasienio miestelių ir prie Odesos stato karinius įtvirtinimus. Dėl visa ko. Ruošiamasi kitų šalies rytų ir pietų miestų –Charkovo, Dniepropetrovsko, Zaporožės, Nikolajevo, net atominės elektrinės Kachovkoje (prie Zaporožės) gynybai. Viskam reikia ramesnio laiko ir ukrainiečiai jį išnaudoja.
Tarp kita ko, po kruvinojo Euromaidano nuo kelių besikelianti Ukraina – didelis galvos skausmas Rusijai, šeriančiai Moldovos Padnestrę. Ši nepripažinta Rusijos „valstybė“ buvusių Ukrainos prezidentų laikais tyliu susitarimu su Rusija turėjo neblogą susiekimą su Rusija sausuma per Ukrainą. Dabar sausumoje ji visiškai užsklęsta tarp besiginančios nuo Rusijos Ukrainos ir į ES besiprašančios Moldovos, kalbančios ta pačia kalba kaip ir NATO narė Rumunija. Neseniai Moldova tiek „suįžūlėjo“, kad pareikalavo iš Rusijos pagaliau išvesti savo „taikdarių“ kariuomenę iš Padnestrės. Matyt, tai tik pradžia.
Ukraina telkiasi
Kita vertus, Kremlius savo veiksmais su kiekviena diena vis labiau telkia Ukrainos gyventojus.
Už Euromaidane reikalautą vykdomosios valdžios, teismų, kariuomenės totalinės liustracijos įstatymą Aukščiausiojoje Radoje (parlamente) iš baimės nubalsavo net daugelis buvusių pabėgusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus prorusiškų šalininkų. Įstatymas pasiekė prezidentą Petro Porošenką.
Karas visu gražumu atskleidė liustracijos nebuvimo pasekmes: korupciją armijoje, išdavystes, krūvas Kremliaus agentų. Būtent dėl tos priežasties Maskva taip lengvai su keliais šimtais banditų užėmė vyriausybinius pastatus Donecke, Luganske, kituose Donbaso miestuose. Tad nors Maskvos ruporų, rėkiančių apie Tautos susiskaldymą ir žmogaus teisių pažeidimus įvykdžius liustraciją, Ukrainoje netrūksta, didžioji dauguma gyventojų jau suprato liustracijos būtinybę. Prezidentas pareiškė, kad jis liustracijos įstatymą pasirašys artimiausiu laiku, nežiūrint, kad įstatymas jau skundžiamas Venecijos Komisijai, Europos Tarybai, ruošiamasi skųsti jį Konstituciniam teismui.
Beje, savo laiku ir Mykolas Brazauskas graudeno, kad liustracija Lietuvoje suskaldys politinę tautą. Įtikinėjo, kad keliolikos tūkstančių komunistų ir kagėbistų nomenklatūros atskyrimas nuo valdžios bent trumpam laikui sukeltų vos ne pilietinį karą. Ir padarė viską, kad liustracija virstų liustracijos parodija. O dabar turime, ką turime: didžiulę šešėlinę ekonomiką, keisčiausius teisėjų sprendimus rezonansinėse bylose, vieną iš didžiausių socialinę atskirtį ES, mažas pensijas ir taip toliau.
Spalio 26 d. Ukrainoje įvyks Euromaidane reikalauti priešlaikiniai Aukščiausiosios Rados rinkimai. Karinės agresijos akivaizdoje nesunku prognozuoti, kokių politinių jėgų ryški persvara bus būsimajame parlamente.
Prezidentas paprašė premjero Arsenijaus Jaceniuko parengti parlamentui konstitucinę pataisą, kuri panaikintų draudimą Ukrainai jungtis prie karinių blokų. Buvusi ekspremjerė Julija Tymošenko, remdamasi Ukrainos įstojimo į NATO klausimu teigiamomis apklausomis (per 60 proc.), nuėjo dar toliau. Į parlamento rinkimus ji eina su šūkiu (tarp kitų) – Ukrainą į NATO, ir lygiagrečiai renka parašus referendumui tuo klausimu surengti. Paskutinėmis žiniomis, jau ir Prezidentas užsiminė apie tokią galimybę. Ir pasiūlė pripažinti mokyklose pirmąja užsienio kalba – anglų.
Būdinga, kad net Lietuvoje tie buvę nomenklatūriniai komunistai bei perėjūnai, kurie ženkliai pralobo (palyginus su gyventojų dauguma) ne visai teisingos valstybinio turto po Nepriklausomybės atstatymo privatizacijos dėka, šiandien žiniasklaidoje ir Seime balsuoja už NATO karinių pozicijų Lietuvos teritorijoje stiprinimą, neregėtą karinio biudžeto padidinimą. Ir tai suprantama. Nesinori atsidurti su savo turtais Rusijos jurisdikcijoje ir rizikuoti išbandyti kai kurių buvusių Putino Rusijos milijardierių likimą. Geriau ir saugiau Europos Sąjungoje po NATO stogu. Nors iki Rusijos agresijos traukė Mykolo Brazausko refreną „Mes be Rusijos pražūsim“.
Ukrainos ekonomika, žinoma, neria žemyn. Ne tik karas kaltas, bet ir nepradėtos reformos. Tačiau tai galima pateisinti. Per vieną dieną reformos nepadaromos. Joms, be to, reikia kitokio parlamento.
Laimei, Ukraina užsitikrino TVF ir kitų tarptautinių finansinių institutų bei atskirų valstybių paramą, kuri reikalui esant gali būti ir padidinta. Neseniai TVF, įvertinęs dabartinę Ukrainos situaciją, pažadėjo ir toliau vykdyti savo įsipareigojimus ir net sušvelnino paskolos gavimo sąlygas.
Vakaruose – pralaimėjimas
Kijevas pats paprašė sustabdyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga laisvosios prekybos dalyje sau naudingomis jam sąlygomis: Ukraina ir toliau varo laisvą prekybą ES, o ES laisvos prekybos Ukrainoje nepradeda iki 2015 metų gruodžio 31 d. Visai ne dėl Rusijos prekybinių ekonominių grąsinimų Ukrainai. Daugelį potencialių eksportinių Ukrainos prekių dar reikia pagaminti pagal ES standartus, gauti papildomą šansą nekonkurencingas ES Ukrainos prekes bandyti padaryti konkurencingomis. Todėl ir atidėta visiškai laisva abipusė prekyba. Taigi Rusija čia niekuo dėta, ir tai įrodo isteriškas jos klyksmas, jog ji manė, kad jai dalyvaujant trišaliame susitikime atidedamas visos Asociacijos sutarties vykdymas, o per tą laiką pati sutartis Rusijai vadovaujant turi būti perrašyta. Ir ES ir Ukraina Rusijai atsakė: tai – dvišalė sutartis ir Rusijai joje vietos nėra. Ukraina visose kitose sutarties dalyse veiksmų programą jau pradėjo vykdyti.
Rusija panaudoja paskutinį, šantažo dujomis, ginklą – grąsina sušaldyti šią žiemą kai kurias nepaklusnias Europos Sąjungos valstybes (Lenkiją, Vengriją, Slovakiją), reversu tiekiančias Ukrainai ir jos dujų saugykloms Rusijos dujas pigesne, nei Rusija norėtų gauti iš Ukrainos, kaina.
Bet ir čia greičiausiai nusimato pralaimėjimas. Artėjant žiemai retsykiais pagąsdindama ES mažesniais, negu numatyta kontraktuose, dujų kiekiais, pasiteisindama vidaus vartojimo sutrikimais bei būtinybe užpildyti savas dujų saugyklas, Rusija kol kas didesnio efekto nepasiekė. Ir dar gavo ES įspėjimą, kad gaus bylinėtis teismuose dėl kontraktų nesilaikymo, bei išaiškinimą, kad legaliai nupirkti daiktai ES yra savininko nuosavybė ir jis juos gali parduoti kam nori.
Be to, dujos – ne nafta. Čiaupo taip paprastai neuždarysi, o uždaręs – taip paprastai neatidarysi. Telkiniuose esančios dujos veržiasi į laisvę. Jų pumpuoti nereikia. Reikia arba surasti naujus vartotojus, o tokių artimiausiu metu nei smunkančioje Rusijos ekonomikoje, nei kitur nenusimato, arba tiesiog deginti dujas. Ukrainos premjeras užtikrino, kad Ukrainos gyventojai šią žiemą blogiausiu atveju pergyvens ir be rusiškų dujų. Kita vertus, netiekiantis dujų Ukrainai, vienai iš didžiausių Europoje dujų vartotojų, „Gazpromas“ jau patiria nemažus nuostolius. Kažin, kieno nervai neatlaikys pirmieji.
Krymą teks grąžinti
Ne tik iš užimto Donbaso teks nešdintis. Rusija, atrodo, dreba ir dėl Krymo. Matyt, iš baimės telkia jo šiaurėje pajėgas, didesnes negu reikėtų šiuo metu tikintis Ukrainos puolimo, bet visiškai nepakankamas patiems veržtis į žemyninę Ukrainą. Siaubinga, bet kai kurie analitikai Rusijos kariuomenės kaupimą Kryme prie administracinės sienos su Chersono sritimi sieja su galimu krymo totorių genocidu, jei Kjevo nervai neišlaikytų ir jis ryžtųsi juos gelbėti.
Rusijos ekonomika, kaip ir Ukrainos, neria žemyn, bet su tuo skirtumu, kad reformos joje artimiausiu metu iš viso nenusimato ir, be to, Rusija papildomai užsitikrino ekonomines ir finansines Vakarų sankcijas, taip pat ir kreditams gauti. ES atveju, galima manyti, sankcijos veiks tol, kol Krymas bus grąžintas Ukrainai. Nes ES paskelbtoms sankcijoms panaikinti reikia visų ES valstybių pritarimo, o Krymo grąžinimas kai kurioms, ypač ES Rytų Europos, valstybėms, bent vienai iš jų, gali būti principo reikalas. Greičiausiai ir JAV laikysis tokios pat nuomonės.
Matyt, pajuto Kremlius sankcijų grėsmingumą, jei Putinas viešai pareiškė, kad iš esmės keičia požiūrį į Rusijos energetiką ir karinę pramonę. Iki šiol pagrindiniai Rusijos energetiniai ir karo pramonės objektai priklausė valstybei ir buvo laikomi švenčiausiais. Atėjo laikas juos privatizuoti (gauti pinigų į iždą), pareiškė Putinas. Tiesa, kontrolinis paketas turės priklausyti valstybei, pridūrė jis. Tik kas šiuo metu net ir pusdykiai ryšis pirkti Rusijos akcijas? Nebent Kinija. Bet ar sutiks su tuo Putino oligarchai.
Tai, kad Rusijai gražiuoju ar negražiuoju teks išvesti savo kariuomenę ir išplukdyti karinį laivyną iš Krymo uostų, įsitikinę ne tik daugelis Ukrainos, bet ir Vakarų analitikų bei politikų. Gal pradžioje tai bus demilitarizuotas Ukrainos ir Rusijos kondominiumas, o gal ir pati Rusija atėjus laikui ras būdą grąžinti, kas pavogta. Tai, supranatama, įvyks ne Putinui valdant. Bet laukti ilgai nereikės.
xxx
Pereinamuoju laikotarpiu Ukraina turi daug vidinių problemų, ne tik armijos ir karinės pramonės atkūrimą naujais pagrindais karo metu. Bet nežiūrint tų problemų – korupcijos, tebeegzistuojančios politinės švogerystės, nekompetencijos ir pan., ji turi aiškų veikimo planą ir jo įgyvendinimo motyvaciją – ES ir NATO. Jei suabejotų, tai Euromaidanas su šimtu ir daugiau vėlių niekur nedingo, dar daugiau, pasipildė ginkluotais karo savanoriais, iš arti mačiusiais priešą ir žūstančius draugus. Jis kvėpuoja politikams į nugarą.
Humoristinio ukrainiečių portalo DURDOM.IN.UA fotošope – užuomina į „Titaniko“ katastrofą.
2014.10.04
