Adas Jakubauskas

Aktualijos

Į Seimo valdybos kuriamą darbo grupę, kuri gilinsis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) problemas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) deleguoja valdantiesiems atstovaujantį komiteto narį, Seimo TS-LKD frakcijos narį generolą Arvydą Pocių ir opozicijai atstovaujantį „valstietį“ Seimo vicepirmininką Joną Jarutį.
 
Seimo Žmogaus teisių komitetas į šią grupę nutarė deleguoti konservatorių Andrių Navicką ir opozicijos atstovą – socialdemokratą Tomą Bičiūną.
 
Antradienį vykusiame komiteto posėdyje dalyvauti šioje darbo grupėje nuo opozicijos pasisiūlė ir „valstietis“ Dainius Kepenis, tačiau balsavimas lėmė T. Bičiūno kandidatūros pasirinkimą.
 
„Tikimės, kad bus išsamiai išanalizuota situacija centre, kiek įmanoma neutraliai, be išankstinio nusistatymo, ir kad bus pateiktos rekomendacijos tolesnei centro veiklai. Kiek suprantu, darbo grupėje bus kalbama apie vidinį mikroklimatą ir administracinius dalykus“, – tai po antradienį vykusio nuotolinio Seimo NSGK posėdžio Eltai sakė komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
 
Kilus konfliktui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC), Seimo valdyba praėjusią savaitę nutarė sudaryti darbo grupę, kuri gilinsis į ten atsiradusias problemas. Seimo valdyba taip pat pritarė Seimo pirmininkės pirmojo pavaduotojo Jurgio Razmos siūlymui paprašyti Valstybės kontrolės atlikti auditą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
 
Seimo valdyba kreipėsi į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos bei Žmogaus teisių komitetus, kurie deleguotų į darbo grupę po du narius – vieną iš pozicijos, o kitą iš opozicijos. Darbo grupėje taip pat turėtų dirbti 3 Seimo valdybos nariai – Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Paulius Saudargas ir Julius Sabatauskas.
 
Šią savaitę Seimo valdyba ketina galutinai apsispręsti dėl darbo grupės sudėties.
 
ELTA primena, kad centro darbuotojai kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę- Nielsen, susirūpinę dėl LGGRTC vadovybės. Kreipimesi teigiama, kad LGGRTC darbuotojams kelia susirūpinimą istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme.
 
Darbuotojai taip pat reiškė susirūpinimą, esą centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, ir kad dėl vadovybės spaudimo tenka darbą palikti patyrusiems istorikams.
 
Pernai birželio pabaigoje naujuoju centro direktoriumi buvo paskirtas Adas Jakubauskas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.09; 16:23
Aktualijos

Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 3 d. Lietuvos patriotinės visuomeninės organizacijos raštu kreipėsi į Seimo ir Lietuvos Nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos komiteto pirmininkus, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos narius dėl plačiai viešojoje erdvėje nuskambėjusių kaltinimų nukreiptų prieš Seimo nario, istoriko Valdo Rakučio ir Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus prof. Ado Jakubausko ir jo patarėjo Vidmanto Valiušaičio asmenis.

14-os visuomeninių patriotinių organizacijų vardu ir 4-ių Lietuvos partizanų vardu kreipimąsi pasirašęs J. Burokas reiškia susirūpinimą dėl politinio spaudimo Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkui, Seimo nariui profesoriui Valdui Rakučiui už jo pasisakymus žydų genocido tema.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

„Po viešų smerkiančių puolimų dėl pasisakymų Holokausto tema aukštą kvalifikaciją turintis profesionalas Valdas Rakutis atsistatydino iš Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Dėl to tenka labai apgailestauti, nes, /… / jo pasisakyme nebuvo jokių faktų, dėl kurių teisingumo tie veikėjai, pretenduojantys į viešus cenzorius, būtų galėję bent ginčytis (kaip antai, nėra kaip paneigti ir faktų dėl dalies žydų tautybės asmenų aktyvaus dalyvavimo okupacinio sovietinio režimo represijose prieš Lietuvos piliečius, o taip pat ir dalies žydų bendradarbiavimo su nacistiniu režimu, naikinant savo tautiečius),“ – rašoma kreipimesi.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

„Mes nepritariame tokiai agresyviai polemikai, kai nė nediskutuojama dėl pačių oponento pateikiamų faktų, o jis iš karto grūdamas į inkvizicinę Prokrusto lovą. Pastebime, kad šitoks negarbingos polemikos stilius Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, deja, tampa dažnesniu tada, kai oponentas išpažįsta patriotines pažiūras, savo darbais siekia stiprinti valstybę, ugdyti pilietinę sąmonę“, – dėstoma kreipimesi.

Kreipimesi primenama, kad „beatodairiškas spaudimas“ paremtas tik „vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“. Pasak kreipimosi autorių, minėtoje rezoliucijoje aiškiai pasakyta, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Tad, esą, niekas negali prisiskirti sau teisingumo monopolio.

Kreipimosi autoriai taip pat išreiškė susirūpinimą ir pareikalavo nutraukti, jų nuomone, nepagrįstą puolimą prieš LGGRTC direktorių profesorių. A. Jakubauską, atsistatydinusį jo patarėją V. Valiušaitį, buvusį Laisvės kovos ir istorinė atminties komisijos pirmininką profesorių. V. Rakutį ir kitus LGGRTC puolamus istorikus ir kitų pareigybių asmenis.

„Norėtume priminti, kad LGGRTC nėra vien mokslinių tyrimų centras, tai daugiabriaunė, unikali institucija su specifinių istorinių įvykių įamžinimu, su savo muziejais, partizanų palaikų paieškomis, garbingai žuvusių už Lietuvos laisvę nuo užsienio ir savų kolaborantų bei pravokatorių gynyba – žuvusius tenka ginti net teismuose. Todėl mums kelia nusistebėjimą aukštųjų mokyklų vadovų pozicija, kurie neišsiaiškinę, neištyrę tikslios padėties, remdamiesi kelių nepatenkintų darbuotojų protestu ar skundu, neišklausę Centro daugumos darbuotojų antros pusės, paskelbė visai Respublikai radikalias išvadas prieš dabartinę vadovybę ir jos direktorių prof. A. Jakubauską“, – rašoma kreipimesi.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen prašoma Seime surengti atvirą diskusiją „dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“, pakviečiant į ją LGGRTC darbuotojus bei visuomeninių, patriotinių organizacijų ir partizanų atstovus.

LGGRTC. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas įgaliotas šių patriotinių visuomeninių organizacijų:  Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Krašto apsaugos bičiulių klubo, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos, Lietuvos rezervo karių asociacijos, Generolo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“, V. Petkaus labdaros ir paramos fondo, Vilniaus zarasiečių klubo „Ežerėnai“, Gervėčių klubo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos „Kolyma“, Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo; bei partizanų: Jono Kadžionio-Bėdos, Juozo Jakavonio-Tigro, Jono Abukausko-Siaubo, Juozo Mociaus-Šviedrio, Stasio Dovidaičio-Vaidilos, Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus.

2021.02.05; 06:00

Žvalgyba

Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Kęstučio Jurelės (ELTA) nuotr.

„Neturėjau ir neturiu jokių abejonių, kad tokių dvasinių aukštumų žmogus, kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, nesutiko su KGB pasiūlymais – tai buvo per daug tiesi asmenybė“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius ketvirtadienį Seime vykusioje spaudos konferencijoje „100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo”.

Kardinolui S. Tamkevičiui pritarė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro gen. direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas: „Mūsų išgyventas kruvinų okupacijų laikotarpis buvo toks sudėtingas, kad jo negalima sudėti į paprastas sistemas ar instrukcines klišes. Todėl turime savęs klausti: ar visada agentais galime vadinti tuos, kuriuos savo agentais įvardino KGB? Atsakymas – ne visada. Akivaizdu, kad kardinolo Sladkevičiaus atvejis yra būtent toks: jis garbingai atlaikė labai painias KGB žabangas ir net pats sovietų saugumas tai pripažino, ištremdamas jį į tolimiausią bažnytkaimį Nemunėlio Radviliškį prie Latvijos.“

„Turime labai atsargiai elgtis su KGB dokumentais, kurie gali kartais sprogti kaip uždelsto veikimo bombos, – sakė A. Jakubauskas. – Apgailestauju, kad Centrui paskelbus savo tyrimą apie KGB agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalą viešoje erdvėje nebuvo gerai išgirstas Centro perspėjimas, kad jį, kaip ir kitus KGB dokumentus, būtina vertinti kritiškai, nes ne visi asmenys, kuriuos KGB savo žurnale įvardino savo agentais, iš tiesų dirbo tą darbą. Akivaizdu viena: žurnale paminėti asmenys buvo verbuojami, bet ne visi teikė informaciją, kai kurie garbingai atlaikė šį sudėtingą išbandymą. Dar kartą pažymiu: kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo būtent toks – jis garbingai išlaikė šį egzaminą nieko neišduodamas ir niekam nepakenkdamas.“

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

LGGRTC gen. direktorius A. Jakubauskas taip pat sakė: „Apgailestauju, kad ne vienerius metus trukęs Centro tyrimas visuomenėje sukėlė neadekvačių, nepamatuotų vertinimų, todėl nauja Centro vadovybė nutarė šį tyrimą išimti iš savo svetainės – jis ten buvo trejus metus, tad buvo pakankamai laiko su juo susipažinti, o pats KGB dokumentas yra visiems prieinamas Lietuvos ypatingajame archyve – institucijoje, kuri nėra pavaldi Centrui“.

Spaudos konferencijos dalyviai išsakė savo prielaidas, kaip galėjo Vincento Sladkevičiaus pavardė atsidurti tarp KGB agentų. Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento vyr. patarėja, istorikė dr. Kristina Burinskaitė kalbėjo, kad „KGB dokumentai rodo V. Sladkevičiaus užverbavimo faktą, tačiau tie patys KGB dokumentai rodo ir tai, kad jis nedirbo agentu. V. Sladkevičiaus ištrėmimas taip pat rodo, kad jis nedirbo agentu. Ir tremtyje KGB jo nepaliko ramybėje, jį sekė. Agentas nelygu agentui. Verbavimas buvo prievartos aktas, todėl kartais, ypač 
partizaninės kovos laikotarpiu, verbuojamieji naudodavo atsikratymo taktiką: sutikdavo su pasiūlymu tam, kad juos paleistų ir jie galėtų
pabėgti.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius sakė nemanąs, kad taip elgėsi V. Sladkevičius, kuris „buvo per daug atviras ir tiesus, per daug įsitikinęs žmogus“. S. Tamkevičius išsakė prielaidą, kad tai galėjo būti kokio nors KGB darbuotojo noras pasirodyti prieš viršininkus, ir papasakojo, kaip jį verbavo KGB. „Mane verbavo net 5 kartus. „Pirmą kartą verbavo prieš įšventinant į kunigus. Tuomet bijojau griežtai pasakyti ne, nes maniau, jog neleis tapti kunigu. Pasakiau, kad nesakau griežtai ne, bet esu atviras, tad visiems pasakosiu apie savo verbavimą. Antrą kartą KGB su manimi kalbėjo taip, lyg aš jau būčiau pusiau užverbuotas. Panašiai galėjo nutikti ir su V. Sladkevičiumi“, – sakė garsiausio pogrindinio leidinio „Katalikų bažnyčios kronika“ ilgametis redaktorius Sigitas Tamkevičius.

Arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui suteiktas kardinolo titulas. EPA-ELTA nuotr.

S. Tamkevičiaus nuomone, sovietų valdžia labai suklydo ištremdama į gūdžią provinciją tuometį vyskupą V. Sladkevičių, manydama, kad taip jam sutrukdė veikti. „Negalėdamas eiti oficialių vyskupo pareigų, jis padarė žymiai daugiau svarbių darbų. Visą pogrindinę dvasininkų veiklą aptardavome su vyskupu V. Sladkevičiumi, važiuodavome pas jį visais svarbiausias klausimais: ir norėdami gauti jo aprobaciją dėl „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidimo, ir dėl pogrindinės kunigų seminarijos įsteigimo (tuo metu oficialioje seminarijoje sovietai leido mokytis tik 25 seminaristams), dėl slaptų įšventinimų, dėl pogrindžio vienuolynų. Visa tai buvo daroma su vyskupo V. Sladkevičiaus ir kito ištremto vyskupo Julijono Steponavičiaus žinia ir leidimu. Apie tokius dalykus su savo vyskupais nedrįsome kalbėtis.“

LGGRTC gen. direktorius Adas Jakubauskas pabrėžė, kad 1988 m. gegužę, dar iki Sąjūdžio susikūrimo, V. Sladkevičius popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas kardinolu, ir tai buvo pirmoji Lietuvos dvasinio atgimimo žinia. V. Sladkevičius buvo vadinamas „atgimimo kardinolu“: dalyvavo pirmajame Sąjūdžio suvažiavime, LKP pasiūlius Vilniaus Katedroje laikyti mišias, atsisakė tai daryti, kol ji nebus perduota Bažnyčiai, po 1991 m. sausio žudynių būtent kardinolui buvo slaptai patikėta saugoti svarbiausią atgimstančiai Lietuvai dokumentą – Kovo 11-os Lietuvos nepriklausomybės aktą.

Šių metų rugpjūčio 20 d. sukanka 100 metų nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimimo. Ta proga 2021 metus Seimas pavadino kardinolo
Vincento Sladkevičiaus metais.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2020.09.24; 21:34

Aktualijos

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vyriausybėje, darbo grupės posėdyje, nebuvo priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės valdymo. Darbo grupė sprendimą žada priimti penktadienį.
 
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad dabar darbo grupės pagrindinis tikslas suformuluoti, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymą.
 
„Įstatymo įgyvendinimo nuostatos yra įvairialypės, jos įtraukia ir aikštės valdymo klausimus, ir įvairius kitus klausimus, kuriuos kelia įstatymas. Mums svarbiausia suformuluoti, kaip įstatymą tinkamai įgyvendinti. Apsvarstėme tikrai įvairius siūlymus, įvairius klausimus, nusprendėme dar kartą susitikti rytoj ir galutinai suformuluoti siūlymus“, – žurnalistams po darbo grupės posėdžio teigė M. Kvietkauskas.
 
Kultūros ministras pripažįsta, kad vienas iš svarstomų variantų yra perduoti aikštės valdymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
 
M. Kvietkauskas taip pat pripažįsta, kad į penktadienį numatytą darbo grupės posėdį dėl Lukiškių aikštės valdymo Vilniaus savivaldybės atstovai nekviečiami.
 
„Mes turime priimti principinius sprendimus jau darbo grupės sudėtyje, esame gavę savivaldybės pozicijas raštu, jas taip pat aptarinėjome, įvertinome“, – sakė ministras.
 
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo ši šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas teigia, kad darbo grupės posėdžio metu buvo išgrynintos trys idėjos.
 
„Kad reikia papildyti Lukiškių aikštės įstatymą, reikia tęsti pokalbius su savivaldybe dėl galimo panaudos pratęsimo ir prašyti Vyriausybę įvertinti dėl tolimesnio galimo panaudos gavėjo pakeitimo“, – idėjas pristatė A. Jakubauskas.
 
LGGRTC direktorius taip pat akcentuoja, kad jo vadovaujamas centras būtų pajėgus valdyti Lukiškių aikštę.
 
„Jeigu būtų Vyriausybės sprendimas ir būtų taisytas įstatymas – taip. Bet aš nenorėčiau spekuliuoti, geriausiai būtų kalbėti po to, kada bus priimtas sprendimas“, – teigė jis.
 
Paklausas, ar LGGRTC rūpintųsi ir Lukiškių aikštės priežiūra, A. Jakubauskas akcentavo, kad jo vadovaujamas centras būtų atsakingas tik už aikštės valdymą.
 
„Iš pradžių buvo pasiklysta formuluotėse: priežiūra ir valdymas. Priežiūra, be jokios abejonės, atpuola, nes mes tikrai ne medžių genėtojai ir sniego valytojai, bet valdymas, kada yra aikštė įveiklinama ir Genocido centras tampa aikštės valdytoju, tada taip, mes būtume pasirengę“, – teigė jis, akcentuodamas, kad aikštės priežiūra rūpintųsi pasamdyta įmonė.
 
ELTA primena, kad rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontraversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
 
Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, skubos tvarka buvo priimtas po to, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
 
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pasak priimto įstatymo, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m.
 
Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.18; 07:16
Aktualijos

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi naują vadovą – juo paskirtas  Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.
 
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą jo kandidatūrą parėmė 71 Seimo nays, 13 buvo prieš, 8 parlamentarai susilaikė.
 
A.  Jakubauskas pakeis ilgametę jo vadovę  Teresę Birutę Burauskaitę.
 
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas sakė, kad centras yra svarbi institucija, kuri savo tyrimais prisideda prie istorinės tiesos paieškos, tai taip pat didelė institucija, kurioje dirba per 100 darbuotojų, kurių materialinė padėtis yra apgailėtina. Jo nuomone, A. Jakubauskas yra tinkama kandidatūra vadovauti centrui. „Centrui turi vadovauti depolitizuota asmenybė, ji turi atstovauti Lietuvai, o ne konkrečiai politinei  jėgai, taip šiuo metu ir yra“, – sakė A. Gumuliauskas.
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas priekaištavo A. Jakubauskui, kaip Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui, kuris, jo duomenimis, 2014 metais, ieškodamas finansinės paramos totorių bendruomenei, yra parašęs laišką į Kazanę.
 
Prof. A. Jakubauskas pavadino tai „paskviliu“, tvirtindamas, kad jis yra paskelbtas persona non grata įvažiuoti į Rusiją. Jis pažymėjo, kad kaip totorius dalyvavo daugelyje Kazanėje vykusių renginių. A. Jakubauskas taip pat užtikrino, kad kaip Lietuvos  totorius buvo auklėjamas patriotizmo dvasia.
 
„Mūsų nuosaikus oponavimas yra bilietas į direktoriaus postą“, – pridūrė  12 metų centre anksčiau dirbęs A. Anušauskas, tikėdamas, kad ši kritika nesutrukdys A. Jakubauskui tapti centro vadovu.
 
Reaguodamas į mestą šešėlį kandidatui  Seimo narys Povilas Urbšys ragino nepasiduoti šitai provokacijai, nes tai daugiau vandens pylimas „ant to malūno,  kuris sukasi prieš Lietuvą“.
 
Seimo narys Algimantas Dumbrava, kalbėdamas apie A. Jakubauską, sakė, kad tai labai korektiškas, mandagus, išlaikytas žmogus, kuriam pavyks susitvarkyti su naujomis pareigomis.
 
„Neabejoju A. Jakubausko  kompetencija, būk ir toliau toks padorus  ir principingas“, – savo kraštiečiui linkėjo Seimo narys Vytautas Kamblevičius.
 
Dar anksčiau prisistatydamas iš Seimo tribūnos A. Jakubauskas sakė, kad, jo nuomone, centras turėtų remtis profesionalų – istorikų, teisės specialistų išvadomis.
 
Jo įsitikinimu, neturėtų būti spekuliuojama informacija, ji turi būti tikrinama, pertikrinama ir tik tada pateikiama visuomenei.
 
Pasak A. Jakubausko, centro darbai turėtų būti labiau išeksponuoti jaunajai kartai. Centro darbe jis pasigenda tarptautiškumo, pavyzdžiui, tarptautinių konferencijų.
 
Jei būtų paskirtas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, A. Jakubauskas sako, kad vienas pirmųjų jo darbų būtų centro pertvarka.
 
Prof. dr. A. Jakubausko kandidatūrą vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Seimui pateikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Savo profesiniame bagaže A. Jakubauskas turi pedagoginio, vadybinio, akademinio ir viešojo sektoriaus darbo patirties, o nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo pirmininko teikimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.26; 06:00
Aktualijos

Ketvirtadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketina pateikti Seimui siūlymą Mykolo Romerio universiteto profesorių Adą Jakubauską penkeriems metams paskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi.
 
Pasak V. Pranckiečio, šią kandidatūrą jis pasirinko remdamasis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos teikimu, po išsamių konsultacijų su istorikų bendruomene ir visuomenininkais.
 
Jeigu Seimas pritartų, nutarimas dėl A. Jakubausko paskyrimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi įsigaliotų šių metų liepos 1 d.
 
V.  Pranckietis taip pat  ketina pateikti Seimui dar vieną nutarimo projektą, kuriuo siūlo atleisti Teresę Birutę Burauskaitę iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės pareigų.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras  yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja  genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo  uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo negali eiti Centro generalinio direktoriaus pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
 
Centro generalinis direktorius, kurio kadencija pasibaigusi, šias pareigas eina tol, kol bus paskirtas naujas Centro generalinis direktorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 07:00
Aktualijos

Spaudos konferencija, skirta konferencijai „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Pirmininko pavaduotojos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva pirmadienį Seime vyksta konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Konferenciją pristatydama Seimo vicepirmininkė spaudos konferencijoje pažymėjo, kad turime džiaugtis išsaugoję ilgą kelią nuėjusią lietuvių kalbą, kurią šiandien su pasididžiavimu vadiname valstybine.

1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažinta valstybine kalba Lietuvoje. Tą dieną Lietuvos Atkuriamojo Seimo Aukščiausioji Taryba dokumentu įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą, kartu su valstybine Trispalve ir Vyčio herbu. 1990-aisiais lietuvių kalbą valstybine įteisino Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, iki šiol reglamentuojantis viešąjį lietuvių kalbos vartojimą.

„Turime ne tik tuo didžiuotis, bet žvelgiant tiek į praeitį, tiek į ateitį suprasti gimtosios lietuvių kalbos Lietuvos valstybėje reikšmę. 1922 m. pirmą kartą Steigiamasis Seimas ją įrašė į Lietuvos Konstituciją. Tai buvo reikšmingas įvykis po carinės Rusijos okupacijos atkūrus Lietuvos valstybę, kurios šimtmetį minime šiemet, – sakė I. Degutienė, priminusi sovietmečiu vykusią tautos rusinimo politiką. – Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata panaikinta ir ypač vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip buvo vykdoma planinga rusinimo politika. Mokyklose po lygiai pamokų buvo skirta lietuvių ir rusų kalbomis. O prieš Sąjūdžio susikūrimą pastebėta, kad mokyklų programose rusų kalbos pamokų atsirado daugiau nei lietuvių. Valstybinėse įstaigose sovietmečiu kalba buvo rusų. Taip vykdytas dvikalbystės įteisinimas. Atkūrus Nepriklausomybę visus teisės aktus reikėjo versti į lietuvių kalbą ir kurti naujus dokumentus“.

Nuėjusi ilgą raidos kelią, lietuvių kalba ir toliau kinta.

„Man visuomet įdomios vyresnės ir jaunosios kartos lituanistų diskusijos, ginčai dėl kalbos taisyklių ir vartojimo grynumo. Manau, kad dėl to reikia diskutuoti ir tikiu, kad mūsų mokslininkai išmintingai suras konsensusą tarp kalbos modernumo ir tradicijos“, – pabrėžė Seimo vicepirmininkė.

Grįždamas į 30 metų senumo įvykius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad tuomet dar ne valstybė, o atgimstanti tauta pareiškė savo valią turėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai labai reikšmingas faktas ir tinkama laiko retrospektyva atsigręžti į praeitį, suvokiant, kad to meto bei dabartinės lietuvių kalbos kartų supratimas apie valstybinę kalbą gali būti kitoks ir mums vertėtų tą supratimo skirtumą pajusti.

„Šiandien klausiame, kas toliau – kur mes eisime, ar jau viską pasiekėme, ar išties kyla kokių nors grėsmių mūsų kalbai. Natūralu, kad jei sustoji vietoje, iškyla grėsmė, kad toje vietoje ir liksi, o gyvenimas tęsis toliau. Todėl minėdami valstybinės kalbos 30-metį privalome atsakyti: koks visuomenės ir valstybinės kalbos santykis; kokią valstybinę kalbą norėtume matyti dar po 30 metų; kaip lietuvių kalba bendradarbiaus su kitomis kalbomis (ypač anglų); kaip ugdysime mokslo kalbą; kaip puoselėsime kalbinį kraštovaizdį (kas bus tarmėmis).

Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas, būdamas totorių bendruomenės atstovas, pabrėžė, kad jo gimtoji kalba – lietuvių. Lietuvių totoriai savo gimtąją kalbą prarado, todėl šios bendruomenės gimtoji kalba yra lietuvių.

Profesorius kreipėsi į jaunąją kartą, kad ši neprarastų budrumo puoselėti gimtąją kalbą, net ir rašant trumpąsias žinutes. 154 tautybių žmonės gyvena Lietuvoje, kas taip pat puošia Lietuvos valstybę, ir lietuvių kalba jiems padeda integruotis į valstybės gyvenimą. A. Jakubausko nuomone, jaunoji bendruomenių karta puikiai moka lietuvių kalbą, taigi galime daryti prielaidą, kad laipsniškai ta integracija vyksta.

„Turime valstybinę lietuvių kalbą ir tai – didžiulė mūsų tautos vertybė, kuria privalome džiaugtis bei didžiuotis, kad iki šiol kalbame savo protėvių kalba. Būdami europiečiais neišvengsime kitų kalbų mokymosi, tačiau mūsų valstybės ir visuomenės identitetas – tai mūsų kalbos mokėjimas ir jos puoselėjimas“, – apibendrino I. Degutienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.19; 16:00

gintaras_portretas_2
Politinės intrigos

Viešojoje erdvėje neseniai buvo paskelbtas interviu su Kultūros ministro patarėjumi, etnologu Imantu Melianu. Nors interviu nuskambėjo didelę klausytojų auditoriją turinčioje LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje “Įžvalgos”, niekas neatkreipė dėmesio į svarbiausiąjį diskusijos aspektą.

Kultūros ministro patarėjas I.Melianas kai kuriuos valstybei aktualius reiškinius šiandien traktuoja kiek kitaip, nei apibūdindavo juos prieš keletą metų, kai buvo įvardinamas ne etnologu, o “buvusiu VSD pareigūnu”. Mano supratimu, pasikeitimai – ganėtinai ryškūs ir svarbūs, kad juos derėtų pamiršti arba jų nepastebėti. Mat kalbama apie reiškinius, kurie gali kelti pavojų mūsų valstybei.

Continue reading „Ko nepasakė buvęs VSD darbuotojas” →

t_00
Aktualijos

Lietuvos totorių bendruomenių pirmininko dr. Ado Jakubausko vadovaujami totoriai praėjusį šeštadienį Raižiuose surengė įsimintiną šventę. Alytaus rajonui priklausančiame Raižių kaime mūsų totoriai pastatė paminklą, skirtą Vytauto Didžiojo garbei bei 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms atminti.

Paminklas Raižiuose pastatytas specialiai. Raižiai – viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, kur dar stovi sena mečetė ir įsikūrusi totorių bendruomenės būstinė. Paminklas Vytautui Didžiąjam pastatytas totorių iniciatyva ne tik todėl, kad šis prieš šešis amžius totorius įkurdino Lietuvoje. Vytautas Didysis totorių gerbiamas ir todėl, kad totoriai kartu su lietuvių ir lenkų pulkais sumušė kryžiuočių ordas Žalgirio lauke.

Continue reading „Lietuvos totoriai Raižiuose pastatė paminklą Vytauto Didžiojo garbei” →