Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vyriausybėje, darbo grupės posėdyje, nebuvo priimtas sprendimas dėl Lukiškių aikštės valdymo. Darbo grupė sprendimą žada priimti penktadienį.
 
Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas teigia, kad dabar darbo grupės pagrindinis tikslas suformuluoti, kaip tinkamai įgyvendinti įstatymą.
 
„Įstatymo įgyvendinimo nuostatos yra įvairialypės, jos įtraukia ir aikštės valdymo klausimus, ir įvairius kitus klausimus, kuriuos kelia įstatymas. Mums svarbiausia suformuluoti, kaip įstatymą tinkamai įgyvendinti. Apsvarstėme tikrai įvairius siūlymus, įvairius klausimus, nusprendėme dar kartą susitikti rytoj ir galutinai suformuluoti siūlymus“, – žurnalistams po darbo grupės posėdžio teigė M. Kvietkauskas.
 
Kultūros ministras pripažįsta, kad vienas iš svarstomų variantų yra perduoti aikštės valdymą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC).
 
M. Kvietkauskas taip pat pripažįsta, kad į penktadienį numatytą darbo grupės posėdį dėl Lukiškių aikštės valdymo Vilniaus savivaldybės atstovai nekviečiami.
 
„Mes turime priimti principinius sprendimus jau darbo grupės sudėtyje, esame gavę savivaldybės pozicijas raštu, jas taip pat aptarinėjome, įvertinome“, – sakė ministras.
 
Lukiškių aikštėje kadaise stovėjo ši šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu LGGRTC vadovas Adas Jakubauskas teigia, kad darbo grupės posėdžio metu buvo išgrynintos trys idėjos.
 
„Kad reikia papildyti Lukiškių aikštės įstatymą, reikia tęsti pokalbius su savivaldybe dėl galimo panaudos pratęsimo ir prašyti Vyriausybę įvertinti dėl tolimesnio galimo panaudos gavėjo pakeitimo“, – idėjas pristatė A. Jakubauskas.
 
LGGRTC direktorius taip pat akcentuoja, kad jo vadovaujamas centras būtų pajėgus valdyti Lukiškių aikštę.
 
„Jeigu būtų Vyriausybės sprendimas ir būtų taisytas įstatymas – taip. Bet aš nenorėčiau spekuliuoti, geriausiai būtų kalbėti po to, kada bus priimtas sprendimas“, – teigė jis.
 
Paklausas, ar LGGRTC rūpintųsi ir Lukiškių aikštės priežiūra, A. Jakubauskas akcentavo, kad jo vadovaujamas centras būtų atsakingas tik už aikštės valdymą.
 
„Iš pradžių buvo pasiklysta formuluotėse: priežiūra ir valdymas. Priežiūra, be jokios abejonės, atpuola, nes mes tikrai ne medžių genėtojai ir sniego valytojai, bet valdymas, kada yra aikštė įveiklinama ir Genocido centras tampa aikštės valdytoju, tada taip, mes būtume pasirengę“, – teigė jis, akcentuodamas, kad aikštės priežiūra rūpintųsi pasamdyta įmonė.
 
ELTA primena, kad rugpjūčio 1 d. įsigaliojo kontraversiškai vertinamas Lukiškių aikštės įstatymas, įtvirtinantis šios sostinėje esančios aikštės memorialinį statusą ir jos naudojimo principus.
Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.
 
Šis įstatymas, baigiantis Seimo sesijai, skubos tvarka buvo priimtas po to, kai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Lukiškių aikštėje buvo atidarytas diskusijas sukėlęs dirbtinis smėlio paplūdimys. Supiltu pliažu piktinosi ne tik valdantieji, bet ir konservatoriai bei kai kurie istorikai. Jų teigimu, aikštė, kurioje vyko tragiški įvykiai, nėra tinkama vieta tokioms pramogoms.
 
Priimtu įstatymu nustatyta, kad Lukiškių aikštė yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė. Pasak priimto įstatymo, aikštė turi būti formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais ir tvarkoma taip, kad būtų užtikrinta rimtis bei derama pagarba kovotojams žuvusiems už nepriklausomybę bei sukilėliams gyvybę paaukojusiems 1863–1864 m.
 
Taip pat įstatymu įtvirtinta, kad valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti turės būti pagrindinis reprezentacinės Lietuvos aikštės akcentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.18; 07:16

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi naują vadovą – juo paskirtas  Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas.
 
Ketvirtadienį per slaptą balsavimą jo kandidatūrą parėmė 71 Seimo nays, 13 buvo prieš, 8 parlamentarai susilaikė.
 
A.  Jakubauskas pakeis ilgametę jo vadovę  Teresę Birutę Burauskaitę.
 
Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas sakė, kad centras yra svarbi institucija, kuri savo tyrimais prisideda prie istorinės tiesos paieškos, tai taip pat didelė institucija, kurioje dirba per 100 darbuotojų, kurių materialinė padėtis yra apgailėtina. Jo nuomone, A. Jakubauskas yra tinkama kandidatūra vadovauti centrui. „Centrui turi vadovauti depolitizuota asmenybė, ji turi atstovauti Lietuvai, o ne konkrečiai politinei  jėgai, taip šiuo metu ir yra“, – sakė A. Gumuliauskas.
 
Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas priekaištavo A. Jakubauskui, kaip Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkui, kuris, jo duomenimis, 2014 metais, ieškodamas finansinės paramos totorių bendruomenei, yra parašęs laišką į Kazanę.
 
Prof. A. Jakubauskas pavadino tai „paskviliu“, tvirtindamas, kad jis yra paskelbtas persona non grata įvažiuoti į Rusiją. Jis pažymėjo, kad kaip totorius dalyvavo daugelyje Kazanėje vykusių renginių. A. Jakubauskas taip pat užtikrino, kad kaip Lietuvos  totorius buvo auklėjamas patriotizmo dvasia.
 
„Mūsų nuosaikus oponavimas yra bilietas į direktoriaus postą“, – pridūrė  12 metų centre anksčiau dirbęs A. Anušauskas, tikėdamas, kad ši kritika nesutrukdys A. Jakubauskui tapti centro vadovu.
 
Reaguodamas į mestą šešėlį kandidatui  Seimo narys Povilas Urbšys ragino nepasiduoti šitai provokacijai, nes tai daugiau vandens pylimas „ant to malūno,  kuris sukasi prieš Lietuvą“.
 
Seimo narys Algimantas Dumbrava, kalbėdamas apie A. Jakubauską, sakė, kad tai labai korektiškas, mandagus, išlaikytas žmogus, kuriam pavyks susitvarkyti su naujomis pareigomis.
 
„Neabejoju A. Jakubausko  kompetencija, būk ir toliau toks padorus  ir principingas“, – savo kraštiečiui linkėjo Seimo narys Vytautas Kamblevičius.
 
Dar anksčiau prisistatydamas iš Seimo tribūnos A. Jakubauskas sakė, kad, jo nuomone, centras turėtų remtis profesionalų – istorikų, teisės specialistų išvadomis.
 
Jo įsitikinimu, neturėtų būti spekuliuojama informacija, ji turi būti tikrinama, pertikrinama ir tik tada pateikiama visuomenei.
 
Pasak A. Jakubausko, centro darbai turėtų būti labiau išeksponuoti jaunajai kartai. Centro darbe jis pasigenda tarptautiškumo, pavyzdžiui, tarptautinių konferencijų.
 
Jei būtų paskirtas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, A. Jakubauskas sako, kad vienas pirmųjų jo darbų būtų centro pertvarka.
 
Prof. dr. A. Jakubausko kandidatūrą vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui Seimui pateikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Savo profesiniame bagaže A. Jakubauskas turi pedagoginio, vadybinio, akademinio ir viešojo sektoriaus darbo patirties, o nuo 2003 metų jis yra Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo pirmininko teikimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.26; 06:00

Ketvirtadienį Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ketina pateikti Seimui siūlymą Mykolo Romerio universiteto profesorių Adą Jakubauską penkeriems metams paskirti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi.
 
Pasak V. Pranckiečio, šią kandidatūrą jis pasirinko remdamasis Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos teikimu, po išsamių konsultacijų su istorikų bendruomene ir visuomenininkais.
 
Jeigu Seimas pritartų, nutarimas dėl A. Jakubausko paskyrimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriumi įsigaliotų šių metų liepos 1 d.
 
V.  Pranckietis taip pat  ketina pateikti Seimui dar vieną nutarimo projektą, kuriuo siūlo atleisti Teresę Birutę Burauskaitę iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės pareigų.
 
Kaip numato įstatymas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras  yra valstybės įstaiga, tirianti visas genocido bei kitų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų apraiškas, 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, 1990–1991 m. SSRS vykdytą agresiją ir jos padarinius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
 
Šis centras inicijuoja  genocido organizatorių ir vykdytojų veiksmų teisinį įvertinimą, jo  uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas.
 
Centrui vadovauja generalinis direktorius – valstybės pareigūnas, kurį 5 metų kadencijai į pareigas skiria ir iš jų atleidžia Seimas Seimo Pirmininko teikimu. Tas pats asmuo negali eiti Centro generalinio direktoriaus pareigų daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
 
Centro generalinis direktorius, kurio kadencija pasibaigusi, šias pareigas eina tol, kol bus paskirtas naujas Centro generalinis direktorius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.18; 07:00

Spaudos konferencija, skirta konferencijai „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Pirmininko pavaduotojos, Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos pirmininkės Irenos Degutienės ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos iniciatyva pirmadienį Seime vyksta konferencija „Atkurtam valstybinės lietuvių kalbos statusui – 30“. Konferenciją pristatydama Seimo vicepirmininkė spaudos konferencijoje pažymėjo, kad turime džiaugtis išsaugoję ilgą kelią nuėjusią lietuvių kalbą, kurią šiandien su pasididžiavimu vadiname valstybine.

1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažinta valstybine kalba Lietuvoje. Tą dieną Lietuvos Atkuriamojo Seimo Aukščiausioji Taryba dokumentu įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę kalbą, kartu su valstybine Trispalve ir Vyčio herbu. 1990-aisiais lietuvių kalbą valstybine įteisino Lietuvos Respublikos Laikinasis pagrindinis įstatymas, o 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. 1995 m. priimtas Valstybinės kalbos įstatymas, iki šiol reglamentuojantis viešąjį lietuvių kalbos vartojimą.

„Turime ne tik tuo didžiuotis, bet žvelgiant tiek į praeitį, tiek į ateitį suprasti gimtosios lietuvių kalbos Lietuvos valstybėje reikšmę. 1922 m. pirmą kartą Steigiamasis Seimas ją įrašė į Lietuvos Konstituciją. Tai buvo reikšmingas įvykis po carinės Rusijos okupacijos atkūrus Lietuvos valstybę, kurios šimtmetį minime šiemet, – sakė I. Degutienė, priminusi sovietmečiu vykusią tautos rusinimo politiką. – Sovietinės okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata panaikinta ir ypač vyresnės kartos žmonės prisimena, kaip buvo vykdoma planinga rusinimo politika. Mokyklose po lygiai pamokų buvo skirta lietuvių ir rusų kalbomis. O prieš Sąjūdžio susikūrimą pastebėta, kad mokyklų programose rusų kalbos pamokų atsirado daugiau nei lietuvių. Valstybinėse įstaigose sovietmečiu kalba buvo rusų. Taip vykdytas dvikalbystės įteisinimas. Atkūrus Nepriklausomybę visus teisės aktus reikėjo versti į lietuvių kalbą ir kurti naujus dokumentus“.

Nuėjusi ilgą raidos kelią, lietuvių kalba ir toliau kinta.

„Man visuomet įdomios vyresnės ir jaunosios kartos lituanistų diskusijos, ginčai dėl kalbos taisyklių ir vartojimo grynumo. Manau, kad dėl to reikia diskutuoti ir tikiu, kad mūsų mokslininkai išmintingai suras konsensusą tarp kalbos modernumo ir tradicijos“, – pabrėžė Seimo vicepirmininkė.

Grįždamas į 30 metų senumo įvykius, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis pabrėžė, kad tuomet dar ne valstybė, o atgimstanti tauta pareiškė savo valią turėti valstybinę lietuvių kalbą. Tai labai reikšmingas faktas ir tinkama laiko retrospektyva atsigręžti į praeitį, suvokiant, kad to meto bei dabartinės lietuvių kalbos kartų supratimas apie valstybinę kalbą gali būti kitoks ir mums vertėtų tą supratimo skirtumą pajusti.

„Šiandien klausiame, kas toliau – kur mes eisime, ar jau viską pasiekėme, ar išties kyla kokių nors grėsmių mūsų kalbai. Natūralu, kad jei sustoji vietoje, iškyla grėsmė, kad toje vietoje ir liksi, o gyvenimas tęsis toliau. Todėl minėdami valstybinės kalbos 30-metį privalome atsakyti: koks visuomenės ir valstybinės kalbos santykis; kokią valstybinę kalbą norėtume matyti dar po 30 metų; kaip lietuvių kalba bendradarbiaus su kitomis kalbomis (ypač anglų); kaip ugdysime mokslo kalbą; kaip puoselėsime kalbinį kraštovaizdį (kas bus tarmėmis).

Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas, būdamas totorių bendruomenės atstovas, pabrėžė, kad jo gimtoji kalba – lietuvių. Lietuvių totoriai savo gimtąją kalbą prarado, todėl šios bendruomenės gimtoji kalba yra lietuvių.

Profesorius kreipėsi į jaunąją kartą, kad ši neprarastų budrumo puoselėti gimtąją kalbą, net ir rašant trumpąsias žinutes. 154 tautybių žmonės gyvena Lietuvoje, kas taip pat puošia Lietuvos valstybę, ir lietuvių kalba jiems padeda integruotis į valstybės gyvenimą. A. Jakubausko nuomone, jaunoji bendruomenių karta puikiai moka lietuvių kalbą, taigi galime daryti prielaidą, kad laipsniškai ta integracija vyksta.

„Turime valstybinę lietuvių kalbą ir tai – didžiulė mūsų tautos vertybė, kuria privalome džiaugtis bei didžiuotis, kad iki šiol kalbame savo protėvių kalba. Būdami europiečiais neišvengsime kitų kalbų mokymosi, tačiau mūsų valstybės ir visuomenės identitetas – tai mūsų kalbos mokėjimas ir jos puoselėjimas“, – apibendrino I. Degutienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.19; 16:00

gintaras_portretas_2

Viešojoje erdvėje neseniai buvo paskelbtas interviu su Kultūros ministro patarėjumi, etnologu Imantu Melianu. Nors interviu nuskambėjo didelę klausytojų auditoriją turinčioje LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laidoje “Įžvalgos”, niekas neatkreipė dėmesio į svarbiausiąjį diskusijos aspektą.

Kultūros ministro patarėjas I.Melianas kai kuriuos valstybei aktualius reiškinius šiandien traktuoja kiek kitaip, nei apibūdindavo juos prieš keletą metų, kai buvo įvardinamas ne etnologu, o “buvusiu VSD pareigūnu”. Mano supratimu, pasikeitimai – ganėtinai ryškūs ir svarbūs, kad juos derėtų pamiršti arba jų nepastebėti. Mat kalbama apie reiškinius, kurie gali kelti pavojų mūsų valstybei.

Continue reading „Ko nepasakė buvęs VSD darbuotojas“

t_00

Lietuvos totorių bendruomenių pirmininko dr. Ado Jakubausko vadovaujami totoriai praėjusį šeštadienį Raižiuose surengė įsimintiną šventę. Alytaus rajonui priklausančiame Raižių kaime mūsų totoriai pastatė paminklą, skirtą Vytauto Didžiojo garbei bei 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms atminti.

Paminklas Raižiuose pastatytas specialiai. Raižiai – viena seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių, kur dar stovi sena mečetė ir įsikūrusi totorių bendruomenės būstinė. Paminklas Vytautui Didžiąjam pastatytas totorių iniciatyva ne tik todėl, kad šis prieš šešis amžius totorius įkurdino Lietuvoje. Vytautas Didysis totorių gerbiamas ir todėl, kad totoriai kartu su lietuvių ir lenkų pulkais sumušė kryžiuočių ordas Žalgirio lauke.

Continue reading „Lietuvos totoriai Raižiuose pastatė paminklą Vytauto Didžiojo garbei“