Jūratė Laučiūtė. Kodėl Vokietija?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar esate mąstę apie tai, kur, kaip įsižiebė ir ruseno židiniai baisiausių, skaudžiausių įvykių, ištikusių Europą per porą paskutiniųjų šimtmečių?

Na, apie tai, kad abu pasaulinius karus pradėjo Vokietija, žino kiekvienas, bent kiek susipažinęs su Europos istorija. Bet karai – tai pasekmė tų tektoninių lūžių, kurie vyko visuomenėje, žmonių pasaulėžiūroje ir kuriuos provokavo žmonės, priklausę vienam ar kitam etnosui, išugdyti specifinės kultūrinės aplinkos.

Vienas toks „tektoninis lūžis“, iš esmės sukrėtęs Europą, siejamas su komunizmo šmėkla, XIX amžiuje pasileidusia klajoti po Europą. Cituoju  1847 m. – 1848 m. Karlo Markso ir Frydricho Engelso parašytą, 1849m. išspausdintą „Komunistų partijos manifestą“: „Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla“.

Ir tam, kad šmėkla įgautų kūną, „susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai ir  sudarė šį „Manifestą“, skelbiamą anglų, prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų kalbomis“.

Atkreipkite dėmesį: tarp kalbų, kuriomis buvo paskelbtas šitas šmėkliškas Markso ir Engelso jungtinių pastangų vaisius, nėra rusų kalbos. Ir gal dėl to piktosios jėgos suveikė taip, kad tos šmėklos blėnius uoliausiai ir karščiausiai šokosi realizuoti būtent rusų tauta?

Pasekmės visiems žinomos: iki pamatų sugriauta vienos turtingiausių (bent jau iškasenomis) pasaulio šalių ekonomika, gulaguose pražudyti milijonai žmonių, ir net šiandien, kai formaliai šalis atsisakė ją nustekenusio ekonominio modelio, ji tebekelia grėsmę ne tik savo artimiausiems kaimynams, bet ir eksportuoja agresiją, terorą į tolimiausius pasaulio kampelius.

Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.

O „šmėklos“ gimdytojai – Vokietijos piliečiai, žydas ir vokietis.

Kitas europiečių sąmonėje XIX a. įvykęs lūžis – Vienoje, vokiečių kalbos ir vokiškai kultūrai giminiškoje šalyje užgimęs psichiatrijos metodas – gelmių psichologija arba psichoanalizė, kurią apie 1890 m. pradėjo taikyti Vienos neurologas Zigmundas Froidas (Freud).

„Naujagimis“ atrodė nepavojingas, ir keletą dešimtmečių jis nekėlė didesnio susirūpinimo visuomenei, apsiribodamas natūraliais ginčais tarp šitos srities specialistų, skirtingai vertinančių seksualumo poveikį žmogaus psichikai, charakteriui, elgesiui. Net ir pats Z. Froidas, įvedęs į psichoanalizę seksualumą kaip visų neurozių priežastį, vėliau pats suabejojo jo reikšmingumu.

Tačiau džinas, pasodintas į butelį, net ir kiek primirštas, augo, plėtojosi, kol  įvyko tai, kas paprastai atsitinka su džinais butelyje: butelis sudužo (ar buvo sudaužytas), džinas iššoko įlaisvę – ir 1968 m. įvyko garsioji seksualinė revoliucija.

Ir jei dėl seksualumo sureikšminimo ir išlaisvinimo iš pasąmonės gelmių pradininko Z. Froido priklausymo apibrėžtai etninei-kultūrinei terpei (vokiškos kultūros Austrijos žydas…) kyla šiokių tokių abejonių, tai vokiška seksualinės revoliucijos kilmė abejonių nekelia niekam. Kaip skelbia enciklopedijos, 1968-ųjų metų seksualinė revoliucija prasidėjo nuo idėjų, propaguojamų Frankfurto mokyklos mokslininkų Adorno, Horkheimerio, Marcuse‘s ir Habermaso.

Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.

Jie, jų idėjų šalininkai ir įgyvendintojai, pradėję seksualinę revoliuciją, praktiškai išsprogdino santuoką kaip socialinę lytiškumo erdvę ir  iškėlė „palaidumo, vaikų seksualizacijos, abortų ir homoseksualizmo vėliavą“ (Gabriel Kuby „Gender revoliucija“, p. 56). Jų skelbiamos idėjos, G. Kuby nuomone, nieko bendro neturi su mokslu, yra gryna propaganda, nes „revoliucionieriams“ rūpėjo ir teberūpi ne pažinti tikrovę, o ją keisti.

Įdomi ir savotiškai pamokanti yra vieno iš Frankfurto mokyklos lyderių Teodoro Adorno gyvenimo ir veiklos istorija. Joje politekonominės kairuoliškos idėjos persipynė su filosofiškai apipavidalintu etikos, moralės neigimu.

Gimęs Frankfurte-prie-Maino, daug metų ten ir dirbo, bet į valdžią atėjus nacistams, kaip „ne tos“ rasės atstovas Adornas buvo priverstas emigruoti į Angliją, paskui į JAV,  o 1949 m.  grįžo į Frankfurtą ir nuo 1953 metų ėmė vadovauti Socialinių tyrimų institutui.

T. Adorno, kaip ir kitų Frankfurto mokyklos autorių knygos suvaidino svarbų vaidmenį, rutuliojantis „naujųjų kairiųjų“ judėjimui. Adornas aštriai kritikavo kapitalizmą, smerkė karą Vietname ir pelnė nemažas sovietų ideologų simpatijas. Bet kai ant jo idėjų išaugę kairuoliai studentai – radikalai ėmėsi praktiško tų idėjų įgyvendinimo, Adornui tai labai nepatiko. Laiškuose tautiečiui ir ideologiniam „broliui“ Herbertui Markuzei (Herbert Marcuse) Adornas skundėsi studentų judėjimo neproduktyvumu. Savo ruožtu, studentai išplatino proklamacijas, kuriose buvo rašoma: „Profesorius Adornas visada pasirengęs paliudyti, jog Vakarų Vokietijos visuomenė linkusi pritarti viskam, kas nežmogiška/nehumaniška. Bet kai profesorius susiduria su realiomis nežmoniškumo apraiškomis, jis nenori išsakyti savo nuomonės. Jis bevelija tyliai nukęsti tuos prieštaravimus, kuriuos jis pats prieš tai buvo konstatavęs.“

Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.

Nesutarimai su jo idėjų pripenėtais studentais pasiekė tokį laipsnį, kad trys studentės apnuogino prieš jį krūtines, apiberdamos profesorių rožių lapeliais, ir taip sutrukdė jo paskaitą „Įvadas į dialektinį mąstymą“. Po  šito konfūzo T. Adornas nutraukė visas paskaitas Vokietijoje, išvyko į Šveicariją, kur netrukus jį ištiko infarktas.

Išties, kaip sakoma: „Pasėsi vėją – pjausi audrą“… Gaila tik, kad dabar ta „audra“ šienauja visą Vakarų pasaulį.

Bet seksualinė revoliucija – ne vienintelis įvykis, kuris sukrėtė XX amžiaus Europą ir pasaulį:  XX a. pradžios Europoje užsimezgė dvi kruviniausios ideologijos, kurių pavadinimus šiandien dažnas laiko sinonimais: fašizmas = nacizmas.

Tačiau tai nėra sinonimai. Fašizmo tėvynė – Italija, nacizmo – Veimaro respublikos laikų Vokietija, kurios ekonomiką sunkiai slėgė Versalio taikos sutartis.

Beje, kai kurių istorikų ir politologų nuomone, nacizmas – tai švelnesnis fašizmo variantas, bet vėliau nacizmą „sukompromitavo“ jo išplėtota rasinė teorija – rasizmas, atvedęs iki antisemitizmo ir galiausiai prie neregėto žiaurumo tarptautinio lygio akcijos – Holokausto.

Nacizmas – totalitarinio tipo ultradešinioji ideologija, skirta sukurti ir įtvirtinti pagal rasinius  požymius „gryną“ valstybę. Tam tikslui pasiekti buvo nuspręsta likviduoti bet kokius nacizmui nelojalius elementus, nepaisant jų ideologijos ar tautybės, ir perskirstyti materialines vertybes tarp „teisingos“ ideologijos ir „teisingos“ tautybės atstovų.

Taigi, nacizmo teorijos pagrindą sudarė rasė, rasinio išskirtinumo principas. Todėl mūsų jaunieji politikai, politologai, skubantys kai kuriems moderniems Lietuvos politiniams judėjimams ar partijoms prikabinti etiketę „naciai“, „nacistai‘ ar net „fašistai,“ demonstruoja savo nemokšiškumą bei politinės kultūros stoką.

Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.

Bendra nacizmui ir fašizmui buvo kišimasis į valstybės ekonomiką, masinės nepatenkintųjų represijos, valdžiai nelojalių piliečių įskundinėjimai policijai, slaptosios policijos sukūrimas ir to viso viršūnė – konclageriai.

Bet ar tie požymiai bendri buvo tik fašizmui ir nacizmui? Ar tik ne Rusijos komunistai pirmieji ėmė įgyvendinti šiuos „principus“, sukurdami jų įgyvendinimui būtiną represinį aparatą – iki konclagerių, kurie tapo pavyzdžiu Vakarų Europos (ne tik Vokietijos ir Italijos, bet ir Ispanijos ir kt.) totalitarinių valstybių kūrėjams?

Tuo tarpu triada rasizmas–antisemitizmas–Holokaustas išlaikė tyrus nacistinius-vokiškus bruožus, nors specifinės žydų organizacijos pastaruoju metu mėgina jam prikergti ir kai kurių Vidurio bei Rytų Europos nacijų bruožus. Kodėl? Spėlioti galima visaip. Pavyzdžiui, gal ir tam, kad  kaip nors sušvelninus pasaulio nuostabą dėl to, kad daug žydų net iš paties Izraelio grįžta į Vokietiją ir kuria ten savo gyvenimus, nepaisant tebeskambančio Buchenvaldo varpo…

Galima būtų aptarti Vokietijos indėlį į Europos Sąjungos kūrimą, bet, viena, šitam „kūriniui“, kurio tikslas – Europos „europeizacija“, priskirti tokią neigiamą reikšmę, kokią turėjo komunizmas, nacizmas ar seksualinė revoliucija, būtų  neatsargu ir (bent kol kas) neteisinga.

Kita vertus, nebūtų teisinga ES idėjos gimdytoja paskelbti Vokietiją. Prancūzija, bent jau ankstyviausiame etape, suvaidino ar ne didesnį vaidmenį, nei Vokietija. O likimas, lyg tyčia, padovanojo  ES idėjos autoriui Roberui  Šumanui (Robert Schuman) idealią „europietišką“ biografiją, kokios gali pavydėti visi kiti ES entuziastai bei jos lyderiai: gimė Liuksemburge, jo tėvas buvo prancūzas, tapęs vokiečiu, kai regioną, kuriame gyveno, aneksavo Vokietija, o jo motina buvo liuksemburgietė. Pats R. Šumanas pagal gimimą buvo Vokietijos pilietis, bet  kai 1919 m. po Pirmojo pasaulinio karo Elzaso-Lotaringijos regionas buvo grąžintas Prancūzijai, jis tapo prancūzu. Todėl, spręsdamas savo komplikuotos tautinės-pilietinės tapatybės problemą, ES „tėvas“, galima sakyti, rado idealų sprendimą, susikurdamas sau naują „tėvynę“ – ES. Bet ar toks sprendimas  priimtinas kitų Europos šalių piliečiams – atsakymas anaiptol nėra toks aiškus, kokio būtų norėjęs pats R. Šumanas.

Imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Įžengus į XXI amžių, Vokietijos kaip visos ES lokomotyvo reputaciją „suteršė“ neatsargus totalinis atsivėrimas pabėgėliams iš Afrikos  ir Artimųjų Rytų, tarp kurių atsidūrė daug pabėgėlių-apsimetėlių, pasinaudojusių tragiškais įvykiais savanaudiškais tikslais ir tapusių našta Vokietijos ekonomikai ir kultūrai. Ir jei Vokietija tos problemos sprendimą būtų apribojusi savo valstybės ištekliais ir pajėgumais, būtų galima jos indėlio neminėti tarp įvykių, padariusių neigiamą įtaką kitų šalių gyvenimui. Tačiau pernelyg įsijautusi į ES „mamos“ vaidmenį, Vokietija atkakliai mėgino primesti šitą problemą visoms kitoms ES narėms – kas joms negalėjo patikti. Ir nepatiko.

Ir tai buvo pirma grėsminga „juodoji katė“, perbėgusi tarp šalių – ES narių. Pasekmė – Brexitas.

Bet ar Vokietijos lyderiai supranta, kad jie – šios pasekmės priežastis?  Vargu… Kaip nirtulingas žirgas, sukandusi žąslus, Vokietija šuoliuoja toliau į neaiškią ateitį, priiminėdama sprendimus, kurių naudingumas kitoms ES narėms labai ir labai abejotinas. Tarp tokių – dujų vamzdis Baltijos dugnu iš Rusijos, ant kurio vėl pavojingai suartėjęs Vokietijos-Rusijos duetas ruošiasi susmaigstyti likusias ES šalis.

Žinoma, kai kas gali pasvarstyti, kas didesnę žalą atneš Europai – tas nelemtas „Nord Stream 2“ vamzdis, ar Europos islamizacija dėl neapgalvotos imigracinės politikos? O gal vos ne prievarta brukamos hipertrofuotos įvairių „mažumų“ teisės daugumos beteisiškumo sąskaita, visokios Stambulo konvencijos ir kiti biurokratų šedevrai  – nesugebėjimo aktyviai ir sklandžiai veikti pasaulinės pandemijos fone?

Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Pagyvensim – pamatysim. Bet jau dabar matome, koks pranašiškai įžvalgus buvo Jonas Paulius II, kuris savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ palietęs abortus ir homoseksualizacijos politiką, rašė: „Leistina ir net privalu klausti, ar čia vėl – galbūt klastingiau ir slapčiau – neveikia blogio ideologija, mėginanti prieš žmogų ir prieš šeimas panaudoti net žmogaus teises?“

O dabar kitas klausimas: prie ko čia Vokietija? O „prie to“, kad visiems matant, bet praktiškai neprotestuojant (išskyrus Vengriją ir Lenkiją) Vokietija iš įvairių idėjų generatoriaus ir ES lokomotyvo pamažu, bet nenukrypstamai tampa Europos žandaru. Tik šitas „žandaras“ ginkluotas ne tankais ir raketomis, o bankais, finansais ir įstatymais, kuriuos pats kuria ir paskui primeta kitoms šalims.

Kaip čia neprisiminsi žodžių, kuriuos žiniasklaida priskiria profesoriui Adui Jakubauskui, o profesoriaus tvirtinimu, juos ištarė vienas iš „Vilko vaikų“, Olafas Pasenau: „Markso ir Engelso šmėkla tebeklaidžioja po Europą, tik jau nebemojuoja raudonomis vėliavomis, bet, kaip ir visos bakterijos, ji mutavo“.

O juk vakcinos nuo ideologinio viruso – mutanto neturime…

2021.04.13; 04:00

print

2 komentarai

  • Supratingos įžvalgos,keliu kepurę.Tad,ačiū Gerb.Jūrate.

  • „vokiška seksualinės revoliucijos kilmė abejonių nekelia niekam. Kaip skelbia enciklopedijos, 1968-ųjų metų seksualinė revoliucija prasidėjo nuo idėjų, propaguojamų Frankfurto mokyklos mokslininkų Adorno, Horkheimerio, Marcuse‘s ir Habermaso.“ – argi? pasak Vikipedijos, iš visų keturių vokietis yra tik vienas Habermas (ir tas pats pusiau žydo Adorno mokinys), o Markuzė su Horkhaimeriu – grynakraujai žydai. Tad man, pvz. tiek neomarksizmo, tiek tos „seksualinės revoliucijos“ kilmės vokiškumas abejonių kelia. 🙂

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.