Jūratė KIELĖ, Respublikos žurnalistė

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar prieš dvidešimt metų profesorius Zigmas Zinkevičius buvo tikras, kad lietuvių kalbos pozicijos įtvirtintos tiek, jog jai niekas nebegresia. Tačiau, baigiantis trečiajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, su nuostaba stebime paradoksalią situaciją – lituanistikos nebelieka tarp prioritetų. Galbūt nebeliko grėsmių lietuvių kalbai?

93-iuosius einantis vienas iškiliausių šių laikų lituanistų, dešimčių reikšmingų veikalų autorius, aštuntosios Vyriausybės švietimo ir mokslo ministras Z.Zinkevičius įspėja: jei tuoj pat nesusiimsime, prarasime gimtąją kalbą – šiandien ji išgyvena pačius sunkiausius laikus.

Profesorius visada pasižymėjo kalbėjimu be užuolankų, aštriu žodžiu. Sulaukęs garbaus amžiaus jis apgailestauja, kad šiandien šis ginklas ir telikęs. „Siunčiu velniop visus, kas kėsinasi į lietuvių kalbą“, – grūmoja Zigmas Zinkevičius. Gal kas ims ir paklausys?

– Jus tikriausiai pasiekė naujienos apie šiuo metu vykdomas pertvarkas Vilniaus universitete. Filologijos fakultete, kuriame dirbote 50 metų, nebeliks iki šiol buvusių katedrų (tarp jų Lietuvių kalbos, Baltistikos ir visų kitų), o jų vietoje atsiras penki nauji dariniai – Literatūros ir kultūros tyrimų, Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų, Taikomosios kalbotyros, Baltijos kalbų ir kultūrų bei Užsienio kalbų institutai. Kaip tai vertinate?

– Neseniai kartu su kitais mokslininkais pasirašiau prašymą Vilniaus universiteto rektoriui, kad neatsakingos iniciatyvos būtų sustabdytos, bet jokio atsakymo negavau.

Tai dabar Filologijos fakultetas bus toks – sudėliotas iš institutų, visiškai neatspindinčių Vilniaus universiteto tradicijų? O kur lituanistika, kur baltistika? Tai į kokius institutus bus išskirstyti dabar dirbantys lituanistai? Fakultete, visais laikais buvusiame lietuvybės bastionu, nebelieka įsipareigojimo lituanistikai? To nebuvo net sovietų laikais. Lietuvių kalbos katedra, kurios vadovu buvau, išgyveno įvairių sukrėtimų, tačiau kad būtų kėsinamasi į ją kaip instituciją, to tikrai nebuvo. 

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Jei žinotų, kas dabar dedasi, pats Muravjovas-Korikas paplotų per petį reformatoriams ir pasakytų „maladiec!“

Tam, kam šauna į galvą tokie pertvarkos scenarijai, norėčiau priminti, kad lituanistikos prioritetas įtvirtintas mūsų šalies įstatymuose. Kitas dalykas: kas būtų Vilniaus universitetas be lituanistikos, baltistikos studijų? Būtent jos yra mūsų išskirtinumas ir stiprybė, tuo esame žinomi pasaulyje. Po šitų reorganizacijų atrodys, kad Filologijos fakultetas pradeda savo istoriją tik nuo 2017 metų.

Man visiškai nesuprantama, kam prireikė atsiriboti nuo tradicijos, nubraukti tai, kas iki šiol padaryta per tiek metų. Per lituanistiką, baltistiką Vilniaus universitetas išėjo į pasaulį. Jei ne šie mokslai, jis būtų tiktai eilinis provincijos universitetas. Dabar norima visa tai nubraukti.

– Ar per visą jūsų patirtį Vilniaus universitete buvo toks laikotarpis, kad nebūtų egzistavusi Lietuvių kalbos katedra ar rektorius, kuris būtų siekęs ją naikinti ar sujungti?

– To nebuvo ir būti negalėjo. Tokį rektorių pasiųsčiau velniop. Dar visa laimė, kad, kaip suprantu, bent klasikinės filologijos pavadinimas išlieka, nors ir sujungtos su kitomis specialybėmis į kažin kokį dirbtinį darinį. Panaikinti klasikinės filologijos padalinį būtų pati didžiausia kvailystė. Pats Vilniaus universitetas prasidėjo nuo lotynų kalbos studijų, t.y. nuo to, ką dabar vadiname klasikine filologija. Be klasikinių kalbų ir lituanistika sunkiai įsivaizduojama. Net pirmoji lietuvių kalbos gramatika buvo parašyta lotyniškai, o kur dar Pilypas Ruigys, Mykolas Lietuvis, Kojelavičius ir kiti? Tai į ką čia panašu, kad Lietuvoje niekas nemokės perskaityti jų raštų? Pats mūsų bendrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis buvo lotynų kalbos mokytojas. Į visa tai dabar numoti ranka, naikinti? Sunkiai suvokiama nesąmonė.

– Kaip būtumėte reagavęs, jei tokia iniciatyva būtų iškelta jums einant švietimo ir mokslo ministro pareigas?

– Aišku kaip dieną: neprileisčiau to. Apie grėsmes lituanistikai Vilniaus universitete mano laikais ir pagalvoti nebuvo galima. Aš būčiau iš karto velniop pasiuntęs tokius pseudomokslininkus, kurie kelia ranką prieš gimtąją kalbą.

Negalima savo rankomis griauti tai, ką universitetas yra sukūręs. Didžiąją gyvenimo dalį tyriau lietuvių kalbą, jos istoriją, kartu ir pačios mūsų tautos istoriją. Švietimo ministro pareigos man buvo kaip teorinių lituanisto tyrimų praktinė tąsa. Kaip ugdysime jaunąją kartą, tokią ir ateitį turėsime. Tada svarbiausias uždavinys buvo sudaryti Rytų Lietuvos moksleiviams galimybę mokytis lietuvių kalba. Nors visko, ką buvau užsibrėžęs, pabaigti nepavyko, džiaugiuosi, kad pasiekiau tam tikrą lūžį, kurio jau niekas nepanaikins.

Negaliu suprasti, kokia tos pertvarkos priežastis. Kaip jie tai aiškina?

– Na, teigiama, kad dėl šių permainų taps efektyvesnė universiteto vadyba, universitetas pakils tarptautiniuose reitinguose…

– Kokia čia dar, atsiprašant, vadyba? Tai griovimas. Kaip universitetas kils, jei išdraskoma tai, kas iki šiol gerai veikė? Kils universitetas tik tada, kai tarnaus mokslui, savo šaliai ir Tautai, o ne kažin kieno ambicijoms ir neatsakingiems, sunkiai suvokiamiems užmojams. Tokie reformatoriai žiūri vienadienės naudos. Jiems nerūpi, kas bus po kelių dešimtmečių. O man rūpi ateitis, o ne artimoji jo būklė. Dėl to aš jiems kartais užlipu ant nuospaudos. Dabartinėje situacijoje tik tą ir tegaliu. Nesuprantu, kodėl dabar tam niekas rimtai nepasipriešina?

– Galbūt lituanistikoje nebeliko tokio masto asmenybių, kokių buvo Jūsų kartoje.

– Iš tiesų gaila, kad Amžinybėn jau išėjo tokie mano kolegos kaip Aleksas Girdenis, dialektologijos specialistas, kartu su kuriuo kadaise paskelbėme naują lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, ar mano bičiulis Vytautas Mažiulis, didžiausias prūsų kalbos specialistas. Jie to neleistų. Darėme viską, kas įmanoma, kad išsaugotume lituanistiką net gūdžiausiu sovietmečiu. Deja, mano senųjų bičiulių nebėra, o ir man nedaug beliko.

– Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad lituanistika, mūsų laikais, kaip atrodo, stumiama į užribį, augo tais laikais, kai ją slėgė sovietmečio suvaržymai?

– Lituanistika mums buvo tarsi Tautos dvasios apraiška. Studijuoti lietuvių kalbą, jos tarmes, istoriją, baltų kalbotyrą mums buvo tarsi paties Dievo įsakyta. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos Vilniaus universitetas pradėtas vadinti pasauliniu lituanistikos ir baltistikos centru. Pradėjome leisti žurnalą „Baltistica“, netrukus turėjome jau ne vieną mokslų daktarą (dab. habilituotą daktarą – red. past.), pasirodė virtinė reikšmingų lituanistikos mokslo darbų. Taip kūrėme lituanistikos židinį Vilniaus universitete. Praleidau prie jo visą gyvenimą.

– Galbūt lituanistikos institucinis atstovavimas nebereikalingas, nes mūsų dienomis lietuvių kalbai nebeliko jokių rimtų grėsmių?

– Grėsmės niekur nedingo. Imkime svetimų asmenvardžių rašybą. Tas įstatymas turi būti priimamas labai apdairiai, kitaip valstybė turės bėdų. Na, gerai, kažkas gauna naują asmens dokumentą – su pirmajame lape originaliai įrašyta pavarde, su visomis lenkiškomis raidėmis. Tada tą rašybą reikia įvesti į visas sutartis, visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus ir t.t. Nes kitaip ateina žmogus į banką, ir niekas jam nieko neduoda, nes pavardė užrašyta ne taip. Visa tai padaryti – milžiniškos išlaidos. Dėl to įstatymą reikia taip suformuluoti, kad visas tas išlaidas, susijusias su naujai įrašyta tapatybe, žmogus dengtų iš savos kišenės, o ne iš valstybės, t.y. mūsų visų. Tad jeigu tai neišvengiama, tada bent turi būti aiškiai pasakoma: nori keisti pavardės rašybą – teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

– Prezidentė savo metinėje kalboje itin daug kritikos pažėrė švietimo reformatoriams, supeikė jų neįgalumą. Ar pelnytai?

– Jau anksčiau esu sakęs, kad reformuojant švietimą ne išviršines jo formas reikia kaitalioti, bet žiūrėti turinio. Ugdyti Tėvynės meilę ir patriotizmą, neniekinti tokių sąvokų kaip tautiškumas ir lietuvybė. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas yra reikalinga kaip oras.

Nereikia žavėtis tokiomis neva moderniomis pažiūromis kaip tvirtinimas, esą šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau yra pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ar panašiai. Mums dažnai trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi baikštaus zuikio žvilgsniu į kaimynus, atsikratyti baiminimosi, ką šie pasakys. Gana žemintis. Reikia neniekinti lietuvių kultūros, o Vakarais reikia sekti apdairiai ir kritiškai. Iš Vakarų imkime tik tai, kas mums naudinga, nepasiduokime trumpalaikėms madoms. Mados ateina ir praeina, o pamatiniai dalykai lieka amžini. Kas nors šią akimirką gali atrodyti ultra madinga, o po keliolikos metų mada pasikeis ir dėl to gali būti net sarmata. Tai, kas tikrai svarbu, liks svarbu visada. Auginkime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą ir prieš nieką nesižeminkime.

– Atrodo, niekas valstybėje jau nežino, kaip tai pasiekti.

– Pradėkime nuo konkrečių dalykų. Pirmiausia reikia sustabdyti lietuvių kalbos ir lituanistikos griovimą. Ne naikinti lituanistines katedras Vilniaus universitete, ne jungti su kažkuo į dirbtinius darinius, o priešingai – stiprinti, saugoti ir puoselėti. Kaip minėjau, lituanistikos prioritetas yra šalies įstatymuose, o įstatymus reikia vykdyti. Kokia nauda iš įstatymo, jei gyvenime jis nevykdomas? Atrodo, reikia konkretesnių, aiškiau apibrėžtų teisinių priemonių lituanistikos prioritetui įgyvendinti. Kitaip tai liks tik tušti žodžiai.

Galbūt mano pažiūros mūsų dienų „moderniems“ žmonėms pasirodys pasenusios, bet aš jų nekeisiu. Mano pažiūros susiklostė dar prieš karą ir karo metu Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Per savo gyvenimą mačiau daug valdžių, bet pažiūrų niekada nekeičiau. Toks jau esu, toks ir mirsiu.

– Profesoriau, ar nėra keista, kad šiandien, užuot žengę į priekį, turime įtikinėti dėl savaime suprantamų dalykų, kad iš naujo mokytumės vertybių?

– Prieš keliolika metų rašiau, kad į ateitį žiūriu optimistiškai, kad lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą, niekada neužges. Bet dabartinės naujienos iš Vilniaus universiteto nedžiugina. Tada rašydamas tuos žodžius nelaukiau, kad vos po keliolikos metų lituanistikai Vilniaus universitete iškils ta grėsmė. Tai kažkoks farsas. Juk mūsų laikai atnešė tiek daug gero. Vien techninės galimybės ko vertos. Jei dabar būčiau jaunas mokslininkas, išnaudočiau moksliniame darbe visas tas puikias technines galimybes, kurių tada nė nesapnavome. Gal tuo tik mano gyvenimas ir skirtųsi, jei reikėtų jį nugyventi ir vėl. Bet pagrindinis principas išliktų nepajudinamas: mokslas turi tarnauti gyvenimui ir savajai Tautai.

Per savo ilgą gyvenimą esu matęs ir šilto, ir šalto. Dabar mano gyvenimo kelias jau artėja prie saulėlydžio, aš tai žinau ir jūs tai žinote. Man skaudu matyti tas tragikomiškai neatsakingas iniciatyvas, apie kurias kalbėjome. To negalima leisti. Turime būti tvirti ir išmintingi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

2017.07.03; 19:21

2016 m. lapkričio 14 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje  buvo atidaryta paroda, skirta Vilniaus universiteto Baltistikos katedros prof. Alekso Girdenio 80-mečiui. Į parodos atidarymą susirinko Profesoriaus bendramoksliai, kolegos, mokiniai. Kai kurie pasidalino prisiminimais, kalbėjo apie jo gausius reikšmingus darbus, parašytas knygas, suguldytas parodos stenduose.

Ir aš ten buvau. Kam profesorius, kalbininkas, didis mokslininkas, o man Aleksas Girdenis dar ir kurso, kambario draugas, apie kurį iš studentiškų laikų galėčiau nemažai papasakoti. Tepasakysiu, kad jau tada pastebėjome nepaprastus Alekso gabumus, puikią atmintį. Pavyzdžiui, mokėjo žaisti šachmatais nežiūrėdamas į lentą. Kurį laiką mano akyse jis buvo daugiau literatas, poetas, nei būsimas didis kalbininkas. Ipolitas Ledas supeikė jo eilėraščius, ir nuo tada Aleksas visą save atidavė lietuvių kalbai.

Stengėsi būti dėmesio centre. Labai mėgo dainuoti. Kambaryje visu balsu dažnai užtraukdavom jo iš tėviškės atsivežtą „kudlotą“ ketureilį. Buvo staigaus būdo. Kartą vienas kitam ne juokais įsikibome į atlapus. Tą konfliktą Ipolitas Ledas man dažnai primindavo po daugelio metų. Penktame kurse išsiskyrėme kaip geriausi draugai. Didžiuojuosi, kad jaunystėje turėjau laimės gyventi šalia būsimo mokslininko, kurio 80-metis turėtų būti paminėtas ne siaurame jo mokinių, kolegų ratelyje, o didelėse salėse. Deja, lietuvių kalbai ir šiandien ne patys geriausi laikai, nors tikėjomės.

O, Girdeni, kalbamokslio mūsų slaunus Trubeckojau,

Kurs žemaitiškai moki prašnekint lietuvninkų tuntus,

Kurs esi mokinių neaprėpiamą bažmą priveisęs!

Tai sakyk, ar nesprogtų bet kas iš pavydo juodžiausio,

Tieka liaupsių Tavo asmeniui čiulbant išgirdęs?

Kad talentų skarbais tave laumės apsčiai apibarstė.

Eiliuoto Alberto Rosino sveikinimo draugui Aleksui Girdeniui ištraukėlė, paimta iš atsiminimų knygos „Lituanistai“.

Labai gražiai, šiltai, įdomiai tą popietę Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje apie Aleksą Girdenį kalbėjo ir jo kurso draugai, mokiniai, kolegos, kuriuos matote čia pateikiamose nuotraukose. Kai kurios primins Alekso Girdenio studentiškos jaunystės laikus.

Išsamiai apie Alekso Girdenio darbus –  prof. Birutės Jasiūnaitės ir prof. Bonifaco Stundžios straipsnis.

Vytautas Visockas

XXX

TARMĖSE – TIKROJI KALBOS GYVASTIS. PROFESORIUS ALEKSAS GIRDENIS (1936–2011)

Profesorius Aleksas Stanislovas Girdenis, gimė 1936 m. spalio 19 d. Telšių rajono Tryškių miestelyje. 1962 m. su pagyrimu baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir pradėjo dirbti Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1967 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją „Mažeikių tarmės fonologinė sistema“ (mokslinis vadovas – prof. Jonas Kazlauskas). 1970 Aleksui Girdeniui suteiktas docento vardas, 1970–2005 jis redagavo mokslinio žurnalo „Kalbotyra“ sąsiuvinius, skirtus lietuvių kalbai (be to, 1987–2011 buvo „Baltisticos“ redaktorių kolegijos narys, nuo 2006 – redaktoriaus pavaduotojas).

1973–1996 ir 2001–2007 m. Girdenis vadovavo VU Eksperimentinės fonetikos laboratorijai, 1993–2001 – jo paties sukurtai Eksperimentinės, vėliau – Bendrosios kalbotyros katedrai. 1983 m. apginta filologijos mokslų daktaro (dabartinė habilituoto daktaro) disertacija „Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai“. 1986 m. Girdeniui suteiktas profesoriaus vardas. 1984–1989 jis buvo VU Filologijos fakulteto dekanas, 1991–1993 – Lietuvos mokslo tarybos narys, 1996–2006 – Lietuvių kalbos komisijos narys. 1996 m. gegužės mėnesį išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu, 1997 m. birželio mėnesį – nekonkursiniu Vilniaus universiteto profesoriumi.

Nuo 2001 iki 2007 m. Girdenis dirbo VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros (vėliau – Baltistikos) katedros profesoriumi; nuo 1992 m. profesoriavo ir Vilniaus pedagoginiame universitete, yra skaitęs speckursų Šiaulių universitete. Svarbiausi dėstomieji dalykai buvo: lietuvių dialektologija, bendrinės lietuvių kalbos fonetika, bendroji ir lietuvių kalbos fonologija, bendroji kalbotyra, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai. Taip pat skaitė lietuvių kalbos istorinę gramatiką, baltų filologijos įvadą, baltų etnogenezės speckursą.

1980 m. kartu su bendraautoriais Aleksas Girdenis buvo apdovanotas respublikine premija už vadovėlius mokyklai, 1986 m. išrinktas Milano kalbotyros draugijos (Sodalizio Glottologico Milanese) nariu korespondentu. 1988 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1996 m. tapo antruoju (po prof. Alberto Rosino) žymiojo lietuvių kalbininko Jono Kazlausko premijos laureatu. 1999 m. drauge su kitais įvertintas mokslo premija už „Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką“ rusų, lietuvių ir anglų kalbomis. 2001 m. tapo Šiaulių universiteto garbės daktaru. 2008 m. už ilgamečius fonologijos, dialektologijos ir kalbos istorijos tyrimus jam paskirta Lietuvos Respublikos mokslo premija. Apdovanotas LDK Gedimino ordino karininko kryžiumi (2002).

Profesorius daug metų vadovavo studentų mokslo darbui, buvo disertantų mokslinis vadovas, konsultantas. Sėkmingai apgintos 37 jo vadovautos arba konsultuotos disertacijos, sukurta lietuvių ir latvių tarmių eksperimentinės fonetikos ir fonologijos tyrimų tradicija. 1962–1984 Girdenis vadovavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos moksliniam būreliui, 1979–1990 – iš jo išaugusiam Lietuvos jaunųjų kalbininkų seminarui. Profesorius garsėjo kaip puikus ir mėgstamas pedagogas, kuris mielai dalijosi su vyresniais ir jaunesniais kolegomis savo atradimais, hipotezėmis, gyvenimo patirtimi. Visus traukė jo filologinis išprusimas, kalbų mokėjimas, gyvas, natūralus bendravimas. Pabuvęs tarp jaunimo tarsi įgydavo antrą kvėpavimą, todėl nelengvai pakėlė išėjimą į emeritūrą. Tiesa, ryšių su studentais nenutraukė – iki paskutinių metų magistrantams ir doktorantams rudens semestre vedė dialektologijos ir kalbos istorijos seminarą.

Mokslo tiriamąjį darbą Girdenis pradėjo studijų metais (1959). Yra paskelbęs daugiau kaip 400 darbų įvairiais kalbos mokslo ir praktikos klausimais (kai kuriuos – Estijoje, Latvijoje, Rusijoje, Čekijoje, JAV). Su pranešimais dalyvavo daugelyje konferencijų – skyrium minėtini dešimt baltistų konferencijų ir tarptautinių kongresų Vilniuje ir Rygoje (1964–2005) bei XI tarptautinis fonetikos mokslų kongresas Taline (1987).

Prof. habil. dr. Aleksas Girdenis buvo puikus fonologas, lingvistinės statistikos specialistas, modernus dialektologas ir lietuvių bei kitų baltų kalbų istorijos tyrėjas. Skaitant jo gausius ir originalius darbus, aiškiai matyti orientacija į diachroniją. Sinchroniniai profesoriaus atradimai (tokie, kaip fonologiniai šalutiniai kirčiai tarmėse, atitrauktinio kirčio priegaidžių niuansai, antriniai priegaidžių tipai, susiję su pralietuvių akcentinėmis paradigmomis ir kt.) savaime veda į kalbos istorijai svarbias išvadas. Jis patikimai yra įrodęs vad. Pajūrio žemaičių skiriamosios ypatybės nefonetinę kilmę, atskleidęs neutralizacijos ir palatalizacijos poveikį vokalizmo raidai, pateikęs svarių fonologinių argumentų, kad bendrabaltiškoji balsių sistema buvusi keturkampė, naujai nušvietęs lietuvių kalbos priesagų kirčio genezę ir priegaidžių garsinių ypatybių raidą. Diachroninės išvados daromos net iš Girdenio pamėgtos lingvistinės statistikos duomenų, – pvz., apie kuršių ir žemaičių ribas pagrįstai mėginama spręsti iš šiaurės žemaičių balsinių fonemų dažnumo įvairiuose šios tarmės ploto taškuose; statistiniais duomenimis motyvuojamos ir tam tikros tarmių vokalizmo raidos ypatybės bei jų izofonos, vadinamuoju glotochronologijos metodu patvirtinamos svarbios baltų bei slavų divergencijos datos; naujai interpretuojama baltų tarminės diferenciacijos pradžia.

Prof. A. Girdenis – žymus moderniosios teorinės kalbotyros specialistas: čia jis tartum tęsia prof. J. Kazlausko pradėtą darbą, bet kartu yra labai originalus. Jis skiriasi nuo daugelio struktūralistų didesne pagarba tradicijai ir konkretiems kalbos faktams. Tai liudija ne tik jo publikacijos, bet ir didžiulis asmeniškai sukauptas iš magnetofono įrašų iššifruotų tarminių tekstų fondas. Jį sudaro per 400 valandų tarmių (daugiausia žemaičių) tekstų, įrištų į daugiau nei 40 rankraštinių tomų. Iš šio didžiulio aruodo išrinkta apie 50 tūkst. žodžių „Lietuvių kalbos žodynui“, publikuoti du tekstų rinkiniai su vertingais komentarais. Prieš pat mirtį baigta trečia knyga, kurią, profesoriaus beveik visiškai parengtą, vėliau išleido jo mokiniai. Tekstuose sistemingai žymimi svarbiausi frazės intonacijos bruožai, o išnašose sinchroniškai ir diachroniškai aiškinami visi ypatingesni tarmės reiškiniai.

Nemaža dalis Girdenio darbų grindžiami eksperimentiniais tyrimais. Jis nepaprastai mėgo eksperimentus ir jų duomenų statistinį apdorojimą, o ypač teorinį interpretavimą. Buvo įsitraukęs ir į kalbos garsų sintezavimą, iš natų rekonstravo Frydricho Kuršaičio priegaides. Geras tarmių ir matematinės statistikos metodų išmanymas padėjo Girdeniui įrodyti, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ eilėdara yra savita toninio ir metrinio hegzametro sintezė. Tai leido nustatyti ir tikrąją poeto kūrinių santykinę chronologiją, atskleisti naujų jo kūrybinės laboratorijos aspektų.

Girdenis parengė du svarbiausius žemaičių raštijos paminklus – 1759 m. „Ziwatą“ ir jo indeksą (su bendraautoriais) ir XIX a. rankraštinį veikalą „Purpura“. Pastarajame leidinyje įdėta didelė šaltinio rengėjo studija, kurioje kruopščiai ištirta paminklo rašyba, fonetika ir iš dalies morfologija, įrodyta, kad abu paminklai parašyti ta pačia, tik skirtingo laikotarpio, kretingiškių tarme.

Mokslinių Girdenio interesų platumą ir kartu kryptingumą rodo jo nemažas įnašas į bendrinės kalbos teoriją, kalbos ir mokyklos praktiką (jis – vienas iš mokyklinių lietuvių kalbos vadovėlių autorių). Profesorius rašė ne tik mokslo žurnalams, bet ir enciklopedijoms, populiariai spaudai, nuolatos bendradarbiavo „Mūsų kalbos“ ir „Gimtosios kalbos“ žurnaluose. Jam rūpėjo ir kalbotyros problemos, ir bendrinės kalbos kodifikavimo teoriniai pagrindai, kasdienė norminamoji veikla, rašybos dalykai. Plačiajai visuomenei jis buvo gerai pažįstamas kaip „Mūsų kalbos“ televizijos laidų vedėjas ir nuolatinis dalyvis.

Pripažinimo yra susilaukę profesoriaus teorinės fonologijos darbai: didelę reikšmę turinčios monografijos „Fonologija“ (1981) ir „Teoriniai fonologijos pagrindai“ (1995; 2003), po autoriaus mirties išleisti rusų ir anglų kalbomis (2014), habilituoto daktaro disertacija „Теоретические основы литовской фонологии“ (1983), akademinių veikalų „Грамматика литовского языка“ (1985), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (1994; 1996), „Lithuanian Grammar“ (1997) fonologijos ir morfonologijos skyriai.

Minėtini ir gausūs moksliniai straipsniai fonologijos klausimais. Rinktinės publikacijos sudėtos į svarų raštų tritomį „Kalbotyros darbai“ (2000–2001). Tie darbai ir mokslinė organizacinė Alekso Girdenio veikla padėjo pagrindus Lietuvos fonologijos mokyklai, kuriai jis išugdė didelį būrį jaunosios kartos kalbininkų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje.

Prof. A. Girdenis, plačios erudicijos ir gyvos minties mokslininkas, ypač daug yra padaręs, kad lietuvių kalbotyros teoriniai pamatai prilygtų aukščiausiems pasaulio lingvistinės minties standartams. Profesorius praturtino mokslą ne tik vertingomis teorinėmis knygomis, gausiais straipsniais, poleminėmis recenzijomis, bet ir žemaičių raštijos paminklų leidimais ir tyrimais, nepamirštamais pranešimais ir diskusijomis konferencijose, įkvėptomis paskaitomis. Jo darbai reikšmingi ne tik lituanistikai bei baltistikai, bet ir indoeuropeistikos mokslui, taip pat bendrajai teorinei kalbotyrai.

Profesoriaus būta ne tik iškilaus mokslininko, bet ir išskirtinai plataus akiračio humanitaro, kūrėjo (yra rašęs ir vertęs poeziją), didžio žemaičio ir svarbiausio gimtosios tarmės tyrėjo, apkeliavusio kone visą žemaičių žemę.

Prof. Birutė Jasiūnaitė, Prof. Bonifacas Stundžia

VU Filologijos fakulteto Baltistikos katedra.

2016.11.16; 13:04

 

VILIUS  BALTRĖNAS

S v e i k i,  s a m a n o t i e j i  b r o m a i !

baltrenas_1…Gal kaip ir ne vienam iš mūsų, pirmoji išsamesnė pažintis su  garbinguoju, daugelį netrumpų šimtmečių gyvuojančiu Vilniaus  universitetu, vienu seniausių Europoje  –  prasidėjo nuo didelio,  neplono ir puošnaus Albumo.

Jį džiaugdamasis gavau iš  neužmirštamai šviesios asmenybės Sofijos Binkienės ir apsukraus  žurnalisto Leono Stepanausko rankų. Su iškilniais įrašais ir  kūrybiniais palinkėjimais  –  kaip Lietuvos radijo literatų būrelio  paskatinamąją premiją.

Gerokai  apkerpėjusioj  atminty –  iš  tuometinio  jaunųjų  susibūrimo  tebemirguoja Violetos  Palčinskaitės,  Romo  Sadausko,  Nijolės  Masteikaitės,  Kęstučio  Nastopkos, Irenos  Bliuvaitės  ir  kitų,  ir  kitų  veidai  ir  vardai.  Spalvingiau  apie  tai,  man  regis,  ketino  papasakoti  kurso  linksmabalsė  Irena  Bliuvaitė-Kierienė.  Kaipgi,  juk  dauguma įsimintinojo  būrelio  jaunikaičių  sulėkėme  ir  sutūpėme  į  tas  pačias  auditorijas.

Continue reading „ŽODŽIAI: iš dienų, į kurias nebesugrįšim …“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kas dabartinėje mūsų visuomenėje lieka dar? Lieka šviesiausia mūsų jaunimo dalis, tie studentai ir moksleiviai, kurie motyvuotai mokosi, kurie nenumeta į pašalį knygos, kurie, nors ir žvalgosi po pasaulį, savo gyvenimą ir darbus pasiryžę skirti Lietuvai.

Jie (sakykime, tai mūsų skautija, tai smalsūs mūsų dvidešimtmečiai ar kiek vyresni, tai tie, kurie vyksta į Sibiro platybes ieškoti tremtinių kapaviečių, tie, kuriuos jaudina ne tik mūsų tautos praeitis ar tradicijos, bet kurie bando suprasti, kuo šiandien ir ateityje kiekviena tauta gal būti įdomi pasauliui) ir yra dvasinės kultūros ugdymui palankiausia dirva. Mūsų kalbos puoselėtojai privalo jų nepražiopsoti! Meilės Lietuvai, pagarbos gimtajai kalbai visus juos reikia mokyti iš mažens.

Noriu priminti dar porą mūsų visuomenei būdingų požymių, kurių neturėtų išleisti iš akių ir lietuvių kalbos politikos kūrėjai, ir visi kultūros žmonės. Jau aišku, kad šiandien Lietuvoje nėra tokio kalbos autoriteto, koks XX amžiaus pradžioje buvo Jonas Jablonskis ar dar vienas kitas kalbos mokytojas, o ir, apskritai, į bet kokius autoritetus dabar žvelgiama įtariai ir be atodairos jiems nepaklūstama.

Continue reading „Baimės ir viltys (4)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Tai ką dabar daryti – dėl tokios kalbos būklės tik liūdėti, piktintis tais kretinais, mažakraujais ar imunitetą praradusiais? O gal vis dėlto mąstyti ir imtis žygių gelbėti ir kalbą, ir mūsų tautos dvasią – suvargintą, nuskurdintą, modernaus triukšmo niokojamą?

Mąstau apie tai ir aš, ir daugelis kitų kalbos darbininkų, ir tiesiogiai su kalbos reikalais nesusijusių žmonių. Tuos pamąstymus kartais paskelbia spauda, vieną kitą mintį galima išgirsti ir televizijos ar radijo laidose. Juk Lietuvoje dar yra žmonių, kurie moka, gerbia ir puoselėja savo tėvų kalbą, supranta, kad tik ji išsaugo kultūros tradiciją net ir didžiausių lūžių akivaizdoje.

Betgi jokia paslaptis, kad kultūros saugotojams ir kūrėjams visais laikais buvo ir tebėra sunku brautis per gyvenimą. Mat jiems paprastai trūksta įžūlumo (o jis šiandien įgyja vis daugiau teisių) ir bet kokia prievarta jiems tiesiog atgrasi. Tokie žmonės dažnai visiškai nesivaržant nustumiami iš kelio, iš jų nevengiama pasišaipyti, nesibodima pajuokti.

Continue reading „Baimės ir viltys (3)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Kita šią ligą labai skatinanti priežastis – pragaištinga kompiuterių ir mobiliųjų telefonų įtaka mūsų vaikams ir jaunimui.

Tikrai nenoriu sumenkinti šių technikos stebuklų vertės, jie iš tiesų sukūrė puikią prieigą prie pasaulinių informacijos, meno, kultūros šaltinių, palengvino asmeninę ir tarptautinę komunikaciją.

Tačiau vien žiūrėdami filmukus internete, gebėdami rašyti tik trumpąsias žinutes mobiliuoju telefonu, jauni žmonės tiesiog atpranta kalbėti, ima atsainiai žiūrėti į galimybę tiksliai ir vaizdingai reikšti mintis gimtąja, pagaliau ir kokia kita jų mokama kalba. Jie neskaito knygų, neberašo rišlių laiškų, tik skubriai spaudo klavišus, vos spėja pamatyti lekiančius vaizdus, net nesistengdami jų suvokti.

Kad bent ką pamatę bandytų atpasakoti! Jie apskritai aptingsta mąstyti, nes juk mąstymas reikalauja pastangų. Kai kartais žvilgteliu į straipsnių ar įvykių komentarus internete, apima baisi neviltis. Apie rašančiųjų mąstymo kultūrą, kalbos rišlumą, stilingumą ir net elementarų raštingumą galima tik pasapnuoti. 

Continue reading „Baimės ir viltys (2)“

jakaitiene_1

MŪSŲ KALBOS IR TAUTOS DVASIOS SVEIKATA

Vilniaus universiteto leidykla serijoje “Mintis ir atmintis” neseniai išleido kalbininkės Evaldos Strazdaitės-Jakaitienės (habil. dr., profesorė emeritė) atsiminimų knygą “Gyvenau… Ir dar noriu”.

Evalda Strazdaitė – “iš Strazdų kaimo, jaukiai rymančio senų galingų medžių paunksmėje ten, kur susilieja Baluošo ežero ir Būkos upelio vandenys”, – rašo profesorė. Taigi iš ypatingo Rytų Aukštaitijos kaimo, kurio gyventojai daug dešimtmečių buvo beveik vien Strazdai, iš nuostabaus Lietuvos ežerų krašto.

Ji taip pat ir iš šimtmečio kurso. “Šimtmečio kursu lituanistus, studijavusius Vilniaus universitete 1957-1962 metais, yra pavadinęs profesorius Juozas Pikčilingis… Tokį iškilų vertinimą patvirtina jau vien tai, kad dvylika šio kurso absolventų vėliau dėstė aukštosiose mokyklose, dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, net šeši tapo profesoriais. O kur dar rašytojai, leidyklų direktoriai, žurnalistai, teatro aktoriai ir režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai. Net Lietuvos Atkuriamojo Seimo signataras jame mokėsi”, – tai dar viena citata iš prof. E. Jakaitienės knygos, kurioje, be kita ko, ji pasakoja apie iškiliausius savo kurso draugus kalbininkus Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Aldoną Pupkį ir kt., apie jiems dėsčiusius mokslininkus kalbininkus Joną Kazlauską, Juozą Pikčilingį, Vytautą Mažiulį, Joną Balkevičių, Adelę Laigonaitę, Vincą Urbutį ir kt., su kuriais jai Vilniaus universitete teko bendrauti ir dirbti.

Continue reading „Baimės ir viltys ( 1 )“

Studentiškos nuotraukos pasakoja

  Žiūriu į vinjetę, kurioje – mūsų dėstytojai: profesoriai, docentai, filologijos, filosofijos mokslų kandidatai… Ir mes, vakarykščiai studentai, penkerius metus jų ugdyti, teikę didesnių ar mažesnių vilčių. Kaip vėliau, susitikimuose, ne kartą esame girdėję – mūsų kursas buvęs labai gabus, jį galima lyginti tik su poetų Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Baltakio, Alfonso Maldonio kursu.  Kalbininkas  Aleksas Girdenis – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, Lietuvos fonologijos mokyklos kūrėjas… Kalbininkė, profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Evalda Marija E.Strazdaitė-Jakaitienė… Kalbininkas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Albertas Rosinas… Kalbininkas, docentas daktaras Aldonas Pupkis… Bet ne tik. Etnografas, religijotyrininkas, vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristas, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas, profesorius, habilituotas daktaras Norbertas Vėlius… Literatūrologas, literatūros kritikas, vertėjas, profesorius, habilituotas daktaras Kęstutis Nastopka…  Literatūros tyrinėtojas, kritikas, poetas, prozininkas, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys… Nepriklausomybės Akto signataras, filosofas, publicistas Romualdas Ozolas… Vietoje daugtaškių prie kiekvienos pavardės būtų galima prirašyti daug knygų, staipsnių pavadinimų, visuomeninės veiklos faktų, bet šio teksto prie studentiškų fotografijų tikslas – parodyti, kokie jie, kokie mes buvome tada, kai dar neturėjome jokių laipsnių ir titulų, kai buvome tik daug žadantys.

Tačiau aš dar nebaigiau didžiuotis savo kurso draugais ir draugėmis. Štai Irena Žvigaitytė-Bučienė – režisierė…Filosofijos dėstytojas (kurso seniūnas) Ipolitas Ledas… Poetas, pedagogas Česius Cemnolonskis… Poetas, rašytojas, publicistas Vygandas Račkaitis… Poetas, žurnalistas Vilius Baltrėnas… Žurnalistas, garsus buriuotojas Algis Patašius… Žurnalistas Romas Laurinavičius… Turime pedagogų, knygų leidėjų, redaktorių (A.Uzdila, T.Buivytė, G.Šmulkštytė, I.Bliuvaitė, A.Juodvalkytė, D.Dobilaitė, D.Spėčiūtė, R.Būdaitė-Meškauskienė)… Reikėtų kurso seniūno Ipolito Ledo paklausti apie kitas ir kitus, jis žinotų. Aš ne viską žinau, ne su visais bendravau, bendrauju, kai kurių po Universiteto gal nė karto nesu sutikęs. O ir vinjetėje ne visi esame, vieni nenorėjo čia būti matomi, kiti gal nespėjo “nusitraukti“.

                                                           ————————————-

Pastebėjote, mano fotografijų albume Aleksas Girdenis pirmajame plane ne vienoje nuotraukoje. Tai ne tik todėl, kad kurį laiką gyvenome viename “Tauro” bendrabučio kambaryje (444), bet ir todėl, kad buvo jis energingas, veiklus, visapusiškas. Turiu jo portretinę nuotrauką, kurios antroje pusėje užrašyta: “Skiriu Dainavos milžinų palikuoniui Vytui, idant visada prisimintų bendrabučio dienas, krauju ir ašarom atmieštas, neapykantos sukaustytas. Žemaičių ainis”. Iš kur tos ašaros ir kraujas? Esame ne kartą piktų žodžių vienas kitam pasakę, net kumščiuotis bandę. Dėl kumščių – tai Ipolitas juos man ne vieną kartą juokais yra priminęs. To fakto beveik neprisimenu, negalėčiau šiandien pasakyti, kodėl “kibirkšiuodavom”, tačiau džiaugiuosi, kad mums abiems užteko išminties studentiškus kivirčus visiškai pamiršti, draugiškai bendrauti kiekvieną kartą, kai tik susitikdavome ir susitinkame (retai). Tos nuotraukos čia neįdedu tik todėl, kad aš, o gal Romualdas Ozolas, o gal Vidmantas Urbonas (visi fotografavome), ją blogai užfiksavome – runda, blunka, kaip ir mūsų atsiminimai.

                                    ————————————-

 Paminėjau Romualdą Ozolą, tad gera proga pagarsinti ir jo man dovanotos nuotraukos užrašą: “O buvo juk tokie laikai, kai ir rašytojai mito vandeniu… Vytui, 1958 12 01”. Nepamanykite, kad badavome, tiesiog gal tuo metu  buvome pabaigę jo iš Šiaulių atsivežtus labai skanius lašinius, visiems kambario draugams lengvai pasiekiamus  spintos lentynoje.  Taip, tada Romą mes kartais įžvalgiai vadindavome Rašytoju, kartais Skriptoriumi… Likimas lėmė, kad kurso, kambario draugas R.Ozolas ilgainiui tapo mano tiesioginiu vadovu, kai ne vienerius metus dirbome “Minties” leidykloje: jis buvo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, aš – redakcijos vedėjas. Išleidome daug labai vertingų knygų, kuriomis aš didžiuojuosi iki šiol. O R.Ozolą iš “Minties” leidyklos mes išleidome į didžiąją politiką, į aukštumas, kurios pasiekiamos nedaugeliui.

                                    ————————————

 Su Vladu Pupšiu mano pažintis buvo ilgiausia: nuo 1951 metų iki 2008-ųjų pabaigos, iki pat jo mirties. Mes, kurso draugai, esame be kaltės kalti: pašalinome jį iš Universiteto. Pašalinome jau baigusį GULAG’o “universitetą”, nuslėpusį teistumą, palaikiusį ryšius su sibiruose likusiais likimo broliais, siuntusį jiems lietuviškas knygas… Tokio elgesio “negalėjo toleruoti garbingas Vinco Kapsuko vardo universitetas”. Su Vladu daug kartų buvau susitikęs mūsų abiejų vaikystės draugo Laimučio Sidabro bute. Turiu jo laiškų, kai kuriuos užrašus ir visas  knygas. Paskutinė: “Atsimainymo kalnas”. Apie tai, kodėl jis buvo svetimas tarp savų.

                                    ————————————-  

 Vygandas Račkaitis. Apie jį galėčiau pasakyti Justino Marcinkevičiaus poemos “Dvidešimtas pavasaris” žodžiais:

 Auditorijoj – šalia,

Į šokius, į pirtį…

Tokia jau draugų dalia –

Niekad nesiskirti “.

Vienas kitą esame išbandę Karpatų kalnuose. Keliavome dviese 1962-ųjų metų liepos mėnesį. Kai jis slydo snieguotu šiauriniu Goverlos kalno šlaitu, aš galėjau tik žiūrėti ir fotografuoti. Turiu visas jo knygas, su dedikacijomis. Šįmet tikiuosi dar dviejų: apie Mindaugo žudiką Daumantą ir bitę Kamanę. Kiekvieną vasarą susitinkame jo Latavoje, kur teka mūsų praplaukta Šventoji (knygelė “Šventąja”), kur aukštos liepos ir lieknos pušys… 

                                    —————————————-

                         Jau atsisėdai į vėlių suolelį,

                        Atėjęs ten iš Joninių nakties.

                        Dabar Tau visą amžinybės kelią

                        Ten atrastas paparčio žiedas švies.

 Tai poeto Kazio Bradūno ketureilis, skirtas Norbertui Vėliui, parašytas kitą dieną po netikėtos jo mirties – 1996 metų birželio 24-ąją. Išspausdintas atsiminimų knygoje “Norbertas Vėlius”, kurios išleidimu “Minties” leidykloje man teko rūpintis.

 Ne vieną N. Vėliaus – mitologo, tautosakininko – sudarytą, parengtą knygą toje leidykloje leidome kartu: “Lietuvių mitologija”(1 ir 2 tomai),  “Ežeras ant milžino delno”… Tada dažnai susitikdavome. Būtent jis man atnešė du dešimtmečius marintą, beveik parengtą spaudai monografiją “Gervėčiai”: “Vytai, pagaliau reikia ją išleisti”. Buvo 1989-ieji.

 Studentiški pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, tautosakos rinkimo ekspedicija Žemaitijoje, pedagoginė praktika Alytaus 2-ojoje vidurinėje, turistinis žygis per Kuršių neriją – visa tai ir daug kitų neužmirštamų įvykių, akimirkų teko patirti drauge su Norbertu.

                                    ————————————

 Niekas taip gerai mūsų kurso nepažįsta, kaip seniūnas Ipolitas Ledas. Kas kur gyvena, ką veikia – klausk jo. Visi jam esame vienodai reikalingi ir mieli: ir tituluotieji, ir be titulų, be mokslinių vardų šį tą nuveikusieji, pastarieji jam gal net mielesni.Eruditas nuo studijų laikų. Jis “kaltas”, kad A. Girdenis tapo kalbininku, o ne poetu. Pusiau juokais jie abu yra apie tai kalbėję. Ne vienam jaunesniam bičiuliui jis yra turėjęs didelės teigiamos įtakos, neišskiriant ir manęs. Knygius – kokių reta. Ypač gerai pažįsta mūsų tautos kultūros istoriją. Knygynai (pirmiausia antikvariniai), bibliotekos – jo darbo vieta iki šiol. Paskutinė knyga, kurią Ipolitas man rekomendavo būtinai perskaityti – Vlado Terlecko “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai”. Pastaruoju metu kasdieninis I. Ledo darbas – Jono Basanavičiaus bibliografija.

                                    ——————————————

 Dabartinės lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminuoja profesorius Juozas Balčikonis. Mes jau žinome, kad nė velnio nemokame taisyklingai kalbėti ir rašyti lietuviškai. Maždaug taip profesorius mokslo metų pradžioje įvertino mūsų rašinius apie septynmetį (tiksliai temos jau neprisimenu). Iki tol apie save buvome geresnės nuomonės. Taigi – vyksta egzaminas, auditorijoje sėdime susikaupę ir susirūpinę. Kad tik neleptelėčiau kokio netinkamo žodžio, profesorius bus labai nepatenkintas! Atsakinėti pakviečiamas Albertas Rosinas. “Žemaitis? Kaip pas jus vadina varnėną?” “Švilpis”, – atsako studentas (dar ne kalbininkas, dar ne profesorius, dar tik Albertas Rosinas). Egzaminatorius į studijų knygelę rašo “labai gerai”. Kaip profesorius tada galėjo žinoti, kad šitas studentas eis toli?

 Man irgi tada pasisekė. “Iš kur esi?” – pirmas profesoriaus klausimas. “Iš Alytaus”, – atsakau ir jau neabejoju, kad leptelėjau, kad “pavys”, nes gimtojo miesto vardą sukirčiavau neteisingai – antrą skiemenį. Bet profesorius nesipiktina, klausinėja toliau. Tada supratau, kad alytiškiai savo miesto vardą dažnai kirčiuoja neteisingai – pirmą skiemenį. Aš tik dėl susijaudinimo sukirčiavau ne taip, kaip norėjau, t.y. teisingai, ir gavau “gerai”. O medalininką K.Nastopką J.Balčikonis tada nuskriaudė, parašė „gerai“ Pirmą ir paskutinį kartą. Kęstutis buvo labai geras studentas. Ir profesoriai kartais suklysta.

Vytauto Visocko nuotr.

V.Vizgirda, A.Pupkis
Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio
Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje
V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų
V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko
Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje
Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas
Markučiuose
I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė
Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė
N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3
N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė
Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą
Dar vienas sugrįžimas
A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4
V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas
N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė
Evalda bando sugundyti Ipolitą
N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis
R.Ozolas
V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune
R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas
Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N.
I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka
T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis
T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas
Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis
A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius
Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis
Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas
Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos
Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje
V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2
Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje
A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone
Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1
Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta
I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys
Mes jau ne studentai
Tauro balkone
V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje
Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius
Sekmadienio iškyla po Vilnių
V.Vizgirda, A.Pupkis Susitikome Sigito Varnagirio sodyboje prie ežerėlio Respublikiniame turistų sąskrydyje Nemunaityje V.Visockas ir V.Račkaitis Karpatuose Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų V.Račkaitis ir germanistas S.Rečiūnas Tauro balko Su Konservatorijos studentais  tautosakos ekspedicijoje Germanistas J.Kylius, V.Visockas ir V.Urbonas Markučiuose I.Ledas, R.Liučvaitytė-Saulytienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė R.Buišaitė, T.Buivytė, I.Paškevičiūtė-Ozolienė Teatrinės studijos artistai svečiuose pas Nijolę Baužytę. Antras iš dešinės - studijos vadovas aktorius J.Meškauskas, trečia - N.Baužytė N.Vėlius, I.Ledas, V.Mikailionis Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų3 N.Vėlius, R.Būdaitė-Meškauskienė, E.Strazdaitė-Jakaitienė Mes ir mūsų dėstytojai 1962-ųjų vasarą Dar vienas sugrįžimas A.Jarmala. Vytai, mintimis nuklydęs į studijų metus, prisimink ir mane. Kurso ir kambario draugas Antanas. Dažnai prisimenu Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų4 V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Visockas N.Vėliaus sodyboje V.Mikailionis, R.Laurinavičius, A.Jarmala, I.Bučienė,L.Grudzinskas, I.Bliuvaitė Evalda bando sugundyti Ipolitą N.Vėlius, I.Paškevičiūtė-Ozolienė, D.Dobilaitė, V.Stanaitis R.Ozolas V.Visockas, A.Ulys ekskursijoje Kaune R.Pakalniškis, Trepuila, V.Visockas Sportuodavome Vingio parke. N., I.Ledas, V.Visockas, K.Nastopka, dėstytojas Mečiejus, A.Jarmala, N., R.Laurinavičius, N. I.Ledas(bando įlipti į vežimą), J.Karosas, N.,N., N., A.Cvirka T.Ramanauskaitė-Pažūsienė ir A.Girdenis T.Buivytė, V.Račkaitis, D.Dobilaitė, V.Baltrėnas Kambario draugai A.Girdenis, V.Visockas, germanistas Šiušelis A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius Iš linų lauko. J.Karosas, A.Morozovas, K.Kačergis, V.Račkaitis ir A.Pupkis Šoka A.Juodvalkytė ir V.Baltrėnas Studijos baigtos. Po paskutinės prof. Vytauto Mažiulio paskaitos Č.Cemnolonskis su žmona Alytuje V.Pupšys, V.Visockas, L.Sidabras Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų2 Algimantas  Raudonikis, D.Dobilaitė, V.Visockas tautosakos ekspedicijoje A.Patašius, S.Varnagiris, R.Ozolas, A.Rosinas Tauro bendrabučio balkone Taip prasidėjo mūsų studijos 1957-aisiais nuo talkų1 Aleksas, Aldona, Norbertas ir Rūta I.Bliuvaitės vestuvės. Aleksas - piršlys Mes jau ne studentai Tauro balkone V.Pupšys Alytuje Vidzgiryje Turistų sąskrydyje Taline V.Januškis, V.Visockas, V.Račkaitis, N., A.Mačernius Sekmadienio iškyla po Vilnių
V.Vizgirda, A.Pupkis

2009.11.26