Algimantas Rusteika

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ar kas nors iš tą naktį stovėjusių ir žuvusių prie Bokšto būtų patikėjęs, kad prabėgs metai ir lietuvių valstybės televizija taps Lietuvos išvalstybinimo, ištautinimo, globalizmo ir ištirpimo kitoje „federacijoje“ propagandos įrankiu? Kad vėl nebebus laisvos politinių pažiūrų ir nuomonių sklaidos, bus šaipomasi iš valdžiai neįtikėlių, o diskusijos valstybės ateities klausimais virs varžybų, kur aikštelėje švilpia sukčiaujantis teisėjas, parodija?

Atsimenu seną, bet gerą LRT vaizdelį apie A. Siaurusevičiaus jubiliejų – iki horizonto eilė sveikinančių, kaip prie Lenino mauzoliejaus. Solenizantas prielankiai priima dovanas, su kuriomis įsiteikiamai šypsodamiesi su žmonomis atsėlina valstybės, vyriausybės, parlamento ir partijų galvos, komitetų pirmininkai, ministrai ir generaliniai direktoriai, žvaigždės, pusžvaigždės ir šiaip visokie driskiai deputatai bei kitoks švarkuotas mailius.

Užsienietis, nemokantis kalbos, būtų pagalvojęs, kad tai priėmimas pas monarchą. Ir būtų nedaug klydęs – valdo tas, kas nulemia esminius dalykus. Nuo šio žmogaus partokratinėje, grupuočių užvaldytoje valstybėje didžiaja dalimi priklausė reitingai, o tuo pačiu ir išlikimo “Titaniko“ valtyje šansai. Dabar dirigentas pasikeitė, bet nuostabių profesionalų orkestras svyrančiame denyje ir toliau verčiamas griežti tą patį valstybės duobkasių maršą.

Sakote nebūna nuo žmonių nepriklausomos valdžios, išskyrus Islamo valstybę ir Šiaurės Korėją? Neatspėjot, vaikučiai, tokia mūsų ketvirtoji valdžia. Laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, kurioje nuo žmonių niekas nebepriklauso, yra laisva ir nuo visuomenės nepriklausoma visuomeninė LRT, išlaikoma už valdžios dalinamas visuomenės lėšas.

Iš dvylikos LRT Tarybos narių aštuonis paskiria pati valdžia, o likusius keturis – už virvučių tampomos, valdžios finansuojamos ir nuo jos priklausomos visuomeninės organizacijos. Iš esmės tai valdiškas žiniasklaidos kanalas, niekada nebuvęs nepriklausomu. Po visuomeninio transliuotojo iškaba išperėtas visuomenės manipuliuotojas, už mūsų pinigus aptarnaujantis kelias politines grupuotes, užsiimantis primityvia globalizmo propaganda, aktyviai dalyvaujantis politikoje ir kas vakarą ateinantis jums plauti smegenų.

Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos dėl pateikiamų nuomonių įvairovės LRT nuolat pažeidžiamos. Akivaizdžiai nesilaikoma įstatymo nuostatų dėl teisingos, nešališkos informacijos ir neleistinumo panaudoti žiniasklaidą tenkinant grupinius, politinius interesus, tačiau Lietuvos radijo ir televizijos komisija šių pažeidimų nepastebi ir situacijos nekontroliuoja.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba radijo ir televizijos transliacijų stebėsenos taip pat nevykdo. Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme jokių nepriklausomos visuomeninės kontrolės priemonių, užtikrinančių nešališkos politinės informacijos pateikimą, atvirus debatus, pažiūrų ir įsitikinimų laisvės sklaidą, nenustatyta. Kaltų nėra, visi galai į  vandenį, brangūs Lietuvos žmonės.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Per ilgus metus LRT susidariusios situacijos priežastys sisteminės. Problemų negali išspręsti vadovybės pakeitimai, visuomenės paraginimai, visuomenės informavimo etikos savireguliacijos mechanizmai. Prieš rinkimines batalijas be mūšio niekas neatiduoda vyraujančios aukštumos su instaliuota sistema Grad, iš kurios gali subombarduoti priešininkus, todėl daroma viskas reformoms LRT imituoti ir nieko nekeisti.

Valstybės vadovams adresuoti visuomenininkų reikalavimai labai demokratiškai persiunčiami “pagal  priklausomybę“ nagrinėti pačiai LRT, nors net pagal sovietinę tvarką buvo draudžiama persiųsti skundą nagrinėti tam, kuris skundžiamas. Ir gaunami išsamūs atsakymai – viskas gerai, nuostabioji markize! Miegokit ramiai, į jokius reikalavimus keistis ar mitingus su vėliavomis politinė sistema – esamos LRT gimdytoja – nereaguos niekada.

Kas turi būti padaryta? Atsakymas aiškus ir kartu neįvykdomas. Aiškus, nes visuomeninio transliuotojo, kuris privalo būti nepriklausomas nuo valdžios, valdymo organus turi skirti ne valdžia, o rinkti visuomenė. Ir neįvykdomas, nes užvaldytos žiniasklaidos propaganda užtvindytoje valstybėje ta visuomenė laisvai ir nepriklausomai išsirinktų jakilaičius su miliūtėmis.

Ką nors galėtų, jei panorėtų, pradėti keisti Seimo valstiečiai – net plyšelis gelžbetoninėje propagandos sienoje būtų teigiamas žingsnis į ateitį. Nesunku būtų  Nacionalinio radijo ir televizijos bei Visuomenės informavimo įstatymuose įtvirtinti skirtingų nuomonių svarbiausiais politinio gyvenimo klausimais atstovavimo pariteto principą, kada apie būsimą diskusiją privalomai pranešama atitinkamų nuomonių lyderiams (asmenims ar organizacijoms) ir užtikrinama galimybė jiems dalyvauti diskusijoje, jei toks pageidavimas būtų pareikštas.

Kada politiniam pseudoelitui reikia padaryti ką nors savo naudai – tam bemat atrandamas tarptautinis pavyzdys, o priešingu atveju pavyzdžių nematoma, nors jie badyte bado akis. Visuomenės kontrolė laisvai ir nepriklausomai, valstybinei ir privačiai žiniasklaidai seniai egzistuoja. Pasaulyje nuo 1913 metų veikia komitetai skaitytojų nusiskundimams tirti. Šiuo metu naujienų ombudsmenų organizacija vienija 15 valstybių ombudsmenus.

Estijoje tokio politinių grupuočių žiniasklaidos užvaldymo nėra. Nacionalinis transliuotojas ombudsmeno – žiniasklaidos kontrolieriaus – instituciją įsteigė dar 2007 metais, juo paskirtas žinomas, visoje šalyje gerbiamas žurnalistas Tarmu Tammerkas. Jis buvo atvykęs ir į Lietuvą senais gerais 2007-siais, kada rengėmės turėti naują prezidentą ir buvo iliuzijų, kad Lietuva keisis. Atvyko žmogus, pasikalbėjo, laisva ir nepriklausoma žiniasklaida parašė pora straipsnių ir užmiršo amžiams.

Kiekvienu istorijos tarpsniu būna svarbiausias momentas, kada sprendžiama, kur link pakryps valstybės laivas. LRT klausimas dabar yra svarbiausias Lietuvos klausimas, nes nuo jo didžiaja dalimi priklausys rezultatai rinkimų, lemsiančių mūsų ir mūsų valstybės gyvenimą artimiausiais viso pasaulio esminių pasikeitimų metais.

Permainos LRT – tai ne Tautos forumo visuomenininkų ir marginalų, kovojančių prieš žodžio laisvę, kokiais mus labai nori apšaukti, užgaida. Pažvelkit į išsigandusius valdiškų propagandistų veidus, paklausykit neapykanta varvančių, demagogiškų jų kalbų ir suprasit – tai gyvybės ar mirties klausimas. Uždanga lėtai kyla, spektaklis prasideda ir viskas keletą akimirkų vėl gali priklausyti nuo mūsų.

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.10.15; 11:00

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Dėl visokių komentatorių nuomonių specialiosios tarnybos smarkiai nesusijaudina, o štai dėl V.Tomkaus sąrašo viešinimo VSD susijaudino ir oficialiai įspėjo, vadinasi, būta dėl ko. Ir jokių deputatinių komisijų ir ikiteisminių tyrimų V.Tomkus nesusilaukė, nei vienas deputatas ar kitaip pateptasis dėl šmeižto nesikreipė ir nesirengia kreiptis, nors kaltinimai skandalingi ir griaunantys pasitikėjimą valstybe.

Tokia įnirtinga tyla (vargano A.Anušausko paveblenimo nepatogu minėti) – gera byla ir apkaltintųjų baimė net viešai cyptelėti pasiteisinant leidžia, kol nėra geresnių, V.Tomkaus juodraštiniu variantu naudotis.

Todėl itin smagu buvo stebėti, kaip Seimas, kuriame knibždėte knibžda įtariamųjų bendradarbiavimu su KGB ir Prezidentė, lemtingomis valstybei valandomis dirbusi priešų stovykloje, sukėlė masinę isteriją dėl nepavykusios M.Basčio apkaltos už ne taip kaip reikia užpildytą anketą apie pabendravimą su vienu KGB-istu. Iš kur toks aršumas, jei M.Bastys seniai yra politinis nulis, jo buvimas ar nebuvimas Seime absoliučiai jokios reikšmės niekam, išskyrus jį patį su žmona, neturėjo?

Visa ši dūmų uždanga buvo paleista virš prasidėjusios sprendžiamosios kovos dėl teisėsaugos faktinės kontrolės. Iškilo didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui – valstybės valdymui slaptomis pažymomis, teisėsaugos nutekinamais ikiteisminių tyrimų duomenimis ir saviems žurnalistams pamėtėjamais asmeninių sekimo bylų ir pasiklausymo įrašų kompromatais. Prasidėjo tylus karas po antklode dėl to, kas šį galingą ir viešai slaptą valdymo pultelį galės už mūsų ir jūsų laisvę spaudyti. Galvojate niekam nesvarbu, ar pavyks patvirtinti nueinančios nuo scenos D.Grybauskaitės įtakos paveldėtoją – siūlomą naująjį STT vadovą?

Mėlynajame ringo kampe – Prezidentė su savo šventaisiais konservatoriais, apspistais spiečiaus mitiūčių ir M.Basčio istorijoje pasirodžiusiais apgailėtinai. Raudonajame – dar neuždusęs, raumenis auginantis S.Skvernelis, įšokęs į ringą iš teisėsaugininkų rūbinės ir lėtai, bet užtikrintai imantis vadeles į rankas. Ir visi kiti socialdemonai bei deputatai, išsigandę tikimybės tapti sekančiais kraštiniais po M.Basčio.

Lėlininkai gerai suprato, kad nepavykus apkaltai galėjo būti prarastas pagrindinis Seimo deputatų slapto poveikio svertas – baimė būti apkaltintiems ar šantažo galimybė už paviešinimą kokių nors nuodėmių, kurių visi turi daugiau negu reikia ir kurios puikiai žinomos kam reikia. O jeigu ir kiti, neseiminiai didikai pasijaus nukabinti – kas tada su Lietuva bus?

Gaujos lyderio principas – nesugebėjus nubausti vieno nepaklusniojo ims nebeklausyti visi. Kompromatais mintančioje politinėje terpėje, baimės valstybėje pralaimėtojų niekas nesigaili ir galima prarasti viską.Teisėsaugos dobermanai kas vakarą virpina šnerves uosdami orą ir spėdami vėjo kryptį – svarbu nepraleisti momento, iš kurios pusės Naujasis Šeimininkas su šonkauliukais ateis.

Visi toje manų košėje dirbo dėl reitingų ir į mūšį buvo mesta viskas. Ką tik pažeidę Konstituciją fotografuodami slapto balsavimo biuletenius veikėjai mosikuoja Konstitucija, nors jiems už tokius pažeidimus, kurių jie ir patys neneigia, galėtų būti surengta masinė ir sėkminga apkalta, kaip nutiko už balsavimo procedūros pažeidimus išmestam vargšui „prisikėlėliui” L. Karaliui. Reikalaujama paleisti Seimą, nors tam nėra ir nebus reikiamo balsų skaičiaus, arba priešlaikinių rinkimų, nors nei vieno Konstitucijoje nustatyto pagrindo tam nėra. Nemokamas cirkas tęsiasi.

Įsisiautėjęs S.Skvernelis net siūlė balsavimą Seime iš viso panaikinti ir įgalinti apkaltos sprendimus priimti Konstitucinį teismą, kas jam įžengus į S.Daukanto aikštės kabinetą galutinai užbaigtų diktatūros kūrimą, nes tautos atstovybė prarastų paskutines galias. Tam audringai plojo nepatenkinti, įskaudinti, tuščių politikų ir valdiškų žurnalistų lozungų paveikti žmonės, nepagalvodami, jog atėmus sprendimo teisę iš negero Seimo ir perdavus ją niekieno nerinktam teisininkų būreliui, teisių nebeturėtų ir žmonių išrinktas tikrasis Seimas visais, ne tik valdžios krėslams lemiamais momentais.

Sistema po truputį byra toliau, sumaištys bus vis didesnės, pratinkitės. Nei mums, nei valstybės ateičiai jokio skirtumo, buvo M.Bastys deputatu ar nebebus. Rungtynės vyksta toliau, tačiau nesvaikim – niekas apie mus čia negalvoja ir niekam mes nerūpim.

Šioje aikštelėje tiesiog nėra mūsiškių ir nėra už ką sirgti – nusipirkim spragėsių ir stebėkim gražius derinukus, tritaškius ir dėjimus iš viršaus. Gal tik nauji rinkimai M.Basčio apygardoje patenkins smalsumą, kur krypsta reitingų rodyklės, nors mūsų reitingų profesionalai seniai žino, kad reitingų rezultatai labiausiai priklauso nuo reitingų rezultatų.

2018.03.15; 06:00

Aktualijos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Tai, ko bijo ir stengiasi nutylėti, yra svarbu ir tikra, ir vis daugiau tą žmonių supranta. Todėl Jie nori, kad niekas garsiai kaip nereikia nekalbėtų, viešai kur nereikia nevaikščiotų, kad mylinčių savo kraštą, dar gyvų žmonių niekas nepamatytų. Baimė ir tylėjimas yra tiesos ženklas.

Tarybų Sąjunga drausdavo komunistams dalyvauti mitinguose už Lietuvą, nes tai Maskvai nepatiks. Tėvynės Sąjunga draudžia konservatoriams dalyvauti eitynėse už Lietuvą, nes tai Briuseliui nepatiks. Ir tie, ir šitie patriotiškai nusiteikusius lietuvius laiko ir vadina nacistais.

Kovo 11-osios aikštė, kita stotelė – Lenino prospektas, atsargiai, durys užsidaro.

Išreikšti meilę savo kraštui – ne vien klausytis valdiškų kalbų ir palinguoti žiopčiojančioms žvaigždutėms. Tikra šeima prie šventinio stalo pasitaria, kaip toliau gyvens, kaip įveiks sunkumus, kaip reikia išvengti pavojų ir vienas kitam padėti. Iki ryto už svetimus pinigus lėbauja tik girtuokliai, biudžeto vagys ir paaugliai.

Nemėgau gimtadienių, jubiliejų, valstybinių švenčių, tos gausybės tuščių liaupsių ir dirbtinių šypsenų šaltomis akimis, vyresnybės palengvėjimo atodūsių iškilmėms pasibaigus. Dabar supratau klydęs – ačiū konservatorių Prezidiumui, tai jūs mus prabudinot ir supratom, kad šventei į gatves išeiti reikia.

Feisbukas už keturių metų senumo vieną nepolitkorektišką žodį užblokuotas. Komentarai, žinutės draugams užblokuotos, naujas paskyras masiškai skundžia ir po valandos panaikina, paskutinę, iš kurios bandžiau įtaigiau pakviesti į eitynes – per dvidešimt minučių.

Svarbiausia užčiaupti burnas visiems, kuriuos gali išgirsti. Esame stebimi įdėmiai ir nuolat, sprendžiama ir įvykdoma žaibiškai. Geriausias įrodymas, kad tai daroma aukščiausiu lygmeniu. Tik svetima, užvaldyta valstybė bijo savo žmonių, ateinančių su meile jos pagerbti.

Kai ateina su vėliavomis dešimt – atsiunčia policiją. Kai ateina tūkstantis, su jais nesikalba ir žiūri pasislėpę už užuolaidų. Atėjus dešimčiai tūkstančių jie prabyla, norėdami išsisukti. Šimtas tūkstančių su vėliavomis, nieko nereikia sakyti, tik pastovėti penkiolika minučių – ir jie supras, kad pralaimėjo.

Dabar supratau – atėjo metas ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, laikas vėl eiti į Lietuvą. Ir nebus mūsų tiek, kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų bus vis daugiau. Nes vėl yra Pradžia.

Vakarais prokuratoriaus menėse nedega žibintų, juoko imperatoriaus rūmuose nebegirdėti ir sargyba žiūri, iš kurios pusės suošia medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys po ledynais, Kalnas bunda ir srovelės nuteka užtvankos šlaitu?

Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi parskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.

2018.03.11; 08:55

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Po „mytiūčių” isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika” skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą”. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms” galima, o V.Tomkui ne?

Raktinis žodis – „bendradarbiavus”. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti – tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu”, ar ne?

Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit – bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.

V.Tomkus – intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos” numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…” Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.

V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti”.

Jei nieko nedarys – V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus – ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.

Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam – pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.

Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.

Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom – vakare per Vremia tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.

Praėjo para, kita – ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas – gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis – ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas pereinantis į sąstingį.

Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais – anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.

Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis – jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.

Antrasis atsakymas – nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa – ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas – demaskuotų, jeigu tiesa – kalbėtų, jei nesąmonė – skaniai išsišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.

Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti – sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuotas liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.

O gyvenimas nesustos – ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino ir jie žinos, kad mes žinom. Visi supratom atsakymą – karalius nuogas.

2018.02.25; 05:17

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kodėl mes tokie vieningi ir stiprūs, kai sunku ir pavojus, kai mus iš tikrųjų puola? Tomis sausio dienomis niekas neklausė, ar tu partinis, ar tremtinys, ar lietuvis, ar lenkas – buvai su visais arba tupėjai Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje, ir tik tas buvo svarbu. Vos grėsmei praėjus viso to nebeliko.

Nei vieno čia rašančio ar skaitančio prieš šimtą metų nebuvo. Ir Lietuvos pasauliui nebuvo, nors ir lietuvių, ir Lietuva jiems buvo. Mums tik atrodo, kad žmonės susirinko, pasirašė lapelį ir negalėjo būti kitaip, tiesiog reikia atsiminti pavardes egzaminui. Istoriją kuria žmonės, nulemiantys įvykius, kurie juos pačius po to neatpažįstamai pakeičia.

Mus visada gelbėjo runkeliai ir išduodavo ponija. Nuolat išsigimstantis elitas – mūsų tragedijų ir tautos nelaimių pagrindinis herojus. Tai bajorija seimeliuose pragėrė didžiąją kunigaikštiją, plytėjusią nuo jūros iki jūros. Kam tų nutarimų, gelbėjančių valstybę, jei jie bent kiek pažeis mūsų privilegijas?

Bajorų balsai urmu parduodami didikams, pirko ir carai, kainos buvo ne paslaptis ir prieinamos. Ir didžiulę valstybę ištiko retai pasitaikanti istorinė gėda – niekas jos nenukariavo, ginklu neįveikė, tiesiog numirusią kaimynai susirinkę pasidalino – kartą, antrą, trečią, mūsų seimams ir karaliams palaiminant.

Kalbėti lietuviškai, žemesniosios kastos šnekta bajorui buvo baisi gėda, jis lietuviu save laikė tik pagal žemėvaldos vietą. Jokių mokyklų, jokių mišių lietuviškai, lietuviai tik juodnugariai kaimiečiai, mokantys mokesčius ir atliekantys prievoles. Bet tie valstiečiai, mužikai Žemaičių ir Lietuvos, išsaugojo kalbą, papročius ir tautiškumą.

Bajorija iki pat Pirmosios Respublikos buvo sulenkėjusi, nusistačiusi ir veikė prieš tautinę valstybę. Tai valstiečių išsimokslinę vaikai tapo naująja inteligentija, leido ir platino lietuvišką spaudą, steigė kultūros, teatro, kalbos draugijas, pasirašė Nepriklausomybės Aktą ir atkūrė valstybę. Paprasti žmonės, dabar pasakytume – runkeliai – ėjo savanoriais ir guldė jaunas galvas už Lietuvą.

Atsikūrusioje valstybėje bemat išsiperėjo naujasis politinis elitas. Kokie vykdavo baliai Karininkų ramovėje, kaip didingai sukosi uniformuoti ponai ir svajingos ponios su suknelėmis, atsisiųstomis iš Paryžiaus, kokie vykdavo paradai! Ir be Vilniaus nenurimsim, ir kariuomenė moderni, gerai apginkluota, daugsyk didesnė – su dabartine nėra net ko lyginti, ir aviacija su šimtais lėktuvų.

O kai atėjo išbandymas – neatsirado kam duoti įsakymo. Neiššauta nei vieno šūvio, sotus ir bailus naujasis elitas nuščiuvo, išsilakstė ir sklandžiai įvyko ketvirtasis pasidalinimas. O prarastą garbę, savo namus ir šeimas ginti ir mirti į miškus vėl išėjo runkeliai – buvę kariai, studentai, ūkininkai, moksleiviai.

Visos revoliucijos ir atgimimai baigiasi vienodai. Sugriūna kas pasenę, prie ko prisitaikyta ir sukandus dantis gyventa. Visi tikisi geresnio, bet niekas nežino, kas ir kaip bus, o kas pradėta – niekada nesibaigia tuo, ko laukei. Įsiūčio lava pirmiausia sudegina valdovus, po to – reformatorius ir dainuojančiuosius, tada iš krūmų išropoja nugalėtojai ir pasiima viską.

Lietuva bus, bet be lietuvių, sakė komunistų vadeiva. Mes kovojom, žuvom, pasidavėm, susitaikėm ir prisitaikėm, mus laidojo tūkstančiais ir vežė šimtais tūkstančių, tačiau išlikom, subrendom, mūsų buvo vis daugiau ir daugiau. Vos pasitaikius progai ir susilpnėjus žmogėdrų ordinui išsilaisvinę grįžom.

Šiame Aukso Ordos ir pinigų kartos pasauly niekas mūsų nebežudo, nelaidoja ir netremia. Šimtais ir šimtais tūkstančių patys bėgam nuo savęs, tolyn nuo tėvų kapų iš savo Žemės, ir mūsų vis mažiau ir mažiau – joks okupantas tiek neišvežė – ir gal vėl bus Lietuva, bet be lietuvių ir tam nereikės užkariautojo baisybių – užteks pasišlykštėjimo savaisiais.

Tiesa steriliai švari, nepriekaištingai dora, gražiai sušukuota, iškvėpintais apatiniais, ji gyvena rūmuose, vadovėliuose ir muziejuose. Teisybės namai trenkia prakaitu, krauju, meilės ir neapykantos skysčiais, prieš ją nevilties taurė ant stalo. Tiesa – nugalėtojų išmislas, teisybė – pralaimėjusiųjų paguoda.

Teisybė sako, kad naujieji tokie patys ir tie patys, po dainų revoliucijos tiesiog su visa manta persėdę į kitą traukinį ir sunkiai valandai ištikus išsibėgios. Netikrumas dangstomas medijų isterija, eitynėmis, vėliavų hektarais ir suvaidintomis gerumo akcijomis. O kaip jie didžiuojasi, visur pasakoja, kad labai myli Lietuvą ir vis klausinėja – o ar mylit ją jūs? Tik nemato, kad mūsų nebėra.

Argi nematot jų tuščių akių, plastmasinių šypsenų, ar dar neprisiklausėt iš sakyklų kalbų rašytojų per naktis išvargtų tekstų? Viena Lietuva švenčia Šv. Valentiną, kita – Valstybės atkūrimą, trečioji viską, jei tik yra ko išgerti, o ketvirtoji nešvenčia nieko, tik tyliai niršta ir trokšta Tėvynei ir visiems atkeršyti.

Gyvenime vieną kartą teko pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis su profesore V. Zaborskaite – senais, brandaus socializmo laikais. Kalba pasisuko apie sunkų gyvenimą, ji vis klausinėjo apie jaunimo nuotaikas, o aš, kvailys, prisiklausęs V. Cojaus – vis apie permainas. Ir labai tvirtai leptelėjau, kad niekas niekada nebepasikeis.

Ji ilgokai patylėjo ir pasakė – greit tik triušiai veisiasi. Reikia tiesiog daryti tai, kas tau atrodo labai svarbu, o gausis tas, kas gausis. Viskas tik tada ir pradeda nepastebimai keistis, kai atrodo, kad niekas jau nebepasikeis. Nes pati neviltis, kad niekas niekada nepasikeis, yra pribrendusių, neišvengiamų permainų ženklas.

Taip pasikalbėję ir atsisveikinom, tačiau pokalbį iki šiol atsimenu. Niekada gyvenime profesorės daugiau nebesutikau. Ir po keleto metų tą nesikeičiantį pasaulį nusinešė galinga permainų banga.

Ar nejuntat šventykloje įtampos, kaip tuščia ir uždanga tuoj plyš? Aruodai išsemti, pasaulis užtikrintai žengia į chaosą, kur nebėra nei proto, nei beprotystės ribų. Naujosios bajorijos laikas baigiasi ir išbandymo valanda artėja. Gyvosios meilės šalyje Lietuva yra tie, kurie sakome Mes. Jie turės arba atsimerkti ir pasikeisti, arba bus nušluoti.

2018.02.17; 06:00

Aktualijos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ir kare, ir krepšinyje yra netikėtumo veiksnys – tave užgriūna staiga, ten, kur nelaukei ir kol pritrauki pajėgas – jau tritaškis ar pusė šalies okupuota. Taip pat veikia turgaus sukčiai ir prekių išnešiotojai – užgriūna masė pasiūlymų, kur viskas labai blizga ir traška, apgalvota ir įtaigiai logiška, tik trauk piniginę ir tiek juos tematysi.

Ta pramogų biznio ir šou pasaulio dalis, kuri vis dar išdidžiai vadinasi „žiniasklaida”, veikia tokiais pat totalinės proto atakos principais, pagal smūginės reklamos psichologiją, kuri yra visų iki vieno  skandalų technologijos pagrindas.

Tave staiga, netikėtai ir neįtikėtinai stipriai užgriūna ir nusineša kryptingos informacijos nuošliauža. Niekas nieko nesiaiškina, viskas į vienus vartus, kas valandą vis garsiau, nuožmiau ir daugiau. Bematant sulekia debesys kraujo ir šūdo kvapą pajutusių laikintojų ir pasipiktintojų, gerai apmokamų dvaro apžvalgininkų ir šiaip naudingų idiotų.

Nereikia jokio proto balso, pagalvojimų, kas teisus, pasiteisinimų ar nesuinteresuotų specialistų diskusijos, bematant užimamos sąmonės ir pasąmonės teritorijos ir bet koks dvejojantis, abejojantis ar galvojantis nesusipratėlis tampa vienišu, silpnu ir pasimetusiu, o jei ką dar galvoja, tai išsižiot nebedrįsta.

Tikra problema numetama miniai be jokių priežasčių, aptarimų ir diskusijų, kaltieji nedelsiant įvardijami asmeniškai ir konkrečiai, sugaudžia sirenos ir aidi skanduotės, matai tik tūkstančius kojų, spardančių parkritusiųjų veidus ir net jų inkštimo pro įtūžusį minios šnopavimą nesigirdi.

Minia padaro tai, ko vienas niekada nepadarys ir jei leisi jai atsipalaiduoti – atsipeikės, pasibaisės savim ir išsiskirsčiusi ims pagalvoti, ko nereikia. Todėl įtampa eskaluojama be perstojo, iki kulminacijos, o po to ūmai viskas išjungiama.

Kol sąmonė nustebusi ilsisi, parengiamas sekantis skandalas buvusiajam užmiršti ir ataka kartojama, patogiausias dažnis – kartas per savaitę. Tikslas dažniausiai pasiekiamas lengvai, masiškai, reikiama nuomonė suformuojama ilgam, kitaip manantys išjungiami ir patys dėl šventos ramybės išsijungia.

Kiekvienas masinis, visaapimantis ir isteriškas skandalas yra pastatytas ant skausmo ir tikrumo, tačiau čia viskas suorganizuota ir netikra, o tiesa niekam neįdomi. Bematant interesai viską išnaudoja ir panaudoja, žmonės išsigąsta ir pasiduoda, ką ir reikėjo įrodyti – prekė nupirkta.

Kas, kad kiekvienas junta purvą, neapykantą ir melą, apibarstytą tikroviškumo ir susirūpinimo humanizmu svarovskiais, juk iš tikrųjų tas niekam nė kiek nerūpi. Kai tik prasideda, jau žinau, kas bus, tačiau lengva iš tolo patarti būti kritišku, bet nelengva tokiu būti. Nes tave visada apgauna arba pasiduodi būti toks, kaip visi.

2018.02.10; 00:30

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Labai nešiuolaikiškais laikais, kai referendumu priiminėjom Konstituciją, nusprendėme ir iškilmingai paskelbėme pasauliui ir piliečiams, kad žmogų kaltu pripažįsta tik teismas. Iki tol nekaltas – vieši, neįrodyti asmeniniai kaltinimai yra šmeižtas, baudžiamas įstatymo.

Tai vadinama nekaltumo prezumpcija, kuri įtvirtinta viso pasaulio teisinėse sistemose, net nelabai ir visiškai nedemokratinėse. Taip atsakiusį studentą dėstytojas įvertina geru pažymiu. Bet tai buvo sename, nemoderniškame vatnikų pasaulyje.

Dabar žodžio laisvė ir viskas šauniai moderniau – kaltumo prezumpcija, kaip prie Šventosios Inkvizicijos. Ką kas bepasakytų, esi kaltas. Apspjaudo ir valykis į sveikatą. Kuo daugiau spurdėsi ir teisinsies, tuo kaltesnis būsi.

Prie ruso anoniminių skundų nenagrinėdavo, išskyrus KGB, bet net tada tai buvo daroma neviešai. Dabar viskas paprasčiau, Kisa. Įsteigiamas modernus stukačių tinklaraštukas ir jame skelbiami anoniminiai  „demaskavimai”. Jokių pavardžių, neaišku net, ar tokie studentai aplamai kada nors egzistavo. Po to viskas  „patvirtinama” draugelių „liudijimais”, kurie girdėjo apie tai gandus.

Ir žmogus suvalgomas per dieną: rytą tekstas pas stukačius, per priešpiečius – portaluose, vakare per visus telikus ir tu jau nušalintas nuo darbo. Ką gi, partijos kursas nubrėžtas, pirmyn, draugai neokomjaunuoliai, pinigų, teletabių  ir verktinių karta.

Pora anoniminių moteryčių pasakys, kad prieš dešimt ar daugiau metų prisigėrę vartė akis, krizeno į seksualines užuominas, pačios nusimovė viską, ką reikia, dėl asmeninės naudos daugybę kartų darė tai, dėl ko tada buvo atseit gėda, nors gėda tai nebuvo. Nors gal ir nieko nebuvo, tik argi tas kam įdomu?

Dabar dar labiau nebe gėda. Nei prieš artimuosius, nei prieš mylimuosius, svarbiau įkąsti ir džiaugtis, kad esi modernus padaras. Ir nieko niekam nereikia įrodyti, giliai atsikrenkštei, spjūvis – ir Nacionalinės premijos laureatas jau nulis prieš pavydų nulį. Visų šalių vidutinybės, vienykitės!

Laukiu, kol atsiras drąsuolis, nepatingėsiantis eiti prieš žiniasklaidos isteriją ir paaukosiantis asmeninę ramybę tam, kad įrodytų, jog ne patvirkusių mergelių rašliavos yra teisė.

Kad už asmeninį šmeižtą reikia atsakyti. Kad Konstitucija ir įstatymai galioja visiems. O skundalių fanams galiu pasakyti – tai apgintų ir jūsų teisę nebūti apšmeižtiems.

2018.02.03: 03:00

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Mums su žmona gripas prasidėjo nuo Kalėdų, perėjo į lėtą, grėsmingą komplikaciją – bronchitą, vis sunkiau darėsi kvėpuoti, bronchai ir plaučiai švilpė kriokė kaip akordeonai, prasidėjo dusulys. Pulmonologė: iki obstrukcinio bronchito buvo vienas milimetras.

Tai pavojinga, kartais letali liga. Man tuo labiau, nes ir taip sergu astma, naktimis lovoje teko prisiminti, ką tai reiškia uždusti nubėgus kilometrą. Pabandykit pakvėpuoti pro kokteilių šiaudelį 5 minutes ir suprasit. Stiprių antibiotikų ir hormonų kursas. Išsikapstysim.

Tik dabar susidomėjau – kodėl taip, juk kasmet skiepijuosi nuo gripo visą gyvenimą, esu „padidintos rizikos grupės” pacientas ir praktiškai keliasdešimt metų nežinojau, kas tas gripas yra. Susidomėjau ir supratau, kad esu idiotas, pasitikintis Sveikatos apsaugos ministerija.

Buvo dviejų rūšių skiepai – vienas valdiškas, pigus, kitas – „komercinis”. Skiepijantis į klausimą gydytoja atsakė, kad abu galiojantys, pripažinti PSO ir nuo ligos apsaugos. Na, jei apsaugos vienodai – ėmėm „valdišką”.

Pasirašėm 16 (šešiolika) raštų – po keturis visa 4 asmenų šeima, kad pretenzijų neturim, neturėjom, neturėdavom ir niekada net mirę neturėsim, nes kitaip nebūtų iš viso skiepiję.

Pasirodo, tas „valdiškas”, nemokamas trivalentis skiepas „Influvac” apsaugo nuo A tipo gripo ir vieno B potipio. Ir gerai apsaugo. Tik nedidelė problemėlė – šio tipo gripu daugiausia serga Amerikoje, o Europoje vyrauja kita gripo atmaina. Tačiau nupirktasis skiepas daug pigesnis, taigi ponas ministras pinigiukų sutaupė.

Lietuvoje ir visoje Europoje siautėja B potipio gripo virusas Yamagata, nuo kurio A.Verygos skiepai absoliučiai neveikia, tai tas pats, kaip susileisti į kraują 1 ml destiliuoto vandens su druska. Spauda mirga pranešimais, kaip nuo jo vyresnio amžiaus žmonės kaip lapai krinta Portugalijoje, Ispanijoje ir Škotijoje.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pas mus, aišku, nemiršta, žmonės miršta nuo gripo sukeltų kitų ligų ir komplikacijų ir sumaniai rašant mirties liudijimus bus galima pasakyti, kad viskas baigėsi gerai. Kad valdininkai, nupirkę 120 000 dozių daugumai ligonių neveiksmingo tirpaliuko už 310 000 €, apsaugojo tautą nuo ligos.

Gydytojai tą žino visi iki vieno ir privačiuose pokalbiuose tyliai pripažįsta. O Ligonių kasų biurokratai išsižioję rėkia, kad ši vakcina efektyvi ir PSO pripažinta.Taip, pripažinta ir efektyvi. Bet ne tai, pavojingiausiai ligos formai, kuria Lietuvoje serga dauguma.

Išrinktieji, kurie žinojo situaciją, tyliai sau pasiskiepijo keturvalente ir vietoj „veryginės“ už 6 € nepagailėjo tų 19 € už dozę. Panašiai kaip po Černobylio, kai durniams sakė viena, o nomenklatūros vaikai nėjo į lauką žaisti. Beje, Aurelijau, kokia vakcina paskiepijai savo šeimą?

Tie, kurių artimieji, pasiskiepiję nuo gripo, ilgam pateks į ligoninę ar, neduok Dieve, išeis į Geresnį Pasaulį, nepamirškit nusiųsti padėkos alkoholio ministrui. Jis čia ne taip seniai irgi savo švelniu, lepūnėlio-maniako balseliu aiškino, kad pigioji, trivalentė vakcina efektyvi ir veikia.

2018.02.02; 03:15

Politinės intrigosSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kalbėk, apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas. Išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.

Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Mandžiūrijos pavyzdžiais siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija.

Išmok mintinai ir kartok, kas į Konstituciją surašyta, nes būsi garantas. Apie pagarbą žmogui, jo laisves ir teises normaliai gyventi, gauti orų atlyginimą ir aprūpinimą senatvėje, valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą, nemokamą mokslą ir gydymą, laisvą spaudą, lygias galimybes reikšti įsitikinimus ir kitas stebuklines pasakas. Žmonės svajoja apie laisvę, bet jos nemėgsta, patys spręsti tingi arba bijo ir nori būti valdžios ganomi, tai jiems patiks.

Nieko naujo, įdomaus, realaus ir konkretaus neturi ir tą žinai. Prasidėjo antrasis – policinės, totaliai viską kontroliuojančios valstybės – Atgimimas. Nebijok būti nesuprastas, nes žmonės to laukia – skirsis kandidatų retorika, bet nei vienas nesiūlys mažiau drausti, duoti daugiau laisvių, leisti spręsti patiems ar mažinti mokesčius. Pažadėk dar daugiau draudimų ir griežtesnių bausmių, įvesti naujas tvarkas, kontroliuoti ir didinti prievoles, kad mums visiems būtų geriau.

Neužmiršk parodyti kaltųjų ir pagąsdinti, žmonės be to negali. Astravas susprogs, rusai puls, tu mūsų ir valstybės išsigelbėjimo viltis! Aplink vien sovietinė nostalgija, siautėja šešėliai, tyko plėšrūs oligarchai ir savavališki statytojai su statybos leidimais kišenėse. Kalti visi ir viskas, kas buvo, o baigiamajame etape, kai kiškeliams atsiras drąsos, palenktyniauk su kitais kritikuodamas D.Grybauskaitę – žmonės tą mėgsta ir pelnysi balsų.

Nebijok solidarizuotis su pilietinėmis iniciatyvomis, nes daryti vis vien nieko nereikės. Ilgėkis pilietinės visuomenės, kuri yra lojalių, audringai plojančių ir problemų nekeliančių piliečių sambūris, atžygiuojantis su vėliavytėmis paremti visų valdžios nesąmonių. Tavim patikėjusius, tikrus, neparankius ir reiklius pilietiškumo želmenėlius išravėsi vėliau, kaip visi ir visada.

Visuomenėje įtampą keliančiais klausimais (vienalytės santuokos, dviguba pilietybė, atskirtis ir atlyginimai, mirštanti provincija, mūsų emigracija ir jų imigracija, valstybės ištirpimas Europos Sąjungoje, griūvantis Gedimino kalnas ar Vyčio paminklas ir t.t.) šiukštu nieko konkretaus – prarasi vienos pusės balsus. Būk laisvas nuo sprendimų ir galėsi daryt ką tik nori. Ilgai ir protingai kalbėk apie konsensusą, tarimąsi su visuomene, žadėk laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Konstituciją, naudok kitus nuvalkiotus ir neįpareigojančius niekus.

Užsienio politikos, už kurią tiesiogiai atsakysi, nėra ir antrąjį šimtmetį neturėsim. Kuo mažiau, keliais sakiniais: grėsmėms nepasiduosim, Europos Sąjunga atsinaujins ir sustiprės, mes tame šauniai sudalyvausim. Būsim demokratiškai ir tolerantiškai solidarūs, už vienybes ir vertybes, t.y. jokie, užtat gausim pinigų, kuriuos galėsim įsisavinti, o niekšas D.Trumpas mus apgins, nes taip gyventi verta.

Dėl to, kas pasakyta, smarkiai nesijaudink, tai neturi jokios reikšmės. Viską nuspręs, už ką los ar nelos visuomeninis manipuliuotojas, ar esi geras vyras, buvai ar nebuvai mentu, kokius iš tavo spintos skeletus ištrauks, ar sužinosi iš anksto, ko studijoje paklaus jakilaičiai, ar patiks moterims tavo ševeliūra, plepėsena ir žmona. O tų, kurie supranta, kas čia sakoma ir bando galvoti patys – menka saujelė, jų balsas į dangų neina.

Galite užsisakyti mokamas gerų vyrų konsultacijas ir iškilmingų prakalbų rašytojo paslaugas. Dieną pinigai – vakare tekstas, naktį pinigai – rytą tekstas. Imu nebrangiai, galima ir grynais be PVM. Siųskit kurjerį su išjungtu išmaniuoju. Už Lietuvą, vyrai!

2018.01.24; 03:08

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

E.Jakilaitis apie G.Landsbergį: „negaliu nepacituoti Haroldo Mackevičiaus – paveldint pavardę nebūtinai paveldi kiaušinius. Jie arba yra, arba ne.” Nors kiškelio drąsos čia nedaug, nes H.Mackevičius nedelsiant savo autorystę paneigė, bet tai juk įprastas reikalas pateikti faktus taip, kaip reikia LRT didmeistriui – kaip du pirštus.

Edmundo įniršį nesunku suprasti – šitiek metų vaikštai generaliniu televizoriaus prokuroru, visi pakviestieji studijon tualete segasi pampersus, tu visada teisus, jau ir į prezidentus pats laikas, o čia – prašom persėsti į teisiamųjų suolą. Kaip grindų skuduru į nosį! Ir dar iš ko – iš konservatorių lyderio! Juk šitiek metų vargta, kad tik neužgauti, nepagadinti, nepakenkti, būti savu! 

Kiek priešrinkiminių naktų nemiegota, laužant galvą, ką pakviesti į laidą ir ko ne, kad tik geriau būtų, sugalvojant vieniems patogius, kitiems nepatogius klausimus, ir argi kas pasakys, kad blogai dirbau, gero žodelio pagailėjau, oponento jums sunkiu momentu nepertraukiau? Nors vieną vieninteliausią kritikos žodelį konservatoriams ar girdėjot? O dabar?

O dabar kiti laikai, Edmunduk, patiems užpakaliai rūksta. Na taip, skauda, kai savi nusisuka ir išduoda, bet argi pirmi metai tame vežime, ar pirmas kartas, argi neteko to matyt ir matyt, ir pačiam padaryt? Nenusimink, geras tu vyras, nieko čia asmeniško, tik verslas, juk banke ant stalo – Lietuva ir kortos jau dalinamos.

Dabar ne Vytauto Pirmojo laikai, kai kariuomenės išsirikiuodavo lauke ir vakarop jau aišku. Pasalos, apgaulės, nakčia nuperkami draugai ir sąjungininkai, manevrai užnugariuose, mūšiai dėl atskirų placdarmų ir visi tik šypsosi, rankeles tik spaudžia. Va, kaip tik dėl LRT aukštumėlės prasidėjo ir belaisvių niekas neims.

Šeimos galva yra tas, kuris laiko televizoriaus pultelį. Niekam čia nerūpi nei R.Karbauskio žemės, nei E.Jakilaičio pajamos ar LRT skaidrumai neskaidrumai. Kraujai ir snargliai tykšta dėl A.Siaurusevičiaus krėslo, nes kas užvaldys ekranus –  tas kitamet beveik turės ir Lietuvą.

Didelė dalis visuomenės piktinasi R.Karbauskio ir S.Skvernelio kuriama policine valstybe, kita – LRT dėl informacinių manipuliacijų ir šališkumo, politinio angažuotumo ir žaidimo į vienerius vartus. Dabar šios grupuotės susimušė – ir ką gi palaikyti tiems, kuriems abi pusės kokčios?

G.Landsbergis pasirinko būti su visais ir pompuotis reitingus – jis ir už R.Karbauskio tyrimą, ir už LRT tyrimą ir bus dar už tiek tyrimų, kiek tik jų bus. Taigi, Edmundai, reikia lyderį suprasti ir negražiai apie visokius paveldimus daiktus nekalbėti, čia tik toks derinukas prie baudos linijos, du prieš vieną. Atmink – žodis išskrido, o  žmonės paveldi ir talentą visą gyvenimą neapkęsti.

Ar verta labai skanduoti, jei mūsiškių aikštelėje nėra? Ar ne geriau A.Siaurusevičius su matoniais rankoj nei koks uniformuotas valstietis su baudos kvitų knygele? O alternatyvų – kaip grybų aplink Generalinį pridygo: ir E.Jakilaitis, ir M.Garbačiauskaitė Budrienė, ir Valinskų Arūnas, kad būtų dar linksmiau. O gal net pats A.Tapinas, kad jie laikytųsi ten.

LRT reklama

Taip sumanyta, kad gerai gerai pagalvotumėt, jei nugriausit Generalinį – pažiūrėkit, koks siaubo filmas jūsų laukia! Tik ar LRT komanda nepergasdins deputatų, kurie šitiek ilgai bijoję žydrojo ekrano valdovų gali pareikalauti slapto balsavimo? Ar „visuomeninis transliuotojas” neįsijautė į neklystančiojo vaidmenį bespaudydamas į vieną pusę, nuo ko uniformuotų valstiečių reitingai vėl stojasi?

Tupi varnos medyje, ateina medžiotojas, iššauna – tos baisiai karkdamos pakyla, apsuka ratą ir vėl sutūpia, tik truputį kitaip – čia apie reformas. Jei A.Siaurusevičius su matoniais išliks ar kitokiais tokiais pakeis – niekas nepasikeis. Turėsim dar penkeris metus manipuliacijų ir politinių grupuočių „visuomeninį transliuotoją” už mūsų pinigus.

LRT sutelktos geriausios televizijos ir radijo žurnalistikos pajėgos, profesionalai ir pinigai. Reikia tik leisti visoms visuomenės grupėms ir politinėms jėgoms vienodai laisvai reikšti pažiūras, užbaigti poveikio dalybas išrinktiesiems ir užtikrinti lygiateisę diskusiją valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Dabar atsirado šansas tą padaryti.

Labai bijoti Seimo diktato nereikia, nes jie LRT Taryboje daugumos neturi. Aišku, tokioje situacijoje lemiamą reikšmę turėtų Prezidentūra, kuri vargu ar praleis progą, tačiau nesant daugumos reikės konsensuso. Svarbu bet kokia, net pati menkiausia permaina, galinti išjudinti iš mirties taško.

2018.01.18; 07:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Dalyvaujant pirmiesiems valstybės asmenims ir visai aukščiausiajai valdžiai, diplomatiniam korpusui, Bažnyčios hierarchams, kviestiniams svečiams, iškilmingoje aplinkoje televizijos transliacijos metu garbingiausios valstybinės premijos laureatė pasako tai, kaip galvoti ir viešai kalbėti valstybėje penkeris metus uždrausta.

Valstybės galva pribėgusi į ausytę, kaip didžiulę paslaptį laureatei pašnibžda, kad apie tai, kas dedasi valstybėje nieko niekada nežinojo, nežino ir skubiai sprunka iš šalies Parlamento. Laureatei išjungiamas mikrofonas. Kas būtų, jei tai atsitiktų bet kurioje Vakarų šalyje?

Žiniasklaidai tai būtų mana iš dangaus, saldainis su aukso įdaru! Interviu su visomis pusėmis, atsakymai į iškeltus klausimus, apskriti stalai, specialios diskusijų laidos, pašaipos humoristiniuose šou, riebios antraštės pirmuose puslapiuose, o jau apžvalgininkų komentarai nesibaigtų ir po mėnesio. Visos politinės jėgos bemat išnaudotų įvykį savo reikmėms, prisimintų, kas ką kada sakė ir darė ar nedarė.

Lietuvos šrekų pelkėje – keli sakinukai vakaro reportažuose, kai kur net melas (LNK žinios: N.Sadūnaitė „paskyrė savo kalbą Lietuvos partizanams”). Portaluose  – trumpa dienos naujiena, kuri iš pirmųjų naujienų iškelta po pusvalandžio, į naujienų puslapio pabaigą – po poros valandų, kai šeštadienio popietės snauduly niekas dar net nespėjo jos paskaityti, o po to – į archyvą.  Bet juk nepasakysi, kad neparašė!

Ir lavoninės ramybė, pilna ėriukų tylėjimo, barakudų kronikos ir įnirtingo kinkų drebėjimo. Tokia ta mūsų laisvoji ir drąsioji žiniasklaida, nenuilstamai kovojanti su galingiausios pasaulio tautos, be kurios valstybingumas būtų suvažinėtas vikšrais per pora savaičių, demokratiškai išrinktu vadovu. Atrodytų, juk išskyrus „visuomeninį” visi privatūs, turi savininkus ir net ne Lietuvoje, tai turėtų būti „nepriklausomi”.

Kanalai nepriklausomi, o redaktoriai ir dar kaip priklausomi. Viešą nuomonių,  bandančių pamatyti sistemines valstybės problemas ir aptarti ne visada visiems šventiems patinkančius jų sprendimo būdus, sklaidos galimybę pradėta naikinti nuo pat pirmųjų didžiojo LRT vairininko A.Siaurusevičiaus ir A.Matonio eros savaičių. Pirmasis ištrenktas lauk D.Kuolys su „Sankirtomis” ir „Tarp Rytų ir Vakarų”, likusieji susigūžė, prisitaikė ir procesas tęsėsi patyliukais keičiant žmones ir jų nuomones. 

Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Paskutinis akordas, baigiant įbauginti dar likusius nepriklausomos žiniasklaidos nuomonės želmenėlius, nuskambėjo 2012 metais, pasinaudojant senu, geru V.Gusinskio pavyzdžiu – vieną sudorok, kad visi bijotų – už nepatikusią valdžiai nuomonę ir jos nurodymu iš „Lietuvos žinių” išmesti redaktoriai V.Vasiliauskas ir T.Dapkus, LRT likviduota T.Dapkaus televizijos laida „Akiračiai”.

Nuo to laiko nepriklausomos ir kritiškos žiniasklaidos nebeturim. Bet kokios esminės, valstybės ateities ar visuomenėje pavojingą įtampą keliančius klausimus bandančios gvildenti diskusijos sisteminėje žiniasklaidoje neliko. Liko patyčios iš kitaminčių ir nepabaigiamas, primityvus gąsdinimas įvairiausiais pavojais. O kritikos laisvė imituojama organizuojant periodines atskirų valdžios asmenų, neįtikusių dvarui, puolimo kampanijas, kuo noriai naudojasi niekada neklystantieji politikos asmenys.

Be nepriklausomos žiniasklaidos neįmanoma jokia demokratija ir jokia visuomenės laisvė ar pilietinė visuomenė. Tai visuomenės mikrofonas kalbėtis su savimi ir išsirinkta valdžia. Išorinės cenzūros pakeitimas įbaugintų, norinčių išsaugoti darbą ir nuolankių redaktorių, kuriems reikia išmokyti vaikus ir grąžinti paskolas, vidine cenzūra – tik pasaldinta valstybę graužiančių nuodų dozė. Tuo nepaliauji įsitikinti vėl ir vėl, matydamas, kaip valdžiai nepatinkanti nuomonė yra tabu ir mikrofonai išjungiami net Seime.

2018.01.16; 03:00

Aktualijos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Broliai ir sesė

Kada atvažiavo mūsų žudyti, nugriaudėjo žodžiais – eikit namo, ir nieko jums nebus, nebūkit čia, nepasilikit!

Jeigu dabar Tas, Kurio Nepažįstat, nueitų pas tuos, kurių nebėra ir pasakytų: Broliai ir Sese, aš parodysiu jums, kas bus.

Ir jie pamatytų, kad nebėra ko nenorėjot, bet yra ko nenorėjot, net netikėjote esant. Buvot meilėje ir netiesoj, ir pamatėte tiesą, bet meilės neliko, daugelis aptemo, yra piktos širdies ir pabėgo.

Jūsų niekas nemato, nes patys savęs nematot. Nebenorit savęs ir melas išeina iš jūsų burnos. Didieji yra nebestiprūs, o daugelį silpnųjų reikia pamaitinti. Baimė vakarais apima jūsų širdis ir akys bijo šviesos.

Štai muzika ir džiaugsmingas šokinėjimas. Štai jaunas vyras ima moterį ir jie eina. Vaiko sapnai, juokas ir greitos kojytės, ir vanduo ežere šiltas. Visa tai būna, bet ar matot, kad jų vis mažiau?

Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir jeigu Tas, Kurio Nepažįstat, pasakytų – eikit namo ir šito nebus, ir nieko jums neatsitiks, išliks jūsų pasauliai ir tamsos neregėsit, vaikai, namai ir ilgos, gražios vasaros jūsų laukia. Ar Broliai ir Sesė, kurių nebėra, paklausytų?

Jie pasiliktų. Nes Šviesą ir Tiesą neša ne tie, kurie skambina ir turi ženklus. Jie tiesiog pasilieka ir neklausia, kam to reikia, nes to, kas svarbiausia, niekas niekada neklausia.

O jei paklaustų daugybės tų, kurie dar yra? Išblaškytų ir piktų, nelaimingų ir užsimiršusių? Jeigu mūsų paklaustų – ar pasiliksit?

Jeigu reikėtų, jeigu tikrai tikrai reikėtų – pasiliktume. Nes tokią akimirką žmogus išvysta šviesą, kurios net nežinojo esant.

Mes ir Jie

Pameni, kokios buvo šaltos sausio naktys ir kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse ir visi buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę ar budėjime vieni, bet buvom kaip vienas?

Kai galėjom galvas padėti ir kažkodėl nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokie galim nebebūti?

2017-ųjų sausio 13-oji diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis. Kad meilė yra arba nėra, ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti.

Buvom mes ir ne mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso, apsimesdavom, kai reikėdavo, bet tai nebuvo paslaptis. Dabar vėl esame Mes ir yra Jie.

Kai baigėsi, iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matei juos – akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų.

Kaip vaikai pasitikėjom ir patikėjom, kad tai pabaiga, nors viskas tada prasidėjo. Išvarytųjų buvo mažiau ir jie bijojo, dabar svetimi, vieni ir bijote patys, šešėliai ilgėja ir viskas sugrįžta. Dabar vėl yra Pradžia.

Nebijokite

Jie tą žino gerai, svarbiausia, kad pasijustum vienas. Tavo mintys teisingos, ketinimai gražūs, jokios savinaudos, galėtum širdį parodyti, jei kam būtų įdomu – bet juk neįdomu.

Jūs bejėgiai ir vieniši. Jūsų niekur nėra, vieni kitų negirdit ir nematot, niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų daug, bet esat vieni, apsupti ir pralaimėjot.

Priimkit į draugus, noriu skaityti, ką rašot. Ar nebijot, juk tokie laikai? Norėjau pakomentuoti, bet dirbu valdiškame, geriau Jums parašysiu – laikykitės. Aš bijau laikinti tokius straipsnius, kad kas nepamatytų – ačiū, su Kalėdomis, laimės ir šviesos visai šeimai.

Skaitau ir ne aklas, ir atsiduriu traukiny, lekiančiam tuneliu atgal, prašmėkščioja žibintai ant sienų, toli pasigirsta minios plojimai, skanduotės, suūžia motorai, štai laužų šviesa ir vėl už lango sninga.

Kodėl, kas atsitiko, juk kalbam apie tai, kas tikrai yra, visiems svarbu, niekam blogo nelinkim? Ir staiga pagaunu save – o juk bijai. Juk pagalvoji, ką pagalvos ir kam nepatiks, gal geriau čia patylėti, o štai tą pasakyti kitaip?

Sausio 13-oji 2016-aisiais. Vytauto Visocko nuotr.

Kada tai prasidėjo? Kodėl mes vieniši, bejėgiai ir vėl esam tie, kurie prikala savo Dievą, prašo jo malonės ir stato šventyklas? Kas pasikeitė ir pakeitė tuos, kurie naktimis stovėjo susikabinę už rankų? Taip buvo visada, pasakai, ir išjungiam šviesą.

Iš kur atėjo ta baimė, neviltis ir neapykantos tamsa, tylūs užrakintų durų pasauliai ir užuolaidos ant akių? To nebuvo, bet yra ir žinai – nesibaigs, nebebus kitaip. Nes tiesa pasirodo išsisklaidžius dūmams, todėl melo reikia vis daugiau.

Kur tas, kuriam prakalbus išgirstume ir tikėtume, kurį gerbtų ir  įsiklausytų priešai, kur moralinis autoritetas, kurio nėra ir seniai neturėjom, nes mūsų valdovai pabėgdavo, dalina sriubą ar sako Balkono pamokslus?

Baimė yra sielos nuodai. Reikia tikro, kentėjusio, ne iš rūmų ir susitaikymo – mums reikia Vaclovo Havelo ar bepročio, Gandžio ar Liuciferio, kuriuo pasitikėtume ir patikėtume, kuris bučiuotų atsiklaupęs šią Žemę ir tai niekam nebūtų juokinga. Ir kuris pasakytų – nebijokite.

2018.01.13; 05:00

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų” ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga”, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis”. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą” prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas”, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas” tuščias segtuvas, nors „užverbuotas” Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos” juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos” pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia”, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių” nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kaimietukas, atvykęs miestan, drovisi savo tarmiškos šnektos, nerangumo, jaučiasi toks juodas ir mažiukas, parblokštas mūrų kultūrų didybės.

Tačiau greit prisipratina, atkunta, gyvenime pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn pradžioj lekia kas savaitgalį, po kiek laiko – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties, nes ten jo sielos tėvynė.

Bet yra kaimietukas, o yra ir kaimietis – suktas, daugiaveidis, savanaudis, primityvus ir apgailėtinas mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės, savęs paties ir deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip čia reikia. Į savuosius žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi dideliu, aukštu ponu iš Paryžiaus. Šią savybę perduoda vaikams per kartų kartas, savęs besigėdijantis mužikas tupi ir senų miestiečių, ir bajorijos genuose.

Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būnam patys savimi. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kaimiečiai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes įdomūs pasauliui, mužikui yra gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus. Nors tikrame Paryžiuje įsižeidžia, jei nekalbi prancūziškai, o jei kalbi, dar labiau supyksta, jei kalbi netaisyklingai.

Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad visi užrašai būtų suprantami, švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai tokie, kaip nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi juk būtų gėda, jei mes nepatiktume, ką apie mus pasaulis pasakytų! Štai atvyko pora idiotų iš dar idiotiškesnio realybės šou ir visa Tėvynė sudrėko, susijaudino ir laukia, kas su ja dabar bus, ir koks džiaugsmas kaimiečiams – jiems patiko, koks susigrūdimas prie kamerų, mes normalūs, tokie, kaip jie, mus parodys, mus pagirs!

Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina, savastis juk savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia, rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje” ir įrodysi bet ką, nes visa kita, kas pas mus, nenormalu. Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o kaimiečiai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas ir jie pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.

Niekinti reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė, visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti, vienus su savim žiūrinčius tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernaus, intelektinio jaunimo tonas. Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios storos ir aptriušę, kvaišos jų bobos ir atsilikę vaikai, argi gali tokie būti ne patys kalti ir ar nejuokinga, kai matai pro restorano langą, tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui!

O mes, kurie ne tokie, esam ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors kaimo nevykėliai, net nurodyti nereikės – patys žiūrėdami į akutes suprasim, atspėsim, kokiais reikia būti, pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nesiseiliokit čia su savo seniais, neišsigalvokit čia tų kaimietiškų tėviškių ir sielos tėvynių, mes esam Žalgirio Lietuva ir būsim visi kaip vienas ir visi už visus, kol baigsis rungtynės.

2018.01.07; 06:00

Politinės intrigos

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ką gi, prezidento rinkimų kampanija prasidėjo. Tapo aišku – S.Skvernelis tikrai dalyvaus ir bus tarp favoritų, aiškėja takoskyros ir priešpriešos, agitacijos adresatai, masalai elektoratams.

S.Skvernelis prabilo apie kontaktų, elementaraus bendravimo politikoje su Rusija nebuvimą, atsisakymą net kalbėtis, kas tikrai nenormaliai unikalu ir tarp valstybių būna tik karo atveju. Valdiška žiniasklaida žodį „bendravimas” mikliai sufalsifikavo į „bendradarbiavimą” ir dabar ilgai doros Premjerą už tai, ko tas nepasakė.

Tačiau Premjeras, pergyvenantis dėl valstybės ir už ją atsakingas, neviešai tartųsi su ministru, Seimu ir Prezidentūra ir ieškotų galimų sprendimų procesui pakeisti. Taip išeiti į viešumą ir skelbti ne sprendimus, o kritikuoti pačią valstybę ir vien ryžtingai įvardinti politines problemas gali tik opozicijos lyderis arba kandidatas rinkimuose.

Demonstratyvi rusofobija ir antirusiška isterija, apgultų Pilėnų įvaizdis, išorinės grėsmės naudojimas savo nesugebėjimo spręsti problemas pateisinimui ir priešų etiketės politiniams oponentams apdergti – konservatorių duona ir druska, be ko politikoje jie neišgyventų nei savaitės. Tai pavertė dalį fanatikų tokiais pat isterikais, bet daugumai įsipyko iki kaulo.

Šiuo takeliu nemažai yra nuėjusi ir D.Grybauskaitė. Bet kokių prezidento rinkimų neatskiriama dalis – nueinančiojo veiksmų ir nepadarymų, darbų ir prikrėstų nesąmonių kritika. D.Grybauskaitės kritika prasideda ir vis stiprės. Ji konservatorių projektas ir neišvengiamai rinkimuose rems jų kandidatą. S.Skverneliui nebelieka kitų oponentų, nes rinkimuose reikia kalto, savęs juk nenurodysi.

Ir reikia nuo ko nors pradėti, nes žmonių politinės meilės ir neapykantos kinta lėtai ir retai. Dabar tinkamas metas, kai vėl daugelis nusivylę ieško gelbėtojo ir kas bus pirmas, tas pasiims kas padėta. Akivaizdžiai pasenusi, nebeatitinkanti situacijos, politikos pasauliui ir kaimynams tragikomiška antirusiška isterija – neblogas ir rezultatyvus būdas varžovams pajuokti, rinkėjams sutelkti ir patikti.

Kas pirmesnis, kas vikresnis, kas stipresnis? Grumtynės prasideda. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nusivylusieji labiausiai kaltina konservatorius ir D.Grybauskaitę, nes jie priėmė ir nepriėmė daugiausiai lemtingų sprendimų ir vieni kitą rems. Būsimų rinkimų svarbiausia priešprieša jau aiški – konservatorių kandidatas, tyliai remiamas D.Grybauskaitės ir S.Skvernelis, tyliai neremiamas D.Grybauskaitės.

Konservatorių koziris kampanijoje  – valdiška ir sisteminė žiniasklaida, D.Grybauskaitė ir jos kontroliuojama teisėsauga bei spec.tarnybos. Silpnoji vieta – populiaraus kandidato stoka, nes Gabrielius dar neprinokęs, o kiti eliminuoti iš politinio lauko, kad nesudarytų jam konkurencijos lyderiauti.

S.Skvernelio privalumas – ilga patirtis valdymo viršūnėse, kas leidžia sukirsti konkretikos, problemų ir skaičiukų žinojimu bet kokį kandidatą iš pašalies. Vis didesnė savo kontroliuojamos, pamalonintos atlyginimais ir svyruojančios tarp įtakų teisėsaugos dalis. Trūkumai – priešiška žiniasklaida ir vis sunkesnis valstiečių kompanijos šleifas, kuriuos kaip raketos pakopą gali tekti nusimesti einant į orbitą. 

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabartinės rinkėjų pajėgos, įvertinant kitų politinių jėgų fanus ir jų galimas simpatijas, apytikriai vienodos. Lemiamą, tegu ir nežymią persvarą gali suteikti viskuo nepatenkintieji, kurių vis daugėja. Už juos konservatoriai tikrai nekovos, nes jie niekada neklysta ir kitaip manantys yra Lietuvos priešai. Žinant konservatorių užsispyrimą kalbėti tik saviesiems, kurie ir taip yra savi ir niekinti kitus, jų ir D.Grybauskaitės kandidato šansai susilygina su S.Skvernelio galimybėmis.

Dar pamatysim daug derinukų, improvizacijų, kaltųjų ir priešų. Nemažai lems ir atsitiktinės klaidos, kam atšoks kamuolys, kaip sumes lyderiai tritaškius. Rungtynės lemiamos, bet labai įsijausti neverta, nes aikštelėje mūsiškių nėra. Mes tik žiūrovai, besidžiaugiantys skanduotėmis, plojimais ir slapta įsineštu alumi.

2018.01.04; 06:32

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kasmet per Naujuosius klausiam: kas buvo ir kas bus? Trumpai įvertinti galima taip – laikas akmenis mėtyti baigiasi, metas akmenis rinkti dar neatėjo. Pliurpalų ir sočių visuomenių kvailiojimo limitas sunaudotas, Amerika jau atsibudo ir sugrįžta. Bijoti nereikia – karo pasaulinio ir didelio nebus – užpirkit mišias branduolinio ginklo išradėjams.

Tai gera naujiena, nes pasaulis be policininko arba su atlėpausiu nebrendyla yra pirmykštės džiunglės, kur mažiukai pražūna pirmieji. Pokyčiai JAV neabejotinai palies visus. Praradę priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos amerikiečiai pradeda realizmą arabų pasaulyje, kas JAV įtaką tik sustiprins. Visi isterikų aimanavimai dėl Jeruzalės nuliniai – musulmonų pasaulis susiskaldęs, ant tarpusavio karo slenksčio ir ne žydai su palestiniečių teroristais jiems rūpi.

Korėjoje gerų variantų nebėra, sprendimo būtinybės riba jau pasiekta ir tą supranta visi. Bet karo irgi niekas nenori ir nesiekia, tai, kas vyksta – tik neakivaizdinės derybos dėl kainos, kurią, matyt, gaus Kinija, be kurios visi sprendimai regione yra neįmanomi. Bet kokiu atveju reikalai ir čia pajudės ir Amerika, skatinanti savo ekonomiką mokesčių reforma, vėl sustiprės.

Rusija dėl godžių Europos Sąjungos senolių, neįgalių be rusiškų dujų adatos, ir Baracko Obamos ištyžimo – irgi sustiprėjo. Visos ilgesingos kalbos ir skaičiavimai, kada baigsis rezervo fondas ir dėl sankcijų šalis ims stagnuoti iki revoliucinio sprogimo, nutilo, BVP auga panašiais tempais kaip ir atsigavimu besidžiaugiančioje Europos Sąjungoje.

Sirijoje, kur vakariečiai kankinosi penkeris metus, persilaužimas su rusų kariuomene pasiektas greitai ir karas baigtas. Gruzijoje ir Ukrainoje sukurtos niekieno žemės ir ryškiai nubrėžta raudona įtakos linija, kurios NATO nebus leidžiama peržengti ir ji jos neperžengs, tik užtikrins tos ribos stabilumą ginkluotės tiekimais iš savo pusės.

Mitingai, gatvės neramumai ir protesto akcijos – tai viskas, ką gali susiskaldžiusi, neturinti jokių rimtų programų ir struktūrų rusų opozicija. Nėra nei vieno psichiškai sveiko žmogaus Rusijoje ir pasaulyje, kuris abejotų, jog Krymo aneksijos apsvaiginta tauta vėl išsirinks Vladimirą Putiną prezidentu.

Vladimiras Putinas – gudrus kaip lapinas. EPA – ELTA nuotr.

Isterija dėl “Zapad“ buvo kurstoma ir gerai panaudota dūmų uždangai, paslepiančiai vidines Lietuvos problemas, politiniams priešininkams nušvilpti ir pašalinti iš aikštelės. Bandymai teisintis, jog to reikėjo valstybei – juokingi, nes ir latviai, ir estai, ir lenkai, ir visa Rytų Europa gavo padidinto saugumo garantijas ir papildomas pajėgas be jokių isterijų.

Kiekviena valdžia, negalinti užtikrinti savo piliečių gerovės, nukreipia dėmesį – silpna į užsienio grėsmes, stipri pasitaikius progai pati pradeda mažą, pergalingą karą. Taip, jie mokėsi mus okupuoti, tik ne dabar, nesigąsdinkit, kol Ukraina gyva, Kremlius nieko daugiau negali ir nedarys.

Tai ilgalaikė strategija, paremta progos ir klaidos lūkesčiu. Jei kokie nors blogi įvykiai Europoje ar Amerikoje sumažintų NATO galimybę tinkamai reaguoti – tereikėtų atplėšti štabų seifuose antspauduotus paketus su grifu “visiškai slaptai“ ir daryti, kas nurodyta ir išmokta. Tada mūsų ginkluotė, garantijos ir dislokuoti sąjungininkų riboti pajėgumai būtų ta kaina, kuri jiems gal pasirodytų per didelė.

Na, o soti, turtinga ir savim patenkinta europiečių civilizacija toliau iš inercijos šliaužia nuo kalniuko susinaikinimo link. Ir ne tiek svarbu, kas konkrečiai buvo ar įvyks. Esmė ta, kad politinių senukų prieglaudoje nieko nevyksta, sistema vien generuoja naujus sunkumus ir nei vieno iš senųjų nesugeba pati savarankiškai išspręsti. Vienintelis sprendimas – nusipirkti sprendimą pinigais, kas buvo padaryta “sprendžiant“ atbėgėlių antplūdžio problemą su Turkija.

Jeigu nors vieną seksualinės mažumos atstovą kas nors netyčia palies – Europos Sąjunga sprogs iš pasipiktinimo. O jei Ispanijos riaušių policija masiškai talžo žmones, atėjusius į rinkimus – tai taip jiems ir reikia, tai Ispanijos Karalystės vidaus reikalas. Nors jei lenkai ar vengrai savo demokratiškai išrinktuose parlamentuose nubalsavo, kaip ponams iš Briuselio nepatinka – tai jau ne tų šalių vidaus reikalas ir vargas toms nepaklususioms šalims.

Dviguba moralė, savo tautinės, kultūrinės ir religinės savasties atsisakymas vardan įsikalbėtų, idiotiškų, sveiku protu nebesuvokiamų multikultūrinių kvailysčių – vis dar vyraujanti Europos Sąjungos realybė. Perspektyvos nebuvimas ir perspektyva tapti mažuma savo tėvynėse skatina vis labiau augantį nepasitenkinimą šalių viduje. Angelos Merkel saulėlydis, šauniai nutylimas mūsų sisteminėje žiniasklaidoje, – tik laiko klausimas.

ES ir Rusijos dvikova

Europai neišvengiamai artėja metas apsispręsti – ar tapti normalia, lygiateisiškų ir laisvų valstybių sąjunga, ar toliau kurpti naują federacinį, pajuokos vertą biurokratinį gigantą, kuris stengtųsi išsaugoti pradėtą susinaikinimo ir civilizacijų konflikto skatinimo kursą, vadovaujamą turtingųjų ir galingųjų, kuriam neišvengiamai atsiras ir jau atsiranda vis didesnė opozicija ES viduje, vedanti į Sąjungos subyrėjimą – tam po Brexit jau duotas pavyzdys.

O kaip čia elgsimės mes – ar taip, kaip norėtų tauta, ar kaip asmeniškai naudinga sprendimų priėmėjams? Kartais atrodo, kad pats laikas Sauliui Skverneliui panaikinti Užsienio reikalų ministeriją – tai juk pinigų mėtymas iš balkono! Mes juk užsienio politikos vis tiek neturim. Užtektų išversti į lietuvių kalbą Briuselio direktyvas – ir būtų tvarka.

Dar ir viešosios vertimo paslaugų – švogerių viešosios įstaigos – uždirbtų, sumokėtų mokesčius, galėtume naujas padangas kokio nors ministro paspirtukui nupirkti. O ambasadas paverstume komerciniais konsulatais, išdavinėtų sau vizas už padidintą mokestį – ir vėl augtų biudžetas, galėtume pensijas net 1,5 € padidinti.

Lietuva panaši į Gedimino kalną, kurį tvarko vis tie patys niekuo nekalti genijai. Nuošliaužų bus, o esmingų pokyčių nebuvo, nėra ir nebus, nes tie, kurie nori – negali, o kurie gali – nenori. Tai pato situacija. Sotus ir patenkintas finansinis ir politinis elitas turi vienintelį troškimą – kad tik niekas nepasikeistų ir išliktų esama padėtis, nes kiekviena permaina pavojinga jų gerovei, o kitų sprendimų priėmėjų nėra.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš to, kas vyksta, akivaizdu – kitais metais toliau tęsis kosmetinių permainų imitacija, kuri nieko negali pakeisti ir nepakeis, tik sukels naują neviltį, chaosą ir įtūžį. Bus audringas vėžio gydymas pleistriukais ir viršūnių kova dėl išlikimo, asmenų ir grupuočių grūstis dėl sprendimų priėmimo galimybės ir išgyvenimo sąlygų. Viskas kaip brango, taip brangs, žmonės kaip bėgo – taip bėgs. Likusiai nepatenkintai miniai duosim naujų kaltųjų, kad turėtų ką spardyti.

Jokių sisteminių permainų nenusimato, nesvaikit – visi didieji reformatoriai yra sistemos žmonės, turi šeimas ir nori gauti paskolas. Sistemos permainų svarstymai, galimi keitėjai užkardyti, žiniasklaida ir jūsų mintys už trumpo pavadėlio, ant visų kelių šlagbaumai ir laksto pikti, alkani, dantingi apžvalgininkai. Viskas, kas neleista – uždrausta, parodykit licenziją galvoti!

Artėja rinkimai, bus daug apie Tiesą ir Šviesą. Smagu bus stebėt, kaip mirtinai susikimba – kiek apie juos sužinosim! Trumpam sušmėžuos scenos gilumoj tamsios figūros, tampančios virvutes, veidai po gobtuvais, bet nors menkiausias jiems pavojus – bemat pjautynės baigiasi, atsisuka ir baisus urzgimas, sublyksi aštrios iltys.

Dabar išrasta nauja propagandinė kaldrytė, kad nieko neatsitiktų – pozityvas! Visos skydinės laidos staiga patapo “pozityvios“, vėliavos tik plėvesuoja ant blokinių virtuvių, Pirmoji Ponia tik vaikšto po Beatos laidas apie sveikas mišraines, viskas gražu iki koktumo, daugiau pozityvo, už Lietuvą, vyrai!

Ar nebūtų išmintinga ir išganinga per Šimtmetį išgelbėti gyvybes nors keliolikai vaikučių, kurių itin moderniems vaistams Aurelijus Veryga niekaip, na niekaip neatranda pinigų? Ar tai nebūtų geriausias brandžios valstybės jubiliejaus paminėjimas – paskelbti jų vardus, parodyti jų palatas, kaip žaidžia su lašelinėmis, kaip pasveikę eina į mokyklą? Bet juk ne, milijonai išeis naujiems monumentams, konferencijoms ir minėjimams, šventiniams koncertams, giedojimams ant piliakalnių, eisenoms su krapylomis, pamaldoms ir kitai patriotinei isterijai.

O tie, kurie nepatenkinti, bus apšaukti blogiečiais, negatyvistais, dejuotojais, vatnikais, rusofilais ir Tėvynės priešais. Juk nėra pas mus jokių problemų, sunkumų, nevilties, žiūrėkit į Vilniaus ponų pozityvą ir pasijuskit nepilnaverčiais, o pirmadienį 8.00 ateikit toliau kurti BVP. Nepasitenkinimas blogybėmis juk nenori permainų, viską pakeis sotūs patenkintieji tuo, kas yra.

O apie pokyčius kitais metais mums autoritetingai papasakos tie, kurie gyvybes atiduos, kad tik niekas nepasikeistų. Jie mus dar daug daug kartų išgelbės, tikrai patikėkit dar tik šitą vieną vienintelį kartą, po kurio dar bus tiek kartų, kiek tik patikėsit, o kai nebetikėsit, vis tiek jie jus gelbės, nes juk viską po savaitės užmiršit. Toliau kaupsis susipriešinimas, atskirtis ir įtampa, didės nusivylimas.

Nebeliko piliečių kritinės masės, visus užvaldančio noro ir vilties, nei realių, įgyvendinamų programų esminiams pokyčiams. Darosi akivaizdu, kad sistema paprasčiausiai nei reikšmingų idėjų, nei jas realizuojančių žmonių tiesiog nebegali generuoti. Politinės sistemos reformos būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje – svarbiausia ateinančių metų idėja Lietuvai.

2017.12.31; 17:00

AtsargiaiSkaitomiausios

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Ar galėtumėt ramiai gyventi, jei per langą nuolat stebėtų ir jei tik kas nepatiks – tuoj apskųstų? Ar norėtumėt bendrauti su bendradarbiu, dalintis mintimis su kaimynu, kuris apskundžia viršininkams ir policijai? Patiktų gyvenimas kameroje, kur pro akutę tave nuolat stebi kontroliuojanti akis?

Ar įmanoma laisvai rašyti ir kurti, dalintis požiūriais aplinkoje, kur sėdi skundikų gaujos narys, gal ne tave skundžiantis, bet ką gali žinot, kada jam užeis ir nepatiksi? Nors ir gero norintis, tavo pažįstamas, nedurnas ir garbus kituose reikaluose žmogus?

Kaip seniau buvo sunku rasti šeimą, kurios narių neišvežė, taip dabar nelengva rasti žmogų, kurio pažįstamų ar jo paties feisbukas neužblokavo. Kas čia darosi, primena seną gerą rusišką stalinizmą: kiekvienoj laiptinėj po informatorių, visur kyšo didelės ausys, fiksuojančios, ką kalbi ir galvoji. Vienas po kito dingsta draugai, po to vėl atsiranda, atsėdėję zonoje parų ar mėnesį – atsargūs, pikti, pritvinkę keršto.

Reikia imti galvoti, ką sakai, ar tai kam patiks, ar vykusiai pajuokausi, ar nenubaus, nepaskųs, neištrins tavo įžvalgų, ar tavęs iš viso neišmes į virtualią tamsą. Senasis gerasis, laisvasis ir gyvas feisbukas mirė. Nepriklausomybės nuo valdžios ir idiotų minios nuomonių, nevaržomos raiškos galimybių pasaulis gęsta akyse. 

Kaip uždrausti kitam reikšti tau nepatinkančias mintis? Labai paprasta, Kisa – tereikia apskųsti multikultūrinei ir tolerantiškai feisbuko administracijai, kad pažeidi taisykles. Juk kiekvienas, polemizuojantis ir karštai besiginčijantis, kur nors yra pasakęs aštrių žodžių. Surandi tokį gal keleto metų senumo įrašą ar net trumpą komentarą kitų diskusijoje – ir paskundi, kad kursto neapykantą.

O dėl šventųjų karvių, kurių negalima kritikuoti laisvajame pasaulyje – stukačiams galimybės begalinės! Gali kiek nori kolioti lietuvius, rusus, lenkus ar čiukčius ir tai bus nuomonės raiška. Bet nors žodelį neigiamo apie žydus ar arabus – ir jau tautinė neapykanta, užblokuos. Kiek nori tyčiokis iš Jėzaus Kristaus ir krikščionybės, bet jei ką apie musulmonus ar atbėgėlius –  bus jau neapykanta religiniu pagrindu.

Pakritikuosi gėjų, lesbietę, transseksualą – dingsi iš feisbuko ilgam, nes tai diskriminacija, nors kitaip manančius apie lytinę orientaciją galima apmėtyti mėšlais kiek tik nori, ir kas tik nori, tas tą daro. Aišku, jei juodaodį pavadinsi tokiu lietuviškai, irgi bus baisiausias nusikaltimas ir rasinė neapykanta.

Surink gaują bendraminčių ir skųskit į sveikatą žmogų, kurio pažiūros nepatinka, bet ne už pažiūras, o už „feisbuko bendruomenės taisyklių pažeidimą”, kurį surasi visada. Feisbukas juk nepajėgus išnagrinėti milijonus ir milijonus skundų, pirminiame lygyje viską sprendžia algoritmas – jei bus raktinių žodžių ir skundų daug, apskųstąjį neabejotinai, automatiškai, nieko net nenagrinėję užblokuos.

O jei pereisi prie sekančio lygio ir kalba eis apie paskyros uždarymą, tą juk nagrinės kokie nors feisbuko pigiai nusamdyti Filipinų, Taivanio ar Indijos kompiuterininkai, norintys prisidurti prie algos, kurie kalbos ir tavo šalies specifikos neišmano ir tai, ką parašei, supranta su Google vertėju. Jų verdiktas irgi beveik visada bus neigiamas.

Šio metodo pionieriai Lietuvoje –  gerai organizuoti, turintys uždarą (kur matai savo draugus, esančius nariais, bet nematai ką jie rašo ir negali be kvietimo įstoti) ir slaptą (kurios net buvimo niekam nerodoma) feisbuko grupes. Pasivadinę jie nekaltai – „Jorkšyro elfais”, įkūrėjas – žinomas tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, pravarde Rokiškis Rabinovičius. Viršelyje pilna mielų šuniukų, tik jie ne šuniukų veisimu užsiima – tai feisbuko stukačių kontora, kurioje pagal komandą masinius skundus rašo beveik 1000 lietuvių.

Technikos stebuklai. Virš galvos sklando stebėjimo kamera. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių „elfai” skundė feisbuką užtvindžiusius „koloradus” su rusiškomis koloradų juostelėmis, buvo dalis informacinio karo su interneto troliais ir suvaidino teigiamą vaidmenį. Bet veikiai didele dalimi išsigimė, tapo konservatorių oponentų ir jiems nepalankių nuomonių reiškėjų skundikais. Prieš pora metų buvo suorganizavę ir kibernetines atakas, siekdami įsilaužti į oponentų interneto puslapį, kas yra baudžiamasis nusikaltimas.

Sakot, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ir neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 str.)? Ir Lietuvos baudžiamasis kodeksas už trukdymą reikšti įsitikinimus ir pažiūras duoda iki 3 metų belangės (BK 169 straipsnis)? Nejuokaukit, verčiau pažiūrėkit, kas tą daro – ir suprasit.

Čia visas šalies tolerancijos ir laisvės žvaigždynas. Mirga marga VU TSPMI studentai, valdiškų institucijų klerkai. Nors vežimu vežk žurnalistus – buvę ir esami Lietuvos Ryto  žmonės su A.Kuznecovaite priešaky,  Delfio komanda su J.Tvaskiene, griežti ir teisingi 15 min. vyrukai su D.Pancerovu, o apie LRT šaunuolius su programos „Vremia” vadovu A.Matoniu tai ir kalbėti nėra ko.

Ir konservatoriai, konservatoriai ir dar kartą konservatoriai – nuo Jaunųjų konservatorių lygos vadovų, valdybos narių, savivaldybių deputatų ir kito mailiaus iki M.Adomėno su žmona, buvusio Kauno miesto mero A.Kupčinsko, A.Anušausko. O feisbuko stukačių sąrašą vainikuoja narys nuo pat pradžios – iškilmingai pridėjęs putlią rankutę prie širdies – Gabrielius Landsbergis.

Blogas pavyzdys užkrečiamas, atėjo metas akmenis rinkti. Bemat atsirado grupių, užsiimančių tuo pačiu, kerštavimais ir užsiveisė toks beprotiškas feisbuko kirmėlynas, kurio neišnaikins jokios kovos. Pavienių stukačių ir organizuotų skundikų, nemokamų dundukų ir apmokamos suinteresuotų davatkų gaujos, veganų, feminizmo ir kitų tikėjimų fanatikai siaučia nuščiuvusiose Buko Veido alėjose. Tai nebegrįžtamas procesas.

Stebėjimo, pasiklausymo ar radijo ryšių slopintuvas? Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tame kilniame reikale šauniai dalyvauja žurnalistai. Štai, žinomas publicistas ir blogeris A.Bačiulis buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos rekomenduotas dalyvauti Europos žurnalistų generalinėje ansamblėjoje Vilniuje. Manot, dalyvavo? Kurgi ne, jo pažiūros nepatiko nusmuktaklyniams „žurnalistams” iš žiniasklaidos bendrovės Nanook. Bemat parašytas skundas pažįstamiems Europos žurnalistų asociacijos organizatoriams ir A.Bačiulis eliminuotas.

Man irgi grasino ir konservatorių, ir valstiečių fanai, tik gaila, ištryniau jų šlykščius komentarus ir nebeturiu įrodymų, bet po to tuojau pat buvau imtas blokuoti. Feisbuko stukačiai neabejotinai bandys būsimuose rinkimuose užblokuoti visus įtakingus nuomonių formuotojus. Tik skundaliai visada yra ir bus buki – per anksti atskleidė savo planus. Iki rinkimų visi susikurs švarias nuo pseudotolerantiškumo paskyras, įsisteigs savo tinklaraščius ir nieko nebeužblokuosit, mielieji.

cenzura_melyna
Cenzūra

Stukačiai choru rėkia – mes už Lietuvą, už teisybę, už laisvę, lygybę ir brolybę! Va tik truputėlį paskundinėsim tuos, kurie mums nepatinka. Tokia, mat, Lietuvoje yra kova už Tiesą ir Šviesą – užčiaupti burnas ir eliminuoti oponentus iš diskusijos. Taip juk lengviau, negu argumentuotai, be cenzūros kalbėtis.

Minčių policininkai visada yra menkystos, jokio skirtumo, kas ir vardan ko skundžia – šlykštus pats myžalais dvokiantis metodas, jų akys, prisipildančios džiugesio, kai kitam iš pasalų sėkmingai įkandi. Jiems per sunku gyventi laisvame pasaulyje, kur stalinizmo dėsniai negalioja ir savo tiesą reikia įrodyti.

Išeitys paprastos. Užblokuokit visus iki vieno žinomus skundalius. Atsisiųskit feisbuko duomenų kopiją – ir tavo daugelio metų darbas, mintys, nuotraukos niekur nedings. Privatumo nustatymuose nustatykite visų senų įrašų prieinamumą tik draugams – tada stukačiai jų nebematys ir negalės apskųsti. Ir jau pats metas įsteigti viešą gėdos lentą, kur būtų pagerbti feisbuko stukačių vardai.

Tikslas nepateisina priemonių, priemonės parodo tikrąjį tikslą. Mėšluotom rankom niekas sveiko ir gero maisto nepagamina. Meluodamas niekas neįtvirtins tiesos, o ranka Maradonos įmuštas įvartis amžinai bus Argentinos rinktinės gėda. Organizuoto zekų stiliaus metodai niekada neatneš laisvės – tai, kad smirda, rodo tą, kas smirda.

2017.12.29; 04:35

Aktualijos

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Kažkodėl vis prisimenu tą vakarą prieš keletą metų. Štai ji sėdi, maskatuodama laisva koja, jai gal penkeri. Parduotuvėje karšta nuo akinančių lempų, megzta, baltai raštuota kepurė su bumbulu pamesta ant suolo. Gelzgani plaukai išsipešę iš kasyčių.

Mama, priklaupusi kaip bažnyčioj, matuoja batuką, tokį mėlyną su baltu kailiniu apvadėliu, žieminį. Vargsta su užtrauktuku, plaukai nuo karščio sulipę ant pakaušio. Pilkas paltas nesiglamžantis, užklojęs vėduokle grindis aplinkui. Aiškiai iš padėvėtų.

Palauk, aš tuoj, baik duotis. Sugrubę nuo darbo rankos gražiais pirštais lygina kojinytę, apauna antrą. Sunkiai, remdamasi delnais į grindis atsistoja – dar nesena, veidas paraudęs nuo įtampos. Pavaikščiok, ar nespaudžia – nulekia prie veidrodžio, parlekia, vėl nulekia.

Mama, ar tikrai nupirksi? Čia tokie, kaip Aistės! Ar galėsiu namie su jais būti? Ar tikrai užteks Kalėdų Senelio pinigų? Ar tėtis vakare tikrai tikrai atvažiuos? Ar galėsiu Aistę vakare prie eglutės pasikviesti?

Buvo knygynas su krūvomis nupigintų knygų, dešimtukas perkamiausio niekalo ant storo popieriaus, kava ir naujienų ekranėlis už stiklo slenkant miniai. Sutikom jas eidami prie mašinos. Nieko daugiau ir nenusipirko.

Ji nešėsi batų parduotuvės krepšį, kuris beveik vilkosi žeme, pavargusi ir išdidi. Prisiminiau savo pirmus tikrus žieminius. Vargiai jos bepaėjo ir nieko nekalbėjo, bet jų akys švietė. Tą vakarą pamačiau jų stalą su žvake, eglutę ir tėtį, kuris neateis.

Šiandien vėl buvo miestas, žmonės ir gruodžio lietus. Štai vaiko kojytės atšlepsi grindimis ir koks jis lengvas, kai prisiglaudžia. Štai mylimieji išjungia šviesą, namai užtemsta ir kambariai prisipildo kvėpavimo. Ir nieko daugiau nėra. Šios valandos praeis, ir pasauliai, ir šitie debesys, bet mes niekada nepraeisim.

Palaiminti šįvakar, kurie susikabina už rankų ir pažiūri vienas kitam į akis. Turim vienas kitą ir nieko daugiau neturėsim, ir nieko daugiau mums nereikia. Mūsų nereikia laiminti – mes patys galim Tave palaiminti.

Šį vakarą visi susirenka prie stalo, net jei tu visiškai vienas. Ir kiekvienas pajunta Šviesą, kuri gimė šiandien ir gyvena tarp mūsų. Dabar mes amžini. Tamsa supa mus, bet ji mūsų nenugalės.

2017.12.24; 05:36

Aktualijos

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Gordijo mazgas

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Atrodė, bus baisus vargas parašyti apžvalgą – kas vakarą prilimpu prie teliko, o ekranuose nieko. Vien etatinės nelaimės, potvyniai, avarijos, gelbėtojai runkelių lūšnelėse ir šokiai. Tas niekšas Donaldas Trumpas toliau griauna viską, kas šventa, šalis rusų užgulta vos kvėpuoja.

Lenkai ir vengrų Viktoriukas su Europa kaunasi, o mes kaip visada –  tyliai sau po kaldra. Taip ir reikia, nes tylėjimas – auksas, kad tik pinigų čiaupo neprisuktų. Net naujo tautos priešo kažkaip nei Delfis, nei Siaurovizija neišstenėjo – nuobodybė, nėra net į ką smiginį pamėtyt! Bet atėjo ir į mano kiemą šventė, net dvi.

Alkoholio ir receptų ministro neišmetė, galėsim toliau mėgautis maniakišku šnabždesiu apie tai, kokie mes nupuvėliai, visiškas alkoholio pramonės ir farmacijos mafijos pralaimėjimas! Ta proga specialiai nusipirkau nespecializuotą butelį Jack Daniels, vakare reiks įsijungti youtube, susirasti šviesųjį Šv. Aurelijaus veidą ir išlenkti į sveikatą, kol dar galima.

Kita naujiena – baisūs pokyčiai mokesčiuose ir šėlsmas valdžios koridoriuose – priėmė biudžetą! Vien sėkmės istorija ko verta – pabrangino šildymą, nes pigus buvo labai labai neteisingas. Po to labai teisingai nutarė, kad tai neteisinga ir dar teisingiau vėl atpigino, kad socialinis teisingumas triumfuotų.

Ir visada jie teisūs – ir kai pabrangino, ir kai atpigino, sakydami, kad pabrangins vėliau, nes taip reikėjo, kad Lietuvai brangiai ir jos brangiesiems nuo pabrangimo žmonėms būtų geriau, ir kai vėl sugrįžo prie to, kas buvo. Užtat turėjom ką veikti, žiūrėjom susijaudinę, kaip per kašę sirgom už savus, ir alkoholio nuodų daugiau parduodavo – vis biudžetui pliusas.

Šapoka, ne tas, kur apie Lietuvą parašė – Vilius Ministras – irgi labai džiaugiasi. Šiaip tai panašus į lytį pakeitusią Ingridą Šimonytę, užsimerkęs net iš balso neatskirsi, bet geras žmogus, labai vargšais rūpinasi – nepyk, Viliau, viskas tau bus gerai. Biudžetas nors ir ne perteklinis, kaip žadėjai, bet ir be deficito.

Melskimės ir palinkėkime vieni kitiems kantrybės, prasideda baisi reforma vargšų naudai. Kalbėjo, kad neapmokestinamą dydį padidins iki minimumo ir tie, kurie tiek tegauna, bent jau pajamų mokesčio nemokės. Tą lyg ir padarė, prilygino neapmokestinamą DABARTINEI minimaliai algai. Tačiau apie neapmokestinamojo dydžio susiejimą su minimaliu atlyginimu – nei mur mur.

Kitamet minimalią padidins, ir ją gaunantieji vėl turės mokėt pajamų mokesčius, nes neapmokestinamasis dydis liks tik konkretūs, apčiulpti dabartiniai 380 €. Senieji keldavo minimumą ir tuo pat metu neapmokestinamąjį atlyginimo dydį. Revoliucionieriai tuos veiksmus daro atskirai ir suvaidina momentinius gelbėtojus – ir teisingai, juk vis tiek lietuviai po savaitės pamiršta, ką vakar kalbėjot.

Nagi, brangieji mano, nors vieną, tegu pačią mažiausią mokesčių reformytę, kuri būtų davusi bent kokius nors apčiuopiamai esmingus rezultatus valstybei, nepadidinusi mokestinės naštos visiems ir nesujaukusi verslo ir žmonių gyvenimų? Drąsiau, prizas – kelionė į Suvalkus apsipirkti! 

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Nurodykit, mielieji, nors vieną mokesčių sumažinimą, kuris nebūtų mokesčių padidinęs. Subalansavimą, kuris nebūtų išbalansavęs ir sukėlęs chaoso ir erzelio? Pajamų padidinimą, kuris nebūtų dvigubai iškėlęs kainų?

Kas turi vaikų, moka mažiau pajamų mokesčio ir algos gauna daugiau. Dabar valdžia papildomą neapmokestinamą pajamų dydį užraukė, mokesčius atims ir pati vaiko pinigus padalins daug teisingiau – ir dirbantiems, ir ne. Prasigėrę pašalpiniai žiauriai džiaugiasi, nes galės dar daugiau pragerti.

Šreko komandos kurmiai toliau kaip pasiutę mažina mokesčius. Susėdę skaitliukais taukši, kiek sumažės ir bemat sugalvoja kur padidinti, kad dar daugiau atimtų ir jiems nuostolio nebūtų, nes „mokesčių šaltiniai turi būti tvarūs”, ar ne, Viliau Ministre? Vienoj kišenėj paliekat neatėmę daugiau, nes iš kitos paimsit daugiau.

Kai tik prasideda pliurpalai apie mokesčių mažinimą, valdžia primeta, kiek dėl mažinimo praras ir “kompensuoja“ praradimus, keliskart padidindami baudžiauninkams duokles kitose srityse, tokį sumažinimą padidinant jie vadina „mokesčių naštos perskirstymu”.

Reformos visada skausmingos, tai veikiančio variklio remontas užtikrinant, kad mašina važiuotų. Jos daromos ne krizių metu arba daug kainuoja ir visada reikia laukti, kol nauji mechanizmai įsisuks ir duos rezultatą. Normalios valstybės tam ima paskolas, sukandę dantis didina deficitą arba naudoja ekonominio pakilimo metais sukauptas lėšas.

Jūs dar nieko nepadarėt, tik pradedat, šis didesnis biudžetas – ne jūsų darbo rezultatai, o likimo ir ekonominio pakilimo dovana, kurią arba pravalgysit, arba panaudosit ateičiai, nes pakilimas tuoj baigsis. Dabar reikia arba pradėti tikrus, esminius pokyčius, arba geriau nedaryti nieko, nes problemos iki rinkimų nedings.

Nes dirbančių žmonių vis mažiau ir mažiau, jie vis bėga ir bėga, o senių vis daugiau, jie vis sensta ir sensta. Ir tie, kurių vis mažiau, turi užtikrinti vis didesnes pensijas tiems, kurių vis daugiau. Šis uždavinukas nekeičiant sistemos neišsprendžiamas iš principo.

Dabar gi numatyta didžiausia valdiška „reforma” – mokesčius sujungti, kad visi pamatytų, ką iš žmonių atima. Na gerai, tegu pamato, bet ar nuo pamatymo pinigų padaugės? Dėl tokių „pokyčių” niekas nesikeičia, o visų imitacinių mokesčių mažinimų rezultatas seniai visiems aiškus ir akivaizdžiai vykstantis – kainų didėjimas ir didėjanti „atskirtis” – ir kas tokį plastmasinį žodį sugalvojo, kad tik nereikėtų sakyti „neteisybė”?

Valdiškų topų viršūnėje – repas „Atimam per mažai nuo BVP, reikia atimti daug daugiau!” Tik niekas nepasako, kad atėmus pusę iš penkis kartus daugiau gaunančio vidutinio vokiečio jis pragyvens, o iš lietuvio – arba numirs, arba suks mokesčius toliau. Nes susimokėjus viską teks pasiėmus kepurę tūptis prie bažnyčios arba važiuoti britų senėms subinių mazgoti.

Valdžiai svarbiausia, kad tie, kurie ir taip cypdami moka, sumokėtų dar daugiau. Ir vis svaigsta mažinti baisųjį šešėlį, su kuriuo kiek bekovotų – neįveikia ir neįveiks, nes visos priemonės duoda tik šiek tiek didesnį rezultatą, negu pačios kainuoja. Ir žmonės, ir verslas gali prisiderinti prie bet ko, jei tai stabilu. Tik ne prie nuolatinio, chaotiško, be jokios ekonominės logikos ir ryšio su kitais valstybės gyvenimo veiksniais mokesčių kaitaliojimo pagal momentines užgaidas ir politinę naudą.

Pagal principą “vienoj vietoj nupjaunam, kitoj prisiūnam, ir žiūrim, kas gaunasi“ daromos  lyties keitimo operacijos. Jei sistemos negalit ar nenorit keisti – pati  geriausia mokesčių reforma būtų nekeisti nei vieno mokesčio 1000 metų. Užteks melžti tuos, kurie ir taip mokesčius moka ir kasdien stebi, kaip jie ištaškomi.

Net jei žiaurios akcijos ir surinktų dar tuos kelis šimtus milijonų, kurių nesurinks, nieko iš esmės tai nepakeistų. Padidintų dar keliasdešimt eurų pensijas ir pusšimčiu algas valstybiniam sektoriui, pakiltų kainos ir pinigų nebeliktų, visi vos juntami pagerėjimai tame taške ir sustotų, o žmonės kaip bėgę taip bėgtų. Užtat galėtumėt girtis, kaip viską pagerinot.

Artėja greitųjų išmokų bendrovės „Europos Sąjungos Piniginė.EU” pabaiga, niekas tiek mums nebesirengia duoti. Šitą šalį gali išgelbėti ne mokesčių procentėlių perstumdymai, policinės operacijos ir patikrinimai keliuose, o esminis verslo proveržis. Požiūris, kad reikia daugiau atimti ir padalinti, tinka išsivysčiusiai, kultūringai, laisvai ir turtingai valstybei, kuria nesam.

Galų gale leiskit patiems užsidirbti, bent atlaisvinkit kilpą mirštančiam smulkiam ir vidutiniam verslui – šie žmonės viską susikurs patys ir nieko neprašys. Nukraus socialinę sistemą, gyvens geriau, daugiau pirks parduotuvėse, o jūs gausit tą savo PVM.

Argi užsienio gamybos ir inovacijų įmonės nemoka mokesčių, o gal moka mažas algas ir dar vokeliuose? Ar geriau iš socialinio pavydo neįvesti „Sodros lubų” ir pavydėti dar didesnių kitų mokesčių lengvatų? Gailėkit, skrudžai, kad tik žmonės neuždirbtų daugiau – juk jums geriau negauti nieko, tegu investicijos neateis, biudžetas gaus apvalų nulį ir turėsit daugiau išlaikytinių ir įtūžusių skurdžių, ar ne?

europos_sajunga
Europos Sąjunga labai greitai jau nebeduos mums pinigų

Išsigelbėjimas gali ateiti tik iš apačios ir iš atvirumo Vakarų kapitalui ir technologijoms, jums reikia tik sudaryti sąlygas. Kuo daugiau laisvės ir lengvatų, kad žmonės patys užsidirbtų. Kuo mažiau apribojimų ir dar daugiau lengvatų, kad investicijos ateitų. Kuo mažiau biurokratijos, kad viskas eitųsi ne šiaip greitai, bet greičiau ir laisviau, negu pas kaimynus. Įsisuktų verslas –  be bizūno atsirastų daug daugiau pinigų ir viešajam sektoriui, nereikėtų meluoti ir atimti iš vienų, kad pridėtum kitiems.

Užmirškit tas dešimtis mokesčių, kurių ir taip šnypštą surenkat. Nekreipkit dėmesio į valiutos fondo idiotų kliedesius ir nesigvieškit apmokestinti bėdžių golfukus autosalonų savininkų džiaugsmui. Vienas darbo mokestis, vienas kapitalo ir turto mokestis, vienas apyvartos PVM, muitai ir akcizai – tai viskas.

Jokių Sodros kontorų su savo rūmais, nes tai seniai nebe įmoka savo pensijai, o mokestis, imamas iš vienų ir išdalinamas kitiems. Viską tegu surenką VMI, bazinė pensija pagal dabartinius paskaičiavimus iš biudžeto, kitkas – savanoriškai per fondus. Gaila, nenori papildomai draustis – nemokėk ir senatvėj valgyk savo batus.

Tam reikia tik noro mažiau reguliuoti, drausti, atimti ir padalinti. Tačiau to noro valdžioje nėra, o pas dabartinius policininkus net noro norėti nėra. Nes laisva ekonomika neįmanoma be laisvos savivaldos ir politinės sistemos reformos, kurią gali padaryti tik tie, kurie yra sistemos dalis. Todėl to niekada ir nebus.

2017.12.15; 05:00