Joks cirkas neapseina be fokusininkų, nes jie sugeba parodyti kas neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Nesinorėtų mūsų Seimo lyginti su cirko arena, tačiau per jo veiklos 27-erius metus teko išvysti ne vieną fokusą, hipnozės ir net juodosios magijos seansą.
Kadangi daugelis partijų narių einant iš kadencijos į kadenciją, Seime išlieka, panašu, jog išlieka ir fokusus už tikrą pinigą priimantys bei užhipnotizuoti Seimo nariai.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaustęs prie televizorių lengvatikius Kašpirovskis, jau nuėjo į užmarštį, Lena Lolašvili, teikusi paslaugas Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui, „šventinusi“ vandenį ir tualetinį popierių, nei šlovės nei pinigėlių jau nebepelnys, nes jos pranašystės nesipildė. O štai visas darinys, pasivadinęs partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) hipnotizuoja Seimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Nors demokratinių rinkimų mechanizmas nei tautybės, nei tautos nevertina, vietoj jų vertinama pilietybė ir valstybė, tačiau mūsų Seimas, mikliai hipnotizuojamas, palaikant Valstybės vadovams, įteisino demokratijai tautišką svetimkūnį ir net privilegijuotą žemesniu rinkimų barjeru – LLRA. Ir šis partiją imituojantis darinys jau trečią dešimtmetį vedžioja visą Seimą aplink pirštą: pradžiai – leisti į pagrindinį asmens dokumento puslapį asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.
Galiausiai, neatlaikę naujo hipnotizuotojo Tomaševskio skvarbaus žvilgsnio, socialdemokratas G. Kirkilas, buvęs TS-LKD pirmininkas A. Kubilius ir esamas šios partijos pirmininkas G. Landsbergis 2017-05-09 Seimui pateikė projektą, už kurį Seimas balsuos birželio mėnesį. Seimas balsavimui priėmė ir kitą, alternatyvų projektą, kuris, nepažeidžiant Konstitucijos, leistų rašyti asmenvardžius ne pagrindiniame asmens dokumento puslapyje originaliais kitų kalbų rašmenimis.
Prieš balsavimą dėl pasirenkamo projekto Seime, rimtas priekaištas tenka TS-LKD frakcijos daugumai, nes jinai, neapklaususi bei nederinusi reikalo su TS-LKD skyriais, tarsi ištraukusi iš tuščios skrybėlės triušį, atlikusi veiksmą, prilygstantį žemo lygio fokusui, pati pažeidžia Konstituciją, laužo ir savo veiksmu skatina kitus laužyti Seimo nario priesaiką.
Esama padėtis:
Už pirmojo projekto pateikimą balsavo 64 Seimo nariai, prieš – 25, susilaikė 13, už antrojo pateikimą – 53 už, 19 prieš ir 25 susilaikė.
Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, politikos didžiūnai daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.
Galimybė išvengti klaidos šiuo atveju išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų lyderių diktato, balsuojančiųjų valioje.
Vilnius yra pats svarbiausias, Lietuvos valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jo statusas kitoks, Vilnius – Lietuvos valstybės sostinė, todėl jo plėtros ideologijos, paminklų statydinimo reikalus turėtų spręsti Seimas, o ne miesto savivaldybė ar meras, nes miesto savivaldybei priskirtinos tik miesto ūkvedžio funkcijos.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai keistai atrodo, kai svarstant sostinės reprezentacinės Lukiškių aikštės sutvarkymo ir joje paminklo statydinimo reikalus, kaip pilypas iš kanapių su savo asmenine nuomone išlenda Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir dar keisčiau, – tą jo nuomonę kai kurios institucijos imasi rimtai vertinti.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai LR Seimas priėmė rezoliuciją (posėdžio protokolas 2017-04-27 Nr. 118-P-6), kurioje:
prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.;
prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra;
ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.
Seimas, kurį išrinko visa Lietuva, kurio priedermė rūpintis sostinės reprezentacine aikšte, savo nuomonę išreiškė, todėl Vilniaus miesto savivaldybei ir merui, kuriuos išrinko tik vilniečiai, lieka, nors ir turint kitokią nuomonę, geranoriškai prisidėti prie Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo. Kitoks elgesys būtų prilygintas akivaizdžiam sabotažui.
Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.
Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.
Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje – pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.
Tautinė valstybė
Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.
Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.
Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.
Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.
Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.
Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:
Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.
Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.
Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.
Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.
Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.
Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.
Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.
Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?
Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.
Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.
Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.
Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.
Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?
Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.
Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.
Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.
Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.
Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!
Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?
Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.
Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.
Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.
Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.
Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.
Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.
Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla.
Politinis turgelis
Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.
Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.
Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.
Ant prekystalio – didžiausia vertybė
Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!
Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.
Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…
O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.
Išmintingi Lietuvos Antrosios respublikos Konstitucijos kūrėjai, įtvirtinę lietuvių kalbą kaip valstybinę, drauge įtvirtino ir patikimą saugiklį – kalbos reikalus turi teisę keisti, kitaip tvarkyti tik Tauta referendumu.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau mūsų politikai taip įsismagino, taip įsijautė į visagalio šeimininko vaidmenį, kad per pastangas apeiti ar peržengti Konstituciją eina į susinaikinimą.
Andriaus Kubiliaus projektas dėl asmenvardžių rašybos – didžiulė, gal nebepataisoma politinė klaida. Kai tam pritaria ir partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, ir grupė TS-LKD narių, tai – simbolinė TS-LKD savižudybė. Ir ne mažiau tikra.
Protestus prieš projektą paskelbė Vilniaus ir Kauno Sąjūdžio tarybos, Lietuvos laisvės kovotojai (LLKS), kitokio sprendimo iš Seimo tikisi ir 69 tūkst. Lietuvos piliečių. Juk tai uraganas – po jo politinėje arenoje TS-LKD gali nelikti arba liks tik jos draiskalai.
Patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai nepamiršo, kaip Andrius Kubilius, būdamas atsakingu Sąjūdžio sekretoriumi, savo neveiklumu naikino Lietuvos Sąjūdį, jo sąskaita tvirtino Tėvynės Sąjungą, dabar štai toks sprendimas – tarsi pasišauta galutinai sunaikinti TS-LKD, gal net susitarta dėl vietos po kitos, naujos partijos skverneliu.
Žala jau padaryta, tačiau jei projekto autorius atsiimtų siūlymą, padėtį dar galėtų sušvelninti – proga dar neprarasta.
Šviesaus atminimo muziejininkas iš Uoginių Adomas Petrauskas lankytojams sakydavo, kad, be Bažnyčios paskelbtų šventųjų, dar šventa yra Tėvynė, kalba gimtoji ir duona juodoji, todėl kas per rugių lauką plačią brydę mina, paniekina duoną, tas išduos ir Tėvynę.
Juo labiau neatleistina brydė per kalbą.
Komentaro autorius Algimantas Zolubas yra Lietuvos Sąjūdžio, TS-LKD, LLKS narys.
Šylantys orai žadina lietuvių lūkesčius susirasti širdies draugą. Pažinčių svetainės flirtas.lt tyrime paaiškėjo, kad beveik kas antras vienišas lietuvis pavasarį laiko geriausiu metų laiku ieškoti antros pusės.
Ir tai yra geriausias metas ne tik ieškoti, bet ir surasti meilę. Ir viskas prasideda nuo flirto. Ir, jei flirtas neperkrautas melu, neretai pasiseka surasti tikrą meilę.
Vienatvę išgyvena ne tik tūli vienišiai, bet ir politinėje erdvėje – partijos, nesurinkusios pakankamai rinkėjų balsų, todėl nesudarę koalicijų, Seimas ir Vyriausybė, negebantys visaverčiai bendrauti su kaimyninėmis šalimis. Ir, siekdami pabėgti nuo vienatvės, pajusti meilės šilumą, imasi šie dariniai tarpfrakcinio, tarppartinio ar tarpvalstybinio flirto. Kadangi meilė yra didis žmogiškas jausmas, o tuose dariniuose, išskyrus interesus, sunku ką gera rasti, pats flirtas slepia nemeilę, melą. Ir blogiausia, kad tarpvalstybinis flirtas, pamynus pamatines vertybes, tampa antikonstituciniu flirtu.
Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu, kaimynė nuo Lietuvos buvo atplėšusi didelę teritorijos dalį su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę Lietuvos dalį, tačiau abiejų šalių tragiškas likimas su nacių ir sovietų okupacija jas tarsi suartino. Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys, lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos atgimimui ir nepriklausomybės pripažinimui.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Neilgai truko Lenkijos ir Lietuvos meilė. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, net neleido užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.
Labai keistas oficialiosios Lenkijos elgesys pasirodė kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pradėjo kėsintis kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai ėjo išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus Lenkija pradėjo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius.
Toliau dar daugiau: asmens dokumentuose reikalauti rašyti vardus ir pavardes lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotos Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti, žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Tuo metu, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinti, valstybės vyrai iki šiol Lenkijai žadėjo įvairias nuolaidas daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, regis, vadovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017-04-04 Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą pasirašė.
Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Konstitucijos prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti:
Seimo narys Gabrielius Landsbergis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Seimo narys Emanuelis Zingeris, Seimo narys Mantas Adomėnas, Seimo narė Monika Navickienė, Seimo narys Julius Sabatauskas, Seimo narė Dovilė Šakalienė, Seimo narė Rasa Juknevičienė, Seimo narys Edmundas Pupinis, Seimo narė Ingrida Šimonytė, Seimo narys Andrius Kubilius, Seimo narys Kęstutis Glaveckas, Seimo narys Virgilijus Alekna, Seimo narys Eugenijus Gentvilas, Seimo narys Vytautas Kernagis, Seimo narė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Seimo narė Aušrinė Armonaitė, Seimo narys Arūnas Gelūnas, Seimo narys Gintaras Vaičekauskas, Seimo narys Antanas Matulas, Seimo narys Juozas Olekas, Seimo narys Tadas Langaitis, Seimo narys Mindaugas Bastys, Seimo narys Gediminas Kirkilas, Seimo narė Gintarė Skaistė, Seimo narys Dainius Kreivys, Seimo narys Sergejus Jovaiša, Seimo narys Simonas Gentvilas, Seimo narys Jonas Varkalys, Seimo narys Algirdas Butkevičius, Seimo narys Žygimantas Pavilionis, Seimo narys Vitalijus Gailius, Seimo narys Linas Balsys, Seimo narė Aušra Maldeikienė, Seimo narys Algimantas Salamakinas, Seimo narys Algirdas Sysas, Seimo narys Jonas Liesys, Seimo narys Andrius Palionis, Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė, Seimo narė Raminta Popovienė, Seimo narys Rimantas Sinkevičius, Seimo narys Antanas Vinkus, Seimo narys Kęstutis Masiulis, Seimo narys Valentinas Bukauskas, Seimo narys Kazys Starkevičius, Seimo narė Irena Degutienė, Seimo narys Saulius Skvernelis, Seimo narys Virginijus Sinkevičius, Seimo narys Dainius Gaižauskas, Seimo narys Stasys Jakeliūnas, Seimo narys Virgilijus Poderys, Seimo narys Vytautas Bakas, Seimo narė Guoda Burokienė, Seimo narys Mindaugas Puidokas, Seimo narys Zenonas Streikus, Seimo narė Virginija Vingrienė, Seimo narys Valerijus Simulik, Seimo narys Robertas Šarknickas, Seimo narė Vida Ačienė, Seimo narys Tomas Tomilinas, Seimo narys Raimundas Martinėlis, Seimo narys Gediminas Vasiliauskas, Seimo narė Rūta Miliūtė, Seimo narys Justas Džiugelis, Seimo narys Bronislovas Matelis, Seimo narys Arvydas Nekrošius, Seimo narys Kęstutis Smirnovas, Seimo narys Aurelijus Veryga, Seimo narys Bronius Markauskas.
Nejaugi atsisakoma kalbos – pamatinės Tautos ir jos valstybės vertybės?
Pateiktas projektas skelbia:
4 straipsnis. Vardo ir pavardės nurašymas ir perrašymas
Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė.
Užsieniečio vardas ir pavardė rašomi laikantis šių reikalavimų:
1) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles, į oficialius dokumentus nurašomi paraidžiui;
2) vardas ir pavardė, dokumento šaltinyje įrašyti lotyniško arba nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus perrašomi lietuvių kalbos rašmenimis;
3) jeigu tame pačiame dokumento šaltinyje yra vardo ir pavardės įrašai ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, į oficialius dokumentus paraidžiui nurašomi įrašai lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal ICAO taisykles.
ICAO oficialios kalbos yra šešios: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų.
Asmens vardo ir pavardės rašymo tvarka, kaip skelbia projektas, nustatoma Vardų ir pavardžių rašymo taisyklėse. Šias taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (!).
O LR Konstitucija skelbia, kad įrašai daromi tik Lietuvių kalba, Konstitucijos pakeitimai galimi tik referendumo pagalba. Pagal projektą užteks Skverneliui brūkštelti parašą ir turėsime išmokti bent skaityti arabiškai, vartoti visas lotyniškas raides. Ar čia ne apgaulė, ne pasitikėjimo išrinktaisiais praradimas, ne išdavystei prilygstantis, apkaltos vertas elgesys?
Latviai sugebėjo išvengti „flirto“ su lenkais, amerikiečiai, anglai, vokiečiai ir nors itin draugiški lenkams prancūzai, kur lenkų gyvena milijonai, net nesiruošė flirtuoti, o štai lietuvius per flirtą lenkai prievartauja. Ar dar neaišku kodėl? Atsikvošėkite, antikonstituciniu flirtu apžavėtieji, liaukitės leistis vedžiojami apie pirštą, kurio nėra!
Nelengva sukurti įstatymą, kurį būtų sunku peržengti ar apeiti, tačiau kartais kuriami būtent tokie įstatymai ar normatyviniai aktai, pagal kuriuos galima sauvaliauti su stebuklinguoju pasilaiminimu – vsio zakonno.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvoje, regis, sukurta europietiška kultūros ir gamtos paveldo apsaugos sistema, tokią veiklą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimo priežiūra, tačiau sankcijos už pažeidimus, kurių viešai žiniasklaidoje rasime aibes, apsiriboja kokiu nors menkos tvoros išardymu ar bauda, prilygstančia pažeidėjo įgytos naudos šimtajai ar tūkstantajai daliai.
Deja, tokiu būdu nacionalinis resursas – Lietuvos kultūros ir gamtos paveldas toliau naikinamas, o plačioji visuomenė vis labiau netenka galimybių jais tausojamai naudotis.
Skandalingi pažeidimai Kuršių nerijos nacionaliniame parke ar naujausi – Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose, kurių draustiniuose ir miškuose pridygo pilis primenančių verslininkų namų, užgrobta valstybinė žemė, daroma žala gamtai, drastiškiausias per visą 27-metį Vilniaus senamiesčio veido bjaurojimas veja į neviltį eilinius Lietuvos piliečius dėl valstybės institucijų atsainumo ir žeminančio bandymo įtikti brutualiems investitoriams!
Trakai yra Lietuvos perlas, kuriuo žavisi visas pasaulis. Ne tik mes, lietuviai, bet ir visi atvykstantieji svečiai, kuriuos į Trakus atsiveža Seimas bei Vyriausybė.
Deja, šį nacionalinį turtą nuolat siekiama nusavinti ar panaudoti tik savo interesams. Juk neatsitiktinai į Trakų istorinį kraštovaizdį veržiasi nežabojamo godulio apimti, susirūpinimu investicijomis prisidengiantys milijonieriai ir jų patarnautojai.
Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius iki šiol atlaikė (su sveikatos nuostoliais iki infarkto) didžiulį žemgrobių spaudimą. Inirtingą socialliberalės, vėliau darbo partijos narės, buvusios Seimo narės Dangutės Mikutienės puolimą ir pasikėsinimus į Trakų paveldą, šiandien perėmė Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Vytautas Kernagis, advokataujantis verslininkui Dariui Nedzinskui, kuris ruošiasi statyti „Rimi“ prekybos centrą Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio teritorijoje. Seimo narys V.Kernagis taip įsisiautėjo, kad viešoje erdvėje paragino skubos tvarka „neutralizuoti“ vieną iš Lietuvos Respublikos piliečių G.Abaravičių su visų mūsų Trakų istoriniu nacionaliniu parku!
Netenka abejoti, kad naujojo puolimo prieš Trakų istorinį nacionalinį parką esmė yra tas pats neskaidrus, jokių priemonių nesibodintis mėginimas patenkinti privačius įtakingų asmenų interesus viešojo intereso sąskaita, ignoruojant įstatymus ir net grubiausiu būdu keičiant istorinį kraštovaizdį saugančius teisės aktus.
O kad būtų vsio zakonno, Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016-02-09 aktu Nr.KPD-RM-627/1 ne tik sumažino Trakų senamiesčio (un. Nr. 17114) teritoriją, išimdama iš jos D.Nedzinsko projektui reikalingus sklypus, bet ir sudarė sąlygas didinti Trakų senamiesčio aukštingumą iki 8 aukštų su palėpe perimetriniame užstatyme. Ši žinybinė komisija tokį aktą priėmė nesilaikydama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto reikalavimo apie Trakų senamiesčio pietinės ribos sumažinimą informuoti visuomenę prieš 3 mėnesius spaudoje. Aktas parengtas taip, kad sunku suvokti net specialistui, juolab paveldui neabejingiems piliečiams, pakeitimų esmę ir mastą.
Jei kas bandytų įrodyti, jog Pirmajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai labai rūpėjo investicijos, atsigręžę į vertinimo iniciatorius, pamatysite nežabotą godulį.
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą bei kitas institucijas, prašydama padėti apginti viešąjį interesą. Tačiau, kai „investitoriai“ kėsinasi mūsų istorines sostines paversti privačius interesus tenkinančiomis, istorinį paveldą darkančiomis statybomis, susirūpinti turi visa Lietuva.
Lietuvos politinė partija, pasivadinusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), skelbiasi atstovaujanti tautinių mažumų interesams, todėl pretenzingai kišasi į LR Tautinių mažumų įstatymo pakeitimą.
Tokią galimybę jai suteikia įstatymo leidėjo klaidingai ir klaidinamai traktuojamos sąvokos ir toliau su Lenkija pasirašomi įvairūs dvišaliai susitarimai tautinių mažumų klausimu.
Paskelbtame Lietuvos Respublikos tautinių mažumų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte (Žin., 1989, Nr. 34-485; 1991, Nr. 4-117) vartojamos sąvokos:
Tautinė (etninė) mažuma – grupė asmenų, gyvenančių Lietuvos Respublikoje bei laisva valia pasirinkusių priklausomybę ne lietuvių, o kitai tautai ar kuriai nors etninei grupei.
Asmuo, priklausantis tautinei (etninei) mažumai – asmuo, laisva valia pasirinkęs priklausomybę kuriai nors tautinei mažumai ar etninei grupei ir siekiantis išsaugoti savo tautos ar etninės grupės kultūrą – kalbą, tradicijas, papročius, tautinę ar etninę savimonę.
Deja, projekto rengėjai neatsižvelgė į tai, jog taip manipuliuojama sąvokų ir visiškai skirtingų jų sampratų bei taikymo sričių painiava (t. y., kai šalies piliečių tautinės, religinės ar kt. sudėties statistinio tyrimo rezultatai nepagrįstai peršami ten, kur turi būti remiamasi tik mažųjų tautų samprata, kokia ji taikoma Žmogaus teisių bei įvairiose mokslų, o taip pat žmonijos ir jos tautų raidos kultūrinio paveldo apsaugos srityse, visų pirma, kai kalbama apie jau nykstančias ar prie to artėjančias tautas).
Lietuvių niekas negali apkaltinti tolerancijos stoka. VI-oji Tautų mugė – 2014. Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pagal Europos Konvenciją bei Chartiją tautinė mažuma valstybėje yra tautinė-etninė grupė, neturinti pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – totoriai, karaimai ir kt.), arba dėl įvairių istorinių priežasčių su savo etnine[1] teritorija prijungtos prie kitos valstybės. Tad tautinės-etninės grupės, turinčios savo tautinę valstybę už valstybės ribų, kitose valstybėse gali būti laikomos nebent tautinėmis bendrijomis (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.).
Todėl šių tautybių piliečiams taikytini nebent Tautinių bendrijųįstatai, o ne Tautinių mažumų įstatymas. Taigi čia nereikia painioti sąvokų „tautinė mažuma“ ir „tautinė bendrija“, nes jos skirtingos, reiškiančios du skirtingos istorinės kilmės bei priežasties tautinius darinius. Juolab, kad toks lengvabūdiškas žaidimas jomis gultų dideliais, bet nepagrįstais įsipareigojimais ir per sunkia našta mažos tautos ir mažos valstybės biudžetui. Kita vertus, toks jokiomis įpareigojančiomis tarptautinėmis sutartimis ar deklaracijomis nepagrįstas privilegijos pripažinimas automatiškai reikštų absurdišką, istorinės tiesos neatitinkantį nesamos kaltės prisiėmimą, jog Lietuva yra dalies esamų teritorijų okupantė, prijungusi svetimas etnines žemes.
Mūsų LR Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas. Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai su žiniasklaida, klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie klysta, (sąmoningai?) klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Tačiau Lietuvoje to net negali būti, nes čia ne Ispanija (katalonai, baskai) ar Turkija (kurdai), kur nuo seno gyvena tautinės mažumos, savo laiku nesukūrusios savo valstybių ir šiandien įeinančios į kitų valstybių teritorinę sudėtį.
Taigi, patys klaidingai vartodami terminiją, klaidiname savo ir kitus ES valstybių piliečius, tokiu būdu lyg norėdami sumenkinti lietuvių valstybinės kalbos statusą, iškraipyti Lietuvos istoriją, Konstituciją bei užsitraukti nepagrįstus įsipareigojimus, ir ne tik įteisinti jau dabar patiriamas niekuo nepagrįstas didžiules išlaidas, bet atverti vartus vis didesniems reikalavimams ir šantažui. Tuo naudojasi priešiškos Lietuvai jėgos, primesdamos ES rekomendacijas(!), taikomas, siekiant išsaugoti tautines mažumas, bet ne kitataučių bendrijas, ne jų diasporas (kad ir kokiais keliais šalyje atsidūrusias).
Paradoksas: LR Konstitucijoje tautinių mažumų nėra, o tautinių mažumų įstatymas buvo sukurptas, siekiama svarstyti jo pakeitimus. Trumpai tariant, LLRA veikėjai vis dar vedžioja aplink pirštą, kurio nėra, žiniasklaidą, Seimą, Vyriausybę, prezidentus.
Maža to, mes įsteigėme ne Tautinių bendrijų, bet Tautinių mažumų departamentą, tuo tiesiog prašydindamiesi, kad LLRA mus ir toliau terorizuotų, atitraukdama dėmesį ir lėšas nuo realių, skubiai spręstinų šalies problemų, ir tuo savo elektoratui įrodinėdama savo veiklos žūtbūtinumą.
Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Civilizuotas pasaulis, vertindamas mažąsias, nykstančias tautas bei saugodamas jas, kaip unikalios tautinės kultūros reliktą nuo išnykimo, joms taiko tautinių mažumų įstatymus. Tautinėms bendrijoms toks įstatymas netaikomas, jų kultūrinio paveldo (pvz., kalbos) išnykimui joks pavojus negresia, nes yra to paveldo saugotojos – tautinės valstybės už tos valstybės, kurioje gyvena ši diaspora, ribų.
Tiek tautinių mažumų, tiek tautinių bendrijų nariai, jei jie yra Lietuvos piliečiai, yra lietuviai (lietuvių pilietinės tautos atstovai), nors ir yra kitokios tautinės kilmės, todėl jie privalo laikytis Lietuvos įstatymų, neturėtų naudotis jokiomis privilegijomis, tuo ne tik skurdindami šalies biudžetą, bet ir mažindami valstybės galimybę atlikti šios šalies kamieninės tautos kultūrinio paveldo saugotojos ir puosėlėtojos pareigą (vengti to įpareigoja ir Chartija, ir Konvencija!).
Lietuvos lenkų pretenzijos sau taikyti Tautinių mažumų įstatymą ir tuo pelnyti išskirtines privilegijas yra absurdiškas nesusipratimas. Šiandien Lietuva kitataučiams visos šalies sąskaita daro tokias išimtis švietimo ir ugdymo srityje, kokių sau neleidžia didžiulio biudžeto valstybės. Senos demokratijos šalyse tautinės mokyklos tik savaitgalinės ir tik privačios. Darbo dienomis visi moksleiviai lanko mokyklas valstybine kalba, kadangi jie turi lygias su kitais piliečiais teises būti informuoti, t. y., valstybės pareiga juos taip edukuoti, kad jie nesijaustų atskirti, diskriminuojami, kad suprastų visą valstybėje cirkuliuojančią informaciją, būtų lygiomis teisėmis integruoti į šalies gyvenimą. Tai turėtų suvokti ir įsisąmoninti įstatymų leidėjai ir vykdytojai. Deja, tebėra kitaip.
Tautinės bendrijos nori įstatymo, kuris įtvirtintų jiems mažumų teises, tautinių bendrijų kalbos vartojimą viešajame gyvenime. Tautinių mažumų įstatymo projektas Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos. Parlamente ne kartą registruoti ir skirtingi įstatymų projektai, įteisinantys nelietuviškų pavardžių rašybą asmens dokumentuose. LLR akcijos skatinama lenkų tautinė bendrija, save neteisėtai įsivardijanti tautine mažuma, tarsi smaugiama kelia šurmulį Lietuvoje ir Lenkijoje. Tam rimtų motyvų ji neturi, todėl panašu, kad siekia autonomijos Rusijos ar Lenkijos sudėtyje.
Lenkų bendruomenė Lietuvoje sudaro vieną procentą visos pasaulinės lenkų diasporos. Beveik dvidešimt procentų visų už Lenkijos ribų esančių lenkiškų mokyklų yra Lietuvoje, ir visos jos čia yra valstybinės! JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokykla, Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.
Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau neleidžia. Mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai ir tik pagal Lenkijos aprobuotą programą.
Lietuvoje lenkų ugdomąja kalba šiuo metu mokosi 15 tūkst. moksleivių. Valstybės biudžeto projekte buvo skelbiama, kad 2010 metams mokinio krepšelio lėšos (iš to mokamos algos mokytojams, keliama kvalifikacija ir t.t.) vienam mokiniui – 3310 litų. Lenkakalbėms mokykloms šis krepšelis yra 15 proc. didesnis. Taigi, vienam lenkų mokyklos mokiniui jis bus lygus 3806 litų. Dar Lietuva skiria vadinamas aplinkos lėšas, tai yra mokyklos išlaikymui, apšildymui, valymui. Vienam mokiniui vidutiniškai sunaudojama 1500 litų aplinkos lėšų. Taigi, viso vienam mokiniui lenkų ugdomąja kalba reikėtų 5306 litų metams. Visiems 15 tūkst. moksleiviams lenkų ugdomąja kalba lenkiškų mokyklų išlaikymui Lietuva per metus sumoka 80 milijonų litų. Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar nenukenčia dėl to mokyklos su dėstomąja valstybine (lietuvių) kalba? Beje, Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje. Taigi – privilegijos, prabanga lenkams – lietuviškų mokyklų sąskaita (beje, nusižengiant Konvencijai ir Chartijai, perspėjančioms, kad visos privilegijos mažumoms tik tada skiriamos, jei tuo nebus daroma žala kamieninei tautai).
Gal Lietuva kaip nors pažeidžia lenkų tautinės bendrijos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją? Žinotina, kad ne visos valstybės apsiėmė vykdyti Chartijoje išvardytas rekomendacinio pobūdžio priemones (jos net nėra privalomos!). Kai kurios apsiribojo tik tuo, kad dokumente pripažino kažką esant tautine mažuma, tačiau nieko jų atžvilgiu neįsipareigojo. Lietuva iki šiol iš ES priekaištų dėl tautinių bendrijų ar mažumų teisių ribojimo neturėjo.
Tautinių mažumų sąvoka atsirado ne kaip pramoga iš dyko buvimo, ne kad būtų proga atsirasti papildomoms privilegijoms ar politiniams postams, kurie iš idėjų trūkumo, neišsilavinimo, asocialumo gali net ir separatizmo kryptimi pakreipti kitatautės bendruomenės raidą, o tam, kad
a) gelbėtų nykstančias tautas bei kalbas (visų pirma senąsias, nemutavusias);
b) būtų sumažinta priežasčių nacionaliniams konfliktams dėl po II pasaulinio karo perbraižytų valstybių sienų ir dėl to ne vienoje vietoje dalis tautos ir dalis jos etninės teritorijos „prisiūta” prie kaimynų teritorijos. Lietuvoje tautinės mažumos (karaimai, totoriai ir kt.) yra globojami, iš jų pusės pretenzijų Lietuvos valstybei negirdėti.
Jei jau Lenkija save mums pristato pavyzdžiu, tai ir daryti reikia taip, kaip Lenkijoje bei kt. Vakarų šalyse: įstatyme išvardijama, kas konkrečiai laikomas tautine mažuma ir turi teisę į valstybės biudžetui pakeliamas privilegijas (išvardijama, kokias konkrečiai). Dabar tas lėšas 25 metus eikvojo ne tie kam priklausė, nors už tuos pinigus ir totoriai, ir karaimai galėjo jau daug dėl savęs padaryti!
2017.03.19; 06:44
[1] Teritorija laikoma tautos etnine teritorija, kai mokslo įrodyta, jog ši tauta yra joje čiabuvė, pirmtakė, šeimininkė, kurią rado vėliau čia atklydusios tautos. Jog ji pirmoji čia įsikūrė kaip etnosas su savo unikalia (t. y., nuo kitų skirtinga) kalba, kultūra, tradicijomis, pasaulio samprata. Visos kitos tautos čia atsirado vėliau, dėl pačių įvairiausių priežasčių, taip pat ir dėl kolonizacijos bei okupacijų.
Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio.
Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“
1940 – 1941-ųjų tragedija
Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.
Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?
Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija
Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.
Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.
Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.
Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.
Arkadijaus Vinokuro knyga
Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“
Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.
Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.
Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.
Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.
Lenkiškasis aspektas
Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.
Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.
Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?
Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?
Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.
Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.
Kaip skelbia žiniasklaida, Lenkijoje padaugėjo antisemitizmo apraiškų. Varšuvos universiteto tyrimų centras nustatė, kad 2014–2016 metais padidėjo tolerancija kalboms, kurstančioms neapykantą žydams. Tai ypač būdinga jauniems lenkams, interneto vartotojams.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį tyrimą atliekant buvę apklausta 1000 suaugusiųjų ir 700 jaunuolių. Tik 23 proc. apklaustų lenkų prisipažino teigiamai vertinantys žydų tautybės žmones. 2015 metais šis skaičius buvo penkiais procentiniais punktais didesnis.
Tyrimo autoriai tolerancijos antisemitizmui augimą sieja su islamofobijos paaštrėjimu ir didesniu nusiteikimu prieš migrantus. Varšuvos universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad musulmonų baimė, kilusi 2014–2016 metais, dar pakurstė žmonių nusistatymą prieš žydus. Tai nepriklauso nuo jų amžiaus ar politinių pažiūrų. Tyrimas rodo, kad 2016 metais 37 proc. apklaustųjų išreiškė neigiamą požiūrį į žydus, o pernai tokių žmonių buvo 32 procentai.
Daugiau kaip pusė (56 proc.) respondentų teigė, kad nepriimtų į savo šeimą žydo. Tai 10 proc. daugiau negu 2014-aisiais. Apie trečdalį apklaustųjų tvirtino, kad jie nenorėtų gyventi žydų kaimynystėje. Apie 11 proc. suaugusiųjų ir 24 proc. jaunesnių lenkų prisipažino retkarčiais pasisakantys prieš žydus.
Antisemitizmo apraiškų padaugėjimo siejimas su islamofobija, regis, neturi pagrindo, nes žydams islamas tiek pat artimas kaip lenkams budizmas, todėl kaltinti žydus islamo plėtra Lenkijoje turėtų būti absurdiška.
Jei čia pat palyginimui padarytume apklausą Lietuvoje, įtariu, kad gautume panašius rezultatus, nors čia islamofobijos apraiškų neteko girdėti. Priežasties reikėtų ieškoti kitur.
Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Nors žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas.
Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas.
Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbė Rūta Vanagaitė. Ar tai tautos kaltės išpažinimo bei atgailos apeigos, ar tautinio kiršinimo vajaus sudedamoji dalis?
Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl po panašių rašinių ar akcijų pasipila komentarai, tarp kurių pakanka antisemitinių ir net teisėsaugos dėmesio vertų. Panaši padėtis Lenkijoje, todėl ir vertinimai panašūs.
Paskutiniojoje Virginijaus Savukyno LRT televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Kalbintas knygos autorius pasakojo, kaip jis apklausė žydšaudžių vaikus bei anūkus dėl holokausto vertinimo. Jis perskaitęs 426 LAT (Aukščiausiojo teismo) nutartis ir 75 tomus baudžiamųjų sovietinių metų bylų, iš jų atrinkęs 35, su kuriomis susijusius holokausto dalyvių artimuosius ir kalbinęs. Ar autoriaus siekis buvo nuoširdžiai užjausti nekaltus holokausto dalyvių artimuosius? Tai labiau panašu į keršto siekį tiems artimiesiems, kad jie ir kiti žinotų, jog jo tėvas ar senelis buvo žydšaudys. Juk A. Vinokuro interviu su vaikais, vaikaičiais yra autentiškas KGB persekiojimams. Ko nepadarė sovietai, dabar daro Vinokuras su Savukynu.
Dera užjausti autorių dėl jo šeimos tragiško likimo, tačiau ar žuvusiųjų atmintį p. Vinokuras savo knyga įamžino, ar tik esmingai prisidėjo prie besitęsiančio antisemitizmo skatinimo vajaus? Jis ir skaitytojas nesunkiai ras delfi.lt, 15 min.lt interviu (Arkadijus Vinokuras: Holokausto vykdytojų palikuonys – irgi aukos) komentaruose pakankamai antisemitinių pasisakymų, nes Vinokuras kagėbistiniu būdu galimai prievartavo žydšaudžių palikuonius. Kita vertus, sukeltas šaršalas komentaruose – gera dirva antisemitizmo provokatoriams kedenti juos, rodyti, kokie antisemitai tie lietuviai.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija (užduotis) – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia, kokios nedraugiškos šalies užduotį vykdo? Patys ir per draugiškos šalies nedraugišką „žydšaudžių medžiotoją“.
Žydiškos ar kitokios kilmės lietuviai (Lietuvos piliečiai) turi būti vertinami vienodai, kaip lietuviškos kilmės lietuviai, todėl kiršinimus, nesantaikos provokavimus būtina atpažinti, juos pasmerkti.
Atkreiptinas dėmesys į sostinės mero Remigijaus Šimašiaus Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, siejamus su jo siekiu pataikauti kitataučiams, žinoma, turint tikslą įgyti jų balsus per rinkimus.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip skelbia žiniasklaida, Vilniaus meras R. Šimašius asmenine iniciatyva iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.
Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras siekia įsiteikti kitataučiams, sau jų balsus medžiojo.
Visiems aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas. Valstybinės lietuvių kalbos ir kiti norminiai dokumentai gatvių pavadinimus įpareigoja rašyti valstybine kalba.
Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, į kitas kalbas negali būti verčiami. Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas jau ne liberalus, o įstatymų pažeidimą demonstruojantis elgesys. Visiems tai matoma, aišku, tik liberalizmu perdėm susitepliojusiai Valstybinės kalbos inspekcijai – nė motais.
Juk viešąjį interesą gindama, inspekcija ne juokingomis baudomis už Lietuvių kalbos įstatymo pažeidimus, o per teismą galėtų nubausti merą, asmeniškai iš jo išskaičiuojant išlaidas, padarytas minimoms lentelėms sukurti, pagaminti, pakabinti. Pagrindas tam pakankamas: yra neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė.
Nejaugi Valstybinei kalbos inspekcijai tokie akibrokštai nebado akių? Jei ji valstybinė, neturėtų būti bedantė. Jei tokia dar nėra, šiuo atveju turi gerą progą dantis pagaląsti.
Didelė garbė svetimą kalbą mokėti, didelė gėda savosios gerai nemokėti. Dionizas Poška
Baigiasi 26-ji nepriklausomos Antrosios Lietuvos respublikos metai, tačiau Seimų nariai ir Valstybės vadovai (!) taip ir neišmoko taisyklingai kirčiuoti žodžių Lietuva, parlamentas, departamentas. Dažniau nei kitus valstybės tarnautojus juos girdime per radiją, matome televizoriaus ekrane. Kai išgirsti politiką bandantį įtikinti, kad jis eina koja kojon su Lietuvà (turi būti Líetuva), pasitikėjimas juo iškart dingsta.
Ar šito reikia jiems ir mums?
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bandžiau asmeniniais laiškeliais paskatinti kai kuriuos politikus išmokti minimus ir dar kitus, dažnai vartojamus žodžius taisyklingai kirčiuoti, tačiau pastangos, regis, nuėjo perniek.
Paprašiau buvusį Lietuvos radijo diktorių, kirčiavimo mokiusį radijo ir televizoriaus diktorius, filologą Darių Bulavą paruošti dažniau vartojamų žodžių kirčiavimo pavyzdžius.
Jis maloniai sutiko ir atsiuntė lauknešėlį.
Lauknešėlį drauge su kalėdiniais ir naujametiniais linkėjimais siūlau politikams priimti ir gerai įsidėmėti (daug kartų sau kartoti).
Atkreipkite dėmesį į kelių populiarių žodžių taisyklingą norminį kirčiavimą.
(PASTABA:Minimų žodžių kirčiavimas kitaip yra grubi kalbos klaida, atsiradusi dėl neigiamos įtakos lietuvių kalbai rusų kalbos kirčiavimo modelio.)
Dar vieno vertalo iš rusų kalbos kirčiavimas:
Vardininkas Pabaltijỹs (34b kirčiuotė)
Kilmininkas Pãbaltijo
Naudininkas Pãbaltijui
Galininkas Pãbaltijį
Įnagininkas (su) Pãbaltiju
Vietininkas (kur, kame) Pabaltijyjè
Šauksmininkas (o) Pabaltijỹ!
(PASTABA:Šitasgeografinis vietovardis kirčiuojamas taip pat kaip žodis: pasiuntinỹs, pãsiuntinio, pãsiuntiniui, pãsiuntinį, su pãsiuntiniu, pasiuntinyjè, pasiuntinỹ! Šis pavadinimas liko tik istoriniuose ir geografiniuose tekstuose. Šiuolaikinėje komunikacijoje jį keičiame terminu „Baltijos šalys, Baltijos valstybės“.)
Privalu išmokti taisyklingai kirčiuoti ir dabar išpopuliarėjusį žodį – alkohòlis (2 kirčiuotė). Kiti linksniai kirčiuojami taip: alkohòlio, alkohòliui, alkohòlį, alkoholiù, alkohòlyje; alkohòliai, alkohòlių, alkohòliams, alkoholiùs, alkohòliais, alkohòliuose.
„Lietuvos“ kartu su būdvardžiu „graži“taisyklingo kirčiavimo pavyzdys:
(PASTABA:Ypatingą dėmesį siūlau atkreipti į naudininko linksnio moteriškos giminės būdvardžio (kam?) „grãžiai Lietuvai“ kirčiavimą. Kirčiuoti reikia ne galūnę, bet šaknį. Ši taisyklė galioja ir kitiems moteriškos giminės naudininko linksnio būdvardžiams, įvardžiams, skaitvardžiams bei dalyviams: (kam?) báltai, júodai, (man) pãčiai, kókiai, kitókiai, víenai, añtrai, trẽčiai, nẽšančiai ir t. t.)
Politikai, kalbėdami apie biudžetą ir mokesčius, turėtų išmokti taisyklingai kirčiuoti ir šiuos žodžius:
Visuose variantuose kirtis išlieka tame pačiame skiemenyje kaip ir atraminiame žodyje „mókestis“, dėl kurio kirčiavimo niekas neabejoja. Niekam neapsiverčia liežuvis pasakyti „mokẽstis“, o jo vediniuose jau ir nueinama į lankas.
Dar atkreipkime dėmesį, kad lietuvių kalbos žodyne nėra žodžio „įtakoti“. Ji reikia keisti junginiu „daryti įtaką“.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kai šviesaus atminimo rašytojas Jonas Mikelinskas, matydamas išskirtinį žydų genocido eksploatavimą žiniasklaidoje, kėlė klausimą, kodėl toks genocidas apsireiškė tolerantiškoje kitataučiams Lietuvoje, niekas iš mūsų rašytojų bei intelektualų nepanoro nei šio klausimo tyrinėti, nei apie tai diskutuoti, o žydų tautybės rašytojo oponentai trumpai jam atsakė: „Mums nesvarbu, kodėl toks genocidas buvo, mums svarbu, jog jis buvo“.
Šių eilučių autorius straipsnyje „Žydų genocidas – atoveikis į klaidatikystę“ bandė atsakyti į rašytojo keltą klausimą, tačiau nei prieštaraujančių jo iškeltoms priežastims, nei joms pritariančių žiniasklaidoje nesulaukė. Kodėl? Ar klausimas nebereikalauja atsakymo, ar užtenka pasakyti – „buvo“ – ir plačiai eskaluoti šį genocidą, įvardinant lietuvių tautą esmingai prie jo prisidėjus?
Beveik kasdien pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų.
Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus. Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus vėl skelbia Rūta Vanagaitė. Vėl bus reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“, į kurį suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.
Tarsi mūsų kiršintojams neaišku, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Todėl vanagaitėms, valatkoms, kanovičiams, sutkams, ivaškevičiams, tapinams nereikėtų teisti Lietuvos, kurios tada nebuvo – ji buvo okupantų gniaužtuose. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.
Todėl, kai šiomis dienomis plačiai kalbama, kad lietuviai nei iš šio, nei iš to tarsi paklaikę pradėjo šaudyti savo kaimynus žydus, J. Mikelinsko klausimas kodėl išlieka aktualus. Kai kuriems žydų tautybės veikėjams, reikalaujantiems atsiprašymų, atgailos, Lietuvą skelbiantiems esant žydšaudžių tauta, vertėtų giliau susimąstyti, objektyviau vertinti įvykius, pripažinti ir savo tautiečių klaidas ir kaltes. Tačiau tarp tų rėksnių, tikėtina, yra pakankamai apmokamų. Jie nesuinteresuoti mąstyti, o juolab pripažinti, jog įtemptoje psichologinėje karo atmosferoje šaudyti galėjo ir sąmoningai psichologiškai apdoroti, nekalbant apie tam naudotus kriminalinius nusikaltėlius, kalinius.
Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti zadanija – sukelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius. Nejaugi zadanijos vykdytojai nenutuokia kokios nedraugiškos šalies per draugiškos šalies žydšaudžių medžiotoją užduotį vykdo?
Susidaro įspūdis, kad tikrąją genocido priežastį norima nuslėpti. Ir panašu, kad vien mesdami kaltinimus kitiems, keldami reikalavimus atsiprašyti bei atgailauti, priežastį slepia, aiškintis vengia patys kai kurie žydų veikėjai. Ar nepanašu, jog žydams slėpti genocido priežastį, būti amžinai nuskriaustaisiais yra naudinga? Juolab, kai tarsi mūsiškiai provokuoja antisemitizmo vajų.
Kaip skelbia žiniasklaida, Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškilmingai atidenginėja Rusų, Varšuvos, Islandų, Totorių ir kt. gatvių pavadinimų lenteles su tų tautų rašmenimis ir net pavadinimų vertimais iš lietuvių kalbos į atitinkamą kalbą.
Algimantas Zolubas, šios replikos autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiekvienam aišku, jog taip prieš rinkimus meras sau kitataučių balsus medžioja. Kaip politikui, ir jam turėtų būti aišku, kad medžioklė nelegali – tikras brakonieriavimas.
Rusai, lenkai ir kitos kitataučių bendrijos, išskyrus karaimus ir totorius, nėra tautinės mažumos, nes jų bendrijos turi valstybes už Lietuvos, kurioje gyvena, ribų, todėl šiomis kalbomis Lietuvoje užrašų neturi būti, nes draudžia mūsų įstatymai.
Taip pat įsidėmėtina: gatvių pavadinimai yra tikriniai daiktavardžiai, todėl į kitas kalbas negali būti verčiami.
Vilniaus merui kalbamo reikalo neišmanyti ir dar pažeidžiant įstatymus savo neišmanymą demonstruoti viešai, švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas užrašų kūrybai ir gamybai – politikui su tokiu bagažu – ne tik sarmata, negražu, bet dera susimąstyti apie atsistatydinimą. Įstatymų vykdymo priežiūros institucijoms būtina nedelsiant imtis užkardomųjų veiksmų.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netikrumu vadinama tikros žinios stoka, abejonė. Daug netikrumų pasaulyje ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną – netikrą žmogų.
Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas – politika. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios.
Trumpai tariant, mūsų tikrovė – su netikrumais.
Netikra nepriklausomybė
Ar Lietuva, paskelbdama savo nepriklausomybę, tikrai ją atgavo? Žiūrint į naują žemėlapį, matant sienas su pasienio postais ir muitinėmis, pasaulio valstybių teisišką pripažinimą, tarsi abejonių neturėtų būti. Tačiau, jei gilinsimės į esmę, matysime, jog atsiskyrimas nuo SSRS – teritorinis, kosmetinis, paženklintas tik LKP atsiskyrimu nuo SSRS KP.
Į Nepriklausomybę Lietuva atėjo su visu sovietiniu paveldu, su visa teisine sistema, su buvusia valdžia, su tais pačiais teismais ir teisėjais, prokuratūra, su ta pačia Rašytojų sąjunga, su ta pačia penkis dešimtmečius komunistinėje „šviesoje“ ugdyta tarybine liaudimi, nebemokančia ne kolchoziškai ūkininkauti.
Prisijungdama prie Vakarų demokratinių valstybių sąjungos, Lietuva tik formaliai tapo demokratine respublika, tačiau su kitokia demokratija, nes liko priklausoma nuo vidinio sovietinio paveldo. Po nepriklausomybės paskelbimo dar bandyta kratytis sovietinio šleifo, tačiau desovietizacijos įstatymo net nebandyta priimti, o liustracija apsiribojo tik dalies KGB neetatinių darbuotojų slapta „išpažintimi“ VSD „klebonui“ Mečiui su pastarųjų įslaptinimu.
Nusikaltimų Tautai organizatoriams ir tiesioginiams vykdytojams nei plaukas nuo galvos nenukrito, LKP CK pirmasis sekretorius tapo prezidentu, KGB etatinis darbuotojas, persekiojęs paskutinį Aukštaitijos partizaną, tapo Vidaus reikalų ministru, Valstybės saugumo departamentui (VSD) leista vadovauti galimai sovietinės orientacijos veikėjams Mečiui Laurinkui, Jurgiui Jurgeliui ir net KGB rezervistui Arvydui Pociui. Jie be jokių karinių nuopelnų Lietuvai dar buvo „įšventinti“ į generolus.
Sovietinė partinė nomenklatūra, atsiskyrusi nuo SSRS KP, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo į valstybines institucijas atsinešė nusistovėjusius partinius ryšius, įpročius, telefoninę teisę. Kitų partijų krištolinėmis taip pat nepavadinsi, nors jų nariai ir nepriklausė sovietinei nomenklatūrai, jų elgesyje dažniau rasime ne idealus, o interesus, ne būties dalykus, o buities reikaliukus.
Mūsų neva demokratinių partijų knibždėlyne tebevyrauja keliskart persikrikštijusi, tačiau iš sovietinių vystyklų neišlipusi bedvasė valdančioji Socialdemokratų partija, naujos partijos seka valdančiąją, todėl ir demokratija sovietinė, todėl ir nepriklausomybė netikra.
Partijų imitavimas
Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos Respublika 1918 m. buvo sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis – krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra konservatyvi, t.y. sėsli, darbšti, gerbianti savo praeitį, tradicijas, iš jų stiprybę semianti.
Todėl būtų natūralu, jog Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos – tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti ne ideologijų, o grupinių interesų pagrindu, daugelis jų ne tik neprisideda prie valstybingumo tvirtinimo, bet jam kenkia. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę – Rytams, centrą – neutralumui, tūnojimui arba sąstingiui. Nors visos partijos privalėtų laikytis vienos politinės krypties – kurti ir tvirtinti valstybę, dauguma Lietuvos politinių darinių žvalgosi naudos, utilitarinių interesų tenkinimo.
Partijų dirbtinumą, imitavimą atspindi jau patys jų pavadinimai. Lietuva yra demokratinė respublika, todėl priedas prie partijos pavadinimo ,,demokratinė“ yra dirbtinumo požymis, nes demokratinėje respublikoje nėra ir negali būti nedemokratinių politinių darinių; niekas jų prievarta nekuria, prievartinės narystės nėra.
Įvairūs socialdemokratai, liberaldemokratai, piliečiai demokratai, krikščionys demokratai, naujieji demokratai patvirtina darinių nenatūralumą, jų maskuotą veikimą prisidengus demokratijos kauke. Dirbtinumą ar iškrypimą ženklina priedai ,,nuosaikieji“, ,,modernieji“, ,,naujieji“. Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų).
O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos Respublikos socialdemokratiją.
Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai – destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią, prilygstančią palaidumui laisvę.
Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paverst verslu.
Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,,šluotos“ politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai atsiranda kitos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią, ,,liaudį“ lengva mulkinti, valdyti, turėti iš jos naudą.
Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.
Netikri vadovai
Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusifikacija). O vadovu visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė judintų iš tūnojimo, skatintų siekti idealų, grįžti į tikrosiomis vertybėmis grindžiamą gyvenseną.
Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas.
Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės prezidentu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio, labiausiai nepriklausomybei nusipelniusio už jį vadovo iki šiol nepamatė. Gėdingai pasielgė tautos dauguma, kai išrinko ne tikrą Lietuvos patriotą Stasį Lozoraitį, o okupacinės valdžios nomenklatūrininką Algirdą Brazauską. Panašiai nutiko su premjerais, Seimo ir savivaldybių vadovais.
Pilietinė visuomenė ar liaudis?
Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo sovėtskij narod – sovietinė liaudis, litovskij narod– lietuviška liaudis. Todėl tą imperinę valstybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė su Kovo 11-ąja pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos išsaugoti.
Būčiau neteisus, jei tvirtinčiau, jog sovietinei liaudžiai prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos Respublika pilietinės visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų žeminėse.
Reikia pripažinti, pilietiškumo didžiajai tautos daliai užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo užteko atgavus nepriklausomybę, kai reikėjo ginti Seimą, kitus svarbius valstybės objektus. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo. Gaila, mūsų kasdienybėje jo pritrūksta.
Ar tikri rinkimai?
Demokratinį valdymą numato demokratiški, išreiškiantys piliečių daugumos valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu. Jei valstybės gyventojas tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs su pagrindiniu valstybės įstatymu (konstitucija), kurį labai retas rankose laikė, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią, balsuoti emocijų pagrindu.
Visokios ,,švytuoklės“, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose, ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas yra ,,liaudies“ emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Emocijoms sukelti, rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau prisipažįsta, kad mandatą iškaulijo sukeltų emocijų dėka. Kol rinkimai vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.
Ar tikra valstybė?
Jei tvirtinama, jog partijos netikros, vadovai netikri, netikra pilietinė visuomenė, rinkimai netikri ir netikri išrinktieji, natūraliai kyla klausimas: ar tikra valstybė? Iškart atsakysime – dar netikra. Teiginiui patvirtinti argumentų – daugybė. Kai kuriuos paminėsime.
Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Seimo valdančioji dauguma šią priedermę sėkmingai ištrynė.
Netikroje valstybėje valdžios vyrai ir moterys – liaudies tarnai – gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už šeimininkės (liaudies) atstovus.
Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valstybė pati, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus ir tuo tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.
Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra, aukščiausiuose postuose yra daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kolaborantų.
Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.
Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų nematyti, dangstyti ar nutylėti – nevalia. Ir ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus, paviešinus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. O tai – pilietinės visuomenės ir ypač valdžių galioje ir valioje, jų priedermė ir pareiga.
Tarę, jog valstybė dar netikra, kartu teigiame, – valstybę jau turime. Džiaukimės, kurkime ir tvirtinkime tikrąją.
Netikros ašaros
Verkšlenimas Lietuvoje tapo įpročiu, mada; jį skatina žiniasklaida, visose valdžios struktūrose išlikę seni prašymų reikalautojai. Atgavome Laisvę ir Nepriklausomybę, atgavome teisę į nuosavybę, į anksčiau uždarytas bažnyčias; laisvai keliaujame į užsienius; nebereikia mūsų vaikinams eiti į rekrūtus nei žemintis duodant priesaiką pavergėjui: atsikratėme nuolatinės baimės būti ištremtiems ar įkalintiems.
O vis tiek verkšlename. Verkšlenam, nes reikia mokėti už įvairias paslaugas, nes neduoda ,,gero“ darbo, nes reikia grąžinti neteisėtai užvaldytą turtą, verkšlenam ir dėl to, kad kiti neverkšlena, nes kažkas šoka labdaringą Vienos valsą, nes neturime to, ką kitas turi. Pasidairę Vakaruose, matysime, jog iš tikrųjų sąlyginai apie 60 proc. Lietuvos gyventojų skursta, tačiau atsigręžus į Rusiją, Baltarusiją, pamatysime, kad palyginti gyvename ne taip jau blogai, ekonominiai ir socialiniai rodikliai gerėja sparčiau. Panagrinėjus skurstančiųjų sluoksnio sudėtį, rasime, jog ten yra asmenų, užsiregistravusių darbo biržoje, tačiau turinčių ir važinėjančių lengvaisiais automobiliais, dalyvaujančių šešėliniame versle. O didžiuma pasivadinusių elgetomis yra simuliantai, asocialūs asmenys, tinginiai, girtuokliai.
Ašarų pakanka ir valdžioje, kai iš tiesų nežino kaip, nemoka dirbti (tačiau kėdės neužleidžia), kai partija liepia daryti prieš jo paties įsitikinimus, ar tik apsimeta, kad kažkas jį verčia, nors iš tiesų jį verčia tik jo savanaudiškas interesas. Nes per virtinę nesėkmių (ir dėl valdžios kaltės!) praradę ir idėjas, ir turėtus įgūdžius, žinias, žmonės jaučiasi dar kartą įskaudinti, nes susidaro toks įspūdis, jog jie dėl visko kaltinami, o nemokšos viršuje tik nusipurto balos, į kurią buvo įpuolę, purvą, ir toliau sau klesti po dvi pamainas dirbančiųjų sąskaita.
Ar tos netikros ašaros nėra kenksmingos pačiam verksniui? Ar neuždirbtos lėšos, neatlyginta labdara nežeidžia, neveda į aklavietę? Mokslas ir patirtis į šiuos klausimus atsako vienareikšmiškai: kenkia, žeidžia, žlugdo, nes žmogus gyvena taip, kaip jis galvoja, o ne atvirkščiai.
Marksistiniai ideologai kalte kalė, jog būtis yra pirminė, o sąmonė antrinė, žmogaus mąstyseną apsprendžianti jo būtis, jog mąsto taip, kaip gyvena. Šį klaidingą mokymą paneigė iškiliausi mokslininkai ir gyvenimo patirtis. Pasirodo, teigiamu arba pozityviu mąstymu pakeitę neigiamas, pesimistines mintis, galime įgyti stebuklingų galių, sulaukti teigiamų permainų savo gyvenime. Taip tvirtina pozityvaus mąstymo pionieriai Napoleonas Hilas, Jozefas Merfis, Tomas Šercas. Mokslininkai tvirtina, jog 90 proc. žmogaus galių yra sutelkta pasąmonėje, o tik mažiau nei 10 proc. – sąmonėje. Pačiame žmogaus organizme sąmoningai valdomi tik penki jausmai, o pasąmonė valdo šimtus gyvybiškai svarbių jausmų (širdies ir kvėpavimo ritmas, kepenų, skrandžio ir kitų organų veikla). Pasąmonė savo galias išreiškia ir išorinėje mūsų veikloje, gyvenime.
Tomas Šercas teigia: ,,Kiekvieną mintį, kiekvieną idėją, kiekvieną fantaziją ir kiekvieną išraišką lydi jausmai. Kaip kūno ląstelės turi specifinę struktūrą ir, kibernetiniais ryšiais susipynusios su visu kūnu, priklauso vienos nuo kitų, lygiai taip ir mintys sudaro tvarkingą sistemą. Jos siejasi vienos su kitomis, panašias mintis pritraukdamos, o tas, kurios trukdo bendrai minčių eigos krypčiai, atstumdamos.
Iš šių pavienių minčių junginių galiausiai susidaro idėjos, aiškūs vaizdiniai, kurie, logiškai sutikrinti su turima patirtimi, duoda pradžią veiksmams, tampantiems realybe. Taigi, realybė išauga iš minčių, kitaip tariant, realybė yra minčių konstrukcija“. Jozefas Merfis savo knygoje ,,Pasąmonės galia“ moko: ,,Pakeiskite savo mintis ir jūs pakeisite savo gyvenimą“.
Esame Kūrėjo galiomis apdovanoti, būtį kuriame patys, o, žinant, jog verkšlenimai žlugdo, patys turime keltis, kibti į kūrybą. Apsidairykime, kiek gražių pasiekimų jau turime, jų nematyti gali tik akys, kurias dar dengia tebepučiama raudona migla, alkoholis ar netikros ašaros. Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo darbšti, o ne verkšlenanti, sunkumus įveikė paėmusi, arklą, knygą, lyrą, o jei reikėjo – ginklą. Todėl netikrų ašarų reikia atsisakyti, o tikrąją, paprastai viešumos vengiančią, reikia surasti, nušluostyti.
Tik žinant tikrą padėtį, ją galima keisti geidžiama linkme. Liūdna, jog tokia ydinga – su netikrumais – mūsų tikrovė, tačiau niekam iš šalies ji nerūpi, niekas neateis ir jos nepakeis. Ją keisti turime patys. Iš gyvensenos šalinti kas netikra – tik mūsų galiose.
Šiuos „linkėjimus“ siunčiu Delfi.lt redakcijai, Vaikų teisių apsaugos tarnybai, ŠMM, Lygių galimybių kontrolierei ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai už ištisinį, nevaržomą ir nekontroliuojamą lytinio gyvenimo viešinimą, skatinimą, propagavimą žiniasklaidoje per visas 24 valandas paroje su beveik pornografiniais paveikslėliais ir nešvankiomis antraštėmis.
Stop ženklas, kurio kai kada reikėtų paisyti ir žiniasklaidai, ir valstybės institucijoms.
Kodėl mes turime išlaikyti įvairių biudžetinių tarnybų, institucijų darbo vietas (kiek jų per visą Lietuvą yra?), jei jos nieko, išskyrus atsirašinėjimus apie norvegišką žiniasklaidos ar vaikų teisių kontrolierių patirtį, negali?
Jei nesi tas, kas tik imituoja, jog čia ginamos vaikų teisės į nedrumsčiamą vaikystę, į vaikišką pasaulį, tai visų pirma privalai reguliariai ir nuolat sekti, kad nebūtų įstatymų pažeidimų, o ne vos porą savaičių po to, kai kažkokia „bjauri boba“ skundą parašo… Gavusi tos priekabios „zanūdos“ laišką, turėtum kad ir ant tanko įlėkti į Delfį, gal net arešto kažkuriai portalo daliai pareikalauti.
Delfis, žinoma, „pasiteisins“, jog tekstas atsiveria tik po to, kai atsakai į klausimą, ar tau jau 18. Jis visus idiotais laiko? Paspausti „taip“ ir pirmokas moka! Ir kas iš to, kad tekstas, neva, apsaugotas, jei jo porno esmė antraštėje apnuoginta ir nuotraukoje atskleista, iš tolo rėkte rėkia. Labai panašu, jog, viliodamas vaikučius, portalas mėgaujasi pedofilija.
Kitą kartą redakcija teisinsis, jog ne jie autoriai, kad „tik“ perspausdina svetimą turinį… Tai atsakingai, kritiškai rinkis, ką perspausdinti! O gal teisininkai privalėtų pasidomėti, ar ne laikas iš „Delfio“ ir kitų tokių redaktorių atimti tėvystės ar motinystės teises? Juk jų vaikai irgi raštingi – yra, arba bus.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei redakcija negali be porno puslapių apseiti, tai jų turinys neturi pirmojo puslapio antraštėse atsispindėti. Darykite atskirą rubriką suaugusiems, jei iš sekso pelno siekiate. Padarykite apsunkintą įėjimą į rubriką – per registraciją kad ir e-paslaugos portale. Tie, kam tokia tema rūpi, susiras, kaip narkotiką randa.
Nebijokit, prisiekusių suaugusių rubrikos lankytojų neprarasit, prarasit tik vaikus. Nebent būtent šito baiminatės – prarasti ją skaitančius vaikus. Kodėl dabar, kad ir kokį puslapį atsiverstum (pvz., šiuo atveju atverstas puslapis apie VRK), nori nenori tau brukama į akis nuotrauka ir antraštė Trys veiksmingi būdai nuteikti merginą oraliniam seksui. Antraštė, verta patvorių valkatų, o ne išsimokslinusių specialistų tvarkomo portalo bei jo skaitytojų.
Tiesa, dar Delfis gali teisintis, esą, spausdino ir gydytojų perspėjimus, kokiomis ligomis tai gresia, atseit, „abiem pusėms žodį suteikia“. Gal greit sulauksime, kad ne tik aukoms, bet ir žudikams leis atvirauti, kvalifikacijos kėlimo kursą čia išdėstys? Apie kokią portalo socialinę atsakomybę galima kalbėti, jei net po gydytojų įspėjimo apie pavojus nenutraukė šios turiningos veiklos propagandos, bet ją tęsia, ir dar vulgaresnę, vaikams dar kenksmingesnę? Leidimas redakcijai tai tęsti – vaikų išdavystė.
Kalbamu reikalu turėtų susidomėti teisėsauga: reikėtų surinkti portalo ekranuose buvusių ir esamų vaizdų kopijas ir sudaryti medžiagą baudžiamajai bylai kelti. Po tiekos laukimo metų tikėtis, jog tuo užsiims algas už vaiko interesų apsaugą gaunančios „kompetentingos“ institucijos, kad jos atliks savo pareigą, jau neišeina.
Vilniuje Odminių gatvėje ant namo pažymėto 10 numeriu 2012 m. rugsėjo 23 d. buvo atidengta memorialinė lenta prelatui Mykolui Krupavičiui.
Ant to paties namo, netoliese 2015 m. liepos 17 d. atidengta lenta Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatui, Lietuvos kariuomenės vyriausiajam kapelionui monsinjorui Alfonsui Svarinskui, nes jie čia gyveno. Pirmosios lentos iniciatorius buvo monsinjoras A. Svarinskas, autorius architektas Mindaugas Kerys, antrosios iniciatorė – Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, autorė skulptorė Daliutė Ona Matulaitė.
Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškalbingos lentų nuotraukos: pirmosios bareljefas atitinka M. Krupavičiaus portretą, užrašai ryškūs, todėl lenta laikytina meno kūriniu. Iš antrosios žvelgia visiškai nepanašus į A. Svarinską asmuo, užrašus galima perskaityti tik palypėjus kopėčiomis: („Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“), todėl kurpinys laikytinas kūrybinės minties aborto išdava, skirta iškilios asmenybės užmarščiai.
Kodėl A. Svarinsko lentos sukūrimui nebuvo pasirinktas M. Kerys vien dėl profesionalumo ir pasiteisinusio kūrybos stiliaus, o D. O. Matulaitė, galima nesunkiai suvokti: pirmąjį projektą finansavo Vilniaus savivaldybė, antrąjį – Seimas, o čia jau suma „apvalesnė“.
Paminklinė lenta Alfonsui Svarinskui atminti. Tačiau užrašas beveik nematomas.
Lentos A. Svarinskui atidengimo metu renginio dalyviai pastebėjo ir aptarinėjo akivaizdų lentos broką, o netrukus visuomeninės organizacijos, kadangi nei su velionio artimaisiais, nei su visuomeninėmis organizacijomis projektas nebuvo derintas, kreipėsi į Signatarų klubą ir Seimą dėl lentos pakeitimo, tačiau jau paminėtos ir antrosios monsinjoro mirties metinės, o lenta nepakeista.
Labai panašu, kad užrašas neišryškintas sąmoningai, nes, ištrynus vardą, ištrinama atmintis apie žmogų; monsinjoras nėjo į kompromisus dėl vertybinių dalykų nei su sovietais, nei su dabartine valdžia, todėl atminimo įamžinimas buvo tik suvaidintas, tik pademonstruota įamžinimo regimybė.
Norėdamas išsiaiškinti netoleruotiną padėtį, šių eilučių autorius telefonu kreipėsi į Signatarų klubo prezidentę B. Valionytę, tačiau pastaroji, neneigdama lentos prastos kokybės, tepaaiškino, kad lentą kūrusi tituluota skulptorė (tarsi jos titulas kompensuotų blogą kokybę), Seimas esąs lentos savininkas, todėl ji nuo tolimesnio lentos reikalo atsiribojanti.
Minimu reikalu susirūpino ir į atminimo lentos tvirtintojus kreipėsi vyskupas Jonas Kauneckas. Tikėtasi, kad titulų garbintojai į vyskupo kreipimąsi atsilieps, kad akibrokštui prilygstanti padėtis bus nedelsiant pakeista, tačiau niekaip nesureaguota.
Ar tokiu Signatarų klubo ir Seimo elgesiu neprovokuojamas monsinjoro artimųjų ir laisvės kovotojų nesankcionuotas žingsnis – esamą lentą pašalinti ir pritvirtinti naują? Elgesys negarbingas, nedoras.
Žinoma, jog visų energijos šaltinių ištekliai, priklausomai nuo vartojimo, mažėja.
Tačiau yra toks energijos šaltinis, kuris nuo vartojimo tik pasipildo, gausėja. Tai – gandai, paskalos.
Pažįstamas literatas prasitarė, kad paruoštoje spaudai jo knygoje apie Mažosios Lietuvos ir Suvalkijos rašytojus bus kalbama ir apie Salomėją Nėrį, bus aprašyta jos ir profesoriaus Juozo Ereto meilės „istorija“.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gyriau literatą už kūrybą, tačiau priekaištavau dėl paskalų priminimo.
Kai kurie pramanai, paskalos ar tikri, tačiau nereikšmingi faktai, jei jie susiję su įžymiomis asmenybėmis ir turi abejotiną atspalvį, išsiskiria išskirtiniu gyvastingumu, tampa tų asmenybių prielipu.
Antai, Julija Žemaitė buvo gera rašytoja, tačiau turėjusi meilužį ir rūkiusi pypkę, Adomas Jakštas-Dambrauskas buvo iškilus dvasininkas, tačiau turėjęs menką klausą, prastai giedodavęs.
O štai profesorių Juozą Eretą, šveicarą, Lietuvos pilietį ir patriotą, iškilų katalikiškos visuomenės veikėją ištikęs netikėtas dalykas: ar jis buvo įsimylėjęs Salomėja Nėrį, ar Salomėja Nėris buvo jį įsimylėjusi, tačiau meilės būta!
Tik neaišku, ką tuo prielipu norima pasakyti, nes kaltinimas atrodo anekdotiškai: „ar jis kailinius pavogė, ar jam kailinius pavogė, tačiau jis susijęs su kailinių vagyste“.
Salomėja Nėris. J.Penčylos šaržas.
O gal norima abu pažeminti: S. Nėrį – įsimylėjo vedusį vyrą, o J. Eretą – nes ją lyg ir viliojęs, lyg ir priešingai – deramai neatsiliepęs į poetės meilę, dėl to pastaroji nuėjusi į klystkelius? Labiausiai tikėtina, jog tikslas – paliežuvauti.
Salomėja Nėris – talentinga poetė, jausmų ir aistrų kamuolys: klupo ir kėlėsi, patyrė trapiai būtybei sunkiai pakeliamas dvasines ir fizines kančias, mirė neaiškiomis aplinkybėmis Maskvoje.
Poetė daugelį mylėjo. Pirmoji jos meilė buvęs Jonas Grinius. Už Broniaus Zubricko buvo pasiryžusi ištekėti. Jos dienoraščiai ir eilės nekelia abejonių, jog ji buvo įsimylėjus J. Eretą, žavėjosi Juozu Tysliava.
Tačiau perskaitę vieną jos poemų, galėtume teigti, jog ji žavėjosi ir J.Stalinu, o karo metais, neišsiskyrusi su vyru, tragikomiškai susituokė su etatiniu sovietų saugumiečiu Piotru Veržbilovskiu.
Karo metais, išgirdusi, kad žuvo jos vyras B. Bučas, bei gelbėdama savo sūnelio gyvybę, Salomėja ištekėjo už kilusio iš Suvalkijos socialinio aprūpinimo komisariato inspektoriaus Petro Veržbiliausko (Piotro Veržbilovskio).
Kai 1944 m. gavo žinią, jog B. Bučas gyvas, parašė jam ir, grįžusi su sūnumi į Kauną, vėl gyvenimą susiejo su Buču. Negailestingos ligos užklupta, ligoninėje S. Nėris pasikvietusi kunigą, atlikusi išpažintį ir įteikusi jam nespausdintų eilėraščių rinkinį.
Kunigas eilėraščius perdavęs partizanams. Pogrindinėje spaudoje buvo išspausdintas jos eilėraštis „Tolimas sapnas“:
Sakykloj kalba – keista! – Jisai – iš Galilėjos: – Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo!
Kam labai rūpi Salomėją įvardinti puolusia moterimi, teatsigręžia į Šv. Marijos Magdalietės istoriją.
Ar dera profesoriui priekaištauti, kad neatsiliepė į poetės meilę, dėl ko neva pastaroji nuėjo klystkeliais? Kokia tragedija būtų ištikusi profesoriaus šeimą, jei į tą meilę būtų atsiliepęs, nesvarstoma. Paliežuvavimui „istorija“ patogi: poetė buvo profesorių įsimylėjusi, vadinasi, jis su ta meile „susijęs“…
Praėjo dešimtmečiai, iš Amžinybės nei poetė, nei profesorius nieko nepatvirtins ir nepaneigs, tačiau „istorija“ nepamirštama, tebekedenama: greta poetės vardo velkasi J. Stalinas, greta profesoriaus kaip dėmė – Salomėja. Anot Antano Vienažindžio, ar velioniui kas kryžių stato, ar kas peikia ar keikia, jam vis tiek pat. Tačiau gyviesiems poetės ir profesoriaus artimiesiems – ne vis tiek pat. Ne vis tiek pat ir talentingos poetės, ir Lietuvai labai daug nusipelniusio profesoriaus gerbėjams.
Juozas Eretas – Jakaitis (Joseph Ehret). Archyvinė nuotrauka.
Viename iš Čikagoje leidžiamo dienraščio „Draugas“ numerių (2001 09 26) Julijos Švabaitės-Gylienės iš esmės gerame rašinyje „Dar apie Salomėja Nėrį“ radau, kad kai Salomėja buvo įsimylėjusi Joną Grinių, „pradėjo ją vilioti vokiečių kalbos profesorius Juozas Eretas, vis dažniau ir dažniau paskaitos metu į ją težiūrėdavo…“, o 1927 m. birželio 9 d. po egzamino profesorius pagriebęs pabučiavo Salomėjos ranką.
Ir kas čia tokio? Gal netradiciškai, tačiau įspūdingai ir gražiai profesorius padėkojo už labai gerai išlaikytą egzaminą.
O jei iš meilės? Ar meilė – dėmė, yda, o ne Didžiausias Dievo įsakymas?
Ne tik paskalose, bet ir Antano Vienažindžio, Antano Baranausko, Maironio kūryboje rasime, kad ir jie mylėjo.
Tačiau, jei tos meilės ir būta, ji buvo tyra, tauri, globojanti, nes apkalbamieji liko ištikimi savo pašaukimui, kaip ir gilių krikščioniškų pažiūrų profesorius Juozas Eretas – savo šeimai.
Tai ir yra rimčiausi liudijimai, paneigiantys visas paskalas.
Meilė – ne kailinių vagystė, ne dėmė, o taurus jausmas, apie kurį nevalia skalambyti alubariuose ar su politika susietuose renginiuose. Ir su nešvariu įdaru – žiniasklaidoje.
Šveicarą, daugiausia nusipelniusiu Lietuvai, turėtume laikyti profesorių Juozą Eretą. Pradėjęs 1918 m. reikšmingą darbą Lietuvos informaciniame biure Lozanoje, 1919 m. atvyko į Lietuvą. Sunkiais Nepriklausomybės kovų metais pirmas iš inteligentų stojo į Lietuvos kariuomenę eiliniu savanoriu, priėmė Lietuvos pilietybę, profesoriavo Kauno universitete, su užsidegimu ugdė visuomenės dvasinę ir fizinę kultūrą.
Juozas Eretas – Jakaitis (Joseph Ehret). Archyvinė nuotrauka.
Čia jis vedė savo buvusią studentę Oną Jakaitytę, šeima išaugino penkis vaikus: sūnų Juozą, filologą, dukras Aldoną, dramos aktorę, Laisvę, piešimo mokytoją, Birutę, tarnautoją, ir Juliją, mokytoją.
Po rytietiškos carinės nakties Lietuvoje vakarietiškoji dvasia sklido per S.Šalkauskį, K.Pakštą, P.Dovydaitį, P. Kuraitį, tačiau neužteko S.Šalkauskio idėjų, P.Dovydaičio apaštalavimo, K.Pakšto žaibiškų šūkių. Kaip po žiemos miego laukams reikalinga pavasario perkūnija želmenims pabudinti, visuomenei reikėjo dinamiškos, imponuojančios ir veržlios asmenybės. Tokį vaidmenį puikiai atliko J.Eretas.
Kai 1941 m. buvo priverstas išvykti iš sovietų okupuotos Lietuvos, grįžo į kilmės tėvynę, dirbo Lietuvai iki akis užmerkė. Profesoriaus misija visuomenės dvasinei kultūrai kelti tautoje paliko tokį užtaisą, kokio užteko Lietuvos Bažnyčios rezistencijai, partizaniniam karui, Dainuojančiai revoliucijai, o kreipimasis „Užmirštaisiais baltais“ į pasaulio valstybių bendrijos sąžinę, be abejonės, paskatino Antrosios Lietuvos Respublikos pripažinimo de jure lietų.
Tik derama padėka ir pagarba Šveicarijos sūnui, Lietuvos piliečiui ir tikram patriotui tarsi nepareikšta…
Atsigręžiu į prieš tris dešimtmečius įvykusį atsitiktinumą, paskatinusį susidomėti Eretu.
Stotyje iš kairės į dešinę: Vaclovas Markevičius, Doris Oberviller, Žaneta Markevičienė, Algimantas Zolubas. 1984 metai; A.Zolubo archyvo nuotrauka.
Dar sovietinės okupacijos metais Vilniaus geležinkelio stotyje mane kažko paklausė ponia, kalbėjusi neblogai lietuviškai, tačiau su aiškiu užsienietišku akcentu. Ji paaiškino, kad esanti Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos turistų grupės vadovė, o lietuviškai kalbėti ir rašyti ją mokęs jos kaimynas Bazelyje prof. Juozas Eretas. Tą pavardę žinojau iš Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudos bei tos kartos ateitininkų. Jei mums vaikams, Šarkalieknio piemenėliams Ereto pavardė jau buvo žinoma, tai vyresnioji karta iš jauno profesoriaus, Lietuvos kariuomenės savanorio jau stiprybę sėmė. Dar žinojau, kad J.Eretui su šeima 1941 metais pavyko pasitraukti į Vakarus.
Pastebėjusi mano itin didelį susidomėjimą profesoriaus likimu bei veikla užsienyje ir man pasiūlius artimiau su ja susipažinti, ponia sutiko, prisistatė esanti Doris Oberviller, psichologė.
Prof. J.Eretas ją ne tik lietuvių kalbos mokęs, bet supažindinęs ir su didinga Lietuvos praeitimi, todėl ji šį kraštą pamilusi ir kartais randanti galimybę atvykti į Lietuvą kaip turistų grupės vadovė ar norėdama pagilinti lietuvių kalbos žinias čia organizuojamuose kursuose užsieniečiams Vilniaus universitete. Nors jinai turėjo sovietinės valdžios apibrėžtą judėjimo galimybę, kartą su savo „Žiguliu“ ištrūkau su ja iš Vilniaus ir parodžiau Kernavę. Su ašaromis akyse ji tvirtino: kokia didinga ir kokia graži Lietuva… D.Oberviller iš savo akiračio nebepaleidau.
Kitais metais, atvykusi su turistų grupe, ji atvežė ir slapčia man perdavė J.Ereto bičiulių parašytą ir 1971 metais Brukline išleistą jo 75 metų sukakties proga knygą „Didysis jo nuotykis“ (Prof. J.Eretas tarnyboje Lietuvai). Garbingo Šveicarijos sūnaus, dvasios galiūno, pasirinkusio antrąja tėvyne Lietuvą ir jai tarnavusio iki mirties (karstas pagal jo valią buvo uždengtas iš JAV atvežta lietuviška trispalve), asmenybė padarė tokį įspūdį, kad iš įvairių šaltinių po žiupsnelį kaupiau žinias apie profesorių, D.Oberviller dėka susipažinau su Šveicarijoje gyvenančiais ir apsilankiusiais Lietuvoje jo vaikais Laisve, Julija, Birute ir Juozu. Jie per mane perdavė Vytauto Didžiojo universitetui tėvo archyvą.
Kęstutis Jankauskas, Juozas Eretas (antras iš kairės), Birutė Eretaitė, Aldona Vasiliauskienė, Elmaras Koller, Julija Eretaitė – Koller, Algimantas Zolubas. 1996 metai (A.Zolubo archyvo nuotrauka).
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pasinaudodamas surinkta medžiaga, parašiau rašinį į žurnalą „Katalikų pasaulis“ (1990 m. gruodžio 19 d). Tai buvo pirmas rašinys jau nepriklausomos Lietuvos spaudoje apie priverstinai užmirštą Eretą, jo nuopelnai Lietuvai tapo iškelti į viešumą, tačiau jo žmona, penkis vaikus krikščioniška dvasia išauginusi motina, pirmoji profesoriaus pagalbininkė visuomeninėje veikloje, iškili užsienio kalbų mokytoja, savotiška tremtinė, tarsi buvo neįvertinta, pamiršta.
Profesoriaus sūnus Juozas, 1996-aisiais atvykęs kartu su seserimis Birute ir Julija į Lietuvą minėti tėvo 100-ąsias gimimo metines, kalbėjo:
… Atvykus į Šveicariją mūsų gyvenimas pasikeitė: tėvelis, įsipareigojęs kaip istorijos ir vokiečių kalbos mokytojas, dėstė savo pagrindines šakas vienoje Bazelio prekybos mokykloje, visi vaikai, įstoję į Šveicarijos mokymo įstaigas, stengėsi kaip geriau išsilavinti savo srityse. Tik viena mamelė, mūsų mamelė, pasiliko namuose.
Diena iš dienos kruopščiai darbuodamasi kaip šeimininkė, mokydama savo vaikus svetimų kalbų, visuomet pilna švelnios paguodos ir sielos raminimo nusivylusiems vaikams, be paliovos blaškytiems tarp Rytų ir Vakarų pasaulėžiūrų reikalavimų.
Algis Liepinaitis. A.Zolubo archyvo nuotr.
Atsidūręs Šveicarijoje, mūsų tėvelis buvo sugrįžęs į savo pirmąją tėvynę, atvykusi į Šveicariją, mūsų mamelė jautėsi kažkaip ištremta į svetimą šalį, praradęs savo antrąją tėvynę Lietuvą, mūsų tėvelis atrado savo gimtąją žemę, savo gimtinę, mūsų mamelė prarado viską. Taigi šiandien, iškilmingai minėdami laisvoj Lietuvoj mūsų tėvelio 100-ąsias metines, negalime neprisiminti mūsų motinos kartaus likimo arba netgi užmiršti jos tremties metus laisvoj Šveicarijoj. Savo drąsiais užmojais mūsų tėvelis išgarsino Lietuvos vardą Europoje ir užjūryje, mūsų mamelė sunkiais laikais su ilgesiu ir širdgėla turėjo guosti neramias vaikų širdis.
Prie koplytstulpuio – Aldona Vasiliauskienė su anūkais (A.Zolubo archyvo nuotr).
Jums – audringas šveicaras, mūsų tėvas, mums vaikams – kukli Lietuvos moteris, kuriai nebuvo lemta sugrįžti į jos tėvų žemę. Jos vietoje mes atvykome Lietuvon; audiatur et altera pars (tebūnie išklausoma ir antroji pusė).
Minint profesoriaus J.Ereto 105-ąsias gimimo metines prie Katalikų teologijos fakulteto Vytauto Didžiojo universitete rūmų, fakulteto dekanas mons. Vytautas Steponas Vaičiūnas pašventino koplytstulpį, skirtą šio prieškario fakulteto buvusiai studentei Onai Jakaitytei-Eretienei ir profesoriui Juozui Eretui-Jakaičiui.
Koplytstulpį projektavome ir drauge kūrėme su tautodailininku medžio drožėju Ipolitu Užkurniu, jis ąžuolo kamieną apsiautė iš to paties ąžuolo išdrožta lietuviška Trispalve, viršutinėje dalyje apgyvendino Rūpintojėlį. Vilniaus kombinatas „Dailė“ pagal mano užsakymą pagamino Vytį ir Šveicarijos herbą-kryžių, metalinę plokštę su įrašu: Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbūdžių Onai Jakaitytei-Eretienei 1898–1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui-Jakaičiui 1896–1984, juos įtvirtinau koplytstulpyje. Dabar Rūpintojėlio prieglobstis kažkiek paliudijo, kad ir antroji pusė buvo išgirsta.
Čikagoje gyvenusį inžinierių Algį Liepinaitį pasiekė mano rašinys apie Eretą „Katalikų pasaulyje“, o jis, pasirodo, glaudžiai bendravo, susirašinėjo su profesoriumi. Tarp mūsų užsimezgė glaudus bendravimas ir bendradarbiavimas. Iš A.Liepinaičio gavus studijos „Užmirštieji baltai“ (Die vergessenen Balten) vokiečių bei kitomis kalbomis. Man teko rūpintis jų vertimu į lietuvių kalbą ir 2001 m. išleidimu 5000 egz. tiražu. Studija buvo parašyta 1972 metais vokiečių kalba Bazelyje, skirta Mano Baltijos draugams, – tiems kurie tėvynėje be laisvės ir tiems, kurie laisvėje be tėvynės. Kitus raštus rašęs lietuviškai, rašydamas studiją vokiečių kalba, gal autorius ją adresavo platesniam skaitytojų ratui, o gal numatė galimą vertimą į kitas kalbas.
Pašto ženklas, kuriame: Juozo Ereto – Jakaičio portretas.
Tauraus Amerikos lietuvio Algio Liepinaičio, suvokusio studijos reikšmę Lietuvai, rūpesčiu ji buvo išversta į anglų, prancūzų, italų, ispanų ir portugalų kalbas, platinta tarp ambasadorių, diplomatų, žurnalistų, pasiekė 1975 m. Helsinkyje įsteigtą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją.
Jei iki tol nacių ir sovietų slaptas 1939 m. susitarimas nebuvo žinomas, po studijos paskelbimo jis buvo plačiai išviešintas. Tarsi priekaištą pasaulio valstybių bendrijai studijos pradžioje autorius pacitavo smerkusį Rusijos imperinę politiką Markizą de Kiustinė (Marquis de Custine): Neteisybė užsimiršta, gėda praeina, o grobis lieka. Helsinkio Konferencijoje platinti „Užmirštieji baltai“ sovietų delegacijai padarė sprogusios bombos efektą.
Lietuvoje atsilankę Ereto dukros Laisvė ir Julija man užsiminė, kad tėvelio atminimui Lietuvos paštas galėtų išleisti pašto ženklą. Dailininkas Antanas Rimantas Šakalys, jau kūręs „Užmirštųjų baltų“ viršelį, sukūrė pašto voko ir pašto ženklo su Ereto atvaizdu projektą.
Tačiau, turėdamas pašto reikmenų leidybos „monopolį“, Lietuvos paštas jo nepriėmė, o į daugkartinius raginimus išleist savąjį neatsižvelgė. Tuomet, kai mūsų Seimo rūmuose 2000 m. rugpjūčio 19 d. posėdžiavo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės X Seimas, pirmininkaujančius paprašiau siūlyti ir priimti rezoliuciją su raginimu Lietuvos paštui išleisti pašto ženklą prof. J. Eretui atminti. Tokia rezoliucija buvo priimta. Galiausiai Lietuvos paštas raginimą išgirdo, 2003 m. sausio pabaigoje pasirodė pašto ženklas skirtas J. Eretui (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė).
Kauno savivaldybės rūpesčiu 2006-10-12 pažymint J.Ereto110-ąsias gimimo metines ant namo Rotušės a. 23/2 Kaune, dalyvaujant atvykusiems iš Šveicarijos sūnui ir jauniausiajai dukrai, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“. Jos kūrėjas dail. Leonas Adomkus.
Juozo Ereto rūpesčiu 1973 metais išleistas ir išplatintas atvirukas su užrašu: „Baltijos tautos reikalauja išvesti okupacinę kariuomenę”.
Memorialinė lenta ant namo, kuriame vaikystėje bei sugrįžęs iš Lietuvos gyveno J.Eretas, Bazelyje atidengė (sukūrė ir pagamino tauragiškis skulptorius Algirdas Bosas) Lietuvos visuomenininkai ir Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės atstovai 2010 m. spalio 15 d. su įrašu dviem kalbomis: In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896–1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens; Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Juozas Eretas-Jakaitis 1896–1984.
Kas penkeri metai JAV A. Liepinaičio ir kitų išeivių rūpesčiu vyko J. Ereto paminėjimai. Lietuvoje J. Ereto vardas pradėtas garsinti atgavus nepriklausomybę ir atkūrus LKMA. Gera žinoti, kad apie jį kalbėta konferencijose, skirtose J. Eretui ar kitoms asmenybėms, kurias organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademija, Baltoskandijos akademija ar VDU (1994, 1996, 1998, 2001, 2003 ir 2004 metais), susitikimuose bei kitokiuose renginiuose, vykusiuose Vilniuje, Kaune, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Kupiškyje bei mažesniuose miesteliuose. Jų aktyvi organizatorė ir dalyvė buvo dr. Aldona Vasiliauskienė.
Tačiau visi paminėti akcentai tėra tik kuklios pagarbos ir padėkos ženklai profesoriui Eretui. Artėjant profesoriaus 120 metų gimimo sukakčiai (g.1889-10-18), Vytauto Didžiojo universiteto, kurio profesoriumi J.Eretas buvo, kuriam perduotas jo archyvas ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos, kurios metraštį profesorius daugelį metų redagavo, garbės reikalas būtų pasirūpinti Juozo Ereto-Jakaičio raštų išleidimo programos sudarymu, o Lietuvos valstybės – esmingas padėkos ir pagarbos ženklas netolimoje ateityje – jo raštų išleidimas.
Artėjant 120 metų sukakties minėjimui būtų gera išgirsti paminėtų institucijų įsipareigojimus vietoj pažadų.
Kai tokie paukštyčiai – kurtiniai – rengiasi tuoktis, jie taip burbuliuoja, kad negirdi šūvių, kai čia pat brakonieriaujantis medžiotojas pyškina jų nuotakas.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labai panašų reiškinį stebime Seime, vyriausybėje, teismuose, vietos savivaldybėse bei jiems atskaitingose institucijose, kai partijos pradeda rengtis rinkimams. O jau audringų rinkiminių kampanijų metu, nelygu vagys per ilgas šventines dienas, brakonieriai, savi ir iš svetur, paniekinę visus įstatymus, gali pačią valstybę iš panosės pagrobti.
Reikia pastebėti, kad ir visuomenė ne savo valia įtraukiama ne tik į paukštyčių burbuliavimo klausymą, bet ir į patį burbuliavimą. Antai, dar rinkiminei kampanijai neprasidėjus, po Lietuvą jau keliauja piršliai melagiai ir kviesliai, o per jų apžavus ir visuomenė nebeatkreipia dėmesio nei į kraustomas savo kišenes (dažniausiai per skubotai priimamus įstatymus), nei į kitas tykančias grėsmes, nebesitelkia priešintis – mitinguoti, piketuoti.
Štai Lietuvoje vardų ir pavardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis dar neįteisinta, o teismai jau priiminėja sprendimus, leidžiančius dokumentuose rašyti pavardę su raide „w“. Liepos 30 d. tokį akibrokštą pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis, prieš septynetą metų sugebėjęs savo nutartyje Seimo narius išvadinti marginalais ir sulyginti su „mambu-jambu“ genties čiabuviais.
Ir ką? Seimas, tarsi susitaikęs su teisėjo nustatytu „mambu-jambu“ statusu, tyli ir tebesimurkdo dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose tvarkos projekto. Šiuo atveju įžvelgiamas ir interesų konfliktas, kai būtent tokį asmenvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai: vienas iš iniciatorių turi kitatautę žmoną, kitas – už kitataučio ištekėjusią dukrelę, trečia ir pati ne lietuvė, taigi, jai natūraliai nerūpi derama valstybinės kalbos apsauga nuo korozijos.
Ar asmeniškai suinteresuotieji neturėtų apskritai pasitraukti nuo šio klausimo kėlimo, svarstymo, sprendimo, o ypač – nuo balsavimo – per tiek ilgai trukusį įstatymo vilkinimą taip ir neišgirdome Seimo etikos sargų pareikštos nuomonės.
Seimas skubotai, be didelių diskusijų su visuomeninėmis organizacijomis (tokiems „niekučiams“ nebėra laiko?!), tik tarp savų nusprendęs priėmė Darbo kodekso ir Pagalbinio apvaisinimo įstatymus. Ne paslaptis, kad abu šie įstatymai siejami su konkrečių verslo grupių interesais: Darbo kodekso – su Darbdavių konfederacijos, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas – su medikų, kuriems nevaisingumas seniai tapo geidžiamu verslu. Prezidentė abu įstatymus vetavo, tačiau, jei pirmąjį dėl ydingos esmės, tai antrąjį, regis, tik dėl kosmetikos, nes žmogaus embrionų naikinimo įteisinimui neprieštaravo.
Kad Lietuvos pasienyje statomai Astravo atominei elektrinei yra parinkta Vilniui pavojinga vieta, kad ji, kaip rodo incidentai statyboje, bus nesaugi, kad vos tik prabilus apie tokią statybą Seimas privalėjo tuoj pat įstatymu įtvirtinti nuostatą, jog Lietuva nepirks joje pagamintos elektros bei neleis eksportui naudoti savo infrastruktūros, – visuomenė visa tai be ekspertų pagalbos matė ir savo nerimą reiškė, tačiau Seimas visuomenės nuomonės neišgirdo.
Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
Prisireikė dešimčių tūkstančių piliečių parašų, kad Seimas pritartų piliečių iniciatyvai nuostatą įtvirtinti įstatymu, arba imtųsi ją tobulinti.
Beveik 65 tūkstančiai parašų jau surinkti, jie keliaus į Vyriausiąją rinkimų komisiją, pastaroji per 15 dienų turės patikrinti, ar parašai atitinka įstatymuose keliamus reikalavimus, po to keliaus į Seimą, šis spręs, priimti iniciatyvą, ar tobulinti, tuomet įstatymas keliaus į komitetą, ten bus svarstomas, iš šio vėl grįš į plenarinį posėdį, kuriame Seimas turės galutinai apsispręsti, ar paklusti žmonių valiai.
Tikra išrinktųjų ir prisiekusiųjų pasityčiojimo iš visuomenės epopėja, kurios padariniai gali išryškėti, kai Nerimi atitekės radioaktyvus vandenėlis arba mūsų sostinę uždengs černobyliškas debesėlis.
Tvarkydamas mūsų valstybės vidaus reikalus Seimas tiesiog sauvaliauja ir be tarimosi su visuomene vienbalsiai priiminėja viską, ką pasiūlo Europos Parlamentas, nors tie siūlymai pažeidžia ar riboja piliečių teises. Antai vienbalsiai patvirtinta galioti Lietuvoje „laikinai“ laisvę apribojanti Europos Parlamento direktyva 2006/24/EC, stumiamas biometrinis pasas su elektroniniu lustu, privalomas bankinės sąskaitos įvedimas, bankinio indėlio paslapties panaikinimas, telefoninių pokalbių pasiklausymo ir privačios korespondencijos skaitymo legalizavimas. Juk tai – nelegali medžioklė – brakonieriavimas valstybės vardu.
Visuomenei jau dabar metas įsiklausyti, įsižiūrėti koks kandidatas į valdžias kokia morale savo veikloje vadovavosi, ar, keldamas ranką už visuomenei žalingą įstatymą, priesaikos nelaužė, ar tik tūnojo, ar ir veikė, ką nuveikė, kokius darbus yra padaręs, ar lojalus valstybei, ar tik savo ir grupės draugų piniginėms. Rinkimai netruks ateiti, į juos reikės eiti apsisprendus, atmetus Seimo brakonierius.
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. įvyko konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“.
Algimantas Zolubas, šio straipsnio autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsižvelgdama į Sovietų sąjungos Komunistų partijos (SSKP) ir jos padalinio Lietuvos Komunistų partijos (LKP) nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, Konferencija greta kitų, priėmė rezoliuciją:
Konferencijos dalyviai, naujų grėsmių valstybei akivaizdoje, laiko būtinu:
1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ reikalinga teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.
Birželio sukilimo diena – birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.
Tačiau ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą – istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti. Štai jis:
„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“
Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.
Birželio sukilimo minėjimas Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pernai minint Birželio Sukilimą, atsiliepdami į Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos kvietimą, būrys motociklininkų dalyvavo Pirmame Lietuvos baikerių žygyje iš Kauno į Vilnių, taip pagerbdami kritusius 1941m. Birželio sukilimo didvyrius. Lietuvos Baikerių kongreso atstovai iš Kauno atvežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą kreipimąsi į Seimą, raginantį greičiau pripažinti Lietuvos Laikinosios vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Lietuvos Respublikos teisės aktu. Jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Tačiau tik praėjus metams, minint Sukilimo 75-metį, jo minėjimas jau valstybiniu lygmeniu birželio 18 d. įvyko Obeliuose, o Seimas birželio 23 d. Sukilimo įteisinimo valstybės aktu reikalą svarstyti pagaliau ryžosi.
Vilniuje Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas vyko Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje birželio 23 d., į kurią atvyko Antrojo Lietuvos baikerių žygio dalyviai ir kurioje, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, Garbės kuopos kariai iškėlė vėliavas, pagerbė 1941 m. Birželio žuvusius sukilimo dalyvius, išklausė Sukilimo 75-erių metų sukakčiai skirtas kalbas. Baikerių žygio dalyviams buvo įteikti dailininko A.R.Šakalio tai progai sukurti padėkos raštai bei vienetiniai suvenyriniai pašto vokai su renginiui skirta simbolika.
Baikeriai Vilniuje, pagerbiant Birželio sukilimo dalyvių atminimą. Slaptai.lt nuotr.
Tądien Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“ savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą:
Dėl 1941 m. birželio 23-osios sukilimo įvertinimo 2016 m. birželio 23 d.
2016 m. birželio 18 d. projektas
Lietuvos Respublikos Seimas,
paminėdamas svarbią lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę datą – 1941 metų birželio 23-ąją, kai per Kauno radiją buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybės atstatymo deklaracija, kuri buvo neabejotinas mūsų tautos laisvės siekio išsiveržimas;
konstatuodamas, kad 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos, mūsų tautai nušvito galimybė sukilti, buvo atkurta iki okupacijos veikusi Lietuvos administracija ir savivalda, sudaryta Laikinoji Vyriausybė, kurios vardu 1941 m. birželio 23 dieną ir buvo paskelbtas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“, išreiškęs nepalaužiamą tautos ryžtą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę;
pažymėdamas, kad tūkstančiai sukilėlių tuomet stojo ginti šalį nuo besitraukiančios sovietinės kariuomenės siautėjimo ir nuožmių keršto aktų ir tai buvo patriotinė tautos reakcija, savotiška kompensacija dėl ankstesnio neryžtingumo, kai 1940 metų birželį be ginkluoto pasipriešinimo buvo leista sovietams okupuoti Lietuvą;
p a r e i š k i a: Minint šį nepelnytai primirštą istorinį įvykį, pasigirsta nepagrįstų abejonių dėl sukilimo prasmės – esą, jo metu žuvo tūkstančiai Lietuvos jaunuolių, o laisvė tuomet taip ir nebuvo iškovota. Nors 1941-ųjų sukilėliams ir nepavyko įtvirtinti nepriklausomybės, sukilimo poveikis Lietuvos visuomenei buvo itin reikšmingas: tauta suprato, kad tik ji pati ir niekas kitas privalo nuspręsti savo valstybės ateitį. Valstybingumo siekis tapo neišsenkančiu šaltiniu tolesnei rezistencijai, kuri per pusę šimto okupacijos metų išsaugojo tautos laisvės troškimą ir atvedė ją į nepriklausomybę 1990-aisiais.
Šios įsimintinos dienos proga sveikiname sukilimo dalyvius, jų artimuosius ir visus Lietuvos žmones, linkėdami bet kokiomis aplinkybėmis jaustis savo šalies patriotais, ranka rankon, širdis širdin kurti bendrą visų mūsų ateitį.
Teikia Seimo nariai: Paulius Saudargas, Valentinas Stundys, Vytautas Saulis, Arimantas Dumčius, Povilas Urbšys, Rima Baškienė, Sergejus Jovaiša, Stasys Šedbaras.
Tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.
Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsajai su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.
Čia dera grįžti į Sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vertinimą, įvykusį anksčiau.
Čikagos „Draugas“ 1941 m. birželio 25 rašė: „Paskutinieji pranešimai iš Berlyno sako, jog pulk. Škirpa (Lietuvos naujos Vyriausybės vadovas – A. Z.) uždraudė žydų persekiojimus Lietuvoje“.
Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.
Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, minima ir valstybiniu lygmeniu, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.
Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.
Iškilmingas 1941-ųjų Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje. Pakeliamos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.
Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.
Taip, birželio 9 d. ir birželio 23 d. balsavimai akivaizdžiai atskleidė koks gyvastingas komunistinės kilmės paveldas, kas yra kas Seime, kam tas paveldas jau svetimas, kam artimas, kam – nei šiltas, nei šaltas. Taip minimi balsavimai patvirtino, kad Vasario 16-sios Respublikos tikrieji tęstinumo pradai yra prarasti.
Tačiau 1941 m. Birželio Sukilimo deklaravimas, kaip vadavimosi iš sovietinės okupacijos istorinis akcentas ir viešas signalas sukilti nei iš Tautos ir jos valstybės atminties, taigi ir iš jos teisinės sistemos negali būti ištrintas, todėl jo priėmimas ateityje – neišvengiamas. Teks iš naujo sugrįžti prie Birželio sukilimo deklaravimo įteisinimo gal po artėjančių, gal dar po kitų Seimo rinkimų, tačiau teks.
Nelengvas vadavimosi iš komunistinio paveldo kelias, tačiau turėsime eiti tik juo.
