Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.

Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?

Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …

Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.

Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.

Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.

Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi  partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.

Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Jonas Noreika

J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą,  nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.

2018.09.20; 15:45

Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusį paminklą Leninui, sako jaučianti „alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį. Todėl kai kalbama apie paminklus būtinai čia, man truputį neramu, kad bet koks paminklas, kokį bestatytumėme, visi jie nukreipti kažkuo į praeitį. O norėtųsi galvoti apie šiandieną, apie ateitį, nes matome, kad čia yra žmonės, vaikai“, – LRT televizijai Lukiškių aikštėje penktadienį sakė prezidentė.

Kalbėti apie dabartį ir ateitį neminint praeities, labai jau vartotojiška nuostata, juk visa dabartis atėjo iš praeities, o ant jos ir ateitis kuriama. Ir dabartis trunka tik akimirką, po jos lieka praeitis, o ateitį tik einame, jos vis dar nėra, dar nereali. Pati Lukiškių aikštė turi savo praeitį, yra mūsų valstybės sostinės reikšmingas komponentas, todėl ji turi atlikti ir piliečių ugdomąją funkciją, valstybę reprezentuojančią priedermę, o ne tik plynę, kuriame žmonėms ir vaikams būtų gera būti. Iš vartotojiškų paskatų sostinė jau virto būčiai nepalankiu „skruzdėlynu“, todėl žmonėms ir vaikams nereikia brautis į centrą, o nesunkiai rasti kitą vietą, kur būtų gera būti.

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Turint galvoje mano labai asmeninę alergiją paminklams, aš palikčiau šią aikštę gyvą, kad žmonės galėtų džiaugtis, ja naudotis ir kad ji būtų visiems vilniečiams ir mūsų svečiams“, – pridūrė šalies vadovė. Tačiau…

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turint galvoje Lukiškių aikštės Seimo nutarimu įtvirtintą reprezentacinę funkciją, Prezidentės asmeninę alergiją paminklams pilietinė tauta turėtų ignoruoti.

Diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Pernai Kultūros ministerijos skelbtą atranką neva laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“, tačiau dalis politikų, visuomenininkų siekia, jog aikštėje atsirastų tarsi antrojoje vietoje likusi Vyčio skulptūra (ginčą nagrinėja teismas).

Visuomeninės organizacijos, nelaukdamos biurokratinių valstybinių institucijų apsisprendimo, jau įsteigė ir pašventino aikštėje „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ memorialo relikvijorių, išliejo pamatą paminklui. Juo turėtų tapti Vytis.

Vytis būtų paminklas ir drauge Valstybės simbolis (Lietuvos herbas), todėl Prezidentei, kaip Valstybės vadovei, reikėtų imtis paskatos greičiau jį pastatyti.

2018.09.04; 05:30

Žirgo skulptūrėlė Lukiškių aikštėje

Iš Lietuvių kultūros šaltinių elektroninio sąvado „Aruodai“

1. Girdėjau kartą mažą vaiką, Kurs prašė taip gražiai mamos: – Mamyte, nupirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Ir gavo vaikas dovanų Gražius cukrinius arkliukus. Bet štai pravirko jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 2. Dažnai sapnuodavo jis žirgą, Gražiausią žirgą iš visų, Ir meldė jis Kalėdų senį, Kad jam atneštų dovanų. Ir per Kalėdas gauna jis Gražius iš medžio arkliukus. Bet vėl pravirksta jis balsu: – Netikras, mama, šis arklys. Mamyte, pirk man žirgelį, Gražiausią žirgą iš visų. Mamyte, brangią žemę Gint eisiu. 3. Ir štai praėjo daugel metų – Drąsi jaunystė jo veide. Prie vartų žirgas pabalnotas, O motinėlė jo liūdna. Dar mažas būdams, nesuprato, Kokia liūdna žmogaus dalia. Bet nujautimas jam pasakė, Kad žirgas jį lydės kare. – Sugrįšiu, brangi mamyte, Žirgelis štai mane lydės. Sugrįšiu, ir brangi žemė Bus laisva.

Iš tremtinio laiško Valstybės šimtmečio proga (LLKS leidinys „Varpas“, 2018, Nr. 3)

Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų valstybės simbolis.

Iš 2017-11-17 mitingo Lukiškių aikštėje

Lapkričio 17 d. Vilniaus Lukiškių aikštėje visuomeninis susivienijimas „TALKA Kalbai ir Tautai“ kartu su Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė mitingą „Mes be Vyčio nenurimsim“. Į mitingą susirinko daugiau nei pusė tūkstančio žmonių.

Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mitingo dalyviai reikalavo vykdyti Seimo sprendimą dėl Vyčio monumento statybų Vilniaus Lukiškių aikštėje ir pasmerkė Kultūros ministerijos daromas kliūtis šiam visuomenės ir Seimo sprendimui įgyvendinti.

Mitinge kalbėjo: Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas Jonas Burokas, architektas, profesorius Marius Šaliamoras, jaunimo atstovas, politologas Dovilas Petkus, istorikė, profesorė – Rasa Čepaitienė, Sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis, Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė, Seimo narys Audronius Ažubalis, asociacijos „Talka Kalbai ir Tautai“ pirmininkas Gintaras Karosas, Laisvės kovų dalyvis, kunigas Robertas Grigas, istorikas Romas Batūra, Vyskupas Jonas Kauneckas.

Mitingas priėmė NUTARIMĄ „Už Vytį, Už Lietuvos valstybę ir jos istoriją“.

Iš Lukiškių aikštės po mitingo – vandalizmo aktas

LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate įterptos ir pašventintos relikvijos, suvežtos iš Žalgirio, Salaspilio, Rygos, Gedimino kalno, Kražių, Kryžių kalno, ir  partizanų žūties vietų. Relikvijų amžino palaidojimo vieta yra po nuotraukoje matomu dangčiu (užrašas Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atmintis ir pagarba).

Vandalizmo aktas: kas taip nekenčia lietuviško žirgo?

Kai vykdėme relikvijų įamžinimą, netikėtai prie iškeltos vėliavos Lukiškių aikštėje atsirado nedidelis, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjęs, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmą Vytimi.

Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu, entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…

Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.

LLKS Garbės pirmininkas Jonas Burokas, kasdien praeidamas pro Lukiškių aikštę gėrėjosi skulptūrėle, nors nei jos autoriaus, nei statytojo nežinojo. Išvydęs nuniokotą žirgelį,  apie vandalizmo aktą jis pranešė policijai ir dar kartą pagilino savo įsitikinimą, kad Vytis, kaip paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems ir žuvusiems, aikštėje tikrai reikalingas ir bus pastatytas.

2018.04.12; 07:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Įdomią Lietuvos televizijos ,,Klausimėlio“ laidą žiūrovas išvystų, jei laidos vedėjas užduotų Seimo, Vyriausybės, visų mokyklų bei valstybinių įstaigų vadovams labai paprastą klausimėlį – kas yra politika? Tikriausiai išgirstume, kad politika yra valstybės valdymo mokslas ar menas, kas būtų arti tiesos, bet ne tiesa.

Tačiau daugiausia sulauktume absurdiškų atsakymų. Jei dar paklaustume, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, – neabejoju, išgirstume tokių dalykų, kokių ir šaipūnas Erlickas nesugalvotų. Ar ne todėl mūsų valstybės reikalų tvarkymas prastas, kad į politiką, į partijas eina žmonės, kurie nežino, kas yra politinė ir partinė veikla. Nepadės jiems ir naujausias Valerijos Vaitkevičiūtės sudarytas ,,Tarptautinių žodžių žodynas“ (Vilnius, leidykla ,,Žodynas“, 2002), nes ir šis politikos apibrėžimo neduoda, į klausimėlį neatsako.

Ką gi iš tikrųjų reiškia mūsų laikais tas graikiškas žodis ,,politika“?

Atsivertę K. Borutos, P. Čepėno ir A. Sirutytės-Čepėnienės sudarytą ir ,,Spaudos fondo“ 1936 metais išleistą ,,Tarptautinių žodžių žodyną“, randame: ,,Politika (gr.) 1. Senovės graikuose ir iki XVIII a. mokslas apie valstybę; 2. Valstybės įstaigų, visuomenės organizacijų, atskirų asmenų veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą; 3. Nukeltine prasme – išsisukinėjimas, maskuotas veikimas“. Sovietmečio žodynuose iš esmės rasime tą patį apibrėžimą, tik praskiestą komunistinės ideologijos ,,puošmenomis“. Taigi, trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas – esminė ir pagrindinė žodžio politika reikšmė.

Daugelis politinę veiklą painioja su partine veikla ir dėl to kyla nesusipratimai. Partinė veikla yra tik dalis politinės veiklos, nors ji, kaip ir politinė veikla, yra nukreipta į valstybės reikalų tvarkymą, tačiau savaip, pagal savo ideologiją, tokiu būdu, kokį yra pasirinkusi tam tikra politikų dalis – partija. Todėl kai sakoma, kad jėgos dariniai, mokykla, Bažnyčia mūsų valstybėje yra depolitizuoti (tose struktūrose dėl politinės veiklos vienašališkumo draudžiama partinė veikla), reikia suprasti, kad jos yra departizuotos.

Tikrąja žodžio ,,politika“ prasme, depoltizuotų darinių demokratinėje valstybėje negali būti. Juk studentai, policininkai, kariai, kunigai renkant valdymo struktūras balsuoja, jie kaip piliečiai struktūrose ugdomi, tarkim, dvasiškiai ugdo dorą pilietį, tvirtina valstybės pamatą ir turinį – dalyvauja politikoje.

Vasario 16-osios spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos, kaip ,,nešvaraus“ dalyko įvardijimas, politinės ir partinės veiklos painiojimas, atsiribojimo nuo politikos skatinimas yra pilietinės visuomenės telkimo ir ugdymo stabdis, valstybės silpninimas, griovimas. Deja, šis stabdis kai kuriems politiniams verteivoms yra naudingas, nes depolitizuotus visuomenės narius per rinkimų kampanijas lengva mulkinti, žaisti jų jausmais ir taip patraukti savo pusėn. Politinei ir partinei veiklai aiškinti pasitelkime palyginimą.

Valstybė – tai ūkis su didele savo piliečių šeimyna, žemėmis, pramone, energetika, kultūriniu paveldu ir kitais medžiaginiais bei dvasiniais turtais. Politika – ūkio tvarkymas – yra siekių ir veiksmų visuma, nukreipta į ūkio stiprinimą, plėtotę. Partijos yra tam tikrų specialistų dariniai, kurie taip pat siekia tvirtinti ir plėtoti ūkį, tačiau veikimo sritis yra siauresnė, ūkininkavimas vienpusis; agrarininkai rūpinasi tik žemės ūkio plėtote, energetikai – elektros ir naftos gavyba, miškininkai – miškų sodinimu ir priežiūra ir t.t.

Ūkyje gali nutikti negerų dalykų, jei, tarkim, šeimininkautų vien miškininkai, dirbamos žemės virstų mišku, neliktų vietos javui pasėti, o spingsulei užsidegti nebeturėtume žibalo. Juk daugelis mena, kaip, Nikitai Chruščiovui valdant, Sovietų Sąjungoje nutiko: pastatydino mineralinių trąšų gamybos įmones galiūnes Sibire, trąšų kalnus supylė, o kad gerų kelių, geležinkelių nenutiesė, vagonų joms vežti nepagamino, apsižiūrėjo per vėlai – trąšų kalnai virto gamtos piktžaizdėmis, tapo vienos partijos ir jos vadovo agrarininko vienos tiesos liūdna pasekme.

Lietuvoje partijų gausa panaši į politinį šiukšlyną, todėl verta prisiminti trečiąją – maskuoto veikimo – žodžio politika reikšmę. Iš tikrųjų galima drąsiai tvirtinti, kad visos netradicinės pasaulyje ir Lietuvoje partijos veikia maskuotai, jų tikslas – pakliūti į valdžią, sau naudą turėti, o ne valstybės reikalus tvarkyti. Lietuvoje priskaičiuojama beveik 30 partijų. Ar gali būti tiek būdų (ideologijų) tvarkyti valstybės reikalus? Brandžių demokratijų patirtis liudija, kad optimalus partijų skaičius – dvi, trys.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad išnaudojant demokratijos ydas ir grimasas, gali kurtis net partijos kitokiu tautiniu pagrindu, kurios siekia naudos ne Lietuvai, o kitai valstybei (Lietuvos rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija). Juk žinotina, kad demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, yra valstybė ir pilietybė. Ar čia ne akivaizdus Vyriausios rinkimų komisijos, kuri įregistravo šias partijas, žingsnis silpninti valstybę? 

Partijų šiukšlyno profilaktika, jų eliminavimas iš tikrosios politikos yra Vyriausios rinkimų komisijos ir pilietinės visuomenės rūpestis.

Per partijų gausą, išvešėjusi partinė veikla politiką – valstybės reikalų tvarkymą – išstūmė iš Seimo ir kitų institucijų apyvartos; stebime valstybės moterų ir vyrų viešą tarpusavio santykių aiškinimąsi, varžytuves dėl populiarumo, įvaizdžio, įsivėlimą į politikai nebūdingus reikalus, politikavimą. Rinkti ar paskirti politikai virto politikieriais, žmonėmis, principinius politikos klausimus pakeičiančiais smulkmenomis (dažniausiai dėl savanaudiškų tikslų). Siekiams ir veiksmams, nukreiptiems į valstybės reikalų tvarkymą, t. y. politikai atsidūrus politikavimo šešėlyje, ir stebime didžiausias negeroves šalyje, tarp jų – mūsų demokratijos ydas ir grimasas.

Vienintelis kelias į tikrą politiką, tikrą demokratiją yra pilietinės, tautiškai susipratusios visuomenės ugdymas ir formavimas, kurios pradžia yra šeimoje, mokykloje,  bendruomenėje. Kelias nelengvas, netrumpas, juo eiti  piliečių, politinių ir visuomeninių organizacijų, valstybės institucijų priedermė ir pareiga. Tačiau tikro valstybingumo pilnatvę pasiekti reikia daugiau.

vydunas
Lietuvos filosofas Vilhelmas Storosta – Vydūnas

Sveikindamas 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybę paskelbusią Lietuvos Respubliką Vydūnas yra pasakęs: „Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti.“

Šis iškilaus filosofo priesakas tebūna, Lietuvos laivui plaukiant į antro šimtmečio vandenis, kelrodžiu švyturiu.

2018.02.06; 04:14

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neužmirštuolė – kukli, penkių žiedlapių, žydra, auganti bet kur, kur dirvožemis ne smėlis, kur drėgmės pakanka, auganti grupėmis gėlė. Jai sparnuotus žodžius skyrė Maironis:

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių

Iš margo gėlių sutvėrimo;

O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų

Jo vardas: gėlė atminimo!

Gėlę tarsi galėtume laikyti lietuviška, nes ji čia gerai tarpsta, ilgai žydi, nors spalva daugiau Europos Sąjungai ar slavams tinka. Jei jau neužmirštuolę norime pamerkti į vazą ar dovanoti, tai imame puokštę. Iš tikrųjų po vieną neužmirštuolę nedovanojame, todėl ir jos žiedelio mūsų tautiniuose raštuose nėra, iki 2014 tokio simbolio niekur nevartojome.

Sausio 13-ąjai turėjome kelis, istorines šaknis turinčius simbolius: Trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Su jais Lietuvos piliečiai ėjo partizaninį karą, į Baltijos kelią ir į dainuojančią revoliuciją, su jais 14 pasišventėlių žuvo prie Bokšto. Kokia paika galva panūdo šiuos simbolius keisti į penkialapį, savo forma primenantį Kremliaus penkiakampę?

Neužmirštuolės idėja atėjo ne iš visuomenės, o iš valdžios, su visuomene nederinus. Aukščiausi šalies vadovai, išsikirpę iš žydro kartono penkialapius blynelius ant atlapų pasikabino ir įsakmiai paskelbė neužmirštuolių vajų. 

Miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje paplitęs penkis žiedlapius turintis, geltonos, lietuviškos spalvos augalas vėdrynas, tačiau sumanytojams jis netiko, nes jis neturi tokių istorinių šaknų kaip neužmirštuolė. O neužmirštuolės žiedas yra plačiai žinomas masonų simbolis. Todėl jis mums visiškai netinka.

Pradžioje tai buvo „Į saulę (Zur Sonne)“ Didžiosios ložės simbolis, 1926 m. Bremeno suvažiavimo metu patvirtintas. Jį vartojo visoje Vokietijoje ir jis vėliau buvo padarytas Vermachto ginklavimui aukų rinkimo simboliu 1938 m. ir „Žiemos pagalbos“ kampanijoje. Tuomet masonai kažko nepasidalino su Vermachtu ir NASDAP vadovybe, jo atsisakė, bet po karo Visos Vokietijos Didžiųjų Ložių Suvažiavime jis buvo sugrąžintas ir dabar vartojamas ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio masonų. Jis reiškia pagarbą visiems, kas žuvo dėl masonų idėjų ir žinomas visame pasaulyje.

Pažaidė valdžiukė, neužmirštuolių vajus turėjo baigtis, nes jis tebuvo vajus. Jei Sausio 13-ąją Seimo salėje išvysime neužmirštuoles, galėsime tarti, jog vajus dar nesibaigė arba Seimas virsta masonų lože, kuri išreiškia nepagarbą Sausio 13-os aukoms.

2017.01.08; 00:30

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sprendžiant, kokia turi būti Lukiškių aikštė Lietuvos Respublikos sostinėje, turėjome atsakyti į klausimą, kam ji skirta, – valstybės piliečiams, miestelėnams ar miesčionims.

Žinant, jog pilietis yra asmuo, turintis valstybėje tam tikras teises ir pareigas, esantis valstybės kaip politinės bendrijos narys, miestelėnas – asmuo, gyvenantis mieste, turintis ūkinės veiklos bei rinkti miesto valdžią, jungtis į bendrijas teisę, miesčionis – smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus, pamatysime, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo greta globalistų ir ES klerkų brukamų kosmopolitinių nuostatų vyksta varžytuvės tarp piliečių ir miesčionių.

Vilnius yra ne tik miestas miestelėnams gyventi, bet ir Respublikos sostinė, valstybės suvereno rezidavimo vieta. Tai įvertinęs LR Seimas savo Nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), įvardijo aikštės statusą, numatė užduotis vyriausybei ir miesto savivaldybei aikštei sutvarkyti.

Futbolo kamuoliui prilyginta Lukiškių aikšte beveik du dešimtmečius buvo žaidžiama tarp įvairių Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės institucijų.

Jeigi nesimokėte istorijos – tiesiog patylėkite. Slaptai.lt nuotr.

Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (2017 m. gegužės 2 d. Nr.XIIIP-600). Tačiau išvydome kūrybinės minties aborto rezultatą, grynai miesčionišką projektą. 

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

Minėtų Seimo Nutarimo ir Rezoliucijos akivaizdus ignoravimas liudija Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės klerkų, vadovaujantis savo miesčionišku mentalitetu, sauvaliavimą. Istorinės atminties įamžinimą aikštėje „bunkeriu“ pilietinė tauta atmeta, tačiau valdžioje esantys veikėjai, kuriems valstybės būtis ir istorinė atmintis tėra abstrakcijos, pirmenybę atiduoda buičiai, vartosenai.

Nesitaikstanti su tokia padėtimi grupė Seimo narių pateikė Lukiškių aikštės įstatymo projektą, įtvirtinantį jos valstybinę, reprezentacinę funkciją, pastatant joje Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paminklą. Įstatymo projektą pasirašė 41 Seimo narys. Projektas protokolu skubos tvarka įtrauktas į LRS posėdžio dienotvarkę.

Lieka viltis būsimu, Respublikos sostinei palankaus įstatymo priėmimu, jei ir Seimas dar nesumiesčionėjo.

2017.12.11; 05:00

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

Vilniaus Rotušėje surengta paroda „Lenkijos romų tradicijos, papročiai ir istorija“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena Lietuvoje minima nuo 1994-ųjų. Ši diena primena 1943 m. rugsėjo 23 dieną likviduotą Vilniaus getą, kai dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų naciai pradėjo rasinių ir politinių priešų žudynes. Pirmosiomis aukomis tapo Ablingos ir Žvaiginių kaimo valsteičiai, kaip įkaitai už sovietų nušautus kelis vokiečius, po to buvo žudomi žydai, komunistai aktyvistai, aktyvūs sovietinės valdžios talkininkai, čigonai ir psichiniai ligoniai. Žiauriausiu genocidu (holokaustu) Lietuvoje laikytinas čigonų (romų) fizinis naikinimas, nes šios tautybės asmenų Lietuvoje nebeliko jau 1942 m. Visoje Europoje buvo išžudyta 500 tūkst. čigonų.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių Manto Adomėno, Gabrieliaus Landsbergio, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Andriaus Kubiliaus ir Edmundo Pupinio siūlymas 2019 metus paskelbti Lietuvos Žydų metais, teikiant šiai tautybei išskirtinumą, labiau panašus ne į kokią rimtą kampaniją (gal rinkiminę?), bet į primityvų pritarimą Vanagaitės ir Zurofo postringavimams.

Juk metus skelbiame už ypatingus nuopelnus ar dėl tradicijos (tarmių), buvo holokausto metai – dėl nukentėjusiųjų, o visų žydų negalima garbinti – buvo ir griovusių laisvos Lietuvos pamatus, buvo glaudžiai bendradarbiavusių su sovietais lietuvių tautos budelių, ir su naciais, kai apiplėšinėjo ar siuntė į mirtį ne tik nežydus, bet ir savus gentainius. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Autorius yra TS-LKD partijos narys. Slaptai.lt nuotr.

Beje, per 25 metus netekome ir beveik trečdalio lietuvių. Kuriuos metus paskelbsime  išmirštančios lietuvių tautos metais?..

Jei jau siūloma skelbti tautybių metus pagal genocido santykinį mastą, logiška būtų pirmiau skelbti Čigonų metus.

Konservatorių gi siūlymas nelogiškas, prilygstantis pataikavimui išsišokėliams ir politiniam apakimui.

2017.11.04; 08:07

Vytautas Sinica. Vytauto Sinicos (Slaptai.lt) nuotr.

Žiniasklaida paskelbė Vytauto Sinicos kalbą, pasakytą 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Mokslų akademijoje vykusioje konferencijoje „Ar apginsime baltų kalbas?“, kurios metu įsteigta asociacija „TALKA kalbai ir tautai“.

Kalbėtojas apgailestavo, kad TALKA nepasiekė savo tikslo. Latviškas projektas nepriimtas, o antikonstituciniai kubilių ir kirkilų projektai niekur nedingo. Dar ir sulaukė premjero palaikymo.

Kita vertus, TALKA pasiekė labai daug. Įkvepiančiai daug! Kone pirmąkart po nepriklausomybės atkūrimo piliečiams pavyko pasinaudoti įstatymo iniciatyvos teise ir surinkti tuos 50 000 parašų. Bijodami nesėkmės, surinkome 70 000. Kas rinko parašus, žino, koks velniškas tai darbas. Daug kam Lietuvoje, nukabinusiems nosis ir burbantiems virtuvėse, tai turėjo priminti ir priminė, kad piliečiai Lietuvoje dar kai ką gali. Kai susiburia, kai išdrįsta, kai nelaukia, kad padarytų kiti. Tokiuose renginiuose kaip šis visada girdėdavau burbėjimą, kad reikia ne kalbėti, o daryti. „Ką daryti?“ – niekada nežinodavo. O TALKA šį tą padarė. Mažo ir kartu didelio.

Kalbėtojas skatino į TALKĄ žvelgti dar plačiau, nes ji turinti vienyti ir burti žmones, kuriems rūpi išsaugoti modernią tautinę Lietuvos valstybę, kurioje gyventų lietuviai, kuriuos sieja jos paveldas, jos istorinė atmintis, jos simboliai, jos ryšys su gamta.

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daktaro Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko įsimintiną teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“.

Talkos reiškinio Lietuvoje šaknys siekia šimtmečių praeitį. Talkomis buvo organizuojama valstybės gynyba, pilių bei įtvirtinimų statyba. Talkomis buvo statomos bažnyčios, tiesiami keliai, statomi tiltai, sausinamos pelkės, be talkų neapseidavo rudeniniai kūlimai, linarautė privačiuose žemdirbių ūkiuose. Talkose buvo reiškiamas žmonių solidarumas, bendruomeniškumas, taurumas, atliekamas darbas ar veikla bendram reikalui be atlygio. Talkose vyko žmonių bendradarbiavimas, buvo išreiškiama viena iš didžiausių žmonijos vertybių – žmonių tarpusavio bendravimas.

Juk dešimtmetį trukęs karas po karo taip pat buvo Tautos TALKA; kas kovėsi su ginklu rankose, kas kovotojus rengė, maitino, saugojo, gydė sužeistuosius ar pasiligojusius telkėjo bendram Tautos reikalui. Kelias į nepriklausomybės atkūrimą taip pat ženklintas Baltijos kelio talka, mitingais, piketais. Šių dienų efektingas labdaros akcijas skurstantiems bei neįgaliesiems taip pat ženklina talkos reiškinys.

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja apginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien itin reikalinga talka pilietinei, tautiškai susipratusiai patriotinei visuomenei ugdyti, ją telkti Lietuvos valstybingumui tvirtinti. Atgimimo pradžioje iškili visuomenės veikėja, diplomatė Gintė Damušytė teigė, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės formavimą ir ugdymą. Šiam procesui Lietuvoje dėmesys nerodomas, o jam iš tikrųjų reikalinga talka, reikalinga idealistinių politinių bei visuomeninių organizacijų talka politiniam Lietuvos klimatui keisti.

Talka reikalinga istorinei atminčiai, aplinkos paveldui saugoti. Nuo neatmenamų laikų lietuvis gamtoje matė Kūrėją, per gamtą Jį garbino, todėl čia teka Šventosios upės, tyvuliuoja Šventieji ežerai, trykšta šventi šaltiniai. Tik praėjusio šimtmečio trečiame dešimtmetyje pasaulyje prasidėjusi techninė revoliucija esmingai palietė ir Lietuvą, įsigalintis ekonomizmas gamtą kaip šventenybę paniekino, ėmė ją prievartauti. Į nemeilę gamtai gamta jau atsiliepia nemeile žmogui, už prievartą keršto šaukiasi. Turime grįžti prie ištakų.

Lietuva, jau dabar išsiskirianti iš kitų šalių ekologine žemdirbyste, tebeturinti palyginti mažiau užterštą žemę, vandenis ir orą, sutelkusi dėmesį gamtosaugai, gali padėti ne tik sau, bet ir tapti sektinu pavyzdžiu pasauliui. 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvių tautoje glūdi dvasiniai turtai, nepanaudojamos galios. Juos išlaisvinti, panaudoti tautos ir jos valstybės labui reikalinga paskata. Tokia paskata, turint reikšmingą Tautos ir jos valstybės tikslus, TALKOS KALBAI ir TAUTAI paskelbimas vertintinas kaip Tautos Atgimimo šauklys.

Lietuvių tautoje talkų reiškinio šaknys tebėra gyvos, visuomenę deramu būdu pakvietus talkai, gero atsako tikrai galima sulaukti. Talkos idėjos populiarinimui gali būti kuriamos organizacijos, skatinamos reiškinio studijos, skelbiami rašinių konkursai. Visuomenei talkos idėja lengvai suprantama, turėtų būti patraukli, priimtina.

Tegyvuoja, teklesti, težydi TALKA KALBAI IR TAUTAI!

 2017.10.02; 01:16

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atėjęs iš Rytų priežodis šunys loja, o karavanas eina taikytinas tik tuomet, kai karavanas ir šunys tikri. Tačiau dažnai priežodis pavartojamas ir tuomet, kai karavanu apsišaukia keli kupranugariai, o šunimis laikomi jų varovai ar net šeimininkai.

Ir jau visiškai nepriimtina kai tikri darbiniai drambliai įsijaučia karavanu esą, o darbdavius šunimis laiko. 

Prieš kiekvienus Seimo ar vietos savivaldos rinkimus stebime viešus spektaklius – vienašales derybas darbinio dramblio vietai užimti; derybose viena pusės duoda tik pažadus, kita – vietai užimti savo balsą. Kadangi pažadai negrindžiami jokiomis garantijomis, derybos tampa vienašalėmis, tapę darbiniais drambliais, jie ambicingai apsišaukia karavanu, darbdavių reikalavimų nebepaiso.

Beveik trijų dešimtmečių patirtis liudija mūsų demokratijos ydas ir grimasas, kuomet darbiniai drambliai imasi savo šeimininkus valdyti.

Blogiausia tai, kad tie drambliai kėsinasi ne jų straubliams tinkamus reikalus tvarkyti, o pastaruoju metu panūdo Lietuvos porceliano lentyną darkyti. 

Mitingas, kurio dalyviai reikalauja ginti lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikams tolima, specifinio išmanymo reikalaujanti lietuvių kalbos ir jos rašybos sistema Seime atsidūrė ant politinio prekystalio. Neva mainais kelių lenkų tuščias ambicijas tenkindamas apsišaukėlis karavanas, pagerins Lietuvos santykius su kaimynine Lenkija. Į politinį turgelį, proteguodami lietuvių kalbos darkymą, įsitraukė Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis (kas per laikai, kas per papročiai!).

Septynios dešimtys mūsų išrinktųjų į Seimą, regis, vadovaujami TS-LKD buvusio ir esamo pirmininkų, 2017 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose pasirašė lenkų ambicijas tenkinantį įstatymo projektą. Numatytas balsavimas.

Apie lietuvių kalbai iškilusius pavojus pasakoja kalbininkas Kazimieras Garšva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai tie pažadukai, kurie, padėję rankas ant LR Konstitucijos, prisiekė jos laikytis, tačiau po keturių mėnesių pasišovė priesaiką sulaužyti: Gabrielius Landsbergis, Mykolas Majauskas, Emanuelis Zingeris, Mantas Adomėnas, Monika Navickienė, Julius Sabatauskas, Dovilė Šakalienė, Rasa Juknevičienė, Edmundas Pupinis, Ingrida Šimonytė, Andrius Kubilius, Kęstutis Glaveckas, Virgilijus Alekna, Eugenijus Gentvilas, Vytautas Kernagis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Aušrinė Armonaitė, Arūnas Gelūnas, Gintaras Vaičekauskas, Antanas Matulas, Juozas Olekas, Tadas Langaitis, Mindaugas Bastys, Gediminas Kirkilas, Gintarė Skaistė, Dainius Kreivys, Sergejus Jovaiša, Simonas Gentvilas, Jonas Varkalys, Algirdas Butkevičius, Žygimantas Pavilionis, Vitalijus Gailius, Linas Balsys, Aušra Maldeikienė, Algimantas Salamakinas, Algirdas Sysas, Jonas Liesys, Andrius Palionis, Rimantė Šalaševičiūtė, Raminta Popovienė, Rimantas Sinkevičius, Antanas Vinkus, Kęstutis Masiulis, Valentinas Bukauskas, Kazys Starkevičius, Irena Degutienė, Saulius Skvernelis, Virginijus Sinkevičius, Dainius Gaižauskas, Stasys Jakeliūnas, Virgilijus Poderys, Vytautas Bakas, Guoda Burokienė, Mindaugas Puidokas, Zenonas Streikus, Virginija Vingrienė, Valerijus Simulik, Robertas Šarknickas, Vida Ačienė, Tomas Tomilinas, Raimundas Martinėlis, Gediminas Vasiliauskas, Rūta Miliūtė, Justas Džiugelis, Bronislovas Matelis, Arvydas Nekrošius, Kęstutis Smirnovas, Aurelijus Veryga, Bronius Markauskas. (Pavardės viešinamos specialiai, nes jų gal prisireiks prieš būsimus rinkimus į Seimą).

Kunigas Robertas Grigas – tarp tų, kurie reikalauja nedarkyti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar turi teisę šie seimūnai vadintis karavanu, o 70 tūkstančių pasirašiusiųjų peticiją dėl lietuvių kalbos išsaugojimo laikyti lojančiais šunyčiais? Ar gali piliečių samdiniai-seimūnai tapti darbdaviu-šeimininku ir veikti pagal savo valią?

Į šiuos klausimus atsakė neigiamai rugsėjo 22 d., Baltų vienybės dieną, Lietuvos Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupės „TALKA už Lietuvos valstybinę kalbą“ surengta konferenciją-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“ ir mitingas „Už baltų tautų vienybę ir valstybinės lietuvių kalbos išsaugojimą“ prie V. Kudirkos paminklo.

Konferencija-pasitarimas parodė, kad minėtas 70-tukas drauge su Skverneliu ir Pranckiečiu nėra karavanas, o tariami šunys yra Tautos balsas. Todėl teįsidėmi kalbos darkymo iniciatoriai ir jų klapčiukai, kad už prekybą Tautos vertybėmis jie pelno nulaipinimą nuo patogių Seimo laktų ir nudaigojimą į politikos patvorį.

2017.09.29; 06:30

Babelio bokštas. Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas. 1563 metai
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje.

Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina religiniu požiūriu skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje.

Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba.

Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.

Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.

Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas antikonstitucinis flirtas su Lenkija dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose, tamaševskininkų skatinamas ir Kirkillo-Kubiliaus-Skvernelio-Pranckiečio palaikomas, pasiekė lietuviško babelio bokšto statybos stadiją – nepaisyti LR Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, sulaužyti Seimo nario priesaiką, kad tik Valdemaro Tamaševskio ir Radoslavo Sikorskio tuščios ambicijos būtų patenkintos. Ar toks kelias tinkamas santykiams su Lenkija gerinti? 

Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Tačiau draugystė – apsimestinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk tai – santykių gerinimo aborto išdava. Šitai turėtų suvokti ir įsisąmoninti Seimo nariai prieš balsavimą dėl rašybos asmens dokumentuose alternatyvių projektų.

Nereikia tikėtis, jog tik trijų, WQX raidžių įvedimu į lietuvišką abėcėlę tuo ir baigsis, o kuo blogesnė kirilica, arabų ar hebrajų rašmenys? Juk Lietuvoje ne tik lenkų tautinė, bet ir kitos Lietuvos piliečių tautinės bendrijos gyvena. Ar nemato Seimas, kad, dėdami į lietuvišką babelį WQX, užprogramuoja ir jo griūtį? Nebereikės ir Jahvės pastangų!

Pirmasis Antrosios Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis WQX pasiūlė dėti į šaldytuvą; ten, užuot darkius lietuvišką abėcėlę, greta su kirilica ir kitokiais raidynais, joms ir yra saugi, reikalui esant vartosenai prieinama vieta.

2017.09.10; 16:08

Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. 

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys. 

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū  už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita. 

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius … 

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje  ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų. 

Ir dar: 

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus. 

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.

Atsakiau taip:

Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.

Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.

Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).

Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

2017.08.11; 04:20

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei artoją nuo žagrės į Boingo kabiną vietoj piloto pasodintume, lėktuvas ne tik nepakiltų, bet ir iš vietos nepajudėtų, nes artojas savo akiratyje nebuvo matęs tiekos mygtukų ir rankenėlių. Todėl artojas nesėda į piloto kabiną.

Tapti lėktuvo vadu reikia atitinkamą mokslą išeiti, pilotavimo patirtį įgyti, gauti atitinkamą kvalifikacijos patvirtinimą.

O ko reikia tapti politiku, valstybės vadovu?

Politika yra valstybės reikalų tvarkymas, tarsi turėtų būti ir aukščiausio lygio politikos mokyklos. Tačiau valstybės reikalų tvarkymo mokyklų nėra, todėl į politiką gali eiti bet kas, ir artojas nuo žagrės, ir bet kokių mokslų daktaras. Leidimus išduoda „šventąja karve“ vadinama demokratija. „Šventajai karvei“ nerūpi einančiojo į politiką išsilavinimas, ištikimybė valstybei, turimas turtas, kad klaidą padaręs galėtų valstybei atlyginti. Nelaiko renkamieji net pagrindinio valstybės įstatymo – Konstitucijos – egzamino. Trumpai tariant, tinka visiškas neišmanėlis.

Pachlavanas Machmudas, XIV amžiaus išminčius ir poetas iš Bucharos, musulmonų kanonizuotas šventuoju, yra parašęs:

Lengviau Kaukazo tris šimtus kalnų į trupinius sumalt piestoj

Ir dangaus skliautą nudažyt devyniskart savu krauju,

Sėdėti dešimt metų požemio vienutėj

Nei būt su neišmanėliu akimirką kartu.

Tik vienu, specifiniu, tačiau Tautai itin svarbiu – rašybos asmens dokumentuose – klausimu pateikiu neišmanėlių nepilną sąrašą (savo bendrapartiečių):

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, KęstutisMasiulis, Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Prie neišmanėlių, tačiau turinčių įstatymų leidybos galią, turėtume priskirti technokratą, premjerą Saulių Skvernelį, kuris neva pasišovė kurpti pavardžių įstatymą pagal Kirkilo-Kubiliaus projektą.

Sakytume, ne akimirką, o dvidešimt septynerius metus „šventoji karvė“ mus įkalino būti su neišmanėliais. Netruks ateiti nauji Seimo rinkimai, įsidėmėkime šias pavardes, kad išvengtume taip ilgos „akimirkos“.

Nebandykite, bendrapartiečiai, manęs už tariamą įžeidimą atiduoti teismui, šalinti iš TS-LKD partijos (esu jos eilinis), nes mano teisumą liudys 70 tūkstančių peticiją pasirašiusių LR piliečių, tikri mokslininkai, o ne partinei drausmei pasidavę neišmanėliai.

2017.07.25; 06:00

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1941 m. birželio sukilimo diena – Birželio 23-ioji kaip atmintina 1997 m. liepos 3 d. įrašyta tarp Lietuvos atmintinų dienų, tačiau „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ Respublikos teisės aktu nebuvo įteisintas.

Ką gi minime, į ką atsiremiame? Ar į chaotišką, gal ir neblogą, tačiau neapibrėžtą, manipuliacijoms pasiduodantį, ar turime sukilimą skelbiantį, prieš okupaciją sukilti duotą signalą –  istorinį akcentą? Turime pareiškimą „Birželio sukilimo deklaravimas“, paskelbtą 1941 m. birželio 23 d. per Kauno radiją, kuris ir paskatino Tautą sukilti.

Štai jis: „Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautiniais vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais. „Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941 m. birželio 23 d. priimto, per Kauno radiją paskelbto pareiškimo „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ tekstas yra įrašytas Kauno radiofono garso plokštelėje Decelith 36251, kuri saugoma Lietuvos vaizdo ir garso archyve, saugojimo Nr. 2772.

Vilniuje Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitų visuomeninių organizacijų rūpesčiu minėjimas jau treti metai iš eilės vyko Nepriklausomybės aikštėje, vyksta Kaune ir kitose Lietuvos vietose, tik valstybiniu lygmeniu neskiriama ir minutė pagerbti 2000 žuvusių sukilimo dalyvių atminimą.

2016 m. birželio 23 d. Seimas, užuot „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimą“  savo nutarimu įteisinęs kaip mūsų vadavimosi iš okupacijos istorinį akcentą – Valstybės aktą, svarstė ir balsavimui pateikė rezoliuciją-pareiškimą, tačiau net tokiai rezoliucijai-pareiškimui nebuvo pritarta (už – 31, prieš – 1, susilaikė – 45). Pasigirdus iš pasisakančiųjų, kad Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė gali būti siejami su žydų genocido pradžia, vienam Seimo nariui pasiūlius ją ta kryptimi redaguoti, Seimas redagavimui pritarė.

Pritrūkus argumentų Sukilimui ir Laikinajai vyriausybei mesti šešėlį, pasitelkta absurdiškai pritempta sąsaja su žydų genocido pradžia. Tiek Sukilimo paskelbimas, tiek Laikinosios vyriausybės veikla niekaip nėra susijęs su žydų genocido pradžia. Genocidas vyko pagal nacių planus Laikinajai vyriausybei nedalyvaujant ir jos neatsiklausus. Sukilimo skelbėjus ir Laikinąją vyriausybę tuomet reikėtų kaltinti ir už anuomet vykusias Rainių, Pravieniškių, Juodupės, Panevėžio gydytojų žudynes, nes jų pradžia sutapo su Sukilimo paskelbimu.

Jei Sukilimas įtrauktas į Minėtinų dienų sąrašą, jei tą dieną mini visuomenė, tai sukilimą jau esame įvertinę kaip teigiamą reiškinį. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, šešėlis dėl žydų genocido pradžios Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas. JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J. Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti. Tačiau kažkam įtampas ir nusivylimus teberūpi skatinti, kažkokią naudą iš to išpešti.

Yra kita akivaizdžiai esminė, ne menama, o reali priežastis. Šiuo balsavimu Seimas parodė nuoseklų palankumą LKP atžvilgiu – Seimo posėdyje 2016 m. birželio 9 d. partijos nepasmerkę ir neįvardinę nusikalstama, Tautos genocidą vykdžiusia organizacija, dauguma balsavo prieš arba susilaikė, nes sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietinį okupantą, o pastarojo organizatorė ir įkvėpėja buvo SSRS Komunistų partija, kurios padalinys buvo LKP, taigi balsuojant už rezoliucijos priėmimą, drauge būtų smerkiamas ir SSRS KP padalinys – LKP. Todėl ir prisireikė rezoliucijos redagavimo. Balsuoti už redaguotą rezoliuciją Seimas nusprendė birželio 28 d. Tačiau redaguotos rezoliucijos redakcinė grupė nepateikė, todėl dėl jos balsavimas neįvyko, taigi liko galioti Seimo sprendimas – rezoliucijai-pareiškimui nepritarti.

Rezoliucijomis paprastai išreiškiami siekiai, įpareigojimai, padėties vertinimai, nesuteikiantys sankcijos privalomai juos vykdyti, todėl valstybės aktais nelaikomi. Taigi Seimas pasinaudojo tokiu dokumento statusu, savo aukščiausios valstybės institucijos galiomis, ir, tarsi pingpongo kamuoliuką atmetė, grąžino 2015 m. gegužės 22 d. konferencijai, vietoj Seimo nutarimo paskelbti „Birželio sukilimo deklaravimą Valstybės teisės aktu.

Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 savo rezoliucija ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją. Štai ji:

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;

pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;

 primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;

 sveikindamas jungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.   

 įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;

 pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“;

 primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);

 atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;

 pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą;

 konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

 kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija;

 pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Balsavo Seimo nariai 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, rezoliucijai pritarta. Tai sveikintinas, pagarbos vertas naujo Seimo žingsnis, liudijantis išrinktųjų apsivalymą nuo komunistinio paveldo. Kadangi tariami kliuviniai „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ įteisinti Respublikos teisės aktu jau pašalinti, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga 2017-07-12 kreipėsi į LR Seimo Pirmininką Viktorą Pranckietį su raginimu 1941 m. birželio 23 d. pareiškimą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ teisiškai įvertinti ir paskelbti LR teisės aktu.

Visuomenė viliasi, kad netrukus bus žengtas ir antras, įtvirtinantis Valstybės raidai svarbų Birželio 23-sios istorinį akcentą teisės aktu, žingsnis.

2017.07.14; 10:28

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas. SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą. 

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP. Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.

Kupros nusimetimo link

Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis.

Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.

Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui. Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.

Metamorfozė

Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.

Konferencija kuprą  įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko

Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

– įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–1941 ir 1944–1991 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;
– pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;
– kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu; 
– siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016 m. birželio 9 d. posėdis įvyko.

Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.

Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.

O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.

Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.

Kas ir kaip balsavo Seime 2016 m. birželio 9 d.

Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,

Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas, Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.

Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.

Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.

Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.

Praėjo metai, išrinktas naujas Seimas 2017-06-27 ryžosi pasmerkti ir įvardyti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją.

Lietuvos Respublikos Seimas,

minėdamas 1941 m. birželio 14-osios Sovietų Sąjungos okupacinio režimo vykdytų tremčių 76-ąsias metines;

pažymėdamas, kad 1940-ųjų birželio 15 d. įvykdyta brutali sovietinė Lietuvos okupacija atnešė Lietuvai ir jos žmonėms milžinišką žalą, o okupacijos metu įvykdyti okupacinio režimo nusikaltimų žmogiškumui vykdytojai iki šiol nesulaukia tinkamo tarptautinio ir nacionalinio valstybinio įvertinimo;

primindamas, kad panašaus pobūdžio nacių režimo nusikaltimai tiek Vokietijoje, tiek nacių okupuotose teritorijose tarptautinės bendruomenės pastangomis buvo teisiškai įvertinti Niurnbergo Tribunolo ir kad šio proceso metu buvo įvertinti ne tik atskirų nacių režimo lyderių ar veikėjų padaryti nusikaltimai, bet ir pati nacionalsocialistų partija buvo pripažinta nusikalstama;

sveikindamas jungtinę 2015 m. lapkričio mėn. 5d. Baltijos šalių Teisingumo ministrų deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinta būtinybė tinkamai įvertinti okupacinio komunistinio režimo padarytą žalą ir užtikrinti, kad ateities kartos įgautų pilną supratimą apie okupacinio laikotarpio nusikaltimus ir jų vykdytojus.  

įsitikinęs, kad siekiant adekvataus tarptautinio sovietinių okupacinių nusikaltimų įvertinimo, pati Lietuva turi būti atlikusi viską, kas yra būtina, kad tokie nusikaltimai būtų politiškai ir teisiškai įvertinti nacionaliniu lygiu;

pabrėždamas, kad 1998 m liepos mėn. 16 d. Seimo priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 1-uoju straipsniu buvo konstatuota, kad „SSRS valstybės saugumo komitetas (NKVD, NKGB, MGB, KGB – toliau VSK) pripažįstamas nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje“; 

primindamas, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą konstatavo lemiamą Sovietų Sąjungos komunistų partijos vaidmenį okupuojant ir aneksuojant Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes (Kuolelis ir kiti prieš Lietuvą, Ždanoka prieš Latviją, kt. bylos);

atsižvelgdamas į 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaraciją, kurioje paskelbta, kad „Komunistų partija, kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, yra nelaikoma teisine partija“;

pažymi, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.) šalyje įtvirtino diktatūrą, veikė kaip paklusni ir iniciatyvi SSKP valios reiškėja ir įgyvendintoja srities organizacijos teisėmis bei yra atsakinga už šias SSRS okupacines valdžios priemones: Lietuvos piliečių genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant masines represijas, terorą, baudžiamąsias akcijas, trėmimus, kovotojų už Lietuvos laisvę, taip pat civilių gyventojų naikinimą, režimo priešininkų kalinimą ir kankinimą, kitokį jų persekiojimą, sovietizaciją, okupuotos Lietuvos piliečių ir juridinių asmenų turto nacionalizaciją ir konfiskaciją, prievartinę kolektyvizaciją, prievartinę mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ateizaciją, cenzūrą, kultūros ir religijos paminklų naikinimą bei kitokį pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių paneigimą; 

konstatuoja, kad SSKP padalinio Lietuvoje Lietuvos Komunistų partijos veikloje galimai yra nusikalstamos veiklos požymių, organizuojant ir per pavaldžias represines struktūras vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos gyventojus – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus;

kviečia Lietuvos Respublikos Vyriausybę, vadovaujantis susiklosčiusia Lietuvos įstatymų leidybos tradicija vertinant Sovietų Sąjungos represines struktūras Lietuvoje (žr. įstatymą „Dėl SSRS Valstybės Saugumo Komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“), kuo skubiau parengti Lietuvos Respublikos įstatymą, kuris Lietuvos Komunistų partiją pripažintų nusikalstama organizacija; 

pabrėžia, kad šioje rezoliucijoje yra sprendžiama Lietuvos Komunistų partijos kaip juridinio asmens nusikalstamos veiklos vertinimo problema, o konkrečių asmenų, vykdžiusių ar dalyvavusių vykdant okupacinio režimo nusikaltimus, baudžiamosios atsakomybės klausimas yra sprendžiamas šiuo metu galiojančiais, baudžiamąją atsakomybę realizuojančiais įstatymais.

Balsavo Seimo narių: 78 iš 141. Balsavimo rezultatai: už – 53, prieš – 1, susilaikė – 24, pritarta.

Balsavo prieš:  Petras Gražulis.

Susilaikė: Viktoras Rinkevičius, Julius Sabatauskas, Algimantas Salamakinas, Rimantas Sinkevičius, Kęstutis Simonovas, Lauras Stacevičius, Zenonas Streikus, Rimantė Šalavičiūtė, Irėna Šiaulienė, Audrys Šimas, Tomas Tomilinas, Petras Valiūnas, Juozas Varžgalys, Antanas Vinkus.

Koks gajus sovietinis paveldas, kaip sunku atsisakyti komunistinės kilmės parodė vienas balsavusysis prieš ir 24 susilaikiusieji bei nedalyvavę balsavime Seimo nariai.  

2017.06.29; 10:23

Matydama, kad TS-LKD kaip ir kitos partijos savo skyrių apklausos dėl asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose nevykdė, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS), kurios nemaža dalis yra TS-LKD nariai, rūpesčiu nuo 2017-05-12 iki 2017-06-06 buvo atlikta TS-LKD skyrių ir dalies visuomeninių organizacijų, suinteresuotų asmenvardžių rašymu dokumentuose, apklausa. Atsiliepė 15 organizacijų, tarp jų 8 TS-LKD skyriai. Pastarieji savo nuomonę užfiksavo skyriaus tarybos protokolais. Teigiamų atsiliepimų apie Kubiliaus-Kirkilo siūlomą balsavimui projektą negauta nei vieno, t. y. visi 18 atsiliepimų jį įvertino neigiamai. 

Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant balsavimui dėl dviejų alternatyvių projektų kalbamu  reikalu, kėslo pažeisti Konstituciją ir Seimo narių priesaiką akivaizdoje, 2017-06-16 LLKS kreipėsi į Konstitucinio Teismo Pirmininką, Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Vyriausybės vadovą su pareiškimu dėl susidariusios grėsmingos padėties šalinimo. Tekstą pateikiame ištisai:

Kalbos kultūros metais seniausią gyvąją indoeuropiečių kalbą turime ypač branginti.

Š.m. gegužės 31d., birželio 7 d. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto nariai, priklausantys konservatorių, liberalų, lenkų rinkimų akcijos partijoms, sutrukdė patvirtinti naujus Valstybinės kalbos komisijos (VLKK) narius.

Baigusios kadenciją kalbos komisijos išvada dėl asmenvardžių rašybos projektų Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535 buvo nepakankamai profesionali, nepagrįsta.

Maždaug 10 mokslo daktarų, nepasitarę su juos delegavusiomis institucijomis ir Tauta, negali naikinti ar koreguoti Konstitucijos, lietuvių kalbos rašybos išvadų, kurias rengė per 100 aukštesnės kvalifikacijos profesorių ir habilituotų daktarų. Jau 1901 m. J. Jablonskis paskelbė, kad vienam garsui lietuvių kalboje yra viena raidė (o ne dvi, trys, keturios ar penkios) ir ji tariama taip, kaip parašyta. Tokią rašybą patvirtino ir giminiškos latvių kalbos specialistai.

Pirmenybę Lietuvoje reikia teikti „Talkos“ ir projektui Nr. XIIIP-471, bet išvadų VLKK dėl to nenurodo. Bet kokie veiksmai prieš valstybinės kalbos įstatymą neleistini, tik VLKK, būdama pavaldi Seimui, neišlaikė Seimo liberaliųjų narių pastovaus spaudimo, dezinformacijos ir buvo priversta pažeisti Konstituciją.

Pagal Konstitucijos 32 straipsnį kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, bet VLKK siūlymu jam būtų trukdoma savo vardą ir pavardę rašyti lietuviškai (nes užsienyje lietuviškos formos  rečiau išlaikomos: iš JAV atvykusi Adamkaus žmona Lietuvoje pagal pasą turėtų rašytis Adamkus, o ne Adamkiene; iš Punsko atvykusi Vaicekauskaitė pagal Lenkijos pasą Lietuvoje turėtų būti Wojciechowska). Dar 1938-12-06 priimtas LR Pavardžių įstatymas įpareigojo „sugrąžinti lietuvišką rašybą pavardžių, kurios buvo sulenkintos, surusintos ar suvokietintos“.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės suverenitetas priklauso Tautai. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. A.Kubiliaus kreipimasis „Mieli bendražygiai“ yra neteisingas ir veidmainiškas. Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia priešingai: Lietuvos Respublikoje, išsaugojusioje savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, valstybinė kalba – lietuvių kalba (turinti 32 raides).

Lietuvių ir latvių kalbų sistemos yra panašios, bet VLKK atstovai priėmė baltų kalbų sistemos neatitinkančias ir Latvijos kalbos komisijai prieštaraujančias dvi išimtis. VLKK nepritarė A. Kubiliaus siūlymui asmenvardžius keisti visiems piliečiams pagal okupacijų metais išduotus dokumentus ir pridėti maždaug 150 naujų raidžių. A. Kubilius galėtų prisiminti ir tai, kaip jis dar 2010 m. Kalbos komisijai dėl to darė spaudimą.

„Talkos“ suvienyti 70 000 piliečių (tarp jų buvo daug mokslininkų) patarė valdžiai, kad visus asmenvardžius reikia rašyti pagal tarimą lietuviškomis raidėmis. Kalbos  kultūros metais nereikia kenkti asmenvardžių rašybai – geriau patiems Seimo nariams stengtis kalbėti ir rašyti taisyklingai. Kadaise su Latvijos Ministru Pirmininku A. Kubilius pasirašęs dokumentą „ieškoti papildomų galimybių bendradarbiauti“, dabar artimiausią giminę ir sąjungininką palieka vieną kovoti už savo kalbą ir valstybę.

Siūlomas projektas Nr. XIIIP-535 –  grėsmė mūsų kalbai ir valstybei!

Nei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nei Seimas, nei partijos ar VLKK nariai neturi teisės keisti Konstituciją, tai gali spręsti tik Tautos referendumas.

Balsavimas dėl projekto priėmimo planuojamas birželio mėnesį. Grėsmės pažeisti Konstituciją ir laužyti Seimo nario priesaiką akivaizdoje, Jūsų priedermė galių ir teisių ribose – ją šalinti.

Slaptai.lt nuotraukoje – komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2017.06.17; 18:07

Pamatęs, kaip kūrėsi Tėvynės sąjungos partija, parašiau politinę pasakėčią „Gegutė ir devynbalsė“. Ją 2013 m. rugsėjo 9 d. paskelbė Lietuvos žurnalistų interneto portalas.

Ten rašiau:

Lietuvos nedraugų nuostata – išeinant pasilikti – realizuojama ne vien per priedangos organizacijas, bet ir per įsiterpimą į demokratinį valstybės valdymą – per partinę sistemą. Kai kurių sąjungų, akcijų, partijų kilmė – ne lietuviška, jos lojalumu Lietuvos valstybei nepasižymi, nes išsirito iš nedraugių kiaušinių, padėtų į Sąjūdžio lizdą. 

Konservatoriai nusipelnė impičmento?

 

 

Gediminas Kirkilas – Andrius Kubilius. Modesto Tamulionio koliažas

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis buvo galinga, plačios visuomenės palaikoma, vedusi ne tik į Baltijos kelią, bet ir į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, organizacija. Tačiau 1993 m. buvo įkurta Tėvynės Sąjungos (TS) partija kaip Lietuvos Nepriklausomybę iškovojusio Sąjūdžio darbų tęsėja, į kurią Sąjūdžio vadovų skatinama sugužėjo politinį kapitalą jau įgijusi didžioji Sąjūdžio dalyvių dalis. Sąjūdis nukraujavo, buvo paliktas saviveiklai. 

TS-LKD įsikūrė 2008 m. gegužės 7 d. susijungus Tėvynės sąjungai (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, krikščioniškieji demokratai) ir Lietuvos krikščionims demokratams.

Jungtinė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija taip pat vienijo politinius kalinius ir tremtinius, kurie tęsia istorinę Lietuvos laisvės kovos ir rezistencijos išsaugojimo misiją. Taip pat TS-LKD viduje veikia tarpukarine tautininkų linija besiremianti Tautininkų frakcija kaip atspindys 2007 m. įvykusios Tautininkų sąjungos prisijungimo prie Tėvynės sąjungos.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau, faktiškai, artėjant TS-LKD ir LSDP pozicijoms, Tautininkų frakcija iš partijos buvo pašalinta, politiniai kaliniai ir tremtiniai dėl amžiaus natūraliai pasitraukė, dabar jau projektuojama paliekant tik TS, LKD atsisakyti (atsikratyti ideologijos, narių?).

O svarstant pavardžių rašybą dokumentuose  neva opozicionieriai, buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius ir buvęs LSDP pirmininkas Gediminas Kirkilas įkyriai pučia birbynes vienu tonu. TS-LKD frakcija birbynių paveikta, regis, skyla, panašu, jog, anot žurnalisto, TS-LKD liks Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos priekaba. Tai netrukus, įvykus balsavimui Seime dėl pavardžių rašymo dokumentuose, turėtų paaiškėti.

 

XXX

Gegutė ir devynbalsė 

 

Kukuot kimiu balsu gegutei pabodo,

Devynbalsę išgirdus gilumoje sodo,

Savo vaikus sumanė išmokyt giesmės,

Nors reiktų netekti savos prigimties.

 

 Devynbalsės lizdely kai rados kiaušiniai,

Gegutė nutaikius savą dėjo tyliai.

Patikli giesmininkė klastos nepažino;

Tausojo, perėjo, maitino mažylius. 

 

Vienas iš jauniklių labai greit įmito,

Išmėtė mažylius, kaip koks parazitas.

Vargšė giesmininkė vienturtį augino,

Kol gegutė skristi draugėn pavadino. 

 

Tačiau gegužiukas balso nepakeitęs,

Ne prie giesmininkės, prie motinos taikės;

Vienodai plunksnavos, vienodai kukavo,

Ir elgės vienodai pagal prigimtį savo. 

***

Kartais į draugiją klastūnas atklydęs,

Prisiplaka veikiai kaip tikras dalyvis.

Tačiau toks veikėjas per klastą užgimęs,

Nesunkiai suardo ir pačią draugiją.

2017.06.10; 07:00

Joks cirkas neapseina be fokusininkų, nes jie sugeba parodyti kas neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Nesinorėtų mūsų Seimo lyginti su cirko arena, tačiau per jo veiklos 27-erius metus teko išvysti ne vieną fokusą, hipnozės  ir net juodosios magijos seansą.

Kadangi daugelis partijų narių einant iš kadencijos į kadenciją, Seime išlieka, panašu, jog išlieka ir fokusus už tikrą pinigą priimantys bei užhipnotizuoti Seimo nariai. 

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaustęs prie televizorių lengvatikius Kašpirovskis, jau nuėjo į užmarštį, Lena Lolašvili, teikusi paslaugas Algirdui Brazauskui ir Rolandui Paksui, „šventinusi“ vandenį ir tualetinį popierių, nei šlovės nei pinigėlių jau nebepelnys, nes jos pranašystės nesipildė. O štai visas darinys, pasivadinęs partija Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) hipnotizuoja Seimą nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Nors demokratinių rinkimų mechanizmas nei tautybės, nei tautos nevertina, vietoj jų vertinama pilietybė ir valstybė, tačiau mūsų Seimas, mikliai hipnotizuojamas, palaikant Valstybės vadovams, įteisino demokratijai tautišką svetimkūnį ir net privilegijuotą žemesniu rinkimų barjeru – LLRA. Ir šis partiją imituojantis darinys jau trečią dešimtmetį vedžioja visą Seimą aplink pirštą: pradžiai – leisti į pagrindinį asmens dokumento puslapį asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis.

Galiausiai, neatlaikę naujo hipnotizuotojo Tomaševskio skvarbaus žvilgsnio, socialdemokratas G. Kirkilas, buvęs TS-LKD pirmininkas A. Kubilius ir esamas šios partijos pirmininkas G. Landsbergis 2017-05-09 Seimui pateikė projektą, už kurį Seimas balsuos birželio mėnesį. Seimas balsavimui priėmė ir kitą, alternatyvų projektą, kuris, nepažeidžiant Konstitucijos, leistų rašyti asmenvardžius ne pagrindiniame asmens dokumento puslapyje originaliais kitų kalbų rašmenimis.

Prieš balsavimą dėl pasirenkamo projekto Seime, rimtas priekaištas tenka TS-LKD frakcijos daugumai, nes jinai, neapklaususi bei nederinusi reikalo su TS-LKD skyriais, tarsi ištraukusi iš tuščios skrybėlės triušį, atlikusi veiksmą, prilygstantį žemo lygio fokusui, pati pažeidžia Konstituciją, laužo ir savo veiksmu skatina kitus laužyti Seimo nario priesaiką.

Esama padėtis:

Už pirmojo projekto pateikimą balsavo 64 Seimo nariai, prieš – 25, susilaikė 13, už antrojo pateikimą – 53 už, 19 prieš ir 25 susilaikė.

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, KęstutisMasiulis,Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Nepritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 tūkstančių Lietuvos piliečių (pasirašė peticiją), tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Agnė Bilotaitė, Algis Strelčiūnas, Arvydas Anušauskas Audronius Ažubalis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Rimantas Jonas Dagys, Rokas Žilinskas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis.

Žinotina:

Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, politikos didžiūnai daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.

Galimybė išvengti klaidos šiuo atveju išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų lyderių diktato, balsuojančiųjų valioje.

Sirvis.lt nuotraukoje: cirko afiša.

2017.06.01; 05:40

Vilnius yra pats svarbiausias, Lietuvos valstybę reprezentuojantis miestas, todėl jo statusas kitoks, Vilnius – Lietuvos valstybės sostinė, todėl jo plėtros ideologijos, paminklų statydinimo reikalus turėtų spręsti Seimas, o ne miesto savivaldybė ar meras, nes miesto savivaldybei priskirtinos tik miesto ūkvedžio funkcijos.

Algimantas Zolubas, šios analizės autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labai keistai atrodo, kai svarstant sostinės reprezentacinės Lukiškių aikštės sutvarkymo ir joje paminklo statydinimo reikalus, kaip pilypas iš kanapių su savo asmenine nuomone išlenda Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Ir dar keisčiau, – tą jo nuomonę kai kurios institucijos imasi rimtai vertinti.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai LR Seimas priėmė rezoliuciją (posėdžio protokolas 2017-04-27 Nr. 118-P-6), kurioje:

prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.;

prašo Vyriausybės pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra;

ragina Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Seimas, kurį išrinko visa Lietuva, kurio priedermė rūpintis sostinės reprezentacine aikšte, savo nuomonę išreiškė, todėl Vilniaus miesto savivaldybei ir merui, kuriuos išrinko tik vilniečiai, lieka, nors ir turint kitokią nuomonę,  geranoriškai prisidėti prie Lukiškių aikštės projekto įgyvendinimo. Kitoks elgesys būtų prilygintas akivaizdžiam sabotažui.

2017.05.05; 18:48

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54