Mirus bičiuliui, kaimynui – publicistui Algimantui Zolubui


Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko nuotr.

Alfredas Guščius

Jam skiriu šį savo eilėraštį, įteiktą paties Algimanto Zolubo bute. Tai įvyko 2013 metais, rupjūtyje. Priimdamas šią „dovaną“, dar pajuokavo, kad jam skirtasis eilėraštis eina puslapiu anksčiau, negu eilės „Lyg nuostabus vitražas“, skirtos kitam gerai pažįstamam vyrui, aviacijos istorikui Viktorui Ašmenskui. Jo šimtmečio minėjime, įvykusiame  2012 metų vasario mėnesį Vilniaus Rotušės salėje, Algimantas Zolubas kalbėjo, sveikino šį oreivį.

Deja, liga pasirodė per stipri, ir Algimantas Zolubas šimtmečio nesulaukė.   

 „Mūza, pagarbinki vyrą“

 Mūza, prabilki garsiai apie šį vyrą –

Zolubą Algimantą iš Lazdynų –

Sugauski visom savo stygom.

Te gražūs žodžiai iš poetinės kraitelės byra…

Algimantas mums visados  vaidenos

Tai Krėvės Lapinu, tai Storosta – Vydūnas…

Jis gali būti rimtas kaip Mąstytoją kurią Rodenas,

Gilus ir išmintingas kaip Sokratas, –

Kurio šmaikštumo, geluonies biurokratija bijo, kratos.

Jis turi panašumo ir į gerai išdegtąją plytą,

Ir į kelmą ąžuolinį, sakykim, drūtgalį…

Jisai ir jo Rožė priims sušalusį, pavargusį ar sulytą, –

Jo pypkės dūmuose ir Rožės kavos kvapuose

Bet kokiu oru sielos atvangą surast gali…

Mes mylim, gerbiam šitą vyrą –

Nebijom pasakyti – Vyrą iš  Didžiosios raidės…

„Algimantai, sakyki mums, kaipgi čia yra,

Kad su Tavim taip gera mums ir taip linksma?“

Atsako Algimantas:

„Brolyčiai, Jeigu nutrūko laidas, tai visiškai nereiškia.

Kad nebebus šviesos, jei Elektra baigės…“

2020.12.22; 12:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.