Algimantas Zolubas

Gordijo mazgas

Algimantas Zolubas

Sakoma, kad kuprotą ištiesina tik grabas. Tačiau ne visi kupriai vienodi, nes visokių kuprų esama, todėl ne visus kuprius ištiesina grabas ir ne visų tiesinimui reikalingas grabas.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

SSRS, turėdama Komunistų partijos (SSKP) kuprą, ja pasidalino su okupuotomis šalimis, tarp jų, uždėdama Lietuvai LKP kuprą.

1989 m. pabaigoje LKP pati atliko kosmetinę operaciją – atsiskyrė nuo SSKP, tačiau ir po Nepriklausomybės atkūrimo iki 1990 m. gruodžio 8 d. dar vadinosi LKP, kol savo suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).

LKP nariai automatiškai tapo LDDP nariais, o 2001 m. sausį LDDP ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) susivienijo į vieningą LSDP.

Taigi be kaltės pripažinimo, be atsiprašymo, išskyrus garbingai pasielgusį Seimo narį Česlovą Juršėną ir dar kelis, atsiprašiusius už komunistų nuodėmes, tebenešioja LKP kuprą, tik kitaip pavadintą. Kupros neatsikratė ir kitose partijose buvę LKP nariai.

Kupros nusimetimo link

Vykusios išorinės metamorfozės metu vidinio apsivalymo, savo praeities vertinimo, išskyrus atmetimą LKP ant SSKP platformos, iš tikrųjų neįvyko, nes nariai, išskyrus naujus, liko buvę LKP nariai. Kadangi jie turėjo patirtį vadovauti ir valdyti, paveldėjo iš LKP „partijos auksą“ ir kitokį turtą, jos įsišaknijusią ideologiją, LSDP buvo „pasmerkta“ tapti valdančiąja.

Lietuvos Komunistų partija – politinė partija, veikusi 1918–1991 m. kaip sudedamoji SSRS Komunistų partijos (iki 1952 m. vadinosi VKP(b); po 1952 m. – TSKP) dalis. Ji buvo valdančioji ir vienintelė partija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–41 m. ir 1944–90 m.). Jos ideologija rėmėsi K.Markso, F.Engelso ir Lenino teorijomis. LKP vadovavo represinėms struktūroms, trėmimams į Sibirą, pokario metais LKP organizavo liaudies gynėjų (stribų) ir etatines saugumo formuotes kovai su Lietuvos partizaniniu judėjimu.

Kadangi Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nebuvo priimtas desovietizacijos įstatymas, etatiniai KGB darbuotojai atleisti-demobilizuoti kaip kariškiai, KGB parankinių neetatinių darbuotojų liustracija atlikta tik išpažintimi vienam VSD „kunigėliui“ su prisipažinusio asmens įslaptinimu, dešimt metų brendo reikalas įvertinti ir pasmerkti SSRS KP ir jos padalinį Lietuvos KP, kaip tautų genocido organizatorius.

Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA), vienijanti 46 šalis, priėmė rezoliuciją, kurioje ryžtingai pasmerkė masinius žmogaus teisių pažeidimus, įvykdytus totalitarinių komunistinių režimų, ir pasiūlė buvusių bei esamų komunistinių partijų vadovams dar kartą įvertinti šių organizacijų vaidmenį bei padarytus nusikaltimus. Patirties Europos šalys galėjo semtis iš Lietuvos, 2000 metų birželio 12–14 dienomis Vilniuje pirmą kartą pasaulio istorijoje vykusio tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Jame dalyvavę 24 valstybių atstovai įsteigė Tarptautinį Vilniaus visuomeninį tribunolą. Jis teisiniu, politiniu ir socialiniu požiūriu įvertino komunizmo ideologiją bei nusikalstamas komunistų sukurtų režimų veikas.

Naujoje ETPA rezoliucijoje vėl buvo akcentuojama, kad reikia tarptautiniu mastu pasmerkti totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimus. Rezoliucijoje taip pat nurodoma, kad Centrinėje ir Rytų Europoje tarptautiniai totalitarinių komunistinių režimų padarytų nusikaltimų tyrimai niekur nebuvo pradėti, o jų sumanytojai ir vykdytojai nebuvo teisiami tarptautinės visuomenės, kaip tai buvo padaryta nacizmui.

Kaip žinome, nacių vadeivos Niurnbergo tribunolo už žmonijai padarytas piktadarybes buvo nuteisti pakarti. Gaila, kad nėra tiesioginės aiškios nuorodos, kad tam tikros nacionalinės ar tarptautinės valstybinės organizacijos valstybiniu lygiu imtųsi tirti komunistinių režimų padarytus nusikaltimus. Taigi apie didžiausią pasaulio tragediją, per kurią prarasta 100 mln. žmonių, toliau nebuvo kalbama valstybiškai.

Susidaro įspūdis, kad kol nėra paskatos iš nukentėjusių valstybių, Europos šalys, parėmusios rezoliuciją, neketina išsamiai išnagrinėti šio klausimo ir priimti atitinkamų sprendimų. Didžiųjų valstybių ekonominis ir politinis elitas tuo nesuinteresuotas. Atvirkščiai, jis norėjo gerų santykių su Rusija, potencialia gamtinių išteklių tiekėja. Bendrauti su Rusija kur kas naudingiau negu su šalimis, kurios yra nukentėjusios nuo komunistinių totalitarinių režimų. Juk ne jie nukentėjo nuo komunistinių režimų.

Konferencija kuprą įvardino ir pasmerkė, Seimas ją paliko

Praėjus 15 metų po tarptautinio kongreso „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ ir jo sukurto Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo, 2015-05-22 LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvyko konferencija, kurioje dalyvavo ir už rezoliuciją, smerkiančią komunistinį režimą, balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti;

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

Nors visa medžiaga Seimui buvo perduota iškart po minimos konferencijos, tačiau tik po pakartotinų raginimų, 47 Seimo narių parašais inicijuotas 2016-06-09 posėdis įvyko.

Seimas atmetė opozicinės TS-LKD frakcijos inicijuotą rezoliucijos projektą, kad buvusi Lietuvos komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. LKP kupra išliko.

Ne tik gyventi su kupra neturėtų būti jauku, bet ir, išeinant anapus, palikuonims palikti jausmą, kad jų senelis ar tėvas, močiutė ar motina kuproti grabe guli, – negeras palikimas.

O padėtį ištaisyti įmanoma, nesunku, tačiau dabar jau priedermė tų, kurie birželio 9 d. balsavo prieš arba susilaikė. Žinotina, kad tiesos, kaip ir šviesos, nuslėpti neįmanoma, todėl dokumentas su jais ar be jų, anksčiau ar vėliau bus priimtas.

Nešioti komunistinę kuprą ar atsitiesti, – besipriešinančių LKP pasmerkimui ar „stovinčių po medžiu“ – Seimo narių valioje.

Kas ir kaip balsavo Seime 2016 m. birželio 9 dieną

Balsavo prieš: Mindaugas Bastys, Stasys Brundza, Sergej Dmitrijev, Larisa Dmitrijeva, Arūnas Dudėnas, Edmundas Jonyla, Benediktas Juodka, Kirkilas, Jonas Kondrotas, Orinta Leiputė, Raimundas Markauskas, Albinas Mitrulevičius, Audrius Nakas, Antanas Nesteckis, Milda Petrauskienė, Darius Petrošius, Domas Petrulis, Raminta Popovienė, Giedrė Purvaneckienė, Vytautas Saulis, Algirdas Sysas, Eduardas Šablinskas, Jonas Varkala, Birutė Vėsaitė, Edvardas Žakaris,

Susilaikė: Virginija Baltraitienė, Juozas Bernatonis, Bronius Bradauskas,Petras Čimbaras, Kęstutis Daukšys, Larisa Dmitrijeva, Vilija Filipovičienė, Viktoras Fiodorovas, Vytautas Gapšys, Vydas Gedvilas, Petras Gražulis, Kazys Grybauskas, Gediminas Jakavonis, Vytautas Kamblevičius, Kęstutis Komskis, Vidas Mikalauskas, Gintautas Mikolaitis, Dangutė Mikutienė, Kristina Miškinienė, Andrius Palionis, Raimundas PaliukasRimas Antanas Ručys, Julius Sabatauskas, Ričardas Sargūnas, Valerijus Simulik, Valdas Skarbalius, Irena Šiaulienė, Gintaras Tamošiūnas, Darius Ulickas, Vitalija Vonžutaitė, Mečislovas Zasčiurinskas, Aleksandras Zeltinis, Remigijus Žemaitaitis.

Frakcijos: Darbo partijos – 3 prieš, 17 susil, „Tvarka ir teisingumas – 5 susil., Liberalų sąjūdžio – 5 už, Lietuvos socialdemokratų – 19 prieš, 10 susil., Mišri Seimo narių grupė – 6 už, 2 prieš, – 1 susil., TS-LKD – 26 už. Balsavime nedalyvavo 51 Seimo narys.

Kadangi LKP nomenklatūrininkai bei eiliniai partijos nariai yra pasibarstę po įvairias partijas, todėl iš balsavimo matyti jų santykis su jų kilmės partija, tos partijos liekanų dydis jų sąmonėje.

Rezoliucijos svarstymas ir balsavimas dėl jos nebuvo beprasmiai; jie labai aiškiai atsiskleidė ir parodė visuomenei, kas Seime yra kas, kam totalitarinis komunistinis rėžimas išliko labai mielas, kam – tik mielas, kam – smerktinas, nusikalstamas, trumpai tariant, – kas labai kuprotas, kas – mažiau, kas – tiesus.

Padėtis mūsų valstybėje yra prasta, nes akivaizdu, kad mūsų visa politika, demokratija, valdymas, tam naudojama energija susiveda į tarppartines peštynes, kuriose kiekviena partija siekia savo siaurus interesus tenkinti, bet ne valstybės kūrimo ir tvirtinimo idealo. Padėtis visais atžvilgiais valstybėje toliau prastėja. Nereikia tikėtis, kad nauji rinkimai į Seimą atneš teigiamas permainas.

Birželio 9 d. Seimas atmetė rezoliuciją dėl SSKP ir jos padalinio LKP pasmerkimo. Kartą atmetę rezoliuciją dėl LKP pasmerkimo, nereikia tikėtis, kad balsavusieji prieš ar susilaikiusieji ateityje elgsis kitaip, juolab, kad jie jaučia visuomenės palaikymą; „Kauno dienos“ trumpa apklausa, gal ir tendencinga, rodo, jog 59,3 % apklaustųjų tebeserga nostalgija komunistinei valdžiai.

Toks signalas Kremliui labai mielas, nereikia net šnipų padėčiai aiškintis. Ar ne čia didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui? Padėtis Seime ne ką geresnė, nes didelės dalies „prisiekusiųjų“ lojalumas Valstybei – labai abejotinas, o požiūris į neva kolegas, – ne kaip į kolegas, o kaip į priešus.

Reikia susitarimo pirmučiausia tarp vadinamų konservatorių ir vadinamų socialdemokratų, neaplenkiant kitų partijų, gal su kompromisinėmis nuolaidomis iš abiejų pusių, kad politika, demokratija, valdymas keistųsi valstybingumo tvirtinimo link. Juk viešai nėra skelbtas, bet aiškiai nujaučiamas Lietuvos Sąjūdžio ir LKP susitarimas bendrai siekti Nepriklausomybės.

Ir pavyko.

Buvo, žinoma, susitarimas ir dėl SSRS KGB padalinio Lietuvoje, kuomet jo etatiniai darbuotojai buvo atleisti kaip demobilizuoti kareivėliai (jie nuėjo į tikrą verslą arba priedangos struktūras).

Padėtis su išeitimi

Dėl LKP pasmerkimo konservatorių vadovai turėtų šį kartą siūlyti jau patiems socialdemokratams paruošti LKP pasmerkimo projektą, kuriame būtų atspindėtas LKP narių išsluoksniavimas ir buvusių, akivaizdžiai nenusikaltusių, komunistų apsauga nuo pasmerkimo ar persekiojimo, nes daugelis balsavo prieš arba susilaikė iš baimės, kad gali sekti jų teisių ribojimai arba represijos. Tačiau socialdemokratams toks dokumentas taip pat reikalingas, tai gal būtų tarsi LKP išpažintis, atgaila ir išrišimas, naikinantis konfrontaciją ir peštynes. Juk net be išpažinties, atgailos ir išrišimo etatiniams KGB darbuotojams buvo suteikta malonė (į jų darbo knygutes įrašė, kad tarnavo kariuomenėje), tolimesniam darbui ne politikoje nebuvo apribojimų.

Neetatiniams kagėbistams užteko išpažinties VSD vienam klebonui, po kurios kolaborantai buvo įslaptinti. Dar žinotina, kad buvę LKP nariai iš tikrųjų nėra palankūs Kremliui, nes už atsiskyrimą nuo SSKP kremliniai juos prarytų be prieskonių su visais užgyventais dvarais ir turtais bei privilegijomis.

Istorinė analogija

Panašios padėties mūsų praeityje jau būta, ji eilėmis buvo aprašyta „Mūsų rytojuje“, minint Vasario 16-osios dešimtmetį.

Ir pradėjo mūsų bočiai muštis tarp savęs lig sočiai,

Jei vieni kariaut negali, šaukia apskrities seimelį

Ir Žečpospolitos vardu jie balsuoja ten su kardu,

Kožnas gina garbę savo, viens tiktai per galvą gavo,

Tam suglamžė tik kepurę, kitą gi kiaurai pradūrė,

Trečiąjį iš pištalieto pasiuntė į aną svietą.

Taip laikai neramūs stojo, nebegražu Lietuvoje,

O matuška Jekaterina sau iš džiaugsmo rankas trina:

Mato ji sau biznį gerą – šalį galima paimt be karo –

Tuštauja laukai nesėti, metas jiems jau pailsėti,

Niekas jos čia nebevaldo, galvas vieni kitiems skaldo.

Taip galvojo ji iš tolo ir pasiuntė generolą.

Generolas su prikazu: „Usmirit tam vsech ich srazu“,

Štai dabar tai su ukvatu pailsės bent šimtą metų.

Ar netrina rankų Putinas? Ar neknieti jam pasiųst generolą?..

Anot Vaižganto, padliecai tie lietuviai, bet jie yra mano broliai. Turbūt teks susibroliauti su buvusiais komunistais valstybingumo vardan, kai pastarieji nusimes nelemtą kuprą.

Arba mūsų valstybėje tvarką darys mūsų nedraugai.

2016.06.23; 09:13

Politinės intrigos

Algimantas Zolubas

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016-06-08, prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos nekomunistai, vienykimės! (15 min.lt, Čikagos aidas, Kontrimienė.lt, Kauno diena, feisbukas, LSDP Vilnius.lt), kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Algimantas Zolubas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui pakluso, juolab, kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016-06-09 Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi ši partija šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją, siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako netiesą gryną. 

Metamorfozė
Komunistinė metamorfozė

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.

Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Ją nusiplauti viltis išlieka.

P. S.

2015-05-22 Seimo Kovo 11-osios Akto salėje priimta rezoliucija

Sovietinės okupacijos sąlygomis, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos partizanų aukščiausioji vadovybė pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Deklaraciją, kuria paskelbė, kad LLKS prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui, o „Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam Lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui – Lietuvos nepriklausomumui, – nelaikoma teisine partija“.

1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos. Įstatymas nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje – pripažino jį kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 Lietuvos Komunistų partijos (LKP) veiklą Lietuvoje uždraudė, Vyriausybei pavedė pareikalauti iš Sovietų Sąjungos vyriausybės nedelsiant perduoti Lietuvai visą dokumentaciją ir archyvinę medžiagą, susijusią su LKP (SSKP) organizacijos veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje, įpareigojo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą spręsti klausimą dėl teisinės atsakomybės asmenų, kurie veikdami LKP (SSKP) struktūrose organizavo ir vykdė veiksmus, nurodytus šiame nutarime.

Tačiau nei SSKP, nei jos padalinys LKP iki šiol neįvardintos ir nepasmerktos kaip lietuvių tautos genocido organizatorės ir vykdytojos teisiškai valstybiniu lygmeniu.

SSKP ir Vokietijos Reicho Nacionalsocialistų partija kartu pasidalino Europą ir pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Abiejų absoliučią valdžią turinčių totalitarinių partijų tikslas buvo pasaulio užkariavimas.

Iki Antrojo pasaulinio karo, jo metu ir po jo SSKP įvykdyti genocido, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui turi būti įvertinti ir pasmerkti aukščiausiu oficialiu tarptautiniu lygmeniu. SSKP privalo būti nuteista lygiai taip, kaip buvo nuteista Nacionalsocialistų partija.

LKP buvo sudedamoji ir integrali SSKP dalis, SSKP valios paklusni ir iniciatyvi reiškėja bei įgyvendintoja Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje.

Konferencija „Lietuvos gyventojų genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, atsižvelgdama į SSKP ir jos padalinio LKP nusikaltimų turinį, pobūdį ir mastą, remdamasi Konferencijos konstatuojama dalimi, nusprendė:

įvardinti ir paskelbti SSKP ir jos padalinį Lietuvoje – LKP – nusikalstama represine organizacija 1940–41 ir 1944–91 metais, Lietuvos gyventojų genocido organizatore ir vykdytoja, tokią nusikalstamą veiklą pasmerkti (pareigybių sąrašas – priede);

pakeisti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99, 100, 104, 105, 106, 107,108, 114, 115, 118, 120, 122 straipsnių redakcijas ir nurodyti, kad už juose išvardintus nusikaltimus atsako ne tiktai Lietuvos Respublikos piliečiai, kiti fiziniai asmenys, bet ir juridiniai asmenys;

kreiptis į Lietuvos Respublikos Seimą Konferencijos sprendimą įteisinti Valstybės teisės aktu;

Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei kreiptis į Europos Parlamentą dėl SSKP ir jos padalinio LKP, kaip tautų genocido organizatorių ir vykdytojų nusikalstamos veiklos politinio įvertinimo.

2016.06.10; 05:31

Politinės intrigos

Algimantas Zolubas

Medžioklė yra tikslingas laukinių žvėrių, paukščių ir kai kurių stambiųjų roplių sekimas, tykojimas, persekiojimas, šaudymas arba gaudymas. Tai gali būti verslas, pramoga ar apsirūpinimo maistu būdas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius

Teisėta medžioklė, kai medžiojama laikantis tam tikrų taisyklių, patvirtintų valstybės ar senosiose kultūrose bendruomenės papročių. Brakonieriavimas, kai medžiojama nesilaikant galiojančių reglamentuojančių aktų – medžiojant draudžiamu metu, neleidžiamas medžioti rūšis, viršijant leistą sumedžioti limitą.

Yra ir kita, perkeltinė žodžio medžioklė reikšmė, kai medžiojami ne laukinės faunos atstovai, o gyvi ar net mirę žmonės. Tokią medžioklę regime įvairiose šalyse, o greta jos – ir brakonieriavimą.

Nusikaltėlių paieška, sekimas, areštas, nuteisimas, siekiant įgyvendinti teisingumą, yra reglamentuotas valstybės įstatymais, poįstatyminiais aktais. Įvairūs kitokie nusikaltėlių persekiojimai, nubaudimai prilygintini nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui. Deja, ypač pastaruoju metu, vyksta nuožmiausias jau pasitraukusių iš gyvųjų tarpo, todėl apsiginti nebegalinčių, Lietuvos neva žydšaudžių brakonieriavimas. Žiniasklaidoje paskleista daugybė informacijos, kuri inkriminuoja pasipriešinimo okupacijoms dalyviams žydšaudystę. Tokiam brakonieriavimui Valstybė, deja, leidžia vešėti.

Kodėl yra puolami konkretūs žmonės? Todėl, kad mes šiandien ir praeityje turime tam tikrus pavyzdžius, vertus jais sekti. Ir, jeigu yra įrodoma, kad mums svarbūs didvyriai  ne didvyriai, o žydšaudžiai ar dar kokie nors, tai tada iš tikrųjų žmogų apima jausmas, kad visa tos valstybės praeitis yra suteršta, jis pasijunta pakankamai silpnas.

Šito žaidimo tikslas nėra nei žydai, nei žydšaudžiai. Tikslas – lietuvių tautos savigarbos menkinimas. Kodėl pasipriešinimo dalyvių tema tokia svarbi? Todėl, kad „gražiam“ 1940 metų įstojimui į Sovietų Sąjungą labiausiai trukdo Birželio sukilimas, dešimtmetį trukęs partizaninis karas, kuris rodė, kad tauta nesutiko, nenorėjo ten eiti, kad kovojo. Ir todėl reikia juos kokiu nors būdu diskredituoti, sumenkinti, nustumti, kad tas „įsiliejimas“ į Sovietų sąjungą atrodytų tikroviškesnis.

Antai „Veidui“ 2015 m. lapkričio 20 d. Belgijoje gyvenantis Lietuvos ir Izraelio pilietis Sergejaus Kanovičiaus duotame interviu („Veidas“, 2015-11-20) pavadinime „Reikia paprasčiausiai nustoti meluoti“ (taip pat paskelbė 2015-11-25 portalas Bernardinai.lt) pats meluoja, 1941 m. Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Ambrazevičių-Brazaitį prilygindamas nacių bendradarbiams norvegui Vidkunui Kvislingui ir Filipui Petenui, nors žinoma, kad profesionalūs žydšaudžių medžiotojai kaltinimus Brazaičiui pripažino nepagrįstais.

Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur Sukilimo byla buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, tas šešėlis Sukilimui ir Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Brazaičiui buvo išsklaidytas – JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės pirmininkas žydų tautybės Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d., nesant antižydiškos ar pronacinės veiklos įrodymų, oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui ir J.Šlepečiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos tie du vyrai ir jų draugai turėjo patirti.

Piliečiui S.Kanovičiui turėtų būti žinoma ir tai, kad Birželio sukilimo diena yra Lietuvoje įtraukta į minėtinų dienų sąrašą, iškilmingai minima, tačiau skatindamas kitus nustoti meluoti, pats meluoja.

Tariamų žydšaudžių brakonieriai nesibodi viešai skleisti akivaizdų absurdą, o tokios rūšies informaciją su pasigardžiavimu atkartoja mūsų Rytų kaimynė.

Antai rusakalbis portalas paskelbė tekstą, teigiantį, kad baigęs kadenciją Prezidentas Valdas Adamkus yra antisemitas ir gali slėpti savo dalyvavimą žydų naikinime. Kad masinių žudynių Lietuvoje metu 1941 m. Prezidentui buvo tik keturiolika metų, kas gi atkreips dėmesį, o paskalų šešėlis nusidrieks…

Kunigas Jonas Žvinys siejamas su žydų naikinimu. Gilinantis aiškėja, kad kunigas gelbėjo du žydų tautybės jaunuolius Abelį ir Chaimą, kuriuos, rizikuodamas gyvybe, slapstė 1941 m. Pasak J. Žvinio, „žmogaus širdis turi būti minkštesnė už priešo vokiečio įstatymą“. Kun. J. Žvinys yra išgelbėjęs ir komunistus, ir sovietų aktyvistus, ne mažiau 7 asmenų, nuo mirties bausmės. Jo pastangų dėka šie buvo paleisti į laisvę.

Tikrųjų gyvų žydšaudžių brakonieriai neberanda, todėl ieško tarp garbingai gyvenusių ir garbingoj kovoj žuvusiųjų, net tarp mirusiųjų žydų gelbėtojų, o tokią medžioklės formą jau ir brakonieriavimu įvardinti – per švelnu.

Daugiau nei keista, kad brakonieriauja ar prie jos prisideda užsienio arba iš ten grįžę užsienio lietuviai Darius Udrys, Saulius Sužiedėlis, Andrius Kulikauskas, Tomas Venclova bei kai kurie žinomi Lietuvos žurnalistai, tarsi jie nežinotų, kad žurnalistiniai tyrimai bei jų pagrindu kaltinimai, kol jų neįvertina atitinkamos valstybės institucijos, yra niekiniai, prilygsta nelegaliai medžioklei – brakonieriavimui, žiniasklaidos taršai.

Ne tik S. Kanovičius ar R.Vanagaitė kurpia lietuvius žydšaudyste kaltinančius rašinius, bet ir kiti „mūsiškiai“ savo publikacijomis iš tikrųjų provokuoja antisemitizmą, ką regime publikacijų komentaruose, kuriomis tie autoriai minta naujiems išpuoliams. Štai Marius Ivaškevičius, kuris niekino partizanus savo romane „Žali“, rašinyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (DELFI, 2016-05-18) ragina molėtiškius dalyvauti Izraelio piliečio inicijuojamose eitynėse. Iš rašinio neigiamų komentarų matyti, kad juos provokuoja paties autoriaus asmuo, tačiau ir antisemitinių čia netrūksta. O jei nesijungs molėtiškiai prie eitynių, autoriui bus vėl proga išvanoti niekuo dėtus piliečius, vėl bus komentarų erzelynė.

Čia dera stabtelti ir žvilgterti į paminėtą romaną „Žali“, kuris atskleidžia autoriaus galimai bolševikišką dvasią, atsispindinčią ir jo straipsnyje.

Kaip peilis chirurgo ir žudiko rankose turi skirtingą paskirtį, taip ir plunksna tikro kūrėjo ir bolševikiškos dvasios rašeivos rankose turi – skirtingą. Romano leidimui pritarė Rašytojų sąjunga, leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ir sporto rėmimo fondas. Pagrindinė jo mintis – partizaninis karas, kad ir teisingas, buvo beprasmiškas, nes beviltiškas. Knyga mūsų „kultūros veikėjų“ iniciatyva buvo skubiai išversta į vokiečių kalbą ir pristatyta Frankfurto knygų mugėje. Ir nereikia stebėtis vis labiau plintančia nuomone, kad Rašytojų sąjungą yra okupavę buvusieji ar jų vaikai, kurie sprendžia, kokias knygas rašyti, kad gautum paramą, stipendiją.

Romane M. Ivaškevičius išniekino mirusiuosius partizaninio karo vadus ir jų bendražygius, be perstojo minėdamas pačių iškiliausių vadų pavardes. J. Žemaitis, J. Kasperavičius ir kiti partizanų vadai netrukdomi galėjo pasitraukti į Vakarus ir ten nugyventi ramų bei nerūpestingą sotaus buržua gyvenimą. Jie pasirinko Tėvynės gynėjų lemtį, suprasdami, kad tikimybė išgyventi ir sulaukti laisvės labai menka.

Todėl net ne kiekvienas cinikas drįstų tyčiotis iš tokių žmonių. Pravartu prisiminti, kad J. Žemaitis okupantų teisės jį teisti nepripažino. Teisme jis kalbėjo: „Visus veiksmus pogrindyje, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikaltimais. (…) Kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus“. Pranašiški žodžiai! Neabejotina, kad romano autoriui visa tai buvo žinoma, bet jo kurpinyje net užuominos apie tai nėra.

Mąstydamas apie partizaninį karą, M. Ivaškevičius rašo: „Juos paprasčiausiai užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę“. Atgimimo metais Sąjūdį irgi buvo užvaldžiusi tokia pati „įkyri idėja“ – todėl ir turime savo valstybę. Labai panašu, kad romano autoriui tebekirba „idėja“ – „prie ruso buvo geriau“, ji veši ir paminėtose, panašius autorius globojančiose, institucijose.

Veši ir holokausto industrija, tariama žydšaudžių medžioklė ir brakonieriavimas, jai talkininkų savanorių netrūksta, nes šalia tos industrijos, žinoma, klesti ir materiali… O tuo metu Izraelyje sodinami lietuviams nauji Pasaulio Tautų Teisuolių medžiai, jau per 890 Lietuvos piliečių apdovanoti Jad Vašem atminimo medaliais ir garbės raštais, tik tie medžiotojai ir brakonieriai jų nemato, nes akis tebedengia raudonas rūkas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2016.05.23; 05:23

Politinės intrigos

Tvirtinama, kad valdžios yra visuomenės veidrodis. Manyčiau, kad žiniasklaidoje pasirodančių rašinių komentarai yra tikresnis visuomenės veidrodis, nes į valdžias ateinama per sukeltas emocijas, sąmokslus, papirkimus, demokratijos grimasas ir ydas, todėl veidrodis gali būti kreivas, o komentarus piliečiai, išskyrus nešvankybes, rašo laisvai, labai demokratiškai be jokių ribojimų, net neatskleisdami savo tikrojo vardo.

Antai, DELFI.lt 2016 m. sausio 24 d. pasirodė Andriaus Užkalnio rašinys „A.Užkalnis sugrįžo ten, kur prasidėjo jo aistra restoranams“. 

Continue reading „Visuomenės veidrodžiai” →

Politinės intrigos

Tikėjimo reikšmę ir galią skelbia Bažnyčia, liudija ir mokslininkai bei ilgaamžė žmonijos patirtis. Amžių patirtis liudija, kad ne visas pranašystes nuneša blaivus vėjas, daugelis pranašysčių išsipildo. Todėl tikėjimas kai kuriomis pranašystėmis turi pagrindą.

Kita vertus, pats tikėjimas į pranašystę veda į jos išsipildymą, nes per tikėjimu užprogramuotą pasąmonę ir skatinamas pranašystės išsipildymas. Jei tauta, grupė ar atskiri asmenys turi kilnius siekius, juos puoselėja, dėl jų kovoja ir giliai tiki į jų išsipildymą, tie siekiai ateityje dažnai tampa realiu pavidalu.

Continue reading „Pagerbta Žinia ir jos šaltinis” →

Atsargiai

Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti į viešumą jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.

1941 m. birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Kazio Škirpos atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF'as savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, vos ne inicijavo jį.

Continue reading „Kaltinimai – iš klastočių” →

Aktualijos

Ar tokį teiginį galėtų paneigti esami ir buvę Seimo pirmininkai, premjerai ir sostinės merai?

Negalėtų, nes užtenka Vilniaus Lukiškių aikštėje apsilankyti, kad pamatytų tikrą padėtį. Iškeldinant Leniną aikštė buvo desovetizuota, tačiau ne visai: palikti masyvūs šviestuvai, budriai saugoję naktimis Iljičių, tokie pat masyvūs špižiniai suolai. Aikštė tarsi tebelaukia „jo“.

Continue reading „Stalino saulė užgeso, Putino patekėjo, todėl mūsų valdžios laukia sugrįžtančio Lenino” →

Aktualijos

Buvusi sėsli, dora, blaivi, darbšti tauta su sena gražia kalba, galima tarti, – Europos tautų pramotė – skęsta alkoholio jūroje. Kad Lietuvoje per metus vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 15,4 litrus alkoholio, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimas.

Tyrimo duomenys apima 194 šalis, priklausančias Pasaulio sveikatos organizacijai. Pirmoje vietoje pagal alkoholio suvartojimą atsidūrė Baltarusija (17,5 l), antroje – Moldova (16,8 l), trečioje – Lietuva.

Continue reading „SOS! – Lietuva skęsta alkoholio jūroje” →

Lietuvos partizanai

2015 m. liepos 15 d. pajūrio leidinyje „Vakarų ekspresas“ pasirodė tikslingas prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus – Adomo, gim. 1911 m., atminimą nukreiptas kaltinamasis tekstas. Demaskuotas dar vienas „buržuazinis nacionalistas“.

Nepasibodėta publikuoti Prano Končiaus žūties 50-ųjų metinių dieną. P. Končius-Adomas žuvo 1965 m. liepos 15 d. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą.

Continue reading „Iš KGB kaltinimų industrijos” →

Politinės intrigos

Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs.

Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.

Continue reading „Jis susijęs su kailinių vagyste” →

Politinės intrigos

1941 metų tremtinys, buvęs Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, dabartinis Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius jau 15 metų „bylinėjasi“ su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dėl jaunimo patriotinio ugdymo mokyklose.

Per šį laikotarpį jau galėjo būti išugdyta sąmoninga, Tėvynei atsidavusio jaunimo karta. A. Lelešius yra profesionaliai parengęs metodinę medžiagą istorijos mokytojams, lieka įvesti papildomų bent aštuoniolika istorijos pamokų ir privalomą nesunkų egzaminą. Šią iniciatyvą palaiko ne tik buvę politiniai kaliniai bei tremtiniai, bet ir daugelis visuomeninių ir politinių organizacijų. Naujai iškilusių grėsmių mūsų valstybės saugumui akivaizdoje ignoruoti minimą iniciatyvą būtų nepilietiška, nedora, smerktina.

Continue reading „Pagaliau metas išgirsti” →

Aktualijos

Svarstant svetimvardžių dokumentuose rašymo tvarkos projektą, nereikia atmesti ne tik jo autorių tautinės savimonės, bet ir interesų, susijusių su jų ar jų šeimos narių tautybe. Interesų konfliktą galima įžvelgti, kai būtent tokį svetimvardžių grafinės formos dokumentuose projektą spaudžia priimti dėl šeiminių ryšių suinteresuoti parlamentarai.

Antai vieno iš pristatomo projekto iniciatorių Gedimino Kirkilo motina rusė, žmona taip pat rusė, kitos – Irenos Šiaulienės (mergautinė pavardė Anajeva) – tėvas rusas. 

Continue reading „Galimas interesų konfliktas” →

Atsargiai

Pastebima, kad sutana prisidengę politiniai verteivos (kai kurie lenkų kunigai bei rusų batiuškos) tarnauja ne Dievui, bet imperinei politikai. Jie, spjaudami į Dekalogą patys ir ragindami tai daryti parapijų tikinčiuosius bei jų vaikus, vykdo destruktyvią veiklą.

Tikintieji, matydami imperinei politikai pritariančius dvasiškius ar net skatinančius ir laiminančius tokią destruktyvią veiklą tampa tokios veiklos įkaitais, išpilietinta, politinių verteivų manipuliuojama mase. Ta išpilietinta masė lengvai panaudojama rinkimams į valdžias laimėti, kad vėliau galėtų valstybėje kelti sumaištį, siekti imperinių kėslų realizacijos.

Continue reading „Su religine kauke” →

Aktualijos

Birželio 1 d. prie Vyriausybės susirinkusi apie 700 žmonių minia reikalavo nenaikinti vidurinių mokyklų, bent jau tų, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis – lenkų ir rusų.

Žinoma, kad kai kurios mokyklos uždarinėjamos arba jungiamos su kitomis dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus. Tačiau čia kyla klausimas, kodėl akcentuojamas žmogaus teisių (ŽT) pažeidimas, kodėl akcentuojamos rusų ir lenkų mokyklos. Jei būtų reikalaujama nenaikinti čigonų ar karaimų tautinių mažumų (TM) mokyklų, kurių Lietuvoje net nėra, dėmesį reikėtų atkreipti. Bet iš kur kyla tokie reikalavimai?

Continue reading „Žvilgsnis į eilinį „smaugiamų“ neva tautinių mažumų mitingą” →

Politinės intrigos

Laikiną arba nuolatinį dviejų skirtingų rūšių organizmų sugyvenimą, naudingą abiem organizmams arba vienam iš jų, vadina simbioze. Daugiausia simbiozės pavyzdžių pateikia augmenija ir gyvūnija.

Antai gamtoje egzistuoja simbiozinis augalų mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Iš tikrųjų augalams, norint gauti visas reikiamas medžiagas, būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija. Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat atsinaujina, o dirbamuose laukuose – nuolat alinamas ir naikinamas. Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės būdu didžiausią darbą atlieka pati gamta.

Continue reading „Simbiozė – gera, bloga, keista” →

Politinės intrigos

Stabdyti dalies kai kurių rusiškų kanalų programų transliaciją Lietuvos radijo ir televizijos komisija sprendimą buvo priėmusi jau anksčiau. Pernai galiojo draudimas „NTV Mir“, užpernai drausta transliuoti dalį „Pirmojo Baltijos kanalo“ laidų, šiuo metu dar galioja apribojimai „Ren TV Baltic“ kanalui, tačiau dabar priimtas sprendimas visiškai išjungti „RTR Planeta“ transliaciją.

Lietuvos TV žurnalistė Joana Lapėnienė LRT televizijos laidoje „Savaitė“ 2015 m. balandžio 12 d. aiškino, kad „RTR Planeta“ registruota Švedijoje, transliuoja Rusijoje pagamintas laidas. Lietuvos radijo ir televizijos komisija dėl pažeidimų pernai stabdė ne Europos Sąjungoje (ES) parengtų laidų transliacijas. Tačiau minėtoji „RTR Planeta“ nesiliovė. Sausio 18 d. laidoje „Sekmadienio vakaras su V. Solovjovu“ buvo kurstoma nesantaika tarp ukrainiečių ir rusų, raginama su jais susidoroti, neigtas Ukrainos teritorinis vientisumas.

Continue reading „Zombinimo virusas mūsų žiniasklaidoje” →

Aktualijos

Dažnai skaitome, girdime apie mitus, dažniausiai savo kilme nesusijusius su senoviniais mitais, tačiau tenkinančius mito kriterijus, nes paremtus absoliučiu tikėjimu ir tapatumu. Lietuva turi Konstituciją, turi demokratinę Respubliką, turi valstybės valdymo institucijas. Tačiau ar tikra valstybė, ar tikra demokratija, ar tikra Nepriklausomybė? Gal visa tai nerealu, mitas? Čia skaitytojo vertinimui teikiu du mitus iškart, nes jie susiję.

Pirmas mitas: 1991 metų gruodžio 8 dieną Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos lyderiai Belovežo girioje pasirašė legendinę Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sukūrimo sutartį, pažymėjusią SSRS griūtį.

Continue reading „Du istorinius įvykius ženklinantys mitai” →

Aktualijos

Kernavėje pirmą kartą teko lankytis su mokyklos ekskursija. Iš Vilniaus važiavome senu sunkvežimiu labai prastu keliu, kuriame vietomis sunkvežimis klimpo, turėjome jį išlipę stumti.

Su bendraklasiais ir keliais mokytojais aplankėme piliakalnius, dainavome, šokome, aplankėme Kernavės muziejų, kuris buvo įsikūręs nacionalizuotos klebonijos patalpose. Dokumentas po stiklu bylojo, kad muziejaus steigėjai yra Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas ir kun. Nikodemas Švogžlys.

Continue reading „Prisiminimų trupinėliai apie rašytoją kunigą Nikodemą Švogžlį-Milžiną (1899–2015)” →