Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.
Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.
Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.
„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.
Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.
Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.
„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.
Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.
Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.
„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.
J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.
„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.08.30; 07:00
