Lengviau nebūna: tik ranką ištiesti


Print

Ne iš pirš­to lauž­tas ar­gu­men­tas

Ži­no­mas po­sa­kis – „Lauž­tis per at­vi­ras du­ris vie­toj to, kad tie­siog įei­ti“ – taip šian­dien ga­li­ma api­bū­din­ti di­des­nės tau­tos dalies el­ge­sį. Ge­gu­žę ap­klau­so­je tik 4,6 proc. iš­reiš­kė pa­si­ti­kė­ji­mą par­ti­jo­mis, o Sei­mu – apie 10 pro­cen­tų. Kei­kia­me vi­sus be­veik pa­ma­tuo­tai, tik kal­tės sau ne­pri­si­i­ma­me. Tų skai­čių kū­rė­jai ir gim­dy­to­jai juk esa­me mes pa­tys. Ar ga­li­me sa­vo su­kur­tus vai­sius nie­kin­ti? Ra­šo­me kal­nus skun­dų, pi­ke­tuo­ja­me, mi­tin­guo­ja­me, svei­ka­tą ga­di­na­me, pi­ni­gus mė­to­me, gaiš­ta­me lai­ką ne­ga­lė­da­mi dirb­ti tik­rai kū­ry­bi­nių ir at­ei­čiai pras­min­gų dar­bų, šian­dien pa­so­din­ti me­dį ar pa­si­žiū­rė­ti į sau­lė­te­kį.

Kas mums truk­do į Sei­mą iš­rink­ti pa­do­rius žmo­nes ir ne­tu­rė­ti be­rei­ka­lin­gų rū­pes­čių? Dar Ezo­pas yra sa­kęs, kad vi­si pa­val­di­niai yra ver­ti sa­vo val­do­vo, šiais lai­kais, sa­ky­čiau, pa­čių lais­vai ren­ka­mo. Ant to pa­ties grėb­lio sto­ja­mės ne­si­dai­ry­da­mi. Sa­ky­čiau, vis tiek yra daug nai­vu­mo ir trūks­ta vi­suo­me­nės ben­dro gė­rio su­pra­ti­mo (gal net ide­a­liz­mo), tai yra tos ener­gi­jos ir dva­sios, ku­ri bu­vo 1918 me­tų va­sa­rio 16-ąją.

Mū­sų ne­at­šauk­ta prie­vo­lė

Mes vi­si, sto­vė­ję prie Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo iš­ta­kų 1988–1990 me­tais, ati­džiai ir skaus­min­gai ste­bi­me per 22 me­tus pa­siek­tą skau­dų iš­si­va­da­vi­mo re­gi­nį ir to­li­mes­nes pa­vo­jin­gas tau­tos bei vals­ty­bės ny­ki­mo ten­den­ci­jas. Tai yra is­to­ri­nis šir­dies bal­sas apie pra­ra­di­mus to, dėl ko Lie­tu­va gin­ta 1831, 1863, 1918, 1941, 1949, 1990 me­tais – lais­vė, sa­va vals­ty­bė, tau­tos su­ve­re­ni­te­tas, tei­sin­gu­mas. Mū­sų to me­to pri­si­im­ta pa­rei­ga ir lais­va prie­vo­lė ne­at­šauk­ta ir rei­ka­lau­ja at­vi­rai, be jo­kios įta­kos ar as­me­ni­nės nau­dos pa­sa­ky­ti sa­vo da­bar­ties ver­ti­ni­mą ir pri­va­lo­mo ak­ty­vaus gy­ni­mo bei vei­ki­mo ap­gal­vo­ji­mą.

Šian­dien iš es­mės klas­tin­gu ir ap­gau­lin­gu, li­be­ra­lis­ti­niu ma­te­ria­lis­ti­nio sa­va­nau­diš­ku­mo pa­grin­du am­žius skelb­tos ir siek­tos mo­ra­li­nės, po­li­ti­nės ir tei­si­nės ver­ty­bės jau pa­lauž­tos ir ak­ty­viai se­ki­na­mos. Vals­ty­bė­je yra cha­o­sas, ji ne­val­do­ma, ei­na­ma į ne­ži­nią, nu­ny­ki­mą. Tau­ta nu­ša­lin­ta nuo įta­kos sa­vo pro­ble­moms spręs­ti, die­gia­mas pa­sy­vu­mas, be­vil­tiš­ku­mas ir at­sa­ko­my­bės be­pras­miš­ku­mas.

Aukš­tie­ji ir že­mes­ni pa­rei­gū­nai, ati­trū­kę nuo tau­tos, žai­džia sa­vo pa­ties nu­si­sta­ty­tus pro­ce­dū­ri­nio mąs­ty­mo, vei­ki­mo, nie­ki­ni­mo ir bau­di­mo žai­di­mus. Gar­lia­vo­je nau­do­ta jė­ga pa­ro­do, kiek tau­tai pri­klau­so su­ve­re­ni­te­to, kaip mu­ša­mi pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai da­ly­viai, kaip ne­ger­bia­mi se­no­vi­niai el­ge­sio pa­pro­čiai, kaip tei­sė­jų kor­pu­sas so­li­da­riai gi­na sa­vo na­rius, ,,nu­mes­da­mas“ be įti­ki­na­mo ir svei­ko pro­to lyg­mens pa­aiš­ki­ni­mo spren­di­mus, for­muo­ja nau­jus žmo­niš­kuo­sius san­ty­kius (val­džia ir mi­nia).

Pir­mas klau­si­mas, ku­ris nu­ty­li­mas šio­je tra­ge­di­jo­je ir net ne­nag­ri­nė­ja­mas – ko­kios ins­ti­tu­ci­jos ir ko­kie kon­kre­tūs pro­ku­ra­tū­ros pa­rei­gū­nai ka­da, ko­dėl ne­at­li­ko ir kaip at­li­ko sa­vo pa­rei­gas, kai į juos prieš tre­je­tą me­tų vie­šai bu­vo kreip­ta­si dėl ga­li­mo nu­si­kal­ti­mo iš­aiš­ki­ni­mo. Da­bar už gelž­be­to­ni­nės tei­si­nės sie­nos Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas (VSD), pro­ku­ra­tū­ra ir teis­mai traiš­ko ir prie­var­tau­ja pi­lie­čius be jo­kio žmo­giš­ko­jo vei­do ir tu­ri­nio.

Kur mū­sų sa­vi­gar­ba ir iš­di­du­mas?

Biu­dže­ti­nių par­ti­jų veik­la

2011 me­tais iš vals­ty­bės par­la­men­ti­nės par­ti­jos ga­vo 6 mln., o šiais me­tais gauna per 20 mln. li­tų pa­ra­mos. Par­ti­jos iš es­mės yra ,,gru­pės drau­gų“ ar­ba vie­no as­mens ko­man­da, ku­riems for­ma­li le­ga­li par­ti­nė veik­la reiš­kia iš­im­ti­nai tik vi­sa­pu­siš­kai ne­at­sa­kin­go ir pel­nin­go po­li­ti­nio ver­slo pro­jek­tą, iš pa­vir­šiaus pri­deng­tą ap­si­mes­ti­niais ide­o­lo­gi­nio pa­do­ru­mo ju­de­siais.

1990 me­tais bu­vo vie­nas klau­si­mas – ne­pri­klau­so­my­bė. Tai bu­vo pa­vo­jin­ga, kil­nu, drą­su ir ide­a­lis­tiš­ka. Kas li­ko? Šian­dien ide­a­liz­mo veiks­mų par­ti­jo­se ne­ma­to­me, o ko­va vyks­ta už pos­tus ir port­fe­lius su to­li­mes­niais nau­dos sie­kiais. Ko­kia gi­lu­mi­nė fak­to pras­mė, kai vie­toj at­sa­kin­go par­la­men­ti­nio dar­bo Sei­mo na­rys so­di­na­mas dar ir į mi­nist­ro kė­dę, už ku­rią įnir­tin­gai ko­vo­ja­ma: duo­ti ar im­ti?

At­ro­do, kad da­bar­ti­nės par­la­men­ti­nės par­ti­jos yra pa­lū­žu­sios, iš­si­kvė­pu­sios ir iš­lai­ky­ti 1990 me­tų lais­vės ir de­mo­kra­tijos dva­sios ne­no­ri ir ne­ga­li. Esan­tys par­ti­jo­se ide­a­lis­tai yra nu­stu­mia­mi, o va­do­vau­jan­tys prag­ma­ti­kai spren­džia po­li­ti­nio ver­slo – vie­tos po sau­le ir le­ga­lios bei ne­le­ga­lios nau­dos sau – pro­ble­mą. Šian­die­ni­nės par­ti­jos ne­pa­jė­gios keis­tis, ga­li sa­vi­tar­pio gro­bio da­ly­bo­se tik skir­tin­go­mis ap­im­ti­mis rep­ro­du­kuo­ti tą pa­čią ny­kią sa­va­nau­diš­ku­mo tik­ro­vę ir pliuš­ken­tis mau­rais ap­te­ku­sio­je kūd­ro­je. Sei­mo par­ti­jų men­ta­li­te­tas, in­te­lek­tas ir eru­di­ci­ja – ma­te­ria­liz­mas. Ši pa­dė­tis lei­džia teig­ti, kad nau­jų, pa­trio­ti­nių ir do­rų pa­jė­gų at­ėji­mas yra ne iš­gal­vo­ji­mas, o būtinybė. Tik ide­a­lis­tai auš­ri­nin­kai ir var­pi­nin­kai at­ve­dė į 1918-uo­sius. Ir ki­to iš­li­ki­mo ke­lio Lie­tu­vai nė­ra.

Vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų veik­la

Kiek­vie­na vals­ty­bės ži­ny­ba jau­čia­si kaip ne­pa­ju­di­na­ma tvir­to­vė ir sa­vaip aiš­ki­na įsta­ty­mų nor­mas ir for­ma­liais įga­lio­ji­mais bei pro­ce­dū­ro­mis įslap­ti­na sa­vo veik­lą. Lie­tu­vos pi­lie­tis ne­pa­jė­gus pra­muš­ti kles­tin­čio ir nie­kam ne­at­sa­kin­go gro­bia­mo­jo biu­ro­kratizmo, pa­sie­ku­sio to­bu­lą pi­lie­čio stum­dy­mo ir se­ki­ni­mo lyg­me­nį. Prak­tiš­kai kiek­vie­na ins­ti­tu­ci­ja vei­kia kaip ne­pri­klau­so­ma ku­ni­gaikš­tys­tė, ku­rio­je su­ve­re­nas – tau­ta – te­tu­ri var­gin­go pra­šy­to­jo vaid­me­nį. For­ma­lus mąs­ty­mas ir spren­di­mai, pro­ce­dū­ri­nė tvar­ka, ne­at­sa­kin­gu­mas, sis­te­mi­nis pi­lie­čio vai­ky­mas, ne­ga­lė­ji­mas pri­ei­ti prie val­di­nin­ko, pa­gar­baus tra­di­ci­nio po­žiū­rio į žmo­gų at­me­ti­mas ir ci­niš­kas nie­ki­ni­mas pik­tnau­džiau­jant tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi – Lie­tu­vos kas­die­ny­bė.

Tei­sėt­var­ka

Pro­ku­ra­tū­ra, teis­mai ir VSD, tar­pu­sa­vy­je su­si­bro­lia­vę, „su­siuo­de­ga­vę“, ne­ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mo, sis­te­miš­kai izo­lia­vę­si nuo tau­tos no­ri iš­ro­dy­ti kaip ne­klys­ta­mos to­bu­ly­bės ir dan­giš­kos ga­lios ins­ti­tu­tai. Čia svar­biau­sia yra sis­te­mos už­da­ru­mas, ne­vie­šu­mas, tei­si­nės są­mo­nės sub­jek­ty­vu­mas, so­vie­ti­niai li­ku­čiai, svei­ko pro­to, lo­gi­kos ir pa­pro­čių at­me­ti­mas, is­to­ri­nis prie­šiš­ku­mas, pik­tnau­džia­vi­mas pro­ce­dū­ri­nė­mis ga­lio­mis, vil­ki­ni­mas, sa­va­va­liš­ki spren­di­mai, vi­suo­me­nės nuo­mo­nės ne­pai­sy­mas ir vals­ty­bi­nės są­mo­nės lū­žis.

Tei­si­nė sis­te­ma prak­tiš­kai ne­tu­ri kon­tro­lės bei at­sa­ko­my­bės, vei­kia sub­or­di­na­ci­jos ir pa­klus­naus lo­ja­lu­mo prin­ci­pai, nė­ra jo­kio žmo­giš­ko­jo vei­do, nuo­šir­du­mo. Ką reiš­kia Lie­tu­vai 2010 me­tais bu­vu­sių per 200 tūkst. ci­vi­li­nių by­lų ar­ba šian­dien ne­įvyk­dy­tų 17 tūkst. teis­mų spren­di­mų? Be­je, tei­si­nin­kas V. Mi­ke­lė­nas tei­gia: Teis­mų tei­sės ku­ria­mo­ji funk­ci­ja kai ku­rio­se vals­ty­bės yra to­kia aki­vaiz­di ir ag­re­sy­viai ak­ty­vi, jog su ne­ri­mu im­ta kal­bė­ti apie tai, kad teis­mai ta­po pa­čia pa­vo­jin­giau­sia vals­ty­bės val­džios ša­ka („Ne­ri­mas“, „Ty­to al­ba“, 2012, p. 130).

Vi­suo­me­nės ap­klau­so­je šių ins­ti­tu­ci­jų rei­tin­gai yra ne­pa­pras­tai že­mi (15 proc. pa­si­ti­kė­ji­mas), o re­zo­nan­si­nių by­lų bu­vi­mas ro­do, kad sis­te­ma dir­ba pa­si­ti­kin­čiai ir drą­siai ap­tar­nau­da­ma žmo­nių en­gi­mo sis­te­mas. Iš vi­suo­me­nės su­lauk­ta at­ski­rų šios sis­te­mos ins­ti­tu­ci­jų kri­ti­ka at­re­mia­ma tei­gi­niu, kad griau­na­ma tei­si­nė vals­ty­bė. Ko­kia šian­dien yra at­vi­rai pa­lauž­ta vals­ty­bi­nė su­ve­re­ni są­mo­nė, kad VSD, pro­ku­ra­tū­ra ir teis­mai prak­tiš­kai yra in­teg­ruo­ti Ru­si­jos FSB erd­vė­je kar­tu do­ro­jant terorizmu Rusijoje apkaltiną Eg­lę Ku­sai­tę ir sa­vo spren­di­mais sa­va­no­riš­kai vi­suo­ti­nai da­ly­vau­da­mi Ru­si­jos ka­re prieš Če­čė­ni­ją. Ši by­la yra Lie­tu­vos ne­ga­lios simp­to­mas, ir to nie­kas ne­ga­li pa­neig­ti, nes Lie­tu­vo­je nė­ra ins­ti­tu­ci­jos, ku­ri gin­tų Lie­tu­vos 1990-ųjų ver­ty­bes.

Sis­te­ma vi­sa­ga­lė, sa­vi­mi pa­ten­kin­ta, su­ce­men­tuo­ta gud­rio­mis pro­ce­dū­ro­mis ir tvir­ti­na, kad vi­suo­me­nės nuo­mo­nė yra ne­pa­grįs­ta, tai yra, kad vi­suo­me­nė ne­su­pra­tin­ga. Struk­tū­ra tu­ri dirb­ti taip, kad vi­suo­me­nė ne­ga­lė­tų ne­su­pras­ti, jog dir­ba­ma są­ži­nin­gai ir mo­ra­liš­kai pa­ma­tuo­tai ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir už­sie­ny­je.

Mo­kyk­la

Ty­liai, be triukš­mo at­me­tus iš­sva­jo­tą tau­ti­nės mo­kyk­los idė­ją, mo­ky­to­ją pa­ver­tus pa­slau­gų tie­kė­ju, o moks­lei­vį – klien­tu su abe­jo­ti­nu ,,krep­še­liu“, t.y. „biz­nio“, ob­jek­tu, vals­ty­bė at­si­sa­ko sa­vo ir tau­tos mo­ra­li­nės, po­li­ti­nės ir tei­si­nės at­ei­ties kū­ri­mo bei bu­vi­mo pras­mės. Pi­lie­tis be sie­los ir šak­nų tam­pa tik rin­kos ele­men­tu, kaip to rei­ka­lau­ja anar­chis­ti­niu pa­ma­tu li­be­ra­lų be triukš­mo ir ty­liai for­muo­ja­ma an­ti­ide­a­lis­ti­nė, an­ti­vals­ty­bi­nė, an­ti­tau­ti­nė, fe­de­ra­lis­ti­nė pa­sau­lė­žiū­ra bei pa­sau­lė­jau­ta. Šiuo ir ki­tais pa­ma­tais Lie­tu­vo­je pro­pa­guo­ja­mos kos­mo­po­li­ti­nės, iš­im­ti­nai ma­te­ria­lis­ti­nės pa­žiū­ros, at­me­tan­čios is­to­ri­nę at­min­tį, tra­di­ci­jas, iš­di­du­mą, sa­vi­gar­bą, tau­tos, kaip žmo­nių so­cia­li­nio ben­dru­mo pa­tik­rin­tą re­sur­są bu­vi­mo ir nau­do­ji­mo pras­me. At­ima­ma is­to­ri­nė pa­tir­tis kei­čia­ma tuš­čio­mis abst­rak­ci­jo­mis, ku­rių prak­ti­ka Va­ka­rų pa­sau­ly­je vei­kia kaip žmo­giš­ko­sios kul­tū­ros su­si­nai­ki­ni­mo ir žlu­gi­mo skau­di bei ne­at­sta­to­ma re­a­ly­bė, nau­din­ga tik pa­sau­lio me­ga­mo­no­po­li­joms.

Kas ga­li pro­ble­mą pa­ju­din­ti?

Šian­dien to­kios jė­gos Sei­me ir Vy­riau­sy­bė­je nė­ra. Ir čia net ne pa­sau­lė­žiū­ros klau­si­mas, o ele­men­ta­raus pa­do­ru­mo iš­pa­ži­ni­mo ir el­ge­sio ne­te­ki­mas. Pri­si­min­ki­me dau­ge­lio po­žiū­rį į Sei­mo rin­ki­mus – ne­bal­suo­siu, vis tiek tas pats liks! Ra­gin­čiau ne­bū­ti kaž­ko­kiu vals­ty­bės prie­dė­liu, o tap­ti jos kū­rė­jais ir ne tik šią va­lan­dą, bet ir at­ei­ty­je.

Ko­kie šian­dien mū­sų es­mi­nės veik­los sam­pra­tos trū­ku­mai? Len­ki­ma­sis Va­ka­rų pa­sau­liui ti­kin­tis jo lab­da­rin­gos vi­sa­ga­ly­bės ir kil­nu­mo (bau­džiau­nin­ko, iš­lai­ky­ti­nio po­zi­ci­ja), nu­si­vy­li­mas sa­vo vals­ty­be (iš­di­du­mo sto­ka), in­te­li­gen­ti­jos abe­jin­gu­mas ir pa­sy­vu­mas (kur „Auš­ros“ ir „Var­po“ ga­dy­nė?).

Ki­ta jė­ga

Ne­abe­jo­jant vi­suo­ti­nai pri­pa­žin­tų da­bar­ti­nių par­la­men­ti­nių par­ti­jų ide­a­lis­ti­niu ne­pa­jė­gu­mu (tai liu­di­ja vi­suo­me­nės ap­klau­sos), pa­laips­niui tu­ri at­ei­ti ki­ta jė­ga, ne­su­si­ju­si su po­li­tiš­kai ir tei­siš­kai ele­men­ta­rių lū­kes­čių ne­pa­tei­si­nu­siais at­sto­vais. Tai bū­tų Lie­tu­vos cen­tro par­ti­jos, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų są­jun­gos ir Tau­ti­nin­kų są­jun­gos su­kur­tas su­si­vie­ni­ji­mas ,,Už Lie­tu­vą Lie­tu­vo­je“. Ga­li­ma opo­nuo­ti, kad šis junginys yra dar silpnas ir rinkimuose nelaimės pakankamo mandatų kiekio. Tačiau jei taip galvotume, tada nie­kas ne­si­kestų – kaip bu­vo, ny­ku­mos dy­ku­ma, tam­si pa­dan­gė, taip ir lik­tų. Tai reikš­tų, kad mus toliau ten­ki­na sa­vi­va­lės sim­fo­ni­ja ir vals­ty­bės vė­žio at­ve­jis. Pa­sy­vu­mo at­ve­ju esa­ma dva­si­nė ir po­li­ti­nė pel­kė ga­ran­tuo­ta.

Ko­dėl siū­lo­ma nau­ja ga­li­my­bė? Tai vie­nin­te­lė nu­slo­pin­to at­gi­mi­mo, at­si­nau­ji­ni­mo, bran­du­mo ga­li­my­bė, grį­ži­mo prie iš­ken­tė­tų ne­pri­klau­so­mos ir de­mo­kra­tinės vals­ty­bės ide­a­lis­ti­nių pa­ma­tų sie­kis – ar­ba nau­ja, ar­ba se­na, pa­si­rin­ki­mo nė­ra. Tik se­no­sios sis­te­mos iš­stū­mi­mas duos ga­li­my­bę at­si­kvėp­ti. Vil­ties at­ve­jis – su­si­vie­ni­ji­mo ,,Už Lie­tu­vą Lie­tu­vo­je“ ide­a­lis­ti­nis nu­si­tei­ki­mas. Ne­rei­kia bi­jo­ti, pa­pras­tai pa­si­nau­do­ki­me ga­li­my­be, sa­vo pa­ma­tuo­tu no­ru. Gal­būt tai yra vie­nin­te­lė ir pas­ku­ti­nė pro­ga pa­si­keis­ti. Tik dva­si­nis troš­ku­lys ga­li duo­ti tie­sos ir tei­sin­gu­mo sie­kia­my­bę.

Po­li­ti­nio sie­kio už­da­vi­nys

Su­si­vie­ni­ji­mas „Už Lie­tu­vą Lie­tu­vo­je“ sa­vo pro­gra­mo­je pir­miau­sia tu­rė­tų for­mu­luo­ti už­da­vi­nį – su­griau­ti sa­va­nau­diš­ką be­si­elę val­džios sis­te­mą, nes ar­ba lie­ka se­na, ar­ba ku­ria­ma nau­ja – tar­pi­nio at­ve­jo nė­ra. To­kiu pat prin­ci­pu ir bū­du kaip Są­jū­dis kei­tė Lie­tu­vos oku­pa­ci­nę sis­te­mą – su­griau­ti, o ne re­for­muo­ti. Pa­žiū­rė­ki­me, ar ku­ri par­la­men­ti­nė par­ti­ja šian­dien for­mu­luo­ja to­kį už­da­vi­nį? Kal­ba­ma tiktai apie tai, kas bus prem­je­ras (pi­ni­gai?). Sugriauti besielę valdžios sistemą – tai  pir­mas, ide­a­lis­ti­nis pa­si­ti­kė­ji­mo vals­ty­be klau­si­mas ir tik tuo pa­grin­du ga­lė­tų re­zul­ta­ty­viai vyk­ti vi­si sun­kūs ūki­niai ir po­li­ti­niai spren­di­mai. Kaip prieš ka­rą sa­ky­da­vo: ,,Vy­rai, pa­ju­din­ki­me že­mę!“ Bū­tų la­bai mie­la, jei­gu mes spa­lio 14 die­ną pa­ju­din­tu­me Lie­tu­vą.

Ke­le­tas mo­men­tų

Sei­mo na­rys ne­tu­rė­tų bū­ti mi­nist­ru, rei­kia pa­nai­kin­ti rin­ki­mus pa­gal są­ra­šus, įves­ti teis­muo­se ta­rė­jų pa­rei­gy­bę, su­reikš­min­ti vi­suo­me­nę ski­riant tei­sė­jus, juos skir­ti ter­mi­nuo­tam lai­kui, pa­nai­kin­ti par­ti­jų vals­ty­bi­nį fi­nan­sa­vi­mą.

Sun­ku­mai

Ži­no­ma, kad su­si­vie­ni­ji­mas „Už Lie­tu­vą Lie­tu­vo­je“ ne­tu­ri tur­čių ir lė­šų, ga­lės tik pri­mi­ty­vio­mis prie­mo­nė­mis apie sa­ve kal­bė­ti. Tai tu­rė­tų bū­ti pa­pras­tas, kas­die­ni­nis „ėji­mas į tau­tą“ žo­džiu ir pro­kla­ma­ci­jo­mis kal­bant vals­ty­bės ir žmo­niš­ku­mo pras­me. Tai ga­li at­lik­ti tik ide­a­lis­tai, o tai, ma­no­me, tu­rė­tų bū­ti jų ski­ria­ma­sis bruo­žas, su­grį­ži­mas į Lie­tu­vos na­mus mū­ru sto­jant už jos iš­li­ki­mą, už at­vi­ru­mą, šva­ru­mą ir tei­sin­gu­mą.

Pa­bai­gai

1990 me­tais pa­sau­liui pa­ro­dė­me, kad galime labai daug. Ne­jau­gi jau nu­si­gy­ve­no­me, kad mus val­dy­tų be idealizmo susikūrusios grupuotės? Tik pra­si­plau­ki­me akis, Lie­tu­vai pla­kan­čiu pul­su at­li­ki­me ke­tve­rių me­tų dar­bą – pa­im­ki­me rin­ki­mų biu­le­te­nį. Nie­ko ne­kai­nuo­ja ir pa­pras­ta: tik ran­ką iš­ties­ti! Juk 4,6 pro­cen­tų pa­si­ti­kė­ji­mas da­bar­ti­nė­mis par­la­men­ti­nė­mis par­ti­jo­mis mums pa­sa­ko, už ką rei­kia bal­suo­ti – už naująsias jėgas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: straipsnio autorius Algirdas Endriukaitis, Kovo 11-osios Akto signataras.

2012.10.11


Prisijunkite prie diskusijos