Karabache. EPA – ELTA nuotrauka

Jerevanas/ Baku, balandžio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas ir Armėnija antradienį pareiškė, kad per susišaudymą palei bendrą sieną žuvo abiejų šalių karių – tai naujausias dešimtmečius besitęsiančio dvišalio teritorinio ginčo eskalavimas.
 
Dvi buvusios sovietinės Kaukazo respublikos yra kariavusios du karus dėl Azerbaidžanui priklausančio Karabacho regiono, kuriame daugumą sudaro armėnai, o paskutiniai karo veiksmai baigėsi 2020 metais Rusijai tarpininkaujant sudarytomis paliaubomis.
 
„Armėnijos kariuomenės pozicijos, dislokuotos netoli Dygo gyvenvietės (prie abiejų šalių bendros sienos), atidengė smarkią ugnį į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas“, – sakoma Baku gynybos ministerijos pranešime ir priduriama, kad Azerbaidžano kariai „atsakė ugnimi“. „Tarp Azerbaidžano karių yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“, – sakoma pranešime, nenurodant aukų skaičiaus.
 
Armėnijos gynybos ministerija taip pat pranešė apie nenurodytą nukentėjusiųjų skaičių ir apkaltino Baku inicijavus susišaudymą. „Antradienį 16.00 val. Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė Armėnijos kariškius, kurie netoli sienos vykdė inžinerinius darbus, – nurodė ministerija. – Preliminariais duomenimis, Armėnijos pusėje yra žuvusiųjų ir sužeistųjų“.
 
Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.

Pagal 2020 metų rudenį Rusijos tarpininkaujamą paliaubų susitarimą Armėnija atidavė ištisus dešimtmečius kontroliuotos teritorijos plotus, o Maskva atsiuntė taikdarius, kurie prižiūrėjo trapias paliaubas.
 
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas surengė kelis taikos derybų raundus, kuriems tarpininkavo ES ir JAV.
 
Praėjusį mėnesį N. Pašinianas pažymėjo tam tikrą pažangą taikos procese, tačiau teigė, kad „pamatinės problemos“ išlieka, nes „Azerbaidžanas bando pareikšti teritorines pretenzijas, o tai Armėnijai yra raudona linija“.
 
Vasario mėnesį ES Armėnijos pusėje dislokavo išplėstinę stebėsenos misiją – taip didėja Vakarų įsitraukimas į regioną, kuris tradiciškai yra Kremliaus įtakos sfera.
 
1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, etniniai armėnų separatistai Kalnų Karabache atsiskyrė nuo Azerbaidžano.  Po to kilęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2023.04.12; 00:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Taip, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas kompromituoja Prancūziją. Būtų galima dar aštriau tarti: Prancūzijos lyderis kompromituoja tiek Europos Sąjungą, tiek NATO, nes šios organizacijos gerbia šalių teritorinio vientisumo principus, jų laikosi, o štai Prancūzijos vadovas demonstratyviai nusispjauna į pasaulio pripažintas teritorinio vientisumo taisykles, kai kalbama apie Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Karabacho.  

Taigi: tarptautinė bendruomenė visuose savo dokumentuose teigia, jog Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Ką tai reiškia? Aiškiau nė nebūna: visi armėnų kariškiai privalo kuo greičiau nešdintis iš šių teritorijų. Nebent oficialusis Baku jiems būtų leidęs pasilikti. Bet Azerbaidžanas niekad nesutiko padovanoti Armėnijai nė vieno Karabacho žemės centimetro. Be kita ko, Azerbaidžanas beveik tris dešimtmečius prašė, kad Europa padėtų jam taikiai susigrąžinti Karabachą. Derybinė Minsko grupė turėjo užtektinai laiko (tiksliai kalbant, – 28-erius metus), kad įtikintų oficialųjį Jerevaną atiduoti tai, kas jam nepriklauso. Deja, Minsko grupė, kuriai didelės įtakos turėjo oficialusis Paryžius, elgėsi keistai, nesuprantamai – nespaudė agresorės Armėnijos, kad ši paliktų svetimas žemes. Greičiau spaudė Azerbaidžaną, kad šis susitaikytų su teritoriniais praradimais.  

2020-ųjų rudenį, nusivylęs Minsko grupės tūpčiojimais vietoje, Azerbaidžanas panaudojo karinę jėgą – susigrąžino beveik visą Karabachą. Azerbaidžanas pasielgė teisingai – kiek gi galima laukti? Juk mes nesmerkiame Ukrainos, kai ši jėga vaduoja savo žemes. Mes nesmerksime ir Gruzijos (Sakartvelo), kai jis karinėmis priemonėmis sumanys susigrąžinti Pietų Osetiją su Abchazija, nepriekaištausime ir Moldovai, kai ji ims jėga vaduoti Padniestrę! Nes šalių teritorinis vientisumas – vertybė, kurią reikia gerbti, puoselėti ir ginti. Tad kodėl Azerbaidžano pastangų Prancūzija nelaiko teisėtomis?

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

Deja, tenka konstatuoti, kad po sėkmingos 44 paras trukusios azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį Prancūzija griebėsi bjaurių gudrybių, kad tik pakenktų sėkmingai savas žemes vaduojančiam Azerbaidžanui. Sąžiningai kalbant, Prancūzija atvirai stojo rūpintis ne aukos, o agresoriaus interesais. Kiek tuomet prancūziškai išlieta purvo, esą Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą, esą kaltas dėl naujų įtampų Pietų Kaukaze, esą nesirūpina civilių saugumu! Įsidėmėtina ir tai, kad tais metais Prancūzijoje prieš Azerbaidžano diplomatines ir kultūrines atstovybes Armėnijos atstovai surengė kruvinų išpuolių, tačiau nei Prancūzijos žvalgyba, nei Prancūzijos policija nesulaikė riaušininkų, niekas iš armėniškąjį separatizmą remiančiųjų nebuvo nuteistas.

Šiandien – 2022-ųjų rudenis. Per pastaruosius dvejus metus Prancūzijos elgesys nepasikeitė. Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, viena vertus, tvirtina norįs kuo greičiau pasirašyti taikos susitarimą su Azerbaidžanu pripažindamas Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija, antra vertus, ieško bent menkiausio preteksto nepasitraukti iš Karabacho. Viena iš pamėgtų N. Pašiniano taktikų – rengti karines provokacijas prieš azerbaidžaniečių karius ir šaukti, esą tai azerbaidžaniečiai pyškina į „vargšus armėnus“. Arba slapta minuoti teritorijas, kurias anksčiau ar vėliau privalės grąžinti Azerbaidžanui.

Kita taktika – ieškoti užtarimo Paryžiuje. O Prancūzijos prezidentas, tarsi būtų ne Prancūzijos, bet Armėnijos pastumdėlis, vėl šaukia, esą tai Azerbaidžanas sukėlė siaubingą karą.  

Karabachas – tai Azerbaidžano žemė. Slaptai.lt fotografija

Ne veltui Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui pritrūko kantrybės ir jis viešai pareiškė: Azerbaidžanui nebereikia Minsko grupės paslaugų, Azerbaidžanui nepriimtini tendencingojo Paryžiaus tarpininkavimai. Neoficialiuose diplomatiniuose pokalbiuose oficialusis Baku net juokavo: jei ponas E. Macronas taip atkakliai siekia išplėsti Armėnijos teritoriją, tegul armėnams atiduoda, pavyzdžiui, pietų Prancūziją. Teisingas pastebėjimas: kas Prancūzijos prezidentui suteikė teisę dalinti svetimas teritorijas? Jei jau sąžiningai ieškome kaltųjų dėl 2020-ųjų rudens karo, turime pripažinti, jog, vaizdžiai tariant, dėl 2020-ųjų karo kalta … ir bedantė Minsko grupė, nesugebėjusi padėti Azerbaidžanui, ir Paryžius, visąlaik slapta kurstęs separatistines Jerevano viltis.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Prancūzijos prezidento dar būtų galima pasiteirauti, kodėl prancūzų slaptosios tarnybos taip ir nesučiupo nė vieno šių metų spalio mėnesį riaušes prie Azerbaidžano atstovybių Paryžiuje rengusio armėnų separatisto? Bjaurių išpuolių 2022-ųjų spalio mėnesį būta dviejų. Po pirmojo, kuomet susirūpinęs Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas paskambino į Paryžių, E. Macronas pažadėjo: daugiau nepasikartos. Bet – pasikartojo.

Prancūzijos lyderio žodis – nevertas nė sudilusio skatiko?

Beje, šių metų spalio 10-osios vakarą Vašingtone nežinomi asmenys iš automatinių ginklų apšaudė Azerbaidžano diplomatų automobilį. JAV slaptosios tarnybos kaltininkų dar nerado. Greičiausiai ir nesučiups, mat JAV, kaip ir Prancūzijoje, gyvena gausios armėnų bendruomenės. Oficialusis Vašingtonas, kuomet iškyla Karabacho tema, taip pat nėra iki galo nuoseklus.

2022.10.19; 08:14

Prezidentas Gitanas Nausėda su oficialiu vizitu lankosi Azerbaidžane. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad pakvietė į Lietuvą atvykti Azerbaidžano prezidentą Ilhamą Alijevą.
 
„Pakviečiau Azerbaidžano (verslo – ELTA) delegaciją atvykti į Lietuvą, kaip ir pakviečiau prezidentą su žmona atvykti į Lietuvą ir susipažinti su ta didžiule pažanga, kurią Lietuva padarė nuo paskutinio jo vizito. O jis buvo nei daug, nei mažai – 2013 metais“, – trečiadienį lankydamasis Azerbaidžane sakė prezidentas.
 
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

G. Nausėda trečiadienį pradėjo oficialų vizitą Azerbaidžane. Šalies vadovas trečiadienio rytą susitiko su Azerbaidžano prezidentu I. Alijevu. Lietuvos ir Azerbaidžano vadovai aptarė dvišalį bendradarbiavimą ekonomikos, energetikos ir transporto srityse, taip pat saugumo situaciją Kaukazo regione, Europos Sąjungos (ES) ir Azerbaidžano bendradarbiavimą. Kaip pranešė Prezidentūra, šalių vadovai atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą.
 
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2022.05.18; 20:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.

Apie pagiežos atrakcionus

Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.

Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?

Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos

Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?

Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).

Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.

Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.

Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.

A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.

A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?

Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.

Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje

Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.

Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova”

Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.

NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova”).

Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?

Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.

2021.06.22; 08:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Balandžio 13 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku buvo surengta speciali konferencija – „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą: postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas“. Konferencija surengta Baku Universitete ADA.

Apie ją jau rašėme tekste „Azerbaidžane surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą“.

Šiandien ją papildome Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo komentarais, kuriuos jis davė skaitydamas pranešimą bei atsakinėdamas į klausimus. Beje, klausimų Azerbaidžano vadovas sulaukė daug. Pavyzdžiui, klausimus jam pateikė JAV tarptautinių santykių ekspertas Metju Braizas, JAV Prinstono universiteto docentas Maiklas Reinoldsas, Italijos Tarptautinių politinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis Karlo Frappi, Tarptautinių krizių grupės prie Turkijos vyriausybės narys Nigiar Geksel. Visiems jiems rūpėjo išsiaiškinti, kokią Kalnų Karabacho ateitį matanti Azerbaidžano vadovybė.

Atsakymai – žinoti ir Lietuvai.

Azerbaidžano sostinėje surengta tarptautinė konferencija „Naujas žvilgsnis į Pietų Kaukazą; postkonfliktų raida ir bendradarbiavimas”

Pavyzdžiui, Azerbaidžano prezidentas pabrėžė, jog šalis nenaudos jėgos prieš Kalnų Karabache gyvenančius armėnus. Jis akcentavo, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiška tauta, be to, Baku traktuoja Kalnų Karabache gyvenančius armėnus savo piliečiais. Todėl jokių prievartų, diskriminacijų, persekiojimų prieš armnėnų tautybės žmones nebus.

Tai, jog azerbaidžaniečiai – tolerantiški, įrodo kad ir aplinkybė, kaip Azerbaidžanas elgėsi per 44 dienų karą 2020-ųjų rudenį: stengėsi kuo mažiau pakenkti civiliams asmenimis. Karo veiksmų metu žuvo tik 40 armėnų civilių. Azerbaidžaniečiai be jokių sąlygų armėnams grąžino 1500 jų žuvusių karių kūnų, nors Armėnija nėra Azerbaidžanui grąžinusi pirmojo Kalnų Karabacho karo metu žuvusių 4 tūkstančių azeraidžaniečių karių kūnų. Nepaisant visų Armėnijos išpuolių (pasitraukdami 2020-ųjų pabaigoje iš Kalnų Karabacho armėnai per 15 dienų susprogdino net 15 hidroelektrinių). Azerbaidžanas leidžia tiekti dujas į Armėniją per savo teritoriją, negrąsina susprogdinsiąs tokių dujotiekių. Taip pat netrukdo naudotis kai kuriais keliais Zangilane ir Gubadly. Neprtieštarauja, kad Turkija atidarytų sieną su Armėnija, nors Armėnija vis dar neatsisako teritorinių pretenzijų Turkijai (apie teritorines pretenzijas Turkijai rašoma net Armėijos konstitucijoje).

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau jį neramina Armėnijoje vyraujanti isterija, antiazerbaidžanietiškos ir antiturkiškos nuotaikos, raginimai imtis naujų karo ir teroro akcijų. Visi bent kiek blaiviau mąstantys armėnai ten yra smerkiami, užgauliojami, jiems net grasinama fiziniu susidorojimu.

Azerbaidžano prezidentas garantavo, kad jo vadaovaujama valstybė neturi teritorinių pretenzijų Armėnijai, nors puikiai prisimena, žino ir niekad nepamirš, jog dar visai neseniai Jerevanas priklausė Azerbaidžanui, kaip ir Zangezuro rajonas, o nūnai Savanu pramintą ežerą azerbaidžaniečiai vadina Giočia.

Minėtoje konferencijoje į užsienio specialistų klausimus atsakydamas I.Alijevas tvirtino nieko neslėpsiąs nuo savo tautos. Jis patvirtino neseniai kalbėjęsis su Rusijos Vladimiru Putinu, kaip galėjo tik Rusijos kariuomenei skirtos raketos „Iskander-M“ atsidurti Kalnų Karabache. Taigi – Šušos mieste kovo 15 dieną išminavimo darbais užsiimanti specialistų grupė aptiko „Iskander-M“ likučių ir nuolaužų. Šios raketos atlėkė iš Armėnijos pusės. Tai reiškia, jog šiomis, tik Rusijos kariuomenėje naudojamomis raketomis, armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano teritoriją. Baku nusiuntė oficialų paklausimą į Maskvą ir laukia oficialaus atsakymo. Oficialus paklausimas nusiųstas ir į Jerevaną: kodėl armėnų ginkluotosios pajėgos atakavo Kalnų karabacho miestus tik Rusijos ginkluotėje esamomis raketomis. Bet atsakymo iš Jerevano nėra. Jerevano valdžia mėtosi: neva tos skelveldros – tai nesprogusių raketų dalys, kitą kartą teigia, jog tai – karinė paslaptis, kurios negalinti atskleisti.

Iskander – M raketos, aptiktos Šušoje

Azerbaidžano prezidentas teigė, kad jo šalies slaptosios tarnybos turi surinkusios užtektinai įkalčių, galinčių smulkiai papasakoti, kaip gi nutiko 2020-ųjų rudenį 44 dienų karo metu, kad armėnai iš savo teritorijos panaudojo „Iskander-M“. Oficialų pareiškimą dėl tų raketų sužinos visas pasaulis, tiesiog Azerbaidžanas dar laukia Maskvos ir Jerevano pasiaiškinimų. Apie tai, be abejo, sužinos ir azerbaidžaniečiai.

Taip pat minėta, jog Armėnija, remiantis tarptautine teise, privalo Azerbaidžanui pateikti Kalnų Karabacho minų laukų žemėlapius. Bet Jerevanas delsia atiduoti žemėlapius, į kuriuos žvelgiant būtų aišku, kokios vietovės kokiais sprogstamaisiais įtaisais užmintuotos.

Azerbaidžano prezidentas tvirtino, jog azerbaidžaniečiai niekad nepamirš skriaudų, kurias jiems pridarė armėnų separatistai (pavyzdžiui, iki pamatų sugriauti Adgamo ir Fizuli miestai, Chodžaly skerdynės, Kalnų Karabache sugriauti azebaidžaniečiams brangūs kultūros, istorijos ir religijos paminklai. 2020-ųjų rudenį rmėnų kariškių barbarizmas apšaudant taikius Barda, Giandžos ir Terteto miestus). Tačiau jis norįs žvelgti į priekį, į ateitį.

Giandža – po Armėjijos ginkluotųjų pajėgų išpuolių

Dabar Azerbaidžanas rūpinasi, kaip greičiau atstatyti Kalnų Karabacho miestus ir kaimus. Jis manąs, kad pagrindiniai statybos darbai atkuriant infrastruktūrą bus baigti per trejetą metų. Į pagalbą kviečiami užsienio verslininkai ir užsienio kompaijos, tačiau tik iš tų šalių, kurios gerbė Azerbaidžano teritorinį vientisumą (su devyniomis Europos Sąjungos šalimis Azerbaidžanas pasiašęs strateginės partnerystės susitarmus).

Į klausimą, ar Armėnija norėjo taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Kalnų Karabacho, Azerbaidžano prezidentas atsakė visą laik jautęs, kad oficialusis Jerevanas tik imitavo derybas, o kai ateidavo metas imtis svarbiausio klausimo, staiga nutraukdavo derybas, trenkdami durimis. Jis manąs, kad Armėinja manė išsilaikyti okupuotose žemėse tol, kol visi apie tai pamiršią.

Bet Azerbaidžanas nepamiršo.

Slaptai.lt informacija

2021.04.14; 12:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas pareiškė, kad Baku neprieštaraus Ankaros ir Jerevano santykių normalizavimui, taip pat Turkijos ir Armėnijos sienos atidarymui.
 
„Atsižvelgdami į naują situaciją, mes teigiamai žiūrime į Turkijos ir Armėnijos santykių normalizavimą. Dabar mes neturime atskirosios nuomonės dėl šių santykių normalizavimo. Turkija pati nuspręs, kada gali būti atidarytos sienos ir normalizuoti santykiai su Armėnija. Šiaip ar taip, Azerbaidžano nuomonė nebus neigiama“, – sakė jis penktadienį interviu užsienio žurnalistams.
 
„Visa, kas bus naudinga Turkijai, bus naudinga ir Azerbaidžanui“, – pridūrė I. Alijevas.
 
Nors Armėnija ir Turkija turi bendrą sieną, jos nepalaiko diplomatinių santykių. 2009 metais Ciuriche dviejų valstybių užsienio reikalų ministrai pasirašė diplomatinių santykių užmezgimo ir savitarpio santykių principų protokolus, bet šalys šių dokumentų neratifikavo. 2018 metų kovo 1 d. Armėnija pareiškė anuliuojanti protokolus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.27; 00:30

V. Putino, I. Alijevo ir N. Pašiniano derybos. EPA-ELTA nuotr.

Kalnų Karabacho statusas tebėra neišspręstas klausimas. Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas tai pareiškė pirmadienį Maskvoje po derybų su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu ir Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
 
„Deja, šis konfliktas tebėra nesureguliuotas. Žinoma, mums pavyko nutraukti ugnį, bet dar lieka daug klausimų, kurie turi būti sprendžiami. Vienas iš šių klausimų – Kalnų Karabacho statusas“, – sakė Armėnijos vyriausybės vadovas.
 
Pasak N. Pašiniano, Jerevanas pasirengęs tęsti derybas dalyvaujant ESBO Minsko grupei, taip pat ir dėl regiono statuso.
 
Pirmadienį Maskvoje Rusijos prezidento iniciatyva buvo surengtos trišalės V. Putino, I. Alijevo ir N. Pašiniano derybos.
 
Lapkričio 9 d. V. Putinas, I. Alijevas ir N. Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache.
 
Pagal susitarimą, Azerbaidžano ir Armėnijos pajėgos lieka užimtose pozicijose, o regione dislokuojami Rusijos kariškiai. Azerbaidžanui kontroliuoti grąžinami Agdamo, Kelbečero ir Lačino rajonai. Be to, Azerbaidžanui perduodama dalis Martunio, Mardakerto ir Askerano rajonų, Šušos miestas ir beveik visas Gadruto rajonas, kurie sovietmečiu buvo Kalnų Karabacho autonominės srities dalis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.12; 04:00

Kremliaus bokštai
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Pirmadienį, sausio 11 dieną, atrodo, įvyks trišalis Putino–Alijevo–Pašiniano susitikimas. Oficialaus anonso apie tą susitikimą aš spaudoje neaptikau, bet jis kažkaip netiesiogiai išnyra iš rusų eksperto Jevgenijaus Michailovo interviu, kurį jis davė ketvirtadienį agentūrai vest.az.

Taip pat ketvirtadienį į Jerevaną iš Maskvos atskrido specialus lėktuvas su rusų medikais, kurie turi paimti kraujo mėginį dėl koronoviruso iš „aukštų armėnų valdininkų“, kurie ruošiasi skristi į Rusijos sostinę į svarbias derybas. Ir nors pranešime „aukšto valdininko“ pavardė neminėta, matyt, kalbama apie Pašinianą, kuriam būtent dėl to, kad jis netrukus dalyvaus derybose, sprendžiant iš visko, Maskva „rekomendavo“ nuo vakar izoliuotis, idant Kremliuje jis nesumanytų ką nors užkrėsti.

Jevgenijus Michailovas mano, kad Maskvoje, galimas dalykas, bus pasirašytas atskiras susitarimas dėl valstybės sienos. Tai skamba gana tikėtinai. O tai reiškia, kad bus sprendžiami Kjarkos ir Sofulu, Juchary Askipara, Ašagy Askipara, Barchudarly ir kitų gazachų anklavų klausimai. Galimas dalykas, kad bus pakloti pamatai visavertės Azerbaidžano ir Armėnijos taikos sutarties pasirašymui ateityje. Tai irgi labai svarbu, nes ji jau bus detaliai sukonkretinta, dokumento kalba nebepaliks jokios erdvės dvejopai traktuoti jos straipsnius (net atsižvelgus į turtingiausias Jerevano interpretuotojų fantazijas apie tai, kas juodu ant balto parašyta), viskas bus aptarta labai tiksliai. Ir kaip čia neprisiminti anekdoto apie armėnų archeologus, kurie, skirtingai nei jų kolegos iš kaimyninės šalies, per kasinėjimus neįstengė rasti laido gabalėlio, ir dėl to padarė išvadą, kad jau akmens amžiuje jų protėviai naudojosi belaidžiu mobiliojo telefono ryšiu.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Taigi, Jerevanas suras, kaip traktuoti būsimąją taikos sutartį. Manau, Baku primygtinai reikalaus, kad Jerevanas atvirai pripažintų Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu be jokio jo statuso. Tačiau kol kas nežinoma, kaip statuso nebuvimas bus apiformintas sutartyje. Tai galima daryti įvairiai. Pavyzdžiui, visai nieko nerašyti apie statusą. Jei jo nėra, tai nėra ir apie ką kalbėti.

Bet čia kelia baimę scenarijus, kurį ketvirtadienį sau leido Armėnijos URM. Kaip atmename, URM sekretorė Ana Nagdalian, komentuodama prezidento Alijevo pasipiktinimą dėl laisvų Airos Aivaziano pasivažinėjimų po Azerbaidžano teritoriją, pasakė: girdi, lapkričio 10 dienos trišalis pareiškimas „nepakeitė Arcacho statuso“.

Na ir paaiškink dabar tai damai, kad pasirašytas trišalis pareiškimas negalėjo minėti statuso arba, dar absurdiškiau, jo „pakeisti“, kai statuso iš principo nėra, apskritai jo nėra realybėje! Jis yra tik Jerevano politikų svajonėse, ir dėl tų fantazijų trišalis pareiškimas neturi konkretinti to, ko realybėje nėra.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Todėl manau, kad siekiant išvengti tokių laisvų armėnų fantazuotojų interpretacijų būsimoje sutartyje teks ypatingai apibrėžti statusą tų rajonų, kurie SSSR (Sovietų Sąjungoje) įėjo į buvusią KKAS (Kalnų Karabacho Autonominę Sritį), tokią, kuri niekuo nesiskyrė nuo kitų Azerbaidžano rajonų, žinoma, neskaitant Nachičevanės Autonominės Respublikos. Kitaip vėl imsime inkšti, girdi, „sutartis neanuliavo Arcacho respublikos nepriklausomybės“ (tarytum ji – respublika – buvo, o dar ir nepriklausoma).

Jeigu tokia taikos sutartis bus pasirašyta, tai Armėnija paprasčiausiai iškris iš konflikto šalių, kurių visais laikais buvo dvi – Armėnija ir Azerbaidžanas. Tad bus galima laikyti, kad ir pats konfliktas liko praeityje. „Arcachas“ niekada nebuvo konflikto šalis, jis taip niekada ir netapo subjektu, ir, maža to, Armėnija, pasirašiusi taikos sutartį su Azerbaidžanu, ne tik nepripažins vienašališkai paskelbtos „nepriklausomybės“, bet, dar daugiau, pripažins priešingai – tos nepriklausomybės nebuvimą ir tos teritorijos išsaugojimą Azerbaidžano sudėtyje be jokio ypatingojo statuso.

Pašiniano parašas po būsimąja taikos sutartimi ir reikš, kad jo šalis grįžta iš iliuzijų pasaulio į realųjį. Tik klausimas, ar bus prieita iki taikos sutarties pasirašymo? Jeigu taip, tai gerai, bus galima sakyti, kad klausimas išspręstas amžiams. O jeigu ne, tai Azerbaidžanas ir be jo apsieis – pats Karabachas jau nebegalės išvengti savo reintegracijos į Azerbaidžano sudėtį de facto, net ir be Armėnijos ir Azerbaidžano taikos sutarties.

Bet jau pati Armėnija gali nukentėti, jeigu atsisakytų pasirašyti taikos sutartį. Baku gali iškelti sąlygą: nepasirašius taikos sutarties – jokios prekybos, teisės naudotis geležinkeliais Azerbaidžano teritorijoje, sienų atidarymo.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Beje, apie kelius. Ketvirtadienį Armėnijos premjero spaudos sekretorė ponia Mane Gevorgian pareiškė, kad Megrio koridorius nebus atidarytas „vienašališkai“ (!), ir paskelbė, jog Jerevanas ketina „mainais“ (mainais!) į Megrio koridorių gauti Armėnijai naudojimąsi Azerbaidžano geležinkeliais, įskaitant ir Irano bei Rusijos kryptimis. Bet ten pat ji susigėdusi nutylėjo, kad Lačino tranzitas, švelniai tariant, irgi buvo atidaromas anaiptol ne vienašališkai, kaip ji sakė, ir ne dėl jos gražių akyčių, o „mainais“ – kartoju „mainais!“ – į Megrio koridoriaus atidarymą. Ypač jei turėsime omeny, kad pasirašant trišalį pareiškimą Azerbaidžano kariuomenė jau stovėjo kelyje, iš esmės, išvadavusi jį nuo okupacijos ir įvedusi jame visišką kontrolę. 

Taigi, tarp Lačino ir Megrio rašom lygybės ženklą. Ir nereikia brukti į tą schemą Azerbaidžano geležinkelio tinklų atidarymo Armėnijai. Norite naudotis Azerbaidžano geležinkeliais? Prašom, neprieštaraujame – pasirašykite taikos sutartį, sušukite tris kartus nuo Cicernakaberdo viršūnės „Qarabag — AZERBAYCANDIR”! – ir bus jums tada geležinkelis.

2021.01.08; 14:30

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas sukritikavo Prancūzijos Senato rezoliuciją, kurioje šios šalies vyriausybė raginama pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę.
 
Pasak jo, tie, kurie nori prisidėti prie „antros armėnų valstybės“ sukūrimo, gali tam skirti dalį savo teritorijos, o ne dalyti teisėtai Azerbaidžanui priklausančias žemes.
 
„Jeigu kai kas nori suteikti Armėnijai teritoriją antrai valstybei kurti, tai tegul duoda, tegul sukuria ten antrą armėnų valstybę, atiduoda jiems dalį savo teritorijos. Bet reikalauti iš mūsų, kad istorinėse, teisėtose Azerbaidžano žemėse būtų sukurta armėnų valstybė – tai prieštarauja bet kokiai logikai ir teisingumui. Ką jūs pamiršote mūsų žemėse? Už tūkstančių kilometrų nuo čia esančios šalys šiandien priima įstatymus, parlamentai svarsto šį klausimą. Ką bendra turi Prancūzijos parlamentas su mūsų klausimu?“, – pareiškė I. Alijevas antradienį kreipdamasis į tautą.
 
Jis taip pat kaltino Prancūziją dėl to, kad ji kaip viena iš Minsko grupės pirmininkių neprisidėjo prie problemos sprendimo.
 
„Kiek metų Prancūzija yra viena iš Minsko grupės pirmininkių? Ar ji bent ką padarė? Ėmėsi praktinių veiksmų šiam klausimui spręsti? O dabar, kaip klausimas išsisprendė, pažiūrėkite, kas darosi? Prancūzijos Senatas priima rezoliuciją, kad Kalnų Karabachas būtų pripažintas. Jei jums patinka, tai, kaip sakiau vykstant karui, atiduokite Marselį, pakeiskite jo pavadinimą, skurkite ten antrą armėnų valstybę. Bet niekas neturi teisės kištis į mūsų reikalus“, – teigė Azerbaidžano lyderis.
 
Lapkričio 25 d. Prancūzijos Senatas priėmė rezoliuciją, raginančią šalies vyriausybę pripažinti Kalnų Karabacho nepriklausomybę. Už šį dokumentą balsavo 305 iš 306 posėdžio dalyvių. Kaip paaiškino ekspertai, rezoliucija yra rekomendacinio pobūdžio, vyriausybė neprivalo jos vykdyti. Vėliau Prancūzijos URM pareiškė, kad Paryžius nepripažįsta Kalnų Karabacho.
 
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., kai ginčijamoje teritorijoje prasidėjo aktyvūs mūšiai.
 
Lapkričio 9 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pasirašė bendrą pareiškimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo Kalnų Karabache. Dokumente, be kita ko, numatoma dislokuoti Kalnų Karabache apie 2 tūkst. kariškių iš Rusijos.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.01; 16:40

Kalnų Karabache. EPA – ELTA nuotrauka
Šušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)

Azerbaidžano pajėgos, prezidento Ilhamo Alijevo teigimu, Kalnų Karabache užėmė strategiškai svarbų Šušos miestą. „Su dideliu pasididžiavimu pranešu, kad Šušos miestas išlaisvintas iš armėnų okupacijos“, – sakė jis savo kalboje.
 
Šuša laikoma svarbiausiu miestu. Žinybos Kalnų Karabache pačios skelbė, kad jo praradimas galiausiai reikš ir pralaimėjimą kovoje dėl viso regiono. „Šuša priklauso mums!  Karabachas priklauso mums!“ – sakė I. Alijevas, kurį cituoja žiniasklaida.
 
Armėnija kol kas nepatvirtina praradusi miestą. Žinybos pranešė tik apie intensyvius mūšius, kurie tęsiasi. Šuša yra maždaug už 10 km nuo sostinės Stepanakerto. I. Alijevas paskelbė, kad bus einama iki galo. Jis jau šeštadienį kalbėjo apie didelius teritorinius laimėjimus.
 
Kalnų Karabacho žinybų teigimu, naktį Azerbaidžanas raketomis smarkiai apšaudė ir sostinę Stepanakertą. „Kartu su mūsų tėvynės gynėjais laikysimės iki galo“, – sakė regiono vadovas Araikas Arutiunianas. Bus kaunamasi „iki mirties“.
 
Smarkūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho tęsiasi nuo rugsėjo 27 dienos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.09; 05:26

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda konferenciniu skambučiu kalbėjo su Azerbaidžano Prezidentu Ilhamu Alijevu. Pokalbis organizuotas ruošiantis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui birželio 18 dieną, kuriame tikimasi ambicingos ir motyvuojančios darbotvarkės.

Prezidentas pasinaudodamas proga pasveikino Azerbaidžano Prezidentą su šventojo Ramadano mėnesio pradžia, paskelbta balandžio 24 d., ir išreiškė apgailestavimą, kad teko atšaukti balandžio 27 d. Baku organizuotą Lietuvos ir Azerbaidžano tarpvyriausybinio bendradarbiavimo komisijos posėdį, skirtą dvišalių santykių stiprinimui. Tikimasi konferenciją surengti artimiausiu galimu metu ir aptarti abiem šalims aktualių ekonominių santykių vystymą.

Pokalbyje daugiausia dėmesio skirta ES Rytų partnerystės darbotvarkei. Prezidentas akcentavo, kad tikimasi ambicingų ateinančios konferencijos rezultatų, kurie galėtų būtų užfiksuoti deklaracijoje, todėl labai svarbi Rytų partnerystės šalių motyvacija siekti užsibrėžtų eurointegracijos tikslų. Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva pasiruošusi suteikti Rytų partnerystės programai naujos gyvybės ir moderuoti Rytų partnerių diskusiją su Europos Sąjunga, ypač dalijantis integracijos patirtimi su eurointegracijos siekiančiomis valstybių vyriausybėmis.

Šalies vadovas pažymėjo, kad Azerbaidžanas ir Lietuva turėtų išnaudoti dvišalio bendradarbiavimo potencialą informacinių technologijų, transporto, baldų ir maisto pramonės, medicinos srityse, taip pat ieškoti bendros veiklos galimybių turizmo ir švietimo sektoriuose.

Prezidentas pasidžiaugė, kad Lietuva ir Azerbaidžanas drauge vykdo net vienuolika bendrų projektų ES remiamoje Dvynių programoje.

Pokalbyje dėmesio skirta ir koronaviruso plitimo užkardymo priemonėms, aptarti viruso padariniai socialinei ir ekonominei situacijai, apsikeista valstybių planais atlaisvinti karantino suvaržymus ir būdus skatinti ekonomiką pasibaigus krizei.

Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė

2020.04.27; 12:30

 

Saulius Kizelavičius

Prieš keletą dienų portale slaptai.lt buvo paskelbta Gintaro Visocko publikacija „Sausio 13-oji ir Sausio 20-oji – tas pats Kremliaus braižas“.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

Sausio 20-oji – išties puiki proga prisiminti, kas 1990-ųjų pradžioje nutiko Azerbaidžane. Ne vien dėl to, kad, kaip rašo žurnalistas G.Visockas, „tarp 1991-ųjų sausio 13-osios Vilniuje ir 1990-ųjų sausio 20-osios Baku, – daug panašumų“.

Esama ir skirtumų. Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusus ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo. Taip, situacija buvo pavojinga, ir vis tik rusakalbiai bei lenkakalbiai Lietuvos gyventojai provokacijoms nepasidavė. Didžioji dauguma rusiškai ir lenkiškai kalbančiųjų palaikė Lietuvą arba bent jau netrukdė Lietuvai siekti visiškos nepriklausomybės nuo Maskvos. Kad ir kaip nertasi iš kailio, Kremliaus agentai prieš Kovo 11-osios Akto šalininkus nepajėgė pakelti užtektinai daug „jedinstvininkų“. Dėl tuometinės premjerės Kazimiros Prunskienės drastiškai pakeltų maisto kainų prieš mūsų parlamentą, kuriame dirbo tuometinės Aukščiausiosios tarybos pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, buvo bandyta surengti neva „nepatenkintos liaudies atstovų“ šturmą. Bet šturmas, kuriame pagrindiniu smuiku griežė „sovietiniai jedinstvininkai“, – greitai išsikvėpė.

Lietuvą gelbėjo ir lietuviškasis santūrumas. Tarp lietuvių ir kitataučių neįsiplieskė atviras, žmonių gyvybių pareikalavęs konfliktas. Tad Kremliaus vadovybė neturėjo preteksto įvesti į Lietuvą kariuomenės tam, kad ši „neva nuo įsisiautėjusių nacionalistų lietuvių apgintų rusakalbius“. Todėl ir Michailo Gorbačiovo bauginimai, kad iš Sovietų Sąjungos pasitraukdama Lietuva praras Vilniaus ir Klaipėdos teritorijas, nes ten gyvena daug ne lietuvių tautybės žmonių – teliko žodiniais grasinimais.

1990-ieji: sovietiniai tankai Azerbaidžano sostinėje Baku

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai. Pirmiausia dėl respubliką geležiniais pančiais kausčiusios informacinės blokados. Lietuvai pavyko pralaužti sovietinę informacinę blokadą. Į Lietuvą pačiais įvairiausiais keliais tuo metu patekdavo Vakarų žurnalistų. Azerbaidžanas gi buvo toli ir aklinai blokuotas iš visų pusių. Kas iš tiesų dėjosi tuometiniame Baku, – labai mažai kas žinojo Vakaruose. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Azerbaidžano padėtį sunkino ir tai, kad tuomet SSRS vadovavo liūdnai pagarsėjęs Gorbis, apsistatęs azerbaidžaniečių nekenčiančiais patarėjais, o azerbaidžanietis Heidaras Alijevas jau buvo praradęs politinę įtaką Maskvoje. Būtent tie Gorbio patarėjai greičiausiai ir pasiūlė sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti.

O iš tiesų 1990-aisiais metais azerbaidžaniečiai nieko blogo niekam nedarė. Jie kaip ir mes, lietuviai, troško laisvės. Jie rengė tokius pat taikius mitingus, kaip ir mes – Katedros aikštėje, Kalnų parke, Vingio parke. Tik jiems ir vėl buvo sunkiau. Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų teroristinių ir separatistinių organizacijų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Azerbaidžaniečiai pagrįstai piktinosi, kad Kremlius pro pirštus žiūri į armėnų teroristines ir separatistines organizacijas, kurios iš Kalnų Karabacho pačiomis įvairiausiomis priemonėmis, naudodamos net smurtą, bando išstumti azerbaidžaniečius (kaip dabar aiškėja, KGB specialiai jas globojo ir kurstė prieš Azerbaidžaną).  

1990-ieji: azerbaidžaniečiai laidoja žuvusiuosius

Akivaizdu, kad pranešimai, esą Azerbaidžano sostinėje skriaudžiami būtent armėnų tautybės asmenys, – tebuvo KGB dirbtinai sukurpta provokacija. Kremlius nedelsiant išplatino šią dezinformaciją po visą pasaulį, o Azerbaidžanas, patekęs į informacinės blokados pinkles, nieko dorai negalėjo paaiškinti nei SSRS respublikoms, nei tuo labiau – Vakarams.

Taigi naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių, turėjusių ne tik automatus, sunkiuosius kulkosvaidžius, bet ir šarvuočius su tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas.

Žodžiu, nuo 1989-ųjų pradžios iki 1991-ųjų pavasario sovietų armijos agresiją patyrė trijų respublikų sostinės – Tbilisis, Baku ir Vilnius. Būtent prieš gruzinus, azerbaidžaniečius ir lietuvius Kremlius išliejo didžiausią savo pyktį.

1990-ieji: azerbaidžaniečių mitingas Baku centre

Svarbu ir tai, kad iš Kremliaus išstumtas Heidaras Alijevas (vėliau išrinktas Azerbaidžano prezidentu) dar 1990-ųjų sausio 21-ąją, tuoj po kruvinų žudynių Baku mieste, atėjo į Maskvoje esančią Azerbaidžano atstovybę ir pareiškė griežtą protestą Sovietų Sąjungos vadovybei, išpuolius Baku mieste pavadindamas „azerbaidžaniečių tautos genocidu“ bei „karo nusikaltimu, surengtu prieš Azerbaidžaną“. H.Alijevą išrinkus Azerbaidžano prezidentu šiam tragiškam istorijos puslapiui pradėta skirti ypač daug dėmesio. Azerbaidžanas yra sukaupęs užtektinai daug unikalios informacijos, kaip tuometinės sovietinės slaptosios ir specialiosios tarnybos prieš Azeraidžaną rengė provokacijas. Lietuvai, po metų patyrusiai labai panašų išpuolį, turėtų būti įdomūs azerbaidžanietiški archyvai. Nes būtent ten galima rasti daug svarbių dokumentų, bylojančių apie asmeninę M.Gorbačiovo ir jo patarėjų atsakomybę.

Be kita ko, Azerbaidžane apie tragišką 1990-ųjų sausio 20-ąją sukurtas filmas „Griausmas“ (režisierius – Elhanas Džafarovas, autorius – žurnalistas Agilis Abasas). Lietuvai šis filmas turėtų būti įdomus. Kodėl jo nepažiūrėjus Lietuvoje?

2019.01.19; 18:50

Armėnams pastarosiomis savaitėmis vaidenasi vos ne visą pasaulį susimokius prieš juos. 

Nepadorus bičiulių pasiūlymas

Ne taip seniai Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, atsakinėdamas į Rusijos žurnalistų klausimus, papasakojo, ką siūlęs tuomečiam Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui Jerevane, kai ten vyko Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Rusija ir Tadžikistanas) sesija. Esą tai buvęs bendras su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pasiūlymas. Jis priminęs, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, ir pasakęs: „Seržai, atiduok tuos penkis rajonus. Kodėl nesugrąžinus – juk ten tuščia.“ O tas, girdi, atsakęs: jeigu aš grąžinsiu, tai jie ten kelią atkirs, okupuos Karabachą ir panašiai. Ir tada Lukašenka su Putinu pažadėjo: mes įvesime ten savo kariuomenes ir to neleisime. Sargsianas nesutikęs: ne, mes to nedarysime, mes to nenorime.

luka
Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka

Armėnijoje šis pasakojimas neliko be atgarsio. Antai politologas Rubenas Megrabianas pareiškė, jog Baltarusijos ir Rusijos prezidentai pateikę Seržui Sargsianui „nedorą pasiūlymą“. Esą Lukašenkos priekaištai ESBO Minsko grupę nieko per tuos dešimtmečius nenuveikus liudijantys, jog jis pritaria pozicijai, kurios laikosi armėnų priešai – turkai ir azerbaidžaniečiai. Anot politologo, jeigu Seržas Sargsianas įstengė atsispirti Putino ir Lukašenkos pasiūlymui atiduoti penkis rajonus ir įvesti bendras Rusijos-Baltarusijos taikdarių pajėgas, tai dabartiniam šalies vadovui Nikolai Pašinianui „juo labiau nėra ko bijoti“. 

Sargsianas 2016 metais Jerevane nepasakė Lukašenkai su Putinu nieko nauja. Tiksliau, pakartojo tai, kas žinoma jau dvi dešimtis metų – nuo Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos aukščiausio lygio susitikimo Lisabonoje 1996-aisiais. Tada Portugalijos sostinėje priimtame dokumente ESBO pirmininkas (Flavio Cotti) apgailestavo per pastaruosius dvejus metus nepavykus pasiekti pažangos sprendžiant Kalnų Karabacho ginkluoto konflikto ir Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimus.

Šiame reikale tarpininkaujanti ESBO įkurta Minsko grupė (pirmininkaujama Rusijos, Prancūzijos ir JAV atstovų) pasiūlė tris konflikto sureguliavimo principus, būtent: Armėnijos ir Azerbaidžano respublikų teritorinis vientisumas; Kalnų Karabacho statusas (didžiausio laipsnio savivalda Azerbaidžano Respublikos sudėtyje); visų šalių garantuojamas saugumas Kalnų Karabachui ir jo gyventojams. „Su apgailestavimu konstatuoju, kad viena šalis-narė su tuo nesutiko“.

Kuri šalis nesutiko, matyti iš „Lisabonos dokumente“ pateikiamo Armėnijos Respublikos pareiškimo dėl šio apgailestavimo: „Armėnų pusė įsitikinusi, kad problemos sprendimas gali būti rastas tautų apsisprendimo pagrindu.“

Po vėl nieko nepešus pasibaigusio Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų Seržo Sargsiano ir Ilhamo Alijevo susitikimo Ženevoje praėjusių metų spalio viduryje, Sargsianas Armėnijos pasiuntinybėje Šveicarijos Konfederacijoje susitiko su vietinės armėnų bendruomenės atstovais ir patikino juos dėl vieno dalyko galinčius būti tikrus: Jerevanas nesutiks su sprendimu, kuris vienaip ar kitaip gali pažeisti Karabacho saugumą. „Vienintelis mums priimtinas spendimas yra tai, kad Karabachas turi būti ne Azerbaidžano sudėtyje.“

Seržas Sargsianas, buvęs Armėnijos prezidentas

Šių metų vasarą Rusijoje daugelio skaitomas leidinys Lenta.ru priminė, kad dabar derybos dėl taikos Karabache grindžiamos „Madrido principais“ – jie yra labai teisingi, tačiau beveik neįgyvendinami, nes Armėnijos pusė svarbiausiu dalyku laiko tautų apsisprendimo teisę, o Azerbaidžano pusė teikia pirmenybę teritoriniam vientisumui. Dėl Karabacho „saugumo juostoje“ esančių rajonų grąžinimo Azerbaidžanui, tai Jerevane, kaip rašo leidinys, „bet kuris politikas, apie tai prasižiojęs, bus jeigu ne pakartas ant artimiausio medžio, tai gėdingai išvytas lauk“. Kaip žinome, pirmajam Armėnijos prezidentui Levonui Ter Petrosianui 1998 metais teko atsistatydinti po to, kai apie tai prabilo…

Kurie valstybės išdavikai?

Gruodžio 9 d. įvyksiančių neeilinių šalies parlamento rinkimų išvakarėse Pašinianas atsikirto į Armėnijos respublikos partijos kandidato kaltinimą jo vadovaujamą bloką „Mano žingsnis“ atėjus į valdžią tam, kad atiduotų Arcachą (Kalnų Karabachą). Naujosios  vyriausybės vadovo giliu įsitikinimu, būtent Seržo Sargsiano vadovaujama respublikonų partija vykdė atidavimo politiką! Ir jeigu jie dabar kalba, kad naujoji vyriausybė ketina atiduoti Karabachą, tai jie Karabacho atidavimu kaltina tautą! Jis esąs pirmas valstybės vadovas, kuris pasakė, jog nė vienas vadovas ir Armėnijos Respublikos valdžia negali spręsti Karabacho klausimo – jį turi spręsti tauta. Jeigu rasis tautai priimtinas pasiūlymas, jis ateisiąs ir pateiksiąs jį žmonėms. „Arcacho klausimą spręs Arcacho žmonės.“

Naujoji valdžia, Pašiniano tikinimu, yra kaip tik labiausiai už Kalnų Karabachą stojanti valdžia, tai rodo jau vien faktas, kad dar niekada Armėnijos vadovo sūnus netarnavo ten (Pašiniano sūnus atlieka privalomąją karo tarnybą Kalnų Karabache).

Gruodžio 5 d. Armėnijos nacionalinio saugumo tarnyba paskelbė iškėlusi baudžiamąją bylą Respublikos partijos kandidatui (3 nr.) Davidui Šachnazarianui dėl jo pareiškimo, kad Nikolas Pašinianas vykdo politiką „valdžia mainais į Arcachą“. Saugumiečiai kandidato žodžius įvertino ne kaip provokaciją ar grėsmę valstybės saugumui, o kaip pranešimą apie galima nusikaltimą ir iškvietė jį apklausai; be to, kreipėsi į visuomenę, ragindami žinančius ką nors apie kalbamą nusikaltimą pranešti tai saugumo tarnybai. Juk buvo pareikšta, kad kažin kokios jėgos, norėdamos atiduoti Kalnų Karabachą, padėjo Pašinianui ateiti į valdžią – prašom pateikti įrodymus jį išdavus valstybę. Neatsiradus tokių įrodymų, teks manyti, kad prieš valstybę veikia patys kaltintojai… apsisprendimo pagrindu.“

Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Jerevane pasivaideno sprogus bombą

Kelios dienos po rinkimų Armėnijoje ekspertus privertė suklusti  Ilhamo Alijevo pareiškimas apie tai, kad „dabar susiklostė palankiausia situacija Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti.“ Gruodžio 25 d. žiniasklaidoje pasisakė Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Memedjarovas. „Mūsų šalis, lygiai taip, kaip garantuoja savo piliečių – kitų etninių grupių atstovų saugumą, pasirengusi pagal savo tarptautinius įsipareigojimus padaryti tai ir dėl armėnų kilmės piliečių Kalnų Karabache.“ Be to, Baku pasirengęs suteikti armėnams didelę savivaldą tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienose. Ministras taip pat pareiškė viltį, kad ateinančiais 2019 metais pasistūmėta į priekį Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos ir dviejų valstybių santykių normalizavimo reikaluose.

Tokių vilčių teikia pastarojo meto įvykiai Armėnijoje (rinkimai), Azerbaidžano prezidento ir Armėnijos ministro pirmininko neoficialūs pokalbiai Dušanbėje ir Sankt Peterburge, trys pastarieji užsienio reikalų ministrų susitikimai.

Šis pareiškimas, kaip parašė žiniasklaida, „sukėlė Armėnijoje sprogusios bombos efektą“. Ypač griežtai atsiliepė respublikonų partijos atstovas, parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas. Tai, kad Armėnijoje pasikeitė valdžia, Mamedjarovui nesuteikia nė menkiausio pagrindo tokiam optimizmui reikšti. „Aš nemanau, kad Armėnijoje galima valdžia, kuri leistų sau nepaisyti Kalnų Karabacho žmonių teisės apsispręsti ir sutiktų su „teritorijos mainais į taiką“. To tiesiog negali būti.“ Jis esąs tikras, jog bet kuri valdžia, iškeisianti teritoriją į taiką, bus laikoma Karabacho liaudies išdavike, tokią valdžią pasmerks ir prakeiks. Kadaise Seržas Sargsianas atmetė teritorijos atidavimą mainais į taiką, kaip apie tai neseniai papasakojo Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tai, ką siūlo Mamedjarovas, yra gėda, jo pasiūlymų neverta nė svarstyti.

Armėnijos užsienio reikalų ministerija pasiskubino paaiškinti, kad viskas, apie ką pavyko susitarti ministrams Milane, kur vyko ESBO ministrų tarybos pasitarimas, yra ne paslaptis, viskas paskelbta: jie tiesiog susitarė ir toliau rengti tokius susitikimus. Nikolas Pašinianas patvirtino: nieko nauja. Tačiau armėnų ekspertų bendruomenė pareiškė taip nemananti. Vienas politinis technologas sunerimo, kad kol kas niekas nekalba apie nuolaidas, kurias pasirengęs daryti Baku, vadinasi, veikiama pagal principą „teritorija mainais į taiką“, o koks bus „Kalnų Karabacho respublikos statusas“ – nepasakoma.

Kita politologų stovyklos atstovė spėjo: armėnų pusei gali būti daromas spaudimas tam, kad būtų sudarytos azerbaidžaniečių pusei palankesnės sąlygos. Trečias politologas paragino atkreipti dėmesį į Armėnijos užsienio reikalų ministro žodžius, kad svarbiausia Armėnijai – gyventojų saugumas. O „KKR“ nepriklausomybė? Apie tai – nieko. „Mes artinamės prie raudonosios linijos.“

Ir tu, Sergejau Lavrovai?

Naujų gaidų pasigirdo Maskvos atstovų kalbose. Lapkričio 13-14 d. Baku vykusiame Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos tarybos pasitarime dalyvavęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas žurnalistus patikino, kad „Azerbaidžano pusė nuoširdžiai nusiteikusi tęsti derybas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo“. Pati Rusija, artima Azerbaidžano ir Armėnijos partnerė, darys viską, kad būtų sudarytos sąlygos kompromisui pasiekti, bus ieškoma naujų, originalių idėjų (креативные идеи). Ministras taip pat pareiškė viltį, kad oficialusis Jerevanas bus pasirengęs aktyviai veikti dėl konflikto sureguliavimo po šalyje įvykusių parlamento rinkimų ir naujos vyriausybės sudarymo.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

Pastebėta, kad net didžiausias gruzinų ir azerbaidžaniečių nemylėtojas, Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ apžvalgininkas Stanislavas Tarasovas jau kitaip rašo („Алиев перехватил инициативу у Пашиняна“). Jis pripažino, kad azerbaidžaniečiams sekasi perimti iniciatyvą ir kreipti derybas dėl konflikto sureguliavimo jiems naudinga linkme. Be kita ko, apžvalgininkas kalba apie jų „nestandartinį ėjimą“ – sprendimą atitraukti kariuomenę kai kuriuose pasienio ruožuose, paliekant jų apsaugą pasieniečiams. Baku, apžvalgininko žodžiais, „žengia žingsnius, bent jau viešojoje erdvėje, kuriems Jerevanas nepasirengęs“. Žodžiu, tai pirmas kartas šio leidinio, kuriame reiškiamos Rusijoje gyvenančių armėnų pažiūros, istorijoje, kai apie Azerbaidžaną ir šios šalies prezidentą rašoma pozityviai.

EPA – ELTA nuotraukoje: Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas

Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančios „Dašnakcutiun“ partijos ir jos valdomų komisijų „Ai Dat“ (Armėnų teismas) šulas Kiro Manojanas mano, kad netrukus Armėnija patirs amerikiečių spaudimą. Iš Jerevano bus reikalaujama nuolaidų dėl Karabacho. „Tai nereiškia, kad Armėnija nusileis šiam spaudimui, tačiau spaudimas bus.“

Armėnija turi reikalauti Vienoje ir Sankt Peterburge pasiektų susitarimų (dėl pasienio incidentų tyrimo ir didesnių tarptautinių stebėtojų teisių konflikto zonoje) įgyvendinimo, nes be šito imtis spręsti konfliktą Armėnijai yra pavojinga.

Beje, Armėnijos-Azerbaidžano derybos Vienoje 2016 metais įvyko anaiptol ne be JAV valstybės sekretoriaus Džono Kerio ir Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovo primygtinių paraginimų ir ekspertams pasirodė, kad šalys tarpininkės, nerasdamos kitų variantų, imasi spaudimo šalims: derėkitės! Armėnų politologams tai pasirodė esąs blogas ženklas, nes ateityje tarpininkai gali versti priimti ir tam tikrus sprendimus. JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos pozicijos sutampa beveik visais Karabacho sureguliavimo klausimais (nesutariama dėl taikdarių).

Visiškai neseniai Jerevano valstybinio universiteto Europos tyrimų centro direktorius Arturas Gazinianas įspėjo Karabacho konflikto sureguliavimo procese bręstant lūžį. Mokslininkas aiškina: tai, kad amerikiečiai išveda kariuomenę iš Sirijos ir kita, rodo esant susitarimo JAV ir Rusijos – sumenkinti Irano vaidmenį Sirijoje. Randantis bendriems Rusijos ir JAV interesams šiame regione, galimas ir jų susitarimas suvaržyti Armėnijos galimybę toliau palaikyti Kalnų Karabache status quo. Pašiniano vyriausybei reikalingi alternatyvūs pasiūlymai dėl konflikto sureguliavimo ir jis, Gazinianas, pasirengęs prisidėti prie vyriausybės ir ministro pirmininko pastangų rasti sprendimą, geriausiai atitinkantį Armėnijos ir Kalnų Karabacho interesus. Būsimosiose derybose Armėnija turi būti kaip niekad stipri ir susitelkusi.

Negrįžimo taško link

Prieš kelias dienas „EADaily“ paskelbė Strateginių tyrimų centro prie Azerbaidžano prezidento direktoriaus Farhado Mamedovo samprotavimus („Азербайджан подводит Армению к точке невозврата по Карабаху“). Taikos neįmanoma pasiekti vienu susitarimu ar sprendimu. Tai – daugelio pakopų ir etapų procesas, užtruksiantis 10–15 metų. Fizikoje norint pasiekti negrįžimo tašką reikalinga pradėti procesą. Azerbaidžanui svarbu, kad prasidėtų pirmasis proceso etapas. Ekspertas pripažįsta, kad ir vienoje pusėje, ir kitos žmonių lūkesčiai dabar yra maksimalistiniai. Tačiau jie pasitiki savo vyriausybėmis ir šios turėtų imtis žygių visuomenės parengimui taikai (beje, Milano susitikime ESBO tarpininkai ir paragino abi šalis imtis konkrečių veiksmų gyventojų parengimui taikai).

Rusijos politinis konsultantas Dmitrijus Fetisovas mano, kad galima kalbėti apie aiškią tendenciją: žmonių pasirengimą (pirmiausia paprastų Armėnijos gyventojų) atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Reikia turėti galvoje rimtus ekonominius nepriteklius ir Karabachą, reikalaujantį nuolatinių lėšų. Jis sakosi ištyręs naujausias sociologines apklausas Armėnijoje ir jos rodančios: jeigu Pašinianas prabils apie Karabacho grąžinimą Azerbaidžanui, tai negalima atmesti, kad žmonės jį palaikys. Žinoma, kalbėti apie „KKR“ grąžinimą sudėtinga, tačiau teritorijų grąžinimo procesas, Fetisovo manymu, turėtų prasidėti, nors derybos bus sunkios ir aiškintis teks ilgai.

Gruodžio 26 d. Kalnų Karabache įvyko partijos „Suvienytoji Armėnija“ steigiamasis suvažiavimas. Vienas jos steigėjų pasakė, kad pirmiausias jų tikslas – „suvienyti Arcachą su Armėnija“. Taigi toli gražu ne visi Armėnijoje ir Kalnų Karabache stoja už taiką, bet tai jau – kita tema.

Nikola Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2018.12.29; 18:12

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas ir ES Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas

Liepos 11 Briuselyje klostėsi įvykiai, paliudiję dar vieną Azerbaidžano užsienio politikos sėkmę. NATO viršūnių susitikimo Baigiamojoje rezoliucijoje buvo vienareikšmiškai pripažintas teritorinis Pietų Kaukazo šalių, įskaitant Azerbaidžaną, vientisumas.

Tą pačią dieną, dalyvaujant Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui ir ES Tarybos prezidentui Donaldui Tuskui, Azerbaidžano URM vadovas Elmaras Mamedjarovas ir ES užsienio reikalų ir saugumo politikos atstovė Federika Mogerini parafavo dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų parama Azerbaidžano teritoriniam vientisumui buvo užfiksuota valstybės tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Abu įvykiai nutiko prieš pirmąjį E. Mamedjarovo ir jo naujojo kolegos armėno Z. Mnacakaniano pirmąjį susitikimą, kurį tą dieną vakare surengė ESBO Minsko grupės pirmininkai.

Taigi, NATO vėl pademonstravo vieningą ir ilgalaikį požiūrį į Azerbaidžano, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos konfliktų sureguliavimą ir teritorinį vientisumą, patvirtindama, kad ta pozicija be jokios šalių ir konfliktų diferenciacijos nesikeičia per pastarąjį dešimtmetį. Ir nesikeis ateityje.

Armėnijos Nacionalinio susirinkimo Tarptautinių santykių komiteto pirmininko Armeno Ašotiano bandymas NATO aukščiausio lygio susitikimo išvakarėse smulkmeniškai pašantažuoti gėdingai žlugo. Kaip žinoma, keletą dienų prieš susitikimą Briuselyje Ašotianas pareiškė:

„Mes visada gaudavome kvietimus (turimi omenyje aljanso renginiai – red.), bet retai juos priimdavome, atsižvelgdami į tos struktūros viršūnių baigiamųjų dokumentų poziciją regioninių konfliktų atžvilgiu, kur nediferencijuojami įšaldyti konfliktai ir, kaip taisyklė, pirmenybė teikiama regiono teritoriniam vientisumui. Visiškai akivaizdu, kad Karabacho konfliktas iš esmės skiriasi nuo visų kitų. Mums nepriimtinos geopolitinės spekuliacijos tuo klausimu ir teritorinio vientisumo imperatyvas NATO pozicijose. Jeigu galutiniame NATO viršūnių dokumente bus labai griežtos formuluotės Armėniją dominančiais klausimais, siūlysiu jame nedalyvauti, o tiesioginį naujosios vyriausybės kontaktą organizuoti kitu metu ir kita proga, nejungiant kartu NATO renginio ir Armenijos–ES darbotvarkės“.

O šiek tiek prieš tai Nikolas Pašinianas, klaidindamas savo šalies visuomenę, paskelbė, kad nuo NATO baigiamojo dokumento priklausys, ar jis vyks į Briuselį. Nors naujasis Armėnijos vadovas puikiai žinojo apie toli gražu nepalankų Armėnijai to dokumento turinį ir kad į Briuselį jis būtinai vyks, nes baigiamosios rezoliucijos tekstas ir pirmųjų asmenų kelionių į tokius renginius programos derinamos keletą savaičių iki jų atvykimo. Kuo jis kliovėsi, nežinia, bet bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių jam aiškiai nepasisekė…

Pašinianas negali rasti atsakymų į klausimus

Viskas išėjo visiškai atvirkščiai, negu norėjo Armėnija. NATO vėl patvirtino teritorinio vientisumo konfliktų sureguliavimo imperatyvą, tačiau tai nesutrukdė Pašinianui siekti audiencijos pas ES ir NATO vadovybę, kad gautų naujų subsidijų „iškankintai tautai“ paremti.

Kai dėl Europos Sąjungos, bendradarbiavimą su kuria Armėnijos deputatas siūlė „atskirti nuo santykių su antiarmėniška NATO“, tai ta tarptautinė organizacija liepos 11-ąją pademonstravo dar labiau „nepriimtiną“ oficialiajam Jerevanui poziciją, negu aljansas.

Dvišaliame ES ir Azerbaidžano dokumente dėl „Partnerystės prioritetų“ teritorinis Azerbaidžano vientisumas vertinamas vien tik jos tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Tuo pačiu ES padarė galą oficialiojo Jerevano bandymams perkelti vien tik armėnų politikų taikomą tarptautinių teisės normų interpretaciją į Briuselio politines erdves. ES ir Azerbaidžano pasirašytas dokumentas niveliavo daugelį propagandinių okupacinio režimo prasimanymų.

Visų pirma, patyrė fiasco Armėnijos pastangos pateikti visus Europos ir Šiaurės Atlanto institucijų patvirtintus dokumentus, remiančius į konfliktus įtrauktų posovietinės erdvės šalių teritorinį vientisumą, kaip tiesiogiai neliečiančius Azerbaidžano, nes juose neminimos Gruzija, Moldova ir Ukraina. Baku neva tai gali tikėtis paramos savo teritoriniam vientisumui tik kartu su Tbilisiu, Kišiniovu ir Kijevu. Tačiau per pastaruosius trejus metus aukščiausi ES pareigūnai jau dvišaliu formatu reguliariai reiškia paramą Azerbaidžano teritoriniam  vientisumui.

Liepos 11 įvyko tai, ko Azerbaidžanas laukė ilgą laiką: pritarimas valstybės teritoriniam vientisumui buvo patvirtintas NATO viršūnių formuluote dėl jo tarptautinių sienų neliečiamumo. Maža to, pirmą kartą per daugelį metų tas ypač svarbus patikslinimas konstatuotas ir dvišaliame oficialiame ES ir Azerbaidžano įtvirtintame dokumente. Visiems matoma aiški ir tiesioginė, nepriklausoma nuo kitų šalių, parama visapusiškam Azerbaidžano suverenitetui.

Antra, ES ir Azerbaidžano parafuotas dokumentas ilgametėms Jerevano spekuliacijoms dėl teritorinio vientisumo ir tautų teisės į apsisprendimą (tarpusavio) santykio principų parengė nelemtojo garsiojo „amėnikumo“ likimą. Dokumentas vienareikšmiškai patvirtina, kad Europos Sąjungai toji teisė baigiasi ten, kur prasideda valstybių tarptautinės sienos. Ir Azerbaidžano Respublika šiuo atveju ne išimtis, o pavyzdys, kaip turi būti taikomas principas, įtvirtintas dokumente dėl kitų valstybių bendradarbiavimo prioritetų. 

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Ir, pagaliau, trečia, nė vienas tokiu aukštu lygiu pasirašytas NATO ar ES dokumentas negali būti priimtas be visų šalių–dalyvių sutarimo. Ir jeigu NATO baigiamajame pareiškime armėnai, kaip įprasta, bandė pavartoti tradicinę retoriką apie Turkijos „klastą“, tai ES ir Azaerbaidžano parafuotas dokumentas jokiu būdu negali būti interprpetuojamas taip pat. Pagal ES-oje priimtas procedūras, nė vienas Frederikos Mogerini pasirašytas dokumentas negali būti priimtas be išankstinio visų 28-ių šalių-dalyvių konsensuso. Įskaitant Prancūziją, kurią sunku įtarti turint antipatijų Armėnijai.

Iš esmės, šį kartą NATO ir ES būstinėse praktiškai vienu metu buvo priimti dokumentai su vienareikšme pozicija Azerbaidžano teritorinio vientisumo atžvilgiu. Beje, suderinti su dviem ESBO Minsko grupės bendrai pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Maža to, Paryžius davė neribotą sutikimą dvišaliame ES su Azerbaidžanu dokumente vartoti formuluotes apie pritarimą šalies teritoriniam vientisumui kartu su tarptautinių sienų neliečiamumu. Tuo pačiu du iš trijų pirmininkų apibrėžė savo požiūrių į Armėnijos ir Azaerbaidžano konflikto sureguliąvimą esmę.

Tą pačią dieną vienas iš trijų pirmininkų – Rusija – savo Saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo lūpomis patvirtino Maskvos poziciją esant už konflikto sureguliavimą etapais.

Tokiu būdu, praktiškai visi trys MG (Minsko grupės) pirmininkai tiesiogiai ar netiesiogiai įnešė į derybų procesą elementų, kurie pastatė Armėniją į sunkią padėtį užsienio reikalų ministrų susitikimo Briuselyje išvakarėse.

Ir jeigu Azerbaidžano užsienio reikalų ministras atėjo į tą susitikimą su aiškiais  pirmininkaujančių  šalių – MG, ES ir NATO – pasiūlymais, tai Armėnijos užsienio reikalų žinybos vadovas neturėjo nieko naujo, išskyrus sunkų Sargsiano-Nalbandiano palikimą.

Z. Mnacakanianui, jeigu jis realiai nori vesti diplomatinį dialogą su savo kolega iš Azerbaidžano, būtina turėti rankose kažką labiau apčiuopiamo, o ne abstrakčiai pasikliauti “minkšta” Vakarų galia ir Maskvos karine mašina.

Mamedjarovo ir Mnacakaniano derybos

Iki liepos 11-osios priimto dokumento dėl paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui, remiantis valstybių tarptautinių sienų neliečiamumo principu, Europos Sąjunga priėjo toli gražu neišsyk. Dar 2011 metais tuomečio Eurokomisijos prezidento Žoze Barozu sekretoriatas devalvavo jo pažadą paremti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, jo viešai išsakytą kelionėje po Pietų Kaukazo šalis.

Tie patys ES valdininkai 2013 metų birželį sužlugdė Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo vizito rezultatų Bendrąją deklaraciją tik todėl, kad Azerbaidžanas pasiūlė užfiksuoti šalių teritorinio vientisumo tarpusavio pripažinimą (net ne paramą!). 2015 metais dvejopų standartų politika turėjo įtakos ir Rygos aukščiausio lygio susitikimo „Rytų partnerystė“ baigiamojo pareiškimo projektui, kuriame Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas buvo apibūdintas kitame kontekste, negu konfliktai Gruzijoje, Moldovoje ir Ukrainoje.

Rygos susitikimas

Prezidentas Alijevas tada atsisakė dalyvauti Rygos viršūnių susitikime ir savo žodį tęsėjo. Skirtingai, beje, nei Pašinianas, kuris, nors ir drebino orą šūksniais atsisakysiąs vykti į šį NATO viršūnių susitikimą, jei Armėnijai rezultatų pareiškimas bus „nepriimtinas“, vis dėlto išvyko ten ir buvo priverstas sukramtyti Jerevanui nemalonų pareiškimą, patvirtinantį Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir konflikto sureguliavimo kelius, remiantis tarptautinės teisės normomis ir principais.

Maža to, prezidentas Ilhamas Alijevas 2015 metais davė nurodymą Azerbaidžano delegacijai balsuoti prieš bendrą Rygos viršūnių „Rytų partnerystės“ pareiškimą, kuris turėjo būti priimtas remiantis visų dalyvaujančių šalių konsensusu. Dėl to dokumentas buvo priimtas su Azerbaidžano delegacijos išlyga, įtraukta kaip Bendrojo pareiškimo dalis.

Sunku net įvertinti Rygos viršūnių susitikimo reikšmę. Azerbaidžano valstybės vadovas parodė, kad Azerbaidžanas gali ne tik limituoti dvišalius santykius su ES išimtinai ekonomine dienotvarke, bet ir apskritai pasitraukti iš “Rytų partnerystės”.

Būtent nuo 2015 metų gegužės pradėtas skaičiuoti nuo pabaigos, kad pasaulio visuomenė suprastų Kalnų Karabacho konfliktą. 2015 metų liepą Donaldas Tuskas atvyko vizito į Baku, kur padarė oficialų pareiškimą dėl vienareikšmės paramos Azerbaidžano teritoriniam vientisumui ir būtinybės spręsti Kalnų Karabacho konfliktą tarptautinės teisės normų ir principų pagrindu. 2016 metų vasarį parama sulaukė Federikos Mogerini patvirtinimo pareiškime per jos vizitą Baku. Jai reikalaujant tezė apie paramą “ES šalių ir jos kaimynų teritoriniam vientisumui, laikantis sienų neliečiamumo principo”, buvo įtraukta į doktrininį Europos Sąjungos dokumentą “Globalinė strategija užsienio politikoje ir saugume”, priimtą Europos Sąjungos aukščiausio lygio susitikime 2016 metų liepą ir tapusį esminiu organizacijos dokumentu šioje srityje.

Parengta pagal užsienio spaudos ir ELTA bei slaptai.lt informaciją

2018.07.17; 10:50

Azerbaidžanas iškilmingai atidaro 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekį TANAP, įeinantį į „Pietų dujų koridorių“. Centre – Azerbaidžano Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azetaq. az nuotr.

Birželio 12 d. Turkijoje iškilmingai atidaromas šalį kertantis daugiau kaip 1 850 km kilometrų ilgio dujotiekis TANAP, įeinantis į „Pietų dujų koridorių“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos gamtinės dujos bus tiekiamos į Europą.  

Diversifikavimas, o ne diversija prieš Rusiją

Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ šių metų vasario pradžioje ne be pasitenkinimo pranešė, kad „generolas Šaltis verčia Europą pamilti „Gazpromą“: pasitaikius šaltesnei žiemai Europa neturi iš kur paimti papildomai kuro, išskyrus Rusijos monopoliją. Ir ateityje Europa neišsivers be rusiškų dujų: Norvegija neplės verslovių, o Nyderlandai du kartus sumažins gavybą didžiausiame Europoje sausumo telkinyje (buvo išgaunama 24 milijardai kubinių metrų per metus). Jau tik specialistai prisimena sužlugusį „Nabucco“, o „didžiausias neįgyvendintas projektas“ rusiškų dujų apmažinimui – naftotiekis Kataras-ES liko nenutiestas „puikiai pasidarbavus Rusijos kariuomenei Sirijoje“. Pastarąją kiek miglotą valstybinės naujienų tarnybos užuominą išlukšteno vienas komentatorius: Rusijos tikslas Sirijoje yra neleisti Katarui ir jo sąjungininkams atkovoti Europos dujų rinką.

Rusija, regisi, net naktimis nepaliauja raudojusi dėl jai daromų skriaudų, bent jau leidinys „Lenta.ru“ du tekstus apie gamtinių dujų eksportą į Europos Sąjungos valstybes įdėjo pačiame vidurnaktyje. Vienas tekstų pavadintas „Aplink priešai“ (Кругом враги). „Europa panoro atsisėsti ant Azerbaidžano vamzdžio. Rusijai teks pasislinkti.“ 2017 metais Rusija patiekė Europai 194 milijardus kubinių metrų dujų, antrą vietą užėmė Norvegija – 122 milijardai.

Abi šalys padidino šio kuro tiekimą, tačiau norvegų eksporto didėjimas nekelia europiečiams nerimo, o štai „Gazprom“ – priešingai. Anot leidinio, europiečių abejones aitrina JAV, tenykštis žurnalas „Foreign Policy“ rašo: pigios rusiškos dujos padeda vystyti Europos ekonomiką, tačiau iš tikrųjų jos yra Maskvos įkeltas „Trojos arklys“ Europos Sąjungos vienybei suskaldyti.

Toliau rusiško leidinio pateiktame tekste kyšo „peilis nugaroje“ (Нож в спину): rusiškoms dujoms perspektyvi rinka yra Turkija, tačiau sykiu ji ir „Gazprom“ konkurentams atvėrė „langą į Europą“. Per Turkiją nusidrieks dujotiekis TANAP, sudarantis dalį „Pietų dujų koridoriaus“, kuriuo Azerbaidžane išgaunamos dujos 2020-aisiais ims plūsti į Europą.

O štai kito teksto – kaip tik apie artėjantį TANAP atidarymą – antraštėje „Lenta.ru“ autorius nurodė kitą išdavystės įnagį, gal pamanęs jį geriau atitinkant azijietišką dvasią: „Iešmas į nugarą“ (Шампур в спину). „Rusiją aplenkiantį dujotiekį paleis Rusijos dieną. Ačiū Turkijai ir Azerbaidžanui“ (birželio 12-ąją minima 1990 metais priimta deklaracija dėl RSFSR suvereniteto). Tiesa, labai greitai paaiškėja, kad tai tiesiog sutapimas, o ne azijiečių klasta. O dėl pakenkimo Rusijos monopolijos „Gazprom“ per Juodąją jūrą tiesiamam „Turkijos srautui“, tai TANAP pajėgumas yra palyginti nedidelis ir Maskvoje visiškai nesibaiminama konkurencijos šia, pietų, kryptimi. Turkija yra antra pagal dydį rusiškų dujų eksporto rinka, praėjusiais metais turkams patiekta daugiau kaip 29 milijardai kubinių metrų. Dviejų „Turkijos srauto“ šakų pajėgumas du kartus pranoks TANAP. Ir vis dėlto: iešmas į nugarą!

2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta, kad „Pietų dujų koridorius“ yra strateginė iniciatyva dėl Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką ir pagrindinis diversifikavimo instrumentas energetinių išteklių tiekimo saugumui garantuoti. Projekto įgyvendinime dalyvauja septynios valstybės: Azerbaidžanas, Gruzija, Turkija, Bulgarija, Graikija, Albanija ir Italija. Vokietija suteikė kredito garantijas. JAV prezidentas Donaldas Trampas tarptautinės parodos ir konferencijos „Kaspijos nafta ir dujos 2017“ dalyviams atsiuntė kreipimąsi: „Aš labai vertinu partnerystę su Azerbaidžanu ir tikiuosi ją stiprėsiant. JAV lieka „Pietų dujų koridoriaus“ įgyvendinimo šalininkai. Pareiškiu esąs pasirengęs su jumis bendradarbiauti“.

Baku reguliariai aplankantis vienas Europos komisijos vadovų, Marošas Čefšovičius, šių metų vasarį kalbėjo „Pietų dujų koridorių“ esant strategiškai svarbų Europos energetiniam saugumui. Europos Sąjunga importuoja 69 procentus sunaudojamų gamtinių dujų, 89 procentus naftos ir didžiąją dalį energetinių išteklių tiekia Rusija, Norvegija ir Alžyras. Jis paaiškino, kaip Europoje suprantamas „tikrasis diversifikavimas“: kiekviena Europos Sąjungos narė ar ES partnerė bus iš tikrųjų energetiškai saugi turėdama ne mažiau kaip tris skirtingus gamtinių dujų gavimo šaltinius. „Pietų dujų koridorius“ – pirmas naujas dujotiekis, kuris tieks dujas iš naujo strategiškai svarbaus energetinių išteklių regiono. Azerbaidžano dujos padarys Europą stiprią kai niekada anksčiau.

„Pietų dujų koridoriuje“ daug durų

Netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis TANAP (Trans-Anatolian Natural Gas Pipeline)  – antroji „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpa. Rytuose jis susietas su Azerbaidžaną ir Gruziją kertančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu (SCP). Pastarasis buvo paleistas dar 2006-aisiais, tačiau pastaraisiais metais jo pralaidumą padidino iki 20 milijardų kubinių metrų per metus. Atnaujintą dujotiekį iškilmingai atidarė šių metų gegužės 28 d. ir šią datą pasirinko neatsitiktinai: 2006-ųjų gegužės 28-ąją Azerbaidžano nafta pasiekė Viduržemio jūrą naujuoju 1 774 km ilgio naftotiekiu Baku-Tbilisis-Džeihano naftotiekiu; prezidento Heidaro Alijevo vardu pavadintas naftotiekis simbolizuoja jam valdant pradėtą įgyvendinti Azerbaidžano naująją energetikos strategiją.  

O prasideda „Pietų dujų koridorius“ Azerbaidžanui priklausančioje Kaspijos jūros pakraštyje, kur 1999 metais buvo aptiktas didžiulis gamtinių dujų telkinys (1,2 trilijono kubinių metrų dujų ir naftos kondensato). Tarptautinio konsorciumo valdoma Šahdenizo verslovė pradėjo veikti 2006 metais, jos metinis pajėgumas – apie 9 milijardai kubinių metrų. Netrukus po TANAP atidarymo paleis šios verslovės „antrąją eilę“, iš kurios gręžinių numatoma išgauti po 16 milijardų kubinių metrų kasmet. 2020-aisiais Turkijos vakariniame pasienyje prie TANAP prijungs per Graikiją, Albaniją, Adrijos jūros dugnu iki Italijos pietinio kyšulio einantį 878 km ilgio dujotiekį TAP (Trans Adriatic Pipeline). Neseniai Europos investicijų bankas skyrė 1,5 milijardo eurų TAP tiesimo darbams finansuoti – tiek daug dar nebuvo sulaukęs nė vienas energetinis projektas. Pradėjus veikti visoms „Pietų dujų koridoriaus“ atkarpoms, šios naftotiekių sistemos ilgis sudarys apie 3,8 tūkstančio kilometrų. Šah Denizo-2 verslovė pradžioje per metus patieks 16 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų, iš kurių  6 milijardai teks Turkijai, o 10 milijardų pasieks Europą.

„Dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė, kuri netrukus bus įgyvendinta.“ Tai pasakė ne politikas ar žurnalistas, o rimtos konsultavimo kompanijos („Mediterranean Energy Political Risk Consultancy“) specialistas. „Pietų dujų koridorius“, kaip sakyta, prisidės prie visos ES energetikos sistemos patvarumo. Ar dujos į Pietų Europą tekėtų iš Kataro, ar iš Irano, ar iš Rusijos, jų laukia kelias per Turkiją, siekiančią tapti svarbiu energijos išteklių skirstymo centru, kaip pasakė šalies prezidentas Redžepas Erdoganas 2015 metų pavasarį, pradedant kloti dujotiekį TANAP. Ekspertų nuomone, Turkija ne tik gaus pajamų iš dujų tranzito per jos teritoriją, tačiau ir turės savo balsą nustatant šio kuro kainą. Turkija įgys didesnį ir ekonominį, ir politinį svorį Europos Sąjungos akyse. 2/3 Turkijos gyventojų tebenori, kad jų šalis įstotų į Europos Sąjungą. „Vieną kartą Turkija prisijungs prie Europos Sąjungos“, – tiki Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris.

Tiesiamas „Pietų dujų koridorius”. Hafta.az nuotr.

„Pietų dujų koridorių“ 51 proc. dujotiekio TANAP akcijų priklauso Azerbaidžano valstybinei naftos kompanijai (SOCAR). Ankara jau sulaukė svarių įdėjimų į šalies energetiką iš Azerbaidžano ir toliau bendradarbiaus su Baku. Azerbaidžanas iš naftos pardavimo uždirbo 130 milijardų dolerių ir pelnysis iš šios žaliavos eksporto dar tris dešimtmečius (2017 metais Baku pratęsė 1994 metais su tarptautiniu naftos kompanijų konsorciumu sudarytą „amžiaus kontraktą“ dėl naftos gavybos azerbaidžaniečiams priklausančioje Kaspijos jūros dalyje iki 2050 metų). Nafta išlieka pasaulyje geru pajamų šaltiniu, tačiau jos strateginė svarba mąžta ir Baku, ekspertų nuomone, pačiu laiku ėmėsi gamtinių dujų gavybos; Azerbaidžanas siekia tapti ir šio kuro eksporto bei ir tranzito šalimi.

Azerbaidžanas į „Pietų dujų koridorių“ įdėjo 9 milijardus USD (iš viso projekto įgyvendinimas kainuos $41,1 milijardo). Greičiau susigrąžinti gręžinių statybai ir dujotiekių tiesimui išleistus milijardus padės ir kartu su dujomis išgaunamas kondensatas (lengvesnė ir brangesnė nafta). 2017 metais Šahdenizo-1 verslovėje išgauta 10,2 milijardo kubinių metrų dujų (vertė – apie $2 milijardai) ir 2,4 milijono tonų kondensato (daugiau kaip $1 milijonas); Šahdenizo-2 verslovėje numatoma gauti 16 milijardų kubinių metrų dujų ir 3,5-4 milijonus tonų kondensato. Azerbaidžane iki šiol išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 2,6 trilijono kubinių metrų.

Azerbaidžano ir Turkijos vykdomuose pastarojo dešimtmečio projektuose (be naftotiekio ir dujotiekio, geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas) dalyvauja ir Gruzija. 2007 metų pradžioje jai gamtines dujas pradėjo tiekti Azerbaidžanas ir Tbilisis ėmė gręžtis nuo Rusijos kompanijos „Gazprom“. Per pastarąjį dešimtmetį tarp šių kaimynų ne kartą perbėgo juoda katė, tačiau strateginiuose reikaluose Gruzija randa bendrą kalbą ir su Azerbaidžanu, ir su Turkija. Nuo šių metų gruzinai visą jiems reikalingą dujų kiekį pirks iš Azerbaidžano. Gruzija tikisi jai itin naudingą būsiant dujų tiekimą per jos teritoriją nusidriekusiu „Pietų  dujų koridoriumi“, nes dalis  šio kuro (5%) jai, tranzito šaliai, teks nemokamai (gruzinams moka ir kompanija „Gazprom“, tiekianti dujas per jos teritoriją einančiu dujotiekiu Armėnijai).

Galima teigti, kad atsisakymas nuo „Gazprom“ paslaugų yra gryna komercija, ir nieko daugiau. Tačiau dalyvavimas dideliame transnacionaliniame projekte, politologijos profesoriaus Malchazo Macaberidės įsitikinimu, padidina ir politinį respublikos saugumą. Vargu ar Rusija, okupavusi penktadalį šalies teritorijos, ryšis naujoms provokacijoms, matydama, kad ir iš kitų pasaulio valstybių sostinių stebima, kas dedasi Gruzijos padangėje.

Galiausiai ryžosi nerti į Kaspijos dugną

Kaip prisimename, 2011 metais Europos Komisijos pirmininko Žozė Manuelio Barozo ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo pasirašytoje bendroje deklaracijoje buvo pasakyta apie Kaspijos jūroje, Vidurio Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose išgaunamų dujų pristatymo į Europos rinką. 2017 metų rudenį Europos Komisijos patvirtintame svarbiausių strateginių projektų sąraše, be aptartųjų magistralinių naftotiekių, įrašytas ir dar vienas „Pietų dujų koridoriui“ priskiriamas „segmentas“: Kaspijos dujotiekis.

Europos Sąjungoje dar 2006-aisiais pritarė Turkmėnijos ir Azerbaidžano krantus jungiančio povandeninio dujotiekio (300 km) tiesimui. Tas pats EK pirmininkas lankėsi ir Baku, ir Turkmėnbašyje, kur šį reikalą aptarė su šalies prezidentu Gurbanguliu Berdimuhamedovu. 2012 metų rudenį pagarsinamas JAV pasiuntinio Azerbaidžane pareiškimas: Jungtinės Valstijos pasirengusios kiek galėdamos prisidėti prie bendrų Azerbaidžano, Turkmėnistano ir Turkijos bei Europos Sąjungos pastangų įgyvendinti „Kaspijos dujotiekio“ projektą. 2013 rudenį pasigirsta ES patikėtinio Turkmėnijoje  raginimas nepraleisti palankiausio meto šiam darbui pradėti: „Pirmas dujotiekis gali būti nutiestas dar iki imantis „Pietų dujų koridoriaus“.

2017 metų pabaigoje po ilgų svarstymų Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Turkmėnistanas ir Iranas suderino konvencijos dėl Kaspijos jūros teisinės padėties projektą ir numatė ją pasirašyti šių metų pirmoje pusėje. Dabar dviem pajūrio valstybėms imantis kokios nors bendros veiklos, kad ir to paties dujotiekio tiesimo, joms priklausančiose Kaspijos dalyse nereikės gauti kitų trijų valstybių sutikimo. Iki tol Rusija ir Iranas ilgai ir atkakliai tam priešinosi (šioms didžiulius gamtinių dujų išteklius turinčioms šalims nepageidaujama visa, kas ugdo konkurentus). Azerbaidžanui ir Turkmėnijai teliko pačioms susitarti, kam priklauso dujų telkiniai, dėl kurių  pasitaikė ir nemažų barnių. 2017 metų pabaigoje Europos Komisijoje vėl paskelbta, kad  Kaspijos dujotiekio statyba „atitinka Europos interesus“.

Rusijos žiniasklaida, visame kame įtarianti veikimą „aplenkiant Rusiją“,  pastebėjo šių metų vasario mėnesį Baku vykusiame „Pietų dujų koridoriaus“ konsultacinės tarybos posėdyje dalyvavus ir Turkmėnijos pasiuntinius. Šios šalies prezidento patarėjas pasakė: „Kaspijos dujotiekis – vienintelis įmanomas maršrutas mūsų dujoms iš Turkmėnbašio jūros dugnu pristatyti į Baku, o iš ten – į Europos rinką.“ Prieš savaitę Azerbaidžano energetikos ministras Parvizas Šachbazovas žurnalistams pasakė, kad „Baku yra pasirengęs suteikti savo dujotiekį turkmėnų dujų tranzitui“. Turkmėnistanas rodo susidomėjimą „Pietų dujų koridoriumi“ ir Azerbaidžanas yra pasirengęs bendradarbiauti su juo. „Tam yra ir techninės galimybės, ir politinė valia.“

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.

Prieš kelias dienas žiniasklaida pranešė, kad Gruzija prisidės prie Europos Sąjungos finansuojant Kaspijos dujotiekio techninių išvadų rengimą. Manoma, dviem šio dujotiekio šakoms Kaspijos jūros dugnu pakloti prireiks 1,5 milijardo USD – gerokai mažiau, nei būtų tekę investuoti prieš 10 metų. Mat Turkmėnija iki 2015 metų pabaigos savo išgalėmis ($3 milijardai) nutiesė magistralę „Rytai-Vakarai“, susiejusią į vieningą sistemą visus šalies dujotiekius ir vedančią iki Kaspijos jūros. Manyta šią magistralę tapsiant Europos link vesiančio „Nabucco“ grandimi… 

Dabar Turkmėnijos gamtinės dujos Europą gali pasiekti „Pietų dujų koridoriumi“. Ten jų laukiama jau seniai. Turkmėnija yra viena iš keturių didžiausius gamtinių dujų išteklius turinčių pasaulio šalių (dar Rusija, Iranas ir Kataras).

2018.06.11; 12:06

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

„Pietinis dujų koridorius”. Azertaq.az nuotr.

Gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis pirmiausia svarbus Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos iš Šah Denizo regiono. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo” dujoms. O tai reiškia, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus galės nebijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ar šantažo manipuliuojant kainomis mainais į politinį lojalumą. 

Oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius” atidaryme dalyvavo JAV ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant tokį svarbų projektą sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Projekto vertė – apie 40 milijardų JAV dolerių. Planuojama, kad juo į Europą per metus bus transportuojama 10 mlrd. kubinių metrų azerbaidžanietiškų dujų. Jos į Europą keliaus iš Azerbaidžano per Gruzijos ir Turkijos teritorijas. Azerbaidžanietiškos dujos pasieks ir vakarines Turkijos sritis. Į Europos Sąjungą jos atkeliaus 2020-aisiais metais.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Šio projekto esmė: speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd.. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį. Kontraktas pasirašytas dar 2013-aisiais metais.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais iškilmių metu. Azertaq.az nuotr.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisidės ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija dujas eksportuoti pradėjo į Kiniją.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Manoma, kad azerbaidžanietiškas „Pietinis dujų koridorius“ – rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Taigi Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus nebebijos Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo ir šantažo keliant kainas bei naudojantis monopolinėmis teisėmis.

2018.05.29; 13:05

Azerbaidžaniečių vaikai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Azerbaidžano Respublikos Prezidentą Ilhamą Alijevą ir visus šalies žmones 100-ųjų Respublikos dienos metinių proga.

Pasak šalies vadovės, šiemet Lietuvos ir Azerbaidžano žmonės mini labai svarbias valstybines sukaktis, kartu pažymėdami nueitą sudėtingą kelią įtvirtinant šalių nepriklausomybę. Sveikinime linkima, kad abi šalis vienijantis tikslas kurti stiprias, klestinčias valstybes ir atviras visuomenes išliktų stipriu impulsu toliau plėsti Lietuvos ir Azerbaidžano dialogą tiek dvišalių santykių, tiek ryšių su Europos Sąjunga lygiu.

Prezidentė išreiškė įsitikinimą, kad toliau stiprinant atvirą, tarpusavio supratimu grįstą bendradarbiavimą prekybos, energetikos, inovacijų, švietimo, kultūros ir daugelyje kitų sričių abiejų šalių piliečiams bus atverta naujų prasmingos bendros veiklos galimybių.

Pasak Prezidentės spaudos tarnybos, šalies vadovė Azerbaidžano prezidentui ir visai šaliai palinkėjo gerovės, sėkmės ir taikos metų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 08:09

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė?  (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą:  šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.   

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje  bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno  246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno  72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00

Azerbaidžano sostinė Baku vakare

Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.

Paryžius pasitraukė,  Baku žengia į priekį

Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).

Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją). 

Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką:  šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir  EXPO.

Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“,  tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Minėtos  BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.

Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“

Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje  www.bakuexpo2025.com).

Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti  gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą  gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.  

Jerevanas griežia dantimis

Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.

Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.

Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams

Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“

Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.

Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.

Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.

Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų.  Visi to linki. Tik ne armėnai…

Katalikai, judėjai – visi broliai

Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.

Azerbaidžano sostinėje Baku

Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.

Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025  vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“

„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje,  gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“

2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į  Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.

Azerbaidžanas. Sostinė Baku

1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis  veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).

Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.

Į visas keturias pasaulio puses

Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus,  vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.

Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai  juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas. 

Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.

Azerbaidžaniečiai – svetinga tauta. Slaptai.lt nuotr.

2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius  „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.

Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.

O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…

2018.05.08; 06:00