Kuo svarbus Turkijos prezidento vizitas į Šušą


Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Vertinti politinius įvykius – painus užsiėmimas vien dėl to, kad nežinai, kur prašausi pro šalį, kur tave apgaus, suklaidins. Kartais atrodo, jog viskas aišku kaip ant delno, o kai giliau, atidžiau pažvelgi, žiūrėk, – visai ne taip, kaip dar prieš keletą dienų buvai įsitikinęs. Beje, nesuklupti – sudėtinga, juk tie, kurie turi skaitlingus tiražus, nebūtinai šventą tiesą skelbia.

Apie pagiežos atrakcionus

Štai – „Didysis šeimų gynimo maršas“. Dauguma stambiųjų Lietuvos žiniasklaidos priemonių ieškojo vien blogų ir labai blogų niuansų. Ir, žinoma, tarp susirinkusiųjų rado gausų būrį vadinamųjų blogiukų, kurie minimi net VSD ataskaitose. O kad tame marše būta daug garbingų žmonių – nutylėjo.

Pavyzdžiui, nepastebėjo kunigo Roberto Grigo kalbos. Kunigo R.Grigo ir jo bendraminčių argumentai buvo atkakliai nutylimi, pajuokiami. Žodžiu, beveik kaip gūdžiu sovietmečiu, kai sovietinė spauda plūdo Atgimimo, Sąjūdžio mitingus. Įsidėmėtina, kad didžioji žiniasklaida kartu su visuomeniniu transliuotoju puldinėjo net tuos, kurie ieškojo dialogo su maršo dalyviais, siekė išgirsti jų pastabas, neatstumti jų kaip raupsuotųjų. Omenyje turiu Prezidentą Gitaną Nausėdą. Didžiosios žiniasklaidos įsitikinimu, Prezidentas kažkodėl privalėjo kuo garsiau ir bjauriau pasmerkti maršą. Ar tikrai vienintelė išeitis – iškeikti, sumalti į miltus, sulyginti su žeme?

„Didysis šeimos gynimo maršas 2021“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Be reikalo Romas Sadauskas-Kvietkevičius virkauja, esą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ tęsiniu tapo ne ką prastesni vietiniai pagiežos atrakcionai, pavadinti „Didžiojo šeimo gynimo maršo“ tęsiniu“ (delfi.lt). Maršo kritikai – ne mažiau pagiežingi. Be to, vertėtų išsiaiškinti, kas pirmieji pradėjo svaidytis pagiežomis?

Ar Džo Baidenas vertas prezidentinės apkaltos

Štai JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baidenas) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Ženevoje. Ar skaitant lietuviškąją žiniasklaidą, stebint Lietuvos televiziją, klausantis mūsų politikų buvo įmanoma susidaryti kiek išsamesnį vaizdą, kas kurį pergudravo?

Žinoma, delfi.lt, 15min.lt, BNS paskelbė Edvardo Lukaso straipsnį „Vakarai išvengė blogiausio, bet kas toliau?“. Šio britų žurnalisto, Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidento komentarus visuomet perskaitau, net jei jo nuomonė ne visuomet aiški (tame tekste įsiminė pastaba, jog Dž. Baidenas kartoja Barako Obamos klaidas).

Įsiminė ir Emilijos Pundziūtės – Gallois (VD Universiteto mokslo darbuotoja, CERI, Sciences Po Paryžiuje asocijuota daktarė) komentaras LRT portale, esą dialogo su Rusija apskritai neturėtų būti, esą jei kalbiesi – rodai pripažinimą, esą raginimai draugauti su agresoriumi nė kiek ne mažiau pavojingi nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų. Tačiau autorė pripažįsta: kartais parodyti gerą valią pravartu; taip patikrinama, gal priešininkas jau linkęs nusileisti.

Ir vis tik išsamus, konkretus Ženevos intrigų vaizdas prieš akis iškilo tik tuomet, kai atidžiai išklausiau keliolikos Jurijaus Šveco ir Andrėjaus Ilarionovo komentarų, skelbtų youtube.com kanaluose. Jurijus Švecas – buvęs KGB aukšto rango darbuotojas, prieš kelis dešimtmečius pabėgęs į JAV. Amerikoje šis buvęs KGB darbuotojas verčiasi verslo analizėmis. Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento patarėjas ekonomikos klausimais, taip pat pasitraukęs į Ameriką prieš keletą dešimtmečių, ilgokai dirbęs Katono institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu nuo 2006 iki 2021 metų. Tiek vienas, tiek kitas buvo akivaizdūs oficialiosios Kremliaus politikos kritikai. Taigi – ir Vladimiro Putino kritikai.

J. Bidenas ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau kažkas svarbaus nutiko. J.Švecas liko ištikimas savo pozicijai, o A.Ilarionovas šiandien puola keikti Dž.Baideną. Netikėtai šių dviejų analitikų požiūriai į Ženevos susitikimą tapo labai skirtingi! J.Švecas įsitikinęs, kad JAV prezidentas Šveicarijoje elgėsi solidžiai, teisingai, drąsiai. Neišdavė nei Ukrainos, nei Baltijos šalių, nei NATO. Neišdavė jokių paslapčių. Nepareiškė, kad Ukraina privalanti aklai vadovautis jai gyvybiškai pavojingais Minsko susitarimais. Neliaupsino V.Putino. Nerengė bendros spaudos konferecijos, bendrų pietų.

Nors Ukraina, pasak J.Šveco, turinti silpnų vietų. Pavyzdžiui, Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio aplinkoje knibždėte knibžda Kremliaus agentų, dabartinis Ukrainos vadovas vos ne asmeniškai pažadėjo tuometiniam JAV prezidentui Donaldui Trampui (Trump) teisiškai savo šalyje persekioti Džo Baideno sūnų dėl neva neaiškių verslo sandorių.

A.Ilarionovas teigia atvirkščiai: Dž. Baideno vizitas į Ženevą vertas prezidentinės apkaltos. Girdi, JAV vadovas išdavė Ukrainą, pakartodamas V.Putino žodžius, esą Kijevas privaląs vadovautis Minsko susitarimais (Paryžiaus ir Berlyno stumti Minsko susitarimai pavojingi Ukrainai, mat verčia ją pirmiausia Donbase ir Luhanske surengti rinkimus, amnestuoti visus speratistus, ir tik tada spręsti, kam priklauso šie regionai; Ukraina tvirtina, jog ji pirmiausia ten privalanti atkurti savo suverenitetą, ir tik po to organizuoti rinkimus bei referendumus). Tas sąrašas objektų, prieš kuriuos Kremlius privaląs liautis rengęs kibernetines atakas, pagarsintas Dž.Baideno, pasak J.Šveco – joks slaptas sąrašas. A. Ilarionovo teigimu, – valstybės paslapties išdavimas.

A.Ilarionovas teigia, kad Ženevoje ponas V.Putinas pamatė asmeniškai, koks senas, silpnas Dž. Baidenas (jam prieš susitinkant su V.Putinu prireikė surengti specialius susitikimus su NATO ir tokiu būdu užsitikrinti viso Aljanso paramą), o J.Švecas tvirtina, kad taip Dž.Baidenas pademonstravo NATO vienybę. J.Švecas atkreipia dėmesį, jog Vašingtonas atvirai kalba apie Gruzijos ir Ukainos galimybes tapti NATO narėmis, A.Ilarionovas tvirtina, kad Ukrainai belieka laukti plataus Rusijos puolimo, nes narystė NATO arba bent jau strateginės JAV partnerės statusas (kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja) Ukrainai išlieka labai miglotas.

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

A.Ilarionovas įrodinėja, kad amerikietiškųjų sankcijų nutraukimas dėl Nord Stream – 2 dujotiekio, – Ukrainos išdavystė, nes dabar visos dujos iš Rusijos į Europą tekės aplenkiant Ukrainą. J.Švecas tvirtina, jog ši tema – ne tokia paprasta, kad būtų galima vienareikšmiškai kaltinti dabartinę Vašingtono administraciją.

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Būtent analizuojant šių dviejų rusų viešas politines analizes susidariau asmeninį įspūdį, kas gi vis tik dėjosi Ženevoje. Atvirai kalbant, akivaizdus A.Ilarionovo priešiškumas JAV prezidentui pasirodė įtartinas. Ar tik nenorima sukiršinti Ukrainai gero linkinčią JAV administraciją su Ukrainos prezidentu V.Zelenskiu?

Deja, apie įspūdingą šių dviejų analitikų dvikovą (pabrėžiu – net keliolika komentarų) Lietuvos žiniasklaidoje – nė menkiausios užuominos.

Kodėl nutylėtas Turkijos prezidento viešnagė Šušoje

Neseniai Lietuvos užsienio reikalų ministerija savo oficaliame URM.lt puslapyje paskelbė pareiškimą. Tas pareiškimas – tai sveikinimas dėl praėjusį sekmadienį įvykusių rinkimų į Armėnijos Nacionalinį Susirinkimą (Nikolas Pašinianas švenčia pergalę). Lietuvos URM vadovybė mano, kad rinkimai Armėnijoje buvo demokratiški, teisingi. Sveikinimą paskelbė ir Lietuvos prezidentas G.Nausėda, linkėdamas Armėnijai ir toliau žingsniuoti demokratijos keliu.

Turkijos ir Azerbaidžano prezidentai Šušoje. Kadras iš laidos „Politinis gambitas su Tatjana Poloskova“

Visa tai – teisinga. Tačiau – paviršutiniška. Prieš keletą dienų Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas viešėjo Azerbaidžano per 2020-ųjų rudens karą atkovotoje Šušoje (šis Kalnų Karabacho miestas Azerbaidžanui labai svarbus pirmiausia kaip kultūrinė sostinė), kur susitiko su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu.

NATO narė Turkija pakartojo paramą Azerbaidžanui tiek ekonominėje, tiek karinėje sveroje. Neatmetama galimybė, jog Azerbaidžane netrukus įsikurs turkų karinė bazė, jog Šušoje ims veikti Turkijos generalinis konsulatas. Tačiau apie šį svarbų NATO narės Turkijos, Lietuvos sąjungininkės kariniame Aljanse, žingsnį Lietuvos URM puslapyje – nė eilutės. O juk NATO narė Turkija pareiškė niekam neleisianti skriausti Azerbaidžano. Azerbaidžano priešai – tai ir Turkijos priešai. Azerbaidžanas atsiduria tarsi po NATO skėčiu (šį terminą pasiskolinau iš laidos „Geopolitinis gambitas su Tatjana Poloskova“).

Argi nekeista: dėmesio Armėnijai, kuri nėra NATO narė, kurioje dislokuota Rusijos karinė bazė, – netrūksta, o Azerbaidžanui, kuris įsileidžia NATO narės Turkijos politinę ir karinę įtaką ir tuo pačiu iš Pietų Kaukazo po truputį išstumia Rusiją, – tyla. Ar tik Lietuva nesupainiojo akcentų?

Keistų tendencingumų ir nutylėjimų lietuviškoje erdvėje – gausu. Tik apie juos – kitą kartą. Visko vienoje publikacijoje juk neišguldysi.

2021.06.22; 08:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.