Leonas Jurša. Kalnų Karabachas: derybų žlugdymo menas


Print
Kalnų Karabache tebešaudoma

Iš pastarųjų dienų armėnų leidinių matyti, kad Armėnija net įsižeidė dėl paraginimo „pratinti tautas prie taikos“. Agresoriai – ne jie! Kai kurie politologai ramina: Azerbaidžanas neišlaikys ir užpuls. Tada visas pasaulis pamatys, kaip armėnai skriaudžiami, ir nereikės grąžinti prieš 30 metų užgrobta.

Parduoda Karabachą?!

Kodėl po „neoficialaus susitikimo“ Davose Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atrodo patenkintas, o Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas – nelabai? Ir ko jie taip dažnai susitinka – ir kodėl Pašinianas nesako, kas kalbama ir kokia iš to nauda Armėnijai?  Ir ką reiškia Paryžiuje susitikusių šių valstybių užsienio reikalų ministrų susitarimas dėl abiejų šalių visuomenių „pratinimo prie taikos“? Kol armėnų žiniasklaida ir socialiniai tinklai šitai aiškinosi, driokstelėjo dar viena „bomba“: Pašinianas ir Alijevas birželio mėnesį pasirašys susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui!

Šie Rusijos politologo Stanislavo Tarasovo žodžiai, pasakyti laikraščiui „168 žam“, sukėlė naują audrą armėnų socialiniuose tinkluose. Nepriklausomų armėnų žurnalistų įkurtas internetinis leidinys Armenia.IM šį pranešimą pavadino „skandalingu“ ir paaiškino, kad Tarasovas dirba Rusijos naujienų tarnyboje „Regnum“, kurią finansuoja Kremlius, o armėniškoji redakcija daug metų buvo skatinama šalies mokesčių mokėtojų pinigais. Kitas armėnų leidinys, „Žovohurd“, pakalbino ne tik Tarasovą, bet ir „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių Modestą Kolerovą. Ir šis pasakė, kad susitarimas dėl Karabacho gali būti pasirašytas dar anksčiau: per kovo mėnesį įvyksiantį susitikimą; toks dokumentas seniai parengtas… Koks dokumentas?!

Tildyti šalyje kilusias aistras ėmėsi pats užsienio reikalų ministras Zograbas Mnacakanianas. Nesama jokių slaptų susitarimų dėl Karabacho! „Mane stebina visuomenėje kalbant, kad mes kažin ko netekome ar praradome, – pasakė jis sausio 28 d. leidiniui „Sputnik-Armenia“. – Iš kur tokios nuotaikos? Nieko panašaus nėra, ir nė kiek neatsitraukta nuo mūsų pozicijų. Nėra nieko, ką mes padarėme ir apie tai nepranešėme visuomenei.“ Jis pridūrė, kad raginimas abejas tautas ir visuomenes rengti taikai, neseniai atsklidęs ir iš Jungtinių Tautų, yra anaiptol ne naujas – seniausiai apie tai kalbama. „Sputnik-Armenia“ parašė ministrą paraginus „nepasiduoti paniškoms nuotaikoms“.

Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas

Rusijos politologas Sergejus Markedonovas tame pačiame leidinyje tą pačią dieną papriekaištavo apie Karabachą rašantiems žurnalistams ir ekspertams – kam skuba pranešti, kad tuo tuoj kažin kas atsitiks. Jau kiek kartų svarbių susitikimų išvakarėse rašyta, kad dabar tai tikrai… Šių metų gegužę sukaks ketvirtis amžiaus, kai susitarta dėl paliaubų Kalnų Karabache, o konfliktas nesureguliuotas iki šiol – tad ar įmanoma staiga padaryti tai keliais ministrų pareiškimais? Kaukazo žinovo tikinimu, „Kalnų Karabacho konfliktas tebėra ten pat, kur ir buvo“: derybose dalyvaujančių šalių elitas nepasirengęs nusileisti, o valstybės tarpininkės neturi kaip šalių paveikti.

Sausio 29 d. Armėnijos respublikos partijos veikėjas, buvęs Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas pareiškė, esą „Pašinianas išeikvojo politinį kapitalą, paliktą buvusių valdžių“. Pasak jo, ankstesnės vadovybės buvo pasirengusios daryti nuolaidas, tačiau nepritarė formulei „teritorija mainais į taiką“. Dabar Armėnijoje į valdžią, jo akimis, atėjo pirmojo šalies prezidento Levono Ter Petrosiano šalininkai – „prašantys taikos“. Pašinianas papuolė į „Alijevo paspęstus spąstus“. Esą respublikonams valdant buvo paskelbti penki deryboms tarpininkaujančios ESBO Minsko grupės pirmininkų pareiškimai, kuriuose kalbėta apie liaudies teisę apsispręsti, o dabar tarpininkai apie šį principą tyli.

Kitą dieną Nikolas Pašinianas žurnalistams pareiškė naująją vyriausybę nesirengiant nė svarstyti formulės „teritorija mainais į taiką“. Girdi, vyriausybė vykdo tokią Karabacho politiką, kokios nei viena iš buvusių vyriausybių nevykdė, ir lyginti buvusias ir dabartinę valdžią yra visiškai klaidinga.

Ne granatai, o granatos

O kada tada turėtų reikšti Armėnijos visuomeninės (valstybinės) televizijos dar sausio 21 d. parodytas reportažas „Draugystė praeityje ir nesantaika dabar“? Armėnijos šiaurės rytuose, pasienyje su Azerbaidžanu, esančio kaimo gyventojai papasakojo, kaip sovietiniais laikais vaikščiojo į svečius pas gretimame kaime gyvenančius azerbaidžaniečius, o vėliau karas padarė galą šiai kaimynystei. Ar pavyks buvusią draugystę atgaivinti? Žurnalistas Tatulas Akopianas tiki, kad kada nors armėnai ir azerbaidžaniečiai vėl gyvens geroje kaimynystėje. „Armėnai vešis iš Gandžios granatus pardavimui, o azerbaidžaniečiai pirks armėnišką konjaką.“

Armėnų leidiniui Aysor.am užkliuvo reportažo kūrėjus norint pasakyti, kad  Karabacho konfliktas yra „teritorinis ginčas“ tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, kai tuo tarpu armėnų pusė diplomatiniu ir politiniu lygiais teigia jį esant „apsisprendimo, žmogaus teisių ir Arcacho liaudies saugumo reikalu“. Išeina, jie pritaria Azerbaidžano pusei, kuri visus tuos metus derybų eigoje kaip tik ir stengiasi šį konfliktą parodyti kaip teritorinį ginčą. Taigi Armėnijos visuomeninė TV kompanija, sprendžia Aysor.am, ėmėsi įgyvendinti užsienio reikalų ministrų susitarimą „rengti tautas taikai“. Armėniškojo kaimo gyventojai be „specialaus parengimo“ palankiai atsiliepia apie savo bičiulius azerbaidžaniečius – tačiau ar nepamirš tos draugystės azerbaidžaniečiai ir ar vieną gražią dieną neatšvilps iš tenykščių pozicijų kulkos?

Leidinys Armenia.IM reportažą pavadino „papiktinamu“, nes kur tai matyta: „Armėnijos visuomeninė televizija ėmė atvirai propaguoti armėnų ir azerbaidžaniečių brolybę.“  Tegul Հ1 žurnalistai nuvažiuoja į Karabachą – ten jiems pasakys, ką iš tikrųjų mano apie draugystę su azerbaidžaniečiais… Rengimas taikai – tai beprasmiškas ir neįmanomas reikalas. Armėnai nesutiks su taika, kurios kaina yra žemių grąžinimas ir azerbaidžaniečių sugrįžimas. Geriausia ir vienintelė įmanoma taika yra palikti viską taip, kaip yra. Prezidentams Kočarianui ir Sargsianui pavyko išlaikyti status quo 20 metų, nors jie ir nebuvo dideli diplomatai. Tiesiog jie nekišo pirštų į ugnį, žiūrėjo į gyvenimą blaiviomis akimis…

Armėnai nori būti mušami. Ar susilauks?

Armedia.am nusistebėjo: negi taikintojai nesupranta, kad nėra prasmės „rengti tautas taikai“, nes žmonės, pakėlę ant savo pečių karo naštą, labiau už visus jos trokšta. Rengti taikai reikėtų Azerbaidžano vadovybę – nes ir taikingiausiai nusiteikęs kokio tyliausio kaimo Kalnų Karabache gyventojas, girdėdamas iš Baku atsklindančias karingas kalbas, galvoja ne apie taiką, o apie karą ir gynybą. Leidinys Tert.am iš kažin kur žino, kad „daugelis ekspertų pranašauja karą Karabache“, ir Rusijos karo eksperto klausia, ar karas neišvengiamas. „Manau, neišvengiamas! – atsako tas. – Baku vis labiau linkstama manyti, kad šalies teritorinių problemų neįmanoma išspręsti jokiu kitu būdu, išskyrus karinius veiksmus (В Баку всё больше склоняются к мысли, что решить свою территориальную проблему невозможно никаким путем, кроме военного).“

Tert.am redakcijoje turbūt nutarė buvusius nepripažintos Kalnų Karabacho (dabar – Arcacho) respublikos „savigynos pajėgų“ vadus geriausiai žinant, kad „Azerbaidžano pusė rengiasi karui, o ne taikai“ ir dėl ko reikalinga sudaryti „Armėnijos ir Arcacho karinį-politinį aljansą“. Tik kaip čia išeina: viena vertus, kalbama apie taiką, o antra vertus – apie karinę-politinę sąjungą? Karo ekspertas Haikas Nagapetianas Tert.am paaiškina: kalbos apie rengimą taikai yra propagandinė suktybė, dabar veikianti Azerbaidžano naudai. Ir to, kad dabar palyginti ramu „pasienyje“, negalima laikyti taikos prielaida, nes tai yra priešininko taktika ir kiekvienu momentu padėtis gali kardinaliai pasikeisti.

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Šis ekspertas praėjusių metų pavasarį tvirtino Armėnijoje įvyksiant valstybės perversmą, sukurstytą Vakarų valstybių ir nukreiptą prieš Rusiją. Tai, kad „spalvotąsias revoliucijas“ vykdo JAV ir ES valstybės, jam yra „akivaizdu, kaip saulės patekėjimas ir nusileidimas“. Dabar jis sako: Arcacho ir Armėnijos karinio-politinio aljanso sudarymas gali sukurti naują situaciją, ir teoriškai neatmestina, kad tai paskatins Azerbaidžano pusę griežtiems žingsniams… Kam tiek daug žodžių? Prieš 30 metų vienas Kalnų Karabacho separatistų vadų pasakė trumpai ir aiškiai: „Mes priversime į mus šaudyti!“

Sausio 28 d. Jerevane veikiantis informacinis-analitinis centras „Verelq“ paskelbė „Kalnų Karabacho karinio elito“ nuomonę: Stepanakertas niekada nesutiks su jokiu Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų pasirašytu dokumentu, jeigu jame nebus aiškiai pasakyta apie Kalnų Karabacho nepriklausomybę ir saugumo garantijas („Военная элита в Карабахе недопустит территориальных уступок Азербайджану“). „Tegul pripažįsta Arcacho nepriklausomybę, tada ir pakalbėsime“, – pasakė vienas buvusių nepripažintos respublikos gynybos pajėgų vadas. Arcacho „karo didvyriams“, buvusiems ir esantiesiems „savigynos pajėgų“ atstovams nepriimtinas dalykas yra užleisti strateginės svarbos „saugumo juostą“ (armėnų okupuotus Azerbaidžano rajonus) mainais į miglotus politinius pažadus.

„Verelq“ įspėja, jog vienpuses nuolaidas Karabacho elito karinis sparnas gali palaikyti išdavyste ir ryžtis valdžios pakeitimui Stepanakerte. „Kalnų Karabachas jau niekada negrįš į Azerbaidžano sudėtį, – rašo leidinys, – o panašių kompromisų piršimas Armėnijai gali privesti prie valdžios pakeitimo Jerevane, dalyvaujant daugeliui visuomeninių ir neparlamentinių respublikos jėgų.“ Arcacho problema yra nacionalinė problema ir bet kokios nuolaidos ar kompromisas gali išvirsti į visos tautos sukilimą.

„Regnum“ instrukcijos separatistams

Praėjusių metų vasaryje Rusijos naujienų tarnybos „Regnum“ spaudos centre buvo pristatyta knyga „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“ (Арцах: долгий путь к свободе), išleista „Arcacho Respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“. Tarp knygoje sudėtų straipsnių autorių – „Regnum“ vyriausiasis redaktorius Modestas Kolerovas ir Rytų redakcijos vadovas Stanislavas Tarasovas. Įvyko ir diskusija, aptarusi prieš 30 metų prasidėjusio „Arcacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ reikalą.  Azerbaidžaną kaltino visomis įmanomomis nuodėmėmis, kaip antai: šiurkščiai klastoja pasaulinę istoriją, varo neapykantos persunktą propagandą prieš Armėniją žiniasklaidoje ir švietime, agresyviai kelia aukščiausiu oficialiu lygiu abejones dėl Arcacho ir Armėnijos respublikos suvereniteto bei teritorinio vientisumo ir panašiai.

Diskusijos dalyviai priėjo tokią išvadą: tam, kad taikos procesas Pietų Kaukaze taptų negrįžtamas, pasaulio bendrija turi pripažinti Arcacho valstybinę nepriklausomybę ir pasistengti, kad ją pripažintų Azerbaidžanas. Ataskaitą apie šį renginį „Regnum“ pavadino „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir laukia to paties iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку) – nei daugiau, nei mažiau, bet ačiū, kaip sakoma, ir už tai. Pati „Regnum“ Arcachą pripažino jau seniausiai.   

Kaip prisimename, Tarasovo ir Kolerovo Jerevano leidiniams atskleistos paslaptys (Pašinianas ir Alijevas ketina pasirašyti susitarimą dėl kelių rajonų perdavimo Azerbaidžanui ir dokumentas jau guli ant stalo) sukėlė didžiausią dūzgesį armėniškame interneto avilyje. „168 žam“ sausio 29 d. vėl kreipėsi į „Regnum“ vyriausiąjį redaktorių. Še tau – Kolerovo nuomone, derybose nesvarstomi nei nauji dokumentai, nei nauji principai, nei kas nors dar nauja. Ir ne deramasi, o tik konsultuojamasi dėl visiems žinomų Madrido principų: teritorija mainais į tam tikrą tarpinį Kalnų Karabacho statusą; iš pradžių – du rajonai, vėliau – dar keli ir taip toliau. O nerimą jam kelia tai, kad skubama.

„Aš, atvirai sakant, esu lėtesnio proceso šalininkas“, – prisipažįsta Kolerovas. Esą per ilgesnį laiką galima subrandinti teisingesnius sprendimus. Ypač jam nesuprantamas armėnų pusės skubėjimas – juk vyriausybei reikia daug ką padaryti šalyje prieš imantis šio klausimo. Jis netiki sąmokslo teorijomis, neva kažin kas iš užsienio daro šalims spaudimą. Armėnijos parlamente nėra opozicijos, valdžios reitingas – aukštas, sėdėk ir valdyk, bent jau dvejus artimiausius metus. Kur skubėti, dėl ko? O dar aiškinimas kaip vaikams („aš jau išaugaus iš to amžiaus“), esą aukšto lygio susitikimo metu jie aptarė konflikto istoriją. „Jeigu jūs nesvarstote nieko, išskyrus istoriją, tai kam iš viso tie susitikimai?“

Sausio 31 d. Stanislavas Tarasovas prabilo iš „Regnum“ sakyklos: „Pašinianas pasiklydo pats ir kitus paklaidino Karabacho labirinte“ (Пашинян запутался сам и запутал других в карабахском лабиринте). Girdi, kaip reikėtų suprasti: ministras pirmininkas, jo paties žodžiais, kalba su Alijevu tik Armėnijos vardu, o užsienio reikalų ministras, vyriausybės narys, svarsto su azerbaidžaniečiu kolega Karabacho reikalą. Tai, kad Jerevano politika pakito, liudija Baku pozicija – Alijevas neslepia, kad stovima ant Karabacho konflikto „atomazgos“ slenksčio. Iš kur tas Baku optimizmas? Ekspertų įsitikinimu, Alijevas su Pašinianu jau susitarė daugeliu principinių klausimų ar baigia susitarti dėl tam tikrų kompromisų. Tačiau apie ketinimą pasirašyti susitarimą paskelbs tik tada, kai jam pritars bent viena ESBO Minsko grupei pirmininkaujanti šalis. Tas susitarimas – tai ne „teritorija mainais į taiką“, o kažin kas kita.

Nuotraukų stendas, kuriame įamžinti žuvusių azerbaidžaniečių portretai

Pašinianas ir jo vyriausybė, rašo Tarasovas, derasi su Baku dėl Karabacho ir tuo pat metu viešai tai neigia. Alijevui tokia derybų eiga priimtina, „reikia manyti, jis žino tai, ko nežino daugelis, ir veikia kryptingai, kietai“. Teksto „Regnum“ vitrinoje autoriui visa tai nepatinka, tačiau reikalas pataisomas. Anot Tarasovo, šį lošimą galėtų suardyti Stepanakertas – paskelbęs pareiškimą Pašinianą ir jo vyriausybės narius neturint teisės vesti derybų su Arcacho vėliava; toks pareiškimas būtų ir „reali pretenzija į suverenitetą“.

Čia pat „Regnum“ pateikia nuorodą į oficialią Rusijos poziciją, kurią išdėstė šalies užsienio reikalų ministro pavaduotojas Grigorijus Karasinas darbo vizito į Jerevaną metu sausio 30 dieną. Maskva pritarianti Armėnijos ir Azerbaidžano vadovų susitikimams. „Mums norėtųsi, kad jie būtų tęsiami.“ Visos be išimties valstybės tarpininkės vieningai sutaria: kategoriškai nepriimtina veikti jėga. Pasak ministro pavaduotojo, visiems norėtųsi pažangos derybose sulaukti „kuo greičiau“, tačiau reikia būti realistais… („Regnum“ neparašė Tert.am žurnalistą paklausus ministro pavaduotoją, ar įmanoma pasiekti taiką neprarandant teritorijos – Grigorijus Karasinas: „Negaliu atsakyti į šį klausimą.“)

Derybos žlunga? Žlunga!

Stanislavas Tarasovas įsismagino. Vasario 1 d. „Regnum“ pasirodė naujas jo tekstas: anksčiau kalbėtas Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikimus netrukus Miunchene prasidėsiančioje saugumo konferencijoje gali ir neįvykti. Sausio 31-osios vakarą Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija atstovė pareiškė, kad „sunku suvokti pono Pašiniano logiką“. Jeigu jis pakeitė nuomonę ir dabar atsisako pripažinti svarbiausiu dalyku derybose dėl Kalnų Karabacho konflikto esant Armėnijos ginkluotųjų pajėgų išvedimą iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos, tai ar šią poziciją reikėtų laikyti atsisakymu nuo derybų? Tarasovas daro išvadą, kad Pašinianas linko į kompromisą, tačiau dėl kažin kokių priežasčių atsitraukė.

Vasario 2 d. sulaukėme šio autoriaus pastabų „apie kai kuriuos Pašiniano vizito į Vokietiją rezultatus“. Jam atrodo Armėnijos ministrą pirmininką norėjus supažindinti kanclerę Angelą Merkel su kai kuriais naujais Karabacho konflikto sureguliavimo„elementais“, kaip antai: grąžinti Stepanakertą prie derybų stalo. Mat Berlyne Pašinianas vėl pasakė: jis galįs kalbėti tik Armėnijos vardu, o Kalnų Karabacho žmonės jo nerinkę ir teisės jiems atstovauti nesuteikę. Ar tam pritars Vokietija ir kitos Europos Sąjungos valstybės?

Taigi, praneša Tarasovas, svarbiausia kas atsitiko per dvi dienas, iškilo grėsmė Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų deryboms žlugti; Pašiniano pasakyta Berlyne gali tapti „pirmu žingsniu išardant pastaraisiais mėnesiais tarp Jerevano ir Baku susiklosčiusių santykių status quo“. Jeigu „Regnum‘‘ turėtų komentarų skiltį, tai tiesiog prašytųsi parašoma: ne be jūsų, ponai, prisidėjimo.

2019.02.03; 09:00