Visų dėmesys dabar, be abejo, – į Siriją, geopolitikos ekspertams buriant (būtent buriant, nes situacija neišaiškinama logiškomis prielaidomis), išprovokuos pasaulio galingųjų susidūrimas šioje nelaimingoje teritorijoje globalų konfliktą ar ne. Bet tai toli gražu ne vienintelis karo židinys geopolitiškai perkaistančioje planetoje. Pietų Kaukazo konfrontuojančios pusės dėl Kalnų Karabacho formaliai lyg ir paiso 1994-aisiais pasiektų paliaubų, tačiau iš tiesų jas reguliariai trikdo snaiperių susišaudymai ar rimtesni susidūrimai palei armėnų bei azerbaidžaniečių pajėgas skiriančią liniją.
Kadangi klausimas atviras, ar paliaubų iš tiesų paisoma, čia pateikiama vien įvykių kronika nuo šio dešimtmečio pradžios. 2010-ųjų rugsėjo 4 dieną įvykus kariniam susidūrimui Mardakerto rajone šiaurrytinėje Kalnų Karabacho dalyje žuvo Azerbaidžano armijos karys, dar vienas po sužeidimų mirė ligoninėje. Tų pačių metų birželio 18-ąją netoli Čaily kaimo žuvo 4 armėnų kareiviai ir vienas azerbaidžaniečių karys. Rugpjūčio 31 dieną ten pat įsiplieskė dar vienas susišaudymas, apie abiejų pusių praradimus nepranešta. 2011 metų kovą Azerbaidžanas informavo apie armėnų snaiperio nušautą 9-erių metų azerbaidžanietį berniuką, Armėnijos prezidentas šio fakto nepripažino.
Prancūzų „Le Figaro“ 2011-ųjų kovo 9-osios numeryje konstatavo, jog po „karštos“ karo fazės 10992-1994 metais terminas „įšaldytas“ konfliktui dėl Kalnų Karabacho negali būti taikytinas, nes susidūrimų skaičius palei konflikto puses skiriančią liniją per keletą mėnesių (kalbama tik apie 2011 metus) buvo išaugęs tiek, jog regione sužmėžavo naujo karo šešėlis. Ir dienraštis „The Washington Post“ 2011-ųjų rugpjūčio 12 dienos numeryje situaciją apibūdino kaip ypač rizikingą: greta nesiliaujančios karingos retorikos snaiperiai iš abiejų pusių apsišaudydavo kasdien, kai kada tai baigdavosi žmonių aukomis, pasak JAV dienraščio, karas galėjo atsinaujinti dėl žmogiškojo faktoriaus – klaidos ar kažkam praradus savitvardą.
2012-ųjų birželio 6 dieną Azerbaidžano pusė apkaltino Armėniją valstybinės sienos pažeidimu bei penkių azerbaidžaniečių karių nužudymu, dieną prieš tai armėnai pareiškė, jog Azerbaidžano kariškiai nužudė tris armėnų karius. Tų pačių metų liepos 20-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė žinių apie reguliarius susišaudymus Kalnų Karabache ir kad nuo 2011-ųjų pabaigos regione žuvo apie 20 abiejų kovojančių pusių kareivių.
2014 metų rugpjūčio pradžioje Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas serijoje įrašų savo paskyroje interneto socialiniame tinkle „Twitter“ pagrasino Armėnijai karu po to, kai eilinį kartą kilę ginkluoti susidūrimai Kalnų Karabache nusinešė mažiausiai 14 žmonių gyvybes. Pasak apie tai informavusio britų „The Guardian“ (2014 08 08), susidūrimų priežastys bei detalės liko neatskleistos, bet tai nesutrukdė kovojančioms pusėms pasikeisti kaltinimais. Lapkričio viduryje pasirodė informacija apie Azerbaidžano numuštą armėnų sraigtasparnį su trimis pilotais danguje virš Kalnų Karabacho. Baku neneigė, jog jo karinės pajėgos numušė Armėnijos „Mi-24“, tačiau tvirtino, jog jis atakavo azerbaidžaniečių pajėgas. Jerevanas savo ruožtu teigė, kad sraigtasparnyje ginkluotės nebuvo, jis tik dalyvavo Armėnijos bei nepripažinto Kalnų Karabacho karinių pajėgų bendruose mokymuose. Ryšium su incidentu tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl nuskambėjo perspėjimas dėl keletą mėnesių augusios įtampos.
„Los Angeles Times“ 2016-ųjų balandžio 20 dienos numeryje informavo apie to mėnesio 5 dieną pasiektas paliaubas tarpininkaujant Maskvai, kurios buvo tuoj pat pažeistos, atsinaujinusiuose susidūrimuose abi konflikto pusės vėl patyrė aukų. Prieš tai, balandžio 2-ąją, Baku apkaltino armėnų separatistus su tankų bei aviacijos pagalba užėmus kelias strategines aukštumas Kalnų Karabache. Oficialusis Jerevanas savo ruožtu pareiškė, kad tai Azerbaidžanas smogė separatistams, ir pagrasino pripažinti Kalnų Karabachą nepriklausoma valstybe. Vėl sušmėžavo karo grėsmė, kai įsiplieskusiuose susidūrimuose iš abiejų pusių žuvo 80 žmonių (daugiausiai po 1994-aisiais pasiektų paliaubų).
Tąkart komentuodamas kovojančių pusių beatodairiškus pareiškimus Maskvos politologas Borisas Dubnovas nurodė, kad jų ryžtą maitina įsitikinimas, jog Baku ir Jerevaną kas nors vis tiek sutaikys. Ir iš tiesų, pasak „Los Angeles Times“, abiejų pusių „sunkiasvoriai gynėjai“ bematant įstitraukė į žaidimą – Maskva išsireikalavo paliaubų (tiesa, trumpalaikių), Iranas pasisiūlė būti tarpininku, o Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo būsiąs Azerbaidžano pusėje iki pat galo.
Austrijos Ludwigo Boltzmanno vardo karų pasekmių tyrimo instituto mokslinis bendradarbis Christophas Benedictas dienraštyje „Die Presse“ (2016 0421) ryšium su tuo išreiškė nuomonę, kad konfliktą Kalnų Karabache galima išspręsti proporciškai padalinant teritoriją etniniu principu. Siūlymas tikriausiai nenaujas, bet primintina aplinkybė, kad tarptautinė bendruomenė Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos (ES), Atlanto aljanso (NATO), apskritai visų tarptautinių organizacijų asmenyje niekada nepripažino ir pepripažįsta Armėnijos 1992-aisiais įvykdytos Kalnų Karabacho aneksijos, nors Jerevanas nepaisydamas tarptautinės kritikos tebekontroliuoja virš 11 tūkstančių kvadratinių kilometrų šio regiono teritorijos ir dar okupuoja kitas septynias gretimas Azerbaidžano provincijas.
Kalbant apie Maskvos „taikdarystę“, ji konflikto Kaukaze negali išspręsti vien dėl to, kad Rusija tiekia ginkluotę ir Azerbaidžanui, ir Armėnijai, nors skelbiasi pastarosios sąjungininke ir laiko šios respublikos Giumri mieste karinę bazę. Maskvos geopolitinė laikysena šiame regione pašaukta ne tiek siekti stabilumo, kiek „suturėti“ Jerevaną nuo integracijos į Europą, tokia dviprasmiška parama, pavyzdžiui, siekiant priversti susilaikyti Armėniją nuo aktyvesnio dalyvavimo ES „Rytų partnerystės“ programoje. Akivaizdžiai su neoimperiniu dominavimu susijęs tikslas, beje, kaip tik šiuo metu save galutinai diskredituojantis Sirijoje.
„The Washington Post“ 2016-ųjų balandžio 27 dienos numerio publikacijoje „“Kalnų Karabachas: atnaujintas konfliktas Kauakaze“ informuota apie nukautus armėnų karius per Azerbaidžano artilerijos apšaudymą balandžio 2-ąją ir po to įsiplieskusias aršias kovas, kurių metu per 4 dienas (iki eilinių paliaubų paskelbimo) žuvo 31 azerbaidžaniečių karys, 44 Kalnų Karabacho kariškiai bei 10 taikių gyventojų.
Ir dar sykį priminė apie Rusijos oportunizmą, užimant konflikte „vidurio“ poziciją bei ginkluojant abi puses. Pasak dienraščio, regione eilinį kartą grasino aktualizuotis „amžino karo“ būsena. Kaip nurodė Kalnų Karabache apsilankęs „The Washington Post“ žurnalistas Davidas Ignatiusas (beje, armėnų kilmės), jam susidaręs įspūdis, jog karingos nuotaikos auga abiejose pusėse.
Jau šių metų kovo 9-ąją tarptautinėje viešojoje erdvėje vėl pasirodė informacija apie paliaubų pažeidimus po vadinamojo „keturių dienų karo“ 2016-ųjų balandį. Taip pat atsargiai konstatuota, kad pažeidimų mastas regimai mažesnis nei anksčiau. Vargu ar tai gali nuteikti labai viltingai, turint galvoje aplinkybę, kad daugiau kaip prieš 20 metų užsiplieskęs konfliktas jau nusinešė virš 35 tūkstančių gyvybių, neapsieita be etninių valymų. Kalnų Karabache tenka tenkintis nežinia kelintu eiliniu ugnies nutraukimu be šansų bent apkalbėti tokias įšaldytas problemas kaip pasikeitimas kariniais belaisviais, karinių nusikaltimų teisinis įvertinimas, perkeltaisiais asmenimis išliekančių žmonių statuso nustatymas etc. Konfliktui sureguliuoti lyg ir pašaukta vadinamoji Minsko grupė, kuriai vadovauja Rusija, Jungtinės Valstijos bei Prancūzija, taip ir neįstengė rasti diplomatinio sprendimo.
Taigi štai toks dar vienas permanentinio karo židinys ir šiaip geopolitiškai perkaistančiame pasaulyje.
Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.
Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.
Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.
Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?
Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.
Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.
Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas
Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.
Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.
Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.
Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.
Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.
Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?
Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys
Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.
Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…
Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?
Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.
Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.
Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.
Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.
O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.
Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.
Įrašai taupomosiose kasose
Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.
Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?
E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.
Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.
Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?
Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.
Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.
Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?
Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.
Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.
Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.
Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija
Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).
Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.
Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.
Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.
Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.
Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.
Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.
Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.
F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.
Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.
Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės
E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.
Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?
Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.
Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.
Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.
Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?
Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.
Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.
Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.
Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.
Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.
Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.
Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?
Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.
Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.
Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.
Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.
Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.
Sumgaito legenda
Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.
Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.
Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.
Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…
Slaptai.lt redakcijos prierašas.
E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.
O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.
Visi žino, jog balandžio 11 d. Azerbaidžane vykstančius prezidento rinkimus jau kelintą kartą laimės Ilhamas Alijevas, valdantis šalį nuo 2003 metų, ir jų stebėti atvykę svetimšaliai, taip pat ir Lietuvos pasiuntiniai, praneš mums, kaip tai įvyko. Tačiau ieškantys krislo kito akyje nemato rąsto savojoje: Azerbaidžano rinkimuose kiekvieną kartą pralaimi pati pasaulio bendruomenė, ketvirtį amžiaus tik stebinti šios šalies pastangas atkurti teisingumą.
Azerbaidžanas pasirinko prieš 25 metus
Jau du dešimtmečius Azerbaidžane birželio 15-oji yra valstybinė šventė – Nacionalinio gelbėjimo diena. 1993 metais tą dieną Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Heidaras Alijevas. Azerbaidžane jo garbei pastatytas ne vienas paminklas ir mums neįprasta atrodo ditirambai, giedami šiam veikėjui, tačiau pasakoma ir trumpai: „Heidaro Alijevo atėjimas į valdžią išgelbėjo Azerbaidžaną nuo nepriklausomybės praradimo, padalijimo ir patekimo į kitų valstybių įtaką.“
Azerbaidžane Alijevas – ne vien „buvęs KGB pareigūnas ir komunistų partijos lyderis“, kaip neseniai parašė BNS. Sovietų Sąjungos komunistų vadas Michailas Gorbačiovas jį privertė atsistatydinti ir galiausiai palikti Maskvą. 1990 metais jis grįžo į Baku, tačiau vietiniai draugai sutiko toli gražu ne išskėstomis rankomis. Tada pasitraukė į gimtąją Nachičevanę (tais laikais dar autonominę sovietinę socialistinę respubliką Azerbaidžano sudėtyje). 1991 metų rudenį jį išrinko šios autonominės respublikos aukščiausiosios tarybos pirmininku. O 1992-ųjų rudenį laikraštis „Ses“ paskelbė kreipimąsi į Heidarą Alijevą („Azerbaidžanas laukia Jūsų žodžio“), kurį pasirašę žinomi Azerbaidžano mokslo, kultūros, politikos veikėjai (iš viso 91 asmuo, pradedant akademikais) ragino jį sutikti vadovauti jų kuriamai Naujojo Azerbaidžano partijai. Jie rašė priėję išvadą Alijevą esant „vienintelį absoliutų lyderį“, sugebėsiantį vesti naująją partiją, tik jo vadovaujama ji sutelksianti apie save visų luomų žmones ir užimsianti Azerbaidžano politiniame bei ekonominiame gyvenime susidariusią tuštumą.
Naujosios Azerbaidžano partijos steigiamasis suvažiavimas netrukus įvyko Nachičevanėje ir jos pirmininku išrinko Heidarą Alijevą. Ši partija valdo iki šiol.
1993 metų vasaros pradžioje, kai Gandžioje susitelkę ginkluoti daliniai pareikalavo Azerbaidžano Liaudies Fronto vyriausybės atsistatydinimo ir pradėjo žygį sostinės link, prezidentas Abulfazas Elčibėjus atsikvietė Alijevą į sostinę, pasiūlęs jam tapti ministru pirmininku. Tomis dienomis atsistatydino Azerbaidžano aukščiausiosios tarybos pirmininkas, ir vietoj jo išrinko Alijevą. „Mano vienintelis tikslas, – tada pasakė naujasis parlamento vadovas, – suvienyti naciją, pasiekti pilietinę santarvę, ištraukti mano šalį, mano tautą iš bėdos“. Maištininkams pasiekus Baku, Elčibėjus paliko sostinę ir prezidento pareigas ėmė vykdyti Alijevas. 1993 metų rudenį įvykusiuose šalies prezidento rinkimuose už Heidarą Alijevą balsavo 98,8 proc. rinkėjų. Kitų pavasarį pasirašytos paliaubos armėnų-azerbaidžaniečių kare dėl Kalnų Karabacho.
Posūkis į Vakarus
Vieno azerbaidžaniečių ekonomisto 1994-ųjų rudenį pasakytais žodžiais, „dabartinė ekonomikos padėtis artima katastrofai, šiurkščiausios klaidos labai brangiai atsiėjo mūsų liaudžiai“. Tą rudenį Azerbaidžanas su aštuonių šalių kompanijomis pasirašė susitarimą dėl bendros naftos gavybos respublikai priklausančioje Kaspijos jūros dalyje per ateinančius 30 metų. Vėliau jį pavadino „amžiaus kontraktu“ ir laiko tarp didžiausių Heidaro Alijevo pasiekimų per jo valdymo dešimtmetį: 33 milijardai dolerių investicijų į pakrikusią šalies ekonomiką. 2017 metų rudenį Baku ir tarptautinis konsorciumas pratęsė šį susitarimą iki 2050 metų: per tris dešimtis metų numatyta įdėti daugiau kaip 40 milijardų dolerių.
„Amžiaus kontraktas“ iki jį pratęsiant Azerbaidžanui atnešė 125 milijardus dolerių pelno. Pakito ir Vakarų požiūris į Azerbaidžaną. Juk 1992 metais Jungtinėse Valstijoje, armėnų lobistams pasidarbavus, įstatymu buvo uždrausta teikti Azerbaidžanui paramą („709-oji pataisa“), o žiniasklaida beveik choru palaikė armėnų separatistų pusę. O jau nuo 1994-ųjų pavasario ėmė rodytis ir nešališkų straipsnių. Beje, pirmą susitarimą su amerikiečių verslovininkais dėl naftos gavybos Kaspijos jūroje dar iki „amžiaus kontrakto“ Vašingtone pasirašė kaip tik Ilhamas Alijevas, Azerbaidžano prezidento paskirtas vienu iš Valstybinės naftos kompanijos vadovų. „Aš tikiu, – kalbėjo jis po susitarimo pasirašymo, – kad amerikiečių politika pasikeis. Azerbaidžanas yra atviras Jungtinėms Valstijoms.“
1998 metų pavasarį Trabzone susitikę Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkijos prezidentai prabilo apie naftotiekio Baku-Tbilisis-Džeiranas tiesimą. Rudenį prie jų ketinimų prisijungė Kazachstano ir Uzbekistano prezidentai. Stambulo deklaraciją dėl šio naftotiekio tiesimo pasirašė ir JAV prezidentas Bilas Klintonas. Darbai prasidėjo 2002 metų rudenį, o 2006 metų vasarą Viduržemio jūros pakrantėje esančiame Turkijos mieste Džeirane įvyko iškilmingas naftotiekio atidarymas. Iš pat pradžių Heidaras Alijevas („Lapinas“) siūlė jį tiesti per Kalnų Karabachą ir toliau per Armėniją, manydamas armėnus dėl to sutiksiant pasitraukti iš okupuotų žemių, tačiau Jerevanas atsisakė. Tada kartu su turkais susitarta ignoruoti armėnus ir užkardyti jiems kelią į Vakarų rinkas per Turkiją. Visiškai netoli Kalnų Karabacho einančiam naftotiekiui suteikė Heidaro Alijevo vardą.
Ilhamas Alijevas, sovietiniais laikais garsėjusio Maskvos tarptautinių santykių instituto (MGIMO) absolventas, ėjo ne tėvo pėdomis, o petys į petį. Nuo 1995 metų buvo parlamento narys, nuo 2000-ųjų – Naujojo Azerbaidžano partijos pirmininko pirmasis pavaduotojas, kiek vėliau paskirtas Azerbaidžano delegacijos Europos Taryboje vadovu. 2003 metų rinkimuose į prezidentus vėl iškeltas Heidaras Alijevas smarkiai pasiligojo, jį gydė Turkijoje, o vėliau nuskraidino į Klivlendą (JAV). Ligonis per TV kreipėsi į tautiečius: jis atsisako dalyvauti rinkimuose ir ragina savo šalininkus balsuoti už Ilhamą, neseniai parlamento paskirtą vyriausybės pirmininku. Tėvas dar sulaukė sūnaus išrinkimo (spalio 15 d.) ir mirė po dviejų mėnesių Klivlendo ligoninėje.
2017 metų spalio pabaigoje įvyko iškilmingas geležinkelio Baku-Tbilisis-Karsas atidarymas. Žurnalistai jį pavadino ilgiausia XXI amžiuje atkurta „Šilko kelio“ atkarpa (846 km). Darbai kainavo $4 milijardus. Azerbaidžanas buvo projekto sumanytojas ir dabar šalies prezidentas Ilhamas Alijevas pasakė, kad šis geležinkelis atvėrė trumpiausią kelią iš Azijos į Europą. Ateityje transporto linija Šiaurė-Pietūs sujungs Indiją, Pakistaną, Iraną, Azerbaidžaną, Rusiją ir Europos šalis. 2017 metų lapkritį Europos Komisija atnaujino visiems naudingų projektų sąrašą, kai ko atsisakė, tačiau Pietų dujų koridorių“ paliko. Tai – dujotiekis, nusidrieksiantis nuo Baku per Gruziją, Turkiją, Graikiją, Albaniją iki Italijos pietinės dalies. Projekto vertė – $40 milijardų. Taigi Kaspijos dujos pasieks Europos rinką, kalbant ne skambiais žodžiais, o ekspertų lūpomis, „dujų tiekimas iš Azerbaidžano – sena Europos svajonė“. Ji gali išsipildyti jau ateinančiais metais. Projekto sumanytojas – vėlgi Azerbaidžanas.
Kadaise Heidaras Alijevas įsteigė Naftos fondą – tam, kad už naftą uždirbami pinigai turi būti teisingai paskirstomi ir neliktų nuskriausti nei šalies žmonės, nei kitos ekonomikos šakos, nei ateinančios kartos. Iš šio fondo lėšų statomi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos karo pabėgėliams ir persikėlėliams. Azerbaidžane didžiuojamasi šalies ginkluotųjų pajėgų galia. Tačiau lazda turi du galus: ginkluojantis mažiau tenka žmonėms, juo labiau kai nafta atpinga. Jų prezidentą ir šen, ir ten kritikuoja: varžomos žmonių teisės ir laisvės, tildoma opozicija.
Tiesa, ne vienas ekspertas primena: po rugsėjo 11-osios amerikiečiai itin nesipriešino reikalui suteikti daugiau galių specialiosioms tarnyboms („mažesnė laisvė mainais į didesnį saugumą“). Anot Naujųjų valstybių instituto direktoriaus Aleksejaus Martynovo, „Azerbaidžano piliečiai renkasi saugumą, o ne demokratiją“. Jie, girdi, turi teisę pasirinkti tokį gyvenimą, koks jiems geresnis. „Svarbiausia, kad Azerbaidžanas nekeltų grėsmės kaimyninėms valstybėms.“ Azerbaidžaniečių politologas Ilgaras Velizadė negaili ir opozicijos: „Jie turėjo galimybę pareikšti savo nuomonę, tačiau ir vėl parodė, kad negali daryti įtakos nei politiniams procesams, nei žmonių sąmonei. Visi jų šūkiai yra iš 10 dešimtmečio pradžios, o kalbos nesusijusios su realijomis.“
Ir vis dėlto: ar negalėjo ir ar negali būti kitaip? Toks klausimas turėtų ateiti į galvą ne paprastiems stebėtojams, o galias turintiesiems, tačiau tebesantiems paprastų stebėtojų vaidmenyje.
Teisingumas svarbiau už naudą
Kiti ekspertai suka galvas, kodėl Prezidentas Alijevas puse metų paankstino rinkimus. Sako todėl, kad netrikdytų jau netrukus prasidėsiančių Azerbaidžano Respublikos 100-mečiui skirtų renginių? O norėjo užbėgti už akių kokiam kylančiam bruzdėjimui? Apie šį sprendimą prezidentas pranešė vasario 5 d. O vasario 7 d. Baku, kaip žadėta, apsilankė ESBO Minsko grupės vadovai (JAV, Rusijos, Prancūzijos atstovai), susitiko su prezidentu ir kalbėjosi apie tai, dėl ko sutarta neseniai įvykusiame Azerbaidžano ir Armėnijos užsienio reikalų ministrų susitikime Krokuvoje (papildomi stebėtojai). Ir savo ruožtu susitarė „tęsti intensyvias derybas esančių nuomonių ir pasiūlymų pagrindu“ po rinkimų Azerbaidžane ir Armėnijoje. Kaimynų parlamentas jau išrinko naują prezidentą ir netrukus rinks ministrą pirmininką, kuris bus svarbiausias žmogus valstybėje. Apžvalgininkai pastebi tarsi ir pagyvėjus derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo tarpininkus. Azerbaidžanui visiškai nenaudinga vilkinti derybas.
Praėjusių metų rugsėjo 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos atidaryme Ilhamas Alijevas be įžangų prabilo apie tai, kad Armėnija 25 metus laiko okupavusi penktadalį Azerbaidžano teritorijos, iš gimtųjų namų išvaryta daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių. Priminė, kad armėnų separatistų pajėgų įvykdytas Chodžalio gyventojų žudynes daugiau kaip 10 valstybių pripažino genocidu, o vienas iš karinių nusikaltėlių – Armėnijos prezidentas (kalbamuoju metu – Seržas Sargsianas). 1993 metais JT Saugumo Taryba priėmė 4 rezoliucijas, reikalaujančias be išlygų išvesti Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Paprastai Saugumo tarybos rezoliucijos įvykdomos per kelias dienas, o šios nevykdomos jau 24 metai. Tokį dalyką Azerbaidžano prezidentas pavadino dvigubų standartų taikymu. Armėnijai turi būti pritaikytos tarptautinės sankcijos. Viena iš JT reikalingų reformų – Saugumo tarybos rezoliucijų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimas.
Neseniai Baku lankėsi JT Generalinės Asamblėjos 72-osios sesijos pirmininkas Miroslavas Laičakas, susitiko su šalies prezidentu, užsienio reikalų ministru, žurnalistais. Pastariesiems pasakė susitikime su prezidentu kalbėjęs apie labai aktyvų Azerbaidžano dalyvavimą Jungtinių Tautų veikloje. Azerbaidžanas laikomas šalimi, kuri svariai prisideda prie energetikos ir transporto saugumo, kovos su terorizmu, vaisingai palaiko skirtingų kultūrų ir religijų sąveikavimą. Šalies vidaus gyvenime pažengta mažinant skurdą, švietime ir sveikatos apsaugoje. Tiesa sakant, Slovakijos diplomatas ne pirmas tai sako. Antai praėjusį rudenį naujas Europos Sąjungos atstovybės Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas Kęstutis Jankauskas kalbėjo europiečių vardu: Azerbaidžanas – patikimas partneris regione, tolerantiška, įvairių kultūrų sąveikavimą skatinanti šalis… O Kalnų Karabachas?
Dėl Kalnų Karabacho Miroslavas Laičakas pasakė štai ką: priimtos keturios JT Saugumo Tarybos rezoliucijos bei trys JT Generalinės Asamblėjos rezoliucijos ir jis, pirmininkaudamas, norėtų, kad šios rezoliucijos būtų įgyvendintos. Dabartiniu metu visu pripažintu tarpininku yra ESBO Minsko grupė, reikia ja pasitikėti ir iki galo išnaudoti jos galimybes. Vadinasi, rezoliucijos tebeveikia ir azerbaidžaniečių pusė ne tuščiai aušina burną?
O visiškai neseniai „The Washington Times“ išspausdino straipsnį, kuriame sakoma Jungtinėms Valstijoms ir Europos Sąjungai atėjus metą sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, pradedant okupuotų žemių išlaisvinimu ir priverstinių persikėlėlių grąžinimu į gimtąsias vietas. „Kodėl Azerbaidžanas yra svarbus Vakarams“ – šitai skaitytojams siekia paaiškinti ekspertas. Irgi žinome: tiltas tarp tų ir anų, svarbus energetikos ir transporto „mazgas“ visiems – Europai, Rusijai, Vidurinei Azijai, Artimiesiems Rytams ir Jungtinėms Valstijoms, svarbi atkarpa „Šilko kelyje“ iš Kinijos į Europą.
Gerai, kad primenama. Tačiau ir vėl klausimas: o jeigu Azerbaidžanas nebūtų stengęsis ir nebūtų tapęs „svarbus Vakarams“ ir ne tik jiems? Ar ne geresnė antraštė: „Kodėl Vakarai lieka stebėtojais Azerbaidžano byloje?“
Kitaip nepavadinsi Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių instituto Pabaltijo skyriaus (vis dar tokį Kremlius išlaiko) vedėjo politologijos daktaro Michailo Aleksandro pasvarstymų š.m. rugpjūčio 26 d. apie Rusijos atsakomąjį žingsnį – Baltijos valstybių okupaciją, jei Vakarai atakuotų Siriją. Publikuojame tuos pasvarstymus be komentarų.
XXX
Michailas Aleksandras
Aš anksčiau siūliau, kad tuo atveju, jei NATO puls Siriją, mums reikia įvesti pajėgas į Užkaukazę. Tačiau dabar situacija pasikeitė, Rusija turi spausti ten, kur turi aiškų strateginį pranašumą, t.y. Baltijos valstybėse.
Viena vertus, Armėnija ryškiai pakrypo Vakarų link ir nebėra patikima sąjungininkė. Jos elgesys naujos pasaulinės krizės sąlygomis tampa neprognozuojamas. Kita vertus, Azerbaidžanas žengė žingsnius, kad suartėtų su Rusija. Ir Alijevas veikiausiai suteikė Putinui garantijas, kad Vakarai negalės naudotis Azerbaidžano teritorija, rengiant operacijas prieš Iraną ir Rusiją. Tokiomis sąlygomis Rusijos ir Irano komunikacijoms prie Kaspijos jūros neiškils grėsmė, ir Azerbaidžaną iš esmės galima palikti ramybėje.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šiandieninį Azerbaidžaną. Šios publikacijos turėtų sudominti mūsų skaitytojus, kadangi nūnai Azerbaidžano sostinėje Baku rengiamas Eurovizijos konkursas. Žodžiu, viso pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Azerbaidžaną.
Elmaras Mamedjarovas
Azerbaidžano laimėjimai
Galimybė surengti Eurovizijos finalą – ženklas, kad Azerbaidžanas grįžta į tarptautinę bendriją, šansas pademonstruoti mūsų laimėjimus po nepriklausomybės įgavimo, rašo savo straipsnyje „The Wall Street Journa”l” Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas.