Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Europarlamentaras Andrius Kubilius sako, kad laikinai uždrausdamos ukrainietiškų grūdų importą dalis Europos šalių elgiasi panašiai kaip Rusija, kuri plataus masto karo pradžioje blokavo ukrainietiškos žemės ūkio produkcijos eksportą Juodąja jūra.
„Centrinės Europos valstybės, nors tą nemalonu pasakyti, elgiasi ganėtinai panašiai kaip Rusija. Visi pamename, kaip Rusija uždarė galimybes Ukrainai eksportuoti grūdus per Juodosios jūros uostus, kiek tai sulaukė tarptautinio protesto ir kiek buvo dedama tarptautinių pastangų, (…) kad priverstų Rusiją nebetrukdyti tam eksportui“, – antradienį LRT televizijai teigė A. Kubilius.
Pirmoji laikiną grūdų ir kitų rūšių žemės ūkio produkcijos importo iš Ukrainos draudimą įvedė Lenkija, kurioje dėl nukritusių grūdų kainų tą protestais ragino padaryti vietos ūkininkai. Tokį sprendimą Varšuva priėmė balandžio 15 d., kartu sustabdydama Ukrainos agropramoninio komplekso produkcijos tranzitą per savo teritoriją.
Vis tik antradienį vakare paskelbta, kad šalys susitarė dėl Ukrainos žemės ūkio produkcijos tranzito per Lenkijos teritoriją į kitas šalis. Tranzitą atnaujinti ketinama naktį iš penktadienio į šeštadienį.
A. Kubiliaus teigimu, kilęs Centrinių Europos valstybių ūkininkų nepasitenkinimas dėl Ukrainos žemdirbių produkcijos pertekliaus ir mažesnių supirkimo kainų dar nereiškia, jog ūkininkai patirs nuostolių. A. Kubilius pažymi, kad pasaulinės grūdų kainos yra nukritusios apie pusmetį ir ne dėl ukrainietiškų grūdų.
Europarlamentaras aiškina, kad protestais mažesnius nei tikėjosi pelnus gausiantys ūkininkai viliasi sulaukti išmokų iš Europos Komisijos.
„Šitoje vietoje iškyla klausimas, kodėl protestas vyksta. Galbūt dėl to, kad žemdirbiai, kurie galvojo, kad kaip visada pavasarį bus didesnė kaina ir parduos su didesniu pelnu, dabar susiduria su kainų nuosmukiu. Ir tas kainų nuosmukis yra pasaulinių procesų dalis, o ne Ukrainos sąlygotas. Bet jie vis tiek reiškia nepasitenkinimą. Jie tą moką daryti ir galbūt tikisi, kad EK bus priversta ateiti su kažkokiomis kompensacijoms“, – kalbėjo A. Kubilius.
Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas LRT televizijai sakė, kad EK galėjo išvengti ištikusios krizės, jei būtų paruošusi ukrainietiškų grūdų pertekliui sandėliuoti ir reeksportuoti į trečiųjų šalių rinkas tinkamą infrastruktūrą.
„Kad tie grūdai nenusėstų kažkur Lenkijos pasienyje ir neužtvindytų tos teritorijos, bet būtų pervežami į uostus Gdanske, kad ir iki Klaipėdos, ir būtų išvežti į paskirties tašką“, – kalbėjo A. Macijauskas.
Anot jo, EK turi patirties spręsti panašaus pobūdžio krizes, kuomet 2005 m. Vengrijai įstojus į Europos Sąjungą ir kaimyninių šalių rinkas užplūdus pigiems vengriškiems kukurūzams, buvo sukurta subsidijų ūkininkams sistema.
Jis teigė, kad dėl grūdų pertekliaus „kenčia“ ne tik Centrinės Europos, taip pat ir Lietuvos, bet ir Ukrainos ūkininkai, o itin didelius pelnus uždirba juos iš kariaujančios šalies vežančios logistikos bendrovės.
Be Lenkijos, ukrainietiškų grūdų importą sustabdė Vengrija, Slovakija, Bulgarijoje ir Rumunijoje ši priemonė svarstoma.
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodžius kalboms, esą premjerė Ingrida Šimonytė galėtų būti siūloma tarp kandidatų pakeisti NATO vadovą, europarlamentaras Andrius Kubilius tvirtina, kad tokios diskusijos vyksta ir Europos Parlamento (EP) koridoriuose. A. Kubiliaus teigimu, tiek jis, tiek Lietuvos Vyriausybės vadovę žinantys politikai I. Šimonytės kandidatūrą vertina labai rimtai.
„Tokios kalbos koridoriuose vyksta, niekas dar atvirai nekalba. Matome įvairias personalijas, kurios galbūt irgi svarstomos kaip kandidatės arba nori būti svarstomos, yra minima įvairių pavardžių, kai kas – spaudoje, kai kas – koridoriuose. Turiu pasakyti, kad tarp visų vardijamų galimų kandidatų, I. Šimonytė atrodo labai stipriai, tad aš tokias perspektyvas vertinu kaip labai realias“, – Eltai teigė europarlamentaras.
Anot jo, tarp minimų pavardžių – buvusi Kanados užsienio reikalų ministrė Chrystia Freeland, buvęs Italijos premjeras Mario Draghi, taip pat Kroatijos buvusi prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovic bei kiti kandidatai.
„Negaliu visų įvardyti, bet tokios pavardės yra minimos, ir pakartosiu, kad kiek tenka neformaliai bendrauti ir kalbėtis, tema nėra labai karšta šiuo metu, bet tie, kurie žino I. Šimonytę, ją vertina kaip rimtą kandidatę“, – pridūrė europarlamentaras.
Kita vertus, kurį laiką viena iš kandidačių užimti NATO vadovės poziciją buvo minima buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė, tačiau pati D. Grybauskaitė neslėpė, kad jos griežtas požiūris į Rusiją taptų kliūtimi užimti šias pareigas. Be to, tarptautinėje spaudoje kilo svarstymų, kad kilusio iš Šaltojo karo metais Sovietų Sąjungos okupuotų Baltijos valstybių asmens vadovavimas NATO galėtų būti suprastas kaip Rusijos provokacija. Vis tik, A. Kubiliaus teigimu, būtent Baltijos šalys geriausiai suvokia Kremliaus grėsmę, todėl tai yra papildomas argumentas kandidatuoti. Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Mano logika yra tokia – vienas dalykas, kad NATO paskutiniame Madrido samite yra įvardyta vieša deklaracija, kad autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė visam Europos kontinentui ir visai organizacijai, tad kyla klausimas, kas geriausiai žino Rusijos grėsmę? Mano įsitikinimu, būtent Baltijos šalys geriausiai žino tas grėsmes ir galime jas objektyviai vertinti, todėl tai būtų privalumas, o ne trūkumas“, – kalbėjo A. Kubilius.
„O tai, kad iki šiol nei vienas iš naujosios Europos atstovų nėra vadovavęs NATO organizacijai, irgi yra argumentas, kodėl turėtų būti kažkas iš centrinės Europos arba Baltijos valstybių. Ir trečias dalykas, iki šiol NATO organizacijai nėra vadovavusi moteris, todėl tai yra vėl papildomas argumentas, kuris stiprina I. Šimonytės galimybes“, – pridūrė parlamentaras.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
ELTA primena, trečiadienį įtakingas verslo dienraštis „Financial Times“ Lietuvos premjerę paminėjo kaip vieną iš kandidatų pakeisti NATO generalinį sekretorių Jensą Stoltenbergą. Vis tik pati I. Šimonytė tokias diskusijas komentuoti atsisako.
„Jokių komentarų šia tema. Jokių“, – interviu Eltai trečiadienį sakė premjerė.
Viena iš kandidačių užimti NATO vadovės poziciją kurį laiką buvo minima buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Vis tik praėjusią savaitę duodama interviu „The New York Times“, D. Grybauskaitė neslėpė, kad jos griežtas požiūris į Rusiją taptų kliūtimi užimti šias pareigas.
Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.
Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).
Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.
Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.
O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.
Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.
Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?
A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.
Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.
Armėnija nori naujo karo?
O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.
Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?
Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ekspremjeras Andrius Kubilius nesutinka su oponentų kritika Gabrieliaus Landsbergio vedamai ir vertybine pramintai Lietuvos užsienio politikai. Jo teigimu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika.
Politiko manymu, Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Jo teigimu, Lietuvos politika dėl Taivano padėjo pritraukti gyvybiškai svarbų JAV dėmesį, o užimta laikysena Baltarusijos atžvilgiu yra pagrįsta nacionalinių interesų „alfa ir omega“ – siekiu, kad per demokratijos revoliuciją Baltarusijoje demokratijos pasienis būtų nustumtas šimtus kilometrų nuo Vilniaus į rytus.
Penktadienį konservatorių organizuotoje diskusijoje „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ A. Kubilius teigė pasigendąs iš kritikų konkretumo, apibrėžtų idėjų, todėl, jo nuomone, ne Lietuvos dabartinės užsienio politikos praktika, bet oponentų kritika yra mėgėjiška.
„Ne užsienio politika yra mėgėjiška, bet, tam tikra prasme, kritika yra mėgėjiška“, – vykusioje diskusijoje pabrėžė europarlamentaras A. Kubilius.
Kita vertus, pasak jo, kritikos susilaukianti G. Landsbergio vedama vadinamoji vertybinė užsienio politika iš tiesų yra ir pragmatinė. Pragmatiškumą, leidžia suprasti konservatorius, įrodo esminis Lietuvos nacionalinio saugumo siekis – tai, kad demokratijos siena Europos žemyne baigtųsi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, o persikeltų žymiai toliau į rytus Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Tai yra mūsų visų interesų alfa ir omega. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja – bent jau taip galima pasakyti iš esmės pažiūrėjus į istoriją. Mums tai yra istorinė pamoka, kad, jeigu neturime normalių kaimynų į rytus, tai dažniausiai nukenčiame mes patys. Todėl mūsų tikslas yra siekti, kad, visų pirma, pati Baltarusija, kad joje demokratijos revoliucija pasiektų pergalę“, – teigė politikas.
„Įsivaizduokime, kad demokratijos siena eina ne 30 kilometrų nuo Vilniaus, o ties Smolensku, 400 kilometrų nuo Maskvos. Tad šitoje vietoje aš matau didžiulį interesą pasiekti tokį rezultatą. Kai kas tai vadina vertybine politika, nes prarandame biznį Baltarusijoje. Bet jeigu taip įvyktų, įsivaizduokite kokią turėtume pragmatinę naudą. Ir tie patys ekonominiai, politiniai santykiai su ta pačia demokratine Baltarusija būtų visiškai kitokie“, – sakė A. Kubilius, pažymėdamas, kad analogiškai būtų galima vertinti ir politiką Rusijos klausimu.
„Nematau priežasčių, kodėl ilgainiui tokios permainos negalėtų prasidėti Rusijoje“, – teigė politikas.
Panašiai A. Kubilius aiškino ir kritikos susilaukusią Lietuvos politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
Europarlamentaras teigė, kad vienas didžiausių strateginių Lietuvos užsienio politinių uždavinių yra išlaikyti JAV geopolitinį buvimą Europos žemyne, taip padedant siekti demokratinės plėtros į rytus. Todėl, samprotavo A. Kubilius, Lietuvos laikysena Taivano atžvilgiu yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų.
„Norint iš tikrųjų turėti JAV dėmesį, mūsų santykių su Taivanu stiprinimas yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų. Mums Taivanas ir taip rūpi, bet kartu jis duoda ir didžiulį rezultatą“, – teigė A. Kubilius.
„Mūsų pozicija dėl Taivano yra labai reikšminga, ir vėlgi tai yra ne tik vertybinė pozicija, bet turinti ir labai didelių pragmatinių, naudingų Lietuvai pasekmių“, – teigė A. Kubilius.
A. Januška: dėl Taivano Lietuva tapo pasaulio „žvaigždute“
Panašiai kaip A. Kubilius, akcentus dėl Lietuvos užsienio politikos dėliojo ir diskusijoje dalyvavęs signataras Albinas Januška. Diplomato nuomone, reikia įvertinti tai, kad konfliktą su Kinija sukėlusi laikysena Taivano atžvilgiu leido pritraukti JAV dėmesį. O tai, jo teigimu, saugumo garantas Lietuvai.
„Amerikos dėmesys Lietuvai šiandien yra didžiausias saugumo garantas, kurį gauname. Tai yra ir pragmatinis interesas“, – diskusijoje kalbėjo A. Januška.
„Akivaizdu, kad, iš vienos pusės, tai yra vertybiniai dalykai – už demokratiją, už tai, kad Taivanui nebūtų grasinama. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir pragmatinis Lietuvos interesas, nes per tai mes tapome tam tikra pasaulio „žvaigždute“. Esame Amerikos dėmesio centre, ir tai yra ypač svarbu, kai Kremlius šiandien grasina Ukrainai okupacija“, – teigė jis.
Penktadienį Signatarų namuose vyko diskusija apie globalų dėmesį, skirtą Lietuvos užsienio politikai, kurioje ekspertai aptarė vertybinės politikos naudą ir pragmatiškumą bei pateikė savo įžvalgas apie Rytų partnerystės politiką, JAV bendradarbiavimą su Lietuva ir ateities globalias užsienio politikos tendencijas.
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Europarlamentaras Andrius Kubilius laikosi pozicijos, kad Briuselio ir Varšuvos konfrontacija dėl teisės viršenybės principų kenkia ne tik pačiai Lenkijai, tačiau ir galimai tolesnei ES plėtrai Rytų kryptimi. Pasak jo, senosios Europos valstybės ima abejoti bendradarbiavimo galimybėmis su jaunomis demokratijomis.
„Mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą?“ , – interviu naujienų agentūrai ELTA sakė A. Kubilius.
Europos liaudies partijos frakcijoje dirbantis politikas tvirtina nesutinkąs su Lietuvoje ganėtinai paplitusiu užsienio politikos skirstymu į vertybinę ir pragmatinę kryptis, kuriomis pastaruoju metu siekiama vertinti santykių su Kinija perspektyvą. Pasak konservatoriaus, demokratijos plėtros siekis gali turėti ir labai aiškiai apčiuopiamą praktinę naudą, o noras plėtoti ryšius su nedemokratiniais režimais, politiko nuomone, yra provincialumo bruožas.
– Ketvirtadienį Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos apie santykius su Taivanu. Ten taip pat yra išreikšta parama Lietuvos siekiui steigti atstovybę būtent Taivano pavadinimu. Kaip manote, ar tai, kad toks Lietuvos siekis yra palaikomas, indikuoja ir tam tikrą Europos Sąjungos užsienio politikos vienybę?
– Mes ją vadiname raportu. Teisiškai gal ir pavadinta rezoliucija, bet tai yra raportas apie Europos Sąjungos ir Taivano politiką, santykius. Tai yra pirmas toks raportas. Tai rodo, kad iš tikrųjų ES yra pasirengusi intensyvinti savo santykius su Taivanu, nepaisant visų Kinijos protestų. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Ypač Europos Parlamentas šioje vietoje yra tikrai vieningas. Negirdėjau nė vienos kitokios nuomonės vykusiuose debatuose. Tai yra signalas ir Europos Sąjungos institucijoms, ir Kinijai, kad Europos Parlamentas mato santykių su Taivanu svarbą. Taip pat ir ekonominę svarbą, Europos Komisija yra raginama sudaryti investicijų sutartį, kitas ekonomines sutartis su Taivanu. Taip pat rūpintis Taivano atstovavimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, na, ir daug kitų svarbių dalykų.
Pats svarbiausias dalykas mums, be abejo, yra tai, kad Europos Parlamentas absoliučiai vieningai išreiškė paramą Lietuvai, patiriančiai Kinijos spaudimą dėl to, kad Lietuva nutarė stiprinti savo santykius su Taivanu ir čia atidaryti Taivano atstovybę.
Tai čia atsakas ir tiems Lietuvos vidaus politikos ekspertams ar kritikams, kurie pastebėdavo, kad čia Lietuva tokia išsišokėlė, kad Europa jos neremia reikaluose su Taivanu. EP čia duoda labai aiškų, nedviprasmišką atsakymą: remia. Tenka girdėti, kad kai kurios kitos šalys taip pat galbūt galvotų eiti panašiu keliu ir stiprinti savo santykius su Taivanu. Be abejo, yra daug susirūpinimo dėl to, kokiomis grubiomis priemonėmis Kinija bando paveikti atskirų valstybių politinius sprendimus.
– Nežinau, ar tai galima pavadinti fenomenu, bet kaip jūs paaiškintumėte tokį reiškinį, kad štai Lietuvos viduje tuo pačiu metu užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas pristato vertybinę užsienio politiką, deklaruoja, kad mūsų siekis yra ginti demokratiją, o tuo pačiu metu socialdemokratai kitoje konferencijoje teigia, kad mes per daug, kaip jūs sakote, išsišokame prieš Kiniją. Kaip jūs paaiškinsite, kad Europos Sąjungos lygmeniu pavyksta susitarti ir vienybė yra, o Lietuvos vidaus politikoje tokiu svarbiu sprendimu, jeigu galima taip konstatuoti – susitarti nepavyksta?
– Manyčiau, kad čia kai kuriems, bandantiems save vaizduoti kaip užsienio politikos ekspertus, paprasčiausiai pritrūksta patirties. Aš čia nenoriu kritikuoti socialdemokratų. Geriausiai juos sukritikavo jų pačių narys Arkadijus Vinokuras neseniai paskelbtame tekste, kur jis, man atrodo, labai daug teisingų dalykų pasakė.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Aš pats esu ir feisbuke rašęs: mano manymu, tai, kas yra vadinama vertybine politika, ji turi labai daug svarbių praktinių tikslų. Pavyzdžiui, Lietuvos saugumas yra vertybinė pozicija ar praktinė? Pavyzdžiui, demokratinės erdvės plėtra į Rytus nuo Lietuvos. Turint omenyje Baltarusiją, tos pačios Ukrainos stiprinimą. Čia vertybinė ar pragmatinė politika? Mano manymu, tai yra vertybinė politika, kuri gali duoti ir turi duoti labai svarbių praktinių rezultatų. Šitoje vietoje turime labai aiškiai matyti: taip, Taivanas yra toliau nuo mūsų, bet vėlgi yra labai svarbus faktorius, kalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas, jų rūpestį dėl situacijos aplink Kiniją, to paties Taivano saugumu. Mums Amerikos buvimas čia, Europoje, ir ne tik su savo kariškiais ar tankais Lietuvoje, bet ir jų politine lyderyste, sprendžiant demokratijos plėtros klausimus į Rytus nuo mūsų, mums yra labai svarbus ne tik vertybinis, bet ir labai praktinis dalykas.
Galiu tik pakartoti, kad, mano manymu, socialdemokratams šitoje vietoje pritrūko paprasčiausio supratimo ir išminties užsienio politikoje. Gal tai ir atspindi tas faktas, kad niekas iš jų nedalyvauja Seimo Užsienio reikalų komiteto darbe.
– Tai, jūsų nuomone, ta dichotomija tarp vertybių ir pragmatizmo šiuo atveju nėra visiškai teisinga, nes Lietuva abiem atvejais išlošia?
– Mano manymu, absoliučiai. Bandymas taip skirstyti rodo, kad tie, kurie taip skirsto, tikrai nelabai yra susipažinę su platesniais užsienio, saugumo politikos reikalais. Nelabai dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose formatuose ir todėl tas skirstymas man kvepia tokiu provincialumu: nesvarbu demokratija ar saugumo perspektyvos, svarbu dabar daryti bizniuką. Ar Baltarusijoje ar Kinijoje darykime bizniuką ir visa kita mums nesvarbu.
Mano manymu, net ir ekonomine prasme, tai labai neišmintinga politika. Ką reikia pastebėti, kad orientuojantis grynai į tokią tariamai pelningos ekonominių santykių politikos perspektyvą, mes vėl galime atsidurti ten, kur esame atsidūrę anksčiau dėl ekonominių santykių su Rusija, dabar su ta pačia Baltarusija. Bandymas daryti verslątose ekonomikose, kurioms vadovauja autoritariniai režimai, yra labai rizikingas. Nes autoritariniai režimai labai greitai gali uždaryti visas verslo perspektyvas. Esame pasimokę toje pačioje Rusijoje, dabar matome Baltarusijoje. Tas pats dabar Kinijoje. Šitoje vietoje bandymai sakyti, kad darykime tik biznį ir viskas, mano manymu, iš tikrųjų rodo, jog yra nesuprantama, kiek tai yra rizikinga.
– Sakote, kad socialdemokratai nedalyvauja Lietuvos užsienio politikos formavime, bet yra politikų, kurie aktyviai dalyvauja šiame procese ir jų pozicija, netgi kai kurių politikos apžvalgininkų nuomone, nėra taip aiškiai išreikšta į vieną ar kitą pusę. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda iš pradžių akivaizdžiai palaikė pasitraukimą iš 17+1 formato su Kinija, tačiau vėliau, kai paskelbta apie siekį steigti Taivano atstovybę, jis tarsi atsitraukė nuo tokios akivaizdžios paramos šiai krypčiai. Sutinkate su vertinimu, kad dabar jo pozicija nėra iki galo išreikšta, ar jums prezidento pozicija Kinijos atžvilgiu šiuo metu apskritai yra suprantama?
– Tiesą sakant, negalėčiau į tą klausimą atsakyti, nes man atrodo, kad prezidentui yra būdinga daugeliu klausimų neturėti aiškesnės pozicijos, orientuotis į tai, koks čia susidaro nuomonių fonas Lietuvoje. Ar tai būtų pandemija, ar tai būtų Kinija. Jeigu garsiau kalba žmogaus teisių gynėjai, demokratijos gynėjai, tai tada ir prezidentas tą sako. Jeigu pasigirsta pagrįsto ar ne visai pagrįsto susirūpinimo dėl ekonominių pasekmių, tada galime tikėtis, kad ir iš Prezidentūros ateis tokių signalų. Kinijos karys. Youtube.com
Šioje vietoje aš kaip tik manau, kad Europos Parlamento pareiškimas yra labai svarbus, ne tik kaip atsakas tiems mūsų „ekspertams“, kurie čia teigdavo, kad Europa visiškai priešingai galvoja negu Lietuva. Bet galbūt tai padės ir tam pačiam prezidentui pamatyti Europos Parlamento valią ir aiškų signalą. Tą poziciją remia visos pagrindinės partijos EP. Ir tos, į kurias įeina tokios valstybės kaip Prancūzija, Vokietija, kurioje dabar formuojama nauja koalicija, labai aiškiai už tai pasisako. Vokietijos Žalieji Europos Parlamente, Macrono partijos atstovai. Tai galėtų būti suprantama kaip reikšmingas signalas ir Lietuvos vadovams.
– Manote, kad tai prezidentui padėtų apsispręsti, kurią kryptį reikėtų pasirinkti?
– Aš nemanau, kad prezidentas būtų taip kategoriškai nusistatęs į vieną ar į kitą pusę, bet tą jo savybę matome, kad tais klausimais, kurie pradedami šiek tiek aršiau diskutuoti, prezidentas galbūt vengia imtis lyderystės.
– Kitas klausimas, kuriuo Europos Sąjungos lygmeniu politikai ganėtinai aršiai diskutuoja, tai Lenkija ir teisės viršenybės principai. Viena vertus, Lietuva aiškiai deklaruoja paramą būtent teisės viršenybės principui, kita vertus, atsiduriame takoskyroje, kadangi Lenkija mums yra svarbus strateginis partneris. Prezidentūra irgi sako, kad mes turėtume užimti moderatoriaus vaidmenį, bet ar ES lygmeniu valstybė, kuri turi strateginių interesų, gali vaidinti objektyvaus moderatoriaus vaidmenį tuo pačiu metu?
– Apie tai yra pasisakęs Gabrielius Landsbergis, kad kažin ar mes čia galime būti vadinami moderatoriais. Mums, be abejo, teisinės valstybės principai yra tikrai ypač svarbūs, nes reikia suprasti, kad čia nėra šiaip sau tik toks kažkieno noras kalbėti apie teisinę valstybę. Bet pasitikėjimas teisine valstybe, teisinių sistemų darbu visose Europos Sąjungos narėse, vėlgi yra ne tik vertybinis klausimas, bet labai praktinis klausimas. Tai yra bendros rinkos veikimo pamatas, kuri yra paremta tam tikromis taisyklėmis, jų laikymusi, priežiūra, teismų sprendimais. Įsivaizduokime, kas prasidėtų, jeigu, tarkime, olandai paskelbtų, kad jie nebepasitiki Lenkijos teismais. Na, tai nebeveiktų bendroji rinka. Čia vienas dalykas. Lenkijos ir ES vėliavos. EPA-ELTA nuotr.
Antras dalykas, ką svarstėme savo frakcijoje (Europos liaudies partijos frakcijoje – ELTA), kad reikia skirti šiek tiek laiko ir giliau pastudijuoti Lenkijos konstitucinio tribunolo sprendimą. Iš tikrųjų jis yra klaidingas savo išvadomis, bet pats keliamas klausimas, kad gali būti skirtingai interpretuojami kai kurie sutarčių straipsniai ir kad tuo atveju iš tikrųjų ginčas gali būti sudėtingesnis, subtilesnis, tai aš priimčiau kaip realų vertinimą.
Tik problema ta, kad Lenkijos konstitucinis tribunolas (bent kiek aš spėjau susipažinti su jų sprendimu), užuot padėjęs tašką šioje vietoje, jog jie skirtingai interpretuoja kurį nors sutarties straipsnį negu kad jį interpretuoja Teisingumo Teismas ir kad tada reikia galvoti, kaip spręsti tą nesutarimą. Tai Lenkijos konstitucinis tribunolas paskelbia, kad tie sutarčių straipsniai, dėl kurių jie kėlė abejones, ar teisingai interpretuojama, kad šitie sutarčių straipsniai neatitinka Lenkijos Konstitucijos. Tai iš karto sukelia daug istorinių klaustukų. Tada prezidentas Kaczyńskis, Lenkija, pačią sutartį pasirašė su labai aiškia išvada, kad sutartis atitinka Lenkijos Konstituciją. Kas dabar pasikeitė, kad Lenkija nutarė paskelbti, jog sutarties straipsniai neatitinka Konstitucijos? Tai čia iškyla daug tokių klaustukų.
Kokia iš to gali būti išeitis ir ką čia galima moderuoti? Man atrodo, čia reikia šiek tiek laiko ir geros analizės, ekspertų, kurie galbūt pabandytų suformuluoti kažkokį taką, kuriuo būtų galima eiti.
– Bet Lenkija susilaukė kritikos ir dėl tam tikrų vidinių problemų, susijusių su teismais, teisėjų paskyrimais. Dabar, su šiuo Konstitucinio tribunolo sprendimu ginčas tik atsinaujino. Klausimas: kas, Lenkijos veiksmų požiūriu, būtų ta „raudona linija“, nuo kurios, nepaisant to, kad tai yra mūsų strateginis partneris, netgi Lietuva, pasakytų Lenkijai, jog galbūt ją jau peržengėte ir galbūt patys turėtumėte pasidaryti tam tikras išvadas, jeigu jūs ir toliau norite likti Europos Sąjungoje?
– Aš nežinau, ar mes taip galime kelti klausimą, ar jūs norite likti, ar ne, bet faktas, kad, deja, tai, kas vyksta Lenkijoje, prie dabartinės valdžios, jų nusiteikimu konfliktuoti su Briuseliu. Tai yra gana populiaru, žiūrint iš tokios populiariosios politikos pusės. Mes matome, tą patį daro Orbanas. Aš tame matau daug populistinio veikimo. Populistui visada labai svarbu rasti priešą išorėje ir rodyti, kad su juo kovoji. Žmonės tą mėgsta. Čia to yra.
To pasekmės, mano manymu, yra prastos. Taip, Lenkija mums yra labai svarbi kaip strateginė partnerė, bet ji būtų žymiai svarbesnė strateginė partnerė, jeigu jos santykiai su Briuseliu būtų žymiai geresni. Jos galia, efektyvumas tada būtų žymiai stipriau išnaudojami mūsų regiono reikalui. Lenkija natūraliai turi lyderystės potencialą būti regiono lydere, bet jis yra neišnaudojamas, būtent dėl to, kad taip jau susiprogramavo ir yra pereita į konfliktą su Briuseliu, kas iš tikrųjų silpnina Lenkijos lyderystės pajėgumą.
Antras dalykas, ne tik Lenkijos, bet ir Vengrijos situacija sukuria labai didelių problemų mums bandant kalbėti apie tolesnę Europos Sąjungos plėtrą arba kaimyninių valstybių integraciją ar tai būtų Vakarų Balkanai, ar ypač tai, kas mums svarbu – Ukraina, Moldova, Sakartvelas. Nes mes visada išgirstame labai paprastą pastebėjimą didžiosiose sostinėse: žiūrėkite, mes padarėme didžiąją plėtrą į Vidurio Europą ir Baltijos valstybes, ir dabar turime tokių problemų, kokių turime su kai kuriomis naujomis šalimis, kurios nepaiso ir teisinės valstybės principų, ir ES taisyklių. Kaip mes galime kalbėti apie tolesnę plėtrą? Taigi tas Lenkijos ir Vengrijos pasirinkimas eiti tokiu konflikto su Briuseliu, konflikto su teisinės valstybės principais keliu, savyje turi daugiau žalos, negu vien tik kalbėtum apie pačią Lenkiją ar Vengriją.
– Tai, ką jūs, kaip suprantu, girdite ir iš kitų Europos politikų, kad tai yra Rytų Europos bloko fenomenas, tų, kurie prisijungė į Europos Sąjungą po 2004 metų. Bet toks euroskepticizmas buvo ryškiai matomas ir Didžioje Britanijoje. Galbūt tai nėra išskirtinai Lenkijos, Vengrijos ar Rytų Europos fenomenas. Galbūt tai sklinda plačiau, visoje Europoje ir tai yra platesnė problema?
– Nežinau, ar čia galima taip lyginti. „Brexitą“ lėmė pačios Didžiosios Britanijos istorijos spąstai. Iš pasaulinės imperijos, per XX a. atėjus iki to, kas dabar yra Didžioji Britanija, jai buvo tikrai mentališkai sunku „būti po kažkokiu Briuseliu“. Aš, taip sakant, labai grubiai vertinu. Ir todėl ta vidinė karšta diskusija Didžiojoje Britanijoje nuo pat Margaret Thatcher laikų rodė, kad Britanijos visuomenė nesusitapatino su vieta Europos Sąjungos architektūroje. Brexitas. EPA – ELTA nuotr.
Tuo tarpu Lenkijoje ir Vengrijoje mes matome visai kitą dalyką. Mes matome Lenkijos ir Vengrijos visuomenę, kurie didžiąja dalimi yra labai stipriai proeuropiečiai, bet kartu matome valdžios institucijas, kurios renkasi sąmoningo konflikto su Briuseliu kelią. Su Sorosu, Briuseliu, ar neoliberalizmu ir taip toliau – čia yra klasikinis populizmo apibrėžimas. Tai „naujoji“ Europa yra kartu ir jaunoji Europa. Jaunos demokratijos, kurioms yra gana sudėtinga įveikti tokį jaunatviško populizmo pliūpsnį.
Bet aš galvoju, kad reikalai keisis. Toje pačioje Lenkijoje matome besivienijančią opoziciją, ateina rinkimai. Vengrijoje matome tą patį. Taip kad čia reikalai gali taisytis.
Dabar kitose Europos šalyse, taip, to euroskepticizmo kartais atsiranda ir būna nemažai. Sunku pasakyti, kur tai gali atvesti. Iš tikrųjų todėl ir reikalinga dabar vykstanti konferencija dėl Europos Sąjungos ateities. Nežinau, ar ji bus labai produktyvi, bet pats supratimas, jog reikia diskutuoti apie Europos Sąjungos ateitį, mano manymu, yra svarbus dalykas. Mums reikia aiškiau matyti tai, kokią mes norime matyti tą Europos Sąjungą. Iki šiol ji vystėsi tokiu nuosekliu keliu, nuo vienos krizės prie kitos eidama ji konsoliduodavosi tose srityse. Mano manymu, ji ir toliau taip eis, bet iškyla dideli klausimai dėl vidinės Europos Sąjungos struktūros, sprendimų priėmimo. Tai gali lemti vidinę ES krizę, kuri galbūt pastūmės pačią Europos Sąjungą greičiau ir efektyviau spręsti vidines problemas.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Įsivaizduokime situaciją. Ginkluota grupė žmonių nusprendžia, esą štai anas namas, stovįs vaizdingoje vietoje, neabejotinai priklausąs jiems. Ginkluotieji griebiasi drastiškų priemonių – jėga išveja iš ten gyvenusius šeimininkus ir įsitvirtina užgrobtoje teritorijoje. O kad būtų patogiau išlaikyti užgrobtąjį mūrą, įsiveržia dar į septynetą gretimų sodybų. Tad jau savo rankose, matematiškai skaičiuojant, neteisėtai okupavę laiko net aštuonetą ūkių.
Kokių priemonių griebiasi teisėsauga? Kaip pridera – pirmiausia derasi, kad įsibrovėliai geruoju pasitrauktų. Kaip elgiasi tarptautinė bendruomenė? Remdamasi nusistovėjusiomis taisyklėmis ji ginčija įsiveržėlių teises į namą vaizdingoje vietovėje.
Bet užpuolikai nesitraukia. Spaudoje skelbia pranešimus, esą tas gražuolis mūras jiems priklausąs, nes kažkada, maždaug prieš tūkstantį metų, ten neva klestėjusi didinga jų karalystė. Derybos neatneša jokių rezultatų. Tada teisėsauga liepia šturmuoti namus, kuriuose apsigyveno įsibrovėliai, ir juos iš ten jėga išveja. Ne tik išveja, bet likusius gyvus – areštuoja, baudžia. Juk padarytas nusikaltimas.
Štai kokia logika. Ji civilizuotui žmogui ir suprantama, ir priimtina. Visi žinome, kad nei su bankų plėšikais, nei su įkaitų pagrobėjais, nei su vagimis, nei su lėktuvą užgrobusiais teroristais niekas ilgai nesiterlioja. Derybos netrunka metų metus. Jei įstatymą pažeidusieji nenusileidžia, juos nuginkluoja jėga net tais atvejais, jei įkaitams ir aplinkiniams gresia mirtinas pavojus. Nieko nepadarysi – teisingumas privaląs triumfuoti. Kaltieji privalo sėsti į kaltinamųjų suolą.
Jei imčiau įrodinėti, esą įsiveržusiųjų į svetimus namus ne tik kad negalima jėga išvyti, bet dar privalu su jais palaikyti draugiškus santykius, teikti jiems ekonominę pagalbą, piršti įvairiausias partnersytės programas, – mane greičiausiai palaikytumėte bepročiu. Ir būtumėte teisūs.
Bet juk Lietuva, žvelgdama į Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą, elgiasi labai panašiai – kaip tas, kuriam labiau rūpi ne aukos, o agresoriaus interesai. Užuot stojusi neteisėtai Kalnų Karabachą praradusio Azerbaidžano pusėn, Lietuva visus pastaruosius tris dešimtmečius dėjosi tarsi nesuprantanti, kas čia teisus. Tiesa, visi oficialūs Lietuvos dokumentai, kaip ir tarptautiniai, surašyti teisingai – pabrėžiama, jog NATO ir Europos Sąjunga laiko Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi.
Tačiau bent jau pastarąjį dešimtmetį, kai intensyviai domiuosi šiuo konfliktu, daug kas iš mūsų politikų, žurnalistų, istorikų, keliautojų karšligiškai ieškojo ne tiesos, o argumentų, kaip būtų galima pateisinti Armėniją ir įgelti Azerbaidžanui. Kūrė keistas draugystės su Kalnų Karabacho separatistais grupes Seime, nelegaliai, apeidami Azerbaidžaną, keliaudavo į Kalnų Karabachą, kad sugrįžę iš ten galėtų piešti graudžius pasakojimus, kaip „taikūs armėnai bijo žiaurių musulmonų“. O štai noro išsiaiškinti, kaip jaučiasi iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti azeraidžaniečių pabėgėliai, nepareikšdavo. Net jei tokia proga pasitaikydavo, ja nepasinaudodavo. Omenyje turiu kolegas žurnalistus, kuriuos buvau sutikęs Baku tarptautiniuose humanitariniuose forumuose ir kurie, sugrįžę iš kelionės, nebrūkštelėjo nė vienos trumputės žinutės.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Su didžiausiu entuziazmu mes nusigriebdavome kiekvieno pranešimo, esą Azerbaidžanas naikina krikščioniškus maldos namus. O apie tai, kad, armėnų separatistams įsitvirtinus Kalnų Karabache, šiame regione nebeliko 60-ies mečečių, 473 istorinių, azerbaidžaniečiams brangių paminklų, 927 bibliotekų, saugojusių azerbaidžaniečiams brangias senoviškas knygas ir rankraščius, kad į Armėniją iš Kalnų Karabacho išvežta per 40 tūkst. vertingų azerbaidžanietiškų muziejų eksponatų, kad musulmoniškose mečetėse buvo laikomos kiaulės, – nė žodelio. Jei kalbėdavome apie žiaurumus, tai, žinoma, ieškodavome vien faktų, kaip netinkamai pasielgę „musulmonai azerbaidžaniečiai“. „Brolių armėnų“ klastų (pavyzdžiui, Sumgaito skerdynės) ir žiaurumų (sakykim, Hodžaly skerdynės) nenarpliodavome, nenagrinėdavome. Tai prieštaraudavo mūsų įsikaltai versijai, jog Armėnija – visuomet teisi, Azerbaidžanas – visuomet neteisus.
Dabar – situacija kiek kitokia. Krypsta gerojon pusėn. Štai europarlametaras Andrius Kubilius jau viešai pripažįsta, kad Armėnija padariusi klaidą, kai negrąžino Azerbaidžanui 1992 – 1994-aisiais užgrobtų septynių rajonų, niekaip nesusijusių su Kalnų Karabachu (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas).
Bet iki tikro objektyvumo – dar labai toli.
Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Diskusija. Slaptai.lt nuotr.
Yotube.com erdvėje peržiūrėjau 2020 metų spalio 2 dieną paskelbtą Lietuvos europarlamentarų Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus diskusiją dėl to, kas šiandien dedasi Pietų Kaukaze. Laida nebūtų ypatingai užkliuvusi, jei ne tas tebesikartojantis primityvus tendencingumas: nė menkiausios užuominos, kam priklausąs Kalnų Karabachas, žvelgiant tarptautinės bendrijos akimis. Tarsi NATO ir ES nebūtų suformulavusi nuomonės, jog Kalnų Karabachas yra ne Armėnija, o Azerbaidžanas. Žinoma, europarlamentas A.Kubilius turįs teisę Kalnų Karabachą vadinti armėniškuoju. Tokios demokratijos taisyklės. Bet oficialiame videokomentare, paženklintame Europos Parlamento logotipais, nė sykio nepaminėti, kokia oficiali tarptautinės bendrijos pozicija dėl Kalnų Karabacho, – mažų mažiausiai neetiška, netaktiška.
Beje, jei ankstesniame savo tekste „Ką pasakė ir ką nutylėjo europarlamentaras Andrius Kubilius“ daugiausia dėmesio skyriau buvusio premjero pasisakymams dėl konflikto Pietų Kaukaze, šį sykį dėmesį patraukė tarsi užkeikimas kartojama europarlamentarės R.Juknevičienės nuomonė, esą visus konfliktus narplioti privalu tik taikiomis priemonėmis. Ką tuo norima pasakyti – Azerbaidžanas pasielgė neteisingai, po beveik tris dešimtmečius trukusių beviltiškų derybų jėga susigrąžindamas savas žemes? O kur, jei bent jau apsimetame esą objektyvus, priešinga nuomonė, girdi, teritorinius konfliktus taikiomis priemonėmis išlukštenti dažniausiai neįmanoma? Kur buvusio Vladimiro Putino patarėjo, nūnai JAV Katono instituto vyriausiojo analitiko Andrejaus Ilarionovo analizė (Echo Moskvy), jog teritoriniai ginčai be karinės jėgos neišnarpliojami, nes tokia žmonių prigimtis?
Keisčiausia, kad europarlamentarė R.Juknevičienė, drauge su kolega A.Kubiliumi liaupsindama „taikias priemones“, tarsi nepastebėjo, jog pati sau prieštarauja, prisimindama Serbijos ir Kosovo konfliktą. Juk šis susidūrimas taip pat nebuvo išspręstas be kraujo praliejimo. Serbai ir albanai buvo sutaikyti (jei tikrai sutaikyti) grubiomis karinėmis priemonėmis. Tuo konkrečiu atveju po gausių ultimatumų Amerika griebėsi tarptautinio policininko veiksmų. Grubių veiksmų. Beje, man, anuomet redagavusiam karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su tuometiniu krašto apsaugos ministru Linu Linkevičiumi teko aplankyti ten dislokuotus Lietuvos taikdarius. Net buvome supažindinti su Balkanų regione įkurtos amerikiečių karinės bazės vadu. Savo akimis mačiau, kokia įspūdingai didelė, kokiais moderniausiais ginklais apginkluota buvo toji amerikiečių bazė. Jei ne į Balkanus mesti amerikiečių kariškiai, serbai su albanais iki šiol pjautųsi, o Vokietijos ir Prancūzijos vadovaujama Europos Sąjunga beviltiškai skėsčiotų rankomis. Įsidėmėkime: pirmiausia buvo karas, ir tik po to įsivyravo taika (bent jau sąlyginė).
Jau tada Europos Sąjunga pademonstravo nesugebanti nutraukti serbų ir albanų priešpriešos dėl Kosovo. Tai padarė Vašingtonas. Pirmiausia – bombardavo, sprogdino, šaudė, ir tik paskui siūlė ekonominę pagalbą, kad abi nesutariančios tautos mieliau rinktųsi prekybą nei apkasus. Nemanau, kad šiandien būtų kas nors kardinaliai pasikeitę. Europos Sąjunga buvo ir tebėra nepajėgi užgesinti įsiplieskusių konfliktų nei savo teritorijoje, nei, tuo labiau, Pietų Kaukaze. Per silpna, per daug ištižusi, per daug susiskaldžiusi. Lietuvos europarlamentarai labai naivūs manydami, esą ES, jei tik susiimtų, jei tik norėtų, galėtų žaisti kur kas rimtesnius geopolitinius žaidimus.
Tad europarlamentarės R.Juknevičienės kartojimus, esą Gordijo mazgą dėl Kalnų Karabacho išnarplioti buvo leistina „tik taikiomis priemonėmis“, aš supantu kaip dar vieną subtilų mėginimą sumenkinti Azeraidžaną. Suprask, jis neturėjo teisės kariauti.
Rasa Juknevičienė, europarlamentarė. Slaptai.lt nuotr.
Kaip bebūtų liūdna, tame youtibe.com paskelbtame videointerviu esama ir daugiau keistų užuominų. Europarlamentarė R.Juknevičienė užsimena, kad galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šį sykį armėnų interesų negynė, nes troško pakenkti demokratišku būdu į valdžią atėjusiam ir neva korupcionieriais politikais atsikratyti besistengiančiam Nikolui Pašinianui? Leiskite nuoširdžiai nusistebėti: N.Pašinianas – tikras, nuoširdus demokratas?
O jei N.Pašinianas – net demokratiškiausias žmogus pasaulyje, nereikia į vieną krūvą suplakti skirtingų temų: šalies santvarkos ir šalies teritorinio vientisumo taisyklių. Jei Aliaksandras Lukašenka – štai koks baisus, ar tai reiškia, kad Lietuva ar kuri nors kita valstybė turinti teisę iš Baltarusijos atimti, sakykim, Gardiną ir Lydą? Jei Italiją beveik tris dešimtmečius valdė „didysis demokratas“ Silvijo Berluskonis, ar tai suteikė teisę kaimyninėms šalims iš italų atimti bent vieną itališką regioną?
Verčiau tegul politikė prisimena, kaip 2012-aisiais, būdama krašto apsaugos ministre, su Armėnija atnaujino susitarimą dėl dvišalio bendradarbiavimo gynybos srityje? Juk visi draugystės būdai su Armėnija – įtartini, mat ten dislokuota Rusijos karinė bazė. Leiskite paklausti, kaip į NATO ir ES besiorientuojančiai Lietuvai šovė į galvą pasirašyti bendradarbiavimus su šalimi, kurioje šeimininkauja galinga karinė rusų grupuotė?
Analizuodamas to meto spaudą aptikau pranešimų, kad Lietuva pasižadanti pagelbėti Armėnijai mokslo srityje – leis armėnų kariškiams įgyti patirties Lietuvos karo akademijoje Vilniuje ir Baltijos gynybos koledže Tartu mieste. Gal ir gražu. Bet kokios garantijos, kad tie armėnų karininkai, kurie studijavo Lietuvos karo akademijoje ir Baltijos gynybos koledže, nesuteikė išsamių ataskaitų apie Lietuvos karines struktūras Rusijos žvalgyboms?
Ano meto spauda cituoja ir tokius žodžius, priskiriamus tuometinei krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei: „šitas vizitas buvo didžiulis Armėnijos interesas. Jie dėjo visas pastangas, kad jis įvyktų“. Gal europarlamentarė R.Juknevičienė galėtų bent šiandien smulkiau paaiškinti, koks gi tuomet buvo Lietuvos interesas bičiuliautis su Rusijos karinę bazę turinčia Armėnija ir tuo pačiu erzinti NATO struktūrose didžiulią įtaką turinčią Turkiją?
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
Taip pat džiaugčiausi, jei europarlamentarė R.Juknevičienė patikslintų sakinį, esą „Armėnija dėjo visas pastangas, kad Lietuva su ja atnaujintų dvišalį bendradarbiavimą gynybos srityje“. Šis klausimas – ypač svarbus, nes, Lietuvos požiūriu, tuometinė Armėnijos valdžia, įskaitant prezidentą Seržą Sargsianą, tikrai nebuvo laikoma nei demokratiška, nei padoria, nei provakarietiška.
Žodžiu, tendencingumų – vis dar daug. Pavyzdžiui, LRT laidoje („Kultūringai su Nomeda“) kalbėjo fotografas Vidmantas Balkūnas, tas pats, kuris neseniai keliavo po Kalnų Karabachą ir Lietuvos spaudoje paskelbė šūsnį fotografijų, kaip kenčia armėnai nuo Azerbaidžano karinių operacijų. Kalbinamas Nomedos Marčėnaitės jis prasitarė, esą konflikte dėl Kalnų Karabacho – ne viskas taip paprasta. Dėl Rusijos ir Ukrainos konflikto – viskas aišku. O dėl Kalnų Karabacho – gal būt ir vieni truputį teisūs, ir kiti.
Demokratinėje visuomenėje tokią nuomonę dera gerbti. Ir vis tik kas gi čia neaiškaus, jei tarptautinė bendruomenė gerbia šalių teritorinį vientisumą, pripažindama Kalnų Karabachą esant neatskiriama azerbaidžanietiška teritorija, jei Kalnų Karabacho atskira nepriklausoma valstybe nepripažįsta net pati Armėnija??
Belieka viltis, kad naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis dabos ne vien Armėnijos, bet ir Lietuvos ir jos sąjugininkės NATO aljanse Turkijos interesus.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Džojos Barysaitės (Seimo kanceliarija) nuotr.
Pirmosios gyventojų apklausos po Seimo rinkimų rodo, kad konservatorių pergalė gyventojams didesnės euforijos nesukėlė. Lyginant su „valstiečių“ populiarumo proveržiu iškart po Seimo rinkimų 2016 metais, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) išlaikė panašų populiarumo lygį kaip ir iki parlamento rinkimų rudenį.
Šį kartą, skirtingai nei prieš ketverius metus, valdžios pasikeitimas vyko per valstybę užklupusią pandemijos sukeltą krizę. O tai konservatoriams nėra naujiena. 2008 metais prasidėjus finansų krizei po Seimo rinkimų Vyriausybės kontrolę į savo rankas perėmė Andrius Kubilius ir per ketverius metus, priimdamas nepopuliarius sprendimus, „sudegino“ tiek savo, tiek ir partijos populiarumą. Ar gresia panašus likimas ir Ingridai Šimonytei bei jos Ministrų Kabinetui, ekspertų nuomone, yra dar per anksti sakyti, nors prielaidų, kad šį kartą viskas gali susiklostyti ir kitaip, jiems pavyko surasti.
Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu lapkričio 6-30 dienomis atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, partiniuose reitinguose lyderystę užtikrintai išlaiko Seimo rinkimus laimėjusi TS-LKD. Palaikymą Gabrieliaus Landsbergio vedamiems konservatoriams deklaravo 15,5 proc. šalies gyventojų.
Už jų nugarų lieka gausiausia opozicinė partija – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Pasibaigus Seimo rinkimams Ramūno Karbauskio vedamus „valstiečius“ remia lygiai 13 proc. piliečių.
Konservatorius Andrius Kubilius. LRS nuotr.
Toliau rikiuojasi valdančiosios koalicijos sudėtyje esančios liberalios partijos: Viktorijos Čmilytės-Nielsen pirmininkaujamas Liberalų sąjūdis (8,8 proc.) ir Aušrinės Armonaitės vedama Laisvės partija (7,7 proc.).
Daugiau nei 5 proc. palaikymą reitingų lentelėje turi dar dvi politinės jėgos, kurioms pavyko patekti į Seimą ir suformuoti frakcijas.
Penktoje reitingų lentelės vietoje atsidūrė smulkiausią frakciją tarp opozicinių jėgų turinti Darbo partija. Tai, kad simpatizuoja Viktoro Uspaskicho vadovaujamiems „darbiečiams“ prisipažįsta 7,2 proc. respondentų. Kiek mažesnį palaikymą turi opozicijoje likę Gintauto Palucko vedami Lietuvos socialdemokratai. Juos, lapkričio mėnesio duomenimis, rėmė 6,4 proc. gyventojų.
Toliau reitingų lentelėje paminėtos politinės partijos į Seimą per spalį vykusius rinkimus nepateko. Tačiau kai kurioms iš šių partijų Seime atstovauja vienmandatėse išrinkti parlamentarai.
Pareiškimus apie esą nesąžiningus Seimo rinkimus deklaravusio Valdemaro Tomaševskio vadovaujamą Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) vis dar remia 3,2 proc. respondentų. Už šios partijos – didelių ambicijų turėjusi, tačiau į Seimą nepatekusi, vadinamoji „trijų muškietininkų“ Laisvės ir teisingumo partija. Šį Remigijaus Žemaitaičio pirmininkaujamą darinį palaiko 2,9 proc. piliečių.
Reitingų lentelės gale – Seime nė vieno atstovo nebeturinti Naglio Puteikio vadovaujama Centro partija – tautininkai (1,7 proc.). Galiausiai sąrašą užbaigia buvusi valdančioji Gedimino Kirkilo „socialdarbiečių“ partija. Pastarąją lapkričio mėnesį palaikė 1,3 proc. gyventojų. Tiesa, nors „socialdarbiečiai“, kaip ir LLRA-KŠS, Seimo rinkimuose 5 proc. barjero ir neperkopė, po 3 mandatus iškovojo vienmandatėse apygardose šioms partijoms atstovavę politikai.
„Baltijos tyrimų“ duomenimis, už kitas rinkimuose dalyvausiančias partijas ketino balsuoti mažiau nei vienas procentas respondentų.
Tuo tarpu trečdalis (31,7 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Lyginant su apklausa prieš 3 mėnesius, neapsisprendusių ar neketinančių dalyvauti Seimo rinkimuose gyventojų padaugėjo 5 procentiniais punktais.
Ekspertai komentuodami pirmuosius partijų reitingus po Seimo rinkimų atkreipia dėmesį į tai, kad konservatoriai į valdžią vėl grįžta, kai valstybė yra patekusi į gilią krizę. Viena vertus, pažymi „Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė, bent jau vienu aspektu porinkiminė visuomenės reakcija į konservatorių pergalę yra identiška tai, kuri kilo 2008 m., kai Seimo rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vedama Tėvynė sąjunga. Kita vertus, tai nebūtinai reiškia, kad COVID-19 krizė sudegins I. Šimonytės populiarumą ir įšaldys partijos elektorato augimo perspektyvas.
Tiek I. Šimonytė, o ir pati partija, sako R. Ališauskienei antrinanti Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė, turi įgijusi svarbios patirties suvaldant krizes. Politologė Rima Urbonaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visgi „Baltijos tyrimų“ vadovė pažymi, kad visuomenės pirmosios reakcijos po Seimo rinkimų skiriasi nuo tų, kokios buvo 2016 m. laimėjus „valstiečiams“.
„Anksčiau laimėjusių partijų reitingas po rinkimų pašokdavo. Pavyzdžiui „valstiečių“ reitingas po Seimo rinkimų 2016 m. buvo ganėtinai išaugęs. Bet ir tuomet, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vedami konservatoriai, kažkokio atsiplėšimo nuo konkurentų nebuvo. Konservatorių yra kitokia specifika. Jų elektoratas lojalus ir sutelktas, tačiau jų yra tiek, kiek yra“, – Eltai teigė R. Ališauskienė.
Kitaip tariant, sutiko sociologė, didesnio porinkiminio entuziazmo konservatorių atžvilgiu nematyti pirmiausiai dėl to, kad rinkimus laimėjo partija, turinti beveik „nepramušamas“ stiklines lubas.
„Tiesiog pas juos neateina rinkėjų iš kairės“, – teigė „Baltijos tyrimų“ vadovė.
Ir ji nesiryžo spėliot,i ar COVID-19 sukeltos problemos, kurias partija turės parodyti jau artimiausiu metu, gebanti spręsti, sudarys galimybes tas stiklines lubas „sudaužyti“.
„Kol kas labai sunku pasakyti, kol jie nepradėjo dirbti. Todėl būtų sunku spėlioti“, – sakė R. Ališauskienė.
Pasak jos, dinamika, kurią turi koronaviruso sukelta krizė, apsunkina galimybes prognozuoti ilgesnio laikotarpio populiarumo perspektyvas partijai. R. Ališauskienės teigimu, geras pavyzdys yra tai, kaip pandemijos sukeltos krizės kontekste keitėsi „valstiečių“ palaikymas. „Baltijos tyrimų” direktorė Rasa Ališauskienė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Jei žiūrėtume į pavasarinę situaciją, tai „valstiečių“ vertinimai pakilo per pavasarinį karantiną. Priminsiu, kad 2020 metų pradžioje jų situacija atrodė labai blogai. Buvo net keliamas klausimas, ar jie apskritai pateks į Seimą. Bet pavasarį jų palaikymas išaugo, tačiau po kurio laiko vėl ėmė prastėti. Todėl šiuo atžvilgiu svarbiausias klausimas yra, kokių priemonių bus imtasi ir kaip jos veiks, kokia pagaliau situacija bus su ekonomika. Juk yra visas paketas sričių, ne tik sveikata“, – aiškino R. Ališauskienė.
Tuo tarpu Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigė neatmetanti galimybės, jog koronaviruso sukelta krizė už valstybės vairo stojusiems konservatoriams paliks kiek kitokius įspaudus nei paliko finansų krizė A. Kubiliaus Vyriausybės veiklos laikotarpiu.
„Jei užsikrėtimų ir mirčių skaičiai pradės mažėti ir valdantieji parodys, jog vis dėlto geba valdyti situaciją, visuomenės reakcija, tikėtina, bus pozityvi. Nepaisant to, kad galbūt tos reguliuojančios ar draudžiančios priemonės bus ir griežtesnės“, – sakė R. Urbonaitė.
Politologės manymu, apskritai visuomenė gali sulaužyti kai kuriuos viešojoje erdvėje prigijusius stereotipus apie konservatorius. Kaip viena iš tokios galimybės prielaidų, svarsto R. Urbonaitė, yra tai, kad premjerė I. Šimonytė, ko gero, suprato ir pasimokė iš A. Kubiliaus padarytų klaidų ankstesnės krizės metu.
Todėl MRU dėstytoja neatmetė tikimybės, kad sėkmingas COVID-19 krizės valdymas ir sustyguota bei empatiška dešiniųjų komunikacija su visuomene, gali konservatorių palaikytojų gretas net išplėsti.
„Aš manau, kad jie gali pasiųsti neblogą žinią apie save, sukurti pozityvesnį paveikslą, jei tik sugebės parodyti kompetenciją ir tinkamai komunikuos. Deja, bet kadenciją baigę valdantieji, akivaizdu, kad kai kuriuos apdovanojimus išsidalino gerokai anksčiau laiko ir paskutinės savaitės ne vieną galėjo nuvilti. Todėl bent kiek palenkti į savo pusę daugiau žmonių konservatoriai turi visus šansus. Nesakau, kad greitai galima papildyti savo rinkėjų gretas, bet, manau tai yra galimybė pradėti kurti kitokį savo įvaizdį. Ir tai priklausys nuo jų pačių veikimo. Valdžia suteikia daug galimybių tiek pagerinti savo įvaizdį, tiek jį ir sugadinti.“, – sakė ji.
S. Skvernelis turi gerų šansų tapti ryškiausia centro kairės politine figūra
Visgi COVID-19 krizė, neabejojo R. Ališauskienė, bus tikras išbandymas I. Šimonytės Ministrų Kabinetui. Didžiausios apkrovos ir visuomenės dėmesys bent jau artimiausiu metu teks ne tik premjerei, bet ir sveikatos apsaugos ministrui Arūnui Dulkiui, ekonomikos ir inovacijų ministrei Aušrinei Armonaitei. Todėl, tęsė „Baltijos tyrimų“ vadovė, tik naujosios Vyriausybės priimti sprendimai parodys, kiek ir ar apskritai išsilaikys visuomenės pasitikėjimas naujosios valdžios lyderiais.
Kita vertus, akcentavo R. Ališauskienė, klausimą galima kelti ir dėl premjero pareigas baigusio Sauliaus Skvernelio politinės ateities bei svorio.
Sociologės manymu, ekspremjeras turi puikių galimybių įsitvirtinti kaip ryškiausia centro kairės politinė figūra. Tačiau viskas priklausys nuo to, kiek į opoziciją nublokštas S. Skvernelis pats norės būti aktyvus.
„Aš manau, kad Skvernelis išliks matomas politikas. Jis veikia labiau centro kairės pusėje. Todėl jei žiūrėtume į tai, su kuo jis konkuruoja, pamatysime, kad jis didelių konkurentų centro kairėje neturi. Paluckas po truputėlį dingsta, o daugiau nėra su kuo konkuruoti. Skvernelis centro kairėje yra labiausiai matomas ir atsimenamas. Tačiau viskas priklausys nuo to, kiek jis bus aktyvus ir kiek norės būti matomas“, – apibendrino R. Ališauskienė.
Apklausa vyko 2020 m. lapkričio 6–30 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausti 1004 Lietuvos gyventojai (nuo 18 metų), apklausa vyko 113 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Andrius Kubilius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius parlamentinio Užsienio reikalų komiteto (AFET) sprendimu tapo nuolatiniu pranešėju Rusijos klausimais. EP Nuolatinių pranešėjų statusas yra ypatingas tuo, kad europarlamentarai, paskirti tokioms pareigoms, visos kadencijos laikotarpiui tampa atsakingais už Europos Parlamento pozicijos formulavimą paskirtoje tematikoje.
Europarlamentaras A. Kubilius, tapęs Nuolatiniu pranešėju Rusijos klausimais, formuluos Europos Parlamento poziciją ir požiūrį į tai, kas vyksta Rusijoje, taip pat rengs pranešimus, rezoliucijas, specialius klausymus, skirtus Rusijos reikalams.
Iki šiol Europos Sąjungos Rytų Partnerystės politika yra viena iš svarbiausių temų Europos Parlamente, kurioje dirba A. Kubilius.
Europarlamentaras vadovauja EURONEST Parlamentinei Asamblėjai, kurios svarbiausia veiklos sritis – permainos Rytų Partnerystės šalyse, taip pat ir Baltarusijoje. Rytų Partnerystės šalys (Baltarusija, Ukraina, Moldova, Sakartvelas, Armėnija, Azerbaidžianas) yra geopolitiškai svarbi Europos kontinento dalis, įsiterpusi tarp Europos Sąjungos ir Rusijos.
Pasak EP nario, jam politinių atsakomybių Europos Parlamente išsiplėtimas ir į Rusiją yra natūralus, tačiau šiek tiek netikėtas:
„Mano kritiškas požiūris į Kremliaus režimą yra seniai susiformavęs ir nesikeičiantis. Jo neslepiu ir Europos Parlamente – dar praėjusiais metais savo aktyvią veiklą pradėjo mano inicijuotas neformalus „Europietiškos Rusijos draugų forumas“, kuriame kartu su Rusijos opozicijos atstovais bei ekspertais diskutuodavome, kada ir kaip ir Rusijoje prasidės tokios permainos, kokios dabar vyksta Baltarusijoje“, – sako A. Kubilius.
„Iki šiol atrodė, kad „senoji Europa“ į Rusiją turi kitokį požiūrį nei mes, „naujoji Europa“. Todėl buvau maloniai nustebintas, kai Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos vadovybė pasiūlė man eiti tokias svarbias ir atsakingas pareigas, susijusias su Rusijos reikalais, – teigia A. Kubilius. – Rusija, kaip žinome, yra šalis, kuri „nuobodžiauti“ niekada neleidžia: vien tik pastaruoju metu – nuo Aleksejaus Navalno apnuodijimo iki nesustojančių protestų Chabarovske. Mano įsitikinimu, Europos Sąjunga privalo turėti žymiai aiškesnę geopolitinę strategiją dėl Rusijos, kurioje „baltarusiškos permainos“ gali prasidėti taip pat staiga ir netikėtai, kaip kad prasidėjo ir pačioje Baltarusijoje. Tokios strategijos ir sieksime“.
Jau antradienį A. Kubiliaus siūlymu Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto (AFET) posėdyje buvo išklausyta informacija apie galimybes atlikti objektyvų tarptautinį Rusijos opozicijos lyderio A. Navalno apnuodijimo istorijos tyrimą.
Sutarta, kad viename iš artimiausių komiteto posėdžių šie svarstymai bus pratęsti.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Keistokai skamba buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrės Ingridos Šimonytės pavirkavimai dėl dabartinės Vyriausybės „išlaidavimo“ ir valstybės skolos augimo. Negi ši garbinga ponia mano, kad nebūtina padėti žmonėms ir verslui atsigauti po pandemijos sukelto smūgio ekonomikai? O gal ji tiesiog viską matuoja pagal savo kurpalį ir, jei tik galėtų, tai ir vėl pradėtų „veržti diržus“, mažinti pensijas ir didinti mokesčius – kaip tai darė per 2008-2009 metų krizę?
Deja, jai vadovaujant, valstybės skola išaugo dvigubai. Įsigilinkime į skolinimosi mastus – išaugo ne ketvirtadaliu, ne puse, kas ir taip jau būtų labai daug, o 2 kartus! Be to, prie šito ji dar „padovanojo“ mums porą milijardų (!) papildomų palūkanų, nes skolinosi itin neatsakingai. Tai dabar pasakykite, kaip būtų galima pavadinti valdžią, kuri šitaip tvarkėsi su mūsų valstybe ir visų mūsų ateitimi. Nesugebančia? Neatsakinga? Kvaila? O gal priešingai – labai gudria savanaude, piktnaudžiavusia tautos suteiktais įgaliojimais?..
Ir dabar po štai tokio „ūkininkavimo“ konservatoriai su liberalais dar drįsta koneveikti vyriausybės veiksmus, kurių tikslas – gaivinti sunkioj padėtyj atsidūrusį šalies ūkį. Susidaro įspūdis, kad kritikuojama vien dėl kritikos ir kad tie patys veiksmai būtų vertinami diametraliai priešingai, jei valdžioje būtų konservatoriai ir tuos veiksmus siūlytų patys.
Ingrida Šimonytė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tačiau konservatorių taktika šiomis sudėtingomis aplinkybėmis bent jau aiški: neturėdami ką pasiūlyti, jie puola kitus ir taip bando sudaryti įspūdį, kad rūpinasi valstybe, o ne savo vieta Seime. Sunkiau suprasti valdančiosios daugumos tylėjimą ar nerišlų veblenimą į juos nukreiptos kritikos kontekste: juos atakuoja visi, kas netingi, o jie net nesugeba paaiškinti žmonėms esminių dalykų. Vienas jų – kad mūsų (turiu mintyse Vakarų civilizaciją) ekonomikos modelis yra sukonstruotas taip, jog be vartojimo ekonomika neišvengiamai pradeda stagnuoti. Ir kad būtent šito principo nesuvokiančių A. Kubiliaus, I. Šimonytės ir kitų konservatorių veiksmai 2009 metais žmones ir privedė prie skurdo (nes buvo totaliai „karpomos“ žmonių pajamos, taigi, ir mažinamas vartojimas, užuot jį skatinus). Būtina galų gale paneigti tą jų daugeliui į galvą įkaltą melą, kad jie tada susitvarkė su krize. Nieko jie nesusitvarkė, o tiesiog praskolino valstybę, išaugindami skolą dvigubai, ir nuskurdino 2/3 Lietuvos gyventojų. Jie sukėlė tokį skurdo cunamį, susidoroti su kuriuo buvo bejėgės po jų buvusios valdžios, nes tam ištaisyti prireiks ištisų dešimtmečių. Todėl reikėtų jiems tai nuolat viešai priminti ir patarti kuo dažniau prikąsti liežuvį, nes kam jau, o jiems tai jau tikrai nėra kuo girtis prieš mūsų visuomenę.
Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Galiu nemokamai patarti opozicijai, kur ji galėtų pasireikšti labiau sėkmingai – jeigu ji tikrai nori įrodyti Lietuvos žmonėms, kad sąžiningai siekia mums visiems tik gero. Tegul ji paragina iš letargo miego pakilusias specialiąsias tarnybas (STT, FNTT ir kt.) susitelkti ir netrukdyti valstybės institucijoms realizuoti šiaip jau tikrai geros Vyriausybės iniciatyvos – gelbstint ekonomiką, investuoti 6,5 milijardo eurų. Paaiškinu: aš neagituoju leisti nebaudžiamai vogti, nes tai, deja, ir šiaip jau įprasta. Aš kviečiu paskelbti viešą memorandumą, kad jie netrukdys verslui ir žmonėms greitai gauti (jau vakar reikalingą) pagalbą ar subsidijas ir nereikalaus perteklinių biurokratinių pažymų pažymėlių, kad, neduok Dieve, kam nors atėjus tikrinti, būtų kuo prisidengti it figos lapu. Būtina viešai ir aiškiai pasakyti, kad vadovai ar asmenys, neteisėtai pasinaudoję šia parama, vėliau patikrinus bus būtinai nubausti. Kodėl to reikia? Vyriausybė kartu su Seimo valdančiąja dauguma padarė tikrai gerą darbą, surasdama dabar taip būtinus resursus. Tačiau aiškiai matome, kad mūsų biurokratiška tvarka baigia šias iniciatyvas paversti niekalu. Valstybės tarnautojas ar vidurinės grandies vadovas valdiškoje įstaigoje dreba, kad tik nesąmoningai nepadarius klaidos ar pažeidimo, nes tau iš karto uždės antrankius – kaip taisyklė dar ir prieš TV kameras. Taip specialiosioms tarnyboms kvėpuojant valdininkams į pakaušį (užuot gaudžius tikrus „žulikus“), stagnuoja visas procesas. Ir atsakykite sau, kur gi įvyksta tikrasis nusikaltimas. Gal būtent per stropus gąsdinimas būsimomis sankcijomis ar jau ir jų taikymas bei to išauktas visokių perteklinių garantijų reikalavimas ir yra antivalstybinė veikla? Dar kitaip vadinama sabotažu?
Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.
Juk kaip paaiškinti subsidijų patalpų nuomininkams skyrimą su sąlyga, kad nuomos sutartis būtinai turi būti įregistruota Registrų centre? O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad bent pusė šia lengvata nepasinaudos. Nes, visų pirma, Registrų centras registruoja tik patalpas, turinčias kadastrinį numerį. Praktiškam žmogui suprantama, kad prekybos centrai, kurie yra pagrindiniai patalpų nuomuotojai smulkiam verslui, tikrai tokių veiksmų nėra atlikę. Norint tai padaryti, dabar reikia laukti eilėje į Registrų centrą ne mažiau dviejų savaičių – lygiai tas pats norint gauti konsultaciją „Invegoje“. Visus tokius pavyzdžius čia neįmanoma išvardinti, nes pavargsite skaityti. Tačiau būtent šios tarsi ir „smulkmenos“ ir sukelia patį didžiausią ir teisėtą tų darbuotojų pasipiktinimą. Ir, kas blogiausia, žlugdo geras valdžios iniciatyvas.
Yra ir dar viena labai rimta, ir ne tik šios, bet ir kitų vyriausybių bėda, sakyčiau, virstanti valstybės nelaime, – tai bene didžiausios jau minėtos pagalbos verslui dalies nukreipimas per bankus. Visi, kas mąsto, jau seniai įsitikinę, kad bankai savo biurokratija jau pralenkė ir valdžios biurokratus. Bankai per šią visų nelaimę tik pasipelnys ir, be to, nukreips pagalbą ne ten, kur labiausiai reikia, o ten, kur jie norės. Jų niekas nekontroliuoja, jie elgiasi, kaip nori, ir Lietuvos valstybės ekonomikos nuosmukis juos mažiausiai jaudina, nes jie tarnauja savo valstybėms (nes visi didieji bankai ne Lietuvos). LR Prezidentas iškėlė bene aiškiausią ir svarbiausią iniciatyvą, kad dabar verkiant Lietuvai reikia valstybinio komercinio banko. Ir jeigu mūsų finansų ministras mažiau rūkytų, o daugiau mastytų, tai ne arogantiškai šią galimybę neigtų (kaip tai daro jo buvęs darbdavys Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas), o kartu su juo, atsiraitoję rankoves, kibtų tokį banką kurti. Gal bent tai išpirktų jų iki šiol buvusį neveiklumą, ypač turiu mintyse Lietuvos banką.
Lietuvos bankas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tai labai svarbūs, tiesiog neatidėliotini dabartinio laikotarpio darbai. O jeigu pažvelgtume bent kelerius metus į priekį, neišvengiamai prieitume prie būtinybės pradėti tartis dėl ekonominės valstybės sistemos pertvarkymo iš pagrindų. Manau, ši krizė labai akivaizdžiai pademonstravo, kad išgirtoji laisvoji rinka patyrė visišką fiasko. Juk ne valstybė, ne ministerijos perka dezinfekantą ar veido kaukes bei kitas sanitarines priemones – tuo turėtų aprūpinti rinka. O kur ji buvo, kai mums to gyvybiškai prireikė? Ir ką padarė privatininkai, atėjus nelaimei? Ogi dešimteriopai iškėlė deficitu tapusių apsaugos priemonių kainas! Taip kad reikalinga esminė kai kurių mums kaip dogma kalamų tiesų revizija. Būtinas geranoriškas (nors tuo sunku patikėti) dialogas apie mišrios ekonomikos – privačios ir valstybinės – teisę egzistuoti bei vartotojiškos ekonomikos modelio atsisakymą. Bet kadangi tai – svarbi ir plati tema, apie ją pakalbėsime kitą kartą.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Europos Parlamento (EP) narys Andrius Kubilius penktadienio rytą Žinių radijo laidoje „Opozicija“ sakė, kad jam vis labiau atrodo, jog Lietuvos valdžia, vis pratęsianti karantiną, dabar jau naudojasi pasitaikiusia proga ir ruošiasi artėjantiems Seimo rinkimams.
Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovo teigimu, didžiausios grėsmės akivaizdoje buvo gana aišku, kodėl tai yra daroma. Pagyręs dabartinę valdžią, kad ji įvedė karantiną, jis pastebėjo, kad dabar kyla vis daugiau klausimų. „Karantinas yra karantinas, reikia labai aiškiai suprasti, koks yra karantino tikslas. Jo tikslas visoje Europoje ir Lietuvoje – neleisti pandemijos pikui užaugti iki to, kad ligoninės būtų perkrautos, kad nebūtų to, kas buvo Italijoje ar Ispanijoje… Bet dabar aš matau sveikatos apsaugos ministro psichologinį pomėgį toliau reguliuoti ir tie reguliavimai prasilenkiantys su sveiku protu“, – tikino jis.
Panašu, kad europarlamentaras Andrius Kubilius teisus.
Štai pažvelkime, ką turime per truputį daugiau, negu du mėnesius. Gegužės 13 d. patvirtintų ligos atvejų skaičius konkretiems žmonėms: 1505, sergančių žmonių skaičius: 537, mirusių nuo COVID-19 žmonių skaičius: 54, pasveikusių žmonių skaičius: 908. O dabar paklauskime, kiek per du mėnesius iš viso numirė žmonių. Statistika sako, kad per visus 2018 m. iš viso mirė 39,6 tūkst. žmonių. Galima spėti, kad daugiausiai – nuo ligų, Per du mėnesius – papildomai prie tų 54 virusinių vidutiniškai būtų 6 600 tragedijų. Vargu ar 2020 m. mirusių statistika labai skirtųsi nuo 2018 metų.
Gaila, nepateikia savo statistikos psichiatrinės ligoninės (bent aš nepastebėjau).
Apie ekonomikos susitraukimo pasėkmes, visų pirma – bedarbystę, aš net nekalbu.
Tai ar ne geriau nors pabandyti atleisti vadžias ir leisti žmonėms dirbti įprastus darbus? Jau žinodami pavojus, jie patys stengsis minimizuoti kontaktus, reikalui esant nesiliaus ir antveidžius nešioti, o apie muilą ir rankas aš net nekalbu. Apie 250 tūkst. nedirbančių pensininkų ir invalidų galėtų vadovautis dabartinėmis Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijomis, iš kurių pagrindinė – daugiau sėdėti namuose (ką padarysi) ir maksimaliai saugoti save ir aplinkinius nuo saves.
Apsauginės kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Tiesa, reikia pagalvoti apie Seimo narius pensininkus, kurių atžvilgiu, deja, koronavirusui 62 Konstitucijos straipsnis “Seimo nario asmuo yra neliečiamas…” negalioja. Gal būt, jiems reikėtų Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtinti galimybę karantino metu dalyvauti Seimo veikloje nuotoliniu būdu?
Reikia pagaliau ryžtis išspręsti moralinę dilemą. Ar nedidelis mirusių nuo viruso skaičius, pats skaičius, tegul ir kažkiek didesnis, negu iki šiol, jei bus leista žmonėms grįžti prie ankstesnių užsiėmimų, bet nepalyginamas su visų mirčių skaičiais, yra vertas kitokios, ypatingos, užuojautos? Bet kokia mirtis, nesvarbu dėl ko, yra tokia pati tragedija mirusiojo (tarkime, nuo vėžio, ar nuo gripo viruso sukeltos sveikatos komplikacijos), ar žuvusio, ar nužudyto, – artimiesiems ir draugams.
Lietuvos politika vis labiau primena vaikų žaidimus. Slaptai.lt nuotr.
Kitą savaitę, rugsėjo 20-ąją, Seimas ketina svarstyti, ar sudaryti laikinąją tyrimo komisiją „dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams“.
Antradienį parlamentarai po pateikimo „palaimino“ tokios komisijos sudarymą. Už tai siūlantį Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės pateiktą nutarimo projektą po pateikimo balsavo 63 Seimo nariai, prieš buvo 25, susilaikiusių nebuvo.
Kritikuodamas naują parlamentinį tyrimą konservatorius Andrius Kubilius sakė, kad nutarta sudaryti komisiją konservatoriams tirti. „Atsiminkite, kai baimė pradeda valdyti tai yra blogai“,- sakė jis.
Ekspremjeras klausė, kodėl bus tiriamas 8 metų laikotarpis, o ne pvz. nuo Kovo 11-osios?
„Kokiame parlamente jus tokius fokusus matote?“, – piktinosi konservatorius Kęstutis Masiulis.
Pasak A. Širinskienės, pasirinktas tyrimo laikotarpis yra pakankamai didelis – 2008-2016 metai. „Tai laikotarpis, kada kūrėsi prielaidos suklestėti stambioms verslo grupėms, tarp jų „MG Baltic“,- sakė ji.
Seimo narys konservatorius Mykolas Majauskas suabejojo, ar tokie tyrimai duos realią naudą gyventojams.
„Tokie tyrimai leidžia visuomenei žinoti, kaip vyksta politiniai procesai, kurie ne visada vyksta skaidriai ir švariai kaip mums norėtųsi. Realią naudą gaus visuomenė“, – tvirtino A. Širinskienė.
Seimo narys socialdemokratas Juozas Olekas, kai kurie konservatoriai ir Mišrios Seimo narių grupės atstovai užsiminė, kad tyrimo komisijos darbe neketina dalyvauti.
Neoficialiai kalbama, kad laikinosios tyrimo komisijos pirmininko pareigas planuojama patikėti „valstiečių“ frakcijos atstovui Virgilijui Poderiui.
Jeigu Seimas pritartų, nauja parlamentinė komisija tirtų 2008-2016 metų laikotarpį. Komisijai siūloma ištirti suinteresuotų asmenų ar jų grupių galimai darytą neteisėtą įtaką ir poveikį šalies politiniams procesams, inter alia rinkimų eigai, parlamentinių koalicijų formavimui, parlamentinių frakcijų, atskirų politikų darbui, partijų ir visuomeninių judėjimų veiklai ir finansavimui.
Nutarimo projekte siūloma ištirti suinteresuotų asmenų galimai darytą neteisėtą įtaką ir (ar) poveikį teisėkūros procesui (teisės aktų inicijavimui, rengimui, svarstymui ir priėmimui); valstybės institucijų vadovų, valstybės tarnautojų rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai; valstybės valdomų įmonių (jų antrinių bendrovių), viešųjų įstaigų vadovų, valdymo ar priežiūros organų narių rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai.
Siūloma, kad naujoji tyrimo komisija dirbtų iki 2019 m. gegužės 1 dienos.
Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.
Nutarimo projekte pažymima, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados rengimo laikotarpiu bei po to, Seimui svarstant tas išvadas, viešojoje erdvėje pasirodė reikšminga nauja informacija apie galimą neteisėtą įtaką ir poveikį skiriant teisėsaugos pareigūnus, darant įtaką politiniams procesams Seime ir netgi galimai siekiant formuoti verslo grupėms potencialiai palankią valdančiąją daugumą Seime 2008-2012 metais.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) narys Andrius Kubilius sako, kad konservatoriai nesibaimina naujų laikinųjų tyrimo komisijų dėl politikos ir verslo ryšių. Pasak A. Kubiliaus, jis gali atsakyti į visus klausimus viešai, jei tai nėra valstybės paslaptis.
„Mes (Konservatoriai. – ELTA) tikrai nesibaiminame jokių tyrimų, kadangi tyrimai Ramūno Karbauskio dėka pasidarė juokingi. Tyrimai yra visiškai diskredituoti. Parlamentiniai tyrimai rodo vieną dalyką, kad Ramūnas Karbauskis daugiau nežino, kaip sutelkti savo rinkėją“, – „Delfi dienai“ sakė A. Kubilius.
Pasak konservatoriaus, parlamentiniai tyrimai ,,valstiečių“ dėka tapo neautoritetingi bei abstraktūs. Tokie tyrimai yra valdančiųjų ginklas prieš opoziciją, nes opozicijai neužtenka daugumos surengti komisijų R. Karbauskiui dėl „Agrokoncerno“ veiklos.
„Kas pavyko R. Karbauskiui ir kas man – yra tikrai gaila. Esu pats prisidėjęs prie parlamentinių procedūrų viso sudėliojimo, statuto sudėliojimo, jis pasiekė tai, kad ateityje parlamentiniai tyrimai atrodys kaip labai juokingi dalykai“, – sakė konservatorius.
A.Kubilius sakė nesibaiminąs nė dėl vieno komisijos klausimo.
„Aš į visus klausimus galiu atsakyti viešai, jeigu tai nėra valstybės paslaptis“, – teigė A. Kubilius.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė antradienį pateikė Seimui siūlymą sudaryti laikinąją tyrimo komisiją „dėl galimos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio politikams, valstybės tarnautojams bei politiniams procesams“.
Jeigu Seimas pritartų, nauja parlamentinė komisija tirtų 2008-2016 metų laikotarpį. Komisijai siūloma ištirti suinteresuotų asmenų ar jų grupių galimai darytą neteisėtą įtaką ir poveikį šalies politiniams procesams, inter alia rinkimų eigai, parlamentinių koalicijų formavimui, parlamentinių frakcijų, atskirų politikų darbui, partijų ir visuomeninių judėjimų veiklai ir finansavimui.
Nutarimo projekte siūloma ištirti suinteresuotų asmenų galimai darytą neteisėtą įtaką ir (ar) poveikį teisėkūros procesui (teisės aktų inicijavimui, rengimui, svarstymui ir priėmimui); valstybės institucijų vadovų, valstybės tarnautojų rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai; valstybės valdomų įmonių (jų antrinių bendrovių), viešųjų įstaigų vadovų, valdymo ar priežiūros organų narių rinkimui ar skyrimui ir (ar) jų veiklai.
Siūloma, kad naujoji tyrimo komisija dirbtų iki 2019 m. gegužės 1 d.
Komisiją siūloma sudaryti iš 12 Seimo narių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą turinčių teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, laikantis Seimo frakcijų proporcinio atstovavimo principo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Buvęs Lietuvos premjeras Andrius Kubilius mano, kad Azerbaidžanas konstruoja labai protingą politiką visame Kaukazo regione. Apie tai jis pranešė duodamas interviu Azerbaidžano leidinio Haqqin.az korespondentui.
„Azerbaidžanas yra labai svarbus Europos partneris, ir mes vertiname jo indėlį kuriant Europos energetinio saugumo politiką. Dėl Azerbaidžano užsienio politikos – tai ji labai protinga. Mes suvokiame, kad Azerbaidžanas atsidūręs sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, kad jis apsuptas iš visų pusių ambicingų kaimynų. Tokiomis sąlygomis labai sudėtinga įgyvendinti savo nepriklausomą politiką. Bet tuo pačiu manau, kad Azerbaidžanui privalu stiprinti ryšius su Europa, nes tik europietiškas vektorius šaliai suteiks pasitikėjimo savo jėgomis“, – rašoma straipsnyje.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Kalbėdamas apie Kalnų Karabacho problemą A.Kubilius kritikavo Europą dėl jos pasyvumo sureguliuojant šį konfliktą.
„Europa privalo būti aktyvi sprendžiant Kalnų Karabacho likimą. Europa privalo būti aktyvi visame Kaukazo regione, jei nori tapti įtakinga pasaulyje. Mes privalome padėti Azerbaidžanui ir Armėnijai taip sutvarkyti tarpusavio santykius, kad tarp šių dviejų šalių įsivyrautų ilgalaikė taika. Ačiū Dievui, Vakarų sostinėse stiprėja supratimas, kad Europa privalo stiprinti savo ryšius su rytų kaimynais“, – tegė ekspremjeras A. Kubilius.
Buvęs premjeras taip pat pareiškė, kad Azerbaidžano ir Lietuvos santykiai – pavyzdiniai. Tarp mūsų nėra jokių problemų. „Mes suprantame vienas kitą bendraudami ir „akis į akį“, ir tarptautinėse sferose“. Toks buvo A. Kubiliaus komentaras.
Informacijos šaltinis – www.haqqin.az (Zauras Rasulzade)
Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.
Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.
Vargu, ar galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.
Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.
M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.
Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.
Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…
Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.
Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.
Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.
Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.
Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…
A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“
Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.
Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.
Taip, mes – toli gražu ne šventieji…
„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?
Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.
Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.
O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…
Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…
Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.
Taip nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.
Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.
Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems užimant prezidento postą.
V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.
Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.
Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…
Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de GolisVinstonas Čerčilis
Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.
Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).
Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?
Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti, pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…
Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.
Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.
Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…
Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.
Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…
O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“
Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą” /Šarlis de Golis/.
Na, o jei norime būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“
Per 2000 ir 2010 metų krizes Vyriausybėms vadovavęs ekspremjeras konservatorius Andrius Kubilius, dalindamasis savo patirtimi, sako, kad „malonumas yra savotiškas“. Jis taip pat perspėja dėl galimos būsimos krizės 2020 metais ir kviečia jai tinkamai pasiruošti.
„Finansinės globalios krizės turi tokį požymį, tokią tradiciją reguliariai pasikartoti. Kaip nebūtų keista, jos kartojasi reguliariai dešimtmečio pradžioje.
Man yra tekę iš tų Lietuvos patirčių vadovauti Vyriausybei per 2000 ir 2010 metų krizes. Malonumas yra savotiškas, turiu pasakyti, tuo metu vadovauti Vyriausybei“, – ketvirtadienį Seime, svarstant siūlymą tirti buvusią krizę ir viešųjų finansų būklę, sakė A. Kubilius.
Politikas tvirtino nesibaiminantis parlamentinio tyrimo, nes jeigu yra problemos, rimtos problemos, jas reikia tirti. A. Kubilius tikisi, kad bus atsakyta į klausimą, kaip turime pasiruošti galimoms būsimoms krizėms.
„Svarbiausias rezultatas, kurio aš tikiuosi iš šio tyrimo, kaip turime pasiruošti būsimoms krizėms, ypač savo biudžeto politikoje, krizėms, kurios nuo mūsų nepriklauso, bet kurios ateina iš globalių procesų“, – sakė A. Kubilius.
Jo nuomone, mes tikrai nesame tokiame pasirengimo potencialiai galimai krizei lygyje, kokiame buvo, pvz., estai 2008-2009 metais.
Ketvirtadienį Seimas svarsto, ar imtis parlamentinio tyrimo dėl 2009-2010 metų krizės Lietuvoje ir viešųjų finansų būklės.
Nutarimo projekte siūloma pavesti Seimo Biudžeto ir finansų komitetui atlikti parlamentinį tyrimą „dėl vietinių ir regioninių veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009-2010 metų krizės Lietuvoje reiškinius ir viešųjų finansų būklę, įskaitant viešojo sektoriaus skolos dydį ir šios skolos valdymo sąnaudas“.
Pernai gruodį įvairioms frakcijoms atstovaujančių parlamentarų inicijuotame nutarimo projekte buvo siūloma taip pat įvertinti dėl galimos finansinės žalos valstybei buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir ekspremjero A. Kubiliaus asmeninę atsakomybę, tačiau šiuo metu tokio siūlymo jau nebeliko.
Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis apibendrino pastarosios savaitės darbą Seime sakydamas: „Panašu, kad visa tai peraugo į galios žaidimą ir valdantieji yra pasiryžę pervažiuoti opoziciją ir bet kokius kvietimus tartis“.
Tuo tarpu žurnalistas Andrius Tapinas akcentavo, kad politikai Seime apskritai pamiršo konstruktyvų darbą. Pasak A. Tapino, praėjusią savaitę suorganizuotas protestas „Mes kaltinam“, nepadarė reikšmingos teigiamos įtakos, nes politikai, supratę, kad niekas nešturmuoja Seimo, toliau į jokias diskusijas su visuomene nebesileidžia.
G. Landsbergis kaltino „valstiečius“ taikant dvigubus standartus, sudarant laikinąją komisiją, kuri tirtų žemės ūkio klausimus. Konservatorius aiškino, kad „valstiečiai“ išbraukė tuos klausimus, kurie gali būti nepatogūs valdančiųjų lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kad dedamos visos pastangos, jog tyrimas apskritai nebūtų atliktas, kad taikomi dvigubi standartai, pabrėžiant, jog apie žemės ūkį konservatoriai nieko neišmano ir negali žinoti.
„Tvarkomasi savo erdvėje ir nuvaloma aikštelė, pasistatomi pastatai, kurie jiems („valstiečiams“ – ELTA) reikalingi. Tai nėra demokratiška“, – vaizdžiai situaciją vertino G. Landsbergis.
Anot politiko, jei ir toliau bus taikomi dvigubi standartai, konservatoriai svarstys, ar verta dalyvauti visų kitų, ateityje kuriamų komisijų veikloje.
Politiko teigimu, valdantieji „valstiečiai“ tiesiog siekia konsoliduoti savo galią ir neatsižvelgia į, pasak jo, opozicijos norą ieškoti sutarimo.
Visgi A. Tapinas, komentuodamas konservatoriaus interviu „Žinių radijuje“ ir pastarosios savaitės aktualijas, negailėjo kritikos tiek valdantiesiems, tiek Seimo opozicijai.
Anot jo, dėl organizuojamų komisijų ir rietenų Seime Lietuvos politikoje nebeliko konstruktyvaus darbo. A. Tapinas retoriškai klausė – kada paskutinį kartą G. Landsbergis, R. Karbauskis, E. Gentvilas ir kiti kalbėjo apie struktūrines reformas, apie aiškias vizijas ir apie tai, kokius sprendimus turėtų priiminėti Seimą valdantys žmonės.
„Po urėdijos reformos, jie kaip sustojo, taip sustojo. Jie kažkur paskendę tarpusavio rietenose“, – neslėpė nusivylimo politikais žurnalistas.
Anot A. Tapino, kovo 15 dieną jo organizuotas mitingas „Mes kaltinam“ Seimo konstruktyvesnio nepadarė. Žurnalistas svarstė, kad protesto akcija ir jos metu iškelti reikalavimai parlamentarams, tikriausiai, tik tuo momentu sukėlė nerimą bei nuostabą.
„Seimas buvo nemaloniai nustebęs, sunerimęs pamatęs pilietinės valios išviešinimą. Na, bet praėjo kelios dienos, pamatė, kad niekas čia jų nešturmuoja ir visuomenė siūlo dialogą. Ir tada, turbūt, kai kurie Seimo nariai ar vadovai suprato, kad, palaukit, mes esame aukščiau visko. Mes esame valdžia ir dabar mums niekas nenurodinės“, – kalbėjo „Žinių radijui“ A. Tapinas.
Žurnalistas stebėjosi, kad net po visuomenėje kilusio šurmulio ir išsakytos kritikos, dėl Seimo narių nedalyvavimo Seimo posėdžiuose, situacija yra atvirai ignoruojama. Apžvalgininkas kalbėjo, kad, pavyzdžiui, į savaime suprantamą reikalavimą eiti į darbą Seimo nariai reaguoja labai skirtingai.
„Tie patys Gabrieliaus Landsbergio frakcijos bendražygiai kai kurie dabar tiesiog šaiposi elementariai. Tame pačiame socialiniame tinkle deda nuorodas, klausinėja, ar aš galiu išeiti iš posėdžio, ar galiu kažką padaryti“, – pasakojo A. Tapinas, pridurdamas, kad tokia politikų reakcija tiesiog reiškia jų manymą, kad visuomenė nieko nesupranta apie Seimo narių darbą ir jie vieninteliai gali viską nuspręsti.
„Jeigu paimtume kokią nors įmonę, kurios darbuotojai taip gali vaipytis prieš savo darbdavius, tai turbūt ilgai tas nesitęstų“, – apibendrino A. Tapinas.
Pastarąją savaitę tarp A. Tapino ir konservatoriaus Andriaus Kubiliaus kilo diskusija dėl Seimo narių posėdžių lankymo.
Politikas, reaguodamas į A. Tapino kaltinimus dėl to, kad dalis konservatorių nedalyvavo Seimo posėdžiuose ir nepritarė pataisai dėl atviro balsavimo per apkaltą, pašaipiai A. Tapiną pavadino einantį „genijaus pareigas“.
„Daugelį metų dalyvaudamas Lietuvos politikoje, kartas nuo karto susidurdavau su protingais žmonėmis, apie kuriuos juokais sakydavome, kad „jis eina genijaus pareigas“ – tai yra dedasi išmanąs viską ir nepraleidžiantis progos politikams iš aukšto paaiškinti, kad jie privalo „genijaus“ klausyti“, – savo feisbuko paskyroje rašė A. Kubilius.
Seimas kovo 20 d. taip pat atmetė kelis esminius reikalavimus, suformuotus iškart po protesto „Mes kaltinam“. Parlamentas nepritarė siūlymui atvirai balsuoti per apkaltą bei pirmalaikiams rinkimams.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dėl „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio valdomos žemės Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas kreipėsi į žemės ūkio ministrą Bronių Markauską.
Parlamentarai prašo atsakyti, kokį žemės ūkio paskirties plotą nuosavybės teise 2014 05 01-2017 12 29 valdė parlamentaras Ramūnas Karbauskis ir su juo susiję asmenys, įskaitant „Agrokoncerno“ įmonių grupei priklausančias įmones.
„Žiniasklaidoje stebint vis daugiau kylančių faktų apie R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ turtą ir žinant žemės įsigijimo įstatymo reikalavimus, kyla pagrįstos abejonės dėl teisėtų ir sąžiningų koncerno ir paties R. Karbauskio veiksmų, įsigyjant ar perimant bankrutavusių ūkininkų žemes. Todėl kreipiamės į ministrą prašydami paaiškinti situaciją“, – teigė A. Kubilius.
Domimasi, ar po 2014 m. gegužės 1 d. R. Karbauskis arba „Agrokoncernas“ įsigijo nuosavybės teise naujų žemės ūkio paskirties žemės plotų. Jeigu taip, tai kokios apimties žemės sklypai yra įsigyti ir ar tai padaryta nepažeidžiant įstatyme nustatytų maksimalaus leistino įsigyti žemės ploto apribojimų.
Ministro klausiama, ar paaiškėjus, kad R. Karbauskis galimai pažeidė įstatymo nuostatas ir reikalavimus, ministras kreiptųsi į prokurorą, ginantį viešąjį interesą, kad jis pateiktų ieškinį teismui, jog teismo sprendimu žemės plotai, kurie įsigyti pažeidžiant minėto įstatymo reikalavimus, būtų paimti iš įsigijusio asmens ir perduoti valstybės nuosavybėn.
„Visuomenė turi teisę žinoti, ar nebuvo pažeisti įstatymai galimai įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę. Ir tai yra valstybinių institucijų atsakomybė kuo greičiau išsklaidyti visas abejones ir pateikti aiškius atsakymus“, – teigė M. Majauskas.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo, galiojančio nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki šių metų pabaigos, 3 straipsnis numato, kad asmuo ar susiję asmenys (fiziniai ir juridiniai) gali įsigyti tiek žemės Lietuvos teritorijoje, kad bendras jiems priklausantis žemės plotas nebūtų didesnis nei 500 ha. Pagal įstatymą susijusiais asmenimis laikomi sutuoktiniai, tėvai (įtėviai) ir jų nepilnamečiai vaikai (įvaikiai). Susijusiais asmenimis taip pat laikomi juridiniai asmenys, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai valdo daugiau kaip 25 procentus kito juridinio asmens akcijų (teisių, pajų).
Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Konservatoriai pažymi, kad dar praėjusių metų pabaigoje ministras B. Markauskas TS-LKD frakcijos nariams pasiteiravus, kas vykdo šio įstatymo priežiūrą, teigė, jog įstatymas nenumato pareigos konkrečiai institucijai vykdyti žemės perleidimo sandorių apskaitos.
Šiuo metu viešojoje erdvėje aiškėja vis daugiau faktų dėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio valdomo „Agrokoncerno“ turimo turto. „Įmonės tinklalapyje skelbiama, kad, pagal 2015 metų duomenis, „Agrokoncerno“ įmonių grupės įmonės valdo daugiau kaip 35 tūkst. ha žemės, o 100 procentų „Agrokoncerno“ akcijų valdo pats R. Karbauskis. Tai reiškia, kad po to, kai 2014 m. gegužės 1 d. įsigaliojo įstatymas, nei R. Karbauskis, nei su juo susijusios „Agrokoncerno“ įmonės neturėjo teisės įsigyti ar perimti nuosavybėn naujų žemės sklypų“, – teigia A. Kubilius ir M. Majauskas.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime gimsta nauja parlamentinio tyrimo iniciatyva. Dėl galimos finansinės žalos valstybei Seimas linkęs ištirti ir įvertinti buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir ekspremjero Andriaus Kubiliaus asmeninę atsakomybę.
Antradienį toks nutarimo projektas, kurį 49 Seimo narių vardu pateikė „tvarkietis“ Petras Gražulis, sulaukė pritarimo. Po pateikimo projektą parėmė 58 Seimo nariai, prieš buvo 10, susilaikė 4 Seimo nariai. Parlamentarai nesiėmė toliau svarstyti šio projekto prieš Kūčias ir nutarė prie jo sugrįžti pavasario sesijoje.
Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas mano, kad tai yra politiškai angažuotas tyrimas. „Kam kuriamas politinis įrankis, kam ruošiatės kerštauti?“, – klausė jis. Seimo narys Kęstutis Masiulis sakė, kad toks tyrimas yra gėdingas. „Man tai gėdinga, užsiiminėsime archeologija“, – apgailestavo jis.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Pats A. Kubilius juokaudamas pastebėjo, kad nutarimo projekte jo pavardė paminėta tik vieną kartą, o I. Šimonytės pavardė paminėta kelis kartus. „Seimuose taip susiklosčiusi tradicija, kai valdantieji pradeda tirti, taip konservatoriai laimi rinkimus. Matau, kad stengiatės, ačiū. Labai esu sunerimęs, kad mano pavardė paminėta tik kartą“, – sakė A. Kubilius.
Tuo tarpu P. Gražulis tvirtino, kad tyrimas yra reikalingas, nes „padaryta žala siekia beveik 2 milijardus eurų“. „Ir tai jums juokas? Nors Skardžius nepadarė jokios finansinės žalos, o jūs tyrėte“, – pažymėjo projektą pristatęs P. Gražulis.
Įvairioms frakcijoms atstovaujantys parlamentarai pasiūlė atlikti parlamentinį tyrimą „dėl galimai padarytos didelio masto žalos valstybei 2009-2012 metais Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už galimai nepagrįstai dideles palūkanas ir neviešu būdu išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius“.
Tai numatantį nutarimo projektą įregistravę Seimo nariai siūlo pavesti atlikti tokį tyrimą Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, suteikiant jam laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus.
Ingrida Šimonytė ir Andrius Kubilius
Tyrimo iniciatoriai siūlo įpareigoti komitetą nustatyti, dėl kokių priežasčių 2009-2012 metais nebuvo skolinamasi iš TVF ir kas konkrečiai priėmė galutinį sprendimą nesiskolinti iš TVF; nustatyti, kodėl 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi už galimai nepagrįstai didelę palūkanų normą, siekiančią 9,375 proc.
Jeigu Seimas pritartų, būtų aiškinamasi, kaip buvo derinamos skolinimosi sąlygos, nustatomos palūkanos bei skolinimosi terminai. Taip pat būtų siekiama nustatyti politikų ir valstybės tarnyboje dirbusių asmenų ryšius su komerciniais bankais, kurių naudai jie priimdavo sprendimus. Seimo komitetas aiškinsis, iš kokių konkrečiai komercinių bankų 2009-2012 metais Finansų ministerija skolinosi, kokias sumas ir kokiomis sąlygomis. Parlamentinį tyrimą domintų tai, kaip buvo priimami sprendimai, kokie asmenys dalyvavo priimant sprendimus, kas pasirašė sutartis ir ar asmenys, priėmę sprendimus, negavo asmeninės naudos.
Tyrimo iniciatoriai norėtų sužinoti, ar Finansų ministerija, skolindamasi valstybės vardu, turėjo patvirtintas skolinimosi tvarkas ir reglamentus, ar jomis vadovavosi.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Parlamentarai siūlo išsiaiškinti, koks buvo valstybės skolinimosi poreikis 2009-2012 metais; kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir skolai grąžinti, ir kokie skolinimosi metu buvo lėšų likučiai.
Seimo komitetas sieks „nustatyti atvejus ir asmenis, kai aukciono dalyviai neteikdavo konkurencinių pasiūlymų aukciono metu, bet vėliau įsigydavo VVP, išleistus neviešai; nustatyti asmenis, kurie 2009-2012 m. įsigijo VVP, išleistus neviešu būdu; nustatyti, kokią skolinimosi vidaus rinkoje dalį 2009-2012 metais sudarė VVP, išleisti neviešu būdu“.
Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybės skolos įstatymą Finansų ministerija atstovauja Vyriausybei skolinantis valstybės vardu, o finansų ministrės pareigas 2009-2012 metais ėjo Ingrida Šimonytė, siūloma nustatyti, ar ji savo veiksmais ar neveikimu nepadarė žalos valstybei, Finansų ministerijai skolinantis iš komercinių bankų už nepagrįstai dideles palūkanas.
Sudėtingas klausimas
Taip pat siūloma įvertinti Ingridos Šimonytės, 2009-2012 metais ėjusios finansų ministrės pareigas, priimtus sprendimus dėl tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos ir Ingridos Šimonytės bei tuomečio Vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus asmeninę atsakomybę.
Tyrimo iniciatoriai siūlo nustatyti, ar 2009-2012 metais partijoms, buvusioms valdžioje, ar atskiriems politikams nebuvo sudarytos sąlygos pelnytis iš tokios Finansų ministerijos skolinimosi valstybės vardu tvarkos.
Nutarimo projekte siūloma pavesti parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki 2018 m. balandžio 1 d.
Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.
„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.
Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.
Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.
Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.
Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.
Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.
Gražus – aš, baisus – jis
Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.
Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.
Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).
Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“
Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.
Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė
Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.
Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.
Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.
„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.
Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.
Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.
Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia
Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.
Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.
Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.
Tyrimų išvados – sveikas arba sergi
Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.
Andrius Kubilius
Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.
Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.
Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.
Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.
Kaip taupo Vyriausybės aparatas
Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.
Biudžeto formavimo principai
Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.
Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.
Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.
Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.
Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.
Pavyzdžių yra – noro nėra
Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“
Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.
Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.
Kurie reitingai yra svarbesni
Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.
Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.
Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.
