Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Žinau – labai modernu būtų juoktis iš R. Karbauskio raginimų atsigręžti į tradicinius papročius, per Kalėdas prisiminti lietuviškąjį Kalėdą ir dainuoti apie Elnią Devynragį, bet jei atvirai, nesuprantu, kas čia bloga? Kuo Kalėda prastesnis už Santą Klausą ar Senį Šaltį?

Taip pat žinau, kad nusikratyčiau įtarimų nacionalizmu, ėmusi  krizenti ir sukti pirštu prie smilkinio, vos išgirdusi siūlymą nacionaliniame radijuje ir televizijoje, susitrumpinusiam iki LRT, daugiau laiko skirti lietuviškai muzikai. Bet vėlgi, aiman, prisipažįstu nusidėjusi: kažkada, kaip sakoma,  „savo laiku“, aš irgi koviausi už tai, kad Nacionalinio radijo I-je programoje per muzikinius intarpus skambėtų ne tik anglakalbės, bet ir lietuviškos melodijos.

Ir atsitik tu man taip: žmonės, su kuriais Sąjūdžio mitinguose mūru stovėjome už lietuvių kalbos teises ir lietuviškos kultūros puoselėjimą, šiandien visu tuo mūru suguro, susileido ir subyrėjo vardan daugialytės, daugiakalbės, daugiatautės, svetingos visiems (tik ne lietuviams), bet užtat nebe sovietinės, o europietiškos Lietuva vadinamos teritorijos, nenuspėjamos ateities.

Na, dėl Karbauskio viskas aišku: Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje save gerbiančioje provincijoje, pagal drabužį ne tik sutinkama, bet ir išlydima. Ir kai nuskamba kokie nors pasiūlymai, idėjos, kaip ir kiekvienas save gerbiantis, provincialas, reaguojame akimis, „širdimi“, tik ne protu: žiūrime, kas tą mintį, idėją paskelbė, „mylimas“ ar „nemylimas“, bet neįsiklausome į tai, kas siūloma, nesvarstome, naudinga tai tautai, valstybei, ar ne.

Kodėl? Ar dėl to, kad nebežinome, kas šiandien yra tauta, ir kas šiandien yra mūsų valstybė? Ar dėl pernelyg egoistiško, netgi sociopatiško „naudingumo“ sąvokos supratimo: naudinga  yra tik tai, kas naudinga MAN, o ne tai, kas naudinga MUMS, kaip tautinei, pilietinei ar politinei bendruomenei?

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O gal dar paprasčiau: tiesiog atpratome (esame atpratinti?) savo galva galvoti, ir aklai kartojame tai, ką perša objektyvi (?) ir laisva (?) žiniasklaida?

Keturi klaustukai viename sakinyje – abejotinos vertės stilistinė puošmena, bet liūdniausia, kad jais mano nusistebėjimų ir klausimų atsargos dar neišsemtos. Pavyzdžiui, jei įtikėsiu ir patikėsiu, kad viskas, ką siūlo R. Karbauskis, mums, europietiškiems lietuviams, visiškai netinka ir yra visiškai nepriimtina nuo pirmo iki paskutinio sakinio (o tai šiandien net visur pozityvo ieškantiems piliečiams jau nebetaip sunku, kaip galėjo atrodyti pirmąją savaitę po rinkimų), kas būtų tas autoritetas, kurio verta klausytis, kurį verta išgirsti ir kurio patarimais, siūlymais verta ir naudinga vadovautis buityje, būtyje ir politikoje?

Pasižvalgiau po Lietuvą ir dar kartą įsitikinau sena tiesa: pranašu savame krašte netampama. Kokią pavardę besuminėčiau, kaskart šalia palankių atsiliepimų išsilietų tvanas kritikos ir net patyčių. Nėra taikos ir sutarimo net ir dėl mirusių iškilių asmenybių: suminėsi J.B. – tuoj kas nors netaktiškai paslaugiai primins, kad jis nepasižymėjo tvirta psichine sveikata.

Sveikata negali pasigirti ar būti pagirtas kitas praeities didžiavyris, V.K.: jis ne tik jaunas mirė, bet ir leido sau pašiepti, pakritikuoti vieną kitą į Lietuvą atklydusį kitatautį, carui tarnaujantį. O ką bekalbėti apie laisvės kovų didvyrius: kai tik mes kuriam nors iš jų vainiką, medalį ar paminklą, tuoj nemarioji KGB patiklių ir ambicingų „nusikaltėlių medžiotojų“ lūpomis ir rankomis puola griauti autoriteto ir neįrodytais kaltinimais teršti atminimo. Lengvatikių, deja nestinga net tarp aukštų ministerijų valdininkų…

Kaip dar tie lietuvių tautos istorijos kritikai ir perdarinėtojai iki didžiųjų lietuvių, žemaičių ir kalnėnų tautos tėvų-kūrėjų Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto neprisikasė? Gal todėl, kad juos toji nulietuvėjusi europietiškoji tauta, kuri daugiausia gūžinėja Vilniuje, beveik pamiršo, tad ir istorijos perrašinėtojai juos laiko nebepavojingais?

Tiesa, katalikai, net ir tie, kurie nelanko bažnyčios, daugmaž vieningai pripažįsta Popiežiaus autoritetą, ypač kai popiežiumi buvo Jonas Paulius II. Dabartinis gi popiežius iš pradžių neturėjo tokio vieningo palaikymo dėl savo pernelyg liberalios laikysenos homoseksualų atžvilgiu („Kas aš toks, kad  smerkčiau ar teisčiau…“) ir nekritiško raginimo atsiverti visiems pabėgėliams ir migrantams iš pietų ir pietryčių.

Lietuvos valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau lietuvių nuomonė, atrodo, gerokai pasikeitė po popiežiaus Pranciškaus vizito į Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Mes galėjome įsitikinti, kad jis mato mus tokius, kokie esame, kokius formavo mūsų istorija, tokia skirtinga ir nuo Vakarų Europos, ir nuo Amerikos žemyno tautų istorijos, ir pripažįsta mūsų teisę būti kitokiais, turėti savo ypatingą tapatybę ir priimti pasaulio iššūkius ne pagal vieną, universalų visoms tautoms modelį, o per savo tapatybės ir istorinės patirties prizmę.

Tik pamanykite: pirmą kartą į mūsų šalį, į šitą Europos pakraštį atvykęs vienas galingiausių, autoritetingiausių pasaulio lyderių be jokių išlygų suvokė ir pripažino mūsų teisę į savo, skirtingą nuo kitų, istorinę patirtį, savitą tapatybę, pripažino ir pabrėžė ne tik teisę, bet ir pareigą tą tapatybę saugoti, puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms!

Popiežiui, Dievo žmogui, vietininkui Romoje, nekyla abejonių, kaip tai padaryti: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę? Sugrįžti prie šaknų. Tai svarbu. Senas dalykas, kurį reikia perduoti. Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms ugdymu ir dialogu, ypač tarp senų ir jaunų. Galima tai perduoti ir jūs privalote tai daryti, nes jūsų tapatybė yra turtas. Kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai, yra turtas.“

O štai Lietuvos valdžios atstovams, politikams, premjerui bei jo parinktiems ministrams, tai – lyg hunų raštas. O „tai“ – tai  lietuvių tautos ateitis, jos išlikimas, saugumas, tai medis, kuris nudžius, jei nebus išsaugotos jo tautiškosios šaknys. Jie nežino, nesupranta, o blogiausia, kad nė nenori suprasti, nes norintis žinoti, sužino („Belskitės, ir bus atverta“), o nenorinčiam vaistų nėra! Jiems svarbiausia, kad Lietuva būtų atvira „kitiems“, kad joje gerai jaustųsi kitų tautų, kitų tautybių žmonės, nors tai – neįmanoma, jei blogai jaučiasi titulinė, valstybę kūrusi ir dėl jos kentėjusi tauta.

Toks įspūdis, kad Vilnius dėl jame susitelkusių biurokratų neprotingų ar piktybiškų pastangų vis toliau tolsta nuo tos Lietuvos, kurios sostine jam istoriškai lemta būti. Ir kuo toliau nuo Vilniaus – tuo arčiau Lietuvos.

Lietuva neseniai buvo sugūžėjusi į Labanoro girią. Apginti miško, kuris jau yra tapęs lietuviškos tapatybės dalimi, plg. chrestomatiniu tapusį J. Aisčio eilėraštį „Miškas ir lietuvis“, Antano Baranausko odę miškui „Anykščių šilelis“. Beje, lietuviško miško magijai neatsispyrė net globalios Lietuvos šauklys Tomas Venclova: „Senosios lietuviškos girios įgijo mitinį prestižą. Visas miestas kadaise buvo jų apsuptas, atskirtas nuo pasaulio, jos gynė vietos gyventojus nuo užpuolikų. „Giriom apsisiautęs, / Kaip vilkas tarp žvėrių tūnojo jis prie upės“, – rašė Adomas Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“, kurios ištraukas dar ir šiandien moka daugelis čionykščių.“ (iš knygos „Vilnius, asmeninė istorija“).

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet, kaip sako kandidatas į Lietuvos prezidentus Arvydas Juozaitis, „ne vien dėl medžių žmonės išėjo su vėliavomis. Tai Labanoras išėjo į Lietuvą ir Lietuva, išvydusi ir išgirdus Labanorą, krūptelėjo ir atsibudo. Lietuva vėl prasideda – supratus, kad netiesa baigiasi ir pajutus vienas kito petį. Ir šito jau niekas nebesustabdys“.

Deja, Lietuva priartėja, kai atsiduriame toliau nuo Vilniaus. O taip neturėtų būti, jei Vilnius funkcionuoja kaip Lietuvos Respublikos sotinė, o ne sapnuoja sapną apie LDK laikus.

2018.10.22; 08:00

Einant nuo Antano Vienuolio memorialinės sodybos tiltu per Šventąją, upės krante žydinčios gėlės skelbia : „Čia gera sugrįžti“. Nors nesu anykštėnas, bet man taip pat gera lankytis lietuvių literatūros klasikų krašte, susitikti su studijų laikų bičiuliais Anykščių garbės piliečiais Milda ir Vygandu Račkaičiais, vasarą gyvenančiais Latavoje. Daug kartų čia būta. Pastaroji viešnagė sutapo su liepos 20-23 d. vykusia miesto švente „Švenčia Anykščiai“. Maloniai nustebino didžiulė keturių dienų programa, paskelbta „Savaitėje“ ir pasaulio anykštėnų bendrijos laikraštyje „Pasaulio anykštėnas“. Šventė, kokios galėtų pavydėti net ir Vilniaus savivaldybė.

Deja, aš mačiau tik nedidelę jos dalį, tik tai, kas vyko miesto parke, Anykščių senamiestyje, konkrečiai: šventinę eiseną nuo Anykščių koplyčios-Pasaulio anykštėnų kūrybos centro į A.Baranausko aikštę; šioje aikštėje mačiau visus floristinius kilimus (jų nuotraukas paskelbsime kitą dieną), o Anykščių senamiestyje – kai kuriuos šio krašto muziejų eksponatus.

Mūsų skaitytojams siūlome pasižiūrėti į šventėn žygiuojančius anykštėnus („Kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs!”), pasižvalgyti po miesto senamiestį…

Vytautas Visockas – nuotraukų autorius

« 1 2 »

2017-07-23

« 2 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės”

Prieš 180 metų, 1835 m. sausio 17 d., Anykščiuose gimė poetas, kalbininkas, katalikų vyskupas Antanas Baranauskas.

Skelbiame ištrauką iš praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusios anykštėnų Mildos Telksnytės ir Vygando Račkaičio biografinės apysakos „…ir neramu tapo“.

Autoriai pasakoja apie mūsų literatūros klasiko vaikystę ir jaunystę, mokslo siekį, draugystę su Karolina Praniauskaite ir Klemensu Kairiu, posūkį į dvasininko kelią.

Continue reading „Klėtelėje gimęs lietuvių literatūros šedevras”

rackaiciai_0

Viešas laiškas mano bičiuliams Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui

Perskaičiau mano bičiulių apybraižų knygą “Ir mes čia buvome…” Geras pavadinimas.

Ir mes čia buvome – tarsi sako knygos herojai. Ir mes čia buvome – tinka šie žodžiai ir šios dokumentinės prozos autoriams, Anykščių krašte daug metų buvusiems ir esantiems – su savo žvilgsniu į Lietuvos istoriją, kultūrą, iškiliausius čia gyvenusius, buvusius žmones.

Milda ir Vygandas Račkaičiai Antano Baranausko, Jono Biliūno, Antano Vienuolio-Žukausko žemėje patys paliko ryškius pėdsakus, kurių laiko banga taip lengvai nenuplaus. Laiko banga negailestinga, amžina tik amžinybė, bet juk darbai, jeigu jie knygose, išlieka ilgai, ilgiau negu antkapiai. Jau parašyta knyga ir apie juos, čia buvusius ir esančius – rašytojus, publicistus, žurnalistus, pirmuosius Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatus, Anykščių garbės piliečius – tai “Anykščių dvasios saugotojai”. Neabejoju, bus ir daugiau tokių knygų, kurias galėtumėm priskirti serijai “Ir jie čia buvo…”

Continue reading „Rytoj jau ankstėliau tekės saulė”

Gintaras_originalas

Kartais net sunku suvokti, kaip Lietuva dar išsilaiko nenuskendusi, nesužlugusi, nebankrutavusi. Vis dirba, kuria įstatymus, ropščiasi iš duobės, ieško tiesos ir teisybės…

Tačiau kai kurios mūsų pastangos – kenksmingos bei pražūtingos. Prieštaraujančios sveiko proto dėsniams. Vedančios į niekur. Valstybė, kuri baudžia auką, nes nesugeba nubausti skriaudiko, – pasmerkta mirčiai. Deja, Lietuva būtent bando įteisinti tokias žaidimo taisykles.

Štai prisiminkime, ką neseniai pareiškė kai kurių mūsų didžiųjų miestų vadovai. Jie pagrasino, esą nuo šiol bus baudžiami namų, kurių sienos nutepliotos šlykščiais gatvių chuliganų piešiniais, savininkai. Tiksliau tariant, sostinės valdžia pasakė, kad baus namų savininkus, kurie neskuba operatyviai valyti nuo savų būstų sienų šlykščių teplionių ir užrašų.

Continue reading „Kelias, vedantis į niekur”

vanagas_rimantas

Esu anykštėnas, gyvenu ant žavaus Šventosios kranto. Maniškė Žvejų gatvė, kuria Karalienės liūno, Puntuko brolio link pėdindavo Antanas Vienuolis-Žukauskas, sutemus dabar primena pustuščių namų – vaiduoklių alėją. Tie tuntai vaikų, mano vaikystės laikais besiturškusių Šventojoje, nutūpusių akmenis ir medžius, virto ant pirštų suskaičiuojamais pensininkais, o aš pats praėjusią vasarą mėnraštyje “Pasaulio anykštėnas” aprašiau tokią anekdotinę situaciją:

– Jūs verkiat, kad Anykščiuose nebėra jaunimo. Pažiūrėkit, kiek vien Šventojoje maudosi!

Iš tiesų… Pažiūrėkim, paskaičiuokim, kas gi susirinko vienoje maudykloje. Štai vasaros anykštėnė Indrė, atvažiavusi atostogų pas senelius iš Londono. Štai Ieva ir Martynas, atkakę iš Norvegijos aplankyti tėvų. Štai kaimynų dukra, parlėkusi iš Ispanijos. Štai Viltė su dukrele, vyrą laikinai palikusi Miunchene… Tikrai, kiek gražaus, sveiko jaunimo dar turime!..

Continue reading „Ašara ant voratinklio…”

baranauskas_paminklas

…Po trijų savaičių, išvykstant Antanui namo, vyskupas išeina prie rūmų vartų, kur stovi į bričkelę pakinkyti du arkliai, peržegnoja vaiką, duoda jaum pabučiuoti ranką ir žiedą. Paskui kiek netikėtai pamoko:

– Žinok, vaikeli, kad ir kur būtum, kur gyventum, Tėvynė yra brangiausia… Reikia mylėti Dievą, tėvelius, gerai mokytis. Jei Viešpats pašauks Jam tarnauti, nenusisuk nuo pašaukimo. Atmink viską, ką jaunas matai ir girdi, nes ateis metas, kai prisiminimai apie jaunystę bus kaip medus… Mokykis lietuvių kalbos, skaityk daugiau lietuvišku druku, nes jį tikrai grąžins. Lenkų ir jų kalbos nesmerk, jie mums davė daugiau gero nei blogo… Už tavo mokslus Liepojoje kasmet pinigus siųsiu, tik nenueik klaidžiais keliais… Savo jaunystėje, kai mokiausi Rumšiškių raštininkų mokykloje, mačiau baisų Nemuno potvynį. Vanduo apsėmė pastatus, ledo lytys daužė mokyklos sienas, manėme, kad žūsime tiuose griuvėsiuose. Jau tada pagalvojau, jog visas mūsų gyvenimas yra kaip didelis potvynis, viskas Dievo galybėje… Gyvendamas ir dirbdamas raštininko padėjėju Vainute, mačiau kruviną gaisrą. Sudegė bene pusė miestelio – keturios dešimtys žydų namų, keli ūkiai, bažnyčia, dvi sinagogos. Dūmai tarsi rudens migla paskandino miestelį. Tik valsčiaus pastatas nesudegė, išliko ir klebonija… Taip ir mūsų didelės meilės Dievui gyvenimas – lyg tas gaisras: kartais atrodo, kad visko netenki, lieki vienas lyg akmenėlis, paskui po truputėlį, po kruopelytę viską vėl atrandi… Matau, į pasaulį gražiai žiūri. Aš apdainavau mūsų tėviškę, Anykšių šilelį, gal tu kada nors savo savo vaikystėje matytus vaizdus ir įvykius aprašysi… Juk mes esame to paties kraujo, tos pačios giminės… Grįžęs namo, pabučiuok tėvelius, senelius, nes nežinau, ar kada nora savo kojomis į Ažuožerius sugrįšiu…

Continue reading „Vyskupo Antano Baranausko pamokymai XXI amžiaus lietuvių vaikams”