Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos
Po liepos 12-13-osios karinio incidento Armėnijos – Azerbaidžano pasienyje Tovuzo regione savo susirūpinimą pareiškė daug užsienio valstybių ir įtakingų tarptautinių organizacijų. Apie būtinybę išvengti karinės eskalacijos kalbėjo Jungtinių Tautų organizacijos vadovai, JAV Baltųjų rūmų atstovai, Rusijos vadovybė, Europos Sąjungos lyderiai…
Liepos 13-ąją turėjo būti sušauktas ir neeilinis Kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) posėdis. Slaptai.lt skaitytojams priminsime, kad KSSO šiuo metu priklauso šešios valstybės – Armėnija, Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas. Iki 1999-ųjų šiai kolektyinio saugumo organizacijai priklausė ir Azerbaidžanas. Bet po 1999-ųjų ofcialusis Baku pasitraukė iš KSSO.
Šiuo metu KSSO vadovauja Stanislavas Zasas – Baltarusijos atsargos generolas. Būtent jis pareiškė būtinybę sušaukti skubų visų organizacijos atstovų pasitarimą. Bet pokalbiai dėl paskutiniųjų įvykių Tovuzo regione, kurį iš liepos 12-osios į liepos 13-ąją apšaudė armėnų kariškiai iš stambiojo kalibro ginklų, buvo atidėtas „neapibrėžtam laikotarpiui“.
Nors oficialios priežastys neišvardinamos, tačiau galima spręsti, jog tai – oficialiojo Jerevano intrigos. Būtent Armėnija siekia, kad partneriai iš KSSO palaikytų agresyvius jos išpuolius prieš Azerbaidžaną. Bet KSSO negali remti Armėnijos vien dėl to, kad Azerbaidžano – Armėnijos konflikte oficialusis Jerevanas yra agresorius. Tarptautinė bendruomenė traktuoja Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, o šiuo metu šį regioną administruojančią armėnų valdžią – okupante. Net labai norėdama KSSO negali palaikyti Armėnijos, nes tokiu atveju ji prieštarauti tarptautinei teisei, reglamentuojančiai, ką reiškia valstybės teisė į teritorinį savo žemių vientisumą.
KSSO emblema
Šioje organizacijoje Armėnija stengiasi pasirodyti esanti viena iš svarbiausių, padoriausių valstybių. Ji nuolat priekaištauja visoms iš eilės KSSO atstovėms, kad šios per mažai remia Armėniją.
Šiuo konkrečiu atveju oficialusis Jerevanas, matyt, tikėjosi bent minimalaus KSSO palaikymo. Bet neoficialių konsultacijų metu patyrė, kad palaikymo nesulauks, todėl nusprendė pasitarimą nukelti vėlesniam laikui. Kad netektų pripažinti pralaimėjimo. Arba galimas priešingas atvejis: KSSO vadovybė norėjo sušaukti skubų pasitarimą, kuriame Armėnijos kariniai veiksmai būtų pasmerkti, todėl premjeras Nikolas Pašinianas dėjo milžiniškas pastangas, kad tokio posėdžio iš viso nebūtų.
Be kita ko, Armėnija labai baiminasi, kad Azerbaidžanas gali sumanyt grįžti į KSSO. Todėl imasi politinių priemonių nuteikiant šios organizacijos atstovus prieš Azerbaidžaną.
Liepos 12-13-osios karinio incidento metu Azerbaidžanas neteko šių karių: seržanto Vugaro Sadygovo ir eilinių Elšado Mamedovo bei Chaijamo Dašdemirovo. Kiek Armėnija neteko karių, oficialusis Jerevanas nutyli. Armėnijos gynybos ministerija neigia, kad turėjo aukų. Azerbaidžano karinė žvalgyba mano, kad konflikte dėl Tovuzo žuvo mažiausiai 13 armėnų karių ir dar kelios dešimtys gali būti sužeistų.
Sunaikinamas Armėnijos karinis objektas netoli Tovuzo regiono. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos informacinė agentūra ELTA praneša, kad iš Armėnijos teritorijos Azerbaidžano pusėn liepos 12-osios vakarą buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – žurnalistus informavo Azerbaidžano gynybos ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Azerbaidžano Gynybos ministerijos įgaliotasis asmuo taip pat pabrėžė, kad oficialusis Baku imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12-ąją. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija skubiai paskelbė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos puola šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį.
Kuo dar būtų galima papildyti šią oficialų Lietuvos informacinės agentūros žinią?
Liepos 12-osios karinis incidentas greičiausiai reikalingas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui, nebepajėgiančiam kontroliuoti padėties šalyje dėl žlungančios ekonomikos, siautėjančios COVID-19 pandemijos ir stiprėjančios opozicijos. Oficiali Armėnijos valdžia patiria rimtų ekonominių sunkumų, ir kariniais išpuoliais Armėnijos premjeras, matyt, tikisi nukreipsiąs armėnų nepasitenkinimą Azerbaidžano pusėn.
Pavyzdžiui, Kaukazo regiono ekspertas Igorius Korotčenko iš „Nacionalnaja oborona“ organizacijos leidiniui „Vestnik Kavkaza“, duodamas interviu, be kita ko, pažymėjo, jog liepos 12-13 dienomis surengtas Tovuzo apšaudymas byloja apie karštligiškas oficialiojo Jerevano pastangas priverst armėnus pamiršti ekonomines bėdas. Jo manymu, Armėnija vėl keičia toną – ji demonstruoja agresyvumą. Tvirtina, kad prieš Azerbaidžaną surengsianti prevencinių atakų. Jei Baku vis tiek nesiliaus reikalavęs grąžinti Kalnų Karabacho, – okupuosianti naujų teritorijų. Tai daroma tik tam, kad Armėnijos ministras pirmininkas N.Pašinianas, pasak I.Korotčenko, galėtų išsilaikyti valdžioje.
Paskutiniais duomenimis, liepos 12-13-osios konflikte žuvo trys azerbaidžaniečių kariai, penki kariai buvo sužeisti. Atsakydamos į Armėnijos išpuolius Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos tankų, artilerijos ir minosvaidžių pagalba sunakino keletą armėnų gynybos punktų.
Azerbaidžano karinės žvalgybos teigimu, liepos 12 – 13 dienomis Armėnija neteko mažiausiai 15 karių. Armėnų žiniasklaidos pranešimai, esą armėnų kariškiai buvo privesti šaudyti, nes azerbaidžaniečių automobilis įvažiavo į jų kontroliuojamą teritoriją, jog Azerbaidžanas virš pasienio teritorijos paleido žvalgybinę skraidyklę, – melas.
Rusijoje reziduojantis Azerbaidžano ambasadorius Poladas Builbiulogly pabrėžė, kad pirmieji šaudyti pradėjo armėnų kariškiai. Azerbaidžanui neliko nieko kito, kaip į grubią karinę jėgą atsakyti karine jėga. Azerbaidžano diplomatas dar pabrėžė, kad ne tiek svarbu, kas pirmasis pradėjo šaudyti liepos 12-ąją. Svarbiausias klausimas – kodėl kyla tokie kruvini kariniai incidentai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Į šį Azerbaidžano diplomato retorinį klausimą lengva atsakyti. Dėl incidento Tovuzo regione Armėnija kalta būtų net tuomet, jei pirmieji šūvius paleistų azerbaidžaniečių kariai. Kodėl? Tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir NATO, ir Europos Sąjungos šalis, pripažįsta, kad Armėnija šiuo metu neteisėtai kontroliuoja Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Armėnija iki šiol nepakluso nė vienai Jungtinių Tautų rezoliucijai, reikalaujančiai iš Kalnų Karabacho nedelsiant išvesti savo karines pajėgas. Remiantis tarptautine teise, Armėnija – agresorė.
Oficialusis Baku po liepos 12-osios incidento akcentavo, kad Azerbaidžanui nusibodo laukti realios Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savo žemių. Derybos dėl taikaus Kalnų Karabacho susigrąžinimo negali tęstis amžinai. Derybos negali būti rengiamos … vardan derybų. Derybos turi duoti konkrečių rezultatų.
Oficialusis Baku tvirtino suprantąs, jog kai kurie Azerbaidžano kaimynai specialiai mėgina šį konfliktą įšaldyti jei ne amžiams, tai kuo ilgiau. Tačiau tokie įšaldytų konfliktų puoselėtojai, pasak Baku, rizikuoja, jog šis konfliktas peraugs į rimtą karinį konfliktą.
Liepos 14-osios rytą Lietuva dar nebuvo pareiškusi susirūpinimo dėl karinio incidento Tovuzo regione.
Tiesa, liepos 10-ąją Lietuvos užsienio reikalų ministerija yra informavusi apie nuotoliniu būdu surengtą ekonominį forumą dėl Lietuvos ir Azerbaidžano dvišalio ekonominio bendradarbiavimo. O dar anksčiau, liepos 3-ąją, kai iš Zoknių oro uosto Armėnijos pusėn kilo Lietuvos karinių pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“, turėjęs iš Jerevano pargabenti lietuvių medikus, padėjusius armėnams kovoti su koronavirusu, Lietuvos prezidentūra pranešė, jog pirmoji šalies ponia Prezidentienė Dalia Nausėdienė įdėjo žaisliukų sergantiems armėnų vaikams.
Bet lietuviškosios užuojautos konflikte dėl Tovuzo žuvusių tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių karių artimiesiems liepos 14-osios rytą dar nebuvo.
Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto
Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Benas Chodžesas: JAV atsargos generolas – leitenantas, 2014-2017-aisiais metais vadovavęs Amerikos karinėms pajėgoms Europoje. Štai šis JAV aukšto rango karininkas baiminasi, kad dar rugsėjo mėnesį Rusija vėl bandys pulti Ukrainą. Būtent taip: generolas B.Chodžesas įtaria, kad dar šių metų rudenį Kremlius gali atnaujinti karinius išpuolius prieš Ukrainą.
Remiantis generolo B.Chodžeso prognozėmis, jei Rusija pultų, tai puolimas apimtų Juodosios jūros pakrantę nuo Odesos iki Keržės. Dar tiksliau tariant, dabar Rusijos taikinys būtų Chersono sritis.
Įsiveržimą pridengtų Rusijos karinės pratybos „Kaukazas – 2020“, kurias Kremlius ruošiasi surengti šių metų rudenį Pietinėje karinėje apygardoje. Taigi šių pratybų metu prie Ukrainos sienų oficialiai ir viešai bus sutelkta skaitlinga rusų kariuomenė.
Oficialus pretekstas įsiveržti taptų neva humanitarinis poreikis aprūpinti Krymą vandeniu. Iki Krymo okupacijos vanduo į šį pusiasalį buvo tiekiamas iš Dniepro upės. Iš Ukrainos į Krymą Šiaurės-Krymo kanalu atkeliaudavo iki 85 proc. reikiamo vandens. 2014-aisiais metais okupavus Krymą, Ukraina šį kanalą užblokavo. Ir nuo tol Krymui nuolat trūksta vandens. Nors oficialusis Kremlius tvirtina, kad Krymo pusiasalio nebekamuoja, vaizdžiai tariant, troškulys, nes Rusijos Vyriausybė surado alternatyvų, tačiau tai nėra tiesa. Krymas neturi tiek vandens, kiek jam reikėtų.
Žodžiu, Rusija turi formalų pretekstą puolimui – siekdami išvengti humanitarinės katastrofos Kryme buvome priversti atakuoti…
Pratybos „Kaukazas“ – rimta karinė operacija. Pratybos „Kaukazas“ apima Adygėją, Dagestaną, Ingušetiją, Kabardino-Balkariją, Karačajevo-Čerkesiją, Čečėniją, Armėniją, Krasnodaro ir Stavropolio kraštus, o taip pat – Sevastopolį. Šių pratybų štabas dažniausiai įsikurdavo Rostove prie Dono.
Tokio pobūdžio pratybos buvo surengtos du sykius – 2012 ir 2016 metais. Paskutinį kartą jose dalyvavo 12,5 tūkst. Rusijos armijos kariškių.
Pasak B.Chodžeso, Vladimiras Putinas, šį rudenį puldamas Ukrainą, siektų trijų jam svarbių uždavinių. Pirma – aprūpinti Krymą vandeniu. Antra – Rusija norėtų Ukrainą visiškai atkirsti nuo Juodosios jūros. Trečias uždavinys – destabilizuoti Ukrainą ir Europą iš vidaus.
Generolas B.Chodžesas pabrėžia, kad Ameriką Ukrainos reikalai nūnai mažai bedomina. Iki JAV prezidento rinkimų oficialusis Vašingtonas nieko rimto nedarytų, jei Rusijos kariauna įsiveržtų į Ukrainą.
Lietuvos karo medikai, sugrįžę iš Armėnijos
Pasibaigus dviejų savaičių humanitarinei misijai Armėnijoje, Lietuvos medikų ir ekspertų komanda šeštadienį grįžo namo. Lietuvos kolegų pateiktos rekomendacijos taps vertinga paspirtimi šaliai kovojant su koronaviruso (COVID-19) pandemija ir tolesniu infekcijos plitimu.
Aštuonis medikus ir tris ekspertus parskraidinęs Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“ šeštadienį nusileido Šiaulių oro uoste.
Tačiau į artimųjų glėbį humanitarinės misijos dalyviai paklius ne iš karto – remiantis galiojančiomis saugumo taisyklėmis, jų laukia 14-os dienų izoliacija, sakoma Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pranešime.
Sveikatos apsaugos ministras, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovas Aurelijus Veryga padėkojo darbą Armėnijoje baigusiems misijos dalyviams už ryžtą ir atsidavimą.
„Tokio aukšto lygio specialistai yra nepamainomi kovoje prieš koronavirusą. Tikiu, kad jūsų pastangos ir rekomendacijos padės Armėnijai greičiau įveikti šią krizę. Lietuva ir jos žmonės, esant reikalui, visuomet yra pasirengę padėti savo partneriams. Tikimės, kad ši sėkminga humanitarinė misija atvers galimybes naujoms partnerystėms ir projektams ateityje“, – kalbėjo ministras.
Armėnijos kolegoms dvi savaites talkino gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimanas ir Romanas Botovas, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
Specialistų komandą sudarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris vadovavo Lietuvos pagalbos Armėnijai misijai, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuravęs logistikos klausimus.
Dviejose Jerevano ligoninėse dirbę Lietuvos medikai dalinosi patirtimi su Armėnijos kolegomis, o su šios šalies specialistais bendravę Lietuvos ekspertai pasakojo, kokiomis priemonėmis pavyko suvaldyti pandemiją Lietuvoje, kokios buvo karantino sąlygos ir atlaisvinimo etapai, kaip buvo organizuojama operacijų štabo veikla ir logistika.
„Armėnijos kolegoms pasiūlėme steigti atskirą asmens apsaugos priemonių paskirstymo centrą, iš kurio apsaugos priemonės būtų tiekiamos tiesiai į gydymo įstaigas, taip pat kaupti rezervą humanitarinės pagalbos sandėliuose. Rekomendavome transportavimo funkciją patikėti logistikos kompanijoms. Taip pat pasiūlyta gydymo įstaigas aprūpinti kuo didesniais kiekiais priemonių, kad medicinos personalas nejaustų jų stygiaus“, – pasakojo mjr. A. Gusčius.
Apibendrindamas dvi savaites trukusią humanitarinę misiją, jos vadovas M. Čiurlionis teigė, kad Armėnija žengia teisingu keliu, o jos žmonių atsidavimas ir pasiaukojimas gali būti reikšmingas faktorius, leisiantis įveikti pandemiją.
„Ekspertų pateiktos rekomendacijos jau duoda pirmuosius rezultatus. Didinami laboratorijų pajėgumai, siekiant padidinti testavimo apimtis“, – sakė M. Čiurlionis.
„Mes savo ruožtu visada būsime pasiruošę padėti kolegoms plėtojant partnerystę, įgyvendinant gerųjų mainų ir švietimo programas. Labai tikimės tolimesnio ir glaudaus dvišalio bendradarbiavimo“, – pridūrė misijos vadovas.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis trečiadienį telefonu su Armėnijos gynybos ministru Davitu Tonojanu aptarė dvišalio bendradarbiavimo klausimus. R. Karoblis pažymėjo, kad bendros iniciatyvos bus tęsiamos, atsižvelgiant į situaciją dėl COVID-19.
Savo ruožtu ministras D. Tonojanas padėkojo Lietuvai už pagalbą padedant Armėnijai kovoti su koronaviruso pandemija. Krašto apsaugos ministras R. Karoblis išreiškė viltį, kad Lietuvos suteikta pagalba padės Armėnijai įveikti šį išbandymą.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai įvyko du Lietuvos humanitarinės paramos Armėnijai skrydžiai, primena Krašto apsaugos ministerija.
Gegužės 14 d. Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ Armėnijai, Sakartvelui ir Moldovai išskraidinta humanitarinė siunta su Lietuvoje pagamintomis medicinos apsaugos priemonėmis. Birželio 19 d. į Armėniją išvyko 11 Lietuvos specialistų medikų komanda, tarp kurių ir du Lietuvos kariuomenės atstovai. Pagalba skirta padėti Armėnijai suvaldyti ekstremalią situaciją bei gydyti ir slaugyti COVID-19 ligonius.
Bendradarbiaudama su Armėnija, Lietuva teikia paramą karinio rengimo ir mokymo srityje, supažindina su patirtimi reformuojant karines pajėgas. Kartu su NATO Karinio švietimo tobulinimo programa (DEEP – Defence Education Enhancement Programme) Lietuva padeda Armėnijai reformuoti puskarininkių sistemą. Tuo tikslu 2019 m. vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi Armėnijos kariuomenės vado pavaduotojas, organizuoti susitikimai su Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininku ir kitais kariuomenės atstovais.
Armėnijoje patvirtintų koronaviruso infekcijos (COVID-19) atvejų skaičius penktadienį viršijo 23 tūkstančius, per praėjusią parą šalyje patvirtintus 759 naujus infekcijos atvejus, praneša šalies Sveikatos apsaugos ministerija.
„Per pastarąją parą nustatyti 759 nauji koronaviruso atvejai, 814 pacientų pasveiko. Bendras pasveikusių skaičius yra 12 149, o patvirtintų infekcijos atvejų – 23 247“, – nurodoma ministerijos pareiškime.
Armėnijoje nuo infekcijos iš viso mirė 410 žmonių.
Šalyje padėtis išlieka sudėtinga. Trečią parą paeiliui Armėnijoje patvirtinta po daugiau kaip 700 naujų užsikrėtimų infekcija atvejų.
Pirmasis koronaviruso atvejis Armėnijoje buvo patvirtintas kovo 1-ąją.
Visame pasaulyje koronavirusu užsikrėtė daugiau kaip 9,7 mln. žmonių, per 492 tūkst. mirė.
Birželio 19-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją 2019/2209(INI), kuri tapo svaria rekomendacija Europos Sąjungos užsienio politikos formuotojams, atsakingiems už sėkmingą Rytų partnerystės programos įgyvendinimą.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ši rezoliucija – labai svarbi Azerbaidžanui, siekiančiam kuo greičiau susigrąžinti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą. Kalbant atvirai, tai – akivaizdi Azerbaidžano užsienio politikos pergalė. Ir tuo pačiu – oficialiosios Armėnijos valdžios, tvirtinančios, esą Kalnų Karabacho ateitį turi lemti šiandien ten gyvenantys žmonės, – pralaimėjimas.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kalnų Karabacho priklausomybę Azerbaidžanui vėl patvirtinančią rezoliuciją rengė kadaise vienas iš aršiausių Azerbaidžano kritikų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Rezoliuciją rengiant jam talkino ir buvę Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslavas Sikorskis, Ana Fotygi, taip pat Vengrijos (Atlila Ara-Kovač) ir Čekijos (Marketa Gregorova) atstovai.
Naujoji rezoliucija turi nuorodą į Europos Parlamento dokumentą „Reikalavimai ES strategijai Pietų Kaukaze“, kuri priimta 2010 metų gegužės 20 dieną. Toje dešimties metų senumo rezoliucijoje net du sykius armėnų pajėgų užimtas Kalnų Karabachas bei septynetas aplink jį esančių rajonų oficialiai vadinami „okupuotomis teritorijomis“. Prabėgus dešimtmečiui Europos Parlamentas priėmė naująją rezoliuciją dėl konfliktų Pietų Kaukaze, ir vėl demonstruoja neginčijamą paramą teritoriniam Rytų Partnersytės programoje dalyvaujančių šalių vientisumui. Apie tautų teisę apsispręsti (atsiskirti) – nė žodžio.
Nors Armėnijos lobistai dėjo milžiniškas pastangas, kad rezolucijoje atsirastų bent mažytė užuomina apie tautų apsisprendimo teises. Armėniškojo separatizmo lobistai Kipro ir Graikijos europarlamentarų rankomis bandė įterpti pataisą dėl „teisės apsispręsti”, tiksliau – dėl „teisės atsiskirti“. Šią nuostatą bandyta įrašyti klastingu būdu – penktadienį, kai visi europarlamentarai pavargę po savaitės darbų ir laukia nesulaukia savaitgalio, kada galėsią pailsėti nuo politikos. Todėl būta tikimybės, jog į balsavimo salę susirinksią mažai europarlamentarų, o ir tie, sėdintys sqalėje, per neapsižiūrėjimą bei skubėjimą palaimins oficialiojo Jerevano klastas. Bet šį kartą Europos Parlametas, sykį jau pamokytas apgaulių, buvo budrus, ir šis armėnų separatistų „gelbėjimo šiaudas“ nepateko į rezoliuciją.
Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Naujoji rezoliucija svarbi Azerbaidžanui dar ir dėl to, kad būta atvejų, kai Europa labai akivaizdžiai rėmė Moldovos, Ukrainos ir Gruzijos (Sakartvelo) teises į teritorinį vientisumą, o Azerbaidžano teisė susigrąžinti Kalnų Karaachą nebuvo įvardfinama labai aiškiai. Dabar jau Europa kategoriškai brėžia reikalavimus – teritoriniai konfliktai privalo būti sureguliuoti vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis ir 1975-aisiais pasirašytu baigiamuoju Helsinkio aktu, aiškiai brėžiančiu, kas yra valstybės teritorinis vientisumas, o kas – teisė tautai sukurti savo valstybę.
Naujojoje rezoliucijoje kalbama, kad kai kurių Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių teritorinis vientisumas yra pažeistas išorės agresijos. Rezoliucijoje nurodoma agresorė – trečioji šalis. Be abejo, omenyje turima Rusija. Bet rezoliucija sukonstruota taip, kad akivaizdu: be trečiosios jėgos esama dar vienos grobuoniškai besielgiančios jėgos. N tik Rusija yra okupavusi Rytų partnerystės programos atstovių teritorijas. Kita šalis, užgrobusi svetimas šalis, – Armėnija (ji išties okupavusi 20 proc. Azerbaidžano žemių).
Beje, buvę ir esami Armėnijos užsienio politikos formuotojai Zograbas Mnacakanianas ir Edvardas Nalbandianas vis bandė įpiršti sąvoką, esą būtina ginti „Kalnų Karabache gyvenančių žmonių teises“. Naujoji rezoliucija užkirto kelią šiems armėnų demagogams manipuliuoti sąvoka „žmogaus teisės“. Naujoji rezoliucija surašyta taip, jog akivaizdu: svarbiausia, kad pažeistos iš Kalnų Karabacho išvytų arba ten nužudytų žmonių – azerbaidžaniečių – teisės.
Azerbaidžano žemėlapis. Slaptai.lt nuotr.
Rezoliucija taip pat reikalauja, kad okupantės kuo greičiau išvestų savo kariaunas iš okupuotų teritorijų. ES taip pat pripažįsta, kad Rytų partnerystės programoje dalyvaujančios valstybės turi teisę ginti savo nepriklausomybę, valstybingumą ir teritorinį vientisumą.
Jerevanas jau griebėsi demagogijos, girdi, Europa, kalbėdama apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą, neturi mintyse Kalnų Karabacho. Bet ši demagogija prieštarauja EP priimtos rezoliucijos postulatams.
Birželio 19-ąją priimta rezoliucija – akivaizdus Armėnijos užsienio politikos pralaimėjimas.
Į Armėniją išskrido vienuolikos medikų komanda padėti šaliai kovoti su koronaviruso pandemija. SAM nuotr.
Iš Zoknių į Armėnijos sostinės Jerevano oro uostą penktadienį išskrenda Karinių oro pajėgų transporto lėktuvas „Spartan“. Jame – vienuolikos specialistų savanorių komanda, padėsianti su itin rimtais iššūkiais dėl pandemijos susiduriančiai šiai Pietų Kaukazo valstybei.
Į Armėniją išvyko gydytojas anesteziologas-reanimatologas Ainius Žarskus, anesteziologijos-reanimatologijos specialybės gydytojai rezidentai Lukas Neimana ir Roman Botov, slaugytojos – Diana Rinkevičiūtė, Virginija Savickienė, Laura Gurskienė, Jolita Škudaitė, taip pat slaugytojas anestezistas Donatas Mečislauskas.
Medikus delegavo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė (VUL) Santaros klinikos ir Respublikinė Panevėžio ligoninė (RPL).
Specialistų komandą papildė ir Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) patarėjas Marius Čiurlionis, kuris ir vadovaus šiam operacijų štabui, taip pat SAM Ekstremaliųjų situacijų operacijų valdymo centre dirbantis karo medikas mjr. Valdas Meškauskas bei mjr. Aurimas Gusčius, kaip ir Lietuvoje, Armėnijoje kuruosiantis logistikos klausimus.
Sveikatos apsaugos ministro, valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo Aurelijaus Verygos teigimu, Armėnija yra ta valstybė, kuriai šiuo metu tikrai reikia medikų, kompetentingų specialistų pagalbos, suvaldant šalyje įsisiautėjusį virusą.
„Dėkoju medikams, specialistams, nepabūgusiems rimtų iššūkių ir savanoriškai vykstantiems į Armėniją, kur jie dalinsis mūsų šalies gerąja patirtimi ir pritaikys praktiškai pas mus išmoktas pamokas“, – sakė ministras A. Veryga.
Anot jo, kiekvienos darbo rankos, kiekvieno vadybinė patirtis, valdant šią situaciją, Armėnijoje yra itin reikalinga. Į ją ekspertinę pagalbą siunčia ir kitos Europos valstybės.
„Armėnija šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį, nulemtą COVID-19 pandemijos. Lietuva visada pasirengusi padėti ir savo partneriams. Didžiuojuosi ir dėkoju Lietuvos medikams ir ekspertams, vykstantiems pagelbėti Armėnijos žmonėms“, – savo ruožtu dėkojo ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Į Armėniją išvykstanti komanda, kaip pažymima SAM pranešime, kartu pasiėmė ir darbui reikalingą medicininę įrangą bei asmens apsaugos priemones. Humanitarinę pagalbą Armėnijai komanda teiks dvi savaites.
Armėnijoje, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, nustatyti 18 033 koronavirusinės infekcijos atvejai, 302 žmonės mirė.
Kas nepamena iš vaikystės užkoduoto klausimo apie raštą: baltos lankos – juodos avys, kas išmano, tas jas gano. Mįslė mįsle, tačiau išties juk čia galima įžvelgti ir daug giliau užkoduotą atsakymą. Nebūtinai tiesa yra tai, ką skaitote ar nuolat girdite.
Kaip atskirti mitą nuo tiesos
Kiekvienos tautos istorijoje yra jautrių temų. Jų peržiūrėjimas kai kada gali pateikti šokiruojančių, nemalonių atsakymų. Tačiau tikėdami, kad gyvename moderniajame pasaulyje, turime suprasti, jog tiesa padeda atsikratyti įsisenėjusių mitų ir leidžia judėti tolyn.
Štai ir vėl žiniasklaidoje pasirodė tekstai „armėnų klausimu“. Minėtos 105-osios armėnų tautos genocido metinės, šventas nekaltų krikščionių aukų kraujas, dėl kurio visa kaltė neva tenka Osmanų imperijos musulmonams.
Mėgindama atskleisti įvykių priešistorę, 15min.lt viena autorė pasakojo baisumus, kaip engiami buvo armėnai: „Turkai armėnus laikė antros klasės piliečiais, nelygiaverčiais musulmonams, tad jų parodymai prieš musulmonus teismuose nebuvo priimami, jiems buvo draudžiama nešiotis ginklus, jodinėti arkliais, kupranugariais, net religinė praktika buvo apribota – bažnyčių varpų skambėjimas buvo griežtai draudžiamas“.
Toliau skaitytojas apšviečiamas, kad dauguma armėnų buvo neturtingi valstiečiai, tik nedaugelis galėjo prasigyventi iš prekybos bei amato. Vis dėlto jiems pavykę įsitraukti į tarptautinę prekybą XVII-XVIII a., tai paskatino šios diasporos gyvenviečių įsikūrimą Stambule ir kituose Osmanų uostamiesčiuose.
Čia siūlau stabtelėti ir atsiversti armėnų autoriaus Filipo Ekozjanco knygą, kurioje randame daug autentiško būtent apie XVII pabaigos-XVIII a. pradžios armėnų gyvenimo ypatumus Persijoje – būtent tą istorijos tarpsnį, kai pasaulyje gimė vadinamasis armėnų klausimas. Tai istorinė dokumentinė apybraiža, detektyvo elementų turinti studija, kurios centre – armėnų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pradininku laikomas Izraelis Ori. Knyga taip ir pavadinta: „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (Филипп Экозьянц, „Исраэл Ори. Ларец Пандоры“).
Studijos pasirodymas prilygo sprogimui: remdamasis autentiškais dokumentų šaltiniais autorius triuškina 300 metų senumo mitą, tarsi kortų namelį griaudamas ant šios pradinės kortos rūpestingai kurtas istorijas. Apie tai, kokių atgarsių sulaukė ši knyga (recenziją galėjote pastebėti ir portale slaptai.lt), šiek tiek vėliau.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Pirmiausia noriu pasidalyti kai kuriais pastebėjimais iš F.Ekozjanco knygos, kalbama tema aktualiomis citatomis.
Pirmoji citata: apie šaltinių autentiką
Iki XVIII amžiaus armėnų tautos rašytinė istorija buvo neturtinga, joje retai minima Armėnija ir armėnai. Daugiausia tai buvo kūryba Europos autorių, tolimų tiek nuo Armėnijos, tiek ir nuo jos gyventojų. O XVIII amžius tiesiog sprogo istoriniais „atradimais“ ir iš nebūties ištraukė daugybę armėnų karalysčių, apie kurias anksčiau niekas nebuvo girdėjęs ir kurios viena po kitos atsirado darbuojantis ištisai armijai perrašinėtojų, kurių plunksnos labai greitai sužvilgo Naujosios arkos apylinkėse – mistiniame žmonijos civilizacijos lopšyje.
Pasak Ekozjanco, kuris remiasi autentiškais šaltiniais, Armėnijos vardas atsirado ne istorinėje, o grožinėje literatūroje. Jis nepasitiki senovinių knygų autentiškumu, mat kadaise rankraščių perrašinėtojai davė valią savo fantazijai, prikūrė nebūtų dalykų. Viename interviu armėnų autorius atskleidė, kad pasikliauja tais šaltiniais, kurių egzistavimą patvirtina pakankamas kiekis egzempliorių – gerai, jeigu Europos spaudinių archyvuose pavyksta rasti 10-20 pavyzdžių.
Ekozjancas dar labiau šokiravo ir papiktino savo tautiečius teiginiu, kad net ir neginčijant visų turimų knygų išleidimo fakto, jose nėra istorijų apie Senąją Armėniją, apie Didįjį Tigraną ir kitus jos veikėjus. Jo vertinimu, bėdų dėl senovės istorijos turi ne tik Armėnija, bet ir kitos šalys.
Antroji citata: melikams nieko netrūko
Pfalcokurfiurstui Johanui Vilhelmui melikai savo laiške pranešė: „Dievo malone mums nieko netrūksta, mes turime pinigų, turto, žmonių, kurie sugeba valdyti ginklą, ir visko, ko reikia mūsų įmonėms; mums trūksta tik šalies valdovo, mes trokštame to ir meldžiame Dievą, kad ši dalia tektų Jums“.
Knygos intriga prasideda 1678 metais, kai Izraelis Ori, tada maždaug devyniolikos metų jaunuolis, drauge su keliais kitais vyrais išvyksta į Europą nešinas melikų (armėnų didikų, kunigaikščių) laiškais – nuolankiu prašymu padėti, nes vietos patriarchas yra visiškai prasiskolinęs, spaudžiamas kreditorių. Tačiau Izraelis Europoje prapuola ilgam. Po įvairių nuotykių į Persiją sugrįžta praėjus 20 metų. Prisistato visiems kaip Izraelis Ori, tačiau jo neatpažįsta nei tikra sesuo, nei broliai. Kirba įtarimas, kada tai gali būti apsimetėlis, prisidengęs kito žmogaus vardu. Tačiau armėnų melikai juo kažkodėl besąlygiškai pasitiki ir jam paklūsta. Rašo slaptuosius laiškus Europos galingiesiems valdovams ir įteikia vyrui, save vadinančiam Izraeliu, netgi tuščią popieriaus lapą su iš anksto suraitytais savo parašais – laiškas buvo parašytas vėliau, jo turinio melikai nežinojo. Ekozjancas daro prielaidą, kad armėnų didikai galimai buvo šantažuojami.
1699 m. armėnų atstovai slaptaisiais laiškais (apie juos nežinojo ir armėnų dvasininkai) kreipėsi į Romos popiežių, Pfalcokurfiurstą Johaną Vilhelmą ir Rusijos carą Petrą I su prašymu išvaduoti krikščionis armėnus nuo musulmonų priespaudos.
Tačiau iš to meto dokumentų aiškėja, kad melikai puikiai sugyveno su valdžia, gausino savo turtus, turėjo namus, žemes ir netgi nuosavas kariaunas! Juos jaudino tai, kad krikščionys perėjo į mahometonų tikėjimą, moterys tekėjo už musulmonų – laisva valia.
Trečioji citata: apie tikruosius tikslus
Aš visiškai įsitikinęs, kad Persijos valdovo kariuomenė nieko nepajėgs imtis prieš jus, tai būtų žiemos pradžia ar pavasaris. Persijos karalystė yra Armėnijos prieigose, tai gausiai apgyvendinta ir derlinga žemė, 150 ljė ilgio ir 120 pločio, yra Persijos karaliaus valdžioje, neskaitant dviejų provincijų, kurios palaikomos gruzinų, ir 5 provincijų, kurios priklauso turkams. Štai krikščioniškų provincijų sąrašas: 1) Zakas gali tiekti mums pradžioje 10 000 žmonių, yra (ten) labai mažai turkų 2) Varanda (yra nemažai turkų, bet tai ne kariai) galės surinkti 6000 žmonių 3) Kustachas – 10 000…
Tai citata iš slapto Izraelio Ori laiško Johanui Vilhelmui. Iš jo pranešimų aiškėja, kad Šventosios Romos imperijos kurfiurstas iš tiesų planavo užkariauti šį kraštą. Izraelis jam tarnavo, čia buvo jo akys ir ausys. Romos sostui rūpėjo musulmoniškuose kraštuose įgyti atsvarą.
Persijos puolimo planas buvo nuodugniai aptartas. Armėnų melikai siūlė užkariauti visą Persiją, kartu su musulmonų gyventomis provincijomis ir miestais – Gendže, Baku ir kt. Sumanymas nepavyko, Europos monarcho kariuomenė, palaikoma organizuotų sąjungininkų, žygio į Persiją atsisakė. Vis dėlto laiškai (beje, jie parašyti ne armėnų kalba) ir pastangos neliko nepastebėti: taip buvo sukurtas „armėnų klausimas“.
Ekozjancas kelia logišką klausimą: kokia buvo viso šio sumanymo esmė? Nejau kviesdamas užkariauti žemes Izraelis Ori tikėjosi, kad išsilaisvinimas iš kurfiursto valdžios, palaikomos Šventosios Romos imperijos galios ir jėzuitų ordino, bus lengvesnis nei atsikratymas esamos „priespaudos“? Juk šimtus tūkstančių valstiečių prižiūrėjo mažiau nei tūkstantis šacho žmonių? Pasak studijos autoriaus išvados, tikrieji šio veikėjo tikslai buvo savanaudiški – pakeisti valdžią, o valstiečių krikščionių išlaisvinimas tebuvo priedanga.
Kodėl šiandien verta kapstytis archyvuose?
Filipas Ekozjancas rašo antrąją knygos dalį, kurioje tikisi pateikti išsamius atsakymus į klausimus, kurie iškilo rašant pirmąją knygą.
Izraelis Ori. Senovės piešinys
Mitų demaskavimas sukėlė milžinišką neigiamą reakciją. Antai Rusijoje gyvenantis armėnų rašytojas ir tinklaraštininkas Levas Voljanas socialiniame televizijos tinkle knygoje dėstomas mintis apibūdino kaip absurdą ir gėdingą, šventvagišką dalyką. „Būsi prakeiktas nacijos, kuriai save priskiri!“ – pareiškė. Apkaltino parsidavimu azerbaidžaniečių lobistams.
Tiesą sakant, azerbaidžaniečių medijoje apie Ekozjanco knygą išties nemažai informacijos. Pvz., MA Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Huseinovas patvirtino, jog „Rytų klausimas“ buvo sukurtas Vatikane, pagal gudrų projektą ketinta prieš Osmanus ir Sefevidus mobilizuoti krikščionių, tarp jų ir armėnų, bendrijas, jomis pasinaudoti.
Kai kurie azerbaidžanietiškosios stovyklos mokslininkai Ekozjancui turi pastabų. Antai technikos mokslų daktaras, profesorius ir visuomenės veikėjas Kermanas Rustamovas knygai skirtoje diskusijoje (kanale „Patriot TvAz“) kritikavo autorių dėl to, kad jis cituoja melikų laiškus skaitytojui nepateikdamas paaiškinimų – jie yra būtini citatoms, kuriose armėnų melikai kaip savo žemes nurodo azerbaidžaniečių teritorijas.
Tačiau kodėl vis dėlto šiandien verta gilintis į trijų šimtų metų senumo istoriją?
Filipas Ekozjancas tiki, kad šis darbas yra prasmingas, pirmiausia jo tautiečiams svarbu atsikratyti senų mitų ir kurti ateitį pakeitus požiūrį į kaimynines tautas. Autorius reiškia apgailestavimą dėl armėnų istorikų, kurie eikvoja daug energijos tradicinės armėnų istorijos versijos studijoms, tačiau niekada nevėlu pradėti nuo pat pradžių ir paversti viską aplink savo galvoje, ir savo artimuosius
Pabaigai pastebėjimas. Tie patys dalykai, kurie vyko Izraelio Ori laikais, yra aktualūs ir šiandien: visais laikais atsiranda žmonių, siekiančių manipuliuoti kitais ir primesti savo žaidimo taisykles, savo gyvenimo supratimą, savo istorijos interpretavimą.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Visai neseniai keli lietuviški leidiniai pažėrė informacijos apie buvusį Azerbaidžano pareigūną milijonierių, kuris turto, pasirodo, turįs net Lietuvoje. Tuose pranešimuose išvardytos buvusio Azerbaidžano nacionalinio saugumo ministro Eldaro Mahmudovo ir jo šeimos valdomos bendrovės bei nekilnojamasis turtas tiek Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge ir Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje.
Turi turto ir Lietuvoje
Tyrimas atskleidė, kad turto vertė – maždaug 100 mln. eurų. Iš kur Lietuva susirinko šiuos duomenis? Žinių apie 2004 – 2015-aisiais metais Azerbaidžano saugumui vadovavusio E.Mahmudovo pinigus pateikė tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“. Jie išanalizavo praėjusių metų lapkritį iš banko „Cayman National Bank“, veikiančio Meno saloje, į viešumą patekusius dokumentus.
Pirmasis užsienyje šios temos ėmėsi, regis, britų „The Guardian“ laikraštis. Lietuvoje – 15min.lt internetinis leidinys. Tema išties įdomi, neabejotinai galinti padidinti leidinio tiražą.
Ginklų kontrabanda
Bet neišnarpliotų Pietų Kaukazo paslapčių esama ir daugiau. Štai buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žentas Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama neginčijamų faktų, bylojančių, jog premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų nuodėmes, vieną savo patarėją gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptųjų tarnybų atstovais.
Buvęs Armėnijos diplomatas taip pat tvirtina: „Yra faktų, kad N.Pašiniano atstovas su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“.
Ar tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ imsis šios temos? Beje, ši informacija smulkiai išguldyta armenianreport.com leidinyje, tad Azerbaidžanas – niekuo dėtas. Lietuvai ši tema taip pat turėtų rūpėti. Juk čia pat – Rytų partnerystės programos renginiai.
Mafija posėdžiavo Lietuvoje
Taip pat būtų įdomu išgirsti, ar tarptautinė tiriamoji žiniasklaida deramai išanalizavo 2018-aisiais metais birželio ir rugpjūčio mėnesį Ispanijoje sulaikytų armėnų – gruzinų mafijos lyderių darbelius? Priminsiu: 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos Ispanijos miestuose Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje, Marbelyje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.
Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato
Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs ir Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo 2018-ųjų birželio mėnesį.
Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas Artiomas Sargsianas (pravardė – Artiom Saratovskij) – tai būtent tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.
Ar mes jau žinome, kas ir kodėl leido atvykti A. Sargsianui su savo sėbrais į Lietuvą?
Apie gruzinų mafiją – nė žodžio
Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kuomet sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai. Bet ar apie tai tarptautiniai tiriamosios žurnalistikos centrai OCCRP, „Finance Uncovered“ ir „Transparency International“ parašė bent vieną eilutę? Ką šia tema rašė lietuviškasis 15min.lt?
Ką paskelbė ESISC?
2017 metais europietiška organizacija European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras) paskelbė sensacingą ataskaitą.
The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)
Minėtoje ataskaitoje pasakojama, kaip Azerbaidžanas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje. Pasirodo, prieš Azerbaidžaną ilgai, metodiškai, kryptingai rengtas sąmokslas, kurio užsakovai – po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora, dirbtinai kursčiusi lobistines Europos organizacijas. Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (veikia Belgijoje nuo 2002 metų; sutrumpintas pavadinimas – ESISC) demaskuoti europiečiai politikai, tampriai susidraugavę su Vakarų armėnų diasporomis, organizuojančiomis tendencingas antiazerbaidžanietiškas akcijas. Tos akcijos specialiai nukreiptos prieš Azerbaidžano Vyriausybę siekiant ją diskredituoti svarbiose Europos institucijose, įskaitant ir Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją.
Vienas iš ataskaitos autorių – ESISC vadovas Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Jo darbo specifika – žvalgybos analitikas, nagrinėjantis terorizmo, šnipinėjimo, organizuoto nusikalstamumo, tarptautinių konfliktų temas. Žurnalistinė veikla tebuvo priedanga. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K.Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. Nuo 2002-ųjų metų K.Monikė vadovauja Strateginės žvalgybos ir saugumo centrui.
Klodas Monikė. ESISC vadovas
Žodžiu, K.Monikės vadovaujama komanda 2017-aisiais pateikė Europos visuomenės dėmesiui ataskaitą įsimenančiu pavadinimu: „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“. (Visą šios ataskaitos tekstą galima rasti www.esisc.org portale).
Taigi šios organizacijos dėka demaskuota tendencinga, angažuota armėnų diasporos lobistų remiama europarlamentarų grupė, kurios svarbiausias uždavinys – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė parengė gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai, kad Kalnų Karabacho priklausomybė būtų nulemta Azerbaidžanui nenaudinga kryptimi. Toji slapta europiečių grupė tendencingai manipuliavo šiandieninėmis Kalnų Karabacho konflikto pasekmėmis, rėmė neteisėtas Armėnijos pretenzijas į Kalnų Karabachą ir darė spaudimą oficialiam Baku, kad šis sutiktų ginčus dėl Kalnų Karabacho narplioti būtent Jerevanui naudingomis sąlygomis.
Koks šiandien tų 2017-aisiais tendencingai veikusių europarlamentarų likimas? Gal jie – jau nebeišrinkti į Europos Parlamentą, bet į jų vietas susėdo kiti, dar tendencingesni? Kodėl tyli tiriamosios žiniasklaidos lyderiai?
Armėniški archyvai – vis dar uždaryti
Štai istorikas Zigmas Vitkus portale LRT.lt šių metų gegužės 6-ąją skelbia straipsnį „Armėnų genocidas – nepamirštas“. Išskirtinis teksto bruožas – autorius dedasi taip gerai išmanąs šią temą, jau toks tikras kiekvienu savo žodžiu, kad, regis, 1915-ųjų tragediją, ironiškai kalbant, bus matęs savo akimis. O kad egzistuoja ir kita medalio pusė – šiam istorikui nė motais. Jis, be abejo, nieko nenori girdėti apie istorijos tyrinėtoją Filipą Ekozjansą, neseniai išleidusį knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“. O juk šis armėnų tautybės tyrinėtojas slaptai.lt portalui rašė:
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
„Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Jei nepasitikima F.Ekozjancu, bent jau paklauskime Armėnijos valdžios, kodėl ši į savo archyvus iki šiol neįsileidžia užsienio istorikų, tyrinėtojų, žurnalistų, o Turkija ir Azerbaidžanas plačiai atvėrę archyvus, kur tik esama informacijos apie 1915-ųjų žudynes.
Vėl pamiršo Kalnų Karabachą
Gal Vakarai mano, jog šitaip nuolaidžiaudami Armėnijai suvilios ją pasukti Vakarų kryptimi? Gal manome, kad, nepasmerkdami neteisėtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabacho regione, padarysime Jerevaną ištikimu sąjungininku (Lietuva – iš tų valstybių, kurios aiškiai nepasmerkė armėnų separatistų surengtų rinkimų okupuotame Kalnų Karabache)? O gal manome, kad minėdami Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos atvejus ir pamiršdami Kalnų Karabacho tragediją, priversime Jerevaną elgtis teisingai?
Lietuvos užsieio reikalų ministras Linas Linkevičius Rytų partnerystės išvakarėse štai taip kalbėjo: „Dėl savo Europinio pasirinkimo penkios iš šešių Rytų partnerių patiria išorinių jėgų spaudimą: tai – užšaldyti konfliktai Sakartvele ir Moldovoje, tiesioginė agresija prieš Ukrainą. Baltarusija yra vienintelė partnerė, kurioje konflikto nėra, todėl esame pasirengę prisidėti stiprinant Baltarusijos nepriklausomybę ir suverenumą. Tačiau tai sunku daryti, nes Baltarusija neįgyvendina privalomų tarptautinių ekspertų reikalavimų dėl streso testų Astravo branduolinėje elektrinėje“ (informacijos šaltinis – ELTA). O kur bent mažytė užuomina dėl Kalnų Karabacho skaudulių?
„Nepaisant „aksominės revoliucijos“, politinė kryptis nesikeis“
Norint perprasti Pietų Kaukazo regiono specifiką verta susirasti 2019-aisiais paskelbtą Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie KAM (AOTD) atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
Lietuvos saugumas (VSD)
VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Ši nedidelė Lietuvos saugumo citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar turi keistų iliuzijų dėl šių metų birželio mėnesį rengiamų diskusijų Rytų partnerystės temomis.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke paskelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“.
Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas pažymi, jog esama faktų, bylojančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą, taip pat sutepė savo reputaciją prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis. O kad paslėptų šias savo nuodėmes, generolą Aršaką Karapetianą, savo patarėją, gegužės 23 dieną slapta komandiravo į Voronežą, kad ten šis surengtų slaptas derybas su Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Derybos surengtos tam, kad Rusijos žvalgyba padėtų užglaistyti į tarptautinius nemalonumus patekusio N.Pašiniano ir jo šeimos reikalus. Voroneže, kuris nūnai tapo tarptautinių Armėnijos reikalų tvarkymo centru, buvo reguliuojami nesusipratimai dėl į paviršių iškilusios kontrabandos cigaretėmis. Įdomu, kad tomis dienomis tiek Rusijoje, tiek Armėnijoje dėl koronaviruso buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Todėl generolas negalėjo išvykti iš Armėnijos ir atvažiuoti į Voronežą kaip privatus asmuo. Taigi jis teturėjo vieną galimybę – išvykti kaip valstybės pareigūnas. Bet oficialiame Vyriausybės puslapyje nė žodžiu neužsimenama apie tokį vizitą. Tad tikėtina, jog generolas išvyko sulaukęs žodinio N. Pašiniano įsakymo. Manoma, kaš šis generolas seniai tvarko komplikuotus N.Pašiniano reikalus.
Bet generolo misija Voroneže tuo nesibaigė. „Yra faktų, kad N.Pašinianas kartu su kažkokiu Davidu Galstianu iš Voronešo nuvyko į Maskvą, kad ten su Rusijos gynybos ministerijos pareigūnais sureguliuotų į paviršių iškilusį skandalą dėl nelegalios prekybos ginklais. Taigi N.Pašinianas dėl savo asmeninių reikalų kenkia ne vien Armėnijos prestižui. Jis kenkia ir šalies saugumui“, – skelbia M.Minasianas.
Analizuojant prekybos ginklais klausimą negalima pamiršti aplinkybės, kad Armėnija turi teisę iš Rusijos pigiai pirkti ginklų – pagal Rusijos vidaus rinkos kainas, t.y. 65 proc. pigiau, nei šie kainuotų tarptautinėse rinkose. Kaip N.Pašinianas išnaudoja šią situaciją asmeninėms reikmėms? Schema nesudėtinga, maždaug tokia: „N.Pašinianas įpareigoja savo bičiulį Davidą Galstianą per Gynybos ministeriją įsigyti 100 vienetų ginklų. Ginklai perkami Armėnijos valstybės vardu, bet jie atitenka D.Galastianui. Tada Armėnija perka 60 vienetų ginklų iš D.Galstiano asmeninio fondo, apmoka visas išlaidas, ir ginklai atgabenami į Armėniją. Dokumentai sutvarkyti idealiai. Išskyrus vieną detalę. Tie likę 40 vienetų parduoti trečiosioms šalims – labai brangiai. O tai – ne tik gėda (gėda dėl cigarečių ar deimantų kontrabandos). Tai jau – niekšybė. Tokia M.Minasiano nuomonė.
Ginklų ekspertai, kaip skelbia M.Minasianas, puikiai supranta, jog pagal specialius ženklus, kuriais pažymėti visi ginklai, lengvai nustatoma, kur jie galų gale atsidūrė. Tad Rusija anksčiau ar vėliau tai išsiaiškins.
Beje, N.Pašiniano draugužį D.Galstianą Maskva jau paskelbė nepageidaujamu asmeniu Rusijoje. D.Galstianas tapo persona non grata Rusijoje iki pat 2029 metų.
Svarbi ir dar viena detalė, kurią straipsnyje „Nikolas Pašinianas įtrauktas į tarptautinę prekybą ginklais“ mini M.Minasianas. Generolas A.Karapetinas, kurį N.Pašinianas pasikvietė tapti įtakingu patarėjumi, atsakingas už Armėnijos pralaimėjimus vadinamąjame 2016-ųjų balandžio kare su Azerbaidžanu. Tuo metu jis buvo Armėnijos karinės žvalgybos vadovas. Manoma, kad prastas vadovas. Nes tuometinės Armėnijos pajėgos nežinojo, nei kada, nei kaip, nei kokiais ginklais Azerbaidžanas disponuoja pasienio ruože. 2016-ųjų įvykius N.Pašinianas, siekdamas patekti į valdžią, vadino gėdingu Jerevano pralaimėjimu. Bet kai tapo premjeru, savo dešiniąja ranka pasirinko susikompromitavusį karinės žvalgybos vadovą. Štai tokia moralė…
Savo komentaruose M.Minasianas taip pat pasakoja, kaip oficiali Armėnijos valdžia brangiai pirkdavo seną karinę techniką. Pirkdavo tokias karines mašinas, kurias Čekija, Jordanija, Graikija, pavyzdžiui, parduodavo kaip metalo laužą. M.Minasianas rašo, kad tie ginklai gal dar veikia, gal dar naudotini, bet jie akivaizdžiai moraliai pasenę (omenyje turimos, sakykim, priešlėktuvinės gynybos mašinos Osa-AKM“). Jos tikrai nevertos 27 milijonų JAV dolerių.
Buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane dabartinį Armėnijos premjerą vadina patologišku melagiu ir pigiu propagandistu.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas vėl aršiai kritikuojamas. Šį sykį į armėnų žiniasklaidos nemalonę jis pateko dėl melo apie savo senelį. Į viešumą patekę dokumentai byloja, kad Armėnijos Ministro Pirmininko senelis Nikolajus Pašinianas tarnavo ne Raudonosios armijos daliniuose. Senelis ištikimai talkino fašistinės Vokietijos kariuomenei – Vermachtui. Taip pat paaiškėjo, kad jis žuvo 1943-aisiais. Tik, suprantama, gyvybės neteko vilkėdamas Vermachto, o ne sovietų armijos kario uniformą.
Informacinis internetinis portalas Yerevan.doday teigia, jog Armėnijos premjerui N. Pašinianui nepalankias žinias patvirtina elektroninis duomenų bankas „Memorial“, registruojantis visus duomenis apie žuvusius, mirusius nuo žaizdų ir prapuolusius be žinios sovietų karius tiek Antrojo pasaulinio karo metais, tiek pokariu. „Memorial“ (tai – Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos sukurta speciali informacinė bazė, sukaupusi per 37 milijonus dokumentų iš įvairiausių Rusijos archyvų) sako, kad vienintelis Enokovano kaime (Tavušos sritis Armėnijoje) 1943 metais žuvęs Nikolajus Pašinianas buvo … Vermachto atstovas.
Nikolajus Pašinianas
Armėnijos žiniasklaidos priešiškumą sustiprino dar ir tai, kad 75-ųjų Pergalės metinių išvakarėse premjeras viešai melavo – esą jo senelis 1943 metais krito didvyrio mirtimi gindamas Sovietų Sąjungą. Pasirodo, tikrai žuvo, tik ne tą uniformą dėvėjo.
Išties – jei Armėnijos premjeras drįsta taip akiplėšiškai slėpti tikrąją tiesą apie savo artimuosius, kokias garantijas turime, kad jis elgsis sąžiningai ir kitais atvejais? Pavyzdžiui, kalbėdamas tarptautinėse organizacijose arba pasirašydamas svarbius valstybinius dokumentus?
Armėniška žiniasklaida priduria, kad jau perpratusi, kodėl Armėnijoje šiandien gerbiami ir kai kurie kiti Adolfo Hitlerio Vokietijai talkinę armėnai. Pavyzdžiui, Gareginas Nžde.
Tikroji Garegino Nžde pavardė: Gareginas Ter – Arutunianas. Jis buvo iš tų armėnų, kurie žavėjosi „revoliucinio teroro“ idėjomis, formavo nacionalinę Armėnijos kariauną, organizavo žiaurias azerbaidžaniečių išstūmimo iš Vedibasaro ir Nachičevanės akcijas.
1921-aisiais, kai Armėnija tapo sovietine, šis vyras persikėlė į Europą ir ten susižavėjo plintančiomis fašistinėmis idėjomis. Įkūrė fašistuojančią organizaciją „Cegakron“. O 1942 metais asmeniškai nuvyko į Berlyną pas Adolfą Hitlerį. Fiureriui jis oficialiai pareiškė pagarbą bei ištikimybę, įrodinėjo, jog armėnai kilę ne iš Azijos, bet yra tokie pat išrinktieji bei pateptieji kaip vokiečiai.
Gareginas Nžde. Paminklas Jerevane
Pagarba ir ištikimybė Adolfui Hitleriui rodyta ne tik žodžiais. Drauge su armėnų generolu Drastamatu Kanajanu – Dro kūrė armėniškąjį SS legioną, tapo šios karinės organizacijos vado pavaduotoju.
Būtent Antrojo pasaulinio karo metais Gareginas Nžde mėgo sakyti: „Kas žūsta už Hitlerį, tas žūsta už Armėniją“.
1944-aisiais, kai tapo aišku, jog Hitlerio valdžia ilgai neišsilaikys, ponas Nžde pabėgo į Bulgariją. Tačiau ten buvo sučiuptas kaip fašistų bendrininkas. Sovietinis teismas jį nuteisė kalėti 25-erius metus. Visos bausmės atlikti nespėjo – mirė 1955-aisiais Vladimiro kalėjime.
Armėnijos sostinėje šiam žmogui pagerbti ne taip jau seniai buvo pastatytas įspūdingų dydžių paminklas vienoje iš prestižinių Jerevano aikščių.
Kai koronaviruso pandemijos metu vidaus politikoje iš esmės visas valdžios gijas savo rankose sutelkė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pabandė atsigriebti užsienio politikoje, pradėjęs telefoninio ryšio sesiją pokalbių su Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Armėnijos lyderiais, besiruošiančiais birželio 18 d. suplanuotam „Rytų partnerystės“ programos šalių viršūnių susitikimui.
Kaip galima būtų spręsti iš Prezidentūros pranešimų, įvykusios aukščiausiojo lygio diskusijos užgriebė svarbias problemas, šalių lyderiai nepraplepėjo visą numatytą laiką tik apie orus ar sveikatą. Tačiau štai Slaptai.lt internetinio dienraščio redaktoriui Gintarui Visockui iškilo spiečius klausimų dėl įvykusių diskusijų labiau apčiuopiamų rezultatų, taigi redaktorius ėmė ir paprašė patikslinti pranešime išsakytas pozicijas, labai aiškiai suformuluotus klausimus išsiųsdamas Prezidentūros Komunikacinei grupei https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ka-pamirso-pasakyti-lietuvos-prezidentas/. Jokio atsakymo, iš ten – tik spengianti tyla.
Labai panašiai buvo ir praeitą kartą, jeigu neklystu, Seimo delegacijos vizito į Armėniją išvakarėse, kai G.Visockas adresavo klausimus Seimo ir delegacijos vadovui Viktorui Pranckiečiui, ne kartą geru žodžiu anksčiau minėtam Slaptai.lt komentarų skiltyse. Taip pat jokio atsakymo! Iš pirmo žvilgsnio sunku net patikėti, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra sukuriami tokie valdžios nešvankumo precedentai, kaip atrodo, be didesnio diskomforto demonstruojant neįtikėtiną Europos šaliai politinio necivilizuotumo pavyzdį.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Jeigu G.Visockas būtų kreipęsis į Prezidentūrą kaip privatus asmuo, tarkime, besiskųsdamas dėl kanalizacija užlieto buto nuo viršuje gyvenančio kaimyno, neabejoju, kad Prezidentūros tarnybos atsilieptų, paaiškindamos piliečiui, jog tai yra ne jų kompetencijos dalykas, pažadėtų, kad kreipimasis bus perduotas institucijai pagal tikslinį profilį, drauge padėkotų už aukštą pasitikėjimą.
Tačiau redaktorius kreipėsi iš dienraščio tribūnos, atstovaudamas visuomeninį leidinį, į Prezidentūrą su tiksliai suformuluotais ir labai nepatogiais politinės kompetencijos klausimais, taigi, regis, buvo nuspręsti apsimesti, kad tokių klausimų niekas ir neišgirdo, net rizikuojant kristi į purvą nosimis.
Pirmoji mintis, kuri peršasi savaime, yra apie tai, kad prezidento G.Nausėdos patarėjams paprasčiausiais trūksta kompetencijos atsakyti į labiau keblius, kaip buvo sakyta, nepatogius klausimus, jie nesugeba ir nesugebės to padaryti, net jeigu ir labai panorėtų. O gal sugeba, bet nenori? Ko čia daugiau – kvailumo ar piktos valios?
Valdo Adamkaus laikais Prezidentūra žėrėjo kaip deimantas dar ir dėl to, kad patarėjais čia dirbti buvo pasitelkti žinomi kultūrininkai, kūrybingos asmenybės. Kaip atrodo, bėgant laikui, potencialūs valstybės tarnautojai, o ypač galimi aukštų pareigūnų patarėjai, pritarėjai ir kitokie tarėjai yra ugdomi kažkokiame nomenklatūriniame inkubatoriuje, forsuotai sterilizuotoje aplinkoje. Ko galime laukti iš tokios ugdytinių veislės, iškart pademonstravo vienas G.Nausėdos patarėjas, kuris dar neapšilęs kojų savo inciatyva pasiūlė praplėsti slaptųjų tarnybų teises.
O gal perfrazavus žinomą posakį, galima pasakyti taip: kiekvienas prezidentas yra vertas tų patarėjų, kuriuos pasirenka? Arba taip: pasakyk – kas Tavo patarėjai, pasakysiu, kas Tu esi pats?
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Praeitą kartą kalbėjome apie tai, kad suvereno kaip aukščiausiosios valdžios sąvoka atsirado dar XVIa., siekiant pagrįsti monarcho valdžios absoliutistines pretenzija. Suvereno sąvoka tuomet nurodė dar ir tai, kad toks monarchas nesiruošia dalintis valdžia su kitais galimais pretendentais. Todėl karalius Liudvikas XIV Saulė pagal laikmečio teisinę sąmonę yra visiškai teisus, sakydamas: valstybė – tai aš.
Gitanas Nausėda su žmona Diana. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Demokratiniais laikais tokiu suverenu yra laikoma jau tauta, kuri taip pat nesiruošia niekam savo suvereniteto užleisti, perdalinti ar išbarstyti. Tauta kaip kolektyvinis asmuo visai teisėtai sako: valstybė – tai aš. Prezidentas geriausiu atveju yra vyriausias tautos tarnas ar Tarnas su daugybe jam kaip vyriausiam tarnui (Tarnui) prie Prezidentūros patarnaujančių tarnybėlių. Tiesa, mūsų padangėje dar tęsiasi pasistumdymai dėl to, ką reikėtų laikyti vyriausiuoju tautos tarnu.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, vis dėlto kovojama dėl regento posto teikiamų politinių galimybių. Regentas (iš lot regens – valdantysis) – tai asmuo, kuris pavaduoja suvereną, kol anas yra nepilnametis, sunkiai serga ar yra išvykęs.
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.
Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva, Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.
Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino iš SSRS sudėtyje buvusiųjų Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.
Rusijos karinis poligonas
Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.
Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.
Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.
Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema“ (https://slaptai.lt/rusijos-karine-baze-armenijoje-nediskutuotina-tema/), ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti prie NATO sienų kartu su rusų kariškiais?
Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.
Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.
Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.
Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.
Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas kalbasi su Lietuvos Prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.
Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.
G. Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.
Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda konferenciniu skambučiu kalbėjosi su Armėnijos Respublikos vadovu Armenu Sarkisianu. Pokalbis organizuotas ruošiantis Europos Sąjungos Rytų partnerystės viršūnių susitikimui birželio 18 dieną. Šią ir praėjusią savaitėmis Prezidentas jau kalbėjosi su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Moldovos lyderiais.
Pokalbio su Armėnijos Prezidentu metu aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga. „Intensyvėjantys ryšiai su Europos Sąjunga atveria naujų perspektyvų. Lietuva ir ES pastebi jūsų šalies progresą, įgyvendinant reformas, palaikome ir skatiname drąsiai žengti šiuo keliu“, – teigė Prezidentas ir pridūrė palaikąs vizų liberalizavimo sprendimus, kurie šiuo metu svarstomi ES. Lietuva, remdama demokratines reformas, pasirengusi perduoti savo patirtį Armėnijai teisės sistemos konsolidacijos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos srityse.
Prezidentai aptarė koronaviruso plitimo dinamiką šalyse, viruso padarinių mažinimo strategiją ir karantino atlaisvinimo priemones.
Šalies vadovas akcentavo, kad šios beprecedentės krizės akivaizdoje ypač svarbus šalių solidarumas ir vienybė. Pasveikinta Europos Sąjungos iniciatyva suteikti paramą Rytų partnerystės šalims, laukiama ir papildomų finansinių priemonių, skirtų trečiosioms šalims kovoti su pandemijos sukeltos krizės padariniais. Lietuva taip pat skyrė Armėnijai paramą medicininėmis priemonėmis.
Pokalbio metu aptartas dvišalis Armėnijos ir Lietuvos ekonominis bendradarbiavimas. Auganti prekyba yra pozityvi tendencija, kurią svarbu tęsti ir sustiprinti bendradarbiavimą mokslo ir technologijų, kultūros srityse.
Lietuvos vadovas priminė Armėnijos lyderiui kvietimą apsilankyti Lietuvoje.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Prezidentas Gitanas Nausėda tęsia pokalbius su Rytų partnerystės iniciatyvai priklausančių šalių lyderiais. Pirmadienį Lietuvos vadovas ketina susisiekti su Azerbaidžano ir Ukrainos vadovais ir aptarti ES Rytų partnerystės politikos prioritetus ir šios iniciatyvos tolesnę reformų eigą. Dėmesio, kaip Eltą informavo prezidento atstovas spaudai Antanas Bubnelis, ketinama skirti ir koronaviruso plitimo situacijai su ES bendradarbiausiančiose šalyse.
Pastarąją savaitę konferenciniu skambučiu G. Nausėda kalbėjosi su Baltarusijos vadovu Aleksandru Lukašenka, taip pat įvykius aptarė su Moldovos lyderiu Igoriu Dodonu. Šią savaitę Prezidentūra planuoja susisiekti ir su Sakartvelo bei Armėnijos vadovais.
Jau daug metų gyvenu Lietuvoje tarp lietuvių, esu Lietuvos pilietis. Bet taip pat labai myliu savo tėvynę Azerbaidžaną. Taigi aš turiu dvi tėvynes. Ir jų abiejų likimai man rūpi. Todėl kartais širdį skauda, kai Lietuvoje paviršutiniškai arba klaidingai apibūdinamas Azerbaidžano – Armėnijos konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Tenka pripažinti, kad kai kurie kadaise dirbtinai Lietuvoje sukurti mitai vis dar gyvuoja – trukdo blaiviau pažvelgti į problemas, su kuriomis susiduria Azerbaidžanas, siekdamas susigrąžinti separatistų okupuotą Kalnų Karabachą ir dar septynetą gretimų rajonų.
Tendencingumai dėl rinkimų
Dėka tokių istorikų kaip Algimantas Liekis (jo veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”) Lietuvos visuomenė jau suvokia, jog Kalnų Karabachas, azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas, tikrai nėra Armėnija. Tie laikai, kai Lietuvoje buvo skelbiama vien Jerevanui palanki informacija, – jau praėjo.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.
Tačiau šiandien vis tik norėčiau slaptai.lt skaitytojams priminti keletą niuansų, į kuriuos, mano supratimu, dar neatkreiptas deramas dėmesys. Abipusiam azerbaidžaniečių – lietuvių supratimui tebetrukdo dvigubi standartai, kurie Lietuvoje susiformavo, kai čia kelis dešimtmečius be menkiausios konkurencijos šeimininkavo armėniška propaganda.
Štai neseniai Azerbaidžane buvo surengti parlamento rinkimai. Lietuvos spaudoje pasirodė publikacijų, kuriose jie įvertinti kritiškai. Negaliu sakyti, jog ten – viskas idealu. Tačiau aš, jau senokai gyvendamas Rytų Europoje, galiu lyginti tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje rengiamus rinkimus, todėl, nesileisdamas į plačius debatus, manau, jog Lietuva, kaip ir kai kurios kitos Europos valstybės, – per daug tendencingos, per daug kritiškos Azerbaidžanui. Nenarpliosiu šiandien visų rinkiminių detalių, tepasakysiu, jog jei jie būtų surengti ne Azerbaidžane, o, sakykim, Armėnijoje ar Gruzijoje (Sakartvelas), Lietuvoje visi rašytų, girdi, parlamentas išrinktas daugmaž normaliai – be didelių, be grubių pažeidimų.
Europietiška parama
Kitas pavyzdys. Europos Sąjunga svarsto, kiek lėšų dera skirti Rytų partnerystės programai priklausančioms šalims. Jei būtume preciziškai teisingi, principingi, pagalbą kovai su COVID-19 turėtume visoms šalims padalinti vadovaudamiesi ta pačia taisykle, tais pačiais principais. Pavyzdžiui, proporcingai pagal gyventojų skaičių. Bet kol kas ES planuose neįžvelgiu jokio sąžiningumo. Mažytei, vos 3 milijonus gyventojų turinčiai Armėnijai – numatyti net 93 milijonai eurų, o beveik 10 milijonų gyventojų turinčiam Azerbaidžanui – tik 14 milijonų.
Akivaizdus skirtumas ir tarp to, kas numatoma Gruzijai ir Ukrainai. Gruzijai – 183 milijonai, Ukrainai – 190 milijonų, nors puikiai žinome, kiek kartų Ukraina didesnė ir gausesnė už Sakartvelą (Gruziją). Principų, kuriais vadovaujasi Briuselis ir Strasbūras, žadėdami paskirstyti pinigus, – sveiku protu neperprasi. Vokietijos Bertoldo Beico centro (DGAP), užsiimančio užsienio politika, direktorius Aleksandras Raras įvardino priežastis, kodėl tokios skirtingos proporcijos. Paaiškinimai maždaug tokie: „Azerbaidžanas gaus mažiau pinigų todėl, kad yra turtingas“.
Bet ar tai – teisinga? Juk visokių turtuolių ir visokių vargšų esama. Kartais turtingas žmogus prakuto tik todėl, kad sunkiai dirbo, taupė. O tas vargingai besiverčiantis vargšu tapo todėl, kad atsainiai dirbo, netaupė uždirbtų pinigų, mėgo dažnai ir ilgai atsotogauti. Tad jei vargšui skirsime daugiau paramos, jį dar labiau paskatinsime tinginiauti bei išlaidauti.
Taip pat Europai turėtų rūpėti, kaip tarptautinėje arenoje elgiasi tos Rytų partnerystės šalys, kurios trokšta sulaukti finansinės paramos. Nei Azerbaidžanas, nei Ukraina, nei Gruzija (Sakartvelas) nėra okupavusios svetimų žemių. Armėnija – okupavusi Kalnų Karabachą (tokia visos Europos Sąjungos ir NATO pozicija). Mano supratimu, į šį niuansą būtina atkreipti dėmesį. Juolab kad Armėnija visose tarptautinėse įstaigose, įskaitant ir Jungtines Tautas (JT), ir Europos saugumo ir bendradarbiavo (ESBO) organizacijas, remia agresyvųjį Kremlių, neigiantį savo karinius nusikaltimus Moldovoje, Gruzijoje, Ukrainoje.
Neatsižvelgdama į Armėnijos laikyseną tarptautinėje arenoje Europa, mano supratimu, elgiasi labai nesąžiningai. Žadėdama akivaizdžiai didesnes finansines injekcijas agresyvumo neatsisakančiai Armėnijai nei tarptautinėje arenoje padoriai besielgiančioms šalims, ES, nori ar nenori, tampa teritorinius konfliktus skatinančia Europa.
Tikroji Sergėjaus Lavrovo pavardė
Sergejus Lavrovas. EPA – ELTA nuotr.
Priežasčių, kodėl Azerbaidžanui taip sunku susigrąžinti savas žemes, – daug. Viena iš jų – Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. Jei užsienio spaudoje pilna pranešimų, tai Lietuvoje kažkodėl neaptikau rašant, jog Sergėjaus Lavrovo tėvas buvo Gruzijos armėnas Kalantarianas, kilęs iš Tbilisio. Tai kas, kad Rusijos diplomatijos vadovas šiandien pakeitęs savo pavardę į rusišką ir niekur niekad neakcentavo savo kilmės. Mano giliu įsitikinimu, ši aplinkybė – tai dar viena priežastis, kodėl Azerbaidžanui taip keblu visose derybose pasiekti teigiamų rezultatų, jei tik dalyvauja Rusija. Argi šandieninės Rusijos imperinės politikos vienas iš vadovų ponas Sergėjus Lavrovas, neigiantis Ukrainos teises į Krymą, nematantis jokių rusų kareivių Donbase, atmetantis Gruzijos ir Moldovos teises susigrąžinti savo žemes, gali sąžiningai sureguliuoti Armėnijos – Azerbaidžano kivirčą dėl Kalnų Karabacho?!
Raginu atkreipti dėmesį ir į šių metų pradžioje Miunhene surengtą Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano ir Azeraidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimą dėl Kalnų Karabacho konflikto ateities. Jų ilgokas viešas ginčas (visą interviu galima rasti youtube.com erdvėje) –nufilmuotas ir viešai prieinamas. Visi, kas jį matė, net ir nieko nežinodami apie šį ginkluotą susidūrimą, puikiai jautė, kurioje pusėje – tiesa. Azerbaidžano vadovas – užtikrintas, ramus, cituojantis visiems žinomus tarptautine teise paremtus argumentus, o Armėnijos lyderis – pasimetęs, susigūžęs, besiremiantis kažin kokios pasauliui nežinomos arcacho tautos teise atplėšti žemės gabalą nuo Azerbaidžano. Jei Lietuvos televizijos būtų parodžiusios tą spaudos konferenciją, net ir patys didžiausi Armėnijos simpatikai suglumtų – o juk Armėnijos premjeras paisto kažin kokius niekus!
Kodėl Iranas prisibijo Azerbaidžano?
Kitas lietuviams vis dar nesupantamas argumentas – Irano laikysena. Lietuviai tradiciškai tebemano, kad Iranas palaiko Azerbaidžaną. Juk abi šalys – musulmoniškos. Bet viskas – atvirkščiai. Žinoma, oficialiai Teheranas – už Azerbaidžano teritorinį vintisumą. Tačiau slapta remiama Armėnija.
Štai neseniai buvo užfiksuota, kaip šimtai Irano benzinvežių važiuoja iš Irano į Armėnijos okupuotą Kalnų Karabachą (youtube.com skelbiami videoįrašai). Akivaizdu, kad tų automobilių vairuotojai (iranietiški automobilių numeriai) pažedė Azerbaidžano teritorinį vientisumą – remiantis tarptautine teise, degalai į Kalnų Karabacho sostinę Hankendį turėtų atkeliauti tik tuo atveju, jei tokį leidimą duotų Azerbaidžanas. Bet Teheranas juk šią ekonominę operaciją atliko negavęs Azerbaidžano leidimo.
Tokių iranietiškų aferų būta ir 1992-1994-aisiais metais, kai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano pajėgų įsiplieskė kruvinas karas. Tuomet Iranas irgi slapta armėnų separatistams tiekė degalus. Kas dabar žino, kaip būtų pasibaigęs 1994-aisiais užšaldytas konfliktas, jei iš Irano keliavęs benzinas nebūtų pasiekę armėnų separatistų tankų, šarvuočių, sunkvežimių?
Iranas. Nacionalinė vėliava
Manote, kad musulmoniškas Iranas negali draugauti su krikščioniška Armėnija labiau nei su musulmoniškuoju Azerbaidžanu?
Tarp Irano ir Armėnijos – ypatinga draugystė. Abi valstybės yra okupavusios Azerbaidžano teritorijų. Armėnija 1992 – 1994 metais užėmė Kalnų Karabachą ir septynetą aplinkinių ajonų, o Iranas prieš kelis šimtus metų okupavo ypač dideles pietines Azerbaidžano teritorijas. Taip, būtent taip – šiaurinės Irano dalys nėra iranietiškos. Tai – Pietinis Azerbaidžanas, kurį Baku prarado, kai carinė Rusija ir Iranas dalinosi užkariautas teritorijas. Kad įsivaizduotumėte, kaip Iranas bijo Azerbaidžano sustiprėjimo, įtakos, pateiksiu vieną palyginimą: Azerbaidžane šiandien gyvena apie 10 milijonų azeraidžaniečių, o Irane jų – apie 30 milijonų. Štai kodėl Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sustiprėjimu, štai kodėl jam naudinga agresyvi Armėnija.
Iranas negražiai pasielgė ir tuomet, kai jo restauratoriai padėjo armėnams restauruoti keletą musulmoniškų mečečių, išlikusių Kalnų Karabache, Jerevane. Kodėl negalima pagirti Irano pastangų restauruoti šiandieninės Armėnijos teritorijoje atsidūrusių mečečių? Armėnų falsifikatoriai nepajėgė azerbaidžanietiškų maldos namų paversti krikščioniškais maldos namais (per daug akivaizdi būtų klastotė), už tai leido iraniečiams pakeisti azerbaidžanietiškus akcentus į iranietiškus. Kad azerbaidžanietiško paveldo ten neliktų nė kvapo.
Paminklas žuvusiems azerbaidžaniečių kariams. Gazacho miesto kapinės. Slaptai.lt nuotr.
Nepaisant šių kiaulysčių Azeraidžanas elgiasi ypač padoriai, principingai. Oficialusis Baku niekad niekur nedavė nė menkiausio preteksto, jog įmanomos teritorinės pretenzijos Iranui, be to, viuomet, kai kalbama apie Vakarų taikomas sankcijas Techeranui, Baku laikosi nuomonės, kad sankcijos – netinkama spaudimo priemonė.
Štai šiuos dalykus derėtų žinoti, kai kalbama apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus.
Bachramas Zeinalovas yra Lietuvos pilietis (Lietuvoje gyvena per 40 metų), Šiaulių apskrities Azerbaidžano draugijos pirmininkas, tautinių mažumų departamento prie Lietuvos vyriausybės tarybos narys
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Kiekviena tauta nori išsiskirti iš kitų, išryškinti savo unikalią istoriją, iškelti savo didvyrius. Toks tautinės tapatybės įtvirtinimo poreikis visai suprantamas. Jis būdingas didelėms ir ypač mažoms tautoms, neišskiriant nė lietuvių, kurioms visais laikais yra iškilęs išnykimo ir asimiliacijos pavojus.
Armėnai, kurių pasaulyje yra apie 10 milijonų, o dabartinėje Armėnijoje gyvena tik koks trečdalis, ne išimtis. Iš tikrųjų, šie Mažosios Azijos gyventojai šaltiniuose minimi jau XIV – XIII a. prieš mūsų erą. Bet tai negali būti dingstimi iškelti save aukščiau kitų ir šiuo tariamu unikalumu grįsti gana agresyvius santykius su kaimynais.
Vieną tokių istorinių etapų naujoje savo knygoje nagrinėja ne koks kitatautis mokslininkas, o armėnų istorikas, publicistas ir visuomenės veikėjas Filipas Vartanovičius Ekoziansas. Į mano rankas pateko visai naujas 2020 m. išleistas tyrimas „Izarelis Ori. Pandoros skrynia. I knyga. Persija“ (Экозяанц Ф.В. Исраэль Ори, Ларец Пандоры. Книга первая. Персия; Москва, 2020; armėnų k.: Иɫɪɚɷɥ Ɉɪɢ. Ʌɚɪɟɰ ɉɚɧɞɨɪɵ. Ʉɧɢɝɚ 1: ɉɟɪɫɢɹ).
Šis autorius, apie kurį Lietuvoje žinoma nedaug, pagarsėjęs ne tik kaip rašytojas ir vertėjas, bet ir kaip meninės prigimties žmogus. Jis yra sukūręs nemažai muzikinių kūrinių. Šiandien 1964 m. Charkove gimęs romansų atlikėjas gana kandžiai rašo ne tik istorinėmis temomis, bet ir nūdienos aktualijomis, net apie koronavirusą (jo blogas https://cont.ws/@melkicedek).
Bet mes grįžkime prie jo pirmosios knygos apie laikotarpį, kuris, kaip rašo autorius, XVIII a. pradžioje tapo persilaužimu Armėnijos istorijoje, kai 1711 m. mirė Izraelis Ori (Israel Ori) – didysis Persijos armėnas, melikas (arabų k. didikas, caras, kunigaikštis, armėnų titulas, kurį duodavo persų šachai) pasiskundęs Romos Popiežiui, jog persai engia armėnus ir juos reikia gelbėti. Šiandienos terminais, Izraelis Ori šaukė apie armėnų genocidą. Šie laiškai šv. Tėvui ir Rusijos carui Petrui I išplito po Europą. Popiežius gelbėti armėnų nesiėmė, tik Rusijos caras 1721 m. padėjo jiems kare su Osmanų imperija, tačiau laisvės neatnešė.
Po 100 metų armėnai vėl kreipėsi pagalbos į kitą carą – Nikolajų I, bet ir šį kartą nieko nepešė, tik caras leido armėnams persikelti į imperijos valdas, daugiausiai į Kaukazą, kurį galutinai užkariavo XIX a. vidury. Tiesa, po bolševikinio lenininio perversmo Rusijoje 1917 m. Armėnija gavo valstybės statusą, tačiau iškart buvo inkorporuota į SSRS sudėtį. Tik 1991 m. ji iškovojo nepriklausomybę tose pačiose persų žemėse, kur prieš 300 metų Izraelis Ori ir ketino ją įkurti.
Savo knygoje F. Ekoziansas analizuoja, kaip kilmingi armėnų melikai gyveno persų valdžioje. Šiame skyriuje autorius rašo, kad su persais armėnai sugyveno puikiai, nuolat turtėjo, turėjo žemių, savo namus, tarnus ir net savo kariuomenę. Moterys laisvai rinkosi vyrus iš musulmonų bendruomenės, ir šaltiniuose apie jokią prievartą neminima. Kitame armėnų laiške savo valdovui Petrui I melikai skundėsi tik dėl to, kad armėnės gimdo vaikus persams, taip plėsdamos jų šeimas ir silpnindamos krikščionybę. O priimdamas caro kariuomenę, Izraelis Ori žadėjo: jo didenybės caro kareiviai gali visą žiemą praleisti Armėnijoje, čia armėnų maitinami, nes viena provincija per metus gali išlaikyti 100 tūkstančių karių be jokio vargo… „Tiesiai pasakysiu: ne kiekvienas Europos monarchas tais laikais galėjo tai sau leisti…“, – pastebi knygos autorius.
Tad kyla klausimas: ar tikrai tuomet armėnai jautė tokią baisią priespaudą, ar tik ieškojo galingesnių jėgų užtarimo? Kitaip sakant, jie nuo senų laikų rinkosi vasalo dalią, tokia ji yra ir šiandien, kai atskira valstybe tapusi Armėnija toliau vergauja Rusijai ir šios pavyzdžiu vykdo agresyvią politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu.
Į knygos turinį neįeina 1915 m. armėnus ir kitas Osmanų imperijos tautas ištikusi tragedija, kuri Jerevane (ir ne tik čia) vadinama armėnų genocidu. Tačiau autorius, pats būdamas armėnų kilmės, neslepia, kad nuolat save vaizduojanti kitų auka Armėnija nėra vienintelė tokia per trejetą amžių. 1915 m. nelaimė ištiko tiek armėnus, kurie pirmieji pakėlė kardą prieš turkus, tiek kurdus, tiek musulmonus ir krikščionis.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotrauka
Kaip jis sakė savo interviu portalui Slaptai.lt, „protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį).“
Naujausiuose savo interviu F. Ekoziancas neslepia savo pozicijos Kalnų Karabacho atžvilgiu: „Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.“
Pasididžiavimas savo tauta, savo valstybe, jos praeitimi dar nesukuria teisės į išskirtinumą, juo labiau, kai ši teisė nepatvirtinama realia politika – laisvės troškimu sau ir savo kaimynams.
Žirgo skulptūra Vaizgakiemio kaime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuviams praeities didybę –Vytauto Didžiojo laikus ir žygius iki Juodosios jūros – primena žemaitukai, kurie buvo žinomi jau VI-VII a. Kunigaikščių Oginskių XIX a. pastangomis atgaivinta nacionalinė veislė saugoma valstybės.
Azerbaidžaniečiai didžiuojasi nacionaliniu simboliu – Karabacho veislės žirgais. Pasak senovės tiurkų legendos, jie į žemę nužengė su saulės spinduliais: suprask, buvo siųsti Dievo, o kita vertus, sąsaja su saule paaiškina auksinę kailio spalvą. Tačiau tikrovė kartais pranoksta senovines legendas.
Nacionalinė veislė – tautos tapatybės dalis
Mūsų laikais arklių skaičius mažėja – antai 2019-ųjų pradžioje Lietuvoje jų iš viso buvo registruota apie 15 tūkst. (iš jų veislinių apie pusė), kai dar 2015-aisiais buvo daugiau nei 18 tūkst. Tačiau arklininkystei išnykimas negresia. Arkliai tarnauja pramogai bei sportui, o augintojams tai verslas ir pomėgis viename.
Tautos atmintyje dar gyvas požiūris į arklį kaip žmogaus draugą, apie ką pasakoja pasakos, dainos, primena istoriniu požiūriu nesena lietuvio kario ir artojo praeitis. Neatsitiktinai arklys pavaizduotas tautos herbe. Tai tautos identiteto, savasties dalis. Iki šiol Lietuvoje svetima ir nepriimtina Azijos šalyse paplitusi tradicija arklieną vartoti maistui.
Turime net keturias nacionalines veisles: žemaitukų (dviejų genotipų), Lietuvos sunkiųjų, trakėnų senojo genotipo, o pati jauniausia, oficialiai pripažinta 2017 m., yra Lietuvos jojamųjų žirgų veislė.
Pati seniausia yra žemaitukų veislė. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija ją pripažino saugotina ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Veislės išsaugojimu rūpinasi Žemaitukų arklių augintojų asociacija, Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras. Valstybė teikia paramą nykstančios veislės išsaugojimui: žemaitukų populiacijoje mažiau nei 800 (sudaro dešimtadalį visų veislinių arklių), o stambiųjų žemaitukų – apie 500 individų (apie 8 proc. visų veislinių arklių).
Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje. 2017-ieji. Slaptai.lt nuotr.Arklys – vienas gražiausių gyvūnų pasaulyje. Slaptai.lt nuotr.
Veislės vardą galima sieti su žemaičiams būdingu būdo bruožu – užsispyrimu, ištverme. Tuo buvo įsitikinta ir mūsų laikais: minint Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų grupė raitelių 2010-ųjų rudenį surengė žygį žemaitukais iki Juodosios jūros. Per 40 dienų su šiais ištvermingais neaukšto ūgio žirgais buvo aplankyta daugiau nei dvidešimt Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinių objektų. Apie tai išleista knyga, sukurtas filmas, kuris buvo demonstruotas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitur.
Tačiau pirmiausia žemaitukų veislės vardas nurodo etninį regioną, kuriame buvo sukurta – Žemaitija. Tai savitas kraštas su savo tarme, istorija bei papročiais. Nepriklausomoje Lietuvoje žemaitiškumo patriotai netgi įsteigė Žemaičio pasą. Priklausomybę etniniam regionui patvirtinantį dokumentą įsigijo daugiau nei trys tūkstančiai Žemaitijos patriotų. Savitumas padeda populiarinti turtingą kraštą, pritraukia daugiau turistų.
Žemaitija yra vienas labiausiai lietuviškų regionų. Sudėtinga būtų net įsivaizduoti situaciją, kad kam nors šautų į galvą mintis jį atplėšti nuo Lietuvos ir tvirtintų, jog visa, kas yra tose teritorijose sukurta, nėra Lietuvos paveldas.
Karabachai – kas jie?
Mūsų šalies arklių veisėjams ši Azerbaidžano veislė, sukurta Kalnų Karabacho regione, yra nežinoma. Kaip ir lietuviams žemaitukai, azerbaidžaniečiams tai nacionalinis šalies simbolis. Veislė reta– populiacijoje mažiau nei tūkstantis grynakraujų arklių.
Įdomu, kad Lietuvoje vis dėlto turime vieną Karabachą! Tokiu vardu įregistruotas 2008 m. gimęs Lietuvos jojamasis. Tiesa, su tikraisiais karabachais jis nieko bendra neturi, tik vardą.
Karabacho žirgai
Karabachai yra aborigeninė rytietiško tipo veislė, nepakeičiama kalnuotose vietovėse bei karo žygiuose. Tyrėjai tvirtina, jog ji yra seniausia Azijoje ir Kaukaze, siekia netgi Manos karalystės (X–VII a. pr.m.e., dab. Vakarų Azerbaidžano teritorijoje) ir vėlesnių valstybių, kurios buvo Azerbaidžano pirmtakės, laikus.
Kaukaze ir už jos ribų garsėję arkliai buvo Rusijos imperijos kariuomenės priešakinėse kavalerijos linijose 1812 m. mūšiuose su Napoleono armija, per 1826 m. Rusijos ir Irano karą, taip pat Pirmąjį pasaulinį karą.
Jie greiti ir vikrūs, kalnų sąlygomis per valandą įveikia iki 10 km, o rekordinis veržlumas – 1 km per minutę ir 9 sekundes (2004 m. rekordas). Kalnuotoje vietovėje jie nepralenkiami. Atsargūs, kartu ir drąsūs, paklusnūs ir atsidavę šeimininkui, nepailstantys ilguose žygiuose. Tai dar ne visas gerųjų savybių sąrašas. O kur dar išvaizda – palyginti neaukšti (aukštis ties gogu iki 150 cm), raumeningi, gilios plačios krūtinės, tvirtų kojų, grakštūs, išdidžios laikysenos. Ne veltui tautosakoje lyginami su gazelėmis, džeiranais!
Unikalus išskirtinis bruožas yra auksinė kailio spalva. Yra ir kitų spalvų: bėrų, kaštoninių, būna tamsiai pilkų ar pilkų obuolmušų, kitokio plauko arklių.
Sakoma, kad senovės tiurkai gimdavo ant arklio, ant jo visą gyvenimą praleisdavo, balne ir mirdavo. Taigi nė kiek neperdėtas posakis, kad geras žirgas yra vertas aukso. Raitelis savo arkliu rūpindavosi labiau nei savimi, esą žygyje žirgą lepindavo ne žole, o razinomis.
Laiko dulkes nupūtus
Moksliniai tyrimai padeda labiau suprasti dalykus, jų priežastis. Senos arklininkystės tradicijos kužda, kad būtent tuose kraštuose yra vienas iš gyvulininkystės vystymosi centrų.
Archeologiniai tyrimai Mugano lygumoje, kuri yra Karabacho vakaruose, Arakso ir Kurano upių slėnyje, atskleidžia įdomių dalykų. Čia buvusioje senovinėje gyvenvietėje, pavadintoje Alikomektepu, rasti 6-7 tūkst. metų senumo arklių kaulai! Ši teritorija buvo viena iš tų, kuriose anksčiausiai žmonijos istorijoje prijaukintas arklys.
Dėl to, kada buvo prijaukintas laukinis arklys, yra kelios teorijos. Pagal ankstesnę versiją, tai buvo dabartinio Kazachstano teritorija, o pagal naujausius tyrimus, patvirtintus DNR tyrimais, seniausia žinoma naminio arklio palaikų radavietė yra dabartinės Baškirijos teritorijoje, tyrimai patvirtino amžių – VII-VI tūkst. m. pr. m. e. Mokslininkai sutaria, kad Eurazijos stepėse naminis arklys prijaukintas gerokai anksčiau nei pateko į pietines teritorijas. II tūkst. m. pr. m. e. lūžis, lėmęs žmonijos pažangą, jau buvo visur įvykęs.
Alikomektepo gyvenvietė nėra vienintelė, kurioje aptikta priešistorinės arklininkystės Azerbaidžane įrodymų…
Vėlesni amžiai pasakoja apie tai, kad žmogus į arklį žvelgė su pagarba, jis tapo netgi tam tikru kulto objektu. Tai patvirtina pilkapių tyrimai. Azerbaidžaniečių protėviai oguzai– tiurkų gentys, iki IX a. gyvenusios Centrinės Azijos ir Mongolijos stepėse – ant kapo statydavo arklio iškamšą, taip nusilenkdami gyvūnui, nuo kurio daug priklausė žmogaus gerovė.
Karabacho žirgai – pašto ženkluose
Ilgainiui paplito senovinius oguzų laidojimo papročius primenančios iki mūsų dienų išlikusios zoomorfinės akmeninės antkapinės skulptūros. Jos aptinkamos Pietų Kaukaze, Rytų Turkijoje, Irano šiaurėje.
Arklį, aviną, kartais kitokį gyvūną vaizduojančios figūros ganėtinai didelio dydžio, kai kurios ant pjedestalo. Jos stilizuotos, yra ir meniškų, dažnai su arabiškais užrašais, reljefiniais buitinių scenų vaizdais. Daugiausia tokių išlikusių antkapinių paminklų datuojama XIII-XIX a.
Arklio skulptūros buvo statomos ypač pagerbiant kovos lauke žuvusius karius. Figūros vaizduojamos pabalnotos, ant tokių paminklų buvo iškalami ne tik užrašai, bet ir velionio ginklai – lankas, strėlės, kardas, skydas, dėtuvė ir kt.
Zoomorfinių skulptūrų ištakos siekia laikus iki islamo (VII a. pr.m.e.). VIII a. dabartinio Azerbaidžano teritorijas užkariavus arabams, vaizduoti gyvas būtybes buvo uždrausta. Vis dėlto laidojimo tradicija nebuvo pamiršta. Įpusėjus IX a., kai arabų viešpatavimas susilpnėjo, šariato draudimai pamažu buvo įveikti, liaudies kūryboje vėl atgijo gyvūnų vaizdavimas.
Arklys iki nesenų laikų buvo neatsiejamas nuo buities, pagrindinė susiekimo priemonė gyventojams, kurie vertėsi klajokline gyvulininkyste. Vasarą avys ganytos kalnų pievose, o žiemai su kaimenėmis grįžtama į žemumas. Arklio motyvas atpažįstamas azerbaidžaniečių kilimų raštuose, ant namų apyvokos daiktų, papuošalų, ginklų. Laikyta, kad šio gyvūno kaukolė turi magiškų savybių, o jo figūrėlė naudota kaip amuletas apsaugai nuo ligų ir piktosios dvasios.
Veislė, išpuoselėta Karabacho chanate
Azerbaidžano teritorijoje veisiamų arklių pavadinimas keitėsi kartu su valstybių virsmu. Nuo viduramžių juos imta vadinti karabachais.
Kavalerija lėmė tiurkų genčių stiprybę jau VI-V a. pr. m. e. Arklininkystė buvo taip išvystyta, kad kasmet į valdovų arklides patekdavo ne mažiau kaip 20 tūkst. rinktinių arklių.
Dar vienas pašto ženklas, kuriame pavaizduotas Karabacho veislės žirgas
Esama duomenų, kad XV a. tiurkų genčių konfederacinę imperiją Ak-Kojunlu sudaręs valdovas Uzun-Hasan (1423-1478) galėjo surinkti mažiausiai 300 tūkst. raitelių kariuomenę, o prireikus ir dar daugiau.
Karabacho regionas išsiskiria puikiomis sąlygomis arklininkystei – geriausiomis ganyklomis ir sodria žole. Arklių veisimo tradicijos čia sustiprėjo XVII a., tačiau išties suklestėjo XVIII-XIX a., kai įsikūrė Karabacho chanatas, o arklių veislė buvo iš esmės pagerinta. Karabacho chanatas pagarsėjo kaip geriausių Užkaukazėje arklių veisimo centras.
Karabachais jodinėjo bekai ir kunigaikščiai, juos vertino Pietų Kaukaze, Mažojoje Azijoje, Persijoje, Rusijoje. Dažnai jie kaip persiški buvo dovanojami ar tapdavo karo trofėjumi. Iki pat XIX a. pabaigos šie arkliai buvo Kaukazo grožis ir pasididžiavimas. Karabachą turėjo ir paskutinis Rusijos caras Nikolajus.
Karabacho chanatas įsikūrė 1747 m., kai susilpnėjo ir susiskaidė Sefevidų imperija. Panah Ali pasiskelbė nepriklausomu chanu. Arklininkystės centras pradėtas kurti užvaldžius nužudyto Irano valdovo Nadir Šacho žirgyną, veisimui atrinkus geriausią eržilą Maimun.
Aistringas žirgininkas taip pat buvo Panah Ali Chano sūnus Ibrahim Chalilas, kuris chanatą pradėjo valdyti 1761-aisiais. Valdovo arklidėse gausėjo grynakraujų žirgų. Jas papildė ir trofėjai. Taip 1797 m. chanui atiteko Šušoje nužudyto Persijos šacho Aha Mohamedo grynakraujai arkliai, tarp jų vertingas eržilas Harif. Garsėjo ir jo palikuonis Karny-Ertych. Teigiama, kad Karabacho chanas valdė 3-4 tūkst. arklių, tarp kurių vyravo karabachai. Dukart per metus buvo rengiamos lenktynės, o nugalėtojai raiteliai bei žirgai būdavo apdovanojami. Tebrizo ir Teherano turguose chano arkliai turėjo didelę paklausą.
Tačiau su XIX a. pradžia atėjo blogos permainos. 1805 m. Karabacho chanatą aneksavo Rusija. 1806 m. buvo nužudytas Ibrahim-chanas. O jo sūnus Mahdikoli Chanas Džavanširas nebuvo arklių mėgėjas. Geriausius žirgus išdovanojęs patikėtiniams, 1822 m. jis pabėgo į Persiją. Žinia apie Karabacho žirgus jau buvo pasiekusi Europą. Britai taip pat pasinaudojo proga, iš chano įsigijo 60 kumelių.
Karabacho veislės mustangai
Didelė žala regiono arklininkystei padaryta dėl persų antpuolio 1826 m. Vis dėlto veislė išliko, jos laukė dar vienas pakilimas. Prie to daug prisidėjo paskutinio Karabacho chano Mahdikoli duktė Churšidbanu Natavan (1832-1897). Skirtingai nei tėvas, ji puoselėjo arklininkystę, populiarino karabachus. Išsilavinusi, kelias Rytų kalbas mokėjusi moteris organizavo literatūrinį sambūrį ir pati kūrė eiles azerbaidžaniečių bei persų kalbomis. Natavan buvo ištekėjusi už Karabacho chanato valdytojo generolo majoro Chasai-chano Ucmijevo.
Kunigaikštienės Natavan Ucmijevos žirgai buvo demonstruojami tarptautinėse parodose (1867, 1869, 1882), kiekvieną kartą sulaukė aukštų įvertinimų. Eržilas Aljetmiaz 1867 m. žemės ūkio parodoje Maskvoje pelnė auksą.
Puikiais žigais galėjo didžiuotis ne tik Ucsmijevai. XIX a. viduryje arklius augino daugelis Karabacho bekų, laikė po 20-50 kumelių. Neatsitiktinai Šušos miesto herbą papuošė Karabacho arklys – Šušoje buvo netgi vienuolika žirgynų, kuriuose laikyta 250 eržilų ir 1450 kumelių.
XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje arklininkystė Karabache vėl patyrė nuosmukį. Veislė nebetenkino kavalerijos poreikių, įtakos turėjo prasisėjęs pilietinis karas. Grynaveislius karabachus imta kergti su neveisliniais arkliais, todėl veislė prarado dalį būdingų savybių, arkliai susmulkėjo.
Tačiau ištisus amžius karabachai Kaukaze buvo lyderiai. Jų reikšmė plačiam arealui prilygo anglų grynakraujams Europoje. Karabachai padėjo sukurti kitą Azerbaidžano nacionalinę arklių veislę – delibazo. XIX a. karabachų kraujo įlieta Rusijos Pietų, kai kurių Vakarų Europos (Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos), jojamiesiems arkliams.
Teko gelbėti dar kartą
Prie karabachų išsaugojimo teko prisidėti kiekvienai kartai. Po Karabacho chanų ir jų palikuonių arklių veislė buvo gelbėjama dar du kartus: XX a. viduryje ir mūsų laikais. Istorinės aplinkybės iš esmės skyrėsi, vis dėlto abu kartus karabachų išlikimui grėsmė kilo dėl karo veiksmų.
Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių kartų populiacija ir veislės grynumas buvo ypač sumenkęs. Tačiau dar buvo patyrusių arklininkų. Nacionalinis išdidumas skatino imtis atkuriamojo darbo.
Iš rajonų, kur buvo paplitę karabachai, buvo atrinka 60 individų, vėliau atlikta dar viena rūpestinga atranka. Taip 1949 m. iš veislės likučių suformuota banda: 27 labiau tipiškos kumelės ir vienas per stebuklą išlikęs eržilas, vardu Sultan. Žirgynui buvo parinkta vieta Agdamo rajono apylinkėse, ten, kur savo laiku buvo chano žirgynai. Ilgus dešimtmečius kaip tik Agdamas tapo karabachų veisimo centru, o šis arklys – rajono simboliu.
Kryptingas selekcinis darbas, dalyvavimas parodose bei varžybose lėmė, kad apie 1970 m. arklininkystė vėl suklestėjo.
Atkurtos veislės žirgas Zamanas buvo padovanotas Anglijos karalienei Elžbietai II.
Nacionalinis azerbaidžaniečių žaidimas, kuriam reikalingi Karabacho veislės ristūnai
Nutiko taip. Tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, rengdamasis vizito į Angliją, pamanė, jog geriausia dovana karalienei, kuri garsėjo kaip aistringa jojikė, yra išskirtinis žirgas. Taigi 1956 m. eržilas atkeliavo į karališkąsias arklides. Vėliau jis taip pat buvo naudojamas veislei gerinti ne tik Anglijoje, bet ir Prancūzijoje, Vokietijoje.
Įdomu, kad praėjus 60 metų, minint karalienės Elžbietos 90 metų jubiliejų, Vindzoro rūmuose buvo demonstruojamas Azerbaidžano raitelių su Karabacho veislės žirgais akrobatinis šou.
Karabacho žirgų palikuonių Europoje yra ir daugiau. Sovietų Sąjungos laikais arkliai buvo siunčiami į Maskvą, iš ten toliau į užsienį. Taip 1980 m. aukcione nemažai azerbaidžanietiškų arklių įsigijo pirkėjai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos, Italijos, Prancūzijos ir kt.
Tačiau prasidėjus Armėnijos ir Azerbaidžano kariniam konfliktui, kai Kalnų Karabachas buvo okupuotas, dar kartą iškilo pavojus prarasti veislę.
Armėnų ginkluoti vyrai mėgino užgrobti karabachus. Laimei, nepavyko. Žirgynas buvo sugriautas, tačiau bandą augintojams pavyko išgelbėti. Arkliai buvo paslėpti kitame kaime, vėliau pervaryti į saugią vietą.
Nacionalinei vertybei ir vietinio genofondo pagrindui reikėjo rasti naujus namus.
Pradžioje arkliai buvo įkurdinti Eupalacho rajone, bet paaiškėjo, kad tenykštės gamtos sąlygos jiems nėra tinkamos, dėl to kumelės išsimesdavo. 1994 m. banda buvo perkelta į Agdžabedino rajoną, čia įkurtas valstybinis žirgynas „Karabachų arklininkystės kompleksas“.
Veislės išsaugojimui sukurta teisinė aplinka, suteikta materialinė techninė parama. 2018 m. pastatytas 35,5 ha teritoriją užimantis modernus kompleksas. Atliekami moksliniai tyrimai: žirgynas yra pavaldus Gyvulininkystės mokslinių tyrimų institutui.
Ilgą laiką įstatymu buvo uždrausta į užsienį parduoti karabachus. Tik 2019 m. liepą pranešta, kad po ilgos pertraukos ryžtamasi vėl padėti ribotą karabachų bei dilbazų eksportą: į Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Per metus planuojama parduoti apie 25 žirgus. Valstybiniame žirgyne 245 Karabacho veislės arkliai.
Azerbaidžane auginama apie 65 tūkst. arklių, iš jų grynakraujai karabachai sudaro apie penktadalį. Jie veisiami dviejuose valstybiniuose bei privačiuose ūkiuose, iš viso yra apie 20 nacionalinę veislę palaikančių įmonių, dalis jų veikia Baku.
Perspėja apie mėginimus klastoti istoriją
Azerbaidžaniečių raitelis
Azerbaidžano autorinių teisių agentūra perspėja apie mėginimus klastoti istoriją ir pretenzijas, reiškiamas į nacionalinį kultūros paveldą – tai, kad Armėnijos masinės informacijos priemonėse skleidžiami klaidinantys samprotavimai apie karabachus.
Pasirodo pranešimų, esą vadinamajame Arcache (okupuota Azerbaidžano Rytinio Karabacho teritorija) tariamai atgaivinta Karabacho jojamųjų arklių veisimo tradicija. Diegiama mintis, jog karabachai yra armėnų arkliai. Armėnija 2005-aisiais išleido pašto ženklą, skirtą Karabacho arkliui. Nesunku atpažinti, kad tai yra tas pats eržilas Aljetmiaz, kuris buvo užaugintas chano dukters Natan ir 1867 m. parodoje įvertintas aukso medaliu. Po plačiai žinoma nuotrauka yra patvirtinantis užrašas, kad tai žirgas Aljetmiaz iš kunigaikštienės Ucmijevos žirgyno.
