Švedijos URM ministrė Margot Valstrem

Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Valstrem žurnalistams surengtoje specialioje konferencijoje pareiškė, kad „bus labai sunku 1915-ųjų metų karinius susirėmimus pripažiti prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Švedijos diplomatijos vadovė M.Valstrem šitaip atsakė žurnalistams, klausiusiems, ar Švedijos vyriausybė palaimins specialų įstatymą dėl „armėnų genocido“.

„Kad būtų įmanoma kaltinti valstybę vykdžius genocidą, reikalingi rimti, neginčijami įrodymai“, – pabrėžė Švedijos diplomatijos vadovė. Ji dar pridūrė, jog Švedija sudarė specialią komisiją, į kurią įtraukta kompetetingų istorikų. Būtent tie istorikai dabar specialiai domisi tuometinėje Osmanų imperijoje 1915-aisiais metais nutikusiais įvykiais.

Kaip tvirtino Švedijos URM vadovė, karinius veiksmus pripažinti genocidu labai keblu dar ir todėl, kad jau nėra likusių gyvų liudininkų, kurių pasakojimais būtų galima pasiremti. Ji neneigia, kad kai kurios valstybės 1915 metų karines operacijas yra įvardijusios „prieš armėnus nukreiptu genocidu“. Bet Švedijos URM vadovė mano, kad tai – „bloga praktika“.

Informacijos šaltinis – slaptai.lt

2019.07.07; 19:02

JAV prezidentas Donaldas Trumpas savo pareiškime, skirtame Armėnų genocido aukų dienai, vėl nepavadino šios tragedijos genocidu. Pareiškimo tekstą trečiadienį paskelbė Baltųjų rūmų spaudos tarnyba.

„Paskutiniais Osmanų imperijos egzistavimo metais 1,5 milijono armėnų buvo deportuoti, nužudyti arba pasiųsti į tikrą pražūtį. Šią dieną mes vėl prisijungiame prie armėnų bendruomenės Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje, kad pagerbtume daugelio žmonių, netekusių gyvybės, atminimą“, – pabrėžė D. Trumpas. Jis pavadino 1915 metų įvykius „vienomis iš baisiausių masinių XX amžiaus piktadarybių“. Bet žodis „genocidas“ tekste nevartojamas.

Respublikono D. Trumpo pirmtakas Baltuosiuose rūmuose Barackas Obama savo pareiškimuose šia tema taip pat vengė žodžio „genocidas“.

Balandžio 24-ąją Armėnijoje kasmet pažymima Armėnų genocido aukų Šią dieną 1915 metais prasidėjo armėnų inteligentijos atstovų deportacija iš Konstantinopolio. 

Turkija neigia kaltinimus dėl armėnų genocido ir griežtai reaguoja į kritiką šiuo klausimu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.25; 08:00

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

 

2018.12.02; 08:32

Izraelio parlamentas atšaukė antradienį numatytą balsavimą dėl per Pirmąjį pasaulinį karą vykusių armėnų žudynių pripažinimo genocidu, nes tam priešinosi šalies vyriausybė, informavo iniciatyvos autorė.

Praėjusį mėnesį Knesetas pritarė opozicinės kairiųjų partijos „Meretz“ narės Tamaros Zandberg parengtam siūlymui surengti plenarinio posėdžio diskusiją ir balsuoti dėl armėnų genocido pripažinimo.

Turkija pareiškė nepritarimą tokiai iniciatyvai todėl, kad užsitikrintų valdančiosios koalicijos paramą savo siūlymui, T. Zandberg sutiko nukelti balsavimą po Turkijos prezidento ir parlamento rinkimų. Jie vyko sekmadienį.

Tačiau pirmadienį paaiškėjo, kad net ir pasibaigus Turkijos rinkimams Izraelio valdančioji koalicija vis dar nepritaria parlamentarės iniciatyvai.

„Nepaisant pažadų ir atidėliojimų ir to, kad rinkimai Turkijoje jau įvyko, vyriausybė ir koalicija atsisako pripažinti armėnų genocidą“, – pirmadienį tviteryje rašė T. Zandberg.

„Todėl esu priversta atšaukti balsavimą“, – pridūrė ji.

T.Zandberg iniciatyva nebūtų buvusi laikoma Izraelio vyriausybės žingsniu, tačiau vis vien galėjo pabloginti ir taip įtemptus šalies santykius su Turkija. Dėl dešimčių palestiniečių žūties Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje Ankara Tel Avivą kaltina nacizmu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 06:00

Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.

Dažniausiai „fakenews“  kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.

O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.

Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako

Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.

Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.

Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.

Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).

Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.

Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.

Rusija Hagoje pateikė fakenews

Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.

Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.

Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių). 

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.

Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).

Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.

Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.

Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!

Armėnų propaganda seniai tai daro…

Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.

1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.

Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromus prieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.

Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians“ (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.

Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.

1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).

1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.

Kasė duobę kitiems – įkrito patys

JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d.  išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).

Formos apačia

Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…

Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.

Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.

Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų –  257 vaikus.

Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje,  – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.

2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos  tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…

Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?

Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.

Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.

2017.05.22; 09:45

Gintaras Visockas, portalo www.slaptai.lt redaktorius.
Gintaras Visockas, portalo www.slaptai.lt redaktorius.

Gintaras Visockas

Ir vėl nesuprantu Vokietijos. Vokiečių politikai tegul ir nedidele balsų persvara, bet vis tik pripažino 1915-ųjų metų armėnų tragediją buvus genocidu.

Kad prieš šimtą metų tarp Osmanų imperijos daugumą sudariusių turkų ir mažumą atstovavusių armėnų egzistavo įtempti santykiai, – akivaizdu. Bet ar kiekvieną kruviną karinį susidūrimą galima vadinti genocidu?

Byrančios Osmanų imperijos gyventojai armėnai prieš šimtmetį talkino turkus puolančioms jėgoms – Rusijos imperijai. Būtent taip, o ne kitaip. Tokios versijos laikosi, pavyzdžiui, austrų istorikas Erichas Faiglas (1931 – 2007) savo veikale „Teroro mitai. Armėniškas ekstremizmas: ištakos ir istorinis kontekstas“. Jo manymu, Osmanų imperijos gyventojai armėnai išdavė turkus, tarp kurių, beje, iki Pirmojo pasaulinio karo sočiai ir saugiai gyveno. Jie ėmė talkinti rusams.

Tad nėra ko stebėtis, jei titulinė Osmanų imperijos tauta griebėsi atsakomųjų veiksmų prieš jiems peilį į nugarą smogusiuosius. Juk panašiai anuomet elgdavosi visi. Taip elgiamasi ir šiandien, taip bus elgiamasi ir rytoj, poryt. O ten, kur karas, kerštas, neramumai, –  ar verta ieškoti humanizmo? Juolab kad gyvybė prieš šimtą metų buvo kiek kitaip vertinama nei dabar…

Nederėtų pamiršti ir aplinkybės, kad net ir šiandieninė Armėnija – kaimynines šalis puldinėjančios agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnijoje iki šiol veikia ir, regis, dar ilgai veiks Rusijos karinė bazė. Tad gal praėjusios savaitės balsavimas – tai Kremliaus žvalgybų intrigos, kurių pagalba keršijama Turkijai už numuštą karinį naikintuvą?

Nesu iš tų, kurie tiki Rusijos slaptųjų tarnybų visagalyste. Rusijos FSB, SVR ar GRU taip pat daro klaidų. Ir vis dėlto būtų kvaila manyti, jog Berlyne ir Bonoje nėra rusų įtakos agentų, kurių svarbiausias tikslas – supykdyti turkus ne tik su vokiečiais, bet ir su visa Europos Sąjunga.

Pateikime net ir tokį retorinį klausimą: ar šiandieniniam Kremliui nėra naudinga, kad Turkija su Vokietija pradėtų pyktis kaip NATO narės? Juk NATO aljansui priklausanti Turkija turi vieną galingiausių karinių formuočių visoje Europoje. 

Nedera atmesti ir versijos, jog ranką čia pridėjusi įtakinga bei turtinga Vakaruose gyvenanti armėnų diaspora. Jai, matyt, irgi naudinga, kai vieną galingiausių armijų Europoje turinti NATO narė Turkija barasi su viena iš įtakingiausių ir galingiausių NATO ir ES šalių – Vokietija.

Taigi klostosi pavojinga situacija. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas grasina paliksiąs Europą „su jos pačios rūpesčiais“ bei perspėja, jog nuo šiol „Turkija nebebus barjeras, saugantis Europą nuo pabėgėlių keliamų problemų“. Vadovaujantis sveiku protu, turkai teisingai elgiasi, kad pyksta. Briuselis ir Strasbūras apgaudinėja turkus nuo pat 1987-ųjų. 1987-aisiais suteikė vilčių, jog priims į ES, nors puikiai žinojo, jog darys viską, kad taip niekad neatsitiktų.   

Lietuvai, irgi kadaise paskubom pripažinusiai tragiškus 1915-ųjų įvykius armėnų tautos genocidu, verta prisiminti liaudišką patarlę: „Paskubėsi – žmones prajuokinsi“. Įrodymai, jog to meto žiaurus karinis konfliktas tarp turkų ir armėnų buvo būtent genocidas, – migloti. Jei jų ir esama, tai juos slepia ne kas kitas, o pati … Armėnija. Netikite? Turkija seniai atvėrusi savo archyvus – skaitykite, studijuokite, nagrinėkite. O Armėnija savo senųjų dokumentų iki šiol nenori parodyti Vakarų mokslininkams. Belieka gūžčioti pečiais – kodėl?

Tad lietuviams, visuomet puolantiems palaikyti „brolius krikščionis armėnus“, nederėtų užmiršti ne tik moralinių, bet ir pragmatinių sumetimų: Turkija – NATO narė. Jeigu mums teks patirti karinių nelaimių, tai pagalbos ranką išties ne armėnai, o būtent turkai.  

Melas dažnai įvyniojamas į labai patrauklius propagandinius rūbus. Štai šių metų birželio 5-ąją Vilniaus Vingio parke Lietuvoje reziduojantis Rusijos ambasadorius Aleksandras Udalcovas, švęsdamas Rusų kultūros dieną, iškilmingai pareiškė: „Supraskite Rusiją, mylėkite ją ir gerbkite, ir ji jums atsakys tuo pačiu“.

O juk meluoja! Begėdiškai, įžūliai meluoja! Karti gyvenimiška patirtis bylojas, kad bent jau iki šiol Rusija, kad ir kiek ją kviesdavome draugauti bei bičiuliautis lygiaverčiais pagrindais, mums pasiūlydavo tik naujas okupacijas, ekonomines blokadas bei šantažą drakoniškomis dujų ir naftos kainomis.

Dabar štai dar bando supykdyti su Turkija. Lietuvoje besisvečiuojantys turkų diplomatai sykį pusiau ironiškai, pusiau rimtai perspėjo: jei Lietuvą puls Rusija, nuo šiol lietuviams teks prašyti Armėnijos pagalbos…

Slaptai.lt nuotraukoje: komenatro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2016.06.09; 09:15

Zulfugaras Ibrahimovas

Vokietija padarė klaidą. Labai didelę ir labai rimtą. Deja, viltys, dėtos į vokiečių politikų protą, nepasiteisino – šiandien Budestagas pripažino apgaulingą (suklastotą) „armėnų genocidą“.

Vadinamasis civilizuotasis pasaulis nieko nepasimoko ir nenori mokytis. Darydama klaidą po klaidos, Vakarų civilizacija nepastebi, kaip nenumaldomai stumia visą žmonijos civilizaciją į bedugnę. Ir kuo isteriškesnės darosi pastangos neva tai apginti „krikščioniškąsias vertybes“, tuo daugiau problemų Vakarai patys sau prisidaro.

Dabartinė migracijos krizė tai patvirtina. Gal europiečiai dar ne iki galo suvokia, į ką įsipainiojo, neteisingai supratę savo „civilizacinį vaidmenį“. Bet jie įsipainiojo į labai rimtą problemą, kurios visą kainą jiems dar teks pajusti. Viskas dar tik prasideda. Buvo galimybė nukreipti nuo savęs pavojų, bet tam reikėjo laikinai užmiršti savo „civilizacinį“ vaidmenį ir pamėginti kalbėtis su tais, į kuriuos įpratę žvelgti iš aukšto,paniekinančiai. Turkija buvo vienintelė viltis apsaugoti europiečius nuo migaricinės katastrofos. Tereikėjo apriboti ambicijas, apmokėtas armėnų pinigais. Bet Europa Vokietijos asmenyje nesugebėjo sutramdyti savo puikybės.

Nugalėjo fašizmas, rasizmas, išankstinis nusistatymas kitos religijos žmonių atžvilgiu. Turkija nenusipelnė tokio požiūrio, tokio smūgio į nugarą iš savo lyg ir sąjungininkės. Tarp Turkijos ir Vokietijos istoriškai susiklostė geri santykiai. Ir iki šiol Berlynas laikėsi, nepaisant visų armėnų lobistų atakų. Prasimanyto „genocido“ pripažinimo klausimas ne kartą buvo keliamas Vokietijos įstatymo leidėjams, ir vis subyrėdavo, atsitrenkęs į šalies vadovybės pozicijos tvirtovę. Tos pačios Merkel.

Kas gi staiga nutiko, kad armėnams pavyko įtikinti vokiečius tuo, ko jie nedarė ir ko liudytojais nebuvo? Kodėl staiga Vokietija nusprendė imtis atsakomybės už kažkokius šimtmečio senumo įvykius, kurių realiai nebuvo ir kurie egzistuoja tik armėnų mitų kūrėjų interpretacijose?

Viskas labai paprasta. Beje, ir armėnams visai neverta triumfuoti ir rengti fejerverkus. Nes jais, kaip paprastai, pasinaudota kaip negyvus daiktu, kurį galima savo nuožiūra kilnoti iš vietos į vietą. Kad ir kaip armėnai stengėsi, kiek išlaidavo, nieko nesigavo, kol poniai Merkel neprireikė ginklo prieš Turkiją.

Ir čia kaip tik po ranka pakliuvo užsigulėjusi ir iš terminų išėjusi prekė – armėnų klausimas. Jis pritiko pačiu laiku, kad galima būtų paspausti Ankarą ir priversti prisiimti visą migrantų iš Artimųjų Rytų krūvį, už tai nieko nereikalaujant.  Migracinio sprogimo kaltininkai buvo Vakarai, bet kažkodėl tą krūvį turi nešti Turkija. Kodėl? Tik todėl, kad to nori „civilizuotasis pasaulis“? Tai tas pats pasaulis, kuriame klesti ksenofobija ir neonacizmas ir kuriame prie viso šito daugiausia tauškiama apie demokratiją ir teises.

Dabar Vakarų civilizacija jau šiurpsta, nosis prieš nosį susidūrusi su musulmonų civilizacija jau savoje teritorijoje. Norėtųsi sakyti „taip jiems ir reikia“, jeigu visa tai nebūtų pavojinga visam pasauliui.

Europos Sąjunga Vokietijos asmenyje sumanė laikyti Turkiją už „trumpo pavadėlio“, pripažindama apgaulingą „armėnų genocidą“. Bet tai pati kvailiausia, pati pavojingiausia ir labiausiai griaunanti idėja, kuri tegalėjo ateiti į galvą Angelai Merkel ir jos proarmėniškiems patarėjams. Išsikapstyti iš migracinių spąstų Europa galėjo tik susitarusi su Ankara.

O gąsdinti Turkiją ir spausti ją – tai nerimta, tuo labiau, turint omenyje, kiek toje šalyje gyvena turkų. Pakanka paprasčiausiai pasidomėti turkų tautos istorija, kad suprastum, kokia pražūtinga tokia idėja. Viskas, ko pasieks Bundestagas, tai tik atstums Ankarą.

Galima sakyti, kad dabartiniu sprendimu Vokietija prarado Turkiją. O juk galėjo, priešingai, įgyti dar ištikimesnę ir patikimesnę partnerę, jeigu nebūtų šiandieninio balsavimo. Stipri musulmoniška, bet ištikima vakarietiškoms vertybėms valstybė galėjo tapti tvirta užtvara Europai, jeigu ši būtų atsisakiusi savo puikybės ir priešiškumo viskam, kas „nekrikščionišką“ ir nepakankamai „balta“…

Ką gi, dėl šiandienio Bundestago sprendimo pralaimės visi. Žinoma, tai smūgis Turkijai, bet ir pati Europa smarkiai pralaimėjo. O Armėnija? Apie ją apskritai neverta kalbėti – armėnai nieko neišpeš iš savo intrigėlės, išskyrus dar labiau apgailėtiną gyvenimą ir gyvenimą be prošvaistės.

O juk viskas galėjo būti kitaip, jeigu… Beje, istorija nežino tariamosios nuosakos.

Nuotraukoje: Turkijos armija, viena iš galingiausių ne tik Europoje, bet ir NATO aljanse.

Informacijos šaltinis: Day.az

2016.06.06; 12:02

Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.

Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.

Continue reading „Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?“

Turkija ir Azerbaidžanas šiuo metu mums artimesni nei Armėnija. Šitaip sakydamas rizikuoju sulaukti proarmėniškai nusiteikusiųjų lietuvių nuostabos. Tačiau savąją mintį ginsiu į pagalbą pasitelkdamas mažų mažiausiai tris svarbius argumentus.

Turkija – įtakinga NATO narė

Turkija – įtakinga NATO narė, turinti skaitlingą kariuomenę. Turkija yra svarbi Jungtinių Valstijų partnerė sprendžiant sudėtingus konfliktus musulmoniškuose kraštuose. Todėl turkai – ir mūsų, lietuvių, sąjungininkai. Tuo tarpu Armėnija nėra Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso narė.

Continue reading „Kodėl Turkija ir Azerbaidžanas – mums artimesni nei Armėnija“

Atidesni portalo slaptai.lt skaitytojai žino: šių metų spalio mėnesį, viešėdamas 4-ąjame Baku Tarptautiniame Humanitariniame Forume, turėjau dar ir unikalią galimybę aplankyti nuo Armėnijos agresijos nukentėjusius Hodžavendo rajono pabėgėlius.

Tiesa, apie šią išvyką jau rašiau straipsnyje „Ilga kelionė į Hodžavendą“.

Tačiau kiekvienas žurnalistine veikla užsiimantis kolega supranta: viename straipsnyje išguldyti visus įspūdžius, patirtus tokio pobūdžio kelionėse, – neįmanoma.

Continue reading „Azerbaidžaniečiai klausia, kada Europa liausis taikiusi dvigubus standartus“

azeru_mergaite

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia 11-ąją, paskutiniąją, „Azerbaidžano golgotos“ ištrauką. Šiose publikacijose aprašyti, deja, ne visi azerbaidžaniečių tragedijos aspektai. Jei būtume mėginę sudėti visus Azerbaidžanui svarbius įvykius, „Azerbaidžano golgotą“ turėtų sudaryti mažiausiai 40-imt išsamių ištraukų. O tai – dar viena stora enciklopedija, ne itin tinkanti periodiniui leidiniui…

Tačiau mes tikimės, jog Slaptai.lt skaitytojai susidarė išsamų vaizdą apie šimtmečius tebesitęsiančias azerbaidžanietiškas bėdas ir iš šių vienuolikos publikacijų.

Beje, ištikimiausi portalo Slaptai.lt bičiuliai – šokiruoti. Jie nuoširdžiai manė, jog teroristais tampa tik musulmonai, o dėl Armėnijos – Azerbaidžano konflikto kalti vien žiaurūs, fanatiški azerbaidžaniečiai. Nieko nepadarysi – tokios būta klaidinančios propagandos. Kaip bebūtų keista, bet Lietuva ilgokai į šį konfliktą žvelgė tik armėnų akimis. Tad „Azerbaidžano golgota“ suteikia galimybę į armėnų – azerbaidžaniečių konfliktą pažvelgti ir atidžiau, ir giliau. Svarbiausia, kad šios ištraukos padėjusios Lietuvai išgirsti azerbaidžanietiškas nuoskaudas, priekaištus ir skausmus. Slaptai.lt skaiytojai pareiškė norį rimčiau susipažinti su naujausia Kalnų Karabachą atgauti siekiančio Azerbaidžano istorija.

Continue reading „Azerbaidžano golgota (11)“

fransua_holland

Prancūzijos prezidento Fransua Holando (Francois Hollande’o) tarnyba pranešė, kad šalies vadovas laikysis rinkiminių pažadų nustatyti tvarką, kuriai esant būtų neteisėta neigti 1915 metais osmanų vykdytą armėnų genocidą.

Šis Prancūzijos vadovo sprendimas buvo kiek netikėtas ir supykdė Turkiją. Priminsime, jog prieš tai Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabius buvo pareiškęs, jog atsisakoma įstatymu kriminalizuoti neigimą. Mat tokie draudimai prieštarauja žmogaus teisėms turėti savo nuomonę pačiais sudėtingiausiais klausimais.

Continue reading „Prancūzijos prezidentas pritaria draudimui neigti armėnų genocidą“

turkija_genocidas

Prancūzijos Konstitucinė taryba nusprendė atšaukti įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą. Šią žinią džiaugsmingai sutiko Ankara. „Šis sprendimas mums padėjo išvengti rimtos krizės tarp Prancūzijos ir Turkijos“, – pareiškė Turkijos vicepremjeras.

Prieš mėnesį per 70 senatorių ir 50 Prancūzijos žemųjų parlamento rūmų narių kreipėsi į Konstitucinę šalies tarybą, prašydami atšaukti šį įstatymą, sukėlusį piktas Paryžiaus ir Ankaros diskusijas.

Continue reading „Atšaukė įstatymą, kriminalizuojantį armėnų genocido neigimą“

Turkey_small

Turkijos užsienio reikalų ministras Ahmetas Davutoglu paragino Prancūzijos Senatą nepritarti įstatymo projektui, draudžiančiam 1915 metų armėnų genocido neigimą.

Pasak A. Davutoglu, jeigu bus priimtas šis įstatymas, „Prancūzijos intelektualinėje istorijoje liks juoda žymė, ir Turkija tą jai nuolat primins“. NATO narė Turkija taip pat įspėjo, kad imsis tolesnių veiksmų prieš Paryžių, jei įstatymo projektas bus priimtas.

Continue reading „“Politiniai organai neturėtų priiminėti sprendimų, kokia istorijos versija yra teisinga”“

Gabrielle-Giffords

Jungtinėse Amerikos Valstijose sausio 8-ąją dieną surengtas brutalus išpuolis – per Arizonos valstijos Tusono mieste įvykdytą teroro aktą buvo nušauti 6 žmonės, 14 žmonių – sužeista. Sunkiai sužeista ir G.Gifords, kuri nuo 2006 metų lapkričio atstovauja Arizonos valstijai JAV Kongrese.

Nuo kulkų žuvo Arizonos valstijos teismo teisejas Džonas Rolas, žinomas pastorius Dorvanas Stotardas, G.Gifords patarėjas Gabrielis Cimermanas, pensininkai Doroti Moris ir Filipas Šekas, žinomo beisbolo žaidėjo, vėliau įtakingo sporto menedžerio D.Grino anūkė, 9 metų Kristina Grin. Šis išpuolis įvyko per kongresmenės G.Gifords susitikimą su rinkėjais.

Continue reading „Sužeista kongresmenė G.Gifords kilusi iš žydų litvakų šeimos“