Europarlamentarė Eleni Teocharus (Eleni Theocharous)

Apie europarlamentarę Eleni Teocharus (Eleni Theocharous) nieko nežinotume, jei ne trys skandalai, į kuriuos ši politikė įsipainiojo.

Pirma, ji kaip stebėtoja dalyvavo vadinamuosiuose Rusijos prezidento rinkimuose Kryme, tokiu savo elgesiu tarsi pripažindama, jog ginčija Ukrainos teisę į Krymą – palaiko Rusijos karinę pusiasalio aneksiją.

Antra, Azerbaidžane jai iškelta baudžiamoji byla. Azerbaidžane ji tapo persona non grata po to, kai nelegaliai nuvyko į Kalnų Karabachą (be oficialaus Azerbaidžano leidimo). Armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ji aplankė Vakaruose veikiančios armėnų diasporos prašymu.

Bet tai – ne paskutinis jos išsišokimas. Dabar nepageidaujamu asmeniu ji tapo ir Albanijoje, šalyje, kuri siekia narystės Europos Sąjungoje (Albanija – rimta kandidatė tapti ES nare). Ši politikė supykdė Albanijos vadovybę pareiškusi į ekstremistinius panašių pareiškimų apie šios šalies Konstituciją. Be kita ko, kiti jos pareiškimai priminė Albanijai reiškiamas teritorines pretenzijas dėl pietų Albanijos. Albanijos valdžiai pasirodė, kad ponia Eleni Teocharus kelia šalies saugumui grėsmę, todėl įtraukė ją į „juoduosius sąrašus“. Nuo šiol ji negalės patekti ne tik į Pietų Kaukaze esantį Azerbaidžaną (jos nepageidauja ir Ukraina), bet ir į Europos centre esančią Albaniją.

Armėnų lobistas Kasparas Karampetianas

Tai, kad E.Teocharus tapo nepageidaujama ir Azerbaidžane, ir Albanijoje, – smūgis Vakaruose veikiantiems Armėnijos lobistams. Minint su nuo Kipro išrinktos politikės pavardę dažniausiai prisimenamas ir briliantais prekiaujantis armėnų verslininkas Kasparas Karampetianas. K.Karampetianas prisimenamas ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Tarp E.Teocharus ir K.Karampetiano greičiausiai esama ryšio. Mat briliantų verslu užsiimantis Kasparas kilęs iš Graikijos. Kaip praneša kai kurie Azerbaidžano leidiniai, sakykim, haqqin.az, būtent K.Karampetianas organizavo jos neteisėtą, prieš Azerbaidžano teritorinį vientisumą nukreiptą kelionę į Kalnų karabachą.

Svarbu įsidėmėti ir tai, kad Vokietijos teisėsauga, šiuo metu atliekanti plačią operaciją prieš šalyje veikiančias armėnų nusikalstamas grupuotes, pastarosiomis dienomis apklausė kaip liudytoją ir Bundestago deputatą, forumo Vokietija – Armėnija įkūrėją Albertą Veilerį. Prieš Vokietijoje veikiančią armėnų mafiją nukreiptoje baudžiamojje byloje – ir daugiau žinomų politikų pavardžių. Joje minima net Vokietijoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pavardė.

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Kai kurie Vokietijos leidiniai jau svarsto, ar tik Vakaruose veikiantys armėnų lobistai neturi slaptų ryšių su Vokietijos, Ispanijos, JAV teisėsaugos intensyviai persekiojamais armėnų mafijos atstovais. Vokietijos analitikai įtaria, kar Armėnijos lobistai ir armėnų mafija gali bendradarbiauti bent jau kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, siekiant armėnų rankose išlaikyti iš Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą.

Dar viena įdomi detalė: Vokietijos teisėsaugos apklaustas Bundestago narys A.Veileris (Vaileris) taip pat įtrauktas į Azerbaidžane nepageidaujamų asmenų sąrašus. Įtrauktas už tai, kad neinformavęs oficialiojo Baku lankėsi armėnų okupuotame Kalnų Karabache. Azerbaidžanas jo neįsileido net tąsyk, kai politikas turėjo atskristi į Baku ne kaip turistas, ne kaip privatus svečias, o kaip oficialios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel delegacijos narys. Nepaisant to, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel norėjo skristi į Azerbaidžaną turėdama ir šį politiką kaip patarėją, Baku nenusileido savo principams ir A.Veileriui neišdavė vizos. A.Merkel į Baku buvo priversta skristi be A.Veilerio.

Žodžiu, E.Teocharus veikla leidžia spėti, jog Vakaruose veikiančios armėnų nusikalstamos grupuotės, dažnusyk vadinamos tiesiog mafija, gali turėti ryšių su kai kuriais Europos Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariais. Ypač įtartini tie, kurie dalyvauja akivaizdžiai prieš Azerbaidžaną nukreiptoje veikloje – važinėja į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo, tuo pačiu leisdami suprasti, kad tokiais konkrečiais veiksmais ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus (tiek NATO, tiek Europos Sąjunga oficialiai pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – ne armėniška teritorija, tai – Azerbaidžano žemės).

Informacijos šaltinis – http://sprotyv.info/ru/news/kiev/eleni-teoharus-edinstvennyy-deputat-evroparlamenta-uchastvovavshiy-v-shou-vybory

Armėnijos ambasadorius Vokietijoje ponas Ašotas Smbatianas

Maikas Baumgertneris, Jorgas Dilis, Akselis Hemerlingas, Liudvig Kendcia, Martinas Knobbe

„Armėnų grupuotės laikomis ypač žiauriai veikiančiomis nusikalstamomis grupuotėmis. Vokietijoje joms pavyko įsitvirtinti sukuriant painų tinklą. Jų čiuptuvai aprėpę profesionalųjį boksą, ir, galimas dalykas, diplomatines sferas“, – taip rašo „Der Spiegel“ žurnalistai Maikas Baumgertneris, Jorgas Dilis, Akselis Hemerlingas, Liudvig Kendcia, Martinas Knobbe.

Praėjus trims metams po susišaudymo viename iš žaidimo klubų Erfurte 2014-ųjų metų liepos mėnesį Vokietijos teismas nubaudė šaudžiusį vyriškį keletą metų pasėdėti belangėje. Kiti keturi vyrai, priklausę tai pačiai grupuotei kaip ir šaulys, nuteisti tik lygtinėmis laisvės atėmimo bausmėmis. Dar kiti šioje byloje – tik liudytojai.

„Susišaudymas Erfurte – tai užsitęsusio konflikto tarp dviejų armėnų mafijos klanų kulminacija(…). Šis ginčas tarp armėnų mafijos atstovų tęsiasi iki šiol. Pirmiausia Tiuringijos žemėje buvo padegami automobiliai, po to norėta ugnyje supleškinti restoraną. 2017-ųjų metų spalio mėnesį mažų mažiausiai 15 vyriškių užuolė Erfurto centre veikiantį vieno armėno restoraną. Šių metų gegužę keli armėnai susimušė Giotingene“, – rašoma straipsnyje.

Remiantis bendru leidinio „Der Spiegel“ bei televizijos ir radijo kompanijos MDR tyrimu, žurnalistams pavyko išsiaiškinti, jog Vokietijos policija parengė išsamų planą FATIL (kova prieš įteisintus vagis), kaip likviduoti armėnų mafijos grupuotes šalyje. Ištisus trejetą metų vokiečių specialiosios tarnybos atidžai stebėjo vieną iš armėnų mafijos grupuočių, ir sekimas atnešė apčiuopiamų rezultatų. Dabar šis planas FATIL laikomas vienu iš stambiausių. Bent jau iki tol vokiečių slaptosios tarnybos neskyrė tiek daug dėmesio armėnų mafijai. Dabar – sukoncentravo rimtą dėmesį.

Taigi Vokietijoje šiandien iškelta 14 baudžiamųjų bylų. Tyrėjai tikrino net 42 asmenų finansines pajamas. Vokietijos policijai talkino net Vokietijos žvalgyba BND, o taip pat Europos Sąjungos Interpolas.

Žurnalistai pateikia keletą teiginių iš slaptos Vokietijos specialiųjų tarnybų ataskaitos: „tyrėjai rašo, jog „armėnų mafija – tai ne pramanai, o realiai egzistuojanti struktūra. Kartu su kitomis Rusijos – Euroazijos grupuotėmis ji disponuoja gausiais finansiniais resursais ir gali ženkliai pakenkti Vokietijos teisinei sistemai. Grupuotes valdo vadinamieji įteisinti vagys“.

Armėnų mafijos klanai kontroliuoja žaidimų automatų verslą ir užsiima vagystėmis. Jos ne tik grobia žmonių turtą, bet ir užsiima šantažu, naudoja smurtą, jėgą ir kankinimus. Jie stiprūs cigarečių kontrabandoje, taip pat organizuoja nelegalių migrantų gabenimą į Vokietiją, daugelis mafijos lyderių su vokietėmis sukūrę fiktyvias santuokas.

Beje, nežiūrint milžiniškų pastangų vokiečių tyrėjai priversti nutraukti tyrimą, nes neginčijamų įrodymų, kurie būtų šimtaprocentiniai, vis tik pritrūko.

Kodėl? Pagrindiniai resursai buvo mesti sekant islamistus, tikrai ar tariamai planuojančius surengti teroro aktus. Be to, Vokietijos specialiosioms tarnyboms trūko įrenginių, kurių pagalba būtų buvę galima sekti mafijos atstovų mobiliuosius telefonus bei iššifruoti užkoduotus pranešimus.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo daugelis nusikaltėlių buvo paleisti į laisvę. Išėję laisvėn jie ne tik galėjo vienas su kitu susipažinti, bet ir išvykti Vakarus. Kurdami savo gaujas jie rėmėsi Rusijos stačiatikių cerkvės ritualais, ir tai davė puikių rezultatų. Nusuikaltėlių organizacijos turėjo specifines valdymo struktūras, taisykles, ir tuo pačiu jos buvo tarsi nepastebimos. Jų lyderiais ir autoritetais buvo vadinamieji įteisinti vagys (vory v zakone). Tokių įteisintų vagių šiuo metu pasaulyje turėtų būti apie 900 asmenų.

Beje, įteisinti vagys turi skiriamuosius ženklus – tatuiruotes.

Vieną iš specifinių tatuiruočių turėjo ir vyriškis, buvęs toje Erfurto vietoje, kur įvyko lemtingasis susišaudymas. Kratos metu pas jį buvo aptikta fotografija, kurioje įamžintas žymus armėnų kilmės vokiečių boksininkas Karo Muratas ir jo brolis. Iš pradžių tyrėjai manė, kad būtent Karo Muratas buvo tas yriškis, užfiksuotas stebėjimo kameros priešais įėjimą į žaidimų klubą Erfurte, bet vėliau į žaidimų klubą atėjęs prisipažino brolis Koko Muratas.

Remiantis dar viena fotografija, restorane, kuriam vadovauja vyriškis, taip pat dalyvavęs susišaudyme Erfurte, svečiavosi ir kitas armėnų boksininkas Arturas Abrahamas, kartu su savo broliais valdantis daug vokiškų įmonių, valdančių nekilnojamąjį turtą.

Svarbu pabrėžti, kad tokios grupuotės ne tik užsima nelegalia veikla, bet ir intensyviai ieško ryšių su įtakingais politikais. Manoma, kad Vokietijoje šie nusikaltėliai rado galimybę įtakoti net šalies diplomatus. Remiantis Vokietijos slaptųjų tarnybų pranešimais, sudarytais dar 2008 metais, Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Ašotas Smbatianas dar prieš dešimt metų buvo įtariamas dalyvaujantis nelegaliuose migrantų gabenimuose. Slaptuose dokumentuose jis net įvardintas kaip „įteisintas vagis“.

2005 metais vokiečių prokurorai prieš A. Smbatianą pradėjo tyrimą dėl galimo pinigų plovimo.

Pastaruoju metu šis armėnų diplomatas, remiantis vokiečių žurnalistais, dėjo milžiniškas pastangas, kad vokiečių akyse pagerintų Armėnijos ir savo asmeninį įvaizdį. Jis net pažadėjo vokiečių teisėsaugai pagalbą kovojant su armėnų mafija. Tačiau Vokietijos teisėsauga reagavo santūriai. Bijota, kad diplomatas nori žaisti dvigubą žaidimą. Todėl armėnų ambasadoriaus paslaugų atsisakyta.

Negalima pamiršti ir aplinkybės: prieš trejetą metų Vokietijos Bundestage (parlamente) buvo įkurta viena iš A. Smbatiano lobistinių struktūrų, kuriai priklauso pats ambasadorius, jo žmona, ir žinomas sportininkas Karo Muratas – boksininkas, galimai turintis ryšių su armėnų klanais.

Tad Vokietijos slaptųjų tarnybų projektas FATIL kol kas pristabdytas, o armėnų mafijos grupuotės pergrupuoja savo jėgas.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel

2018.11.09; 01:00

Armianskaja mafija

Saulius Kizelavičius

Vokiečių leidinys „Der Spiegel“ praneša, kad šalies slaptosios tarnybos beveik trejetą metų intensyviai persekiojo organizuoto nusikalstamumo atstovus iš Kaukazo regiono. Bet ištisus trejetą metų operacijos prieš mafiją, kurios lyderiai į Vokietiją atvyko iš Kaukazo, – nebuvo itin sėkmingos. Jų tikrai nepavadinsi pergalingomis, mat kai jos pradėtos, išeiviai iš Kaukazo jau buvo tvirtai įkėlę koją Vokietijoje – įgiję finansų, patirties, papirkę pareigūnų.

Tik šiomis dienomis Vokietijos teisėsaugos atakos prieš nusikaltėlius iš Kaukazo regiono tapo sėkmingesnėmis. Minėtas leidinys praneša, kad Vokietijos kriminalinė policija neseniai surengė ypač slaptą operaciją kodiniu pavadinimu – „Kova su įteisintais vagimis“.

Ši operacija, primenanti tikrus kovinius veiksmus, – viena iš stambausių Vokietijoje persekiojant nusikaltėlius iš organizuoto nusikalstamumo gaujų pastaraisiais metais.

Apie mafijos atstovus, sulaikytus Vokietijoje, skelbia ne tik „Der Spiegel“, bet ir šios šalies televizijos ir radijo kompanija MDR. Žodžiu, Rusijos – Euroazijos organizuoto nusikalstamumo grupuotei, beje, kontroliuojančiai ir iš armėnų tautybės vyrų sudarytas gaujas, – suduotas stiprus smūgis. Už tai turime būti dėkingi ir Vokietijos slaptosioms tarnyboms, pavyzdžiui, BND, ir Interpolui.

Vokietijos teisėsauga rimtai susirūpino dėl mafijos keliamų pavojų dar 2014-aisiais, kai tais metais liepos mėnesį tarp dviejų konkuruojančių gaujų Erfurte kilo konfliktas – nuaidėjo šūviai. Tąsyk buvo iškelta 14 baudžiamųjų bylų net 42 asmenims. Jie daugiausia kaltinti finansinėmis machinacijomis.

„Der Spiegel“ tvirtina, kad šiuo metu Vokietijoje jau niekas neabejoja – šalyje tikrai veikia mafijos grupuotės, taip pat – ir armėnų mafija. Vokietijos slaptosioms tarnyboms žinoma, kad armėnų mafija – seniai veikianti, turtinga, įtakinga, todėl kelianti grėsmę valstybės saugumui. Be to, asmenų priklausymą mafijinėms struktūroms įrodyti labai sunku, jeigu tyrimas atliekamas demokratinėje šalyje demokratinėmis priemonėmis. Štai kodėl armėnų mafija Vokietijoje iki šiol jautėsi komfortiškai – ilgokai niekas ja per daug atidžiai nesidomėjo, netyrė jos ryšių, nestebėjo finansinių machinacijų. Todėl ji sutvirtėjo, o dabar ją pažaboti – labai sunku.

Įdomiausia, kad Vokietijoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius ponas Ašotas Smbatianas iš karto pasiūlė vokiečių tyrėjams savo pagalbą tramdant armėnų mafijos lyderius. Bet Vokietijos teisėsauga atsisakė šių paslaugų, nes neatmetama versija, jog armėnų mafija gali turėti slaptų ryšių oficialiose Armėnijos valdžios struktūrose.

Svarbu priminti ir tai, kad prieš ketvertą mėnesių, o būtent birželio 26-ąją dieną Ispanijos teisėsauga pranešė apie savo operacijas prieš armėnų mafijos lyderius, dirbančius visoje Europoje – ne tik Ispanijos karalystėje. Beje, 70-ies operacijų metu dalyvavo tūkstančiai ispanų policininkų ir slaptųjų tarnybų agentų, buvo sulaikyta per 140 įtariamųjų. Visiems jiems inkriminuojami rimti nusikaltimai: arba nelegali prekyba narkotikais, tabako gaminiais, ginklais, arba finansinės aferos, nelegalūs azartiniai žaidimai.

2018.11.06; 03:00

Azerbaidžano kariuomenė. Baku. Azerbaidžanas

Nepasakysiu nieko naujo, jei akcentuosiu: į valdžią taikios revoliucijos būdu atėjusio Nikolos Pašiniano reformos stringa. Jei pirmosiomis savaitėmis Vakarai į pasikeitimus Armėnijoje žvelgė vildamiesi, esą Nikolas Pašinianas ir jo bendražygiai ne tik turi gražių tikslų, bet ir pajėgs juos įgyvendinti, tai dabar šios viltys žlunga. Slaptai.lt portale jau užtektinai rašyta, kaip naujoji valdžia, nuvertusi išties korumpuotą ir, svarbiausia, karines provokacijas prieš kaimynines šalis organizavusį Seržą Sargsianą, pati pradeda panašiai vadovauti šaliai.

Nepatrauklumo priežastys

N.Pašinianui nesiseka. Jis klumpa kiekviename kelyje. Pasirodo, susodinti į kalėjimus finansinių aferų nevengusius politikus, kariškius, verslininkus, – ne taip paprasta. Ypač jei bandoma laikytis teisinių procedūrų. Be to, nubaudus kyšininkus bei sukčius į jų vietą linkę prasibrauti ne mažiau korumpuoti ir godūs vyrai, o didžioji dauguma Armėijoje gyvenančių armėnų – kaip skurdo, taip skursta. Vakarai jau nebežada didelių finansinių injekcijų. Jie reikalauja: pirma – reformos, ir tik tada – parama. Nes anksčiau iš Vakarų atėjusi parama buvo tiesiog išgrobstoma. Todėl išsaušo diena, kai Vašingtonui ir Briuseliui nusibodo veltui išlaidauti.

Ypač N.Pašinianą į šonus mėto tarptautinių vandenynų audros. Jerevanas lyg ir norėtų atitrūkti nuo korumpuoto, agresyvaus, Vakaruose smerkiamo ir ekonominėmis sankcijomis baudžiamo Kremliaus. Bet tai padaryti nepajėgus. Juk iki šiol Armėnija naudojosi Rusijos finansine bei karine pagalba grobdama svetimas žemes (šis procesas trunka jau kelis šimtus metų). Padėdama Armėnijai veržtis į Azerbaidžano teritoriją (okupuotas azerbaidžanietiškas Kalnų Karabachas bei septyni gretimi rajonai; apie milijonas azerbaidžaniečių tapo pabėgėliais) Rusija pasirūpino visais svertais, kad už šią paslaugą išlaikytų Jerevaną savo gniaužtuose (pavyzdžiui, ilgiems dešimtmečiams Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė).

Azerbaidžano vėliava

Vakaruose – taip pat niekas nepuola bičiuliautis su N.Pašinianu. Nepasaint aplinkybės, jog krikščioniški Vakarai jaučia simpatijų panašų tikėjimą išpažįstančiai Armėnijai, naujasis jos vadovas Vakaruose sutinkamas be didelio entuziazmo, atsargiai. Nors Armėnijos valdžia niekuo dėta dėl JAV ar Europoje siautėjančių mafijinių grupuočių, sudarytų iš armėnų tautybės žmonių, tiek Amerikoje, tiek Ispanijoje surengtos karinės operacijos prieš armėnų mafijos lyderius ponui N.Pašinianui solidumo nepridėjo. Neprideda solidumo ir žinia, jog kai kurie armėnų generolai savo namuose metų metais išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius kaip vergus.

Tačiau labiausiai N.Pašinianui kenkia Vakarų nuostata, jog Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, ir šį regioną nūnai valdanti armėnų valdžia tai daro neteisėtai. Jei N.Pašinianas pradėtų ieškoti būdų, kaip armėnams garbingai pasitraukti iš okupuotų žemių, – Vakarai tai deramai įvertintų. Pagerėtų santykiai ir su ekonomiškai turtingu, įtakingu Azerbaidžanu, nebeliktų tiek daug trinčių su regione taip pat labai įtakinga Turkija. Žodžiu, pasitraukdama iš svetimų žemių Armėnija ne tik nusikratytų mažosios agresorės ir okupantės vardo (didžioji agresorė – Rusija), bet ir atkurtų pašlijusius santykius su visomis valstybėmis, smerkiančiomis ją dėl Juodojo Sodo užgrobimo (Lietuva, kaip ir visos kitos Europos Sąjungos bei NATO šalys, Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Deja, N.Pašinianas pasirinko priešingą kelią. Jis desperatiškai reikalauja, kad Azerbaidžanas derėtųsi ne tik su oficialiuoju Jerevanu, bet kaip lygų derybų partnerį pripažintų šiandieninę Kalnų Karabache įsikūrusią valdžią.

Taigi oficialusis Jerevanas – apsiaustas tirštų neperžvelgiamų dūmų. Armėnijai ir vėl nesiseka. Beje, armėnišką revoliuciją, šiuo metu valdomą Nikolos Pašiniano, dūmų uždanga pavadinau ne aš, o žymus armėnų politologas Andranikas Migranianas. Ir padarė jis tai ne dabar, kai akivaizdu, jog Armėnijai bent jau iki minimalios demokratijos – dar labai toli.

Suvienyti turėjusi idėja tapo prakeiksmu

Štai išvada, kurią brėžia A.Migranianas: „Jau trečią dešimtmetį šalyje nesibaigiančios revoliucijos patvirtina seną kaip pasaulis karčią tiesą, kad talentingai, darbščiai armėnų tautai geriausiai sekasi gyventi svetur, tik ne savo valstybėje. Šiai tautai nesiseka sukurti nepriklausomos nacionalinės valstybės, kuri ekonomiškai ir politiškai klestėtų“.

Analizuojant klausimą, kodėl armėnams sekasi gyventi JAV ar Ispanijoje, bet nesiseka gyventi Armėnijoje, galima būtų prisiminti ir kitą armėnų šviesuolį. Dar 1914-aisiais metais armėnų istorikas Gevorgas Aslanas knygoje „Armėnija ir armėnai“ rašė: „Armėnai neturi valstybingumo tradicijų. Jų nevienija Tėvynė ir politiniai ryšiai. Armėniškas patriotizmas susijęs tik su ta vieta, kur armėnai gyvena“. Šis istorikas dar priduria: „Idėja apie „Didžiąją Armėniją“, kuri kaip valstybė niekada neegzistavo, buvo sukurta kaip koncepcija, turinti suvienyti viso pasaulio armėnus.“

Bet ši koncepcija ne tiek suvienijo, kiek atnešė daug nelaimių, tapo prakeiksmu. Nes sukurti „Didžiąją Armėniją“ įmanoma tik vienu bjauriu būdu – įsikuriant svetimose žemėse. Bandydama įsitvirtinti turkų, azerbaidžaniečių, gruzinų teritorijose armėnai, akivaizdu, susipyko tiek su Turkija, tiek su Azerbaidžanu, taip pat iki šiol įtemti santykiai ir su Gruzija. Ieškodama sąjungininkių Armėnija buvo priversta atsiduoti didžiąją Rusijos imperiją kuriančiam ir ją išlaikyti siekiančiam Kremliui, o nuo Vakarų, kurie – nuodėmingi, bet kur kas padoresni, sąžiningesni ir tvarkingesni už Rusiją, – atitolo. Žodžiu, svetimų teritorijų grobimas Armėnijai laimės neatnešė – tik bėdas.

Azerbaidžano specialiosios pajėgos

Kol šios skaudžios tiesos N.Pašinianas neperpras, kol iliuzijų dėl didžiosios Armėijos neatsisakys bent pusė po visą pasaulį išsibarsčiusių armėnų, tol Armėnija ir liks užguita Kremliaus vasalė, kurios nevertina nei Europa, nei Rusija.

Atsargiai – armėniška provokacija

Kaip artimiausiu metu klostysis tarptautinės intrigos dėl Kalnų Karabacho, – keblu pasakyti. Akivaizdu tik tai, kad N.Pašinianas ir jo komanda dar aršiau nei S.Sargsianas neigia Azerbaidžano teisę susigrąžinti prarastą regioną. Ir tuo pačiu (sąmoningai ar ne?) tarsi kursto Azerbaidžaną … susigrąžinti Juodąjį Sodą karinės operacijos pagalba.

Tikiu, kad Azerbaidžanas karinėmis priemonėmis pajėgtų susigrąžinti Kalnų Karabachą. Gal net susigrąžintų labai greitai – vos per keletą parų. Nes turi išties stiprias ginkluotąsias pajėgas.

Be to, Armėnija dabar pakrikusi – tiek morališkai, tiek finansiškai (armėnai pradeda nusivilti revoliucijos rezultatais). 

O ir Rusija nūnai, regis, neskubėtų ginti Armėnijos visomis priemonėmis, nes vos tik į valdžią atėjęs N.Pašinianas puolė rodyti didelį lojalumą Vakarams: teigė galįs pademonstruoti, jog armėnai sugebės išsilaikyti ant dviejų kėdžių (ilgainiui paaiškėjo, kad tiek Vakarai, tiek Rusija reikalauja iš Jerevano rimto apsisprendimo: arba – arba).

Vis tik viliuosi, kad Azerbaidžanas nepasiduos armėniškoms klastoms. Šiandien pasaulis toks, kad kariuomenės pagalba susigrąžinti savo žemes, net jeigu esi absoliučiai teisus, – labai sunku. Teritorijas susigrąžinti lengviau ir patikimiau derybų keliu (taip pat tiesa, kad dėl Vakarų abejingumo ir ištižimo šios derybos per daug ilgai užtruko, todėl Azerbaidžanas teisus, kai tegia: „mums nusibodo laukti aktyvesnės Vakarų paramos“).

Vienintelė išeitis – būti kantriam

Jei Azerbaidžanas išties nori visiems laikams susigrąžinti Kalnų Karabachą, jis privalo Vakarams kantriai įrodinėti savo teisybę. Beje, per pastaruosius keliolika metų ši musulmoniška šalis pasiekė puikių rezultatų supažindindama Vakarus su tikrąja Pietų Kaukazo istorija. Armėnų lobistų sukurtais mitais apie armėniškas teritorijas nuo jūrų iki jūrų, apie neva visur ir visada skriaudžiamus armėnus, apie labai piktus musulmonus ir geručius krikščionis, – Vakarai vis mažiau tiki (tokių lengvatikių mažėja ir Lietuvoje).

Karinė technika parado metu centrinėje Baku aikštėje

Taigi Azerbaidžanas neturi kitos išeities – reikia būti kantriam. Priešingu atveju oficialusis Baku rizikuoja iš aukos pavirsti agresoriumi. Nereikia azerbaidžanietiškas Kalnų Karabacho šaknis akiplėšiškai neigiančiam N.Pašinianui suteikti galimybės tapti … visų armėnų didvyriu. Nereikia armėnų propagandistams suteikti galimybės Azerbaidžaną įvardinti piktuoju agresoriumi. Nereikia prieš save nuteikti teritorinį Azerbaidžano vientisumą gerbiančių Vakarų.

2018.10.05; 11:30

Artiomas Sargsianas (Saratovskij) – įteisintas vagis iš armėnų mafijos sindikato

Vis daugiau žinių patenka į viešumą apie armėnų – gruzinų mafijos sulaikymus Ispanijoje. Rugpjūčio 5-ąją buvome paskelbę Sauliaus Kizelavičiaus pagal užsienio spaudos pranešimus parengtą publikaciją, jog Nacionalinė Ispanijos policija Marbelio mieste (Malagos provincija, Andalūzija) sulaikė tris Armėnijos ir Gruzijos piliečius, įtariamus ryšiais su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis. Tai – Armėnijos pilietis A.S., gyvenęs Lietuvoje, o taip pat du Gruzijos piliečiai – L.B. ir I.P. Šią informaciją pateikė RIA Novosti agentūra.

Dabar jau žinoma sulaikyto armėnų mafijos atstovo, kuris prieš tai gyveno Lietuvoje, – tapatybė. Įteisintas vagis, kurį rugpjūčio 5-ąją Marbelio mieste sulaikė ispanų teisėsaugos pareigūnai, – Artiomas Sargsianas, dar žinomas kaip Artiomas Saratovskij. Būtent apie šio įteisinto vagies areštą šiandien rašo Crime Russian portalas, taip pat ir kai kurie rusų kalba leidžiami armėniški portalai.

Ispanijos teisėsaugos duomenimis, šis vyras buvo suimtas tuomet, kai viename iš Marbelio miesto restoranų kartu su savo sėbrais diskutavo, kaip reorganizuoti kriminalinį sindikatą.

Taip pat žinoma, kad 2018-ųjų birželio pabaigoje tarp Ispanijos teisėsaugos sulaikytų 129 asmenų buvo ir kriminalinio pasaulio autoritetas Erikas Džaginianas (Ero Tomskij) ir kažkoks Artakas Oganianas.

Visi trys rugpjūčio 5-ąją areštuoti vyrai kaltinami pasikėsinimu nužudyti, dokumentų padirbinėjimu ir dalyvavimu nusikalstamo susivienijimo veikloje. Pas juos aptikti padirbti ukrainietiški ir lenkiški dokumentai (pasai), išduoti jų vardu.

Kiek anksčiau agentūra „Novosti Armenia“, remdamasi Ispanijos policijos duomenimis, pranešė, kad įteisintas vagis (vor v zakone) Artiomas Sargsianas, žinomas Artiomo Saratovskij pravarde, ir kriminalinis autoritetas Arturas Kazarianas (pravardė Tui) yra pagrobę 37-erių metų Jerevano gyventoją. Šis nusikaltimas įvykdytas 2013-ųjų kovo mėnesį drauge su grupe pagalbininkų.

Slaptai.lt primena, kad šių asmenų sulaikymas – tai tos pačios operacijos, kada šių metų birželio pabaigoje Ispanijos teisėsauga sučiupo 129 asmenis iš armėnų mafija tituluojamos grupuotės, tęsinys. 2018 metų birželio 26-ąją Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį armėnų mafija vadinamai grupuotei (be 129 narių suimti ir septyni „įteisinti vagys“). Tąsyk atliktos 74 kratos šiuose Ispanijos miestuose – Madride, Barselonoje, Valensijoje, Granadoje, Alikantėje. Kratų metu paimta 100 tūkst. eurų grynaisiais, 9 šaunamieji ginklai, neperšaunamos liemenės bei įrenginys, skirtas perlydyti brangiuosius metalus.

Intensyvus tyrimas dėl armėnų mafijos (Armenian Power) pradėtas šių metų birželio mėnesį, kai Ispanijos teisėsauga nustatė, jog Marbelio mieste gyvena keletas asmenų, palaikančių ryšius su vienu iš įtakingiausių „įteisintų vagių“ Europoje. Pasirodo, tas ypač įtakingas „įteisintas vagis“ yra gyvenęs Lietuvoje – būtent iš Lietuvos vadovavo gaujai, kurią Ispanijos teisėsauga sučiupo šių metų birželio mėnesį. 

Ispanijos policijos duomenimis, mafijos atstovas A. S. (dabar jau manoma, kad tai – Artiomas Sargsianas) – tai tas žmogus, kuris po pasikėsinimo į vieno jo kontroliuojamos organizacijos nario gyvybę Valensijoje, įsakė Ispanijoje veikiantiems armėnų mafijos nariams susirinkti Lietuvoje – čia aptarti nesutarimus tarp gaujų.

Belieka dar pridurti, kad 2017-aisiais metais Ispanijos teisėsauga sudavė skaudų smūgį gruzinų mafijai, kada šalyje sučiupo 30 gruzinų, kaltinamų priklausius gruzinų mafijai.

Slaptai.lt informacija

2018.08.07; 16:00

Armėnų mafija. Emblema

Saulius Kizelavičius

Katalonijos policija Mossos d,Esquadra pranešė, kad šiomis dienomis visoje Ispanijoje atliekamos masinės kratos bei suėmimai, nukreipti prieš šalyje siautėjusią Armėnijos mafiją.

Armėnijos mafija, kurią sudaro gerai organizuoti išeiviai iš Armėnijos, Ispanijoje vertėsi prekyba narkotikais, nelegaliais ginklais, tabako kontrabanda, prostitucija bei korupcija sporto sferose. Remiantis naujausiais duomenimis, jau suimti 142 asmenys ir atliktos 73 kratos Madride, Barselonoje, Alikantėje, Valensijoje.

Dar vienas armėnų mafijos ženklas

Katalonijos teisėsaugos pareigūnams talkina Ispanijos policija, Ispanijos Nacionalinė gvardija, Europolas (Europos policijos agentūra) ir Interpolas (Tarptautinė policijos agetūra).

Armėnijos mafijos grupuočių veiklą atidžiai analizuoti ispanai pradėjo dar 2016-aisiais metais, kai Taraso mieste buvo nušauti du Gruzijos piliečiai. Dabar jau žinoma, kad nužudytieji – „įteisintų vagių“ kastai priklausančio Kachabero Šušanašvilio (Kacha Rustajevskij) gaujos nariai. Manoma, kad jie nušauti dėl to, kad atsisakė dalintis nelegaliai įgytais pinigais. Kita versija – nepasidalino įtakos sferomis su kitomis gaujomis. 2017-aisiais metais buvo sulaikyta ir Šušanašvilio žmona Katerina Mierkova bei dar 20-imt įtariamųjų. Žmona apkaltinta plovus „nešvarius mafijos pinigus“.

Būtent po 2017-ųjų įvykių Ispanijos žvalgybai tapo akivaizdu, kad visoje šalyje gausu tarptautinių nusikalstamų grupuočių, kurios verčiasi pačiais pelningiausiais nelegaliais verslais – narkotikų, vogtų automobilių prekyba, pardavinėja nelegalius ginklus, cigaretes, užsiima korupcija sporto sferose.

Mossos d,Esquadra pareigūnų teigimu, viena iš turtingiausių mafijų – armėniškoji. Žodis „armėniška“ čia labai tinka, mat ši organizuotų nusikaltėlių grupuotė griežtai laikosi etninės švaros – į savo gretas nepriima kitataučių. Tad leidiniai armeniasputnik.am ir lragir.am, komentuodami ispanų teisėsaugininkų veiksmus, be reikalo ironizuoja, esą Ispanijos teisėsauga sulaikė „vadinamosios armėnų mafijos atstovus“. Terminu „vadinamoji“ nepaslėpsi nacionalinės grupuotės sudėties – vieni armėnai, nė vieno kitataučio.

Bet įdomiausia, kad Ispanijos teisėsaugos pranešimais remiantis, sulaikytieji turi ryšių JAV, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir net Lietuvoje. Tiesa, iš skurdžių pranešimų viešojoje erdvėje sunku suprasti, būtent kokio pobūdžio tie ryšiai. Mus, žinoma, labiausiai domina galimi armėnų mafijos atstovai Lietuvoje. Ar tai reiškia, kad visame pasaulyje garsėjanti armėnų mafija, įsitvirtinusi ir Amerikoje (Kalifornija), ir Vokietijoje (Tiuringija), ir Rusijoje (Maskva), taip pat ir Ispanijoje (Katalonija), turi savo padalinį dar ir vienoje iš Baltijos šalių – Lietuvoje? Kas jie?

Peržvelgus pagrindinius Lietuvos internetinius leidinius matyti, kad šiai temai didelio dėmesio lietuvaičiai bent kol kas neskiria.

O juk žinoti, kas tie Lietuvos asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su Ispanijoje iki šiol be didelių trukdžių veikusia Armėnijos nusikalstama grupuote, – ne tik įdomu, bet ir svarbu. Mafija, kokia ji bebūtų pagal nacionalinę sudėtį, kelia pavojų valstybės nacionaliniam saugumui. Taip pat – ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.

2018.06.27; 11:09

Seržas Sargsianas jaunystėje. Jis apibrėžtas raudonu rutuliu. Jis – mafijos ir kriminalinių nusikaltėlių draugijoje.

Armėnų priežodis: nedvėsk, asile, ateis pavasaris, sužaliuos žolė. Pastaruoju metu Armėnijoje daug kalbų apie artėjančias permainas valstybės valdyme, tačiau greičiausiai atsitiks taip, kaip sakoma kitame priežodyje: asilas tas pats, tik balną pakeitė. Kiti sako: dėl naujo armėnų genocido kalti Sargsianas su Kočarianu.

Prezidento „ne“ reiškia „taip“

Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano valdymas, trukęs 10 metų, baigiasi balandžio 9 d., tačiau jau kovo 2-ąją sužinojome naujo šalies prezidento vardą – juo tapo buvęs Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Armenas Sarkisianas (ne giminė Seržui Sargsianui, kuris kadaise irgi buvo Sarkisianas, tačiau, įgijęs galių, pareikalavo jo pavargę rašyti su „g“.) Tiesa, naująjį prezidentą išrinko ne piliečiai, o parlamentas – Nacionalinis susirinkimas. Jo kanditatūrą pasiūlė Armėnijos parlamente daugumą turinti Armėnijos respublikos partija, kuriai vadovauja dienas baigiantis prezidentas  (90 narių balsavo „už“, 10 – „prieš“; įsidėmėkime: koalicija „Carukian“ pritarė, prieš balsavo opozicijoje esanti „Jelk“). Ketvirtasis Armėnijos prezidentas pradės eiti pareigas tą pačią balandžio 9-ąją, tačiau jau neturės tų galių, kurias turėjo trys ankstesnieji. Jis paskirs parlamento išrinktą ministrą pirmininką, kuris ir bus šalies vadovu. Tokiu būdu Armėnijoje bus įgyvendinta parlamentinė valdymo sistema, kaip tai numatyta šalies konstitucijos pataisose, priimtose 2015 m. gruodžio  6 d. vykusiame referendume.

O štai dėl to, kas atsisės į premjero kėdę, svarstoma, galima sakyti, nuo 2014 metų, kai prezidentas Sargsianas prabilo apie konstitucines pataisas. Ar tik nesitaiko jis pats išlikti valdžios viršūnėje ir po to, kai turės pasitraukti iš prezidento posto? Vieną kartą tarsi ir pasakė „ne“, tačiau su neaiškia išlyga. Vėliau turėjo dar daugybę progų atsakyti aiškiai, tačiau taip ir neatsakė. Girdi, žiūrėsiąs po 2017-ųjų rinkimų. Tačiau įvyko rinkimai, o prezidentas vis tyli…

Ir štai šių metų sausio viduryje laikraščiui „Žamanak“ pasirodė Sargsianą prasitarus, kad taikosi į aukščiausias valstybės pareigas. Mat prezidento rūmuose vykusiame pasitarime kalbėjo: Jau antroje metų pusėje mes pažiūrėsime, kokias dar papildomas socialinės svarbos problemas galime išspręsti, kad kainų padidinimas nebūtų toks skausmingas socialiai neaprūpintiems mūsų visuomenės sluoksniams. Taigi, daro išvadą laikraštis, Sargsianas atvirai pasakė, kad antroje metų pusėje bus valdžioje ir spręs („Žamanak“ laikomas leidiniu, kuriam valdžios pašnibždama, kas reikalinga).

Rusijos ir Armėnijos vadovai Vladimiras Putinas ir Seržas Sargsianas. Rusijos karinė bazė Giumri mieste. 2013 metai

O paskutinę sausio dieną armėnų žiniakslaida pranešė Armėnijos respublikos partijos tarybą artimiausiu laiku kviesiant posėdį, kuriame kandidatu į Armėnijos ministro pirmininko postą bus pasiūlytas paskutinius mėnesius pezidento kėdėje sėdintis partijos pirmininkas Seržas Sargsianas. Jeigu taryba tam pritars, parašė tas pats „Žamanak“, tai Sargsianas turės paklusti partijos narių valiai, nors prieš ketverius metus ir buvo pareiškęs, jog priėmus konstitucijos pataisas premjero pareigų nesieks.

Šį ketinimą apžvalgininkai įžvelgė ir Armėnijos prezidento kalboje, pasakytoje Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje sausio 24 d. Pasigyręs šalyje esant daug nuveikta demokratijos labui, patikino: mes tęsime ta pačia dvasia. Pareiškė apgailestavimą, kad pačioje Europos Taryboje papirkinėjami deputatai, ir perspėjo Europos žmogaus teisių teismą nesikišti į politiką (žinome, ką turėjo omenyje: EŽTT pripažino Armėniją okupavus Azerbaidžano žemes). Tiesa, ir Armėnijoje pasitaiko negerovių, tačiau su jomis nebus taikstomasi: mes kupini ryžto ir toliau sistemingomis ir nuolatinėmis pastangomis naikinsime korupcijos blogį. Gali būti, sakydamas „mes“ kalbėtojas turėjo galvoje „valstybę“. Nes vienoje kalbos vietoje, ragindamas taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą, užsimena ir apie savo vaidmenį: Nepriklausomai  nuo to, kur aš atsidursiu, aš visada būsiu pirmoje linijoje sprendžiant šį klausimą.

2017-ųjų pabaigoje Seržas Sargsianas, televizijos kanalo „Armėnija“ paklaustas apie karjerą po 2018-ųjų balandžio, atsakė: Ateis laikas, mes labai ramiai apsvarstysime ir paskelbsime savo sprendimus. Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“, perspausdinusi šį atsakymą, skliaustuose paaiškino, ką reiškia „mes“: Armėnijos respublikos partija. Tačiau tai tas pats, kaip pasakyti, jog SSRS laikais vadovavo komunistų partija. Vadovavo ir sprendė Politinis biuras. Seržas Sargsianas pasiūlė kandidatą į prezidentus daugumą parlamente turinčios politinės jėgos vardu po to, kai šiai kandidatūrai buvo pritarta respublikonų partijos Vykdomajame organe (renkamas suvažiavimo dvejiems metais, sudaro 21 narys, tarp jų, suprantama, yra ir dabartinis prezidentas). Armėnijos opozicijos veikėjai, sakydami „jie“, turi galvoje respublikonų „politinį biurą“.

Vasario pirmomis dienomis armėnų žiniasklaida paskelbė, kad respublikonų partija svarsto ne vieną kandidatūrą į ministro pirmininko postą. Šitai žurnalistams pareiškęs teisingumo ministras Davidas Arutiunianas. Pridursime: Vykdomojo organo narys. Kadangi jie paskutinį žodį tars dar ne šiandien ir ne rytoj, sugrįžkime į audringus 2015-uosius. Nes Seržas Sargsianas ir jie viską padarė tada. Tiesa, slaptas karas truko ne vienerius metus.

Pradėjo laužti…

Daugelis Armėnijos politikos ir verslo veikėjų turi pravardes, ne visada jiems malonias. Milijonierius, o gal ir milijardierius Gagikas Carukianas iš vaikystės paveldėjo pravardę „Dodi Gago“. Į akis šituo vardu nevadina, nes jis reiškia Gago esant stiprų, tačiau… nelabai protingą (beje, ano amžiaus 10 dešimtmetyje jis buvo pagarsėjęs kaip Pasaulio ir Europos rankų laužimo čempionas). Mėgstama pasakoti, kaip Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, vežamas nuo Sevano ežero į Jerevaną, paklausė: o koks čia architektūros paminklas? Išgirdęs šiuose rūmuose gyvenant „Dodi Gago“, pagyrė šeimininką: Vadinasi, ne toks jau kvailas šitas Gagikas. Carukiano rūmuose viešėjo būrys arabų šeichų su sūnumis. Ką ten šeichai – šiuose rūmuose, atvykęs į Armėniją oficialaus vizito, nakvojo išrankusis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka – irgi su sūnumi…

Gagikas Carukianas išgarsėjo 2012 metų rudenį – kažin kokia keista Rusijos nevalstybinė organizacija (Русский биографический институт) jį pripažino „Metų žmogumi“ už prisidėjimą prie Rusijos-Armėnijos ryšių stiprinimo (premijos skirtos prezidentu vėl tapusiam Putinui, dainininkui Kobzonui…). Pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose jo vadovaujama partija „Klestinčioji Armėnija“ gavo 37 vietas ir nusileido tik respublikonų partijai (69 vietos). Carukianas atsisakė sudaryti valdančiąją koaliciją, tačiau ir  opozicijos pusėje nestojo. Vasarą kartu su prezidentu skrido į Londono žaidynių atidarymą – kaip nacionalinio olimpinio komiteto prezidentas. Lapkričio pabaigoje, jau būdamas „Metų žmogumi“, pasakė apsisprendęs dalyvauti prezidento rinkimuose ateinančių metų vasaryje. Gruodžio pradžioje su partijos delegacija lankėsi Briuselyje, kur pasakė: Neįmanoma šalyje kovoti su korupcija, kai tai kovai vadovaujaja pagrindiniai korupcionieriai.

Netrukus  BBC pranešė, kad nepasiteisino lūkesčiai oligarchą Gagiką Carukianą mesiant pirštinę veikiančiam prezidentui rinkimuose – jis, o po jo ir pirmasis prezidentas, Armėnų nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas atsisakė varžytis su Sargsianu. Tai sukėlė sumaištį didžiosiose opozicinėse partijose, – aiškino BBC, – ir jos turėjo oficialiai paskelbti nedalyvausiančios prezidento rinkimuose. Politologas Sergejus Minasianas tada pasakė: Antros pagal dydį parlamento frakcijos lyderiui Gagikui Carukianui atsisakius dalyvauti prezidento rinkimuose, veikiančio prezidento laimėjimas juose tapo formalumu. O netrukus žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Seržo Sargsiano rinkiminei kampanijai Kotaiko apskrityje vadovauja visiškai ne vietinis gubernatorius, kaip skelbiama, o… Gagikas Carukianas; ir apskritai “Klestinčiajai Armėnijai” priklausantys verslininkai aktyviai pluša Sargsiano pusėje. 

…ir pasidavė

2013-ųjų pavasarį nepriklausomas internetinis leidinys „Beloruskij partizan“ parašė, jog Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka lankėsi Armėnijoje, buvo apsistojęs vietinio oligarcho Gagiko Carukiano namuose, o rytojaus dieną dalyvavo dvejose atidarymo iškilmėse – bažnyčios ir lošimo namų. Įdėjo iškilmių bažnyčioje nuotrauką: Lukašenka su sūnumi, „Dodi Gago“ ir prieš tris mėnesius antrą kartą Armėnijos prezidentu išrinktas Seržas Sargsianas.

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų azerbaidžaniečių mieste Hodžaly

Baltarusių leidiniui pasirodė ne visai priimtina tai, kad šalies prezidentas iš bažnyčios važiuoja į kazino ir dar su devynerių metų nesulaukusiu vaiku. Baltarusiai neparašė, kad ir bažnyčia Aboviano mieste, ir kazino prie Jerevano pastatyti Carukiano lėšomis, o tas „kazino“ – tai didžiulis poilsio kompleksas Jerevano pašonėje, kurį, be seniau pastatytų lošimo namų „Shangri La“, sudaro pramogų centras „Faraon“, viešbutis „Kempinski“, kur taip pat veikia kazino, ir dar daugiau kaip 10 pastatų. Šio komplekso mastai ir karališka prabanga pavergia vaizduotę (iš reklamos). Antai restoraną sudaro keturios salės, iš kurių vienoje yra 1 000 vietų, ją apšviečiantis krištolinis sietynas dėl savo dydžio įrašytas į „Gineso rekordų knygą“ (24 tūkstančiai lempų, sveria 33 tonas).   

Išvakarėse, labai gali būti, „Dodi Gago“su savo aukštuoju svečiu, siurbčiodami konjaką „Noy“ (brandina Carukianui priklausanti gamykla), kalbėjosi ne tik apie baltarusiškus traktorius, kuriuos oligarchas prieš rinkimus dalijo ūkininkams ir už kuriuos iki galo dar neatsilygino. Ar kaip veikia aną vasarą Minske su Gagiko prisidėjimu paleista konjako pilstymo linija. Gali būti aptarė ir rytoj atidaromo „Faraono“ perspektyvas. Ar greitai atsipirks?  Viskas priklauso nuo Seržo Sargsiano. Gali būti, „Dodi Gago“prisipažino, kad jeigu galėtų, tai Sargsianą…

Tik pamanykite: prezidento brolis Sašikas, tikras plėšikas, kadaise buvo užsakęs jį, Carukianą, nužudyti! Tačiau Seržas vis dar stipriausias, prieš savaitę respublikonų partija nušlavė visus rinkimuose į Jerevano miesto tarybą ir neprotinga būtų prieš jį eiti. Nuo jo priklauso, kada įsigalios nauja tvarka, pagal kurią lošimo namai galės veikti tik kurortinėse vietovėse, o sostinėje ir apylinkėse jų turi nelikti. Išskyrus tuos, į kuriuos investuota ne mažiau kaip 40 milijardų dramų. O toks objektas yra vienintelis  – „Faraonas“, ten įdėta daugiau kaip $100 milijonų. Jeigu neliktų konkurentų, tai pajamos būtų… patys suprantate. Įstatymo pataisa turėjo jau įsigalioti, tačiau atidėjo…

Aboviane žurnalistai nepraleido progos Carukiano paklausti dėl neseniai nuskambėjusio partijos bendražygio Vardano Oskaniano raginimo skelbti „Klestinčiąją Armėniją“ opozicine jėga. Ne, „Klestinčioji Armėnija“ negali būti opozicijoje, – atsakė. – Ji palaikys tai, kas naudinga šaliai ir armėnų tautai. Be to, pridūrė, Armėnijoje jau yra 3-4 opozicinės partijos, o 5-6 būtų lazdos perlenkimas… Politologas Amajakas Ovanisianas paaiškino, kam oligarchas pasikvietė Baltarusijos prezidentą (kalbama, kvietė ir Ukrainoje tada dar karaliavusį Viktorą Janukovyčių): tam, kad atvertų Gagikui Carukianui kelią, vedantį į Seržo Sargsiano širdį. Esą jam svarbiausia jo verslas ir jis nepalaikys Oskaniano. Rado bendrą kalbą, – taip dar iškilmių išvakarėse leidinys Lragir.am paaiškino, kodėl pats Sargsianas atsiliepė į oligarcho kvietimą. – O Katolikas Gareginas II savo dalyvavimu „pašventins“ jų susitarimą

Nauja tvarka (įstatymo pataisa) dėl lošimų namų iškėlimo toliau nuo sostinės įsigaliojo 2014 m. sausio 1 d. Tarp kitko, 2016-ųjų pabaigoje armėnų žiniasklaida pranešė: Baltarusijos pasiuntinybę pričiupus tiekiant vietiniam oligarchui Gagikui Carukianui prabangius automobilius. Nesumokėjęs muitų, jis sutaupė ne mažiau kaip pusę milijono dolerių. O neseniai buvo atvažiavęs į Giumrį automobiliu „Range Rover“ su Baltarusijos pasiuntinybei priklausančiais diplomatiniais numeriais.

Antrojo prezidento šešėlis

Naujosios bažnyčios Aboviane atidaryme dalyvavo ir antrasis šalies prezidentas Robertas Kočarianas su žmona. Į žurnalistų klausimą, ar nenorįs sugrįžti į didžiąją politiką, atsakė klausimu: O jūs norite? Klausiamas, ar dalyvaus prezidento rinkimuose 2018-aisiais, tik paslaptingai šypsojosi…

2008-ųjų pavasarį, Roberto Kočariano įpėdiniu prezidento poste paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane 10 dienų vyko buvusio kandidato į prezidentus Levono Ter Petrosiano šalininkų protesto demonstracijos. Reikalauta naujų prezidento rinkimų, nes pastarųjų baigtis esą buvusi suklastota. Iki šiol visuomenei nepranešta, kas tomis dienomis įsakė šaudyti į mitinguojančius žmones. Oficialiais duomenimis, žuvo 10 žmonių, tačiau kalbama apie kelis kartus daugiau aukų (kaip parašė vienas komentatorius, mes visi žinome, jog niekada negalima tikėti oficialia versija!).

Dokumentiniame filme „Armėnijos prarastasis pavasaris“ (2011) pateikiami tragiškus gegužės 1-osios įvykius tyrusios parlamentinės grupės nustatyti, tačiau prokuratūros nepripažinti faktai. Opozicijos atstovai, be kita ko, paskelbė raštiškų įrodymų, jog iš gynybos ministerijos sandėlio tomis dienomis buvo išduoda 950 karinės uniformos komplektų ir išdalyta kai kurių aukštų pareigūnų, deputatų, oligarchų asmens sargybiniams, tarp jų – ministro pirmininko Seržo Sargsiano ir parlamento nario, partijos „Klestinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano. Tomis dienomis dar įsakinėjo prezidentas Kočarianas. Tačiau jau 2009 metų pradžioje Kalnų Karabacho klano vadų Sargsiano ir Kočariano užkulisinė kova buvo viena geriausiai žinomų miesto paslapčių (iš „WikiLeaks“ paskelbto JAV pasiuntinio Armėnijoje pranešimo).

2012-ųjų rudenį „Klestinčiosios Armėnijos“ kandidatais prezidento rinkimuose politologams regėjosi, be „Dodi Gago“, dar buvęs užsienio reikalų ministras Vardanas Oskanianas ir, suprantama, Robertas Kočarianas. Pastarasis leido suprasti, jog tinkamiausias kandidatas – Oskanianas, galintis sutelkti visus, minus Sargsianą. Apžvalgininkai spėjo patį Kočarianą eisiant į prezidentus 2018 metais, kai „Klestinčioji Armėnija“ visiškai įsigalės. Kiti sakė, jog Kočarianas  su Oskanianu dar keleri metai prieš 2008-ųjų prezidento rinkimus įkūrė naują partiją, pasivadinusią „Klestinčiąja Armėnija“ tam, kad ji praskintų kelią į prezidentus Oskanianui.  Tačiau Sargsianui pavyko kažin kokie atsakomieji žygiai, tarp jų gal įtikinti Maskvą, kad tai ne šiaip Roberto Kočariano planas išlaikyti valdžią, o programa Armėnijai palenkti į Vakarų pusę.

AFP nuotraukoje: riaušės Jerevane 2016-aisiais metais.

Oskanianui, kaip matėme, neišdegė ir 2013-aisiais. „Dodi Gago“ pats atsisakė ir bendražygiui nei kam kitam nepadėjo. Rašyta, kad 2012 metų spalio pradžioje prezidentas pasikvietė Carukianą pokalbiui ir kad šis paprašė savaitės svarstymui, kokiu būdu pranešiąs apie Sargsiano kanditatūros palaikymą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Gerai Gagiką Carukianą pažįstantys žmonės sako, kad jis palaikys prezidentą. Tuo tarpu gerai pažįstantys Carukiano „tėtušį“ įsitikinę, kad bus priešingai... „Dodi Gago“, kaip matėme, galiausiai atsisakė. Į Seržo Sargsiano inauguraciją pakviestas Robertas Kočarianas išvakarėse pasakė: Dviejų iš Karabacho kilusių žmonių, senų bendražygių, kova dėl valdžios man buvo nepriimtina. „Dodi Gago“ inauguracijos dieną buvo išvykęs…

Visuomenės kantrybės taurė perpildyta!

2014 m. vasario 15 d. įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime svečių nebuvo. Nekvietė ir šalies prezidento Sargsiano, pagerbusio ankstesnį šios partijos susibūrimą parlamento rinkimų išvakarėse. Dabar jis ir kviečiamas vargu ar būtų atvykęs, prisimindamas aname suvažiavime patirtą akibrokštą: Oskanianas jo akyse griežtai kritikavo vyriausybės ir respublikonų partijos veiklą. Anot žurnalistų, Carukianas turėjo teisintis aukštajam svečiui nė nenutuokęs, kas parašyta antro pagal svarbą partijos nario kalbos tekste… Šį kartą pats pirmininkas kritikavo valdžios politiką ir ragino telktis visas šiai politikai nepritariančias politines ir visuomenines jėgas. Pavasarį jis pareiškė: nei parlamento, nei prezidento rinkimuose respublikonų partija daugiau nelaimės!

2014-ųjų rudenį per šalį nusirito trijų parlamento mažumos partijų su „Klestinčiąja Armėnija“ priešakyje sukelta mitingų banga. Spalio 10 d. mitingas įvyko Jerevane, atėjo apie 15-20 tūkstančių žmonių. Jame Armėnijos nacionalinio kongreso pirmininkas Levonas Ter Petrosianas pasakė nuomonę apie neseniai paskelbtą, tačiau jau senokai aptarinėjamą konstitucinių reformų projektą: Po šimtų neigiamų atsiliepimų tik kvailys arba apsimetęs kvailiu patikės ir mėgins įtikinti kitus, kad režimas ėmėsi šių pataisų ne dėl savo valdžios išlaikymo, o vien šalies ir liaudies labui.

Po dviejų savaičių į Laisvės aikštę suplaukė tikrai ne mažiau žmonių. Jeigu artimiausiu metu valdžia nebus pakeista, tai iškils grėsmė net fiziniam Armėnijos išlikimui, – pasakė Vardanas Oskanianas. Carukiano kalbos pradžią minia sutiko pritarimo šūksniais, o štai dėl antros kalbos dalies, kurią perskaitė iš lapo, gūžčiojo pečiais net apžvalgininkai: nepriklausomai nuo politinių permainų valstybės tarnautojai turi ramiai dirbti, politinės pažiūros niekaip neatsilieps jų teisei į darbą, socialinį  aprūpinimą ir nuosavybės neliečiamybę – jis, Carukianas, pasirengęs tapti to garantu? Iš karto prisiminta „Dodi Gago“ užuomina ano mitingo išvakarėse: jis neatmetąs galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose 2018 metais.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Aiškiau Carukianas, šiaip jau ne didžiausias oratorius, kalbėjo 2015 metų vasario 5 d. „Klestinčiosios Armėnijos“ sukviestoje respublikonų politikai nepritariančiųjų konferencijoje. Jis vėl kritikavo Seržo Sargsiano peršamas konstitucines reformas ir perspėjo: jeigu valdžia neįvykdys opozicijos reikalavimų, tai liaudis nenutrūkstamais mitingais privers ją skelbti išankstinius parlamento ir prezidento rinkimus. Nereikia nusivilti, drąsino Carukianas ir ragino laikytis savo principų iki pergalės. Visuomenės kantrybės taurė perpildyta. Vienas ne toks žingsnis, netgi vienas ne toks žodis gali išvesti į gatves šimtus tūkstančių žmonių, ir niekas negali pasakyti, kuo tai baigsis…

Atvedė į mūšio lauką ir pabėgo

Po savaitės prezidentas Sargsianas sukvietė Armėnijos respublikos partijos tarybos posėdį, kuriame paskelbė karą „Klestinčiosios  Armėnijos“ vedliui Gagikui Carukianui. Respublikonų vadovas prisipažino klydęs, drausdamas partijos bičiuliams viešai kritikuoti Carukiano krečiamas nesąmones, asmeniškai dangstydamas jo keliamą chaosą, neleisdamas minėti žmonių jam duotos pravardės, „Dodi Gago“. Šis žmogus Armėnijos politiniame gyvenime, pasakė jis, yra blogis. Žmogus su ribotais protiniais gabumais neišvengiamai tampa pažangos stabdžiu. Mums tėvynė duota ne tam, kad paverstume ją cirku. Atėjo laikas išvalyti politiką nuo beraščių ir grąžinti ją į intelektualią vagą. Laikas parodyti kiekvienam jo vietą  – akiplėšai, nemokšai, suklydėliui. Mes privalome visiškai išvalyti politinį lauką nuo feodalinės logikos…

Štai šitaip kalbėjo šalies prezidentas. Jis šiandien pat atleisiąs Carukianą iš Nacionalinio saugumo tarybos nario pareigų, įsakysiąs ministrui pirmininkui, kad pavestų atitinkamoms žinyboms patikrinti ore sklandančius įtarimus apie Carukiano nesumokėtus milijardinius mokesčius menkutės labdaros priedanga, nuslėptus kriminalinius nusikaltimus… Prezidentą per TV girdėjo visa šalis. Taip piktai jis dar niekada nekalbėjo.

„Dodi Gago“ neliko skolingas. Šitas režimas turi būti nedelsiant pašalintas, buvo pasakyta jau rytojaus dieną paskelbtame jo pareiškime, ir mes turime užversti šį gėdingą istorijos puslapį. Būtina išsklaidyti šią šlykščią atmosferą. Aš laikau svarbiausiu savo gyvenimo reikalu išlaisvinti Armėniją nuo šito režimo. Per prezidentu vadinamo žmogaus valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, ponas Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams?  Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą!

Prezidentu vadinamam žmogui kliuvo kaip niekad. Jį, Carukianą, buvo pasakyta pareiškime, be jokių įrodymų apkaltino nesumokėjus mokesčių, tačiau pats nepasakė nė žodžio apie tai, kodėl jam valdant ekonomika atsidūrė ant bedugnės krašto, kodėl sumažėjo investicijos, žmonės klimpo į dar didesnį skurdą, o jo paties ir siauro jo interesams tarnaujančių asmenų ratelio ir deklaruojama, ir nedeklaruojama nuosavybė vis didėjo. Jis taip pat nepaiškino, kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas… Štai taip atkirto prezidentui „Dodi Gago“.

Maža to! Carukianas atskleidė priežastį, dėl ko prezidentas jį užsipuolė, pažeisdamas visas žmoniškas ir politines normas. Mat jis, „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderis, atsisakė ne vieną kartą jam teikiamų pasiūlymų, kurie leistų Sargsianui išlikti valdžioje iki gyvos galvos po šalyje įvyksiančio konstitucinio referendumo. Man buvo siūloma daugybė bendradarbiavimo variantų, beje, man asmeniškai labai naudingų, taip pat ir prezidento postas po konstitucinės reformos – su sąlyga padėti jam išlaikyti valdžią. Aš kategoriškai atsisakiau… Dar ne viskas. Kreipėsi į žmones: būtina rengtis kovai. Pakanka trims tūkstančiams žmonių išeiti į gatves – ir jie priversti keisti įstatymą. O jeigu išeis visi – tai pakeis valdžią.

Rodosi, šis ugningas pareiškimas dar labiau sustiprino žmonių ryžtą ateiti į trijų Armėnijos parlamento opozicinių partijų Jerevane vasario 20 d. rengiamą mitingą, reikalausiantį valdžios atsistatydinimo. Visuotiniame dūzgesyje pasigirdo ir Roberto Kočariano balsas: Bet kokie veiksmai prieš „Klestinčiosios Armėnijos“ lyderį visų bus laikomi politiniu persekiojimu, neturinčiu menkiausio teisėto pagrindo. Tačiau mitingas neįvyko – „Klestinčioji Armėnija“ pareiškė partijos pirmininką nenorint aštrinti situacijos Armėnijoje. Žiniasklaida pranešė apie vasario 17 d. prezidentūroje įvykusį Sargsiano ir Carukiano pokalbį ir apie tai, kad išvakarėse iš Maskvos atskrido žinomas verslininkas Samvelas Karapetianas (dabartinis premjeras Karenas Karapetianas, bendrapavardis, laikomas Rusijos milijardieriaus statytiniu) – abiejų pusių įtūžiui malšinti.   

Pats Carukianas netrukus įvykusiame „Klestinčiosios Armėnijos“ suvažiavime pareiškė atsisakąs pirmininko pareigų ir iš viso nedalyvausiąs politinėje veikloje – toks esąs jo galutinis sprendimas, kuriam jis ryžęsis po ilgų apmąstymų. Aš pasitraukiu iš aktyvios politikos, – pasakė.- Aš toliau statysiu šalyje bažnyčias, mokyklas, vaikų darželius, padėsiu kultūros ir mokslo žmonėms. Tačiau tai darysiu kaip armėnas, kaip Armėnijos pilietis, kaip Gagikas Carukianas. Iš šios ir paskesnių oligarcho kalbų žmonės turėjo suprasti viena: jis ne bėga nuo mokesčių inspektorių, o gelbsti šalį nuo kraujo praliejimo (Jeigu viskas taip klostysis, tai nelaimės niekas ir juo labiau mūsų liaudis. To tęsti negalima, po to visi mes kaltinsime patys save).

Trijų mažumoje esančių Armėnijos parlamento partijų baigiamas, regėjosi, telkti vieningas opozicinis frontas iširo ir šis reikalas merdi iki šiol… 

Šekspyrui telieka nukelti skrybėlę…

O „Dodi Gago“ tikrai statė. Tų pačių, 2015-ųjų, vasarą Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas Garagenas II iškilmingai pašventino naująją bažnyčią Nor Ačine, miestelyje netoli Aboviano. Dalyvavo šalies prezidentas Seržas Sargsianas su visa svita, bažnyčios fundatorius Gagikas Carukianas, taip pat daug gražių ponų, tarp kurių turėjo būti ir naujai paskirtas Kotaiko apskrities gubernatorius, dar neseniai ėjęs Aboviano miesto mero pareigas. Beje, „Dodi Gago“ žentas. 

Dėl oligarcho nesumokėtų milijardinių mokesčių, tai 2015 metų lapkričio pradžioje finansų ministras Gagikas Chačatrianas pranešė, kad šešiose iš 7 tikrintų kompanijų, kuriose Carukianas turi dalį, didesnių pažeidimų nerasta. Į žurnalistų pastabą, esą tokiu atveju prezidentas viešai išplatino melagingas žinias apie oligarcho valstybei nesumokėtus milijonus, ministras atsakė: Seržas Sargsianas to neteigė, o tiesiog pasakė, kad reikia pažiūrėti… Dar po savaitės įvyko parlamento posėdis, kuriame svarstyta konstitucinių pataisų projektas. Jam pritarta įtikinama balsų dauguma, „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovai irgi buvo tarp 104 deputatų, kurie balsavo „už“. Iš politinės veiklos pasitraukusį Carukianą valdantieji paliko deputatu, tačiau šiame balsavime jis nedalyvavo (visais laikais posėdžiuose jį matydavo kaip jauną mėnulį). O per referendumą Kotaiko apskrityje, laikoma „Dodi Gago“  tėvonija, piliečių aktyvumas buvo netgi didesnis negu vidutiniškai šalyje…

2017-ųjų vasarą vienu svarbiausių politinio gyvenimo Armėnijoje įvykiu tapo prezidento Sargsiano… atostogos. Teisingiau, visuomenėje kilęs didelis šurmulys dėl to, kaip šalies prezidentas leidžia atostogas, o svarbiausia – su kuo. Audringus svarstymus ir piktą pasmerkimą sukurstė žiniasklaidos pranešimas valstybės vadovą ilsintis Šveicarijoje – ne kieno nors, o partijos „Klestintinčioji Armėnija“ pirmininko Gagiko Carukiano draugijoje. Sargsianas atvirai pademonstravo visuomenei, jog visi pastaraisiais metais šalyje vykę politiniai procesai buvo surežisuoti jo paties ir jo aplinkos, – parašė “Armenian Report“ (leidžia daugiausia užsienyje gyvenantys armėnai, kurie kaip sąžiningi žmonės ir patriotai yra neabejingi Tėvynės likimui ir kuriems nemalonus kriminalinis-oligarchinis Armėnijos režimas).

“Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, Carukiano bendradarbiavimas su svarbiausiomis  respublikos opozicinėmis jėgomis 2015-ųjų pradžioje, tarp jų – ir su Armėnijos nacionaliniu kongresu, vadovaujamu pirmojo šalies prezidento Ter Petrosiano, labai griežtas priešinimasis valdžios siūlomoms Konstitucijos pataisoms – visa tai buvo sumanyta visuomenės akims apdumti. Neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Ir kaip nepatikėsi – šalies prezidentas dergia naująjį opozicijos lyderį paskutiniais žodžiais, persekioja jo bendražygius, net suiminėja. Jeigu sodina, vadinasi, valdžia bijo Gagiko! 

Daugelis patikėjo ir 2017-ųjų pavasarį rinkimuose į nacionalinį kongresą balsavo už „Klestinčiąją Armėniją“, kurią vėl vedė režimo nemalonės nepabūgęs Gagikas Carukianas. Žiniasklaidoje jis kategoriškai neigė gandus, jog grįžo į politiką susitaręs su Seržu Sargsianu. Jeigu Gagikas Carukianas ko imasi, – sakė jis save kaip įpratęs trečiuoju asmeniu, – tai ne dėl pareigų ar naudos, o Dievo valia. (Partijos „Klestinčiosios Armėnijos“ pagrindu suburtas aljansas „Carukian“ parlamente gavo 31 vietą; daugiau jų teko tik prezidento Sargsiano vadovaujamiems respublikonams – 58.)

Jis puikiai suvaidino jam skirtą vaidmenį ir atėmė balsus iš Armėnijos nacionalinio kongreso (Ter Petrosiano aljansas liko už parlamento sienų), – daroma išvada “Armenian Report“ .

Kaip žinoma, Seržas Sargsianas yra didelis šachmatų aistruolis (kalbama, ir azartinių lošimų), įgudęs kurpti daugelio ėjimų kombinacijas ir politinėje scenoje, tačiau sunku patikėti įstengus jį surežisuoti tokios trukmės ir tokio masto spektaklį – su dešimtimis tūkstančių statistų, grasinančių sutrypti patį autorių, ir dar veiksmu už kulisų, kuris paprastiems žiūrovams taip ir lieka paslaptimi. Išeina, kad prezidentas Sargsianas susipyko su oligarchu Carukianu tik dėl akių. Ir taip tikroviškai pilti pamazgas vienas ant kito! Tačiau tai – tik užuomazga.

Deputatas Karenas Karapetianas, to nežinodamas, skambina savo jaunesniam broliui Samvelui į Maskvą: gelbėk, mielasis, šiems einant ant peilių, susipjaus visa Armėnija. O gal ir pats „Dodi Gago“ skambina: sukelsiu visą Armėniją, jeigu tas… Milijardierius, atidėjęs į šalį visus savo verslo imperijos reikalus, skrenda į Jerevaną, kur su visais svarbiausiais dramos veikėjais (kalbama dalyvavus ir patį prezidentą) susitinka ministro pirmininko Oviko Abramiano namuose. Čia jis nesvetimas: buvo piršlys Abramiano sūnaus ir Carukiano dukters vestuvėse. Kodėl Gagikai džanai, taip stoji prieš naują konstituciją? Ar pats nori būti prezidentu? Ar „kuklus pensininkas su 6 milijardais“ (Robertas Kočarianas) liepia? Mesk tu jį ir pats pasitrauk nuo scenos – tau nė plaukas nuo galvos nenukris, tavo milijonai liks sveiki ir niekas nesužinos, ką tu ten pridarei jaunas būdamas, čempione! O ateityje… O tu, prezidente… Tačiau tai – kitas pasakojimas.

Du arbūzai vienoje rankoje

Grįžkime prie mūsų avinų, kaip sako prancūzai. Regisi, „Dodi Gago“ norėjo vaidinti savo vaidmenį, tačiau didesnę galią turinčių režisierių buvo net du. Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkas, Carukianas vienais kartais klausė vieno, kitais – kito. Jis norėjo viena ranka išlaikyti du arbūzus. O režisieriai kovojo tarpusavyje, ir nugalėjo vietinis – Seržas Sargsianas. Jo svarbiausias laimėjimas:  niekas, ir pirmiausia„Robikas“, niekada nebus Armėnijos prezidentas su tokiomis galiomis, kad galėtų jį nubausti.

Armėnų internetinio leidinio Shame.am tekstus galima vadinti pamfletais (autoriai pripažįsta šį pasaulį esant įdomų tik todėl, kad jame yra erdvės sarkazmui), į Gagiką Carukianą tuoj po jo kapituliacijos 2015-ųjų pradžioje jie kreipėsi šitaip: Ir kaip dabar nepasakyti šitam avinui: galvijau, o vakar tu dėjaisi esąs beveik dramblys, kas su tavimi atsitiko? Juk rengeisi nubausti Seržą, atleisti jį iš pareigų. Tai kodėl persigalvojai? O gal Seržas su tavimi padarė kai ką, kas rodoma pornografiniuose filmuose? Shame.am daugelį kartų traukė „Dodi Gago“ per dantį, tačiau nevengė ir rimtų išvadų: jis trejiems metams užėmė opozicijos lauką, kur nieko neleido, o paskui kerėpliškai pasitraukė, palikdamas tik griuvėsius. Didžiausia jo padaryta žala: visiškas politinės erdvės sujaukimas.

Netrukus po šiųmečio maisto produktų ir kitų prekių pabrangimo (nuo sausio 1 d. padidinus suslėgtų dujų, benzino ir kt. akcizus) nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas nuo aljanso „Carukian“ Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų. Apžvalgininkai pripažino, jog Melkumianas, ko gero, teisus: šalyje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę  jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?

Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėjas Rubenas Barencas mąsto dar plačiau. 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камо грядеши?“) sielojasi galint nelikti kuo apgyvendinti būsimosios „Vilsono Armėnijos“ (tai – ne „Didžioji Armėnija“, tačiau ir nemaža, su keturiomis Turkijos provincijomis). Anot jo, Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Jo galva, apie gyventojų skaičių galima spręsti iš absolventų skaičiaus: paskutiniais sovietinės valdžios metais mokyklą baigė 84 tūkstančiai, o 2016-aisiais – 23 tūkstančiai jaunuolių.

Be to, tauta ir morališkai pakrikusi, antai, spaudos duomenimis, dabar 40 tūkstančių armėnių prostitučių (Armėnijai milžiniškas skaičius) aptarnauja turkus ir arabus, o ne atvirkščiai. Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą…

2018.03.19; 09:00

Apiplėšę savo valstybės piliečius ir išeiviją dabar jie skelbia šalyje karą korupcijai…

Nelikus šovinių – į karą su korupcija

Neseniai Armėnijos vyriausybėje įvyko Kovos su korupcija tarybos posėdis. Regis, kova prasidės nuo lapkričio mėnesio – atsakingoms žinyboms su ekspertais pavesta dar patobulinti veiksmų programą. Daugiau kaip dešimt metų tam buvo maža. Mat su korupcija užsimota kariauti dar 2004 metais, kai tuometinis prezidentas Robertas Kočarianas įsteigė tam reikalui tarybą.

Po dešimties metų sumanyta, kad šitame bare geriau kariaus vyriausybė ir 2015-aisiais įsteigta nauja taryba, vadovaujama ministro pirmininko. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas praėjusį rudenį paskyrė naują premjerą – Kareną Karapetianą, šis paliko vadovauti vyriausybei ir po šių metų pavasarį vykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo iki tol valdžiusi Armėnijos respublikos partija (su Armėnijos revoliucine federacija „Dašnakcutiun“). Jis yra ekonomikos daktaras, aukštoje valdžioje (išskyrus kelis mėnesius Jerevano mero kėdėje) nebuvo ir giminių joje neturi. 

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Tiesą sakant, dar senos sudėties parlamento (Nacionalinio susirinkimo) pavasario sesijoje deputatas Nikolas Pašinianas kalbėjo apie tą patį ir pasiūlė įsteigti komisiją valstybės tarnautojų pajamų ir turto šaltiniams nustatyti. Visų, esamų ir buvusių aukštose valstybės pareigose, pradedant 1991-aisiais. Svarstymuose šis deputatas priminė, kas kalbama už Nacionalinio susirinkimo langų ir rašoma žiniasklaidoje. Antai prezidento brolis Aleksandras daugelyje įmonių yra užvaldęs po 50 proc. akcijų ir sukaupęs ne vieno milijardo dolerių turtą. „Robertas Kočarianas per savo valdymo metus praturtėjo 4 milijardais dolerių, – kalbėjo jis. – O apie buvusį finansų ministrą Gagiką Chačatrianą sklinda legendos… Arba buvęs premjeras Ovikas Abramianas – mes taip ir nesupratome, kaip jis pardavinėdamas žemės ūkio produkciją galėjo uždirbti 1,2 mln. dolerių…“ Tačiau valdantieji palaikė šį įtikinėjimą rinkime agitacija ir atmetė pasiūlymą.

Kur gyvena turtingiausi armėnai?

Dar iki rinkimų buvo įkurtas uždaras “Armėnijos investuotojų klubas”, į kurį įstojo apie tris dešimtis armėnų kilmės Rusijos verslininkų. Tikimasi, šio klubo nariai į šalies ekonomiką investuos 3,2 mlrd. dolerių (priminsime Armėnijos biudžeto metines pajamas svyruojant apie 2,5 milijardo). Pats prezidentas su naujuoju premjeru kreipėsi į išeiviją: atvažiuokite, be baimės steikite įmones Armėnijoje ir Kalnų Karabache, investuokite kurkite naujas darbo vietas. Jau seniai dantį ant dabartinio prezidento ir viso „Kalnų Karabacho klano“ griežianti išeivija vėl gavo progą išlieti savo įtūžį. Girdi, tiesiog nuostabu: armėnų valdantieji drįsta vėl kaulyti iš daug sykių jau apiplėštų išeivių, kai turėtų papurtyti savuosius piniguočius. Juk turtingiausi armėnai gyvena Armėnijoje ir Kalnų Karabache. Ten galima rasti, skaičiuojant turtą doleriais, mažiausiai penkis milijardierius ir 300 milijonierių! 

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Tik kur jų pinigai? Tuos pačius armėnų išeivius JAV prieš kelerius metus pritrenkė ne jų veikėjų paskelbta žinia apie Amerikoje plačiai gyvenantį prezidento brolį, tą patį Aleksandrąir jo įsigytus Kalifornijos valstijoje apartamentus – už 2,8 mln. dolerių. Pritrenkė suma, iš kurios esą atidavė broliui jo „dalį“ Armėnijos prezidentas: 6 milijardai dolerių!

Dar 2010-aisiais Maskvoje veikiančio armėnų klubo “Miabanutiun” vadovas Smbatas Karachianas paskelbė, jog “Armėnijos valdžios viršūnėlė valdo apie 85 proc. visų šalies įmonių ir aktyvų, kontroliuoja 90 proc. piniginių srautų“. 2006-aisiais metais paskelbtame turtingiausių Armėnijos žmonių dešimtuke net šeši buvo vykdomoje valdžioje; tuometinis prezidentas Robetas Kočiaranas šiame sąraše užėmė tik septintą vietą, o gynybos ministras ir būsimasis prezidentas Seržas Sargsianas – aštuntą.

Pateikė ir išsamų sąrašą, kas jiems priklauso – jų pačių, artimųjų ar verslininkų vardu. Ir padarė išvadą: “Šalyje susiklostė du paraleliniai pasauliai su savo įstatymais ir taisyklėmis. Suprantama, esama ir dviejų biudžetų, vadinamojo oficialaus ir šešėlinio, didesnio už oficialųjį 3-4 kartus.”

Per praėjusį laiką turtuolių sąraše atsirado ir naujų pavardžių, tačiau senasis branduolys išliko. Gerokai turtingesnis. Tiesa, buvęs finansų ministras su sūnumis senokai kvėpuoja Los Andželo oru. Tiesa, Valstybės saugumo komitete liko vaizdo įrašas, kuriame pasakojama tai, ko dabar taip reikia: kaip Muitinės tarnyboje veikė pareigūnų neteisėto turtėjimo schema ir kaip ji pasitarnavo Chačatrianui ir kai kuriems kitiems (ne daugeliui); iš interneto šis įrašas, tiesa, išgaravo. Dar atleistas iš premjero pareigų Ovikas Abramianas skubiai pardavinėja savo degalines ir visa kita, ką sunku ko gero ir pačiam suskaičiuoti, taisydamasis su artimaisiais pakelti sparnus į Vokietiją. Atrodo, ir šis pernelyg daug geidė…

O valstybė? Po praėjusių metų „balandžio karo“, kuris labai nuvylė armėnus čia ir visame pasaulyje, žinomas šalies politikas ir režimo priešininkas Ašotas Manučarianas pasakė: „Karo veiksmų protrūkis Karabacho konflikto zonoje parodė, kad mūsų padėtis blogiausia iš visų. Priešingai nuo kaimyninio Azerbaidžano, mes įsigudrinome išparduoti net apkasuose esančių kareivių neperšaunamąsias liemenes. Tai yra viskas, kas galima buvo parduoti, jau parduota“. Amerikiečių organizacijos Global Financial Integrity“ duomenimis, „iš Armėnijos per pastaruosius metus išplaukė nuo 9,8 iki 30 milijardų dolerių“.

Nepadeda nė iš okupuotos valstybės žemių gelmių kasamas auksas su variu ir kitais metalais, nė iš Jakutijos ir Siera Leonės gabenami deimantai, nė konjakas…

Išvykdamas pasiuntiniu paliko tėvynėje įjungtą elektrą

Kai žurnalistai to paties deputato Nikolo Pašiniano (beje, irgi žurnalisto) prieš kelerius metus paklausė, kodėl gi nepatikėjus, jog nuo šiol valdžia imsis kariauti su korupcija, šis atsakė: „Seržas Sargsianas, norėdamas kovoti su korupcija, turėtų pradėti nuo savo šeimos narių.“ Daugiau žinoma apie jo brolį Aleksandrą, „Sašiką“; iškalbinga dar viena jo pravardė – „50%/50%“ (akcijų dalis, kurią verslininkai ne gera valia atiduodavo). Jo gyvenimo aprašymuose pirmiausia į akis krinta „incidentai“.

Kitas jaunesnysis brolis, Levonas – išsilavinęs, tylesnis. Studijavo Rytų šalių istoriją, išmoko arabų kalbą, sovietinėje armijoje tarnavo vertėju Alžyre. Buvo Armėnijos pasiuntiniu Sirijoje, Tunise (2005-2010). Istorijos mokslų daktaras. Levonas vadovauja labdaros fondui, kuriam 2012 metais organizacijos ir privatūs asmenys suaukojo daugiau kaip 7 mln. dolerių. Apie tai sužinota po to, kad Giumrio mieste vykstančio tradicinio tarptautinio muzikos festivalio rengėjai kreipėsi į miesto valdžią prašydami 12 tūkst. dolerių paramos ir apie tai sužinojo žiniasklaida: tarp festivalio steigėjų yra ir prezidento brolis, tačiau jis padėti nesiteikė…

Praėjusių metų kovą Seržas įteikė broliui Levonui vieną aukščiausių Armėnijos apdovanojimų – 1 laipsnio ordiną „Už nuopelnus Tėvynei“. Giumrio miesto taryba suteikė Levonui Sargsianui miesto garbės piliečio vardą. Netrukus miesto visuomenės veikėjai išplatino pareiškimą, kad jis nusipelnė šio vardo, ir nemažai miestiečių jį pasirašė. Prabilo ir žiniasklaida: veikia ne vienas labdaros fondas, į kuriuos išeiviai siunčia aukas, tačiau pinigai nežinia kur dingsta ir darbų nematyti. 

Galingoji mafija

2015-aisiais žiniasklaida parašė, jog Armėnijos pasiuntinys Vatikane Mikaelis Minasianas nusipirko butą už $ 565 tūkstančius; įsigijo dar automobilį „Range Rover“ ($112 tūkst.) ir garažą ($63 tūkst.). Šis jaunas vyras – Armėnijos prezidento žentas. Kodėl nenusipirkus, turint pinigų? Tačiau 2013-aisiais rašyta ir apie kita. Vienas armėnų internetinis leidinys pranešė viską rodant, jog ant Debedo upės veikianti vandens elektrinė priklauso prezidento šeimai, tiksliau – jo žentui Mikaeliui Minasianui.

To niekas neneigia, tačiau ir nepatvirtina. Akivaizdu viena: bendrovė, kuriai priklauso elektrinė, įregistruota tuo pačiu adresu kaip ir San Marino konsulo buveinė. O konsulas buvo ne kas kitas, o tas pats prezidento žentas. Tačiau svarbiausia yra ne tai. Ši didelio pajėgumo jėgainė vyriausybės sprendimu buvo perduota gynybos ministerijai – tuo laiku, kai jai vadovavo Seržas Sargsianas. Iš pradžių jos turtas buvo parduotas privačiai bendrovei, o 2011 metais toji bendrovė tapo visavalde jos savininke. Kol elektrinė priklausė gynybos ministerijai, valstybė mokėjo jai už 1 kW/h po 3-6 dramus, kai virto bendrovės nuosavybe – po 24 dramus…

Banditas su diplomato pasu

Praėjusį pavasarį Čekijoje, Karlovy Vary mieste, šios šalies kovos su organizuotu nusikalstamumu pareigūnai užkardė kriminalinių autoritetų (rusiškai) sueigą, turėjusią “vainikuoti” naujus šio aukščiausio nusikaltėlių luomo (rusiškai – вор в законе) narius. Juos sušaukė Rusijoje, Sočyje gyvenantis Rubenas Tatulianas; vieniems jis verslininkas ir labdarys, kitiems – autoritetas, pravarde “Robsonas”. Kai kurie į Čekiją atvyko prisidengę svetimais vardais, o “Robsonas” – su jam išduotu Armėnijos diplomatiniu pasu. Rusijos žiniasklaida jį laiko 2013 metais nušautojo Rusijos „vagių karaliaus“ Aslano Usojano („Senojo Chasano”) įpėdiniu, Rusijos Juodosios jūros regiono prižiūrėtoju (смотрящим).

Kartu jis yra Armėnijos garbės konsulas šiame krašte. Ta proga ne vienas leidinys įdėjo nuotrauką, kur jis nufotografuotas su “Chasanu”. Pasirodė ir “Robsono” nuotrauka, kur jis matyti su bendrais, o gal kaip kitaip susijusiais asmenimis, nes tarp jų regime ir dabartinį Armėnijos prezidentą.

Pristatydamas Rusijos verslininkus – „Armėnijos investuotojų klubo“ narius, ministras pirmininkas pasakė, kad kiekvienas jų pats sukūrė verslo imperiją ir gali pakeisti geryn “Armėnijos verslo kultūrą”. Labai energingai prie šio klubo kūrimo prisidėjo turtingiausiu Rusijos armėnu laikomas Samvelas Karapetianas (ne premjero giminaitis; verslininko brolis, irgi vardu Karenas, iki patekdamas į parlamentą buvo prezidento administracijos vadovas). Jis, gali būti, turėjo galvoje netikėtas ir geras permainas, kai pasakė visus laukiant iš ministro pirmininko “siurprizų”. Štai pirmas – “Robsonas” taip pat yra šio klubo narys… 

aslanas_usojanas
Aslanas Usojanas

Aštuntą dešimtį baigiantį „Senąjį Chasaną“ mirtinai sužeidė snaiperis 2013-ųjų pradžioje Maskvoje. Kaip sužinota, jis rengėsi netrukus skristi į Jerevaną – paminėti savo giminaičio ir bendro, irgi autoriteto, Rafaelo Bagdasariano mirties dvidešimt metų sukaktį. Vienas leidinys parašė, jog jis savo „vizitą“ į Jerevaną „suderino su Armėnijos valdžia – kad nedarytų kliūčių įvažiuoti į Armėnijos teritoriją“. Reikia manyti, ne oficialų raštą pasiuntė, o kažin kaip kitaip…

Užstalėje – su vagių karaliais…

2010-ųjų spalyje JAV federalinių tyrimų biuras atskleidė „didžiausią sukčiavimo aferą naujajame tūkstantmetyje“, kaip parašė amerikiečiai. Per kelias dienas suimta 70 armėnų nusikaltėlių sindikato narių. Jiems pateikta daugybė įtarimų: neteisėta prekyba ginklais, brangakmeniais ir retaisiais metalais, narkotikų kontrabanda, žmonių grobimas ir pinigų prievartavimas. Didžiausią grobį jiems atnešė pagyvenusių žmonių sveikatos draudimo sistema „Medicare“. Nusikaltėliai įsteigė 118 fiktyvių klinikų, kur tariami gydytojai teikė tariamas gydymo paslaugas tariamiems ligoniams (pavogė tūkstančius gydytojų ir jų pacientų asmens duomenis). Jie spėjo pasisavinti iš „Medicare“ 35 mln. dolerių.

Seržas Sargsianas apibrėžtas raudonu rutuliu

Vienas žurnalistas parašė, jog „žala, kurią atvykėliai aferistai padarė JAV sveikatos apsaugos sistemai, prilygsta neseniai įvykusios finansinės krizės pasekmėms“; patys prokurorai sakė armėnų mafiją pralenkus garsiąja “Cosa Nostra”…

Sindikatui vadovavo nusikaltėlių autoritetas Armenas Kazarianas, pravarde „Pzo“. Išaiškėjo jį politinį prieglobstį JAV 1996-aisiais gavus apgaulės būdu ne be armėnų valdininkų prisidėjimo. Išaiškėjo ir jo ryšiai ne tik su kitais autoritetais, tačiau ir su aukštais Rusijos bei Armėnijos valdžios pareigūnais. Į Jerevaną atskridusį mafijos vadeivą „priimdavo aukščiausiu valstybiniu lygiu“, kaip rašė žiniasklaida.

Armėnų nacionalinio kongreso veikėjas Levonas Zurabianas pareiškė, jog „nusikaltėlių gaujos vadeiva artimai bendravo su Robertu Kočarianu ir Seržu Sargsianu“. Autoritetas ne tik šventė Kočariano sūnaus vestuves. Anot Zurabiano, 2008-ųjų prezidento rinkimuose jis „koordinavo kriminalinio pasaulio veikimą pieš Levoną Ter-Petrosianą“ (pirmą Armėnijos prezidentą). Prezidentu buvo išrinktas Seržas Sargsianas…

Dalį grobio „Pzo“ atiduodavo vis tam pačiam „Senajam Chasanui“ ir šio valdomam iždui. Išaiškėjo jį daugiau akis į akį bendravus ne su Seržu, o su Aleksandru Sargsianu, „Sašiku“, kurį pažinojo iš senų laikų ir kuris jį aplankydavo Amerikoje; tvirtinama „Pzo“ prižiūrėjus Sargsiano (Sargsianų) verslo reikalus Amerikoje. Kai kurių kriminalinėmis temomis rašančių autorių tvirtinimu, „Sašiku“ buvo susidomėjusi ir Rusijos generalinė prokuratūra, įtarusi jį nestovėjus nuošalyje nuo kvaišalų gabenimo kelių ir plovus pinigus. Viskas atslūgo, kai sulaikytasis vadeiva susivokė iš karto prisipažinti vertęsis turto prievartavimu. Tai reiškė jo sutikimą bendradarbiauti su prokurorais ir šių atsisakymą kaltinti dėl kitų nusikalstamų veikų. Kazarianą nuteisė 36 mėnesiams nelaisvės ir 660 tūkstančių dolerių bauda.

Tesulaukta menko pagriaudėjimo

Žiniasklaida nusivylė. Juk JAV tyrėjai rengėsi vykti į Jerevaną – su armėnų mafijos vadeiva susijusiuose bankuose, notarų kontorose aiškintis daugybės prabangių butų, biurų, vilų įsigijimo teisėtumo. Tikėtasi, FTB, Interpolas susidomės ir JAV, Ispanijoje, Rusijoje veikiančių gaujų vadeivų globėjais, sėdinčiais aukštuose Jerevano kabinetuose. Dar ne viskas! Tailando vyriausybė išdavė Jungtinėms Valstijoms Rusijos verslininką Viktorą Butą, vadinamą „ginklų baronu“. Amerikoje jam grėsė kalėjimas iki gyvos galvos (2012 metais nuteistas 25 metus kalėti), o žiniasklaida rašė šio ginklų pardavėjo dešiniąja ranka buvus ne ką kitą, o Armeną Kazarianą; FTB teigė turinti garso įrašą, liudijantį, jog “Pzo” su “baronu” aptarinėjo ginklų pirkimo-pardavimo sutartis. Iš didelio tamsaus debesies tesulaukta menko pagriaudėjimo… 

FTB_agentai
FTB agentai

Ir vis dėlto žurnalistai įsidėmėjo: Jerevanas atsisakė išduoti Jungtinėms Valstijoms 30 prašomų įtariamųjų, tačiau dėl „Pzo“ nė piršto nepajudino. Dabar jie mano, kad prieš Kazarianui išeinant iš kalėjimo internete radęsis vaizdo įrašas iš tolimų 1993 metų galbūt yra tam tikras perspėjimas. Kalbama, „Kalnų Karabacho klano“ pasamdytus seklius medžiojus ir naikinus panašaus turinio „vaizdelius“, tačiau šis kažin kaip išliko. Šių metų pradžioje internete atsiradusiame vaizdo įraše parodytas pokylis, vykęs 1993 m. gegužės 28 dieną. Jame matyti „Chasanas“ ir kiti autoritetai. O štai šis jaunas žmogus su juodais akiniais užstalėje yra Seržas Sargsianas.

Jie surinko vienoje užstalėje jau po Chodžaly (armėnų teroristai išžudė visą azerbaidžaniečių miestą Chodžaly) skerdynių (1992 m. vasario 26 d.; prieš dvi dienas radosi Kalnų Karabacho ginkluotųjų pajėgų vieningoji vadovybė, o „savigynos komiteto“ pirmininku buvo paskirtas Seržas Sargsianas). Tačiau dar prieš Agdamo miesto šturmą (armėnai jį išsprogdins 1993 metų vasarą, pagal iš anksto Kalnų Karabacho separatistų vadovybės parengtą planą). Rudeniop Seržas Sargsianas taps Armėnijos gynybos ministru, dar vėliau – ministru pirmininku, o 2008-aisiais – Armėnijos prezidentu. Jau kadaise kalbėta, jog Kalnų Karabacho armėnams ginklus tiekė ir nusikaltėliai, o dabar atsirado dar vienas liudijimas juos bendravus su pačiu „Senuoju Chasanu“. To neneigia nė patys armėnai, teisindami savo prezidentą: tėvynės nepriklausomybės kare viskas leidžiama…

…prieš taikius gyventojus – išvien su teroristais

1999 m. spalio 27 d. į Armėnijos nacionalinio susirinkimo salę vykstant posėdžiui įsiveržė ginkluoti žmonės: „Tai – valstybės perversmas!“ Vyresnysis priėjo prie ministro pirmininko „Užteks gerti mūsų kraują!“. Teroristai pirmiausia ugnį nukreipė į ministrą pirmininką Vazgeną Sarkisianą ir parlamento pirmininką Kareną Demirčianą; žuvo dar penki žmonės, vienam plyšo širdis. Tą patį vakarą pasklido kalbos, o vėliau daugelis nesislėpdami kaltino teroristus paėmus ginklą Robertui Kočarianui pakursčius. Tačiau teroristai teisme tikino veikę be kieno nors nurodymo. 

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

2007 metų pabaigoje nepriklausomas leidinys “Aikakan Žamanak” (Armėnijos laikas”) parašė apie vieną iš Aleksandro Sargsiano “incidentų”: dalyvaudamas kriminalinio autoriteto giminaičio laidotuvėse Sankt Peterburge jis, girdint dešimtims žmonių, pasakęs: „Mes parlamente tiek žmonių paguldėme ne tam, kad dabar taip lengvai atiduotume valdžią”.

Keli visuomenės veikėjai kreipėsi į respublikos generalinį prokurorą, reikalaudami pagal prezidento brolio pasakyta iškelti baudžiamąją bylą; jų pareiškimą išspausdino daugelis leidinių, tačiau prokuratūra – nė mur mur. Vėliau “Armėnijos laikas” papasakojo prezidentą išsiuntus brolį toliau iš akių, į Los Andželą – kad dar ko nelepteltų, kol vyksta rinkimai. Turbūt dar pasakė: “Tu ką, asilas?!” Mat kai Amerikoje “Sašiko” ėmė klausinėti, ar iš tiesų taip sakęs, atkirto: Aš ne asilas, kad tokius dalykus sakyčiau… Kodėl mes turėtume prisiimti Robo nuodėmes?” “Robo” – Roberto Kočariano; dar “Robą“ vadina “Armėnų Don Korleone”…

2008 m. vasario mėnesį vykusių prezidento rinkimų nugalėtoju paskelbus Seržą Sargsianą, Jerevane ir kituose miestuose prasidėjo dešimt dienų trukę protestai, kuriuose dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, paragintų pirmo prezidento ir pastarųjų rinkimų kandidato Ter-Petrosiano šalininkų. Išrinktasis prezidentas protestus dėl nesąžiningų rinkimų pavadino “šantažu” ir pagrasino, kad žmonėms pažeidinėjant įstatymą „tvarka bus įvesta jėga“. Veikiantis prezidentas Robertas Kočarianas parlamento pritarimu paskelbė įvedantys nepaprastąją padėtį. Žuvo mažiausiai 8 protestuotojai, daug buvo sužalota, tarp jų ir policininkų; šių gretose buvęs snaiperis, vėliau aiškinta, šaudė tik į ginkluotus žmones, ir tik tam, kad juos sužeistų…

Branduolinė bomba

Praėjusių metų pavasarį Armėnijos valstybė saugumo tarnyba sulaikė tris Armėnijos ir tris Gruzijos piliečius, mėginusius neteisėtai „parduoti  branduolinę medžiagą, kuri, – kaip parašyta, – gali būti panaudota masinio naikinimo ginklui sukurti.“ Tai ne pirmas kartas, kai Armėnijos piliečiai sulaikyti mėginant į Gruziją įvežti didelius kiekius urano ir kitų radioaktyviųjų medžiagų.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Armėnų svetinė 1in.am pranešė tuometinio parlamento Armėnijos revoliucinės federacijos frakcijos vadovą Armeną Rustamianą kalbėjus, jog „Armėnija iš tikrųjų esanti šalis, kuri plėtoja atominę energetiką“, tačiau nieko daugiau pasakyti negalįs, nes „tai yra valstybės paslaptis“. Tuo tarpu buvęs ministras pirmininkas Nacionalinio susirinkimo deputatas, buvęs ministras pirmininkas, filosofijos ir ekonomikos daktaras Grantas Bagratianas tvirtino Jerevaną turint branduolinį ginklą ir pavadino jį „vieninteliu būdu apsaugoti Armėniją nuo dviejų kaimynų tolesnių puldinėjimų ir agresijos”. Kiti aukšti pareigūnai irgi ne kartą užsiminė ginkluotųjų pajėgų arsenale esant kažin kokių paslaptingų bombų, gal užsilikusių čia iš „šaltojo karo“ laikų, kai sovietams reikėję gintis nuo NATO…

Greičiausiai, armėnai gąsdina. O jeigu vis dėlto… Ir ką žinai, kas gali šauti į galvą žmonėms, vadovavusiems armėnams kare, kuris dar nesibaigė ir kuriame kariavo armėnų teroristai iš kitų valstybių (транснациональные армянские террористы). Pasak jo, dabartinę Armėnijos vadovybę tebesudaro žmonės, Kalnų Karabache stovėję su jais, tais teroristais, vienose gretose. Chodžaly atakuoti taikius gyventojus (azerbaidžaniečius), tvirtina jis, „įsakė ne kas kitas, o sovietinis armėnas Seržas Sargsianas, tuo metu vadovavęs vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos savigynos pajėgoms, o dabar – Armėnijos prezidentas“.

2017.09.04; 05:07

Armėnija, oficialiai Armėnijos respublika, tai – šalis,  neturinti išėjimo į jūrą valstybė. Armėnija ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija – šiaurėje, Azerbaidžanu – rytuose ir Iranu pietuose. Tačiau šiandien labiausiai mums turėtų rūpėti, ar ši šalis – patikima. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Armėnijos tikriausiai negalima vadinti patikima. Korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimai, jėgos struktūrų smurtas, aktyvistų areštai – tokia Armėnijos piliečių kasdienybė. Ir visa tai dar gali tęstis labai ilgai. Kiekvienas iš trijų buvusių ir esamas šios respublikos prezidentų atėję į valdžią stengdavosi tik praturtėti, o paprastų žmonių likimai jų niekada nedomino. Oficialusis Jerevanas yra garsus tuo, kad savo aplinką formuoja vadovaudamasis giminystės ryšiais. O tie giminaičiai, savo ruožtu, galvoja tik apie tai, kaip papildyti savo šeimų ir giminių biudžetą.

Be kita ko, Armėnija akivaizdžiai yra Rusijos įtakos sferoje. Silpna ekonominė ir socialinė padėtis Armėnijos Respublikoje yra dėl valdžios ir kriminalo suartėjimo. Šioks toks stabilumas išlieka tik dėl Rusijos piniginių injekcijų. Armėnijos nepriklausomybę užtikrina ir Kremliaus karinių pajėgų buvimas šioje šalyje. Visa tai liūdina, nes Armėnijoje tikriausiai yra daug žmonių, kurie norėtų savas problemas spręsti be Rusijos.

Nepaisant to, oficialus Jerevanas neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę. Prezidentas Seržas Sargsianas yra labai susirūpinęs tik dėl stabilumo jo neteisėtos valdžios atžvilgiu, todėl Armėnijos gyventojai priversti tyliai stebėti korumpuoto elito savivalę savo šalyje. Silpnos Armėnijos pozicijos regione ir pasaulyje, susierzinę žmonės, okupacinė politika – visa tai veda prie vidinių protestų ir mitingų, kurie per pastaruosius metus paženklino šią respubliką.

Laukti geresnio gyvenimo armėnai jau pavargo – valdžia nė kiek nevykdo savo priešrinkiminių pažadų. Stagnacija ekonomikoje, siaučianti korupcija ir monopolizacija, didelis nedarbo lygis, kylančios maisto produktų kainos ir nuolatinis tarifų didinimas komunalinėms paslaugoms tapo armėnų visuomenei nepamatuotai didelės emigracijos pretekstu.

Šešėlinė ekonomika siekia apie 40 proc. Tik per pirmuosius 2017 metų šešis mėnesius jau apie 20 tūkstančių žmonių negrįžtamai išvyko iš Armėnijos. Taigi azerbaidžaniečių, rusų, žydų ir kitų tautų, grubiai išvytų iš šios šalies praėjusio amžiaus pabaigoje, likimas kartojamas pačiai armėnų tautai. Atsižvelgiant į politines intrigas Jerevanas slepia išvykstančių žmonių srautus. Ši krizė dabar pastebima visose Armėnijos srityse. Šalies plėtra ir pažanga priklauso nuo jos vidaus ir tarptautinės politikos. Armėnija ne tik nepagerino savo padėties regione per pastaruosius metus, bet ir toliau ritasi į žemyn. Susidaro įspūdis, kad respublikos prezidentas Seržas Sargsianas visiškai dėl to nepergyvena – nė kiek nesirūpina savo tautiečių likimu. Šis prezidentas žaidžia pavojingą politinį žaidimą manydamas, kad neva tariama kova dėl Kalnų Karabacho jis pridengs savo egoizmą.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Pasaulinė bendruomenė palaiko Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir tai neginčijamas faktas, kurį prezidentas S. Sargsjanas atsisako pripažinti. Konflikto Kalnų Karabache metu Armėnijos vadovas iš to asmeniškai praturtėjo, toliau iškraipo derybų proceso esmę. Kalbėdamas apie Armėnijos poziciją, prezidentas atsižvelgia tik į savo asmeninius interesus – į teisybę jam nusišvilpti.

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengtame Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikime Seržas Sargsjanas akivaizdžiai susinervino, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas objektyviai išreiškė savo poziciją į Kalnų Karabacho konfliktą ir pasiūlė nuosekliai spręsti šią problemą.

„Gruzijos vadovybė turėtų nutraukti diplomatinius santykius su Armėnija, kitaip Tbilisis dar kartą patirtų Jerevano išdavystę“, – taip pareiškė garsus gruzinų istorikas Guramas Marhulija, remdamasis armėnų kvietimu į taip vadinamąją „Karabacho“ ir Abchazijos separatistų šventę. Tokiais veiksmais Seržas Sargsjanas dar kartą parodė veidmainišką požiūrį ne tik į azerbaidžaniečių, bet ir į gruzinų tautą.

Armėnijos valdžios institucijos ieško finansavimo visur, bet ne ten, kur jis yra iš tiesų. Tai reiškia, kad Armėnijos Vyriausybė ieško lėšų visur, išskyrus savo paties kišenę. Arba, kaip išmintingas žmogus kartą pasakė: „Sėdi ant pinigų, bet nori pinigų“.Šiuo atveju tuos žodžius galima pritaikyti visai šalies valdžios sistemai. O tą sistemą sudaro tie patys Seržas Sargsianas, Robertas Kocharjanas, Hovikas Abrahamjanas, Gagikas Tsarukjanas, Gagikas Beglarjanas, Sašikas Sargsjanas, Samvelas Aleksanjanas, Rubenas Hairapetjanas, Mgeras Sedrakjanas, Manvelas Grigorianas ir kiti dabartiniai bei buvę aukšti valdžios pareigūnai, kurie turi ir turėjo galią Armėnijoje, taip pat milžiniškas pajamas iš verslo.

Juk nė vienas iš jų neslepia, kad valdo didžiulį turtą Armėnijoje. Jie teisinasi, kad įstatymas nedraudžia užimti pareigas valstybės tarnyboje ir tuo pačiu metu užsiimti verslu. Armėnijos ir užsienio bankuose guli jų milijoninės, o galimas daiktas – milijardinės sąskaitos. Neseniai buvo paskelbtas vienos užsienio organizacijos tyrimas, kuris atskleidė, kad per pastaruosius 10-12 metų iš Armėnijos neteisėtai buvo išvežta 7,5 mlrd. dolerių. Kiek iš 7,5 mlrd. gauta pelno – nėra žinoma. Bet galima tik įsivaizduoti, kad net menkas banko palūkanas gavus iš tokio dydžio indėlių kaip padidėjo šis kapitalas? Tai žino tik tie, kurie tuos pinigus išvežė.

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Vienas iš svarbiausių šiandieninės Armėnijos kriminalinių veikėjų yra ne kas kitas, o prezidento Seržo Sargsjano brolis – Aleksandras Sargsjanas. Armėnijoje ir už jos ribų jis žinomas  slapyvardžiu „Sašikas 50 proc.“ Ši pravardė prie jo prilipo neatsitiktinai. Visi žino, kad Sašikas nepraleis savo kąsnio ir kad bet kokioje situacijoje jis nustato savo kursą – 50 proc.. Tarkim, patiko jam Jerevane ar kur nors kitur koks nors restoranas ir panorėjo jį pagriebti į savo rankas. Tuoj pat  restorano savininkui siunčia pasiuntinį su pasiūlymu, kurio negalima atsisakyti. Kadangi Sašikas daug neima, o tik 50%, tai, beveik geležinė taisyklė, restorano savininkas sutinka ir pusę savo verslo atiduoda į neoficialaus šalies šeimininko rankas.

Šiandienos Armėnijoje nėra nė vienos perspektyvios verslo rūšies, kur Sašikas nebūtų įkišęs savo nosies. Ir vargas tiems, kurie atsisako siūlymo bendradarbiauti su nekenčiamu prezidento broliu. O kiek žmonių nukentėjo dėl savo užsispyrimo – kažkas buvo žiauriai sumuštas, kažkam teko bėgti iš šalies, kažkas, kaip Jerevano restorano „Vanadur“ savininkas Ardonas Handjanomas, buvo nužudytas, siekiant atgrasinti visus kitus, jei ateityje bandytų atsisakyti Sašiko „palaugų“.

Žinoma, Sašikas nepamiršta legalizuoti nusikalstamu būdu gautas savo pajamas. Didesnę dalį šių pinigų jis išveža į užsienį, kur perka nekilnojamą turtą – namus, restoranus, viešbučius, naktinius klubus, biurus. Pasak kai kurių pranešimų, vien į JAV Sašikas išvežė apie 200 mln. dolerių. Taip 2005 metais jis už 2,8 milijono dolerių Kalifornijoje Tarsanoje įsigijo apartamentus, kurių kaina šiuo metu yra maždaug 3,5 mln JAV dolerių. Tiesa, JAV kartais Sašikui kildavo problemų. Kaip pažymėjo internetinis leidinys georgiatimes.info straipsnyje „Vienas Sargsjanas, du Sargsjanas, trys Sargsjanas“ 2005-aisiais metais Sašikas, kalbėdamas su žurnalistu, atviravo skųsdamasis amerikiečių pareigūnais, kurie neįsileido jo į JAV dėl to, kad neteisingai užpildė muitinės deklaraciją. Sašikas, skrisdamas į Jungtines Amerikos Valstijas su savimi turėjo 30 mln. nedeklaruotų „žaliųjų“. „Amerikiečiai išsiuntė mane atgal“, – skundėsi jis.

Sašikas taip pat turi verslą Rusijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje. Jis taip pat žinomas kaip avių į Iraną ir Jungtinus Arabų Emyratus eksporto monopolininkas. Yra žinoma, kad anksčiau Armėnijoje avininkystė buvo tradicinis kurdų jazidų verslas. Tačiau Sašikui, matyt, pasirodė įžeidu, kad kažkokia „tautinė mažuma“ naudojasi tokia pelninga žemės ūkio šaka ir netrukus kurdai susidūrė su tokiu milžinišku spaudimu, kad turėjo perleisti savo verslą į prezidento brolio atstovų rankas. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Vaisių importas į Armėniją taip pat yra kontroliuojamas Sašiko įmonių. Armėnijos keliuose yra įdiegti fotoaparatai ir radarai greičiui matuoti, o iš tikrųjų tie įrenginiai priklauso Sašikui. Tik 30 proc. iš jų surinktų baudų atitenka valstybei, o 70 proc. eina į prezidento brolio kišenę. Prieš tapdamas deputatu ir oligarchu, Sašikas buvo autobuso vairuotojas ir dujų technikas – įrengdavo skaitiklius Kalnų Karabache. Pinigai ir valdžia susuko jam galvą. Armėnijos laikraščiai beveik kiekvieną savaitę rašydavo apie jo laukines orgijas geriausiuose Jerevano restoranuose. Parlamento posėdžiuose kolegos Sašiką regėdavo retai, bet ir tuomet jis po „naktinių žygių“ atrodydavo pagiringas ir pavargęs.

Verslininkams, kuriems iškyla problemų su mokesčių inspekcija ar teisėsaugos institucijomis, visų pirma pagalbos prašo Sašiko Sargsjano, kuris už tam tikrą užmokestį yra pasirengęs išspręsti bet kokius nesklandumus. Jis taip pat yra įgaliotas rūpintis žmogiškųjų išteklių politika, t.y. sprendžia, ką paskirti į visas pelningas pareigybes Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuo policijos nuovados viršininko iki administracinio vieneto vadovo.

Sašikas abipusiai naudingai bendradarbiauja su kriminaliniu pasauliu. Jo sūnus, Narekas, kuris taip pat dar yra ir narkomanas, nuolat sukinėjasi tarp kriminalinio pasaulio šulų, su kuriais aptaria ir sprendžia iškilusias problemas, žinoma, pasitelkdamas į pagalbą tėvą. Apie šituos santykius buvo žinoma ir amerikiečių teisėsaugai, kurie tyrė stambaus armėnų nusikalstamo sindikato JAV „Armėnų jėga“, kurio vadeiva Armenas Kazarianas, pravarde Pzo, veiklą. Pastarasis buvo suimtas ir nuteistas. Kaip rašė spaudoje, Sašikas turėjo bendrą verslą su Pzo.

Be to, tas Pzo padėjo Sašikui užmegzti ryšius su Rusijos kriminalinio pasaulio šulais, kurie savo reikalus „tvarkė“ Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau gal todėl, kad Sašikas yra Armėnijos prezidento brolis, būtent todėl nebuvo jo bylai „uždegta žalia šviesa“. Bet tai, matyt, tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau amerikiečių teisėsauga jį prigriebs.

Sašikas yra „arčiau“ žmonių, negu jo brolis prezidentas Seržas Sargsjanas, nes yra „sąžiningesnis“ ir „nuoširdesnis“. Jis bando žaisti provakarietiškai, proturkiškai ir prorusiškai – pagal iškilusias aplinkybes. Jis – paprastas, intuityvus žmogus, jūs netgi galite pasakyti, kad tam tikru mastu – pilietinės visuomenės aktyvistas. Kai prezidentas Seržas Sargsianas kalba apie ekonominę laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir kuklų gyvenimo būdą, Sašikas, jo manieros ir elgesys siunčia Armėnijos žmonės pranešimą, kad visa tai yra netiesa – netikėkite tuo.

Kitas prezidento brolis – Levonas Sargsianas, kuris yra Jerevano valstybinio universiteto teologijos fakulteto dekanas, prižiūri svarbius statybos projektus. Žinomas dėl savo sukčiavimo schemų, kai, pritraukęs užsienio investuotojus į Armėniją, kurie investuoja savo pinigus į stambių objektų statybą, laiduojant prezidento broliui, bet paskui juos palieka be nieko. Šiuo metu Armėnijos teismuose yra nagrinėjami penki ieškiniai, kuriuos pateikė nuskriausti investuotojai, tačiau, akivaizdu, kad laimingos baigties jie negali tikėtis.

Stanislovas Guščius, šio komentaro autorius

Svarbų vaidmenį valdančioje šeimoje iš valstybės pavogtų pinigų plovime vaidina Seržo Sargsjano žentas Mikaelis Minasianas, dar žinomas kaip Mišikas. Maždaug prieš trejus metus jis buvo paskirtas Armėnijos ambasadoriumi Vatikane. Iš tikrųjų jo misija buvo užtikrinti saugų šeimos pinigų srautų paskirstymą Europos bankuose. Pagalbą Mišikui šiame atsakingame bare teikia prezidento brolio sūnus, Armėnijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Armenas Sargsianas. Be to, Mišikas kontroliuoja apie 80 proc. Armėnijos žiniasklaidos pramonių, įskaitant grupę „Pan ARMENIAN“, Armėnijos TV, HAY TV, ATV, internetinių leidinių portalus, tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am ir kita. Be to, jo vardas susijęs su Coffee house „Jazvee“ tinklu, tabako pramone.

Analizuojant vykstančius procesus Armėnijoje peršasi išvada, kad valstybės institucijų susiliejimas su nusikalstamumu pasiekė tokį mastą, kad atėjo laikas paskelbti šitą šalį grėsme pasaulio tvarkai. Kai armėnų diasporos plačiajame pasaulyje bando pateikti Armėniją kaip pasaulio civilizacijos ir kultūros centrą, mums nereikėtų pamiršti realios padėties. Ypač fakto, kad Armėnija, ne kita ko, su Rusijos pagalba dar puldinėja kaimynines šalis – iš Azerbaidžano atplėšė Kalnų Karabachą.

2017.08.30; 19:41  

armianskij_sprut

Jungtinėse Amerikos Valstijose vasario 21-22 dienomis FTB pareigūnai ir policijos specialieji daliniai suėmė per 100 armėnų mafijos narių.

Visi jie priklauso „Armėnų jėgai“ – didelei ir įtakingai armėnų mafijos grupuotei. „Armėnų jėgos“ nariams pateikti kaltinimai dėl reketo, stambių plėšimų organizavimo, sukčiavimo ir kelių nužudymų organizavimo.

Continue reading „Armėnų mafijos aštuonkojis“