armėnų separatistai

Gintaras Visockas. Švedijos saugumu dabar rūpinsis kurdai?

Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?

Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.

Jurijaus Felštinskio argumentai

Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.

Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.

Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.

Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.

Vokietijos kanclerio išdavystė

Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.

Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!

Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.

Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.

Europietiška korupcija

Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.

Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.

**Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas**

Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.

Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.

Švediška kvailystė

Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.

Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.

Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.

Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.

Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?

Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…

2023.01.24; 09:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Kodėl nenagrinėjama Evos Kaili armėniškoji linija?

Slaptai.lt skaitytojams tikriausiai įdomu, kas šiandien naujo Evos Kaili istorijoje? Juk ši byla – didžiulė gėda visoms Europos Sąjungos institucijoms. Metų metais Briuselis ir Strasbūras iššaukiančiai moko aplinkines šalis, kaip joms derėtų kovoti su korupcija, kaltina jas per švelniai persekiojant nesąžiningus parlamentarus, diplomatus, ministrus, karininkus, ir še tai kad nori: EP vicepirmininkės namuose policija aptiko maždaug pusantro milijonų eurų grynaisiais.

Iš kur tos krūvos grynųjų? Tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklaida mini, jog šių metų lapkritį E.Kaili buvo susitikusi su Kataro Darbo ministru. Metami įtarimai, jog krūvos grynųjų – tai padėka aukšto rango EP parlamentarei už Katarui palankius sprendimus, pareiškimus bei rezoliucijas Europos Sąjungos tribūnose. Įtarimus sustiprina ir aplinkybė, jog Kataras šiemet tapo pasaulio futbolo čempionato šeimininku.

Kad E.Kaili byla – rimta, netiesiogiai byloja dpa-ELTA pranešimas: „korupcija kaltinama buvusi Europos Parlamento pirmininkė Eva Kaili kol kas lieka suimta. Briuselio teismas gruodžio 22-ąją mėnesiui pratęsė 44-erių graikės suėmimo terminą“.

Taigi tyrimas dėl galimų finansinių aferų, kai už palankius sprendimus ir pareiškimus aukšto rango europarlamentarė galimai iš Kataro sulaukė solidaus piniginio atlygio, – tęsiamas.

Beje, be E. Kaili buvo sulaikyti dar keli asmenys, tačiau du iš jų buvo paleisti, pasirašę pasižadėjimus neišvykti iš šalies. Po šios žinios Europos Parlamentas iš E. Kaili atėmė visus įgaliojimus ir atsakomybes ir atleido iš Parlamento vicepirmininkės pareigų, o Graikija (Eva Kaili turi Graikijos pilietybę) įšaldė visą jos turtą.

Tuo tarpu Evos Kaili advokatas tvirtina, esą jo klientė – nekalta.

„Eva Kaili yra nekalta“, – kalbėdamas po gruodžio 22-ąją Briuselyje vykusio teismo posėdžio, pareiškė advokatas Michalis Dimitrakopoulos. Jis prašė, kad vietoj realaus arešto ikiteisminio tyrimo metu E.Kaili būtų uždėta elektroninė apyrankė ir ji galėtų grįžti namo, nes ji esą neturi jokių ketinimų bėgti iš šalies ar imtis naikinti įrodymus. M. Dimitrakopoulos taip pat pažymėjo, kad jo ginamosios dviejų metukų amžiaus dukra likusi be abiejų tėvų, nes šiame tyrime buvo suimtas ir mergaitės tėvas.

Tačiau Belgijos teisėsauga kardomosios priemonės nesušvelnino. Temidė greičiausiai turinti užtektinai solidžių įrodymų, jog E.Kaili nėra sąžininga, jog gali sprukti iš šalies.

Tik kyla kitas klausimas: kodėl lietuviškoje spaudoje nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklauso Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėiškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).

Nejaugi Lietuvos skaitytojui neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun). Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.

**Eva Kaili. Įrašas socialiniuose tinkluose. Reiškiama parama agresorei Armėnijai**

Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti nuodugniai, iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Juk kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.

Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azeraidžano spauda.

2022.12.23; 12:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Ar visuomet Lietuvos URM rūpi tiesa ir teisingumas?

**Minval.az. Kritikuojama Lietuvos užsienio politika dėl Azerbaidžano – Armėnijos konfliktų**

Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.

Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.

Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.

Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.

Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?

Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.

Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.

**Lietuvos dioplomatė Inga Stanytė – Toločkienė ir Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos pirmininkas Ararat Mirzoyan. URM nuotr.**

Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.

Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.

P.S.

Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.

2022.12.21; 10:10

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė

**Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas Aichanas Gadžizadė**

Azerbaidžano spaudoje gruodžio 18 dieną aptikau įdomų straipsnį. Leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras. Išvertus pavadinimą į lietuvių kalbą turėtume štai ką: „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“.

Kas ten rašoma? Oficialus Azerbaidžano URM pareigūnas apgailestauja, kad Lietuva, su kuria oficialusis Baku bendradarbiauja plačiai ir pačiose įvairiausiose srityse ir kuri ypač jautri bei principinga tarptautiniams teritorinio vientisumo principams bei taisyklėms, paskelbė tokį dviprasmišką pareiškimą. Kokį dviprasmišką pareiškimą? Omenyje turima įtampa, kilusi Gyzylbulag ir Demirli rajonuose, į kuriuos azerbaidžaniečiai vis dar vadinamųjų „rusų taikdarių“ ir armėnų separatistų neįleidžiami (Azerbaidžano pareigūnai mano, kad ten armėnų separatistai, užmerkiant akis rusų kariškiams, neteisėtai plėšia aukso, vario ir molibdeno kasyklas; azerbaidžaniečiai prie „rusų taikdarių” postų ėmė rengti protesto mitingus).

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija stebisi dar ir dėl to, kad šių metų gegužės mėnesį oficialaus vizito metu į Baku buvo atvykęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, kuris buvo supažindintas su Karabacho problemomis: šiandien nėra tokio regiono kaip „Pribaltika“, tad neturėtų būti sunku įsiminti, jog dabar nebeegzistuoja ir toks teritorinis regionas kaip „Kalnų Karabachas“, primestas gūdžiais sovietiniais laikais. Šiandien azerbaidžaniečiai šią teritoriją vadina tiesiog Karabachu. Žodžių darinį „Kalnų Karabachas“ vartoja tik armėnų separatistai, neteisėtai šį kraštą okupavę 1992-1994 metais ir jį laikę savo rankose iki 2020-ųjų rudens, kai Azerbaidžanas, beveik 30 metų kanrtriai laukęs Vakarų diplomatinės pagalbos, bet taip jos ir nesulaukęs, susigrąžino šias žemes jėga. Taigi šiandien Karabachą vadinti Kalnų Karabachu – pataikauti separatistams, negerbiantiems tarptautinės teisės, apibrėžiančios teritorinio vientisumo principus.

Azerbaidžanui kelia nuostabą ir tai, kad Lietuva reiškia susirūpinimus dėl galimos humanitarinės katastrofos (esą azerbaidžaniečių mitinguotojai blokuoja Lačino kelią ir armėnų separatistai tuoj neturės ko valgyti). O tai, kad armėnų separatistai, saugomi „rusų taikdarių“, plėšia Azerbaidžano gamtos turtus, – Lietuvai nerūpi. Dėl šios problemos Lietuva neapgailestauja, nesipiktina. Kodėl?

Azerbaidžano URM spaudos tarnybos vadovas minėtame straipsnyje pabrėžia, kad azerbaidžaniečių protestuotojai badu nieko nemarina. Azerbaidžaniečiai nieko neteisėto nereikalauja. Jie – savo teritorijoje. O ką ten veikia armėnų separatistai ir „rusų taikdariai“? Taigi Lietuvai derėtų visiems laikams įsikalti į galvą, jog, remiantis tarptautine teise, Karabachas yra neatsiejama Azerbaidžano teritorija. Jei kas ir gali naudoti šio turtingo regiono iškasenas – tai tik oficiali Azerbaidžano valdžia. O štai neįsileisti azerbaidžaniečių į vis dar armėnų separatistų ir „rusų kariškių” kontroliuojamus rajonus – nusikaltimas!

Ar Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos vadovybė, pradedant ministru Gabrieliumi Landsbergiu, kuris, beje, taip pat yra viešėjęs Azerbaidžane, sugebės susigaudyti, jog „Kalnų Karabacho“ laikai seniai praėję? Ar Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovybė supranta, jog Lietuvai pirmiausia turėtų rūpėti, kodėl Azerbaidžano valdžios atstovai neįleidžiami į kai kurias Karabacho teritorijas? Ar Lietuvos prezidento patarėjai vieną kartą išdrįs garsiai tarti: visi separatistai ir neteisėtos karinės formuotės privalo nešdintis lauk iš Azerbaidžanui priklausančio Karabacho?

Ar vis tik lietuviams teisybė Ukrainoje, Sakartvele (Gruzija), Moldovoje – rūpi, o štai Pietų Kaukaze – vadovaujamės dvigubais standartais?

P. S. Čia pridedame informaciją apie paskutiniąsias įtampas Karabache, slaptai.lt portale paskelbtą gruodžio 15-ąją

Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija nusiuntė protesto notą Rusijai. Oficialusis Baku pasipiktinęs vadinamųjų „rusų taikdarių“ savivale Karabache. Taip, pagal 2020-ųjų rudens susitarimus „rusų taikdariai“ dislokuoti keliuose Karabacho rajonuose (terminas – tik iki 2025-ųjų). Jų prievolė – žiūrėti, jog tarp azerbaidžaniečių ir armėnų nekiltų susidūrimų. Tačiau „rusų taikdariams“ neleidžiama trukdyti Azerbaidžano valdžios atstovams apžiūrėti regionų.

Kaip klostėsi įvykiai? Azerbaidžano ekonomikos, ekologijos ir gamtos išteklių ministerijų atstovai gruodžio 3 ir gruodžio 7 dienomis informavo rusų kariškius, jog gruodžio 10-ąją atliks specialų kelių rajonų monitoringą, ar ten nėra vagiami Azerbaidžano gamtos ištekliai. Omenyje turimi Gyzylbulag (aukso klodai) ir Demirli (vario, molibdeno kasyklos). Taip pat teigė, jog atliks specialius tyrimus, koks šiose vietovėse užterštumas.

Tačiau gruodžio 10 dieną Azerbaidžano valdžios atstovams vadinamieji „rusų taikdariai“ neleido patekti į šias vietoves ir išsiaiškinti tikrąją padėtį (oficialusis Baku turi įtarimų, jog armėnų separatistai puikiai supranta, jog anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis iš viso Karabacho, tad dabar karštligiškai vagia, plėšia, teršia, kas tik pasitaiko po ranka).

**Azerbaidžaniečiai pasipiktinę vadinamaisiais rusų taikdariais, neleidžiančiais patikrinti, kas dedasi kasyklose**

Pasipiktinę azerbaidžaniečiai prie rusų taikdarių postų ėmė rengti protesto akcijas. Protestuojama tuose keliuose, kurie iš Šušos driekiasi į Hankendį, taip pat omenyje turimas Lačino koridorius. Azerbaidžaniečiai reikalauja, kad rusų taikdariai žiūrėtų … tvarkos. Tiksliau tariant, reikalauja, kad leistų Azerbaidžano ekspertams apžiūrėti aukso ir vario bei molibdeno kasyklas, neleistų armėnams savivaliauti. Bet kol kas azerbaidžaniečiams nepavyksta patekti į kasyklas. Kelią jiems pastoję rusų kariškiai, vadovaujami generolo majoro Andrėjaus Volkovo. Rusų taikdariai turėtų būt neutralūs, tačiau jie akivaizdžiausiai palaiko armėnų pusę. Pasitaikė net atvejų, kai rusų kariškiai baugino mitingą filmuojančius azerbaidžaniečių žurnalistus.

Armėnijai priklausančiuose leidiniuose pasirodė dezinformacijos, esą azerbaidžaniečių protestuotojai blokuoja Lačino kelią – neleidžia pravažiuoti automobiliams su maistu, vandeniu, šiltais drabužiais. Žodžiu, kaltina azerbaidžaniečius, esą šie bando sukelti „humanitarinę katastrofą“.

Slaptai.lt informacija

2022.12.19; 07:00

Skaitomiausios Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Evos Kaili istorijoje verta dėmesio ir armėniškoji linija

**Europos Parlamento narė iš Graikijos Eva Kaili. EPA – ELTA foto**

Šiandien Evos Kaili pavardę žinome visi.

Štai trumpa jos dosje. Eva Kaili – Europos Parlamento narė iš Graikijos.

Prieš keliolika metų Eva Kaili dirbo televizijoje (populiarioje laidoje pranešdavo naujienas). Vėliau ji buvo laikoma Graikijos socialistų partijos PASOK žvaigžde. Kaip teigiama AFP ir ELTA pranešimuose, „iš antrojo pagal didumą Graikijos Salonikų miesto kilusi E. Kaili jauna įsitraukė į politiką; ankstyvoje paauglystėje prisijungė prie PASOK jaunimo judėjimo ir 1998 m., būdama vos 20 metų ir dar studentė, tapo Salonikų vietos tarybos nare; įgijusi architektūros bakalauro laipsnį, siekė žurnalistės karjeros, kartu studijuodama tarptautinių ir Europos reikalų magistrantūroje“.

Evos Kaili politinė karjera tikrai įspūdinga. Štai Viljama Sudikienė, remdamasi AFP informacija, rašo: „Dauguma graikų pirmą kartą sužinojo apie E. Kaili, kai ji 2004–2007 m. dirbo naujienų pranešėja viename didžiausių privačių televizijos kanalų „Mega“. Tačiau potraukio politikai ji neprarado ir 2007 m. tapo jauniausia PASOK įstatymų leidėja Graikijos parlamente, išrinkta 29 metų. Siekdama didesnių tikslų 2014 m. ji tapo Europos Parlamento (EP) nare, priklausė socialistų ir demokratų frakcijai. 2019 m. buvo perrinkta. 2018 metais E. Kaili buvo įtraukta į žurnalo „Politico Europe“ „Moterų, kurios formuoja Briuselį“ sąrašą. Šias moteris žurnalas apibūdino kaip „turinčias galių skatinti diskusijas ir įtakoti politiką“.

2022 m. sausį ji buvo išrinkta viena iš 14-os Europos Parlamento vicepirmininkių. Tiksliau tariant, tapo viena iš svarbiausių Europos Sąjungos vadovių. Tačiau neprabėgo nė vieneri metai, ir ji tapo įtariamoji tarptautinės korupcijos byloje. 44 metų E. Kaili yra aukščiausio rango pareigūnė, sekmadienį suimta dėl kaltinimų kyšių ėmimu iš pasaulio čempionato šeimininko Kataro. Jos namuose tyrėjai aptiko „maišus su grynaisiais“. Socialistės europarlamentarės ir jos, kaip vicepirmininkės, įgaliojimai buvo sustabdyti gruodžio 10-ąją, kitą dieną, kai buvo suimta. Ji yra viena iš keturių įtariamųjų, apkaltintų dalyvavimu nusikalstamoje organizacijoje, pinigų plovimu ir korupcija.

Beje, jos partneris Francesco Giorgi, Italijos parlamento socialistų ir demokratų frakcijos padėjėjas, taip pat suimtas dėl kaltinimų kyšininkavimu. Pora augina dvejų metų dukrą.

**Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Kas dar svarbu? Žinotina, kad 2018 m. ji sukritikavo tuometinės kairiosios Graikijos vyriausybės ir kaimynės buvusios Jugoslavijos Makedonijos Respublikos susitarimą, užbaigusį 27 metus trukusį ginčą dėl pavadinimo. Šalis pakeitė pavadinimą į Šiaurės Makedoniją, kad jis nesutaptų su besiribojančia Graikijos Makedonijos provincija. E. Kaili sakė, kad jai „gėda dėl tokio susitarimo”.

Įsidėmėtina ir tai, kad prieš pat prasidedant pasaulio čempionatui E. Kaili lankėsi Katare. „Šiandien pasaulio futbolo čempionatas Katare iš tikrųjų įrodo, kad sporto diplomatija gali pasiekti istorinę šalies transformaciją per reformas, kurios įkvepia arabų pasaulį“, – sakė ji ES asamblėjoje lapkričio 22 dieną.

Lapkritį parlamente ji viešai pareiškė, kad Kataras yra „lyderis darbo teisių srityje“, nepaisant visuotinio pasipiktinimo tuo, kaip ši Persijos įlankos šalis išnaudojo darbininkus, stačiusius stadionus tarptautiniam futbolo turnyrui.

Tarptautinė žiniasklaida savo skaitytojams dar primena, kad E. Kaili „suėmimo metu priklausė parlamentinei delegacijai ES santykiams su Arabų pusiasaliu plėtoti“.

Skandalas, kurį sukėlė E.Kaili suėmimas, – ne vienintelis kartas, kai europarlamentarams reiškiami įtarimai dėl vienos ar kitos šalies rėmimo. Graikės E.Kaili byla – ne išimtis.

Armianskaja mafija

Tačiau Vakarų žiniasklaida kažkodėl nutyli dar vieną, mano supratimu, svarbų faktą iš E.Kaili biografijos. Šį faktą viešumon kelia Azerbaidžano spauda. Ne visi žinome, kad E.Kaili – viena iš tų keliolikos europarlamentarų, kurie pasirašė pareiškimą, kaltinantį Azerbaidžaną. Tik pamanyk, 33 europarlamentarai piktinosi Azerbaidžanu, kodėl šis jėga susigrąžina pagal visas tarptautines normas jam priklausantį Karabachą. Tokie priekaištai Azerbaidžanui – iš piršto laužti, nepagrįsti, demagogiški, jei norite – idiotiški. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, jog armėnų separatistai šį regioną iš azerbaidžaniečių 1992 – 1994 metais atėmė neteisėtai. Pripažįstama ir aplinkybė, jog beveik tris dešimtmečius trukusios taikos derybos buvo bevaisės (nepavyko iš Karabacho išprašyti armėnų kariuomenės). Tad ar nuostabu, kad Azerbaidžanas, netekęs kantrybės, 2020-ųjų rudenį jėga susigrąžino beveik visą Karabachą. Kaltinti oficialųjį Baku dėl to, kad jis jėga išstumia pasitraukti nenorinčias karines armėnų separatistų grupuotes, tai tas pats, tarsi kaltinti Ukrainą, kodėl ši naudoja jėgą prieš į jos teritoriją įsiveržusius Rusijos karius. Paralelės tarp Karabachą nuo armėnų ginkluotų dalinių vaduojančio Azerbaidžano ir iš savo žemių Rusijos kariauną vejančios Ukrainos – akivaizdžios. Tik aklas arba tendencingas politikas šito nemato.

**Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Slaptai.lt foto**

Be kita ko, E.Kaili priklausė „Draugystės su Armėnija grupei“. O kuomet minima ši grupė, dažnai prisimenamos ir kitos stambios armėnų diasporos Vakaruose organizacijos. Kas joms vadovauja? Azerbaidžano žvalgybos žino tą asmenį. Jo titulas – „armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvis, užsiimantis deimantų verslu“. Asiverskite bet kurį Azerbaidžano leidinį, ir ten išvysite armėnų mafijos Belgijoje krikštatėvio portretą.

Taigi E.Kaili istorija – verta dėmesio ne vien dėl Kataro ar Šiaurės Makedonijos. Šnekant apie E.Kaili derėtų atidžiai ištirti ir armėniškąjį pėdsaką – kiek ten nuoširdumo ir sąžiningumo?

O Europa nuo šiol turėtų elgtis žymiai žymiai kukliau. Briuseliui pravartu liautis korupcija be perstojo kaltinti kitas šalis. Pirmiausia apsikuopkime savo darže. Kritikos iš Briuselio dažnai sulaukdavęs Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas šiandien pagrįstai šaiposi iš „sąžiningiausio, principingiausio, padoriausio, gražiausio, mieliausio, šviesiausio, labiausiai teisę ir teisingumą visame pasaulyje gerbiančio Europos Parlamento“.

2022.12.13; 07:42

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Iranas – didysis Armėnijos draugas ( 2 )

**Irano prezidentas Ebrahimas Raisis. EPA – ELTA foto**

Šiandien skelbiame antrąją pasakojimų apie Iraną dalį. Kodėl ėmėmės šios temos? Iranas tampa vis labiau atgrasus, nes padeda Ukrainą užpuolusiai Rusijai. Kokia informacija portalui slaptai.lt pasirodė itin svarbi šiandien?

Kaip Iranas talkina Rusijai?

Didžiosios Britanijos žvalgybos analitikai tvirtina, kad Iranas į Rusiją tiesiogiai ir per tarpininkus tebesiunčia bepiločių orlaivių „Shahed“ bei šiems dronams specialiai pritaikytų balistinių raketų. Elektrą, šilumą, vandenį tiekiančius Ukrainos objektus rusai šiandien atakuoja būtent iranietiškais dronais. Todėl milijonai ukrainiečių priversti kęsti šaltį, gyventi be elektros, neturi vandens.

Britų žvalgyba teigia, kad Kremlius maldaute maldauja Irano, kad šis siųsti jai į pagalbą kuo daugiau bepiločių orlaivių su balistinėmis raketomis. Britų kariniai ekspertai įtaria, kad Iranas, nepaisant kai kurių pertraukų, didina karinę pagalbą Vladimiro Putino armijai. Jau galima drąsiai sakyti, kad Teherano valdžia tapo vienu iš svarbiausių ginkluotės tiekėjų Rusijai. Rusijos karinei vadovybei iranietiški dronai ir balistinės raketos reikalingi todėl, kad rusų generolai jau beveik išnaudojo nuosavas trumpojo nuotolio balistines raketas SS-26 „Iskander“, nešančias 500 kg sveriantį sprogmenį net 500 km atstumu. Tai reiškia, kad jei ne Irano ištiesta pagalbos ranka, Rusijos agresoriams dabar būtų žymiai sudėtingiau smogti Ukrainos elektrinėms, šiluminiams tinklams, vandentiekiams.

Kaip teigia leidinys „The Washington Post“, pastarosiomis dienomis Iranas sutiko perduoti Rusijai papildomus šešis tūkstančius dronų „Shahed“. Remiantis aukšto rango Pentagono atstovu, Rusijai bus perduotos ir Irano kariniuose sandėliuose saugotos balistinės raketos. Taip pat į viešumą praslydo informacija, esą oficialusis Iranas pažadėjo Maskvai, kad padės jai Tatarstane pastatyti bepiločius orlaivius gaminančią gamyklą (tokios gamyklos Rusija neturi, nes iki agresijos prieš Ukrainą ne itin vertino šios rūšies ginklus).

JAV Karo tyrimų institutas (ISW) informavo, kad Rusija dronais „Shahed-136“ ir „Shahed-131“ Ukrainos nepuldinėjo nuo šių metų spalio 23 dienos iki šių metų gruodžio pradžios. Tikriausiai ji jau buvo išnaudojusi visą Irano pagalbą. Tačiau gruodžio pirmosiomis dienomis atakos iranietiškais dronais vėl atnaujintos. Tad ISW daro išvadą, jog į Rusiją atgabenta naujų iranietiškų dronų, apginkluotų balistinėmis raketomis, partija.

ISW taip pat įsitikinęs, jog Iranas bepiločius orlaivius Rusijai siunčia ne už dyką. Maskva greičiausiai Iranui atsidėkoja dovanodama branduolines technologijas, kurios reikalingos kuriant atominę bombą.

Kodėl Iranas talkina Armėnijai?

Dar verta prisiminti, jog Iranas kelią grėsmę taikai ne vien bičiuliaudamasis su Rusija. Iranas slapta bičiuliaujasi su Armėnija ir tuo pačiu grasina Azerbaidžanui. Jūs klausiate, kas bendro tarp musulmoniškojo Irano ir krikščioniškosios Armėnijos? 1988 – 1994-aisiais armėnų separatistai buvo atėmę iš azerbaidžaniečių Karabachą. Azerbaidžaniečiams šį regioną beveik visą pavyko susigrąžinti per 44 dienas trukusią karinę operaciją 2020-ųjų pabaigoje. O Iranas didžiulius plotus iš azerbaidžaniečių atėmė kur kas anksčiau. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis (sudaryta rusų – persų karo metu). Didelė dalis Azerbaidžano anuomet buvo prijungta prie Irano. Šiandien Irane gyvena apie 30 – 40 milijonų azerbaidžaniečių (pačiame Azerbaidžane – apie 10 milijonų).

**Iranas Persijos įlankoje pradėjo kasmetines pratybas. EPA-ELTA nuotr.**

Taigi oficialusis Iranas paniškai bijo, kad oficialusis Baku, su Turkijos pagalba 2020-ųjų pabaigoje karine jėga susigrąžinęs Karabachą, nesumanytų dar susigrąžinti ir Pietų Azerbaidžano. Štai kodėl Teheranas bičiuliaujasi su Armėnija, kurstydamas ją prieš Azerbaidžaną (apie tai, kaip Iranas kadaise okupavo Azerbaidžano žemes, rašoma istoriko Algimanto Liekio knygoje „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016 metai, Mokslotyros institutas) bei publicisto Leono Juršos knygoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017 metai, Mokslotyros institutas).

Pastaruoju metu Iranas prie sienos su Azerbaidžanu rengia agresyvias karines pratybas, mokydamas savo karius veržtis į Azerbaidžaną, Armėnijai dovanoja 600 galingų raketų, kurios neva galinčios sunaikinti net amerikietiškus tankus „Abrams“. Pačiais įvairiausiais keliais į Armėniją permesdavo armėnų separatistams reikalingų ginklų, amunicijos. Pavyzdžiui, istorikas Patrikas Volšas mano, kad Armėnija šiandien tampa šalimi, per kurios žemes iranietiški ginklai keliauja į Rusiją.

Vienas iš paskutiniųjų Irano provokacijų – į Azerbaidžano dar iki galo nekontroliuojamą Karabacho sostinę Hankendį buvo permesta 14 iraniečių. Tai nutiko šių metų lapkričio 24-ąją. Iraniečius įleido vadinamieji „rusų taikdariai“ (jie ten laikinai dislokuoti pagal trišalį Azerbaidžano, Armėnijos ir Rusijos susitarimą, pasirašytą 2020-ųjų lapkričio 10 dieną). Oficialusis Baku mano, jog permesti iraniečiai – diversantai iš teroristinių organizacijų, kurių tikslas – rengti provokacijas prieš Azerbaidžaną.

Parengta remiantis ELTA, news.obozrevatel.com, „The Washington Post“, NBC News, Kavkaz.info, slaptai.lt informacija

(Bus daugiau)

2022.12.12; 08:00

Skaitomiausios Trumposios naujienos

Azerbaidžanas grąžina gyventojus į atkovotas teritorijas

Baku, liepos 19 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pradėjo grąžinti savo gyventojus į žemes, atkovotas iš armėnų separatistų. Šį procesą Baku vadina „Didžiuoju sugrįžimu“ po 2020 metų karo dėl Karabacho regiono.

Naftos turtinga šalis pažadėjo iš naujo apgyvendinti žemes, atkovotas per šešias savaites trukusį karą su senu savo priešu – Armėnija. Jo metu prieš dvejus metus žuvo daugiau kaip 6 500 žmonių.

Prezidentas Ilhamas Alijevas daug metų žadėjo susigrąžinti dešimtajame dešimtmetyje prarastas žemes, todėl pirmieji grįžimai tapo simboliniu momentu Azerbaidžanui.

Pranešama, kad beveik 60 žmonių grįžo į kaimą, kurį paliko 1993 metais, kai etninių armėnų separatistai atsiskyrė nuo Baku ir sukėlė konfliktą, nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.

Tuo metu šimtams tūkstančių azerbaidžaniečių teko bėgti.

**Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.**

„Penkiasdešimt aštuoni žmonės grįžo į Zangilano rajoną“, kurį Baku atsiėmė 2020 metų spalį, žurnalistams sakė specialusis prezidento atstovas regione Vahidas Hadžijevas.

Daugiau kaip 30 tūkst. etninių azerbaidžaniečių 1993 metais pabėgo iš Zangilano, esančio netoli Irano sienos.

Per ateinančias penkias dienas į naujai atstatytą Zangilano Agalio kaimą „dabar grįš iš viso 41 šeima“ sakė V. Hadžijevas.

Baku pažadėjo skirti milijardus naftos dolerių Kalnų Karabacho ir netoliese esančių atkovotų teritorijų atstatymui.

Praėjusių metų biudžete buvo skirta 1,3 mlrd. dolerių infrastruktūros projektams, tokiems kaip nauji keliai, tiltai ir oro uostai regione.

Tačiau didelio masto pabėgėlių sugrįžimas išlieka tolima perspektyva, atsižvelgiant į nuniokojimo mastą ir minų pavojų.

Živilė Aleškaitienė (AFP)

2022.07.20; 08:31

2022.07.20; 08:30

Skaitomiausios Videonaujienos

Armėnų kilmės intelektualas – apie dašnakus ( 2 )

Jūsų dėmesiui – Bodrooo News kanale parodytas 53 minučių trukmės videointerviu su armėnų intelektualu Oniku Kardašu. Alberto Isakovo kalbinamas Onikas Kardašas pasakoja apie dašnakų nusikaltimus Karabache, svarsto, iš kur kyla jų neapykanta musulmonams, kodėl armėnų separatistai, kariaudami su Azerbaidžanu dėl Karabacho, rėmėsi Rusijos pagalba…

Slaptai.lt manymu, interviu – labai įdomus ir vertingas. Mat apie armėnų nacionalistinių, separatistinių, teroristinių grupuočių nusikaltimus pasakoja ne azerbaidžanietis, ne turkas, o armėnas.

Tai – 2-oji interviu dalis. Interviu – rusų kalba

2022.03.02; 05:45

Trumposios naujienos

Po Armėnijos provokacijos žuvo azerbaidžaniečių kareivis

Baku, sausio 11 d. (AFP-ELTA). Azerbaidžanas antradienį pranešė, kad vienas jo karių buvo Armėnijos pajėgų nužudytas per naujausią susirėmimą nestabiliame pasienio regione, kilusį po 2020 metų.

Kaukazo šalys 2020 metų pabaigoje susirėmė dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono kontrolės, vos per kelias savaites žuvo daugiau nei 6 tūkst. žmonių.

Azerbaidžano gynybos ministerija nurodė, kad karys žuvo dėl Armėnijos karių „provokacijos“ ir kad „visa atsakomybė už įtampą tenka Armėnijos karinei ir politinei vadovybei“. Ministerija pareiškė, kad jos pajėgos „numalšino“ priešą po incidento pasienyje esančioje Kalbadžaro srityje. Rajonas yra vienas iš kelių, Armėnijos perduotų Azerbaidžanui pagal paskutinįjį paliaubų susitarimą.

Apie šią žūtį pranešta po Armėnijos remiamų separatistų Kalnų Karabache anksčiau šią savaitę pasigirdusių pareiškimų, kad Azerbaidžano pajėgos atidengė ugnį viename regiono kaime ir apgadino prie mokyklos stovėjusį automobilį. Kalnų Karabacho gynybos pareigūnai sakė, kad ginčijamame kalnuotame regione dislokuoti Rusijos taikdariai buvo įspėti apie apšaudymą, bet Azerbaidžano gynybos ministerija neigia, kad tokio apšaudymo būta.

Kalnų Karabacho armėnai atsiskyrė nuo Azerbaidžano, kai 1991 m. žlugo Sovietų Sąjunga, o kilęs karas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių. Konfliktas iš esmės buvo įšaldytas iki 2020 m. karo.

Viljama Sudikienė (AFP)

2022.01.12; 00:30

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Ką byloja amerikiečių diplomato prisipažinimai?

**Amerikiečių diplomatas Ričardas Hoglandas**

Visi puikiai žinome: 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas per 44 dienas sugebėjo susigrąžinti didžiąją dalį 1988- 1994-aisiais prarastų teritorijų. Po šio sėkmingai unikalaus karinio žygio Azerbaidžanas atkūrė savo teritorinį vientisumą. Apie šią puikiai parengtą karinę operaciją artimiausiu metu savo skaitytojams papasakosime plačiau.

O dabar – apie tai, kad viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau pranešimų, demaskuojančių ESBO Minsko derybų grupės neveiklumą. Remiantis į dienos šviesą prasiveržiančiomis derybų smulkmenomis nekyla abejonių, jog Baku pasielgė ne tik teisingai, bet ir išmintingai, nebelaukęs Vakarų pagalbos atkuriant šalies teritorinį vientisumą. Jei azerbaidžaniečiai būtų trypčioję vietoje lūkuriuodami Minsko grupės paramos, armėnų separatistai iki šiol nebūtų iškrapštyti iš Kalnų Karabacho ir gretimų septynių rajonų.

Štai azerbaidžanietiškas portalas minval.az pasakoja apie kai kuriuos JAV diplomato Ričardo Hoglando, dalyvavusio ESBO Minsko grupės darbe, prisipažinimus. Šis amerikiečių diplomatas atsargiai prasitarė, jog darbas ESBO Minsko grupėje tarp rimtų diplomatų niekad nebuvo laikomas prestižiniu. Į šią grupę komandiruodavo dažniausiai tuos diplomatus, kuriems neatsirasdavę tuomet rimtesnių laisvų pareigų, arba diplomatus, kuriems būdavo belikęs trupučiukas iki pensijos. Šitaip tvirtindamas amerikiečių diplomatas norėjo pasakyti, jog Azerbaidžano – Armėnijos konfliktu diplomatai iš Minsko grupės per daug niekad nesirūpindavo, per daug niekad nepergyvendavo. Nepaisant abejingumo Kalnų Karabacho likimui diplomatai apsistodavo pačiuose prabangiausių penkių žvaigždučių viešbučių vyriausybiniuose apartamentuose, kur veikdavo nemokamas alkoholinių gėrimų baras ir dirbdavo privati virtuvė, gaminusi pačius įmantriausius patiekalus. Žodžiu, nepaisant apvergtinų derybų rezultatų diplomatai gyvendavo tarsi karaliai.

Amerikiečių diplomatas taip pat yra užsiminęs, kokį klastingą planą dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo buvo sugalvojęs Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. Visų detalių smulkiai nepasakosime. Tiesiog pabrėžiame, jog tas planas, pramintas „Lavrovo planu“, buvo – žymiai naudingesnis Jerevanui ir visiškai nepriimtinas Baku. Tačiau įdomiausia net ne tai, kuriai pusei jis buvo priimtinesnis. Šiandien aiškėja, kad S.Lavrovas stūmė sureguliavimo planą, kurio nė nesiruošė laikytis. Net jei armėnai ir azerbaidžaniečiai būtų sutikę su ten surašytomis formuluotėmis, Kremlius paskutinę minutę pats būtų atsisakęs savo paties plano ir tokiu būdu sužlugdęs derybas. Štai kokia politinė intriga – apsimeta, jog rimtai ieškoma išeičių, o iš tikrųjų – derybos vilkinamos iki begalybės.

**Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.**

Kita įdomi detalė. 2011-aisiais metais buvo rengiami pasirašymui vadinamieji Kazanės dokumentai. Tikrųjų dokumento versijų žiniasklaidai taip ir nepavykę gauti. Galima tik spėlioti, kodėl Azerbaidžanas jį kategoriškai atmetęs. Matyt, juo remiantis būtų įteisinta armėniškoji Kalnų Karabacho okupacija.

Kas taip leidžia manyti? Rusijos saugumo tarybos vienas iš vadovų Rašidas Nurgalijevas, duodamas interviu leidiniui „Rosijskaja gazeta“, prasitarė, jog nei 2016-aisiais parengtas konflikto sureguliavimo planas, nei jo pakoregavimai 2019-aisiais nenumatė, jog bus atsižvelgta į Azerbaidžano teritorinį vientsumą, jog į Kalnų Karabachą galės sugrįžti iš ten išvyti visi azerbaidžaniečių pabėgėliai. Žodžiu, Azerbaidžano lūkesčiai demonstratyviai ignoruoti. Tuo tarpu iš Azerbaidžano reikalauta, kad jis įstotų į visas Rusijos kontroliuojamas karines – ekonomines organizacijas. Pavyzdžiui, į Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją KSSO.

Tačiau Maskvai apgauti Baku nepavyko. Įsidėmėtina: net tuometinis Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas buvo atvažiavęs svečiuosna. Duodamas interviu leidiniui „Vest v subotu“ jis piršo mintį: nereikia nieko keisti, tereikia laukti, tegul prabėga keletas dešimtmečių, užauga naujos kartos, ir tada bus nuspręsta, kokio statuso vertas Kalnų Karabachas. Svarbiausia, kad būtų tylu – ramu, kad niekas nešaudytų.

**Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt**

Ši detalė labai svarbi – ji paneigia apžvalgininkų, kurie įrodinėja, esą Maskva ketino pagelbėti Baku, pranešimus.

Beje, kai 2016-ųjų kovo 31-ąją – lanandžio 1-ąją Armėnijos ginkluotosios pajėgos ėmė masiškai šaudyti į Azerbaidžano kariškius ir sulaukė galingo atkirčio, nei Vakarai, nei Armėnija nesusimąstė – o juk Azerbaidžas jau pajėgus susigrąžinti iš jo atimtas žemes jėga.

Taigi dar 2016-ųjų balandį, lygiai prieš penkerius metus, Azerbaidžanas pademonstravo, jog siekia atkurti savo teritorinį vientisumą ne tik taikiai, derybų keliu, bet ir karinių priemonių pagalba. Deja, Vakarai ir Jerevanas neišmoko 2016-ųjų kovo 31-osios – balandžio 1-osios pamokų.

2021.03.31; 20:42

Trumposios naujienos

Popiežius nerimauja dėl smurto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano

**Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.**

Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.

„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.

Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.

Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.

Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.

Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2020.07.19; 18:00

Trumposios naujienos

Azerbaidžanas piktinasi separatistų vadeivos vizitu į Maskvą

Saulius Kizelavičius

Oficialusis Baku pareiškė oficialų protestą Rusijai. konkretus adresatas – Rusijos URM.

Azerbaidžaniečiai pasipiktino Rusijos valdžia, kam ši priėmė Kalnų Karabacho armėnų separatistų lyderį Bako Saakianą. Bako Saakiano pavardę verta įsidėmėti. Jis vienas iš tų, kurie vadovauja armėnų separatistams, laikantiems savo rankose iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą. Todėl nenuostabu, kad Azerbaidžanas ne tik šį asmenį nepalankiai traktuoja, bet ir kritikuoja tuos, kurie jį įsileidžia svečiuosna.

Azerbaidžano URM nusiųstoje notoje rašoma, kad toks Kremliaus elgesys nedera su pareiškimais, esą Rusija nori draugiškai sugyventi su azerbaidžaniečiais ir nuoširdžiai linkusi padėt kuo greičiau sureguliuoti teritorinį Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho.

Beje, svarbu išsiaiškinti, kodėl B. Saakianas netikėtai ir skubiai nuvyko į Maskvą. Karinės armėnų grupuotės „Sasna Crer“ atstovas Žirairas Sefilianas mano, kad šiandien padėtis Kalnų Karabache įtemta, bet kada gali sprogti, beveik nekontroliuojama, todėl B. Saakianas ne velui nuskubėjo į Rusijos sostinę. Jam reikia pasitarti su kuratoriais. Mat Jerevane esama nepatenkintų dabartinės Kalnų Karabacho valdžios veikla. Gali būti, kad laikinai Armėnijos premjero pareigas einantis Nikola Pašinianas ir jo komanda ketina B.Saakianą pakeisti kitu asmeniu. Todėl B. Saakianas sunerimęs paspruko į Rusiją teirautis, ką jam toliau daryti, kaip elgtis, kokios taktikos laikytis.

Tik neaišku, kur link pakryps oficialiojo Jerevano pozicija dėl Kalnų Karabacho pakeitus vadeivas. Užtat B. Saakiano vizitas į Maskvą dar sykį patvirtina jau senokai žinomą tiesą, jog Kremlius globoja ne tik Gruziją bei Moldovą teriojančias separatistines organizacijas, bet ir tuos, kurie Kalnų Karabachą atplėšė nuo Azerbaidžano. Kalnų Karabachas – tai visų pirma Rusijos projektas, kurio vienas iš tikslų yra daryti kuo didesnę įtaką Pietų Kaukazo regionui.

2018.11.25; 06:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Kaip vokiečių žiniasklaida iš armėnų separatistų gynėjo padarė kankinį

**Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.**

Leonas Jurša

Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.

Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…

Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.

„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.

**Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.**

Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.

Gelbėkite: kataliką muša!

Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.

Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)

Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle” rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“

**Vokietijos politikas Albertas Vaileris**

Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)

Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?

Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“

Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.

Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“

Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.

Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…

Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru

2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.

Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?

Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.

Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“

Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.

2018.08.28; 13:40

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Antanas Rašimas. Ar Vokietijos politikas atsiprašys Azerbaidžano?

**Azerbaidžanas – svetinga musulmoniška šalis tiems, kurie gerbia jos papročius ir tradicijas. Slaptai.lt nuotraukoje: azerbaidžaniečių muzikantai, pasitinkantys svečius.**

DPA-ELTA praneša, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel šią savaitę viešės Gruzijoje, Armėnijoje ir Azerbaidžane.

Kanclerės kelionė ketvirtadienį prasidės nuo Gruzijos. Galutinė A. Merkel kelionės stotelė – Azerbaidžano sostinė Baku, kurioje ji lankysis šeštadienį. Derybose Azerbaidžane daugiausiai dėmesio turėtų būti skiriama dujų tiekimui į Vokietiją bei likusiai Europos Sąjungai.

Taigi vizitas į Azerbaidžaną – pats svarbiausias. Azerbaidžanas turtingas ir dujomis, ir nafta, o dujos Vokietijai, kaip ir kitoms Europos Sąjungos šalims, labai – reikalingos. Šiuo metu Vokietija daug šių gamtinių išteklių eksportuoja iš Rusijos. Vadinasi, azerbaidžanietiškos dujos, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ilgainiui sudarytų rimtą konkurenciją Gazpromui. Jei Berlyno ir Baku derybos taptų sėkmingomis, Rusija ilgainiui prarastų monopolininkės pozicijas. O tai reiškia, kad oficialusis Kremlius, tikėtina, darys spaudimą, jog vokiečiai itin nesusidomėtų azerbaidžanietiškomis alternatyvomis (ne veltui Kremlius taip intensyviai stumia Nord Stream 2 projektą Baltijos jūros dugnu į Vokietiją prieštaraujant ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Rytų Europai bei JAV).

**Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.**

Be to, nereikia pamiršti, kad Azerbaidžanas – vienas iš tvirčiausiai ant savo kojų stovintis politinis žaidėjas Pietų Kaukazo regione. Lyginant su Armėnija ir Gruzija, jis – pats savarankiškiausias bei stipriausias ekonominiu ir kariniu požiūriu.

Todėl Vokietijos kanclerei A.Merkel, viešinčiai Baku, nepavyks į Azerbaidžaną žiūrėti tarsi į jaunesnįjį brolį.

Apie tai byloja ir Bild leidinio pranešimas, kad Azerbaidžanas nenori įsileisti A.Merkel kelonėje po Pietų Kaukazą turėjusį lydėti Krikščionių – demokratų sąjungos deputatą Albertą Vailerį. Albertas Vaileris – Vokietijos parlamentinės grupės ryšiams su Pietų Kaukazu pirmininko pavaduotas.

Buvo numatyta, kad būtent jis rugpjūčio 24-ąją lydės A. Merkel į Pietų Kaukazą, t.y. ir į Azerbaidžaną.

Tačiau Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovas Chikmetas Gadžijevas pareiškė, kad Albertas Vaileris įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Į juoduosius Azerbaidžano sąrašus A. Vaileris pateko todėl, kad kadaise lankėsi armėnų separatistų okupuotose Azerbaidžano žemėse nepaprašęs Baku leidimo. Oficialusis Baku laikosi griežtos politikos: kas atvyksta į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą negavęs Azerbaidžano leidimo, tas, jo manymu, ignoruoja Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus, todėl Azerbaidžanas nelinkęs jų įsileisti.

Tokios politikos Azerbaidžanas laikosi jau seniai, nuosekliai. Visi, kurie bent kartą lankėsi armėnų separatistų kontroliuojamame Kalnų Karabache savo vizitų nesuderinę su Baku, automatiškai patenka į nepagaidaujamų asmenų Azerbaidžane sąrašą.

Tiesa, oficialusis Baku yra padaręs išimčių. Tiems, kurie atsiprašo Azerbaidžano, dažniausia suteikiama malonė – jie išbraukiami iš juodųjų sąrašų ir gali atvykti į Azerbaidžaną.

Kaip nutiks šiuo konkrečiu atveju, netrukus sužinosime. Išmintingiausia būtų, jei ponas A. Vaileris oficialiai ir viešai atsiprašytų Azerbaidžano dėl kadaise pademonstruoto atsainaus požiūrio į Kalnų Karabacho problemą. A. Vailerio atsiprašymas taptų puikia pamoka kai kuriems kitiems ES politikams, kurie linkę ignoruoti Azerbaidžano poziciją dėl Kalnų Karabacho (NATO ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą; Kalnų Karabachas laikomas neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl neigiamas Baku požiūris į teritorinio vientisumo taisykles nusispjaunančius veikėjus suprantamas žvelgiant ne tik Baku, bet ir Vakarų akimis).

2018.08.22; 10:00

Gordijo mazgas Skaitomiausios

Antanas Rašimas. Kaip armėnų separatistai išniekino azerbaidžanietiškas kapines

**Taip išniekintos azerbaidžanietiškos kapinės. Facebook.com nuotr.**

Kiekviena civilizuota visuomenė supranta, jog kapai – šventa vieta. Jie – neliečiami. Visas kapines, net jeigu ten palaidoti tavo priešai, – privalu gerbti. Atėjus į amžinojo poilsio vietą nevalia keiktis, šiukšlinti, negalima mindžioti žolės, neleistina ropštis ant paminklinio akmens, trinti akmens luituose iškaltus užrašus. Jei nutarta mirusiųjų palaikus perkelti į kitą vietą, – tai šią ceremoniją privalu atlikti laikantis visų pagarbos principų.

Tačiau socialiniuose tinkluose karts nuo karto paskelbiama nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota, kaip besišypsantis vyriškis sėdi užsiropštęs ant paminklinio akmens.

Iš pradžių į tokias foto nekreipiau dėmesio. Susidomėjau vėliau, perskaitęs paaiškinimą. Pasirodo, tas nuotraukoje užfiksuotas paminklinis akmuo – Azerbaidžanui priklausančiame, tačiau šiuo metu Armėnijos karinių pajėgų okupuotame Kalnų Karabache. Paminklinis akmuo mena azerbaidžaniečio kapą. Bet ką tada veikia, pagrįstai paklausite, ant paminklinio akmens demonstratyviai atsisėdęs vyriškis (nuotrauka pirmą kartą socialiniuose tinkluose paskelbta 2016-aisiais metais)? Pasirodo, ant azerbaidžaniečio amžinojo poilsio vietą ženklinančio akmens užlipęs kažkoks Sergejus Davojanas. Parašas po nuotrauka skelbia: „čia azero palaikai“.

Socialiniuose tinkluose suradus minėtą pavardę intriga tampa akivaizdi: taip linksminasi armėnų separatistai, džiūgaudami, matyt, kad Kalnų Karabachas vis dar priklauso jiems (nors priimdami keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas Vakarai aiškiai liepė Jerevanui nešdintis iš užgrobtų žemių).

Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis, linksmintis, šėlioti. Tačiau tai daryti privalu solidžiai, mandagiai, nepažeidžiant kito žmogaus orumo. Juolab – kitos tautos orumo. Ar taip reikšti džiaugsmą, kaip pasielgė S.Davojanas, – solidu, civilizuota, galų gale – krikščioniška? Mano supratimu, sėstis ant paminklinio akmens gali tik liguistos fantazijos vandalas. Juolab barbariška tokio pobūdžio nuotraukas skelbti socialiniuose tinkluose. Taip pat keista, kad bedžiūgaujančio S.Davojano nepasmerkė Armėnijos inteligenija. O gal aš pražiopsojau, nepastebėjau?

Socialiniuose tinkluose jau esama pranešimų, bylojančių, kad armėnų separatistai išvežė iš Agdamo (armėnų okupuotas azerbaidžaniečių miestas) kapinių nacionalinio Azerbaidžano didvyrio Alachverdi Bagirovo paminklinį akmenį ir jį sunaikino. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir nuotrauka, demonstruojanti armėnų separatistų nepagarbą azerbaidžaniečių kapams prie Agdamo. Nejaugi galima šiuos faktus nutylėti, praleisti negirdomis?

**Kas tai – vandalizmas, barbariškumas, liguistos fantazijos?**

Žurnalisto Gintaro Visocko publikacijoje „Tikri vyrai taip nesielgia“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikri-vyrai-taip-nesielgia/) rašoma, kaip Amerikoje teisiamas Armenas Simonianas begėdiškai melavo JAV migracijos tarnyboms, esą jis yra iš maišytos armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, esą jį persekiojo kaip neva netikrą azerbaidžanietį, esą jo tėvus nužudė. Be abejo, manipuliuoti tėvų gyvybėmis (pasirodo, abu tėvai yra armėnai, jie gyvi ir sveiki, jų niekas neskriaudė, jie gyvena Armėnijoje), – šventvagiška. Toks elgesys netoleruotinas dar ir dėl to, kad bėda dėl neva persekiojimo tautiniu pagrindu suversta niekuo dėtiems azerbaidžaniečiams. Tad sutinku su straipsnio autoriumi: šitokį melą būtina ir demaskuoti, ir pasmerkti.

Tačiau manau, kad laipiojimas ant kapus ženklinančių paminklinių akmenų, – ne mažiau niekingas. Tokie „alpinistai“ verti griežčiausio pasmerkimo. Ir pasmekti juos pirmiausia turėtų Armėnijos šviesuomenė.

2018.08.13; 09:14

Gordijo mazgas

Gintaras Visockas. Dosje apie Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas

**Karinis paradas Azerbaidžano sostinėje Baku**

Birželio 26-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje surengtas iškilmingas kariuomenės paradas. Kodėl būtent birželio 26-ąją? Kaip ir Lietuva, taip ir ši musulmoniška valstybė šiemet švenčia daug svarbių jubiliejų. Viena iš Azerbaidžanui reikšmingų datų – diena, kada oficialiai įkurtos ginkluotosios pajėgos. Toji diena – 1918-ųjų metų birželio 26-oji.

Tad nenuostabu, kad tądien vienoje iš svarbiausių Baku aikščių kiekvienais metais rengiamas karinis paradas. Šiemet karinis paradas buvo įspūdingas kaip niekad. Jame dalyvavo 4000 karininkų ir kareivių, 240 vienetų moderniausių tankų ir šarvuočių bei 70 modernių lėktuvų, orlaivių. Taip pat įsidėmėtina, kad į Kaspijos jūrą specialiai atplaukė keliolika naujausių karinių laivų.

Beje, Azadlyg aikštėje taip pat žygiavo ir Turkijos armijos atstovai. Mat Turkija ir Azerbaidžanas – giminingos šalys. Juolab kad azerbaidžaniečiai iki šiol prisimena, kaip 1918-ųjų metų rugsėjo 15 dieną Kaukazo Islamo armija, į kurios sudėtį įėjo tiek turkų, tiek azerbaidžaniečių kariniai daliniai, išlaisvino Baku miestą nuo bolševikų ir teroristinių dašnakų gaujų.

Azerbaidžaną su kariuomenės įkūrimo diena pasveikino šalies Prezidentas Ilhamas Alijevas. Azerbaidžano prezidentas negailėjo pagyrimų ginkluotosioms pajėgoms. Azerbaidžano kariuomenė šiandien tikrai viena iš stipriausių regione. Bet svarbiausia, kad ji niekam negrasina, nieko neterorizuoja, nieko nepuldinėja – tik ginasi. Konfliktas dėl Kalnų Karabacho, kilęs 1988 – 1992-aisiais metais ir po kruvinų mūšių įšaldytas 1994-aisiais, – inspiruotas Rusijos, kuri siekė ir tebesiekia tarpusavyje kiršinti Kaukazo tautas. Tuomet Kremlius tiesiog pasinaudojo armėnų separatistų, svajojančių apie Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų, kvailumu, primityvumu, bei 1991 – 1993-aisiais Azerbaidžane tvyrojusiu politiniu chaosu, todėl ir sugebėjo, prisidengdamas armėnų teroristinėmis – separatistinėmis organizacijomis, okupuoti Azerbaidžanui pagal tarptautinę teisę priklausančią teritoriją – Kalnų Karabachą (panašų metodą Rusija naudojo atimdama teritorijas iš Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos).

Todėl Azerbaidžanas šiandien negali neskirti dėmesio savo ginkluotųjų pajėgų stiprinimui. Šalies vadovybė teisi, kai sako, jog Azerbaidžanas iki šiol įtrauktas į karinį konfliktą. Net keturios Jungtinių Tautų rezoliucijos, liepiančios armėnų – rusų pajėgoms trauktis iš Juodojo Sodo, – neįgyvendintos. Vakarai nežino, kaip gražiuoju, nenaudojant jėgos, priverst armėnų – rusų pajėgas nešdintis iš Kalnų Karabacho. Azerbaidžanas lengva ranka šiandien susigrąžintų Kalnų Karabachą. Jo pajėgos daug sykių stipresnės už tas, kurias turi Armėnija. Bet oficialusis Baku siekia susigrąžinti žemes taikiu keliu, nepraliedamas nei savo, nei svetimųjų kraujo. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog Armėniją gina bei remia Rusija. Bent kol kas. Todėl kilus kariniam konfliktui į mūšius įsiveltų greičiausiai ir Rusijos karinės pajėgos (Armėnijoje dislokuota iki dantų ginkluota rusų karinė bazė).

Beje, Azerbaidžano kariuomenė pelnytai džiaugiasi sėkmingai surengusi atsakomąsias karines operacijas 2016-ųjų balandžio ir 2018-ųjų gegužės mėnesiais.

Priminsime: 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų ginkluotosios pajėgos surengė provokaciją fronto linijoje – apšaudė tiek azerbaidžaniečių karines pozicijas, tiek azerbaidžaniečių civilių gyvenamus miestus bei gyvenvietes. Azerbaidžano armija skubiai surengė kontrpuolimą ir susigrąžino dalį Agderino, Fizulino ir Džebrailo rajonų (apie du tūkstančius hektarų). Dabar Leletepe ir Agdere plaikstosi Azerbaidžano vėliavos. Azerbaidžaniečiai nuo šiol kontroliuoja strategiškai svarbias aukštumas šiuose regionuose. Pažymėtina ir tai, kad tomis balandžio dienomis Armėnijos pusė patyrė didelių uostolių – buvo sudeginta 30-imt armėnų tankų.

O 2018-ųjų metų gegužės mėnesį Nachičevanėje dislokuoti azerbaidžaniečių daliniai surengė specialią inžinerinę – žvalgybinę operaciją, kurios metu susigrąžino apie 11 tūkst. hektarų 1990-aisiais prarastų žemių. Taigi Giunut kaimas (Šarursko rajonas) ir strateginės aukštumos Hunut, Gyzylgaja ir Mexridag grįžo teisėtiems šeimininkams.

Tiek 2016-ųjų, tiek 2018-ųjų karinės operacijos parodė, kad Azerbaidžano kariuomenė – daug stipresnė už Armėnijos ginkluotąsias pajėgas. Tai netiesiogiai patvirtina ir Armėnijos spaudoje pasirodžiusi dezinformacija, esą armėnų kariškiai nepasitraukė iš minėtų teritorijų.

Žodžiu, Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos – vienos stipriausių visame Kaukazo regione. Nenuostabu, kad stipriausios. Azerbaidžano ekonomika pastaraisiais metais šoktelėjo į viršų 3,2 karto. Šie laimėjimai pasiekti nesinaudojant jokia ekonomine pagalba iš svetur. Būtent ženklus ekonomikos augimas leido Azerbaidžanui nuo 2003-ųjų metų padidinti karines išlaidas net 15 kartų. Azerbaidžanas nūnai turi 20 karinių gamyklų, kurios tiekia 1200 pavadinimų produkcijos savo ginkluotosioms pajėgoms bei eksportui. Visiems kariškiams, sąžiningai ištarnavusiems dvidešimt metų, nemokamai skiriami butai. Azerbaidžano ginkluotosiose pajėgose tarnauja 20 tūkst. civilių asmenų (sukurtos darbo vietos civiliams, o kariškiai išlaisvinti nuo ūkio darbų). Tvirtinama, kad iki 2020-ųjų metų bus suremontuoti visi iki vieno kariniai miesteliai.

Kariniame parade Azadlyg aikštėje 2018-ųjų birželio 26-ąją buvo galima išvysti pačios naujausios, moderniausios karinės technikos. Sakykim, raketų kompleksus SPAYK ER, šarvuotus automobilius MARAL – 1 ir MARAL – 2, šarvuočius BTR-82A, stebėjimo stotį „Lorens“, bepiločius skraidančius aparatus „Orbiter 1K“, AEROSTAR, GERON, Garop, Germes, tankus T-90C, mobiliąją raketų paleidimo sistemą C-300 Favorit, priešlėktuvinės gynybos kompleksus Ildyrym ir Galhan, sraigtasparnius MI-17…

Nors oficialusis Jerevanas šaukia, jog Vakarai privalo atkreipti dėmesį (vaizdžiai tariant, – išsigąsti), kaip sparčiai ginkluojasi Azerbaidžanas, pastarųjų dviejų dešimtmečių istorija rodo, kad ši šalis jėgą naudoja tik tuomet, kai priversta gintis.

Karinį paradą Azadlyg aikštėje šiemet stebėjo Turkijos, Pakistano, Baltarusijos, Bahreino, Jungtinių Arabų Emyratų, Gruzijos, Ukrainos, Irano, Izraelio, Kazachstano, Uzbekistano, Rusijos diplomatijos ir karinių įstaigų atstovai.

2018.06.28; 10:00

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas. Pastebėti ir nepastebėti akibrokštai

Ar suskaičiavote, kaip dažnai mūsų miestų ir rajonų merai patenka į politinius skandalus vien dėl to, kad pradeda draugauti su tais, su kuriais nederėtų bičiuliautis oficialiems Lietuvos atstovams?

Plungės variantas

Įsiminėme, kaip Plungės valdžia į Rusijos stovyklas šiemet pasiuntė poilsiauti mūsų vaikučius. Plungiškių vizitas į kaimynes puldinėjančią Rusiją akivaizdžiai prieštaravo sveikam protui. Ne vien dėl to, kad net ir politiškai neutralius renginius Rusija sumaniai išnaudoja politinėms reikmėms. Kai kurie atvejai tokie akivaizdūs, kad ir be Lietuvos URM rekomendacijų visiems mums turėjo būti aišku: Lietuvai verčiau susilaikyti nuo daugelio, išskyrus gyvybiškai reikalingas, pavyzdžiui, Misija – Sibiras, išvykų į agresyvią šalį.

Kai Kremlius liausis skriaudęs silpnesniuosius, kai nustos Baltijos šalių pašonėje rengti agresyvias puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, kai baigs meluoti, esą 1945-aisiais mus išvadavo, štai tada ir vėl mūsų vaikai galės ilsėtis Rusijoje. Bet ne atvirkščiai. Neturėkime iliuzijų, esą savo teatrais, koncertais, dailės parodomis galima suminkštinti Vladimiro Putino širdį, esą demonstruojant lietuvišką geranoriškumą įmanoma pagerinti „Lietuvos – Rusijos santykius“.

***Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.***

Džiugu bent jau dėl to, kad Plungės valdžios neapsižiūrėjimas spaudoje įdėmiai analizuotas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, pastebėjo: parlamentaras vis dar norįs tikėti, jog tai – tik politinis Plungės neraštingumas. Nors duodamas interviu šių eilučių autoriui prisipažino, kad minėtas Plungės valdžios elgesys balansuoja tarp dviejų sąvokų: arba politinis neraštingumas, arba sąmoningas oficialios Lietuvos politikos nepaisymas.

Nutikimas Širvintose

Ir vis tik kai kurie mūsų miestų ir rajonų merai nelinkę mokytis iš Plungės klaidų. Ką turiu omenyje? Buvęs Širvintų meras Vincas Jasiukevičius socialiniuose tinkluose neseniai demonstravo Maskvos srities Ščiolkovo rajono delegacijos filmą apie vizitą į Širvintas. Tas filmukas buvo pavadintas „Širvintos – miestas, kuriame mes laukiami“ (apie tai rašyta baltnews.lt ir kai kuriuose kituose internetiniuose leidiniuose).

Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė drauge su visa Širvintų rajono valdžia, į kurią įeina ir konservatorių, ir darbiečių, ir Liberalų sąjūdžio atstovų, pasipiktino buvusio Širvintų mero palankumu svečiams iš Rusijos sostinės rajono.

Apie šią konfliktinę situaciją trumpai informavo Lietuvos agentūra ELTA. Remiantis ELTA pranešimu, galima tvirtinti, jog Širvintų rajono merė Ž.Pinskuvienė pademonstravo sveikintiną budrumą – ji ne tik paprašė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijos (Lino Linkevičiaus vadovaujama URM patarė susilaikyti nuo panašaus pobūdžio draugysčių). Ji net viešai pareiškė savo poziciją. ELTA rašo: „Tai, kad buvęs meras, nesuderinęs su Savivaldybe, viešai demonstruoja draugystę, oficialiai atstovauja Širvintų rajonui ir jį pristato Rusijos Federacijos Ščiolkovo delegacijai, vertiname kaip akibrokštą. Tai spjūvis į veidą ne tik Širvintų rajonui, bet visai Lietuvai ir bendroms užsienio politikos nuostatoms“, – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė“.

Mano supratimu, pagirtinas principingumas: pilietis privalo ne tik pats blogai nesielgti, bet ir kritikuoti blogai pasielgusius kolegas!

Varėnos mero akibrokštas

Tačiau keista, kad kol kas niekas neskuba kritikuoti Varėnos mero Algio Kašėtos. Juk šis taip pat pasielgė keistai, šių metų vasarą kaip oficialus Lietuvos atstovas merijoje priimdamas nei NATO, nei Europos Sąjungos nepripažintos „Arcacho respublikos“ pasiuntinius. Jei jis Dzūkijoje viešėjusius neegzistuojančios respublikos atstovus būtų priėmęs privačiai – pusė bėdos. Bet pasitikti įtartinus pasiuntinius kaip Varėnos šeimininkui – jau rimtas nusižengimas, leidžiantis įtarti esant povandenines sroves.

Dar keisčiau, kai Varėnos meras oficialiai pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Ar šie Varėnos mero užmojai nežemina mūsų valstybės? Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet Lietuvos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur jie – Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

**Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.**

Nežinantiems, kur ieškoti Arcacho, priminsime, kad tai – Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabacho regionas, kurį, Rusijos kariškių remiami, armėnų separatistai 1988 – 1994-aisiais atplėšė nuo Azerbaidžano. Azerbaidžaniečiai šią savo žemę vadina Kalnų Karabachu – Juoduoju Sodu. Tikrasis tos teritorijos vardas – Kalnų Karabachas. Taip ir Lietuva turėtų vadinti šią žemę – tik Kalnų Karabachu. Žinoma, lietuviams nebūtina giliai pažinti Pietų Kaukazo istorijos. Tačiau lietuviams būtina žinoti bent jau oficialią Lietuvos URM poziciją šiuo subtiliu klausimu.

O Lietuvos URM nuomonė kategoriška: „Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, o tai reiškia, kad Kalnų Karabachas šiuo metu traktuojamas kaip neatskiriama Azerbaidžano teritorija“.

Tad visiems Lietuvos piliečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai. Juolab kad Armėnijoje šiuo metu įkurta (ir ilgam) Rusijos karinė bazė. Tad jei šiandien bijome draugauti su agresyviąja Rusija, atsargiai draugaukime ir su šalimis, kuriose dislokuoti kariniai Rusijos daliniai.

Kam priklauso Aušros vartai?

Oponentams gali pasirodyti, jog tokio pobūdžio nesusipratimai – smulkmenos. Smulkmenų politikoje nėra. Neseniai sužinojome, kad Lenkija savo piliečių pasuose pradėjo paišyti Vilniaus architektūros perlą – Aušros vartus. Atsitiktinumas? Neapsižiūrėjimas? Privalome dėkoti lenkams už Aušros vartų populiarinimą? Man regis, tokie paišymai – akivaizdus spjūvis Lietuvai, įsitikinusiai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Lenkiški pasai skelbia visai ką kitą: „Varšuva slapta mano, kad Vilnius – lenkų ir kad Vilnių reikia lenkijai anksčiau ar vėliau susigrąžinti“.

Įtarimus, jog egzistuoja slapti planai maksimaliai padidinti politinę ir kultūrinę Lenkijos įtaką Vilniaus kraštui, netiesiogiai patvirtina ir pagarsintas buvusio Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio pokalbis su „Orlen“ vadovu. Būtent toji privati diskusija, kurioje apstu Lietuvą įžeidžiančių bei žeminančių posakių, o ne oficialūs Lenkijos URM atstovų atsiribojimai, byloja apie tikrąsias nuotaikas kaimyninėje šalyje.

Taigi visi mūsų kaimynai, net ir tolimoji Armėnija, braižo slaptus planus Lietuvoje. Tik mes, lietuviai, regis, nebeturime ambicijų, rimtų užmojų, didelių tikslų – nekuriame nei slaptų, nei viešų sumanymų, kaip gintis, nenusileisti, pereiti į kontrpuolimą…

Šis tekstas buvo paskelbtas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje Draugas.org

2017.08.21; 07:00

Aktualijos Skaitomiausios

Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir vėl apšaudė Azerbaidžano kaimus

Rugpjūčio 7-ąją armėnų kariškiai apšaudė Azerbaidžano Tovuzko rajone esantį Garalaro kaimą.

Karinio išpuolio metu sužeistas azerbaidžaniečių berniukas Raminas Sabiras Jusifovas, gimęs 2004-aisiais metais. Karinio incidento metu berniukas buvo namuose.

R.S. Jusifovas patyrė daugybę sužeidimų nuo kieme sprogusios bombos skeveldrų. Berniuko būklė apibūdinama kaip sunki, nors pavojaus gyvybei nėra.

Tai – ne pirmas kruvinas incidentas, nutikęs 2017-aisiais metais dėl Armėnijos kaltės. Pavyzdžiui, liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją azerbaidžaniečių rajone Fizuli (armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes visame Fizuli rajone).

Dėl liepos 4-osios išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.

**Medikai, išgelbėję Ramino Sabiro Jusifovo gyvybę**

Išpuolio metu taip pat sužeista 51 metų amžiaus Gulijeva Sarvinaz. Tačiau ji skubiai išgabenta į ligoninę, ir Azerbaidžano medikams jos gyvybę pavyko išgelbėti.

Liudininkai tvirtina, kad Alhanly kaimo apšaudymas buvo nuožmus ir intensyvus. Nužudytos mergaitės tėvas Elnuras Gulijevas pasakojo, kad armėnų pajėgos 2017-aisiais metais ne sykį apšaudė jų gyvenvietę. Paskutinį sykį armėnų kariškiai šaudė birželio mėnesio pabaigoje.

Kodėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos sistemingai atakuoja taikius azerbaidžaniečių kaimus, kur gyvena civiliai žmonės? Armėnijos taktika – įbauginti vietinius žmones, kad šie paliktų savo gimtuosius namus ir trauktųsi į Azerbaidžano gilumą. Išstūmę azeraidžaniečius armėnų separatistai tikriausiai tvirtintų, esą žemės, į kurias jie pretenduoja, – negyvenamos, todėl jas neva reikia atiduoti Armėnijai.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt

2017.08.09; 05:00

Aktualijos Skaitomiausios

Gintaras Visockas. Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija

Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…

Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.

Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.

**Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją**

Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?

Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.

Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.

Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.

Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).

Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.

**Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.**

Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.

Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.

Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.

Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.

Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.

Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.

O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.

Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.

2017.07.06; 10:00

Aktualijos

Iš kelionės sugrįžus. Ten, kur sproginėja armėnų separatistų paleisti sviediniai

Gintaras Visockas

Kodėl važiuoju į Terterą, kurį nuo Azerbaidžano sostinės Baku skiria maždaug 400 km kelio atkarpa?

Į šį regioną pakliūti norėjau seniai. Rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių namai nuolat apšaudomi. Norėjosi pasišnekėti su senoliais, moterimis, vaikais, kurie patiria nuolatinę įtampą: ar šiąnakt ir vėl virš galvų švilps raketos, sviediniai, kulkos?

**Nuotrauka atminčiai – Tertero rajoną saugojančių Azerbaidžano karių apsuptyje.**

Terteras – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1 – 2-osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų, sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

„International Eurasia Press Fund“ atstovo Ramilo Azizovo lydimas aplankiau ne tik Maragos, Šiharo ir Kapanly kaimus, bet ir arčiausiai armėnų separatistų pozicijų esančią Gasan Gaja gyvenvietę. Žurnalistas R.Azizovas perspėjo, kad nuo Gasan Gaja aūlo iki armėnų separatistų pozicijų nėra net kilometro. Gal tik 600 – 800 metrų. Todėl armėnų snaiperiai esą mus kuo puikiausiai mato. Tiesa, šaudyti neturėtų, nes puikiai supranta, koks kiltų politinis skandalas, jei būtų užfiksuotas pasikėsinimo į svečių iš Lietuvos gyvybes faktas.

Tačiau Gasan Gaja aūlo žmonėms armėnų separatistai tokių privilegijų netaiko. Gasan Gaja gyventojai puikiai žino, kad į juos gali būti pradėta šaudyti bet kurią akimirką. Net jeigu eis pašerti avių, vištų, nėra tikri, kad sugrįš namo sveiki ir gyvi. Net ir kieme žaidžiantys vaikai nėra tikri, kad į juos nesitaiko okupuotame Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnų kariškiai.

Taigi įspūdis – slegiantis. Kur tik pažvelgsi, visur – apgriauti namai bei sprogusių sviedinių išraustos duobės, išvartytos tvoros. Azerbaidžaniečiai linkę namus kuo greičiau atstatyti. Atstatyti namus padeda ir Azerbaidžano Vyriausybė. Bet niekas nėra tikras, kad suremontuotų namų ir vėl nesugriaus. Toji netikrumo būsena – pastovi, nuolatinė. Ji – vargina.

Jaunos dukters netekusi azerbaidžanietė tvirtino norinti ramybės ir taikos. Bet kada įsivyraus ramybė ir taika, jei azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų okupavusius armėnų separatistus remia agresyvioji Rusija, nesuinteresuota, kad Azerbaidžanas susigrąžintų prarastas žemes (taptų laisvas nuo karinių problemų), o Vakarai nenori pyktis su Kremliumi, todėl priversti nuolaidžiauti svetimas teritorijas okupavusiam Jerevanui (iš tikrųjų – Rusijos interesams) ir spausti oficialųjį Baku, kad azerbaidžaniečiai atsisakytų kardinalių priemonių prarastoms teritorijos susigrąžinti?

Vienas iš mums kelionėje pagelbėjusių Tertero administracijos vadovų papasakojo, kad jo kaimas dabar okupuotas armėnų karinių pajėgų ir jo namuose tikriausiai gyvena būtent armėnų kariškiai. Jis nežino, kada jam pavyks grįžti į gimtuosius namus. Tokia būsena jį skaudina. Skaudina dar ir dėl to, kad Vakarai nenori nieko girdėti apie maždaug milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių fizines ir moralines kančias. Vakarams kažkodėl naudingas įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Vakarams greičiausiai nepriimtina, kad Azerbaidžanas taptų įtakingu politiniu žaidėju Kaukazo regione. Todėl ir daro viską, kad jį kuo ilgiau kamuotų kraujuojanti žaizda – Kalnų Karabachas.

Šnekučiuojantis su Gasan Gaja, Kapanly, Šiharo kaimų žmonėmis teko išgirsti pasakojimą, kaip vienas azerbaidžanietis neteko abiejų rankų pirštų, sprogus bombai. Tą kraupų vaizdą mačiusi jo nėščia žmona taip susijaudino, kad netrukus pagimdė mergaitę, neturinčią … pirštų. Panašių liūdnų istorijų Tertere – šimtai, tūkstančiai.

„International Eurasia Press Fund“ atstovo R.Azizovo teigimu, visos azerbaidžanietiškos netektys fiksuojamos oficialiose Azerbaidžano ataskaitose, siunčiamose tarptautinei bendruomenei. Tertero regiono administracija kruopščiai registruoja, kiek azerbaidžaniečių buvo sužeista bei žuvo per armėniškas karines atakas. Kruopščiai registruojami ir atvejai, kai azerbaidžaniečiai nukentėdavo dėl minų (apie tris tūkstančius). Skaičiuojami net sugriauti gyvenamieji namai. Per pastaruosius kelerius metus – šimtai iki pamatų sugriautų vienaaukščių ir dviaukščių pastatų.

Tiesa, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dieomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti valdžia. Užuot smulkiai pasakojęs apie savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kodėl nesaugo savo gyvybės, kam važinėja po kaimus, kuriuos apšaudo armėnų separatistai. Juk armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis.

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Tertere nėra daug. Tertere – daug įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai stebino visų kalbintų azerbaidžaniečių nusiteikimas niekur nesitraukti.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję mūsų draugiškumu bei patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo visi kalbinti Kapanly ar Gasan Gaja kaimo žmonės.

Tik Tertero regiono azerbaidžaniečiai apgailestavo, kad JAV ir Europos Sąjunga kažkodėl noriau tiki Jerevano skelbiamais prasimanymais, nei Baku pateikiamais faktais. Kad ir dėl to, kas pirmasis pradėjo šaudyti balandžio pirmosiomis dienomis. Azerbaidžaniečiams skaudu, kad Vakarai, narpliodami Kalnų Karabacho tragediją, taiko dvigubus standartus: okupantui nuolaidesni, aukai – griežtesni. Iš kur kyla dvigubi standartai? Azerbaidžaniečiai spėja, kad dėl to kalta … religija. Esą azerbaidžaniečiai – musulmonai, armėnai – krikščionys, vadinasi, Vakarų simpatijos linksta svetimas teritorijas atiminėjantiems, Kremliaus kišenėje sėdintiems, bet krikščionybę atstovaujantiems armėnų separatistams.

Tokių dvigubų standartų neturėtų būti. Bet jie, deja, egzistuoja. Azerbaidžaniečiai teisūs: Europa atsainiai žiūri į Kalnų Karabacho priklausomybės reikalus ir linkę ignoruoti daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org, www.slaptai.lt

Vilnius – Baku – Terteras – Vilnius

2016-12-15; 09:12

SLAPTAI

Gintaras Visockas. Švedijos saugumu dabar rūpinsis kurdai?

Gintaras Visockas. Kodėl nenagrinėjama Evos Kaili armėniškoji linija?

Gintaras Visockas. Ar visuomet Lietuvos URM rūpi tiesa ir teisingumas?

Gintaras Visockas. Lietuva dėl Azerbaidžano vėl susimovė

Gintaras Visockas. Evos Kaili istorijoje verta dėmesio ir armėniškoji linija

Iranas – didysis Armėnijos draugas ( 2 )

Azerbaidžanas grąžina gyventojus į atkovotas teritorijas

Armėnų kilmės intelektualas – apie dašnakus ( 2 )

Po Armėnijos provokacijos žuvo azerbaidžaniečių kareivis

Gintaras Visockas. Ką byloja amerikiečių diplomato prisipažinimai?

Popiežius nerimauja dėl smurto tarp Armėnijos ir Azerbaidžano

Azerbaidžanas piktinasi separatistų vadeivos vizitu į Maskvą

Kaip vokiečių žiniasklaida iš armėnų separatistų gynėjo padarė kankinį

Antanas Rašimas. Ar Vokietijos politikas atsiprašys Azerbaidžano?

Antanas Rašimas. Kaip armėnų separatistai išniekino azerbaidžanietiškas kapines

Gintaras Visockas. Dosje apie Azerbaidžano ginkluotąsias pajėgas

Gintaras Visockas. Pastebėti ir nepastebėti akibrokštai

Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir vėl apšaudė Azerbaidžano kaimus

Gintaras Visockas. Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija

Iš kelionės sugrįžus. Ten, kur sproginėja armėnų separatistų paleisti sviediniai

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą