Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius. 

Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus… 

Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.

Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais

1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.

1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.

1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.

1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.

1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.

1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.

1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.

1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.

1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.

1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.

1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.

Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.

1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.

1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.

1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.

1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.

1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.

1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.

1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.

1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.

1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.

Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.

1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.

Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.

1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.

1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.

1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.

1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.

Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.

Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.

1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.

1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.

Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.

Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.

1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.

Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.

Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.

Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.

Garbės nedaranti veikla

Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.

Žymiausi teroristai 

Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.

Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.

Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.

Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.

Teroristinių organizacijų gausa

Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai: 

Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.

Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.

„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.

Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“

Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu

Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:

„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.

Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.

„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.

„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.

Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.

1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.

1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..

 „Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.

 „Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.  

„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.

„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.

„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.

„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.

„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.

2019.04.23; 11:00

Гинтарас Висоцкас, автор книги «Трагедия Черного сада». Slaptai.lt foto

Я не собирался дискутировать с Альгисом Касперавичюсом, опубликовавшем на портале bernardinai.lt статью «Сложно понять, почему геноцид ищут там, где его не было». Но поскольку автор, откликнувшись на публикацию Ирмы Ажуоле «Сложно поверить: геноцид в современном мире», несколько раз упомянул мою фамилию, а тем более мою книгу «Трагедия Черного Сада», я подумал, что bernardinai.lt позволят и мне сказать несколько слов. Но редактор интернет-издания bernardinai.lt коротко ответила, что печатать мою статью не будет. Поэтому я публикую этот текст на портале slaptai.lt.

До сих пор была только одна – армянская – версия

Прежде всего, хочу подчеркнуть: анализируя сложные армяно-турецкие и армяно-азербайджанские отношения, нужно обязательно помнить, что в Литве на протяжении примерно двадцати лет в отсутствие какой-либо конкуренции господствовала одна-единственная версия истории Кавказа – армянская. Со времен Возрождения независимости мы были настолько увлечены армянским дискурсом, что у нас не возникало даже вопроса – не пора ли поинтересоваться, что о трагедии 1915 года или резне в Сумгаите и Ходжалы думают Анкара и Баку.

Так стоит ли удивляться тому, что появляющиеся сейчас время от времени в литовском публичном пространстве азербайджанско-турецкие аргументы повергают в шок наиболее преданных почитателей Еревана. Когда в Университете им. М. Рёмериса показывают поставленный зарубежным режиссером документальный фильм о ходжалинской трагедии, виновником которой была армянские войска, а литовка пишет более-менее положительную рецензию, немедленно поднимается шум. Позвольте спросить — почему в Литве, живущей по демократическим принципам, нельзя показывать фильм, в котором армянские вооруженные силы предстают в невыгодном свете? Неужели кто-то хочет сказать, что 25-26 февраля 1992 года не были убиты 513 мирных азербайджанцев из Ходжалы.

А что за позиция у официальной Литвы?

Второй важный аргумент — жесткая позиция НАТО и стран Евросоюза по вопросу Нагорного Карабаха. Весь цивилизованный западный мир, в том числе и Литва (если не верите, спросите в Министерстве иностранных дел), считает Нагорный Карабах частью территории Азербайджана. ООН не раз (четыре резолюции) требовал, чтобы Армения немедленно вывела свои войска из Нагорного Карабаха и вернула этот регион Азербайджану.

Поэтому любые дискуссии о том, кто в Черном Саду — так азербайджанцы называют Нагорный Карабах — жил 50 или 100 лет назад, бессмысленны. Западная цивилизация руководствуется принципами территориальной целостности. И это справедливая позиция, поскольку, если нарушить этот принцип, начнется хаос и пострадают не большие, не слишком сильные государства. Такие, как Литва. Шальчининкские поляки захотят присоединиться к Варшаве, русские из Латгалии возомнят себя русенами и пожелают войти в состав России, жителям эстонской Нарвы тоже милее покажется московская власть, а не таллинская. Если мы будем игнорировать принцип территориальной целостности и руководствоваться только правом нации на самоопределение, как предлагает официальный Ереван, нам придется признать справедливым захват земель в Грузии, на Украине, в Молдавии….

Искусственная колонизация Кавказа

Помимо книги «Трагедия Черного сада», издано еще несколько весомых трудов по азербайджанской тематике: работы историка Альгимантаса Лекиса и публициста Леонаса Юрши, посвященные проблемам Южного Кавказа. Фото Slaptai.lt

Но если бы мы внимательнее изучили сведения о том, кто жил в Нагорном Карабахе сто или несколько сотен лет назад, мы бы узнали кое-что не слишком приятное для Армении. Если азербайджанские и турецкие авторы нам покажутся предвзятыми, можно найти в наших библиотеках изданное в 2016 г. сочинение историка Альгимантаса Лекиса «Переселение народов на Кавказе в XX веке» или вышедшую в 2017 г. брошюру историка Ляонаса Юрши «Решения политиков, изменившие судьбы народов». Там много важных наблюдений. Например, как Россия на протяжении полутора веков — с 1763 до 1913 года грубо и целенаправленно колонизировала Кавказ. Как писал Л. Юрша, «Россия, переселившая армян на завоеванные земли, не столько охраняла их от ассимиляции Ираном или Османскими государствами, сколько преследовала свои политические, конфессиональные и колониальные цели». Словом, в 1828 году было переселено 40 тысяч армян, в 1829 г. — около 90 тысяч… И это не один раз. Особенно судьбоносным для азербайджанцев был заключенный в 1828 году Туркманчайский договор между Россией и Ираном, кода армян начали массово переселять на заселенные азербайджанцами земли.

Даже у Еревана азербайджанские корни

Если посмотреть более внимательно, можно увидеть, что еще в начале XX века нынешняя столица Армении Ереван (Ереван — армянский вариант названия) была мусульманской — азербайджанцев там было намного больше, чем армян. Доказательством того, что Ереван еще не так давно был мусульманским, служит полотно художника Франца Рубо, на котором изображено, как армия Российской империи в октябре 1827 г. берет Ереванскую крепость. На картине, написанной тогда, а не теперь, — многочисленные мусульманские храмы. И ни одной церкви. Эта работа — не прямое, но яркое доказательство того, что сегодняшний Ереван, столица Армении, в те времена был исключительно мусульманским, т. е. азербайджанским городом. А, может, слепо верящие каждому слову Армении литовцы хотят сказать, что художник слукавил и специально вместо церквей изобразил мечети?

полотно художника Франца Рубо, на котором изображено, как армия Российской империи в октябре 1827 г. за один день берет Ереванскую крепость

Что было тысячу лет назад, помнят, а что было сто лет назад — нет

Увы, в Литве все еще живет миф, что Армения — древнейшее государство, которое когда-то уничтожили жестокие мусульмане. Помню, как во время презентации моей книги «Трагедия Черного Сада» в вильнюсском Доме офицеров некий профессор, специалист в области точных наук, заметил, что Армения — государство с тысячелетней историей, которое существовало еще тогда, когда никакого Азербайджана и в помине не было (цитирую по памяти).

Удивительно, как это наши профессора прекрасно помнят, где и как тысячу лет назад жили армяне, а что творилось на Южном Кавказе каких-нибудь сто или двести лет назад, игнорируют, не помнят. Даже если и на самом деле тысячелетие назад существовало армянское государство, княжество или королевство, значит ли это, что сегодняшние государственные границы должны совпадать с теми, что были в далекие времена? Великое княжество Литовское тоже когда-то простиралось от моря до моря, но мы же не станем претендовать на земли, которыми владели тысячу лет назад — мир сочтет нас опасными безумцами.

Кто первым поднял руку?

Впрочем, имеет смысл посмотреть на историю Кавказа беспристрастно и разобраться, кто же первым поднял руку на своего соседа. Если поставить этот вопрос принципиально, выяснится, что не азербайджанцы первыми начали выгонять армян из родных домов. Первые вереницы беженцев потянулись не из Азербайджана, а из Армении. Первыми беженцами, лишившимися родного крова, были именно живущие в Армении азербайджанцы. Затем со своих земель выгнали и живущих в Нагорном Карабахе азербайджанцев. Армянам эта агрессивная политика далась легко, поскольку тогдашнее руководство СССР, включая Михаила Горбачева и его советников, защищали исключительно интересы Армении, а на права Азербайджана смотрели с пренебрежением, сквозь пальцы.

Подробности о Сумгаите

Когда кто-то уверяет, что в 1988 году азербайджанцы в Сумгаите стали вырезать армян, в первую очередь не помешало бы вспомнить, что было характерно для того периода. Можно ли было организовать такую крупную провокацию без ведома и благословения руководства КГБ в Кремле? Вряд ли. Были ли выгодны Азербайджану армянские погромы в Сумгаите? Опять же нет.

Эдуард Григорян, которому тогдашний Советский Союз и советская Армения вынесли очень мягкий приговор — его не только не расстреляли, но спустя некоторое время даже выпустили на свободу.

В конце концов почему обвиняющие Азербайджан историки, политики и журналисты забывают, что приказы погромщикам в Сумгаите отдавал вовсе не азербайджанец? Это делал Эдуард Григорян, которому тогдашний Советский Союз и советская Армения вынесли очень мягкий приговор — его не только не расстреляли, но спустя некоторое время даже выпустили на свободу.

А еще хочется спросить, почему расследовать события в Сумгаите послали следователей исключительно армянской национальности, а все прокуроры, милиционеры, судьи азербайджанцы были отодвинуты в сторону?

Умнее всего поступили латвийцы и эстонцы

А теперь о трагедии 1915 года. Да, Литва давно признала, что та трагедия — не что иное, как геноцид, который турки устроили против армян. Но ведь мы так решили, даже не прикоснувшись к турецким и азербайджанским архивам. Образно говоря, мы сделали очень важный шаг, даже не выслушав другую сторону. Разве это профессионально, разве это честно? Ни латвийцы, ни эстонцы не назвали события 1915 года геноцидом армян. Воздержались. Предпочли более мягкую формулировку.

На мой взгляд, Рига и Таллин поступили более правильно, чем Вильнюс. Потому что ни один латвийский или эстонский историк даже не заглянул в архивы Анкары, Стамбула или Баку. Так же, как и литовцы, эстонцы и латвийцы не полистали документы, хранящиеся в ереванских архивах (армяне в свои архивы не пускают). Не кажется ли вам странным, что армяне, стремящиеся к максимальной открытости, свои архивы держат на замке? Может, они прячут документы от посторонних глаз потому, что в них содержатся факты, свидетельствующие о том, что турки стали преследовать армян, живущих на их землях, после того, как выяснилось, кто оружием, вероломством и другими способами помогал царской России разорять Османскую империю?

ASALA и другие террористические организации

Не надо идеализировать турков и азербайджанцев. Но почему тогда мы идеализируем Армению? Давайте вспомним, кто еще совсем недавно учинил десятки терактов против турецких и азербайджанских дипломатов, историков, ученых, причем не в Турции и Азербайджане, а в США, Европе, Австралии? Боевики из таких организаций, как «AСАЛА», «Гнчак», «Дашнакцутюн»… Кто руководил этими организациями, кто в них входил, осудил ли их официальный Ереван?

Словом, странная, очень странная логика: из-за разногласий с турками и азербайджанцами подвергать угрозе жизни ни в чем не повинных американцев, австралийцев, французов, немцев, бельгийцев, датчан, австрийцев…

Будем говорит откровенно, без обиняков: за период с 1973 по 2002 год армянские террористы только в странах Западной Европы организовали 235 терактов, 70 убийств, 41 покушение, ранили 524 человека, 105 взяли в заложники, 12 из них убили.

Может, Литве, критически оценившей события давно минувших лет, стоило бы дать оценку и тому, что было сделано совсем недавно — буквально вчера и позавчера, причем не где-нибудь на далеком Кавказе, а в самом центре Европы? Почему в Клайпеде, Шяуляй, Каунасе появляются армянские кресты-хачкары в память о жертвах событий 1915 года, а память европейцев, пострадавших от боевиков таких террористических организаций, как «АСАЛА», «Гнчак» и «Дашнакцутюн», никак не увековечена?

ASALA и другие террористические организации

А если еще вспомнить, что Турция — наша союзница, которая, как и мы, является членом НАТО, что в Азербайджане нет ни одной российской военной базы, а в армянском Гюмри надолго разместились российские войска, то у нас будет очень странная картина.

2019.04.08; 08:00

Kalnų Karabacho griuvėsiai

Prieš 30 metų labai skirtingos jėgos susigrūmė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri vadinosi Kalnų Karabachas. Pasak tų įvykių dalyvio, vieni šiame „didžiajame žaidime“ veikė labai apgalvotai, kiti – vos ne stichiškai, treti – perdėm savanaudiškai, ketvirti – būdami suklaidinti ir t. t.

Nėra, nebuvo ir negalėjo būti!

Armėniškojo leidinio “Golos Armeniji“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Marina Grigorian neseniai vėl apkaltino Baku: ten archyvuose saugoma didžioji dalis bylų dėl riaušių Sumgaite 1988 metų vasario 27–29 d., tačiau Armėnijos pusei su jomis esą neleidžiama susipažinti.

Tiesa, Grigorian ir be to niekada neabejojo, kad tai buvo tikriausias armėnų genocidas (ši žurnalistė vadovauja dar ir Armėnijos prezidento administracijos vykdomam projektui „Paprastas genocidas“). Ji pati apie tai ne kartą rašiusi: „Sumgaitą“ planavo ir organizavo Azerbaidžano SSR valstybės saugumo komitetas, pogromų eigą kontroliavo ir koordinavo šios specialiosios tarnybos bendradarbiai. O tai, kas rašoma 2015 metais Baku išleistoje Ibrahimo Mamedovo knygoje – pogromus sukurstė SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentai su armėnų nacionalistais – yra neva „sena pasakaitė“.

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Marinai Grigorian užkliuvo jau pats knygos pavadinimas: „Sumgaito provokacija prieš Azerbaidžaną. Grigoriano byla“. Girdi, Azerbaidžano prokurorai, po ketvirčio amžiaus atnaujinę Sumgaito nusikaltimų tyrimą, terado tarp šimtų nusikaltėlių vieną armėnišką pavardę, paskelbė būtent šį žmogų esant didžiulio nusikaltimo organizatoriumi ir paskelbė jo paiešką.

Tuo tarpu nei vienas nukentėjusysis ar liudytojas nevadina šio žmogaus organizatoriumi ar gaujos vadeiva – jis buvo paprastas pogromininkas, prievartautojas ir kurstytojas… Žurnalistė priminė: Eduardą Grigorianą 1989 metų pabaigoje nuteisė 12 metų nelaisvės, vėliau iš dienas baigiančios SSRS persiuntė kalėti į Armėniją, o 1992 metų pabaigoje Armėnijos prezidentas paskelbė amnestiją ir jis išėjo į laisvę. Toliau jo pėdsakai dingsta, tačiau tikrai galima pasakyti, kad „šis tipas“ paliko Armėniją. Viena aišku: į laisvę Grigorianą paleido teisėtai. Tad kokiu teisiniu pagrindu Azerbaidžano prokurorai skelbia jo paiešką?

„Beje, – tarsi staiga prisiminusi praneša straipsnio autorė, – ne kartą buvo įrodyta, kad Grigorianą galima laikyti armėnu tik santykinai.“ Jo tėvas mirė 20 metų iki šių įvykių, vaikus auklėjo motina – rusė. Teisme ji paliudijo: šeima nepalaikė santykių su vyro giminaičiais armėnais. O Vokietijoje gyvenanti Eduardo sesers Aidos bendraklasė (jos koordinatės žinomos) papasakojo, kad kai klasėje mokinių klausė, kokios jie tautybės, Aida atsakė esanti rusė. Mokiniai pasipiktino: juk tavo pavardė Grigorian! O ta: tai tik pavardė, ji savęs nelaikanti armėne. Autorė nutyli paties Grigoriano pase ir kitur esant įrašyta „armėnas“ – juk ne įrašas svarbiausia.

Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Vienoje armėnų autoriaus knygoje rašoma, kad Sumgaito skerdynes galima palyginti tik su armėnų, asirų, graikų ir kitų krikščionių žudymu Osmanų imperijoje. Ir nurodoma aplinkybė, turinti patvirtinti jas buvus iš anksto parengtas, būtent: „tarp sulaikytų pogromininkų buvo kažin koks subjektas, pavarde Grigorianas.“ Armėnas pagal tėvą, rusas pagal motiną, augo be tėvo, du kartus teistas… Autorius primena, kas buvo pasakyta spaudos konferencijoje Jerevane 1989 m. rugsėjo 23 d. Esą viena nukentėjusioji paliudijo, kad pas Grigorianą apsilankę keli anksčiau kartu su juo kalėję azerbaidžaniečiai jam pasakė: rytoj eisime mušti armėnų, tokią ir tokią valandą būk ten ir ten. Kai tas ėmė spyriotis, išgirdo: neateisi – užmušim. Ir Grigorianas nuėjo. Pogromo metu bute, kur gyveno nukentėjusioji, jis buvo išbalęs ir veikė tarsi būtų kieno taikiklyje. „Štai ir visa istorija…“ – buvo pasakyta toje konferencijoje.

Dar vienas armėnų autorius praneša, kad jo paties atliktas kruopštus tyrimas „patvirtino tai, kas ir taip buvo aišku nuo pat pradžių“. Grigorianas, armėnas pagal anksti mirusį tėvą ir rusas pagal motiną, buvo eilinis didžiulio naikinimo mechanizmo sraigtelis. Jis nieko nenužudė ir viso to, ką jam prikiša azerbaidžaniečių teisėsauga, šioje baudžiamojoje byloje „suprantama, irgi nėra, nebuvo ir negalėjo būti“.

Praėjusių metų kovo pradžioje (30 metų nuo Sumgaito įvykių) Moldovos valstybinio universiteto lektorius ir „Laisvės radijo“ rumuniškosios redakcijos apžvalgininkas Ernestas Vardanianas rašė sutinkantis, kad armėno ir rusės sūnus, nemokėjęs armėniškai ir nelaikęs savęs armėnu, keletą kartų teistas, iš tikrųjų dalyvavo pogromuose prieš savo gentainius – tačiau nežudė. Apžvalgininkas ragino kiekvieną atsakyti sau į klausimą: ar Armėnija būtų amnestavusi žmogų, ant kurio rankų armėnų kraujas?

Negera šlovė

Baudžiamojoje byloje iš tiesų nepasakyta, kurio pogromininko smūgis ir kam buvo mirtinas – daužė visi. Tikrai Grigorianas smogė kirviu per galvą vienam armėnui, o po to, manydamas užmušęs, ištraukė iš kišenės kažin kokį popieriaus lapelį ir žvilgtelėjęs į jį bendrininkų paklausė: „Šitas trečias ar ketvirtas?“ Kirviu trenktasis išgyveno ir liudijo teisme… Iš tos pačios baudžiamosios bylos duomenų matyti Grigorianą anaiptol ne prievarta ėjus „mušti armėnų“: vienam bendrininkų jis pasakęs, kad šie įvykiai jam – tai „dievo dovana, sėkmė pati eina į rankas“. Ir ne kiti jam nurodinėjo: „Aš nežinojau, kur gyvena armėnai, mus vedė Grigorianas“.

Pirmas iš kairės – Eduardas Grigorianas

Kaip rašoma bylos medžiagoje, kaltinamasis Grigorianas tyrimo metu siekė paveikti ne tik nukentėjusiuosius ir savo bendrus, bet ir tyrimą „jėgos demonstravimu“. Teismo metu bendrininkai nutildavo jam vien pažvelgus… Jam tegalėjo vadovauti įvykių metu mieste pastebėti „žmonės juodais lietpalčiais“ – šie nepažįstamieji tyrėjų nesudomino, o teisėjas  nenorėjo nė klausyti apie kokius nors „organizatorius“. Teismas neatsižvelgė į valstybės kaltintojo prašymą skirti Grigorianui aukščiausią bausmę, tačiau nuteisė kalėti gerokai ilgesniam laikui nei bendrininkus.

„Šio tipo“ nepamiršo ne tik Azerbaidžane (prieš kelerius metus nustatyta jį gyvenant pamaskvėje ir nevargstant). Praėjusių metų rudenį Kabardos-Balkarijos respublikoje būta etninių susirėmimų ir juos, kaip išaiškinta, kurstė socialiniuose tinkluose darbavęsi provokatoriai. Apie tai pranešusi Rusijos naujienų tarnyba „EADaily“ paaiškino, jog toks veikimas, kai dedantis „priešu“ kurstoma prieš „savus“, vadinamas „Grigoriano metodu“ – „Eduardo Grigoriano, laikomo vienu masinių armėnų skerdynių Sumgaite 1988 metais kaltininkų, vardu“. Provokatoriaus vardą net iškėlė į antraštę: „Eduardo Grigoriano reikalas gyvuoja ir nugali“ (Кенделенские столкновения в КБР: дело Эдуарда Григоряна живет и побеждает).

Eduardas Grigorianas – dešinėje

Lavonų prikrauti vagonai ir kita

Geriau žinomas panašių provokacijų pavadinimas susijęs su ispanų korida („picadillo“), lietuviškai galime tai pavadinti „buliaus erzinimu“. Vienas buvęs KGB generolas savo prisiminimuose rašo, kad toks metodas buvo naudojamas Afganistane (sovietiniai agentai pjudė vienas gaujas ant kitų), Rumunijoje (1989 metais kilus neramumams neaiškiomis aplinkybėmis žuvo apie 1 000 žmonių), Maskvoje (1993 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ėmėsi „ryžtingų žingsnių“). Generolas tikina provokatorius veikus ir Vilniuje 1991 metų sausyje ir vaizduoja to meto įvykius kitomis spalvomis, nei pas mus priimta.

Šio generolo žodžiais, į Lietuvos sostinę tomis dienomis buvo atvykęs SSRS ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) karininkas, jau iki tol buvojęs ir vėliau veikęs įvairiuose „karštuose taškuose“, taip pat ir Kalnų Karabache (2009 metais nelauktai mirė, manoma, buvo nunuodytas). Kiti iki šiol teberašo, kad operaciją Vilniuje planavo KGB, ji nepavyko ir atsakingas už tai generolas (irgi visaip pagarsėjęs) buvo atleistas iš šios organizacijos pirmininko pavaduotojo pareigų. Dar žinome tuo metu Vilniuje buvus ir tokių reikalų specialistą iš Vakarų… Nešališki autoriai pripažįsta, kad vargu ar įmanoma visas šias istorijas, tarp jų ir Sumgaito įvykius, išnarplioti iki galo, nes veikė ne viena jėga, daugelis dalykų vyko ne be sąmokslų ir provokacijų.

Kelios dienos prieš Sumgaito tragediją Kalnų Karabache buvojo Michailo Gorbačiovo iš Maskvos atsiųstas įtakingas komunistų partijos centrinio aparato veikėjas Karenas Brutencas. Šis Baku gimęs ir ten karjerą pradėjęs armėnas 1998 metais išėjusioje prisiminimų knygoje („Тридцать лет на Cтарой площади“) parašė sužinojęs apie „tokius veiksmus (ir Armėnijoje, ir Azerbaidžane), kurie atrodė kaip tikros provokacijos“. Antai Kafane (Armėnijos rajono centre) sulaikė moterį, kuri rovėsi sau plaukus ir ne savo balsu šaukė, kad užmušė jos brolį, seserį ir t.t. Patikrinus pasirodė, kad nieko neužmušė ir moteris plyšojo aplinkiniams įaudrinti.

Sumgaito riaušininkus apkaltino veikimu iš chuliganiškų paskatų, nors netgi tuometėje spaudoje (vis dėlto glasnost – viešumas) radosi spėjimų Sumgaito pogromus buvus kažin kokių jėgų (kas nori tolesnio įtampos tarp dviejų tautų kaitinimo) sumanyta provokacija. Rašyta ir apie pabėgėlius iš Kafano ar jais apsimetusius asmenis (tarp jų nurodomi „nevietinės išvaizdos jauni vyrai, kurie kaitino minią“). Vieną miesto aikštėje isteriškai šaukusį apie šeimos nelaimę žmogų irgi patikrino – pasirodė, kad jis ne iš Kafano ir neturi šeimos, yra anksčiau teistas…

KGB būstinė Lubiankos aikštėje Maskvoje, kai ten dar stovėjo čekisto kraugerio Felikso Dzeržinskio paminklas.

Jau gerokai vėliau Sankt Peterburge gyvenanti ir Armėnijoje buvojanti etninių santykių tyrėja Svetlana Lurjė pastebėjo daugelį Jerevano armėnų kalbant, kad jie iš pat pradžių neatmetė galint įvykti „sumgaitą“. Mokslininkei atrodo tokių nuojautų arba visiškai nebuvus, arba buvus labai miglotas – mat armėnai tuo momentu jautėsi esą labai stiprūs ir saugūs. „Kita vertus, – skaitome mokslininkės parašyta (2009), – Sumgaito įvykiai iš tikrųjų nepaaiškinami pasitelkus įprastą žmonišką logiką: iki tol taikingo miesto gyventojai negalėjo per vieną valandą netekti galvos, todėl vargu ar galima buvo rimtai svarstyti įvykius galint pakrypti tokia linkme.“ Jai teko girdėti apie Sumgaite plitusį gandą, jog iš Armėnijos (iš Kafano) atsiuntė vagonus (!), prikrautus azerbaidžaniečių lavonų (kita versija – nupjautų ausų). „Ar šis melas buvo paskleistas, ar kitas, – rašo ji, – tačiau turėjo būti netikėta ir stipri provokacija.“

Karabacho negalima palikti galvažudžiams!

Taigi, Marinos Grigorian tikinimu, „sumgaito“ scenarijų kruopščiai suplanavo ir įgyvendino Azerbaidžano KGB. Baku esą tikėjosi, kad armėnai išsigąs naujų pogromų ir atsisakys reikalavę prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos. Ir dar: šio nusikaltimo prieš armėnų tautą organizatoriai numatė viską, netgi tai, kad „Azerbaidžanas neišvengiamai bus apkaltintas genocido vykdymu – lygiai taip, kaip turkus apkaltino armėnų genocidu 1915–1923 metais.“

Azerbaidžaną tikrai apkaltino. Sovietinė spauda  tomis dienomis daugiausia rašė apie tautų draugystę (per televiziją parodė „linksmas vestuves“: armėnė išteka už azerbaidžaniečio). Užtat kas dėjosi Vakarų žiniasklaidoje! Apie tai pasakojo azerbaidžaniečių rašytojas Maksudas Ibrahimbekovas sąjunginiame žurnale „Družba narodov“ (дружба народов – tautų draugystė) 1989 metų spalio mėnesio numeryje. Vieną rytą Azerbaidžano miestų ir kaimų gyventojai sužinojo esantys kraugeriai žudikai ir smurtautojai. Pasaulio radijo stotys pranešė: nuo kraujo kvapo apdujusios azerbaidžaniečių ordos žudo armėnus. Tomis dienomis dažniausiai skambantys žodžiai buvo „genocidas“ ir „skerdynės“.

Rašytojas primena, jog kruvini įvykiai ne visiems buvo staigmena: išvakarėse į miestą atvyko žmonės su kino ir videokameromis. Sumgaite tą baisią dieną kūrė filmą! Ir sukūrė. Filmą parodė visose Europos ir Amerikos šalyse, kuriose yra armėnų bendruomenės, visose, išskyrus Sovietų Sąjungą. Rašytojas pasakoja, ką matė ir girdėjo žmonės Švedijoje (beje, kaip tik iš Švedijos atvykęs armėnas, kaip rašo kiti autoriai, filmavo ir po to parodė filmą pavadinimu „išgelbėkite mus“). Antai pogromų liudininkas pasakoja, kaip jo draugui su žmona nukirto galvas, trylika azerbaidžaniečių išniekino jų dukterį, sukapojo ją į smulkius gabalus ir iškepė šašliką… Užsienio ir sąjunginės visuomenės akyse azerbaidžaniečių tauta ėmė atrodyti kraugerių galvažudžių sambūriu.

Vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ rašė, kad pogromai Sumgaite 1988 metų vasaryje, kai įaudrinta musulmonų minia linčiavo armėnus (die Armenier am Ortlynchte), pažadino prisiminimus apie pirmąsias šimtmečio etnines žudynes (Völkermord) – Turkijos armėnų išnaikinimą 1915 metais ir „įvarė pirmajai istorijoje krikščioniškai tautai naujo genocido (Genozid) baimę“. Kitoje vietoje: masinės armėnų žudynės tapo Azerbaidžano nomenklatūros atsakymu į Karabacho liaudies susirinkimo sprendimą prisijungti prie Armėnijos. Osmanų imperijos turkai reagavo lygiai taip pat, kai tenykščiai armėnai reikalavo autonomijos rajonams, kuriose jie sudarė daugumą arba arti to.

Rašytojas Zorijus Balajanas prisimena, kad „pirmomis dienomis po pogromų Azerbaidžano SSR vadovybė buvo ištikta šoko“. Išeitų, ir „šokas“ buvo „kruopščiai suplanuotas“? O gal

Andrejus Sacharovas. J. Rosto nuotr.

Azerbaidžano vadovus, kurie ryžosi būti apkaltinti baisiausiu nusikaltimu – genocido vykdymu, šokas ištiko nuo to, kad armėnai neišsigando ir neatsisakė Kalnų Karabacho, kaip manyta atsitiksiant po „sumgaito“? Tiesą sakant, Baku ištiko ne visiškas paralyžius. Vasario 27-ąją, šeštadienį, tuometis Azerbaidžano komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Kiamranas Bagirovas visais telefonais skambino į Maskvą ir, kaip sakė girdėjusieji, „maldavo“ pasiųsti į Sumgaitą vidaus kariuomenę, o kitą dieną kreipėsi į žmones per TV…

Nuo pirmųjų dienų po tragedijos Armėnijoje buvo ne tiek sielvartaujama dėl aukų, kiek stengiamasi pasakyti pogromus dar kartą patvirtinus: armėnai negali gyventi azerbaidžaniečių valdžioje. Karabachą reikia atiduoti Armėnijai! Akademikas Andrejus Sacharovas laiške Gorbačiovui irgi aprašinėja žudynių siaubus ir skelbia vos ne nuosprendį: „Po šios tragedijos nelieka jokio moralinės galimybės reikalauti palikti Kalnų Karabacho autonominę sritį Azerbaidžanui.“

Sunku patikėti Azerbaidžaną siekus, kad Sacharovas, o su juo ir kiti Rusijos demokratai, jau nekalbant apie visą pasaulį, imtų manyti kaip tik taip…

O ką veikė armėnų saugumiečiai?

Kita vertus, keista Armėnijos KGB pražiopsojus „kruopščiai suplanuotą nusikaltimą prieš armėnų tautą“. Juk armėnų saugumiečiai tuo metu veikė ir Azerbaidžano teritorijoje (beje, Azerbaidžano KGB Kalnų Karabacho skyriuje, kuriam tuo metu vadovavo rusas, tebuvo vienas azerbaidžanietis, dauguma – armėnai).

Buvęs Armėnijos KGB pirmininkas vėliau prisipažino komitetą turėjus ginklų ir šaudmenų atsargą ypatingiems atvejams. Ją galėjo praimti tik su Maskvos leidimu, tačiau nepaisė šio reikavimo ir siuntė ginklus į Karabachą: granatsvaidžius, kulkosvaidžius, automatus, šovinius. Vienas armėnų separatistų lyderių, Igoris Muradianas, britų rašytojui Tomui de Vaalui kalbėjo, kad jau 1986 metų vasarą jie gavo pirmąsias siuntas ginklų iš užsienio. Visos vietinės organizacijos buvo ginkluotos. „Visi vietiniai komjaunuoliai, – gyrėsi buvęs „Karabacho komiteto“ narys, – turėjo asmeninį ginklą. “Apsiginkluoti padėjo užsienyje ir respublikoje (pogrindyje) veikę nacionalistinės partijos „Dašnakcutiun“ nariai (dašnakai). Muradianas neigė veikęs KGB naudai, tačiau neslėpė pasižinojęs su Armėnijos valstybės saugumo komiteto vadovais.

Dašnakų emblema

Sumgaito pogromų išvakarėse su armėnų separatistais susitikęs Karenas Brutencas tuo metu ėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas (vėliau dirbs SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėjėju). Vakarų specialiosios tarnybos neabejojo, kad Maskva tiesiogiai susijusi armėnų ekstremistų nuo 8 dešimtmečio vidurio vykdomomis teroristinėmis atakomis prieš turkų pareigūnus ir diplomatus. Jų duomenimis, šias ir kitas slaptąsias operacijas koordinavo SSKP CK tarptautinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Brutencas. Armėnų teroristų grupė ASALA, kaip rašė turkų spauda, gauna įsakymus iš Maskvos, o vadovauja terorui rusų slaptosios policijos (KGB) 3 skyriaus viršininkas Brutencas. Sovietai apmoko ASALA būrius ir finansuojajų teroristinę organizaciją (ASALA buvo siejama su „Dašnakcutiun“).

1992 metais Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas apkaltino partijos „Dašnakcutiun“ vadovus bendradarbiavimu su SSRS KGB. Buvęs dar vienas Armėnijos saugumiečių vadovas patvirtino, kad 9 dešimtmečio pabaigoje jo pavaldiniai susitikinėjo, bendravo ir „turėjo abipusių įsipareigojimų“ su šios partijos veikėjais ir Armėnijoje, ir Sovietų Sąjungoje. Tada dašnakai pareiškė Armėnijos prezidentą patį nuo 1977 metų buvus sovietinio saugumo agentu (kaip išaiškėjo, priklausė KGB rezervui – turėjo veikti karo atveju). Marina Grigorian rašo apie ir tai, dėl ko „seniai neabejojama“: jeigu ne visi, tai dauguma „Karabacho komiteto“ narių bendradarbiavo su sovietinėmis (gali būti, ne tik su šiomis) specialiosiomis tarnybomis.

Andrejus Sacharovas savo prisiminimų knygoje nenutyli aplinkybės („mums pranešė“), kuri esanti nepatikrinta ir todėl vertintina atsargiai: „Nufilmuotuose kruvinų įvykių Uzbekistane vaizduose, siautėjančioje minioje, pavyko atpažinti Armėnijos KGB darbuotojų grupę, jie kelios dienos iki šių įvykių buvo skubiai iškviesti į Maskvą. Jeigu šis pranešimas teisingas, tai galima įtarti KGB dalyvavus Ferganos provokacijoje.“ Kaip sakyta, prokurorai atsisakė aiškintis, kas tokie buvo Sumgaito gatvėse pastebėti „nepažįstamieji juodais lietpalčiais“, tačiau vis dėlto sužinojo vėliau juos išvykus į Uzbekistaną…

Paslaptį nusinešė į kapus

SSRS valstybės saugumo komiteto pirmininkas Vladimiras Kriučkovas irgi parašė prisiminimus. 1993 metais laikraštis „Sovetskaja Rosija“ paskelbė ištrauką, kurioje Gorbačiovo bendražygis ir „pertvarkos architektas“ Aleksandras Jakovlevas kaltinamas daug metų šnipinėjęs Jungtinių Amerikos Valstijų naudai. Jakovlevas per „Literaturnaja gazeta“ atsikirto, kad buvusiam KGB vadovui su kitais valstybės perversmo 1991 metais dalyviais telieka šmeižti kitus: „Kriučkovas visada buvo provokacijų meistras.“ Jakovlevas pareiškė žinantis, jog Kriučkovas „organizavo provokacijas Sumgaite, Rygoje, Vilniuje“.

Kai Kriučkovo klausė, ar Karabacho komiteto nariai ir kiti armėnų veikėjai bendradarbiavo su KGB, jis teisinosi: „Aš nelabai gerai prisimenu tuos metus…“ Ir dar: „Supraskite, aš juk negaliu pasakyti visko ir didžiąją dalį to, ką žinau, nusinešiu su savimi.“ Mirė 2007 metais. Vis dėlto sužinome Kriučkovą apgailestavus dėl kraujo praliejimo Sumgaite ir Baku (1990 metų sausyje). Apie tai jis kalbėjo savo bendražygiui, vėliau parašiusiam prisiminimus. Kriučkovas aiškino, kad aukščiausioji komunistų partijos vadovybė iš KGB pranešimų žinojo apie bręstantį konfliktą, tačiau niekas nedavė leidimo imtis kardomųjų veiksmų.

Kriučkovas apgailestavo per vėlai sužinojęs, jog „draugai iš Armėnijos“ atsiuntė į Sumgaitą pogromų kurstytojus. Jie atvykę su konkrečia užduotimi: sukurti laukinių azerbaidžaniečių įvaizdį  ir tuo padėti ideologinį pagrindą savo grobuoniškai politikai Azerbaidžano atžvilgiu. Kriučkovas paaiškino ir tai, kodėl provokacijos sumanytojai pasirinko būtent šį Azerbaidžano miestą. Esą čia pabėgėlių tirštynėje nedaug tereikia masiniam nepasitenkinimui įžiebti, mažesniame mieste paprasčiau kontroliuoti ir nukreipti pogromininkus, čia mažiau milicijos, provokacijos vykdytojams lengviau pasprukti į visas puses vedančiais nekontroliuojamais keliais. O svarbiausia, sakė buvęs KGB vadas, daugiau galimybių skubiai išvežti iš Azerbaidžano nufilmuotus Sumgaito žiaurybių vaizdus.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Nuo 1989 metų rudens Kalnų Karabachą valdė vadinamasis organizacinis komitetas ir vienas jo narių, Aleksejus Sinicynas, vėliau parašė apie čia vykusį „didįjį žaidimą“ (Great Game): „visiškai skirtingos jėgos susidūrė vienoje geopolitinėje erdvėje, kuri ir vadinosi Kalnų Karabachas.“ Vienos veikė labai apgalvotai, kitos – vos ne stichiškai, trečios – perdėm savanaudiškai, ketvirtos – būdamos suklaidintos ir t.t. Šis autorius tarp veikėjų regi ir Maskvos atstovus, ir Vakarų agentus, ir vietinius veikėjus… Akademikas Andrejus Sacharovas savo prisiminimuose neramumų Azerbaidžane kurstytojų toli neieškojo: tai prieš „pertvarką“ sukilusi „vietinė mafija“.

Buvę SSRS valstybės saugumo komiteto padalinio kovai su „karinguoju nacionalizmu“ bendradarbiai po daugelio metų sakė, kad nacionalistiniais šūkiais buvo dangstoma ne kas kita, o materialinių gėrybių dalybos. Ir tvirtino galintys nurodyti, kas Kalnų Karabache tik kalbėjo apie tautos kultūros išsaugojimą, o iš tikrųjų siekė pasiglemžti gamtos išteklius, nuosavybę: marmuro karjero direktorius, konjako fabriko direktorius… „Šešėliniam kapitalui“ tarnavo nusikaltėliai, pasirengę visokiems žygiams, tarp jų – ir provokacijoms.

2019.03.24; 06:45

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Sumgait – 30. Armėniškos parodos plakatas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš keletą dienų lankiausi Genocido aukų muziejuje Vilniuje (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras). Kartu su svečiu iš Ukrainos. Lietuvon keliom dienom atvykęs pažįstamas paprašė parodyti šį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui (LGGRTC) priklausantį muziejų. Svečias liko patenkintas.

Bet aš dabar – ne apie didvyrišką mūsų partizanų pasipriešinimą. Vienoje iš muziejaus salių pastebėjau, kad čia surengta dar ir paroda, skirta armėnų žudynių Sumgaite 30-osioms metinėms. Stende parašyta, kad paroda veikia nuo balandžio 4 iki 24 dienos – beveik ištisą mėnesį.

Aplankėme ir šią ekspoziciją. Bet ji paliko keistą įspūdį. Apart užrašų po aukų nuotraukomis, kaip žiauriai jas nužudė, – daugiau nieko. Beveik nieko. Dar kabojo keletas stendų, informuojančių, ką apie tuos įvykius rašė užsienio spauda bei kaip šią didelę nelaimę apibūdino žymūs to meto visuomenės, mokslo, politikos bei kultūros žmonės. Ypač į akis krito užrašas, skelbiantis, kad po Sumgaito tragedijos neva tapo galutinai aišku, kodėl Kalnų Karabachas privalo atitekti armėnams. Tai – Nobelio taikos premijos laureto Andrejaus Sacharovo žodžiai: „Jei kam nors prieš Sumgaitą kildavo abejonių, ar Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Azerbaidžanui, po šios tragedijos niekas negali turėti moralinės teisės to reikalauti“. Šaltinis – „Nezavisimaja gazeta“, 1992.10.27.

Bet ar tikrai niekas neturi moralinės teisės tvirtinti, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemės?

Sumgaito tragedija – tai ne taip lengvai išpainiojamas detektyvas, kaip gali pasirodyti iš šono. Pirma, norėčiau paklausti, kokios tautybės buvo A.Sacharovo žmona? Antra, jau seniau esu pastebėjęs, jog Genocido aukų muziejuje, kuriam vadovauja Eugenijus Peikštenis, dažnokai rengiamos būtent armėniškos parodos, kuriose pateikiama būtent armėniška praeities įvykių versija. Štai 2005-aisiais surengta paroda „Armėnų genocidas. 1915“. 2013-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2014-aisiais – vėl „Armėnų genocidas“. 2015-aisiais – „Armėnų genocidas pirmuosiuose pasaulio puslapiuose“. Šiais metais – „Sumgait – 30“. Pavarčiau oficialų LGGRTC puslapį, ieškodamas azerbaidžanietiškų parodų. Žymiai mažiau. Vos dvi.

Nenoriu niekam primesti savo versijos, tačiau tokia proga negaliu neprisiminti žurnalisto Gintaro Visocko publikacijos apie Sumgaitą, kuri 2014.05.05 buvo paskelbta portale slaptai.lt. Skaitykite ir galvokite, svarstykite ir lyginkite.

Gintaras Visockas. Sumgaito detektyvas

Sumgaitas: 1988. Azerbaidžanietiška versija. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Lietuva tik dabar išgirsta azerbaidžanietiškąją versiją. Azerbaidžanietiškoji versija beldžiasi į mūsų televizijas, bibliotekas, konferencijų sales, universitetus, laikraščių puslapius. Beldžiasi mandagiai, kukliai, niekam per prievartą neprimesdama savų tiesų.

Lietuva neturėtų atmesti azerbaidžanietiškosios pozicijos. Mums derėtų rimčiau susipažinti su tragiška Azerbaidžano istorija ne tam, kad galėtume pasirinkti, kurią konfliktuojančią pusę – liaupsinti, kurią – smerkti. Azerbaidžano istorija mums – tarsi vertinga pamoka, bylojanti, kaip kartais prarandamos teritorijos ir įtakos.

Retas iš mūsų žino, jog dar XX amžiaus pradžioje Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas miestas. Maždaug pusė šio miesto gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Dabar Jerevane nesutiksi nė vieno žmogaus, kalbančio azerbaidžanietiškai. Palyginimui: Azerbaidžano sostinėje Baku, nepaisant įvairiausių nesusipratimų ir karų, gyvena apie 30 tūkst. armėnų. Nejaugi šis pastebėjimas byloja apie armėniškąją toleranciją?

Vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys

Portalas Slaptai.lt šiandien skelbia naują publikaciją azerbaidžanietiška tema. Beje, mūsų skaitytojai jau supažindinti su dviem knygomis, pasakojančiomis apie sudėtingus armėnų – azerbaidžaniečių tarpusavio santykius. Tai – videoreportažas apie Namiko Alijevo monografiją „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“ bei keliolika ištraukų iš Azerbaidžano nacionalinės akademijos parengtos enciklopedijos „Armėnų teroristinių organizacijų nusikaltimai žmoniškumui“.

Šiandien Slaptai.lt dėmesio centre – Eiruzo Mamadovo ir Ramazano Mamadovo istorinis veikalas „Sumgaitas: 1988“ (išleistas Baku, leidykla „NURLAR“). Ar tikrai lietuviui reikia žinoti, kas maždaug prieš tris dešimtmečius dėjosi šiame Azerbaidžano mieste? Atvirai kalbant, ši knyga – įdomus tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, tinkantis kiekvienam, kuris domisi istorija, politika ir slaptųjų tarnybų intrigomis. Juolab kad istorinės monografijos autoriai pateikia plačią per tuometinę Sovietų Sąjungą nusiritusių neramumų apžvalgą. Pavyzdžiui, Sumgaito tragediją lygina su kruvinais įvykiais Almatoje, Ošoje, Tbilisyje, Vilniuje…

Tad kas nutiko 1988-ųjų vasario mėnesį Sumgaito mieste?

Azerbaidžaniečiai neneigia, jog 1988-aisiais vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite buvo pralietas kraujas. Azerbaidžaniečiai neginčija fakto, kad dauguma nukentėjusiųjų – armėnai.

Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai E.Mamadovas ir R.Mamadovas pateikia faktų, leidžiančių manyti, jog šios riaušės buvo specialiai inspiruotos … armėniškų teroristinių organizacijų, siekiančių bet kokia kaina nuo Azerbaidžano atplėšti Kalnų Karabachą. Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ ideologams verkiant reikėjo preteksto, pateisinančio teiginius, „esą taikiems armėnams neįmanoma saugiai gyventi ten, kur esama žiaurių azerbaidžaniečių“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

Kad būtų lengviau įsigilinti į šį 26-erių metų senumo detektyvą, pirmiausia susipažinkime su oficialia Sumgaito tragedijos statistika: 32 – žuvusieji, per 400 sužeistų, nuniokota apie 200 butų, sunaikinta 50 kultūros ir buities objektų. Iš 32-ųjų žuvusiųjų – 26 armėnai. Dauguma smurtautojų – azerbaidžaniečiai.

Iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Vienas iš jų už Sumgaite surengtus žiaurumus sulaukė net mirties bausmės. Dar du organizatoriais pripažinti azerbaidžaniečiai mirties bausmės išvengė. 444 asmenys teisti už chuliganizmą. Jiems skirtos įvairios bausmės – nuo kelerių iki keliolikos metų kalėjimo.

O dabar atidžiai peržvelkime E.Mamadovo ir R.Mamadovo knygoje gausiai pateikiamus liudininkų parodymus, leidžiančius manyti, jog Sumgaito riaušes specialiai organizavo armėnų teroristinės organizacijos, savo veiksmus suderinusios su proarmėniška tuometinio SSKP Centro Komiteto vadovybe.

Įžvelgti armėniškas intrigas leidžia mažiausiai trys svarbios aplinkybės.

Įrašai taupomosiose kasose

Tragedijos išvakarėse Sumgaito armėnai iš taupomųjų kasų masiškai skubėjo pasiimti savo santaupas. Pasiėmė milijonus rublių. Ne itin dideliam Sumgaito miestui tai – milžiniški pinigai. 1988-aisiais Sumgaite gyveno apie 260 tūkst. žmonių. Iš jų, remiantis oficialia statistika, 14208 žmonės buvo armėnų tautybės. Taigi kruvinojo pogromo išvakarėse dauguma armėnų iš taupomųjų Sumgaito kasų pasiėmė visus savo pinigus.

Šių duomenų – nepaneigsi. Jie užfiksuoti buhalteriniuose dokumentuose. Vadinasi, Sumgaito armėnai žinojo ar bent jau nujautė apie būsimas žudynes?

E.Mamadovo ir R.Mamadovo istoriniame veikale pateikiami gausūs liudininkų parodymai leidžia manyti, jog dauguma armėnų buvo puikiai informuoti apie ruošiamus neramumus. Bet jei turėjo informacijos apie artėjančią nelaimę, kodėl jie nepuolė skambinti pavojaus varpais? Atsakymo į šį klausimą, pasak E.Mamadovo ir R.Mamadovo, tuometiniai baudžiamosios bylos Nr. 18/55461-88 tyrėjai neieškojo.

Specialiai neieškojo. Mat ši byla buvo atsidūrusi išskirtinai rusų ir armėnų prokurorų, tardytojų, teisėjų rankose. Pirmosiomis dienomis šį nusikaltimą tyrė 231 tuometinės Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų pareigūnas. 47-eri iš jų buvo azerbaidžaniečių tautybės. Maždaug šeštadalis. Tačiau netrukus azerbaidžaniečiai tardytojai, ekspertai, prokurorai buvo tyliai nustumti nuo bylos nagrinėjimo.

Kam buvo siunčiamos piniginės perlaidos?

Akivaizdu ir tai, jog Sumgaito armėnai kelerius metus be sustojimo masiškai kažkam siųsdavo perlaidas. Tos perlaidos nebuvo labai didelės. Dažniausiai svyruodavo nuo 10 iki 15 rublių. Bet jas siųsdavo dažnas armėnas, siųsdavo reguliariai, kiekvieną mėnesį. Siųsdavo daug Sumgaito armėnų.

Dabar, prabėgus beveik trims dešimtmečiams, akivaizdu, jog 10 – 15 rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent armėniškoms organizacijoms, reikalavusioms Kalnų Karabachą prijungti prie Armėnijos bet kokia kaina, esant reikalui – net ir karinėmis priemonėmis. Azerbaidžanas nūnai žino, jog keliolikos rublių dydžio perlaidos buvo siunčiamos būtent karą, terorizmą, neapykantą puoselėjusioms armėniškoms organizacijoms – „Krunk“, „Asala“, „Dašnakcutiun“.

Bet tuomet patikliems, draugiškiems, blogų kėslų prieš savo kaimynus niekad nepuoselėjusiems azerbaidžaniečiams nė į galvą nešovė mintis atkreipti dėmesį į tokias „smulkmenas“. Nejaugi teirausiesi kaimyno, kam ir kodėl jis kiekvieną mėnesį išsiunčia 10 – 15 rublių? Jei siunčia, tai greičiausiai giminėms, artimiesiems, vaikams?

Pykčio užantyje nelaikantys azerbaidžaniečiai (nors į Sumgaitą tuo metu iš Armėnijos atvyko tūkstančiai armėnų spaudimo neatlaikiusių azerbaidžaniečių, iš viso – apie 40 tūkst.) nesureikšmino ir fakto, jog iki tragedijos likus maždaug pusmečiui Sumgaito mieste pas armėnus pradėjo žymiai dažniau nei iki tol svečiuotis „giminės iš Armėnijos“. Tie giminaičiai buvo keisti – dažniausiai jauni, tvirto sudėjimo vyrai, vilkį juodus odinius lietpalčius, kuriuos nešioti mėgo, beje, armėnų teroristinių organizacijų nariai.

Tuokart neatkreiptas deramas dėmesys ir į aplinkybę, jog kai kurie Sumgaito armėnai 1985 – 1988 metais puolė žymiai dažniau lankyti savo tariamus gimines. Dabar oficialusis Baku jau žino, kur iš tikrųjų tie keliauninkai važiuodavo. Juk visai ne pas gimines į Stavropolio kraštą ar į Maskvą. Jie važiuodavo viena kryptimi – į Stepanakertą, kur gausėjo antiazerbaidžanietiškų mitingų, reikalaujančių azerbaidžaniečius išstumti iš visos Kalnų Karabacho teritorijos.

Svarbi ir dar viena detalė. 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Sumgaite nukentėjo išskirtinai tie armėnai, kurie jokių perlaidų nesiuntė Kalnų Karabachą nuo Azerbaidžano atplėšti siekusioms organizacijoms.

Proarmėniška Michailo Gorbačiovo pozicija

Kodėl anuomet Azerbaidžanui buvo sunku apginti savo teises į Kalnų Karabachą ir išvengti armėniškų išpuolių? 1985-aisiais į valdžią atėjo Michailas Gorbačiovas. Jis beveik atvirai palaikė proarmėniškąją poziciją. Būtent jo patarėjais tapo armėnų tautybės žmonės. O vienintelio tuomet TSKP Centro Komitete dirbusio azerbaidžaniečio Heidaro Alijevo padėtis – sparčiai blogėjo. Ilgainiui H.Alijevas iš Kremliaus buvo išstumtas. Tai atsitiko 1987-aisiais (maždaug metams likus iki Sumgaito nelaimės).

Tada Didžiosios Armėnijos „nuo jūros iki jūros“ šalininkai įgijo dar didesnės įtakos Gorbiui. Pavyzdžiui, Gorbio patarėjumi ekonomikos klausimais tapęs armėnas A.Aganbekianas, viešėdamas Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, viešai pareiškė, jog Kalnų Karabachą būtina prijungti prie Armėnijos. Vargu ar tokius žodžius jis būtų ištaręs be M.Gorbačiovo palaiminimo.

Įsidėmėtina ir M.Gorbačiovo bei jo žmonos Raisos viešnagė Amerikoje 1987-aisiais. Viešėdami Kalifornijoje Gorbačiovai susitiko su Amerikos armėnų diaspora, palaikančia glaudžius ryšius su teroristinėmis organizacijomis „Dašnakcutiun“, „Krunk“ ir „Asala“. Gorbio žmoną turtingi armėnai tiesiog apipylė dovanomis.

Turtingiems arrmėnų lobistams Gorbis žadėjo neužmiršti Kalnų Karabacho klausimo. Gorbis taip pat nuolat Kremliuje susitikdavo su armėnų inteligentija, reikalavusia „Kalnų Karabacho klausimą nedelsiant išspręsti armėnams palankia kryptimi“.

Vienas iš tokių susitikimų surengtas prieš pat Sumgaito įvykius. Tame susitikime armėnų inteligentės Zorija Balajana ir Silvija Kaputikian reikalavo nedelsiant „įvykdyti istorinį teisingumą“ – armėnams grąžinti „isskonno armianskije zemli“. O su azerbaidžaniečių rašytojais, aktoriais, mokslininkais, istorikais dėl Kalnų Karabacho klausimo Gorbis nebuvo linkęs nei pasišnekėti, nei pasitarti.

Į vajų dėl Kalnų Karabacho likimo buvo įveltas net žymus sovietų disidentas Andrėjus Sacharovas. Tiesa, iš pradžių užėmęs aiškią proarmėnišką poziciją jis vėliau pasitraukė iš šio „nešvaraus žaidimo“. Liko neutraliose pozicijose. Tačiau jo žmona Jelena Boner – Alichanian (armėnė) visąlaik rėmė armėnų planą „atsiimti Kalnų Karabachą“.

Kad Kalnų Karabachas turėtų priklausyti Armėnijai, įtakingi armėnų politikai tvirtino ir 1945-aisiais metais. Bet Stalinas tuomet šį klausimą nuleido negirdomis.

Kad armėnai sieks iš Azerbaidžano pasiglemžti Jerevaną, Karabachą ir Karsą, – dar 1906-aisiais metais perspėjo žymus azerbaidžaniečių publicistas Omaras Faikas Nemanzadė.

F.Nemanzadė neklydo. Po sovietų revoliucijos 1918-aisiais iš Azerbaidžano respublikos buvo atimtos Jerevano žemės. Jos atiduotos iš Turkijos imperijos atsikrausčiusiems armėnams.

Po to armėnų žvilgsniai pakrypo Kalnų Karabacho pusėn. Bet Kalnų Karabacho klausimas armėnams naudinga linkme pasistūmėjo būtent po Sumgaito pogromų.

Tarp vykdytojų – ir armėnų tautybės žmonės

E.Mamadovo ir R.Mamadovo veikale „Sumgaitas: 1988“ analizuojama dar viena šokiruojanti aplinkybė. Omenyje turiu iškalbingas nukentėjusiųjų apklausas. Dešimtys nukentėjusiųjų tvirtina, jog smurtavusių žmonių jie niekad nėra anksčiau matę Sumgaite. O juk tik 1935-aisiais pradėtas statyti Sumgaitas nėra didmiestis. Čia visi visus pažįsta.

Vadinasi, nukentėjusiųjų liudijimai leidžia įtarti, jog Sumgaito armėnus persekiojo ne Sumgaite gyvenę azerbaidžaniečiai? Kas juos atsiuntė? Ar buvo įmanoma tokį vizitą atlikti be KGB žinios, nesuderinus su Maskva?

Beje, kiek iš įtariamųjų ir kaltinamųjų turėjo armėniško kraujo? Vaizdžiai tariant, tarp tų, kurie skriaudė Sumgaito armėnus, neturėtų būti nė vieno armėno. Deja, tiesa – kiek kitokia. Vienas iš kaltinamųjų, sulaukusių realios laisvės atėmimo bausmės, – armėnas Eduardas Grigorianas.

Jei remsimės gausiai cituojamų liudininkų parodymais, šis armėnas buvo ypatingai svarbus riaušininkas. Jis buvo panašus į lyderį. Jo nurodymai smurtautojams buvo privalomi. Liepdavo liautis mušt moterį, – šie liaudavosi. Liepdavo ieškoti armėnų gretimoje laiptinėje, – ieškodavo kitur.

Iškalbinga tai, kad šis armėnas, lyginant su riaušininkais azerbaidžaniečiais, – sulaukė itin švelnios bausmės. Jam, kaltinamam dėl daugiau nei vienos žmogžudystės, skirta vos keliolikos metų laisvės atėmimo bausmė, o riaušininkas azerbaidžanietis Achmedas Imanas ogly Achmedovas, pražudęs tik vieną gyvybę, netrukus po teismo buvo sušaudytas.

Be kita ko, Sumgaito neramumų byloje įtariamaisiais iš pradžių buvo įvardinti net 47 armėnų tautybės vyrai. Bet jie stebėtinai greit buvo paleisti į laisvę. Tardytojai iš tikrųjų neturėjo įkalčių ar tardytojai bijojo, jog į paviršių neiškiltų „armėniškasis pėdsakas“?

Įtarimai dėl tardytojų ir prokurorų tendencingumo – neatmestini. Prisiminkime jau sykį minėtą aplinkybę: riaušininkai persekiojo išskirtinai draugiškai su azerbaidžaniečiais sugyvenusius armėnus, nemokėjusius piniginių duoklių nei „Karabacho komitetui“, nei „Krunkui“, nei „Asalai“, nei „Dašnakcutiunui“.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Tad galbūt E.Grigorianas buvo sulaikytas per klaidą, palaikius jį azerbaidžaniečiu? Juk jei atidžiai gilinsimės į tų dienų įvykius, būsime priversti pripažinti ir faktą, jog į Sumgaitą slopinti pogromų įžengusi sovietų armija neskubėjo tramdyti riaušininkų. Oficialiuose dokumentuose teigiama: jei sovietų daliniai būtų įžengę į miestą bent viena valanda anksčiau, kraujo praliejimo buvo galima išvengti. Tačiau knygos „Sumgaitas: 1988“ autoriai mano, jog vėluota – specialiai. Mat į Sumgaitą atvykusiems sovietų daliniams vadovavo … armėnų tautybės karininkai.

Atsitiktinumas? Knygos autoriai tokiais atsitiktinumais netiki. Riaušių sumanytojams reikėjo kuo daugiau kraujo ir žiaurumų. Incidento organizatoriai, matyt, tikėjosi, jog, įplieskus bent menkiausią priešiškumo kibirkštį, azerbaidžaniečiai pradės masiškai kerštauti.

Pagrindo armėnų ir azerbaidžaniečių priešiškumui – į valias. Būtent į Sumgaitą buvo perkelta keliasdešimt tūkstančių azerbaidžaniečių pabėgėlių, pasitraukusių iš Armėnijos. Sumgaito pogromų iniciatoriai, matyt, vylėsi, jog būtent nuo armėnų žiaurumų pasitraukę azerbaidžaniečiai nepraleis progos keršyti už patirtas skriaudas.

Bet Sumgaitas riaušių organizatoriams iškėlė staigmeną. Sumgaito azerbaidžaniečiai nepuolė terioti armėnų. Jie ėmė gelbėti skriaudžiamus armėnus. Tokių užfiksuotų atvejų – dešimtys. Apie pagalbos ranką ištiesusius azerbaidžaniečius savo liudijimuose pasakoja patys armėnai. Jei ne Sumgaito azerbaidžaniečių padorumas, aukų šiame mieste būtų buvę žymiai daugiau.

Taigi dauguma azerbaidžaniečių 1988-aisiais pasielgė garbingai. Į armėnų teroristinių organizacijų rengiamus žiaurumus jie Sumgaite atsakė draugiškumu – slėpė savo namuose persekiojamus armėnus. Rizikuodami savo gyvybėmis, jie vijo šalin chuliganus ir banditus. Sumgaito azerbaidžaniečiai elgėsi panašiai kaip ir azerbaidžanietė Churama Abasova, sulaikiusi tautiečių būrį, susiruošusį keršyti Stepanakerto armėnams.

Kam buvo reikalingas Sumgaito armėnų kraujas?

Sumgaito pogromai buvo kažkam labai reikalingi. Čia vieningos nuomonės tikrai nerasime. Oficiali Armėnijos versija skamba maždaug taip: azerbaidžaniečiai siekė įbauginti armėnus, kad šie atsisakytų teritorinių pretenzijų į Kalnų Karabacho žemes.

Azerbaidžano versija – priešinga. Knygos autorių manymu, armėnų teroristai, puoselėjantys planus kuo daugiau užgrobti svetimų žemių, siekė sukurti neigiamą azerbaidžaniečių įvaizdį, esą „su šiais laukiniais neįmanoma draugiškai sugyventi“. Armėnų karinėms orgaizacijoms reikėjo ir preteksto, suteikiančio bent jau moralinę teisę pradėti atvirą karą prieš Azerbaidžaną.

Tačiau Sumgaito įvykiai nepasižymėjo ypatingu žiaurumu. Sumgaito tragedijos kurstytojai tikėjosi įspūdingesnių skaičių. Gal būtent dėl šios priežasties Vakarų spaudoje pasirodė pranešimų, esą Sumgaite nužudyti visai ne 32 žmonės, bet gerokai daugiau. Vakarų spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimai, esą „žiaurūs azerbaidžaniečiai išžudė mažų mažiausiai kelis šimtus, o kai kurių šaltinių teigimu, net tūkstantį armėnų“.

Į šią antiazerbaidžanietišką kampaniją buvo įtrauktas net vienas tuometinis Latvijos laikraštis. Šio leidinio žurnalistai po viešnagės Sumgaite tragiškiems įvykiams skyrė visą laikraščio numerį. Sprendžiant iš tuometinėje „Jūrmaloje“ pasirodžiusių publikacijų buvo rašoma net apie žiaurumus … Sumgaito gimdymo namuose.

Tik pamanyk, azerbaidžaniečių daktarai keršijo tomis dienomis gimdžiusioms armėnų moterims. Bet juk tai – baisi netiesa! Tomis dienomis Sumgaito gimdymo namuose gimė 38 armėnų tautybės naujagimiai. Jokių komplikacijų, jokių mirčių. Tačiau informacija apie Sumgaite nuskriaustas armėnų gimdyves buvo plačiai paskleista po pasaulį.      

Sumgaito legenda

Tad Sumgaito vardas lietuviui neturėtų kelti blogų asociacijų. Juolab kad Sumgaitas apipintas gražiomis legendomis. Šis miestas įsikūręs Kaspijos pakrantėje, kur vasaros – karštos, maža lietaus ir trūkdavę geriamo vandens. Šiose vietovėse gyvenę žmonės puikiai suprato: nebus vandens – ateis mirtis.

Dabartinio Sumgaito apylinkėse gyvenusieji žmonės nuolat kartodavo maldą primenantį prašymą: „Su, gaiyt“. Į lietuvių kalbą išvertus šiuos žodžius turėsime kreipinį: „Vanduo, sugrįšk“. Šiuos žodžius azerbaidžaniečiai taip dažnai kartodavo, kad vėliau niekas net neabejojo, kaip pavadinti čia pradėtą statyti miestą.

Sumgaitas turi ir dar vieną panašią legendą. Esą šiose žemėse kadaise gyveno azerbaidžaniečių jaunuolis, pramintas Sumo vardu. Jis mylėjo gražuolę merginą Džeiranę. Būtent Sumas nustūmė milžinišką akmenį, užtvėrtusį upei kelią. Šitaip pasielgęs drąsuolis nuo mirties išgebėjo troškulio kamuojamus tautiečius. Tačiau pats pražuvo išsiveržusios upės vandenyse.

Jo mergina, laukdama sugrįžtant mylimojo, šaukė „Sum, gaiyt“. Bet Sumas negrįžo. Tada gražuolė Džeiranė, nebenorėdama gyventi, taip pat puolė į sraunius upės vandenis. O posakis „Sum, gaiyt“ liko gyvuoti per amžius…

Slaptai.lt redakcijos prierašas. 

E.Mamadovo ir R.Mamadovo knyga „Sumgaitas: 1988“, be jokios aejonės, vertas atidaus lietuvio skaitytojo žvilgsnio. Deja, knyga kol kas neišversta į lietuvių kalbą ir nėra plačiai prieinama politika besidomintiems lietuviams.

O gal ir ji ilgainiui bus išversta į lietuvių kalbą – kaip N. Alijevo „Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas“? Lietuvai nepakenktų kuo giliau pažinti sparčiai besivystančio, didelę tarptautinę įtaką įgaunančio Azerbaidžano realijas.

2018.04.15; 09:30

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Azerbaidžanui susigrąžinti Kalnų Karabachą trukdo kur kas rimtesnės, galingesnė jėgos nei Armėnija. Azerbaidžanui piktybiškai kenkia po visą pasaulį išplitęs pasaulinis armėnų judėjimas, turintis 100 metų veiklos patirtį, sugebantis slėptis po „gražiais lozungais“ bei transformuotis į naujus darinius, kai to reikalauja pasikeitusios geostrateginės koncepcijos.

Paslaptingasis armėnų turtuolis

Pasaulinis armėnų judėjimas ir jo sudedamoji – Trečioji Armėnijos respublika, – tai chameleonas, pagal poreikius keičiantis spalvas, taktiką, kovos būdus. Kada naudinga ir veiksminga, jie griebiasi ginklo, kai teroras tampa ne tik nepopuliarus, bet ir smerktinas, jie rašo istoriją iškraipančias knygas, akiplėšiškai meluoja kalbėdami iš aukštų Europos tribūnų.

Pagrindinis šio pasaulinio judėjimo „arkliukas“ – armėnai yra viena labiausiai pasaulyje nukentėjusių tautų, todėl nusipelno užuojautos, pagalbos, nuolaidų.

Šiuo metu iniciatyvą – stiprinti Armėnijos valstybę Turkijos ir Azerbaidžano žemių sąskaita – perėmė europietiškas Al DATO skyrius. Pilkasis skyriaus kardinolas – ponas Kasparas Karapetianas. Manoma, kad šis viešumos vengiantis armėnas buvo bent kelis kartus nuvykęs į separatistų okupuotą Kalnų Karabachą (KK), kur susipažino su KK iš Azerbaidžano atėmusiomis jėgomis. Jis taip pat rinko lėšų KK okupavusioms jėgoms.

K. Karapetiano siekiai – akivaizdūs. Kad Europa nesipriešintų armėnų pastangoms KK išlaikyti savo rankose. Kad dauguma Europos politikų susitaikytų su nuo Azerbaidžano atplėtu KK. Socialiniuose tinkluose kadaise šis paslaptingasis armėnas gyrėsi, jog vieno iš politinių vakarėlių Briuselyje metu jam pavyko surinkti net 3 mlj. 800 tūkst. eurų, skirtų okupacinio KK režimo palaikymui.

Tačiau oficialiuose šaltiniuose apie šį žmogų – beveik jokios informacijos. Žinoma tik tai, kad jis – Graikijos pilietis, turintis armėnišką pasą. Jam 70 metų. Jo veiklos centras – Belgijos sostinė Briuselis. Jo vaikystė prabėgo Beirute, kuris laikomas armėnų terorizmo citadele. Kai terorizmas tapo nepopuliarus, ryšiai su teroristine armėnų organizacija ASALA nutrūko. Jis dažnai svečiuojasi Artimuosiuose Rytuose ir Pakistane – neva rūpinasi krikščionių teisių apsauga. Rumunijoje ir Serbijoje yra pastatęs armėniškų kryžių – chačkarų. Bent jau taip skelbiama kai kuriuose užsienio leidiniuose.

Kaip šiam armėnu pavyko sukaupti milžiniškų turtų? Jis Belgijoje turi juvelyrinių parduotuvių. Manoma, kad iš karinių zonų Afrikoje jam nelegaliai atgabenami deimantai, čia, Europoje, jie apdirbami. O tada, parūpinus oficialius sertifikatus, deimantai gabenami į prabangias juvelyrines Europos parduotuves. Didelę dalį šių pinigų jis atiduoda būtent separatistams, kurie iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Tikriausiai už tuos pinigus buvo sukurta ir „Europos armėnų federacija už teisingumą ir demokratiją“, be kita ko, tampriai bendradarbiaujanti su Armėnijos užsienio žvalgyba.

2017 metų kovo 15 dieną Strasbūre viename iš restoranų K. Karapetianas sukvietė skaitlingą europarlamentarų būrį. Vėliau keletas iš tų europarlamentarų važiavo aplankyti būtent KK. Vadinamoji Armėnijos draugų grupė, susibūrusi Euoropos Paramente, – tai K. Karapetiano klastingos veiklos išdava.

Metodika, kaip K. Karapetianui pavyksta patraukti savo pusėn dideles algas ir milžiniškas socialines garantijas turinčius europarlamentarus, – elementari. Pirmiausia išsiaiškinamos silpnybės. Jei poteciali auka mėgsta auksą – jam padovanojamas auksinis žiedas, jei politikas jau nebeturi vyriško žavesio, jam atsiunčiama gražuolė, jei europarlamentaras gėjus – jis supažindinamas su gražiu vyru. Štai tada, kai visa tai skrupulingai užfiksuoja Armėnijos žvalgybos, kai kurie europarlamentarai net ir norėdami negali pasitraukti.

Žodžiu, armėnų nacionalistų ir jų aprūpinamų europiečių politikų įžūlumui nėra ribų.

Peržengtos visos padorumo ribos

Neseniai grupė Europos parlamento deputatų, vadovaujamų Danijai atstovaujančio armėnų lobisto Anderso Primdalo Vestisiano, su keistu klausimu kreipėsi į Europos komisiją ir į Europos Sąjungos Užsienio reikalų bei saugumo politikos Aukščiausiąją atstovę Frederiką Mogerini. Jie reikalavo paaiškinti, kodėl ES specialusis atstovas Pietų Kaukazo ir Gruzijos krizės klausimais bei kiti oficialūs Europos asmenys niekada neaplanko armėnų okupuoto Karabacho. Lobistų nuomone, nurodytieji asmenys „tam turi teisėtą pagrindą svečiuotis Karabache“. Pareiškimo autoriai taip pat pareikalavo atsižvelgti į „Arcacho liaudies nuomonę“ ir šantažu pavadino Azerbaidžano poziciją: visi, kurie šiandien aplanko KK be Baku leidimo, automatiškai įtraukiami į juoduosius sąrašus ir jiems draudžiama atvykti į Azerbaidžano teritoriją.

Taigi armėniškas melas – akivaizdus. Pirma, Pasaulis nežino Arcacho tautos. Tokios tautos niekada nebuvo. Tai tie patys armėnai. Bandydami apsimesti kažkokia kita tauta KK žemes okupavusios armėnų pajėgos tiesiog mėto pėdsakus: esą Armėnijoje gyvena vienoki, o KK – kitokie armėnai.

Antra, oficialusis Jerevanas, matyt, siekia sukurti įvaizdį, jog ši teritorija de facto ir de jure egzistuoja kaip nepriklausoma nuo Azerbaidžano, jei ją nuolat lanko, tegul ir negausiai, oficialūs ES atstovai.

Keičiama taktika

Be kita ko, Armėnų pusė anksčiau nuolat įrodinėjo, jog Karabacho klausimas neturįs būti sprendžiamas niekur kitur, išskyrus ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija – red.), šiandien staigiai pakeitė taktiką – bando įtraukti į šį procesą ir kitas europietiškas struktūras. Užtenka prisiminti isterijos priepuolius Armėnijoje, kai Azerbaidžanas inicijuodavo rezoliucijų, susijusių su konfliktu Karabache, priėmimą JTO arba Europarlamente. 

„Suprantama, ESBO Minsko grupė yra vienintelis oficialus tarpininkas, kurį priima konfliktuojančiosios pusės. Bet vis vien, Europos Sąjunga soft power vaidmenyje gali ir turi padaryti daugiau taikos procesui užtikrinti“, – šitaip lobistų reikalavimus komentavo ARFD (Armėnų Revoliucinės Federacijos „Dašnakcutiun“) komiteto AI DATA („Armėnų klausimas“) Europos ofiso pirmininkas K. Karapetianas. 

Kas gi taip netikėtai pasikeitė? Kodėl Minsko grupė, kurios šalis-okupantė laikėsi įsitvėrusi rankomis ir kojomis, staiga nustojo būti vienintele ir nepakartojama? Armėnija siejo su šia struktūra dideles viltis, tikėdamasi, jog valstybėms – tarpininkėms pasiseks palaužti Baku pasipriešinimą. Nepasisekė, ir dabar Jerevanas atsisako „monogamijos“, plėsdamas Azerbaidžano puolimo frontą.

Tačiau K. Karapetianas apgaudinėja save ir gentainius, tvirtindamas, esą „tai, kad toks didelis Europarlamento deputatų skaičius šiuos klausimus kėlė, liudija, jog Europos įstatymų leidėjai dabar yra geriau susipažinę su šių dienų Arcacho liaudies socialine – ekonomine izoliacija ir ėmė abejoti dėl ES pasyvaus požiūrio“.

Palaikymo regimybė

Esmė, žinoma, ne politikų gausa ar mažuma. Būdavo laikotarpių, kai panašius reikalavimus keldavo ir kreipimąsi pasirašydavo kur kas didesnis deputatų bei politikų skaičius nei dabar. Viskas priklauso nuo šiems tikslams skiriamų lėšų kiekio. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau parašų. Viskas paprasta, kaip dukart du. Gyvuojanti lobistų armija nukaršo ir daugiau nebegali patenkinti didėjančių armėnų poreikių. Per beveik trejus dešimtmečius lobistams taip ir neužteko argumentų, taigi atsirado didelė būtinybė sukurti armėnų okupantų masinio palaikymo eurostruktūrose regimybę.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Daug – tai dar nereiškia efektyviai. Kiek deputatų bebūtų pasirašę kreipimąsi į F. Mogerini, ES užsienio politikos galva neatšauks savo žodžių, bylojančių, jog Europa visapusiškai palaikė, palaiko ir ateityje palaikys Azerbaidžano teritorinį vientisumą (kartu su KK). Lygiai taip pat, kaip iš ES užsienio politikos ir saugumo strategijos nebus išbrauktos šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinio vientisumo palaikymo garantijos.

O dėl AI DATOS komiteto atstovo bandymų apeliuoti į eurovaldininkų apsilankymus okupuotose Gruzijos teritorijose, tai juk armėnų pusė pati kovojo už tai, kad karabachiškas konfliktas būtų laikomas ypatingu, unikaliu. Kai PACE ar EP priiminėtos rezoliucijos dėl Ukrainos ir Gruzijos teritorinio vientisumo palaikymo, o Azerbaidžanas likdavo „užmirštas“, pirmiausia Armėnijoje buvo rengiami šventiniai fejerverkai.

Kreipimasis su kokiais nors reikalavimais į europinės politikos vadovus – akivaizdus akiplėšiškumas. O K. Karapetianas dar ir perspėja, kad europietiškas Armėnų revoliucinės federacijos „Dašnakcutiun“ (ARFD) AI DATOS komiteto ofisas būtinai domėsis, kokia bus Europos Sąjungos Aukščiausiojo atstovo užsienio reikalams ir saugumo politikai reakcija.

Bet kuriuo atveju nedera užmiršti, kad kalbama apie dašnakus, taigi tokios sąvokos, kaip armėniškas terorizmas, dar niekas nėra atšaukęs.

2018.03.22; 10:30

Каспар Карапетян

Bозвратить Нагорный Карабах Aзербайджану мешают силы, намного серьезнее и мощнее, нежели Армения. Азербайджану злостно вредит по всему миру распространившееся всемирное армянское движение, имеющее 100-летний опыт деятельности, срособное скрываться под „красивыми лозунгами“ и трансформироваться в новые образования, когда этого требуют изменившиеся геостратегические концепции.

Таинственный армянский богач

Всемирное армянское движение и его составная – Третья армянская республика, – это хамелеон, по надобности меняющий цвет, тактику, способы борьбы. Kогда полезно и действенно, они хватаются оружия, а когда террор становится не только непопулярным, но и презираемым, они пишут книги, искажающие историю, нагло врут, говоря из высоких европейских трибун.

Основной “конек” этого всмирного движения: армяне – это народ, один из наиболее пострадавших в мире, поэтому он заслуживает сочувствия, помощи, уступок.

В теперешнее время инициативу – укреплять армянское государство за счет турецких и азербайджанских земель – перенял европейский Al DATO-вский отдел. Серый кардинал этого отдела – господин Каспар Карапетян. Полагается, что этот армянин, избегающий публичности, даже несколько раз посещал оккупированный сепаратистами Нагорный Карабах (НК), где познакомился с силами,  отнявшими НК у Азербайджана. Он также собирал денежные средста для сил, оккупировавших НК.

Стремления K. Kaрапетяна – очевидны. Чтобы Европа не сопротивлялась усилиям армян удержать НК в своих руках. Чтобы множество политиков Европы смирились с Нагорным Карабахом, оторванным от Азербайджана. Когда – то в социальных сетях этот таинственный армянин хвастался, что на одной вечеринке в Брюсселе ему удалось собрать даже 3 млн. 800 тыс. eвров, предназначенных для поддержания оккупационного режима в НК.

Но в официальных источниках об этом человеке – почти никакой информации. Ясно только то, что он – гражданин Греции, имеющий армянский паспорт. Ему 70 лет. Центр его деятельности – столица Бельгии Брюссель. Его детство прошло в Бейруте, который считается цитаделью армянского терроризма. Когда терроризм стал непопулярным, его связи с террористической армянской организацией ASALA прервались. Он часто гостит на Ближнем Востоке и в Пакистане – как будто заботится охраной христианского права. В Румынии и Сербии наставил армянских крестов  – хачкаров. По крайней мере так объявлено в некоторых заграничных изданиях.

Как этому армянину удалось скопить такое огромное состояние? В Бельгии у него имеются ювелирные магазины. Полагается, что алмазы ему нелегально доставляются из военных зон в Африке  и здесь, в Европе, они обрабатываются. А после этого, обеспечив официальными сертификатами, алмазы доставляются в роскошные ювелирвые магазины Европы. Большую часть этих денег он отдает именно сепаратистам, отнявшим Нагорный Карабах у Азербайджана. Наверно за эти деньги была создана и „Федерация европейских армян за справедливость и демократию“, между прочем, тесно сотрудничающая с зарубежной разведкой Армении.

15 марта 2017 года в один из ресторанов Страсбурга K. Kaрапетян пригласил значительное число европарламентариев. Позднее несколько из этих европарламентариев ездили посетить именно Нагорный Карабах. Так называемая Группа армянских друзей, поселившаяся под крышей Европарламента, – результат коварственной деятельности Карапетяна.

Методика, каким способом K. Карапетяну удается привлечь в свою сторону большие зарплаты и огромные социальные гарантии имеющих европарламентариев, – элементарная. Сначала выясняются слабости. Если потенциальная жертва любит золото – ей дарится золотое кольцо, если политик уже потерял мужское обаяние, ему поыслается красавица, ну, а если европарламентарий гей – его знакомят с симпатичным мужчиной. И вот тогда, когда все это скрупулезно зафиксирует армянская разведка, некоторые европарламентарии при всем своем желании не могут отойти в сторону.

Словом, наглость армянских националистов и ими обеспечиваемых европейских политиков не знает предела.

Перейдены все границы приличия

На днях группа депутатов Европарламента, руководимых армянским лоббистом Андерсом Примдалом Веспасяном, представляющим Данию, со странным вопросом обратилась в Еврокомиссию и к Фредерику Могерини, Вeрховному представителю eвросоюзной политики зарубежных дел и безопасности. Они требовали объяснить, почему специальный представитель ЕП по вопросам Южного Кавказа и грузинского кризиса и другие официальные лица Европы никогда не навещают оккупированный Арменией Карабах. По мнению лоббистов, указанные лица “имеют законное основание гостить в Нагорном Карабахе“.  Авторы заявления также требовали принять во внимание “мнение народа Арцаха“ и назвали шантажом позицию Азербайджана: все, которые теперь посещают НК без разрешения Баку, aвтоматически попадают в черные списки, запрещающие посещать территорию Азербайдана. 

Нагорный Карабах

Так что армянское вранье – очевидное. Во первых, мир не знает народа Арцаха. Tакого народа никогда не было. Это – те же самые армяне. Пробуя выдать себя за какую-то другую народность, оккупировавшую земли НК, армяне просто путают следы: дескать, в Армении живут одни, а в НК – другие армяне.

Во вторых, официальный Ереван, видимо, старается создать впечатление, что эта территория де факто и де юре существует независимо от Азербайджана, если ее постоянно посещают, пусть и немногочисленно, oфициальные представители ЕП.  

Tактика меняется

Между прочим, армянская сторона, раньше постоянно доказывавшая, что вопрос Нагорного Карабаха не должен решаться нигде, за исключеним ESBO (Европейская организация по безопасности и сотрудничеству – red.), сегодия резко изменила тактику – пробует вовлечь в этот процесс и другие европейские структуры. Вспомним истерические припадки в Армении в то время, когда Азербайджан  становился инициатором резолюций, связанных с конфликтом в Нагорном Карабахе и принимаемых в ООН или в Европарламенте. 

„Разумеется, Минская группа ESBO является единственным официальным посредником, которого принимают конфликтирущие стороны. Но все равно, Cоюз Европы в качестве soft power может и обязан сделать больше для установления мира“, – так прокомментировал требования лоббистов К. Карапетян, председатель Комитета АI DATA („Армянский вопрос”) Eвропейского офиса ARFD (Aрмянской Революционной Федерации „Дашнакцутюн“).   

Почему же все так неожиданно изменилось? Почему группа Минска, за которую руками и ногами держалась страна – оккупант, вдруг перестала быть единственной и неповторимой? Армения связывала с этой структурой большие надежды, надеясь, что государствам – посредникам удасться сломать сопротивление Баку. Не удалось, и теперь Ереван отказывается от “моногамии”, расширяя фронт нападения на Азербайджан.

Но Карапетян обманывает себя и соплеменников, утверждая:  “То, что такое большое число депутатов Европарламента поднимает эти вопросы, cвидетельствует о том, что издатели европейских законов  много лучше ознакомлены с теперешней социальной – экономической изоляцией арцахского народа и начали сомневаться насчет пассивной позиции ЕС”.  

Видимость поддержки

Суть, конечно,  не в изобилии политиков или в их меньшинстве. Бывали периоды, когда похожие требования поднимало и обращение подписывало намного большее число депутатов и политиков, нежели теперь. Bcе зависит от количества денег, выделяемых для этих целей. Чем больше денег, тем больше подписей. Все просто, как два раз два. Существующая армия лоббистов одряхлела и больше не может удовлетворять растущих потребностей армян. За почти три десятилетия у лоббистов так и не хватило нужных аргументов, cвязи с чем возникла острая необходимость создать видимость массовой поддержки армянских оккупантов в eвроструктурах.

Много – это еще не значит эффективно. И сколько бы депутатов не подписало обращение к  Ф. Могерини, глава внешей политики EС не отменит своих слов, утверждающих, что Европа всячески поддержала, поддерживает и впредь будет поддерживать территориальную целостность Азербайджана (вместе с НК). Также как из стратегии по внешней политике и безопасности EC не будут вычеркнуты гарантии территориальной целостности стран, в том числе и Азербайджана. А насчет попыток представителя комитета AI DATА аппелировать  к посещениям еврочиновниками оккупированных территорий Грузии, так ведь армянская сторона сама боролась за то, чтобы карабахский конфликт считался особенным, уникальным. Kогда в PACE или в EП принимались резолюции насчет поддержки территориальной целостности Украины и Грузии, а Азербайджан оставался “забытым“,  праздничные фейерверки прежде всего организовывались в Армении.

Обращение с какими нибудь требованиями к руководителям европейской политики – очевидная наглость. А  K.Kaрапетян еще и предупреждает, что европейский офис Комитета AI DATA Армянской революционной федерации “Дашнакцутюн” (ARFD) непременно будет интересоваться,  какой бyдет реакция Верховного представителя Европейского Союза по иностранным делам и политике безопасности, которая ожидается максимум через шесть недель.

Что последует за ответом г. Ф. Moгерини, если этот ответ не удовлетворит армянскую сторону – большой вопрос. Bо всяком случае нельзя забывать, что речь идет о дашнаках, и что еще никто не отменял такого понятия, как армянский терроризм.

2018.02.26

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Ištikimiausi portalo slaptai.lt skaitytojai turėtų prisiminti – šių metų birželio mėnesį buvau paskelbęs straipsnį „Primirštas vadinamasis Daugų detektyvas“. Minėtoje publikacijoje atkreipiau dėmesį į ryškėjančią naują Kremliaus gudrybę – įtakoti užsienio valstybes pasitelkiant į pagalbą Armėnijos arba armėnų kilmės atstovus.

Šią versiją išdėsčiau, be kita ko, remdamasis žinomo Lietuvos istoriko, politiko, ilgamečio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario Arvydo Anušausko kiek anksčiau jo asmeninėje internetinėje svetainėje paskelbtu analitiniu tekstu „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“. Jame kaip tik ir buvo pateikti argumentai, kodėl Rusija ir Armėnija daugelyje sričių tikriausiai dirba išvien.

Šiandien į viešumą patenka dar daugiau pranešimų, bylojančių, kad savo juoduosius darbus tiek JAV, tiek Europoje Rusija atlieka gudriai pasinaudodama Armėnijos arba po pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos rankomis.

Savarankiška ar nesavarankiška?

Kokius naujuosius faktus turiu omenyje? Amerikos leidinys „International Policy Digest“ neseniai paskelbė pluoštą analitiko Nilo Ričardso įtarimų, jog Armerikos armėnų organizacijos ir lobistai bendradarbiauja su Maskva – Rusijai padeda įgyvendinti rusiškus interesus Amerikoje.

Minėtasis analitikas pastebi, kad armėniškos kilmės amerikiečių JAV teritorijoje – vos pusė procento. Tačiau būtent armėnų kilmės amerikiečiai turi neproporcingai daug įtakos Vašingtono politikai.

Pasirodo, Amerikoje veikia net dvi įtakingos armėnų organizacijos. Viena – Nacionalinis Amerikos armėnų komitetas. Kita – Amerikos armėnų asamblėja. Savo internetiniuose tinklapiuose šios organizacijos džiaugiasi turinčios rimtų ryšių JAV Kongrese ir Senate. Jos taip gudriai, aktyviai dirbančios, kad Vašingtone esanti Armėnijos ambasada galinti atostogauti ištisus mėnesius.

Iš pirmo žvilgsnio – kas čia blogo? Juk panašiai elgiasi daug nevyriausybinių organizacijų. Kiekvienam artimesni savi marškiniai. Bet nereikia pamiršti, kad šiandieninė Armėnija negali būti savarankiška politiškai – ji klusni agresyviosios Rusijos tarnaitė.

Štai Maskvoje gimęs Sergejus Sarkisovas – vienas iš turtingiausių Rusijos verslininkų (96-as pagal sąrašą). Būtent jis paskirtas Armėnijos generaliniu konsulu Los Andžele. Kaip dabar susigaudyti, kokius būtent – Rusijos ar Armėnijos – interesus jis atstovauja?

Rusijos įtakos agentės

Kitas įtakingas pasaulyje leidinys „Forbes“ paskelbė savo bendradarbio Mfonobango Nsehe straipsnį „Globalus menas įtakoti – pokalbis su politikos technologijų ekspertu Džeimsu Vilsonu“. Šioje publikacijoje neatmetama galimybė, kad kai kurios nevyriausybinės armėnų organizacijos tiek Amerikoje, tiek kitose šalyse gali būti tiesiog Rusijos įtakos agentėmis. Dar tiksliau tariant – Armėnija yra Rusijos patikėtinė Vakarų pasaulyje. Kišdamasi į JAV prezidento rinkimus 2016-aisiais Rusija tikriausiai naudojosi ir JAV gyvenančių armėnų pagalba. Tai patvirtina ir kai kurių Amerikos politikų gausios išvykos ne tik į Armėniją, bet ir į Armėnijos – Rusijos okupuotą Kalnų Karabachą (Azerbaidžano teritorija).

Šokiruojantis Olandijos pavyzdys

Plakate užrašyta: Piteris Omtzichtas pakišo nesąžiningą liudytoją

Nagrinėjant paskutiniuosius pranešimus apie galimą Rusijos ir Armėnijos politinį, karinį, žvalgybinį tandemą būtina užsukti į Olandiją. Ten gyvena toks politikas – Piteris Omtzichtas. Šis Nyderlandų parlamentaras pagarsėjo nesutikdamas su oficialia Vakarų pozicija, kad 2014-ųjų  birželio 17-ąją virš Ukrainos skridusį Boeing 777-200ER, priklausiusį Malaizijos oro linijoms ir atlikusį reisą MH 17 maršrutu Amsterdamas – Kuala Lampuras, numušė  Rusijos kariuomenės palaikomi prorusiški separatistai. Žodžiu, šis politikas ginčijo civilizuoto pasaulio nuomonę, kad minėtą lėktuvą pražudžiusi raketa buvo paleista iš Rusijai priklausančio zenitinio komplekso „Bukas“. Šis olandų politikas užsispyręs bandė įrodyti, jog Malaizijos oro linijų orlaivio tragedijos kaltininkas – Ukrainos kariškiai. 

Olandų politikas Piteris Omtzichtas – didelis Armėnijos draugas

Olandų leidinys DutchNews.nl yra rašęs, kaip būtent P. Omtzichtas siekė, kad teisminiuose ginčuose nustatant aviakatastrofos kaltininką liudytų kažkoks Aleksandras. Bet juk Nyderlandų slaptosios tarnybos nustatė, kad Aleksandras teroro akto metu buvo visai kitoje vietoje, todėl nieko tikro negalėjo žinoti. Taip pat išaiškėjo, kad ponas P.Omtzichtas tam įtartinui liudytojui buvo parašęs kalbą, dėjo milžiniškas pastangas, kad „melagis“ patektų į specialiąją spaudos konferenciją ir duotų „išsamius“ parodymus.

Nyderlandų politikas P.Omtzichtas aiškiai gynė Rusijos poziciją. Kuo jį laikyti – tik nuoširdžiu Rusijos simpatiku? Svarstydami, kodėl jis rėmė būtent Rusijos versiją, būtinai paklauskime dar ir tokio klausimo: kokios pozicijos šis politikas laikosi vertindamas Armėnijos – Azerbaidžano santykius. Nė nereikia spėlioti. Jis – karštas Armėnijos draugas ir nenuilstantis Azerbaidžano kritikas. Jis taip pat priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir atvirai ragina europiečius pripažinti Kalnų Karabachą esant armėniška teritorija (nors NATO ir ES laikosi nuomonės, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija).

Neįtikėtina, bet akivaizdu

Kitaip tikriausiai ir neįmanoma: jei gini Rusijos poziciją, tuo pačiu gini ir Armėnijos interesus. Jei palaikai Armėniją, tuo pat metu palaikai Rusiją…

Prisipažinkime: kai kurie iš mūsų tebemanome, kad Rusija ir Armėnija – neva dvi visiškai skirtingos valstybės. Mums ir į galvą nešaudavo mintis, kad Rusija, bandanti prievartauti kaimynines šalis, gali naudotis Armėnijos arba armėnų kilmės asmenų paslaugomis. 

Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC

Ir vis dėlto pats metas politines intrigas nūnai analizuoti atmetant primityvias klišes, esą „krikščioniškoji Armėnija apsupta agresyvių musulmoniškų valstybių, todėl nusipelnė užuojautos, atleidimo ir išskirtinių privilegijų“. Šalin nustūmę asmenines simpatijas ir antipatijas pamatysime, kad dabartinė Rusija ir Armėnija – tarsi du broliai dvyniai. Mažų mažiausiai – artimi pusbroliai. 

Skirtumas tik toks: Rusija terorizuoja dešimtis valstybių. Armėnija – mažesnė agresorė nei Rusija. Bet vis tiek agresorė. Remiama tos pačios Rusijos 1988 – 1994-aisiais metais ji okupavo Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą, maždaug milijoną azerbaidžaniečių priversdama tapti pabėgėliais.

Kad Armėnija kariniu požiūriu galinga, nes už jos pečių stovi Rusija, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Kremliaus, nes Giumri mieste ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė, kad Armėnija dar ne taip seniai demonstratyviai rėmė organizacijų ASALA ar Gnčak teroristus, sprogdinusius civilių objektus Europoje, kad Armėnija, nors ir raginama tarptautinių organizacijų, teisėtui šeimininkui jau daugiau kaip 20 metų negrąžina Kalnų Karabacho, – kai kurie iš mūsų vis dar nenorime pripažinti. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ką jau bekalbėti apie ypač subtilias politines intrigas. Pavyzdžiui, iš Europos Sąjungos tribūnų karts nuo karto pasipila kritikos Azerbaidžanui. Dažniausiai vartojami priekaištai – dėl žmogaus teisių ir korupcijos. Bet kai kurie lietuviški leidiniai, noriai tiražuodami Azerbaidžanui žeriamus priekaištus, nesusimąsto, kad šio pobūdžio pareiškimai gali būti specialiai eskaluojami. Kadangi jų užsakovas – ne tiesos, tvarkos ir padorumo ištroškę visuomenininkai, o tendencinga armėnų diaspora, kurios tikslas – JAV ir Europos dėmesį nukreipti nuo Kalnų Karabacho grąžinimo klausimų.

Taip gali būti. Juk Lietuvos spauda beveik neišgirdo Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro (European Strategic Intelligence and Security Center) pranešimų apie angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-aisiais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

Žodžiu, Armėnijos gynėjams Lietuvoje yra dėl ko susimąstyti. Ypač tiems, kurie kurpia draugystes su šiandien nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache šeimininkaujančiais politikais.

2017.12.14; 07:05

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Gintaras Visockas.

Briuselyje neseniai baigė dirbti penktasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Kokia jo praktinė nauda?

Astravo AE keliami pavojai

Kol kas neginčijami tik šie faktai: į Belgijos sostinę sugužėjo delegacijos iš 28-ių ES valstybių ir 6-ios Rytų partnerystės šalys. Posėdžių metu įvertinta pažanga ir nubrėžtos tolesnės programos gairės.

Briuselio derybose dalyvavusi Lietuvos respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė gilesnio Rytų šalių suartėjimo su ES perspektyvas aptarė su Ukrainos Prezidentu Petro Porošenko bei Moldovos premjeru Pavelu Filipu.

Pasak Prezidentės, nuo Vilniaus susitikimo ir Maidano praėjus ketveriems metams pasiekta reikšmingų rezultatų – Ukraina, Gruzija ir Moldova tapo asocijuotomis ES partnerėmis. Tačiau, šalies vadovės teigimu, Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos ateitis glūdi jų pačių rankose. Tolesnė perspektyva priklauso nuo šių valstybių noro, politinės valios ir nuoseklaus darbo įgyvendinant žmonių gerovei gyvybiškai svarbias reformas.

Beje, susitikimo metu sutarta, kad trys ambicingesnius tikslus keliančios asocijuotos partnerės – Ukraina, Gruzija ir Moldova – dar labiau stiprins bendradarbiavimą su ES, ypač gaunant politinę, ekspertinę ir finansinę paramą.

Taip pat patvirtintas 20-ies prioritetų planas iki 2020 metų. Tarp jų – bendradarbiavimo gilinimas su ES bendros saugumo ir gynybos politikos, kovos su hibridinėmis grėsmėmis, kibernetinėmis atakomis, strateginės komunikacijos ir atsparumo propagandai stiprinimo srityse.

Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvai ypač svarbu, kad Lietuvos vadovė plenarinėje sesijoje iškėlė Astravo atominės elektrinės klausimą. Prezidentės teigimu, bendradarbiavimą su Baltarusija itin komplikuoja tai, kad jos teritorijoje surengtos agresyvios prieš Vakarus nukreiptos puolamojo pobūdžio pratybos „Zapad“, o Astravo AE statoma ignoruojant tarptautinius branduolinės saugos ir skaidrumo reikalavimus.

Prezidentė taip pat pabrėžė, kad šią branduolinę jėgainę statanti Rusijos įmonė „Rosatom“ kelia didelį nepasitikėjimą, nes neigia ir nuslėpė virtinę pavojingų incidentų, tarp jų ir neseniai įvykusį radioaktyvių medžiagų nuotėkį Čeliabinske. Todėl Lietuva šį klausimą kelia aukščiausiu lygiu ES ir siekia, kad Europa panaudotų visą savo įtaką branduolinei saugai ir skaidrumui užtikrinti.

Tad apibendrinant 5-ąjį Rytų partnerystės susitikimą galima teigti, kad jis neatnešė didelių netikėtumų bei sensacijų. Tiesiog trys šalys (Ukraina, Gruzija ir Moldova) – arčiau ES vartų, kitos trys valstybės (Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija) – stovi kiek atokiau.

Kol kas tėra vienas neaiškumas – ES požiūris į Armėniją. Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba pranešė, kad Briuselyje pasirašyta „ES išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo sutartis su Armėnija“.

Kodėl būtent – „išsami“ ir „sustiprinta“? Ką gero padarė Armėnija, kad nusipelnė „išsamaus ir sustiprinto bendradarbiavimo?“ Šia tema jau išsiunčiau keletą klausimų Lietuvos europarlamentarams, pavyzdžiui, Algirdui  Saudargui, Laimai Andrikienei ir Valentinui Mazuroniui, prašydamas išsamių paaiškinimų. O kol jų sulauksiu, pateikiu keletą neginčijamų faktų, kurie kelia daugiausia prieštaringų minčių.

Rusijos karinė bazė – šnipų irštva

Atvirai kalbant, nesuprantu, kodėl ES iš viso flirtuoja su šiandienine Armėnija? Juk šioje šalyje senokai dislokuotos Rusijos karinės bazės. Jos – Giumri mieste. Be kita ko, Jerevano ir Maskvos sutartis dėl karinių dalinių dislokacijos Armėnijoje – ne vienadienė, ji – ilgalaikė. Tad norėtųsi ironiškai diskutuoti su ES vadovais: gal pirmiau palaukime, kada iš Armėnijos pasitrauks rusiška kariauna, ir tik po to bandykime Armėniją už ausų tempti į ES? Negi ES vadovai nepajėgia suvokti, kad dabartinės Armėnijos stūmimas ES pusėn – tai kartu ir rusiškojo karinio Trojos arklio vilkimas į ES struktūras! Nebent Briuselio biurokratai mano sugebėsią pergudrauti Kremlių – armėnus integruos į ES, o Rusijos karinę bazę su karinėmis žvalgybomis ir kontržvalgybomis paliks anapus durų. Ir vis dėlto naivu manyti: jei Kremliaus vadovybė grubiai, panaudodama karinę jėgą, trukdė Modovai, Ukrainai ir Gruzijai artimiau bičiuliauti su ES, tai Armėnijai – tikrai trukdys? Juk čia pat po ranka – Giumri dislokuoti kariniai daliniai.

EUROPA. Slaptai.lt nuotr.

Neatmestinas ir pats niūriausias variantas. Tai būtent Rusija stumia Armėniją į ES siekdama kartu su ja įkelti Europon ir savo karines žvalgybas. ES vadovai nesuvokia, kad į Europą, kurią Rusija ir taip visais įmanomais būdais skaldo, kartu su Armėnija atplūs dar daugiau Kremliaus įtakos agentų?

Į ES tempiama agresorė

ES su Jerervanu neturėtų flirtuoti dar ir dėl to, kad Armėnija iš Azerbaidžano kartu su rusiška karine pagalba atėmė Kalnų Karabachą. ES paskelbusi ne vieną rezoliuciją, kurią pasirašiuosios Europos valstybės pareikalavo armėnų ginkluotąsias pajėgas nedelsiant pasitraukti iš svetimų teritorijų. Bet šį reikalavimą Jerevanas ignoruoja ne vieną dešimtmetį. Tad Europai vertėjo elgtis principingiau – pirma tegul Jerevanas įgyvendina jam iškeltus reikalavimus, t.y. grąžina Azerbaidžanui tai, ką iš jo pagrobė, ir tik tada sėskimės prie derybų stalo dėl rimtų draugysčių. Juk Armėnija savo ordų išvedimą iš Kalnų Karabacho tebevilkina…

Žodžiu, turime akivaizdžius dvigubus standartus: rimtesnės nei iki šiol Rytų partnerystės siekiančios Ukraina, Moldova, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Gruzija nėra okupavusios svetimų teritorijų, todėl joms, suprantama, ir teikiama Europos pagalba, taikomos nuolaidos, privilegijos. Bet Europa tuo pačiu tiesia pagalbos ranką ir Armėnijai, kuri okupavusi Kalnų Karabachą (Lietuva ir visos kitos ES bei NATO narės pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą drauge su Kalnų Karabachu). Mano supratimu, ES netinka rimtos draugystės šalimis agresorėmis.

Terorizmą remianti šalis

Armėnijos nepavadinsi taikia valstybe dar ir dėl to, kad ji bent jau kadaise nevengė remti pačių tikriausių tarptautinių teroristų. Pateiksiu tik vieną pavyzdį.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Žuvo aštuoni žmonės, įskaitant prancūzę Žakliną Kiršner ir jos 19-os metų sūnų. Tarp žuvusiųjų būta JAV, Švedijos, Turkijos piliečių. Incidento metu 55 asmenys patyrė sunkių sužeidimų.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Laimė, Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko sučiupti banditus. Kaltais pripažinti armėnų teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas ir Surenas Nairas.

Paaiškėjo ir tikrieji nusikaltėlių motyvai. Oficiali 1983 metų liepos 15-osios incidento priežastis – ultimatumas Paryžiui kuo skubiau paleisti laisvėn Turkijos oro uoste Esenborge bombą susprogdinusį ASALA smogiką Levoną Ekmekdžianą (susprogdinęs užtaisą jis dar šaudė į oro uoste buvusius žmones iš automatinio ginklo).

Taigi buvo akivaizdu, kad ASALA atstovai V.Karapetianas ir S.Nairas bando įbauginti Prancūzijos ir kai kurių kitų šalių visuomenę – jei nevykdysite mūsų reikalavimų, sulauksite naujų išpuolių.

Beje, vertinant šių teroristų įžūlų elgesį neturėtų gluminti aplinkybė, kad bomba sprogo ne turkų lėktuve. Minėti armėnų teroristinės organizacijos ASALA atstovai nenumatė galimų pasikeitimų oro uosto tvarkaraščiuose, todėl įtaisas detonavo ne ten, kur jie norėjo, ir ne tą valandą, kada planuota. ASALA teroristai siekė įtaisą susprogdinti iš Paryžiaus į Stambulą skridusiame Turkijos oro linijų lėktuve. Bet bomba sprogo oro uoste ant platformos, kur saugoti į Islandiją skristi ketinusių keleivių krepšiai.

Apie šį nusikaltimą būtų galima papasakoti daug įdomių detalių. Bet mus labiausiai domina, kur nūnai gyvena V. Karapetianas, vienas iš įtakingiausių to meto ASALA vadeivų? Vadovaujantis sveiku protu, jis turėtų sėdėti viename iš griežčiausių Prancūzijos kalėjimų. Juk visi prancūzų teismai jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Ir vis dėlto V. Karapetiano šiandien nerasite nė viename Prancūzijos kalėjime. Jis – Armėnijoje. Beje, Armėnijoje jis gyvena kaip laisvas ir didžiai gerbiamas žmogus.

Sunku patikėti? Prancūzijos Sen Moro kalėjime teroristas V. Karapetianas išbuvo 17 metų. 2001-ųjų metų gegužės 4-ąją jis buvo deportuotas į Armėniją tam, kad likusią bausmės dalį atliktų namuose.

Bet iš Prancūzijos deportuotą šį teroristą Jerevane sutiko ne kaip banditą, o kaip didyrį. Tuometinis Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas asmeniškai pasitiko atskraidintą teroristą. Iškilmingose, pompastiškose teroristo sutiktuvėse dalyvavo ir tuometinis Armėnijos premjeras Andranikas Margarianas. O tuometinis Jerevano meras Robertas Nazarianas teroristui iš karto pažadėjo ir nemokamą būstą, ir darbą (paskutiniais duomenimis teroristas gyvena Diližane).

Ką byloja toks oficialaus Jerevano žestas?

Chodžaly šturmo dalyvis

Šių eilučių autoriui taip pat keista, kai Briuselyje surengtose Rytų partnerystės derybose kai kurių šalių prezidentai nevengė fotografuotis su Armėnijos prezidentu Seržu Sargsianu. Argi jie nežino, kad S. Sargsianas – Azerbaidžano miesto Chodžaly šturmo dalyvis? Nejaugi jie nieko negirdėjo, kad Hodžaly šturmo metu žuvo labai daug azerbaidžaniečių civilių?

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Remiantis Human Rights Watch pranešimais, Hodžaly šturmas prasidėjo 1992-aisiais iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją. Oficiali Chodžaly aukų statistika: žuvo 613 azerbaidžaniečių. Vadinamosios „Didžiosios Armėnijos“ kūrėjai buvo negailestingi: iš 613 žuvusiųjų – 63 vaikai, 106 moterys ir 70 senelių. Šiandien taip pat žinoma, jog po Chodžaly šturmo 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, be žinios dingo 150, armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų įkaitais tapo 1275 azerbaidžaniečių tautybės asmenys.

Svarbu pabrėžti, jog jungtinės armėnų teroristų ir rusiškojo 366-ojo pulko pajėgos apšaudė net tuos azerbaidžaniečius, kurie bėgo iš miesto į Azerbaidžano gilumą. Taigi buvo žudomi net absoliučiai jokio pavojaus nekeliantys pabėgėliai – civiliai.

Seržo Sargsiano prisipažinimas

Taigi vieša paslaptis: S. Sargsianas dalyvavo šturmuojant Chodžaly. Todėl ir klausiu, ar šiandien įmanomos taikios derybos dėl Kalnų Karabacho sureguliavimo, kol Armėnijai vadovauja vienas iš Chodžaly „didvyrių“?

LGGRTC Genocido muziejuje – paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Kalbant apie Seržą Sargsianą verta prisiminti, kad 2012-ųjų metų vasario 24 dieną tarptautinio Karnegio fondo ekspertas Tomas De Vaalas oficialiame fondo tinklapyje paskelbė straipsnį “Prezidentas, interviu ir tragiškos metinės“, kuriame pateikė visą 2000 metų gruodžio 15-osios dienos pokalbį su Armėnijos gynybos ministru S. Sargsianu (vėliau – prezidentas) rusų kalba. Duodamas interviu S. Sargsianas pripažino: „Iki Chodžaly įvykių azerbaidžaniečiai manė, kad mes tik juokaukame. Azerbaidžaniečiai manė, jog armėnai – žmonės, kurie nepajėgs pakelti rankos pieš taikius gyventojus. Visa tai reikėjo perlaužti. Taip ir išėjo“.

Bet juk kryptingas civilių žudymas remiantis tautine priklausomybe – karo nusikaltimas ir nusikaltimas žmoniškumui! Gal S. Sargsiano vieta – ne garbingose Briuselio salėse, o Hagos tarptautiniame tribunole?

2017.11.30; 09:30

Michailas Kalašnikovas. Reuters nuotr.

Las Vegase, JAV, 59 žmones nušovusio ir daugiau kaip 500 sužeidusio šaulio arsenale buvo ir po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje sukurto automatinio karabino kopija. Kiek anksčiau Maskvos centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo kūrėjui Michailui Kalašnikovui.

Nesiartink prie mūsų kioskų!

Pasaulyje keturis dešimtmečius žinojo Kalašnikovo automatą, kitaip – AK-47 ir paskesnes AK modifikacijas. Tiesiog kalašnikovą (kalashnikov, kalash). Ir tik prieš SSSR išleidžiant kvapą, kai į dienos šviesą imta vilkti sovietines paslaptis, sužinota tebesant gyvą ir sveiką jo kūrėją. Iki tol nė vietiniai laikraščiai nedrįso spausdinti jo nuotraukų, o 1990-ųjų viduryje rusų ir užsienio žurnalistai apniko žmogų kaip musės medų. Atrodė, kad mane išleido iš požemio į šviesą! – sakė jis pats apie permainą jo gyvenime. Spėjo apsilankyti daugelyje Vakarų valstybių, ne kartą viešėjo JAV (…darbininkai su dideliu smalsumu ir nuostaba žvelgė į mane). Išleido septynias knygas.

Kalašnikovas mirė 2013 metais, eidamas 95-tuosius, ir žiniasklaida rašė, jog Rusija neteko visame pasaulyje žinomo šaunamųjų ginklų konstruktoriaus.

Beje, paslaptingasis Kalašnikovas buvo įamžintas bronzoje dar gyvas būdamas: 1980 metais atidengė biustą jo gimtajame kaime, Altajaus srityje – kaip priklausė tuomet dukart socialistinio darbo didvyriams, o 2004-aisias pastatė visu ūgiu prie jo vardu pavadinto ginklininkystės istorijos muziejaus Iževske. Šiame mieste, Udmurtijos sostinėje, jis darbavosi ginklų gamykloje nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos.

2016-ųjų rudenį Vladimiras Putinas lankėsi Iževske, naujajame ginklų koncerne „Kalašnikov“, kur kultūros ministras ir sykiu Rusijos karo istorikų draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis parodė jam ketinamo Maskvoje pastatyti Kalašnikovo paminklo maketą. Prezidentas projektui pritarė. Ši draugija ir buvo užsakiusi sukurti monumentą. Skulptorius Salavatas Ščerbakovas nulipdė ginklų konstruktorių laikantį rankose AK 47. Vėliau jis aiškino daugelį pageidavus matyti Kalašnikovą be ginklo, tačiau mes padarėme taip, kad autorius žvelgia į savo automatą, kaip į meno kūrinį, pavyzdžiui, Stradivarijaus smuiką.

Paminklo Michailui Kalašnikovui fragmentas. Reuters (Michail Karpuhin) nuotr.

Rusijos architektų sąjungos prezidentas Nikolajus Šumakovus paminklą, kuriame Kalašnikovas savo automatą, paklojusį milijonus žmonių, liūliuoja ant rankų kaip kūdikį, pavadino agresijos įkūnijimu. Jam ne vieta miesto centre, kur viskas turėtų džiuginti žmones, pareiškė jis iškilmių išvakarėse. Esu beveik įsitikinęs, jog jį atidengus kils nepasitenkino banga ir štormas.

Niekas nesutrikdė iškilmių su paminklo šventinimu, iškilmingomis kalbomis, patriotinėmis dainomis ir kita. Policininkai tyliai sulaikė vieną vyruką (aktyvistą, kaip juos čia vadina), iškėlusį plakatą su žodžiais Ginklų konstruktorius=mirties konstruktorius. Daugelis iškilmių dalyvių apie šį vieną iš dvylikos milijonų maskviečių sužinojo gal tik iš internetinių naujienų. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose iš tikrųjų praslinko šiokia tokia audra. Vieni tiesiog tyčiojosi (gal iš karto reikėjo giltinę su dalgiu pastatyti?), kiti gėdino (net sovietiniais laikais šiam stabui meno taryba nebūtų pritarusi), treti piktinosi (toks paminklas galėjo stovėti tik Irake Sadamo Huseino laikais), daugelis klausė, ką tai galėtų reikšti.

Atidengus paminklą, kai kam tikrai pasirodė 5 m aukščio ginklų dirbėją savo gaminį laikant kaip kūdikį. Tačiau daugeliui skulptūroje pasivaideno ano amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žuvusiems gangsteriams statyti antkapiniai paminklai – irgi visu ūgiu ir su AK rankose. EA Daily parašė: Skulptūrinis ginklininkas labiau panašus ne į šalies didvyrį, o į banditą iš pašėlusio 10 dešimtmečio. Panašumą dar labiau didina trumpa „bomber“ striukė ir atitinkama galvos laikysena. Stovint greta ima atrodyti, kad paminklas tuoj pradės pliekti serijomis ir pavieniais… Kadaise ugningai gynęs SSRS, o dabar Rusijos valdžią, pasaulietinę ir bažnytinę, vanojantis Aleksandras Nevzorovas prisiminė kadaise ant tokių paminklų provincijos kapinėse matęs iškalta „Nesiartink prie mūsų kioskų” ir panašiai (Неподходи к нашим ларькам, В натуре вооружен)…

O štai žurnalistui Andrejui Kolesnikovui pasivaideno… sovietinis partizanas iš Didžiojo tėvynės karo laikų. Iki šių dienų lindėjo pamaskvės miškuose, galiausiai išlindo iš tankmės ir dabar sutrikęs dairosi: kur jis atsidūrė? Maskvietis dailininkas Vladimiras Dianovas: Užjaučiu ekskursijų vadovus, kuriems teks turistams paaiškinti, kas ten per dėdė neperpučiama striuke su pakeltu automatu: ar ne alegorinis kriminalinės epochos 10 dešimtmečio epochos simbolis?  O gal naujas militarizuotos Rusijos įvaizdis?

…vis viena išeina Kalašnikovo automatas

2016-aisias, Kremliaus delegacijai lankantis Iževske, ministras Medinskis prezidentui Putinui paaiškino: Kalašnikovas seniai yra pasaulinės kultūros reiškinys. Tai pranešę žurnalistai neparašė, ką jis turėjo galvoje: ar konstruktorių, ar jo sukurtą ginklą. Rėždamas kalbą paminklo atidengimo iškilmėse ministras pasitelkė žodį „brendas“, dabar dažniausiai vartojamą itin žinomos prekės, paslaugos ar ko kita ženklo reikšme: Kalašnikovo automatas yra tikriausias, galima sakyti, Rusijos kultūrinis brendas.

Vieni teparašė No comment, kiti leidosi į svarstymus apie Rusijos kultūrinius brendus. Iki šiol manėme, pradeda savo mintį dėstytojas ir žurnalistas iš Jekaterinburgo Valerijus Amirovas, kad tai – Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, rusų baletas ir dar daug kas, kuo garsi šalis, kažkada įnešusi didelį indėlį į pasaulinės kultūros raidą. Ir šis šlovingas sąrašas iki mūsų dienų kažin kaip gyvavo be Kalašnikovo automato – reikšmingo išradimo, tačiau kiek iš kitos operos. Kultūra bet kuriuo atveju reiškia kūrimą ir moralinių-dorovinių vertybių skiepijimą, o kalašnikovas – griovimo įrankis. Ginklai iš principo nesuderinami su kultūra… Kadangi oficialus kultūros simbolių garsinimas visada yra politika, išeina, nieko nauja ir vertinga nesukūrus, tuštuma užpildyta Kalašnikovo automatu. Jeigu šitaip, tai kitu kultūriniu simboliu gali tapti strateginis bombonešis Tu-160. O tada ir iki atominės bombos ne per toliausia…

Kalashnikov automatų arsenalas

Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas pavartojo žodį „avataras“, turėdamas galvoje paveikslėlį, kuriuo prisistatoma internete. Yra žmonių, kurie į socialinius tinklus įdeda savo nuotrauką iš privalomosios tarnybos kariuomenėje – regis, tai buvo svarbiausias įvykis jų gyvenime. Rusija savo „avataru“ pasirinko Kalašnikovo automatą. Aš netgi pavaizduočiau jį Rusijos herbe, rašo profesorius, – du sukryžiuotus kalašnikovus viršum dvigalvio erelio. O patį konstruktorių paskelbčiau šventuoju, stačiatikybės gynėju, juo labiau kad prieš mirtį parašė patriarchui laišką, klausdamas, ar jam reikia atgailauti už visas mirtis nuo jo sukurto ginklo. Kad ir kaip būtų, rašo, šis paminklas yra geriausias simbolis to, kas įvyko valdant Putinui: Rusija, pabaigusi klajonių ratą, tapo tuo, kuo buvo – karo šalimi. Tokia, kaip ją apibūdino imperatorius Nikolajus I: Rusija yra ne pramonės, žemės ūkio ar prekybos valstybė, Rusija yra karinė valstybė ir jos paskirtis – būti likusiam pasauliui baubu.

Gazeta.ru stebėjosi: įdavus Kalašnikovui į rankas AK, išėjo paminklas ne kūrėjui, o pačiam ginklui. Rusija ir Maskva statoma į vieną greta su Šiaurės Korėja ir Mozambiku (vienoje valstybėje pastatytas monumentas Kalašnikovo automatui, kitoje AK pavaizduotas vėliavoje). Abejotina kaimynystė. Leidinys priminė seną anekdotą apie tai, kaip žmona paprašė karinėje gamykloje dirbančio vyro padaryti sūnui vaikišką vežimėlį. Tas prisinešė detalių ir ėmėsi vykdyti prašymą, tačiau galop viską metė: „Kad ir kaip daryčiau – vis viena išeina Kalašnikovo automatas” … Gazeta.ru nuo savęs pridūrė: Gili filosofija anekdote: jis dargi ne apie simboliką, o apskritai apie mūsų šalį.

Tiesą sakant, kultūros ministras su savo Rusijos kultūriniu brendu tepakartojo seniai sakoma ir sakoma. Kai 2003 metais Olandijoje atvėrė duris paroda „Kalašnikovas be sienų“, lenta.ru parašė: Seniai laikas. Anot leidinio, AK – ne tik karo istorijos, tačiau ir pasaulinės kultūros dalis. Esą žodis kalash įsiliejo į pasaulio tautų kalbas kaip ir kiti rusiški žodžiai: bistro, vodka, intelligentsia, cossack, pogrom, sputnik, perestroika. Po dešimt metų, neilgai iki Kalašnikovo mirties, leidinys Aif.ru Kalašnikovo įtaką žmonijos istorijoje prilygino su tuo, ką padarė… Bilas Geitsas su garsiąja sistema „Windows”. Tiesiog genijus. Jaunimą reikia mokyti, kad Kalašnikovas yra ginklininkysės Bilas Geitsas, o dar teisingiau pastarąjį vadinti kompiuterių Kalašnikovu

Aukščiau nėra kur – tik dievai! Beje, vienoje rusų kareivių mėgstamoje dainoje AK ir vadinamas „dievu” (kalašnikovas – vienintelis mano dievas).

Rusai negirtuokliavo ir visada mušdavo priešus!

Pats Medinskis, iki tapdamas ministru, nuo 2008 metų leido vieną po kitos ir pakartotinai knygas prieš rusų liaudies ir Rusijos valstybės, neišskiriant nė SSRS, istorijos juodinimą (Мифы о России). Iki 2015 metų prileido jų 1 mln. egzempliorių! Dėl Kalašnikovo, tai vienoje knygų rašo, kad jo vardu pavadintas iš tikrųjų idealus mechanizmas, ir kad užsienyje „Kalašnikovo automatas” siejamas su Rusija lygiai taip, kaip, deja, ir „vodka” – be to, didesniu mastu negu „Gagarinas“ ar kas kita (Гагарин, матрешка, балалайка). Ir vis dėlto… svaresnius nuopelnus priskyrė kitam žmogui, Nikolajui Ochotnikovui, kuriuo vardo sovietai naujajam ginklui nesuteikę todėl, kad buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Kas kita Kalašnikovas! Kareivis, iš darbininkų ir valstiečių luomo, savamokslis, auksarankis buvo tai, ko reikėję sovietinei propagandai…

Naujasis paminklas vėl pakurstė ginčus dėl tikrosios AK autorystės – mat skulptorius ant pjedestalo dėl neišmanymo išraižė kaip iliustraciją vokiečių automatinio karabino StG 44 schemą. Pasipiktinus dabar jau Kalašnikovo gerbėjams, turėjo skubiai ją nugremžti (tai dariusius darbininkus policija sulaikė kaip vandalus… cirkas… Pas mus kad ir ką darytume, išeina Kalašnikovo automatas. Išskyrus paminklą Kalašnikovui – išėjo Šmaiseriui…).

Tuo tarpu daug autorių ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje mano Kalašnikovą savo dirbinį nužiūrėjus kaip tik nuo Hugo Šmaiserio automatinio šautuvo, pasirodžiusio Vokietijos kariuomenėje 1944-aisias (suprantama, išknibinėjęs ir visa kita). Jis pateko į sovietų rankas ir Stalinas įsakė ginklų konstruktoriams skubiai pritaikyti priešų išradimą. Sovietinių karo mokyklų dėstytojai per paskaitas, paaiškinę šautuvą visada pradedamą kurti jau turint šovinį, o ne priešingai, nė neslėpė: Kalašnikovas su kitais konstravo automatinį karabiną, pritaikytą šaudyti vokiečių išrastais tarpiniais (tarp pistoleto ir kulkosvaidžio) šoviniais. Kiti gal papasakodavo ir tai, kad naują ginklą ketinta pavadinti AKZ (Kalašnikovo-Zaicevo), tačiau vadovybė nubraukusi „zuikišką“ pavardę… Garsus ginklų istorijos tyrėjas profesorius Davidas Bolotinas išspausdino straipsnį (tiesa, Suomijoje), kur rašė: jeigu ne Zaicevas, tai AK nebūtų buvęs sukurtas…

Kodėl nuo 2012 metų Rusijos kultūrai vadovaujantis buvęs PR specialistas Medinskis dabar kalba kita, negu kadaise rašė? Pastarosiomis dienomis leidinys Mk.ru priminė, kuo jis vadovavosi, rašydamas savo daktarinę disertaciją ir knygas: absoliutus tiesos standartas – kas atitinka Rusijos nacionalinius interesus; visa tam priešinga yra rusofobų propaganda, geriausiu atveju – paklydimas. Dingstimi šiam priminimui tapo žinia, jog Švietimo ministerija atsisakė patvirtinti Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo istorijos institute apgintą istoriko Kirilo Aleksandrovo disertaciją daktaro laipsniui gauti. Autorius užginčijo sovietinės propagandos postringavimą, esą Didžiojo tėvynės karo metais generolas Andrejus Vlasovas su bendrais SSRS išdavė iš bailumo, priešiškumo darbo žmonių valdžiai ir panašiai. Leidinio nuomone, tokį atestacinės komisijos ir ministerijos sprendimą nulėmė ne pikti komunistų ir stačiatikybės gynėjų balsai (istoriką norėjo apkaltinti… viešai kurstant agresyvų karą), tačiau rimtesni žmonės, įsitikinę, jog istorikai turi varyti gyventojų patriotinį auklėjimą pagal nacionalinius interesus atitinkantį tiesos standartą.

Tikroji Калашников/Kalashnikov” vertė

Naują paminklinį Kalašnikovą matome sutrikusį ir ginklą laikantį nei šiaip, nei taip. Galėtume skulptūrą pavadinti “Tai viskas, ką man palikote?!” Arba: “Pasiimkite ir šitą!”.

2012-ujų rudenį Rusijos vyriausybės pirmininkas pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas, atsakingas už karinę pramonę, Twitter‘yje pasigyrė: Vakar vakare prisiskambinau Michailui Timofejevičiui Kalašnikovui ir asmeniškai pasveikinau su 93-iuoju gimtadieniu. Legendinis ginklininkas pasirodė žinantis mano idėją suvienyti Iževsko gamyklas į koncerną “Kalašnikov” ir sutiko perleisti jam savo vardą. Kalašnikovas, žinoma, nacionalinis pasididžiavimas, tačiau ir viceministras ne iš kelmo spirtas: vienu telefono skambučiu sutvarkė reikalą!

Žurnalistas ir rašytojas Jurijus Nersesovas (Rusijos imperializmo aukštintojas) kiek kitaip papasakojo apie šį reikalą: pas Kalašnikovą apsilankę gamyklos „Ižmaš“ atstovai pasiūlė už 3 mln. rublių perleisti teisę naudotis jo vardu gamyklai. Konstruktorius nepaėmė nė kapeikos, dar kartą parodęs olimpinį abejingumą niekingiems popierėliams. Tikras patriotas!

Tiesa, vienu tarpu tas patriotizmas buvo kiek prislopęs. SSRS tirono Stalino ir to paties rusiškojo imperializmo garbintojų leidžiamas laikraštis “Zavtra” papasakojo apie tai, kaip 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir gynybos ministras atvykę į Iževską pagerbė Kalašnikovą, šventusį 75-metį. Udmurtijos vadovai tada vos priprašė jubiliatą susitikti su garbingais svečiai (Aš nenoriu matyti šitų žmonių! Į ką jie pavertė šalį! Mūsų gamyklą!). Jelcinas jam, ką tik į generolus-majorus pakeltam dukart SSRS didvyriui, pats prisegė Rusijos didvyrio žvaigždę. Gynybos ministras įteikė vardinį Makarovo pistoletą ir pasakė, kad kita dovana – naujausios laidos automobilis UAZ jau keliauja į Udmurtijos sostinę (senesnės laidos UAZ’ais važinėjo, kas pamena, mūsų kolūkių pirmininkai ir specialistai). Neilgai trukus Kalašnikovas gautąjį pistoletą nuvežė atgal (kaip galima tokį išderintą dovanoti), o patį Gračiovą kaip tikras rusų valstietis pasiuntė, vartojant eufemizmą, šunims šėko pjauti (Jis man skolingas milijardus už ginklų pardavimus! O žadėta naujutėlaitė mašina? Kur ji?! Kelyje?!).

Kaip sakyta, Kalašnikovą persekiojo žurnalistai, tačiau merdinčios gamyklos “Ižmaš” ar dar kažin kokie kiti atstovai tuščiomis rankomis jų prie legendinio ginklų konstruktoriaus neprileisdavo. Bent jau iš Rusijos gynybos ministerijos radijo ir televizijos laidų studijos filmavimo grupės, atvykusios į Udmurtijos sostinę, du tvirti vyrukai juodais švarkais paprašė pakloti 1 000 dolerių (Naudokitės proga. O tai senis ims ir numirs). Sunku tikėti, kaip dar Iževske pelnėsi iš legendinio ginklų konstruktoriaus šlovės: sumokėjusiems 5 dolerius ar net mažiau užsienio turistams leisdavo nusifotografuoti su Kalašnikovu; garsiausio pasaulyje ginklo kūrėjas šiepėsi ir mojo ranka, o amerikiečiai ir vokiečiai rodė jam „ragučius“… 1995 metais viena Udmurtijos likerio ir degtinės gamykla pradėjo leisti „vodką“, pavadintą „Kalašnikov“.  2003 metais vokiečių kompanija NMI, perleidusi Kalašnikovui 33 proc. akcijų, įgijo teisę pardavinėti jo vardu pavadintus laikrodžius, skėčius ir panašius dalykėlius. 2011 metais Kalašnikovo advokatai atsiteisė kliento vardą ir € 10 000 kompensaciją iš vienos šveicarų kompanijos – energetinių gėrimų gamintojos…

2013-ųjų kovui baigiantis žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Kalašnikovas neatlygintinai perdavė teises naudotis jo vardu susivienijimui “Ižmaš”. Taigi praėjus gerokai laiko nuo Rogozino skambučio. Dar pranešta derybas prasidėjus prieš metus – gerokai anksčiau nei paskambino Rogozinas. „Ižmaš“ susivienijimo direktorius paneigė, jog Kalašnikovą paėmus už vardo perleidimą 1,5 mln. rublių ir įmonę jam žadėjus po 300 tūkstančių kas mėnesį. Michailas Timofejevičius patriotas, tikras patriotas, – patikino direktorius. – Apie pinigus net nekalbėta. Ateityje su ženklu “Kalašnikov” bus leidžiami ne vien karinėms reikmėms skirti gaminiai – visokiausi. Mes visi pritarėme šiam tėvo sprendimui, – pasakė sūnus Viktoras, irgi ginklų konstruktorius iš tos pačios „Ižmaš“ gamyklos.

Po ginklų konstruktoriaus mirties vienas leidinys parašė: Nuo 2012 metų Michailo Kalašnikovo sveikata ėmė blogėti. Teisių naudotis jo vardu perleidimas buvo jo atsisveikinimo dovana Tėvynei.

Tiesa, dukros Jelenos su sūnumi įkurtai bendrovei liko ženklas “AK-47” žaidimų automatams, žaislams, taikiniams… 2016-ųjų pavasarį žiniasklaida pranešė: įžymaus konstruktoriaus šeima neteko teisių į ženklą „AK-47“. Beveik po dvejus metus trukusio bylinėjimosi jis teko koncernui „Kalašnikov“. Žinoma, – pakomentavo tai pranešęs Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, – galingas koncernas turi nepalyginti didesnes galimybes nei šeimos įmonė leisti žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu.

2012 metais Rusijos ekspertai paskelbė ženklą „Kalašnikov“ esant realiai vertą 10 milijardų dolerių ir turint galimybę ateityje pasiekti 100-150 milijardų (pasaulyje pirmaujantis „Aplle“, pagal agentūros „Interbrand” versiją, vertas daugiau kaip $170 milijardų). Pasaulinės agentūroms “Kalašnikov” dar per menkas, tačiau „Interbrand” specialistai tikina jį esant vieną stipriausių Rusijos brendų. Jis turi milžinišką brangimo potencialą, gerokai platesnį nei teikia tiesiog ginklų ženklas. Juo galima ženklinti ir kitokias prekes, ne tik ginklus. Aišku, ir žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu… Kovos su pasauliniu imperializmu ginklas virto imperijos simboliu.

Tada, Kalašnikovui dar gyvam esant, teises į jo vardą perėmusio susivienijimo „Ižmaš“ direktorius pasakė, kad Kalašnikovas, kaip Rusijos patriotas, neatlygintai perleido savo vardą koncernui. Savo ruožtu mums didelė garbė įamžinti Michailo Timofejevičiaus vardą istorijoje. Pastatyti paminklą Maskvoje atsiėjo 35 mlrd. rublių. Žmonės suaukojo 26 tūkstančius. Tarp paminklo pastatymo rėmėjų – valstybinis koncernas Rostech“, į kurį įeina ir koncernas „Kalašnikov“.

Skaičiuojant pralietu krauju

„The New York Times“ pranešime apie paminklo atidengimą pastebėta buvus patriotinių kalbų ir dainų, tačiau iškilmių metu nebuvo pasakyta nė žodžio apie milijonus žmonių, nužudytų ar sužalotų iš šio ginklo nuo jo sukūrimo pradžios. Vis dėlto nemažai žinomų Rusijos asmenybių viešai apie tai prabilo neraginami. Paskaičiavus, kiek žmonių buvo nužudyta iš šio ginklo, susidarytų milijonai, iškart parašė Andrejus Makarevičius. – Kur jis gynė mūsų Tėvynės sienas? Afganistane? Gruzijoje? Ukrainoje? Afrikoje?

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Garsiam muzikui pritarė žurnalistas Igoris Jakovenka: Kalašnikovo automatas niekada nebuvo panaudotas Tėvynei ginti. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir visada tarnavo blogiui. Pirmą kartą jis masiškai panaudotas malšinant sukilimą Vengrijoje 1956 metais. Iš jo žudė kovotojus už laisvę… Tai – geidžiamas teroristų ir banditų ginklas, jis pavaizduotas teroristinės organizacijos Hezbollah” vėliavoje (nepaminėtos armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblemoje – irgi AK; nors teigiama ją nustojus gyvuoti 9 dešimtmečio pabaigoje, tačiau juoda vėliava vis suplevėsuoja viršum armėnų pozicijų jų okupuotame Kalnų Karabache, atimtame iš Azerbaidžano). Lotynų Amerikos narkotikų platinimo kartelių baudėjai AK dėl šovinių dėtuvės išlinkio meiliai vadina ožio ragu”…

Kalašnikovo automatas, anot rašytojo Sergejaus Steblinenkos, labiau sovietinio skverbimosi į pasaulį, o ne šiaip ginklo simbolis. Sunku prisiminti nors vieną konfliktą, kur ši mirties mėsmalė nebūtų buvusi panaudota. Jis simbolizuoja pasaulinį terorizmą, kadaise vadintą išsilaisvinimo judėjimu. Dėl paminklo, tai jis būtų teisingas užrašius ant postamento šitaip: Michailui Kalašnikovui, įdavusiam ginklą pasauliniam terorizmui.

Naujienų tarnybos Interfax.ru pranešimas apie 2016 metais Rusijos ir Mozambiko vyriausybių pasirašytą susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo baigiamas tokiu sakiniu: Mozambiko vėliavoje pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Kituose rusiškuose leidiniuose randame paaiškinta: Mozambiko piliečiai šitaip 1975 metais pagerbė AK už tai, kad šis ginklas padėjo jiems nuversti kolonizatorius portugalus. Į Mozambiką, vieną iš 50 šalių, kurioms SSRS su visa socialistine sandrauga teikė karinę pagalbą, per kelis dešimtmečius buvo įgabenta apie 1 mln. Kalašnikovo automatų. Pats Kalašnikovas lankėsi Mozambike ir ne be pasitenkinimo pasakojo, jog vardas Kalash duodamas naujagimiams berniukams… 1977-1992 metais šioje šalyje vykusiame pilietiniame kare žuvo 1 mln. gyventojų (kiek ir per genocidą Ruandoje), penki milijonai iš 12 milijonų gyventojų turėjo bėgti iš šalies. Mozambikas liko viena skurdžiausių valstybių Afrikoje (komentaras: 100 km nuo Maskvos – irgi jau Mozambikas). 

Mozambiko vėliava
Ginklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.

Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas Viktoras Butas, ekspertų manymu, keliolika metų tiekė milžiniškus kiekius ginklų ir daugybę karinės technikos Afrikos valstybių (Kongo, Liberijos, Sudano, Siera Leonės) kariuomenėms ir sukilėlių armijoms, radikalioms islamistų organizacijoms AlQaeda“ ir „Taliban“. Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo (įtariama jo bosu buvus Rusijos prezidento Putino patarėją Igorį Sečiną). Mirties dievą suėmė 2008-ųjų pavasarį Tailando sostinėje Bankoke, kai jis sutiko Kolumbijos sukilėliams parduoti 700 raketų „žemė-oras“, 5000 automatų AK-47, šovinių ir minų – iš viso 20 mln. dolerių vertės siuntinį, neįtardamas, kad FARC atstovais dedasi amerikiečių specialieji agentai.

Po legendinio ginklų konstruktoriaus mirties išleistoje Aleksandro Užanovo „Kalašnikovas“ ne be pasididžiavimo rašoma, jog AK galima užtikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Amerikiečiai juodina Rusiją? Ne visi! Vienas jų istorikas rašo AK-47 esant populiariausią pasaulyje ginklą, neprilygstantį gal tik peiliui. Pasaulyje pasklidę daugiau kaip 100 milijonų Kalašnikovo automatų, tai yra vienas AK tenka 60 pasaulio gyventojų. Jais apginkluota daugiau kaip 50 pasaulio valstybių (kiti nurodo 82 valstybes) reguliariosios kariuomenės. Yra kuo didžiuotis! Kitas amerikiečių autorius savo knygoje tikina AK būsiant rikiuotėje mažiausiai iki 2025 metų. O kai kurie ekspertai Rusijoje sako kalašnikovą ištarnausiant 100 metų – yra kuo didžiuotis!

Mozambiko herbas

Nuo 1945-ųjų  pasaulyje įvyko daugiau kaip 60 karų ir didelių ginkluotų konfliktų. Iš jų keturiuose dešimtyse naudotas Kalašnikovo ginklas. Neretai iš kalašnikovų šaudė abi kovojančios pusės – sovietų ir kinų mūšiuose dėl Damansko salos 1969 metais, karuose – Somalio ir Etiopijos 1977-aisiais, Kinijos ir Vietnamo 1979-aisiais, Afganistano kare ir Jugoslavijos pilietiniame kare. Savaime suprantama, priduria autorius, jais buvo kovojama ir buvusios SSRS teritorijoje kilusiuose konfliktuose.

Kiti, autoriaus žodžiais, įdomūs faktai. Laose prie vartų prikaltas medinis kalašnikovas saugo nuo piktų dvasių, Jemene vyrai šoka ritualinius šokius su šiuo ginklu rankose, Irake pastatyti AK šovinių dėtuvės pavidalo minaretai, Malaizijoje mėgstamiausias koktelis yra  „AK-47“ – aišku, su „vodka“. Sinaujaus pusiasalyje egiptiečiai pastatė milžinišką monumentą AK garbei… Šaudyti iš AK dykumoje – mėgstamas beduinų užsiėmimas. Tame pačiame Jemene, kur kiekvienam gyventojui, įskaičiuojant moteris ir vaikus, tenka keturi „vamzdžiai“, į šovinio tūtą pataiko iš 50 m atstumo, ir apskritai šioje šalyje vyrai nesiskiria su AK, nes tai – vyriškumo ir laisvės simbolis. Tai bent vyrai!

Afganistanietiškas kilimas

Galima pridurti, jog Afganistane audžiami kilimai, kuriuose lengvai atpažįstame Kalašnikovo automatą. O čia pat už sienos, Pakistane… Pasienyje su Afganistanu plytinti, o tiksliau dunksanti Šiaurės vakarų pasienio provincija apima ir vadinamą Genčių zoną, ypatingą Pakistano regioną, kur po SSRS kariuomenės įžengimo ir vykstant visiems vėlesniems karams, radosi gyvenimo sankloda, pavadinta „Kalašnikovo kultūra“. Platesne prasme ji apibūdinama kaip nusistatymas politinius nesutarimus spręsti ginklo jėga. Atrodo, tokia kultūra nesvetima ir kitur.

Pasaulyje labiausiai paplitęs masinio naikinimo ginklas yra rusiškas AK-47 – dėkui internetui, žinome, kas manoma Australijoje. Britų „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ ir virtinės paskesnių teroristinių atakų atkreipė dėmesį, jog teroristai, ne taip seniai pasikliovę bombomis, dabar pirmenybę teikia Ak-47 – paprasčiau įsigyti.

 Yra pagrindo manyti, – rašo Rus-Guns (Rusijos šaunamųjų ginklų katalogas) straipsnyje „AK- 47 šiuolaikiniame pasaulyje“, – jog  pradedant 1947 metais nuo AK paleistų kulkų planetoje žuvo 3-4 milijonai žmonių. Tiesą sakant, kalašnikovą sovietinėje kariuomenėje įteisino 1949 metais ir kareiviai juos nešiojo dėkle, slepiančiame net ginklo formą, surinkdavo po šaudymų šovinių tūtas – iki 1956-ųjų, Vengrijos sukilimo. Toks painiojamasis kelia kiek nepasitikėjimo autoriumi, tačiau turi paskatinti bent suklusti: kaip tai atsitiko ir kas bus toliau?

AK užvaldė ir valdo pasaulį ne vien todėl, kad yra žudomai paprastas, kaip jį pagyrė vienas rusų leidinys. Kaip rašo Sabiržanas Bagretdinovas, žurnalistas iš Kazanės, Baškirijos sostinės, Kolumbijos sukilėliai ar „Islamo valstybės” kovotojai neturėjo galimybės ilgai ir kruopščiai bandyti įvairiose valstybėse – Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje pagamintų ginklų ir galiausiai išsirinkti tinkamiausią, nes daugelyje šalių veikė teisiniai ir moraliniai draudimai tiekti ginklus kraugeriškiems režimams, teroristams ir separatistams. Tai galėjo daryti tik Rusija, kada atvirai, kada slaptai, padedama tokių veikėjų, kaip Viktoras Butas.

Štai iš kur, rašo šis žurnalistas, atsirado Kalašnikovo automato „konkurentinis pranašumas”.

2017.10.27; 06:00

Istoriko Olego Kuznecovo veikalas, sukėlęs didelį armėnų nepasitenkinimą.

Rusijos sostinėje gyvenančiam armėnų advokatui su vienminčiais pasivaideno, jog Maskvoje išleistame moksliniame veikale esama teiginių, kurie kursto tautų nesantaiką, ir jie ėmėsi žygio knygos autorių patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Autorių – už grotų, knygą – į laužą!

Didieji rusiški leidiniai apie tai nieko neparašė, o štai armėniški – netylėjo. Aš – ne kalbininkas ir ne istorikas. Tačiau manau, kad knygoje esama teiginių, kurie leidžia daryti atitinkamas išvadas, – armėnų naujienų tarnybai NEWS.am pasakė Rusų-armėnų teisininkų asociacijos (АРМРОСС) prezidentas Rubenas Kirakosianas. – Autorius subjektyviai vertina istoriją, pateikia rusakalbiams skaitytojams, nežinantiems istorijos, išvadas, kurios neatitinka įstatymų, Valstybės dūmos nutarimo dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas. Autorius teigia, kad tai yra pramanai, nieko panašaus nebuvo, kad armėnai nesugyvenami, svetimi visoms tautoms ir nacijoms, turi psichinių anomalijų. Labai linksma knyga. Aš manau, kad knyga kelia grėsmė tautų santykiams.

Pokalbis su didžiausią Rusijos nusikaltimų tyrėjų viršininką aplankiusiu ir jam rusų istoriką apskundusiu advokatu pavadintas „ARMROSS prezidentas: Olego Kuznecovo knyga kelia grėsmę tautų santykiams“. Taigi ekspertai ėmėsi tirti, ar knygoje esama teiginių, galinčių užtraukti baudžiamąją atsakomybę, ir šis patikrinimas, anot advokato, vykdomas asmeniškai nurodžius Rusijos tyrimų komiteto vadovui ponui Bastrykinui ir jam asmeniškai kontroliuojant.

O kaip gi vadinasi ši labai linksma knyga, kurios laisvai nenusipirksi, nes jos nėra prekyboje? Skaitome NEWS.am tekstą iki galo. Kirakosiano paskutiniai žodžiai: manau, kad kiekvienas mokslo veikalas – jeigu tai yra mokslinis tyrimas, turi būti ištirtas ekspertų. Viskas? O kur knygos pavadinimas?! Tai bent pranešimas: knyga kelia grėsmę, o jos pavadinimas nenurodomas!

Kirakosianą pakalbino ir rusiškai bylojantis Jerevano leidinys “Golos Armeniji” (Armėnijos balsas). Šis rašo apie teismo ieškinį, pateiktą grupės armėnų – Rusijos piliečių Rusijos tyrimų komitetui dėl Olego Kuznecovo knygos „История транснационального армянского террора в XX веке“. Teroro? Įpratus prie „tarptautinio terorizmo“, ne pro šalį pasitikslinti. Kai rašoma apie teismo ieškinį… tyrimų komitetui, nereikėtų stebėtis, kad knygos pavadinime įveltos net dvi klaidos – monografija vadinasi „История транснационального армянского терроризма в ХХ столетии“ (internete pilna šios Maskvoje 2016-aisiais išėjusios knygos nuotraukų).

Istorikas Olegas Kuznecovas, kurį armėnai bando apkaltinti tautų kiršinimu.

„Armėnų balse“ advokatas jau rėžė iš peties: jeigu tokia esanti Kuznecovo mokslinė pozicija, tai jam reikėtų aptarnauti dujų kamerą kur nors šalyje su Trečiojo reicho ideologija ar Osmanų imperijoje; dujų kamera atsidūrė pačioje antraštėje (С такой позицией Кузнецову надо работать у газовой камеры считает президент Ассоциации юристов АРМРОСС Рубен Киракосян).

Kliuvo nuo advokato ir pareigūnui, tiriančiam skundą. Esą dėl jiems nežinomų priežasčių knygą nusiuntė tirti į tą pačią įstaigą, kuri 2015 metais atliko ankstesnio jos leidimo ekspertizę ir tada buvo atsisakyta autoriui kelti baudžiamąją bylą. Apie tai sužinoję, jie paprašė paskirti ekspertizę kurioje nors kitoje žinyboje, pavyzdžiui, Sankt Peterburgo valstybiniame universitete, kurį baigė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Tyrimo komiteto vadovas Aleksandras Bastrykinas, tačiau jiems netikėtai buvo atsakyta. Nors tai, teisybę sakant, kelia abejonių dėl ekspertizės išvadų objektyvumo, vis dėlto jis neatmeta, kad pasaulis pilnas stebuklų, ir, galimas dalykas, šita ekspertinė įstaiga šį kartą atidžiau įsiskaitys į tezes, esančias knygoje.

Tarytum Strasbūre nė nebūtų teismo…

Kadangi Kirakosiano nurodytose keliose tezėse ir visame „Golos Armeniji“ tekste (kaip ir NEWS.am) nėra žodžio „terorizmas“, tai manytina advokatą su bendražygiais neginčijant nei „armėnų terorizmo“, nei „transnacionalinio“. Konkretus kaltinimas girdėti šiuose advokato žodžiuose: Dėl Armėnų genocido neigimo, tai istorikas Kuznecovas pamiršo pasidomėti šalies, kurio pilietis jis yra, oficialia valstybine doktrina, Rusijos Federacijos, ne kartą pripažinusios Genocido faktą. Susitikęs aš padovanosiu jam šitą dokumentą. Advokatas jau anksčiau, kaip girdėjome, kalbėjo: istoriko išvados prieštarauja Valstybės dūmos nutarimui dėl Armėnų genocido pripažinimo, o tai savaime yra pažeidimas.

Kirokasiano valioje nepasitikėti rusakalbiais skaitytojais ar ekspertais (nors ir siūlo tikrinti visus mokslo veikalus), kritikuoti vienus ir pataikauti kitiems. Tačiau nesuprantama, kodėl jis, teisininkų bendrijos vadovas, mokslininko padarytos išvados neatitikimą parlamento pareiškimui (ne nutarimui, kaip jo pasakyta) laiko a priori pažeidimu?

Antai jo tautietis, internetinio leidinio „Lragir.am“ redaktorius Akopas Badalianas, 2015-ųjų pavasarį paskelbė tekstą, pavadintą “Rusija atsisakė nuo genocido pripažinimo” (Россия отказалась от признания геноцида) ir nieko – toliau gyvena,rašo. O užvožė armėnų žurnalistas kaip reikiant. Anot jo, Rusija skelbia Armėniją savo strategine sąjungininke, o armėnų genocidą pripažino tik parlamento pareiškimu (1995), neturinčiu teisinės galios ir nenumatančiu valstybės atsakomybės. Tuo tarpu kitos valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija, armėnų genocidą pripažino įstatymu, o kai kurios šalys įteisino baudžiamąją atsakomybę už jo neigimą, kaip antai Šveicarija. Ir štai dabar jis sužino, kad Rusija „aukštu lygiu“ (Valstybės dūmos pirmininkas) rengiasi dalyvauti Stambule įvyksiančiose iškilmėse osmanų pergalės Dardanelų mūšyje 100-mečio proga, kai tą pačią dieną Jerevane bus minimas armėnų genocido šimtmetis! Tai reiškia, Badaliano nuomone, tik viena iš dviejų: arba genocido neigimą, arba oligofreniją. Pastaroji liga lietuviškai vadinama silpnaprotyste… Ir nieko – toliau gyvena, rašo. 

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Advokatas pasakė ketinąs padovanoti istorikui dokumentą dėl armėnų genocido fakto pripažinimo, tačiau nežinia, kaip tai jam pasiseks – jeigu nenurodo tikslaus jo pavadinimo, tai gal ir nežino? Rusijos parlamento „Pareiškimas dėl armėnų tautos genocido 1915-1922 metais pasmerkimo“ grindžiamas nepaneigiamais istoriniais faktais, tačiau nepaneigiami tie faktai yra parlamento narių nuomone, nes joks nacionalinis ar tarptautinis teismas, juo labiau parlamentas, neturi galios armėnų genocido pripažinti ar nepripažinti faktu.

2015-aisiais metais Europos žmogaus teisių teismo Didžioji kolegija paliko galioti žemesniosios kolegijos sprendimą patenkinti Turkijos politiko Dogu Perinčeko skundą Šveicarijos teismus pažeidus jo teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str.). Perinčeko žodžius armėnų genocidą esant pramanu šveicarų teisėjai pripažinojo neigimu ir skyrė jam šalies baudžiamajame kodekse numatytą bausmę. 2007 metais Perinčeko skundą nagrinėjęs apeliacinis teismas jo nepatenkino, nurodęs, kad „armėnų genocidas“, kaip ir Holokaustas, yra įrodytas istorinis faktas, pripažintas Šveicarijos žemųjų rūmų rezoliucijoje.

Didžioji kolegija nurodė nebuvus jos prašoma nustatyti, ar Šveicarijos teismai pagrįstai 1915-ųjų metų įvykius Osmanų imperijoje apibūdino kaip genocidą, tačiau pastebėjo, kad jiems netaikytina tai, kas tarptautinėje teisėje pasakyta apie Holokaustą. Kolegija patarė valstybėms, pripažinusioms tuos įvykius genocidu, nekurti įstatymų, numatančių baudžiamąją atsakomybę nesutinkantiems su oficialiu valstybės požiūriu, nes kitokia nuomonė yra būtina aptariant įvykius, dėl kurių dar nesama visuotinio sutarimo. Strasbūro teismo kolegija priminė Prancūzijos konstitucinę tarybą 2012 metais nepritarus taikyti baudžiamąją atsakomybę už įstatymiškai pripažintą genocido neigimą, nes tai prieštarauja teisei laisvai reikšti nuomonę ir varžo mokslinių tyrimų laisvę.

Kiekvienas savo reputacijos žiūrįs advokatas turėtų žinoti ne tik tai, kas žiniasklaidoje dažnai greitomis parašoma, tačiau nepalyginti daugiau ir tiksliai: apie būtinybę įrodyti asmenį ar jų grupę turėjus ketinimą padaryti nusikaltimą ir kita. Dargi bus pagirtas advokatas, kuris žiniasklaidoje gina kurios nors socialinės grupės interesus ir komentuoja to reikalo vyksmą. Tačiau jis privalo kalbėti, kaip to reikalauja profesinė etika, iš teisės pozicijų. Jeigu tas pats etikos kodeksas advokatui neleidžia žeminti kitų proceso dalyvių garbės ir orumo, tai šitai, reikia manyti, galioja ir kalbant žiniasklaidoje.

Advokatas Kirakosianas pažadėjo istorikui Kuznecovui padovanoti dokumentą, kurio šis esą bus nematęs, todėl ir kalbantis priešingai…Tik vargu ar Kuznecovas norės su juo susitikti – juk advokatas jį prilygino nacistams… Beje, Kuznecovas studijavo ne tik istoriją – jis yra baigęs Tarptautinį teisės institutą prie Rusijos teisingumo ministerijos (dargi su pagyrimu), be to, darbavosi vienoje Maskvos advokatų kolegijų ir net prisidėjo kuriant ekstremizmo užkardymo normatyvinius aktus.

Bomba kaip universalus instrumentas

1982 metų rugpjūtyje JAV valstybės departamento biuletenyje (The U.S. Department of State Bulletin) buvo išspausdintas straipsnis „Armėnų terorizmas: apžvalga” (Armenian Terrorism: A Profile). Jau kito mėnesio numeryje skaitytojai sužinojo, kad šis straipsnis neatspindi oficialiosios JAV valstybės departamento nuomonės ir visi komentarai jame reiškia autoriaus požiūrį. Redakcija šitaip nukreipė ugnį nuo Baltųjų rūmų, įsiplieskus po pasaulį pasklidusių armėnų bendruomenių protestams. Netrukus Europos miestus sudrebino naujos armėnų teroristų atakos… 

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Kaip ir daugelis kitų autorių, Olegas Kuznecovas šio straipsnio autorių, tuometį JAV valstybės departamento saugumo valdybos specialist Endrį Korsuną (Andrew Corsun) laiko visuomenės mokslų termino „armėnų terorizmas“ sumanytoju. Tačiau savo monografijoje „Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje“ nesutinka su amerikiečio išvada, jog pagrindinis armėnų teroristų atakų motyvas – tai kerštas Turkų respublikos valdžiai, nepripažįstančiai Osmanų imperijoje nuo 1915-ųjų vykdytų represijų armėnų genocidu.

Vienos iš dviejų garsiausių armėnų teroristų organizacijų jau pats pavadinimas (Justice Commandos against Armenian Genocide, JCAG) sakė ją kovojant dėl armėnų genocido pripažinimo. Rusų istorikų manymu, Korsunas ir tą patį, kaip rodo 2013 metais išslaptinti dokumentai, teigę JAV specialiųjų tarnybų analitikai, lygiai kaip ir daugelis mokslo, kultūros  bei paprastų žmonių Šiaurės Amerikoje bei Europoje patikėjo armėnų peršama švento keršto dingstimi. Tačiau ėmė rodytis ir kitaip manančių autorių (Erich Feigl, Justin McCarthy, Carolyn McCarthy) veikalai, o XX amžiui baigiantis įsivyravo nuomonė armėnų terorizmo radimosi priežastis buvus kitas; armėnų teroristai savo atakas Osmanų ir Rusijos imperijose pradėjo dar gerokai iki prasidedant Pirmajam pasauliniam karui ir kovojo ne dėl laisvės, nors kita armėnų teroristinė organizacija pavadinime ir buvo nurodžiusi tokį siekį (Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia, ASALA).

Pasak Kuznecovo, reikalavimas pripažinti „armėnų genocidą Osmanų imperijoje“ tebuvo daugiau kaip dviejų šimtų ASALA ir JCAG teroristinių atakų prieš Turkijos respublikos diplomatus, pasiuntinybes ir atstovybes įvairiose pasaulio šalyse 8-9 dešimtmečiuose ideologinė priedanga. Iš tikrųjų siekta priversti šią valstybę išmokėti armėnų išeivijai piniginę kompensaciją už kadaise Osmanų imperijoje padarytus nusikaltimus prieš armėnus – kaip tai padarė Vokietija Izraelio atžvilgiu. Antai ASALA pareiškime taip ir sakoma: Turkija turi prisiimti atsakomybę, išmokėti reparaciją ir užleisti armėnams jų istorines teritorijas. 

Rusų istorikas vadina XIX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį Osmanų imperijoje gyvavusią armėnų bendruomenę religine sekta. Armėnų revoliucinių partijų “Gnčak” ir “Dašnakcutiun“ teroristinės atakos prieš Osmanų imperijos valdininkus bei bendrapiliečius musulmonus, esą skriaudžiančius gentainius, turėjo paskatinti armėnus atsakomojo smurto akivaizdoje telktis etninės tapatybės pagrindu apie naujus vedlius ir visokeriopai juos remti, taip pat ir finansiškai. Teroristinės atakos prieš Rusijos imperijos valdininkus ir pareigūnus neabejotinai prisidėjo prie to, kad Nikolajus II atšaukė savo 1903 metų įsaką perduoti Armėnų bažnyčios turto valdymą valstybės žinion, tačiau nuo tol bažnyčia jau turėjo dalytis renta su revoliucionieriais. Vėliau, išeivijoje, armėnų visuomeninis ir ekonominis gyvenimas jau buvo politinių partijų valioje (galiausiai vienvaldės –“Dašnakcutiun“). Didžiausias armėnų teroristas Akopas Akopianas viešai sakė: Mūsų jėga armėnų tautoje, ji mus palaiko. Ir dar plėšikavimas.

Kuznecovo nuomone, armėnai Kalnų Karabache 1988-1994 metais kariavo prieš Azerbaidžaną teroristinį karą, nes jų neteisėtas ginkluotąsias pajėgas sudarė atvykėliai užsienio ir posovietinių respublikų piliečiai, tarp jų – teroristinio veikimo patirtį turintys vadai (autoriaus armėnų teroristu Nr.2 vadinamas Montė Melkonianas, kiti) ir samdiniai. Ekonominiu požiūriu, svarbiausia šio karo išdava yra Armėnijoje ir kitose buvusiose SSRS respublikose gyvenančių armėnų pavergimas išeivijoje viešpataujantiems oligarchams. Po 1999 m. spalio 27 d. teroristinės atakos Jerevane prieš Nacionalinio susirinkimo vadovus Armėnijoje nevaržomai įsigalėjo vadinamojo Kalnų Karabacho klano atstovai, karo metais veikę išvien su teroristais ir likę paklusnūs transnacionalinei armėnų plutokratijai – ne be naudos sau.

Beje, Maskvos armėnų advokatų žygį prieš istoriką neseniai pagarsino ir Lietuvoje rusiškai leidžiamas „Obzor“ (Обзор). Tiesą sakant, persispausdino tekstą iš Maskvos armėnų muziejaus internetinės svetainės su ta pačia antrašte (“Адвокат Киракосян, подавший в суд на Олега Кузнецова, подвергается преследованиям”) ir klaidingu knygos pavadinimu (“…армянского террора в XX веке“). Gal tai yra tiesiog riktas, keliaujantis iš vieno leidinio į kitą. Tuo tarpu „armėnų terorizmas“ ir „armėnų teroras“ – anaiptol ne ta pats, ir Olegas Kuznecovas savo knygoje paaiškina šį skirtumą.

Istoriko žodžiais, pasakodamas armėnų terorizmo istorija XX amžiuje, jis aprašo tik matomą ledkalnio, vadinamo “armėnų pasauliu” (армянство), dalį, palikdamas nuošalyje 10 kartų didesnę povandeninę dalį, kurios tyrimas yra mirtinai pavojingas. „Armėnų teroras“, kaip rašo autorius, tai politinė ideologija ir kriminalinė praktika, leidžianti armėnų išeivijos valdytojams (истеблишменту) pusantro šimtmečio finansiškai kontroliuoti ir ne ekonominiais būdais valdyti tautiečius, gyvenančius įvairiose pasaulio šalyse. Terorizmas – teroro ideologijos ir praktikos dalis, svarbus politinės valdžios ir ekonominės galios instrumentas. Todėl armėnų terorizmas, autoriaus manymu, visais laikais buvo ne idealistinis, o merkantilinis ir pragmatinis.

Jūs patys esate ekstremistai!

Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1976) įpareigoja valstybes nepersekioti kitokios, nei priimta, nuomonės dėl praeities įvykių. Beje, Rusijos aukščiausiasis teismas 2011 metais išaiškino, jog nelaikoma nusikaltimu, numatytu Rusijos baudžiamojo kodekso 282 straipsnyje, reiškimas samprotavimų, kuriuose panaudoti tautinių, tikybinių ar kitų socialinių santykių faktai, mokslinėse ir politinėse diskusijoje ir tekstuose ir kuriais neturima tikslo sukurstyti neapykantą ar nesantaiką, taip pat pažeminti žmogaus ar žmonių grupės orumą. Taigi kaip ir leidžiama reikšti tai, kas vadinama „klaidinga nuomone“ ir „neteisinga interpretacija“ – tačiau neturint tikslo sukurstyti.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Rusijos tyrimų komitetas vis dar nepraneša, ką nusprendęs dėl armėnų advokato skundo, kuriame tikina monografijos “Transnacionalinio armėnų terorizmo istorija 20-ajame šimtmetyje” autorių padarius būtent Rusijos BK 282 straipsnyje numatytą nusikaltimą (neapykantos arba nesantaikos kurstymas, taip pat žmogaus orumo žeminimas). Tuo tarpu „Armėnų balsas“ paskelbė, jog armėnų advokatai pateikė naują pareiškimą – su reikalavimu ištirti Olego Kuznecovo pasisakymus žiniasklaidoje ir visą istoriko visuomeninę-politinę veiklą. Pats Rubenas Kirakosianas „Armėnijos radijui“ teigė, jog nepatenkinus jų skundų žygis prieš rusų istoriką bus tęsiamas. Jie apskusią federalinei valdžiai tyrėjus, kurie ne iki galo ir formaliai atliko Tyrimų komiteto vadovo pavedimą…

Olegas Kuznecovas iš tikrųjų netyli. Antai naujam Rusijos internetiniam leidiniui „Daily Storm“ jis pasakė, jog Kalnų Karabacho kare Armėnija yra agresorė, kaip tai pasakyta Jungtinių Tautų dokumentuose. Esą po 1999 metų valstybės perversmo valdžią Armėnijoje  užgrobė ir 18 metų ją savinasi armėnų separatistų chunta, kurią jis vadina Karabacho klanu. Ji esą užkrovė duoklę beveik visiems armėnų verslininkams Armėnijoje ir Rusijos Federacijoje, o Armėnijos biudžetas, niekam ne paslaptis, yra kriminalinių pinigų plovimo mašina.

Negana to, istorikas su jam į talką pasisiūliusiais advokatais rengiasi ne tik atsikirsti į armėnų advokatų kaltinamus, tačiau ir suduoti atsakomąjį triuškinamą smūgį: ne knygos autorius, o skundikas turi atsidurti teisme – ne istorijos, o paprasčiausiame Maskvos miesto apylinkės teisme. Esą teigdami, jog armėnų terorizmo smerkimas yra nusikaltimas, skundikai siekia jį pateisinti. O toks veikimas prieštarauja Rusijos federaliniam įstatymui  “Dėl ekstremistinės veiklos užkardymo”, kuris viešą terorizmo teisinimą laiko ekstremistinio pobūdžio veika. Už ją numatyta baudžiamoji atsakomybė (Rusijos BK 205.2 str.).

Kita vertus, pats raginimas pripažinti “armėnų genocidą Osmanų imperijoje” yra ekstremistinis, nes juo siekiama pateisinti armėnų terorizmą.

2017.09.15; 06:30

Armėnija, oficialiai Armėnijos respublika, tai – šalis,  neturinti išėjimo į jūrą valstybė. Armėnija ribojasi su Turkija vakaruose, Gruzija – šiaurėje, Azerbaidžanu – rytuose ir Iranu pietuose. Tačiau šiandien labiausiai mums turėtų rūpėti, ar ši šalis – patikima. 

Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

Armėnijos tikriausiai negalima vadinti patikima. Korupcija, žmogaus teisių pažeidinėjimai, jėgos struktūrų smurtas, aktyvistų areštai – tokia Armėnijos piliečių kasdienybė. Ir visa tai dar gali tęstis labai ilgai. Kiekvienas iš trijų buvusių ir esamas šios respublikos prezidentų atėję į valdžią stengdavosi tik praturtėti, o paprastų žmonių likimai jų niekada nedomino. Oficialusis Jerevanas yra garsus tuo, kad savo aplinką formuoja vadovaudamasis giminystės ryšiais. O tie giminaičiai, savo ruožtu, galvoja tik apie tai, kaip papildyti savo šeimų ir giminių biudžetą.

Be kita ko, Armėnija akivaizdžiai yra Rusijos įtakos sferoje. Silpna ekonominė ir socialinė padėtis Armėnijos Respublikoje yra dėl valdžios ir kriminalo suartėjimo. Šioks toks stabilumas išlieka tik dėl Rusijos piniginių injekcijų. Armėnijos nepriklausomybę užtikrina ir Kremliaus karinių pajėgų buvimas šioje šalyje. Visa tai liūdina, nes Armėnijoje tikriausiai yra daug žmonių, kurie norėtų savas problemas spręsti be Rusijos.

Nepaisant to, oficialus Jerevanas neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę. Prezidentas Seržas Sargsianas yra labai susirūpinęs tik dėl stabilumo jo neteisėtos valdžios atžvilgiu, todėl Armėnijos gyventojai priversti tyliai stebėti korumpuoto elito savivalę savo šalyje. Silpnos Armėnijos pozicijos regione ir pasaulyje, susierzinę žmonės, okupacinė politika – visa tai veda prie vidinių protestų ir mitingų, kurie per pastaruosius metus paženklino šią respubliką.

Laukti geresnio gyvenimo armėnai jau pavargo – valdžia nė kiek nevykdo savo priešrinkiminių pažadų. Stagnacija ekonomikoje, siaučianti korupcija ir monopolizacija, didelis nedarbo lygis, kylančios maisto produktų kainos ir nuolatinis tarifų didinimas komunalinėms paslaugoms tapo armėnų visuomenei nepamatuotai didelės emigracijos pretekstu.

Šešėlinė ekonomika siekia apie 40 proc. Tik per pirmuosius 2017 metų šešis mėnesius jau apie 20 tūkstančių žmonių negrįžtamai išvyko iš Armėnijos. Taigi azerbaidžaniečių, rusų, žydų ir kitų tautų, grubiai išvytų iš šios šalies praėjusio amžiaus pabaigoje, likimas kartojamas pačiai armėnų tautai. Atsižvelgiant į politines intrigas Jerevanas slepia išvykstančių žmonių srautus. Ši krizė dabar pastebima visose Armėnijos srityse. Šalies plėtra ir pažanga priklauso nuo jos vidaus ir tarptautinės politikos. Armėnija ne tik nepagerino savo padėties regione per pastaruosius metus, bet ir toliau ritasi į žemyn. Susidaro įspūdis, kad respublikos prezidentas Seržas Sargsianas visiškai dėl to nepergyvena – nė kiek nesirūpina savo tautiečių likimu. Šis prezidentas žaidžia pavojingą politinį žaidimą manydamas, kad neva tariama kova dėl Kalnų Karabacho jis pridengs savo egoizmą.

Riaušės Armėnijoje. Scanpix/Sputnik nuotr.

Pasaulinė bendruomenė palaiko Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir tai neginčijamas faktas, kurį prezidentas S. Sargsjanas atsisako pripažinti. Konflikto Kalnų Karabache metu Armėnijos vadovas iš to asmeniškai praturtėjo, toliau iškraipo derybų proceso esmę. Kalbėdamas apie Armėnijos poziciją, prezidentas atsižvelgia tik į savo asmeninius interesus – į teisybę jam nusišvilpti.

Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui surengtame Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentų susitikime Seržas Sargsjanas akivaizdžiai susinervino, kai Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas objektyviai išreiškė savo poziciją į Kalnų Karabacho konfliktą ir pasiūlė nuosekliai spręsti šią problemą.

„Gruzijos vadovybė turėtų nutraukti diplomatinius santykius su Armėnija, kitaip Tbilisis dar kartą patirtų Jerevano išdavystę“, – taip pareiškė garsus gruzinų istorikas Guramas Marhulija, remdamasis armėnų kvietimu į taip vadinamąją „Karabacho“ ir Abchazijos separatistų šventę. Tokiais veiksmais Seržas Sargsjanas dar kartą parodė veidmainišką požiūrį ne tik į azerbaidžaniečių, bet ir į gruzinų tautą.

Armėnijos valdžios institucijos ieško finansavimo visur, bet ne ten, kur jis yra iš tiesų. Tai reiškia, kad Armėnijos Vyriausybė ieško lėšų visur, išskyrus savo paties kišenę. Arba, kaip išmintingas žmogus kartą pasakė: „Sėdi ant pinigų, bet nori pinigų“.Šiuo atveju tuos žodžius galima pritaikyti visai šalies valdžios sistemai. O tą sistemą sudaro tie patys Seržas Sargsianas, Robertas Kocharjanas, Hovikas Abrahamjanas, Gagikas Tsarukjanas, Gagikas Beglarjanas, Sašikas Sargsjanas, Samvelas Aleksanjanas, Rubenas Hairapetjanas, Mgeras Sedrakjanas, Manvelas Grigorianas ir kiti dabartiniai bei buvę aukšti valdžios pareigūnai, kurie turi ir turėjo galią Armėnijoje, taip pat milžiniškas pajamas iš verslo.

Juk nė vienas iš jų neslepia, kad valdo didžiulį turtą Armėnijoje. Jie teisinasi, kad įstatymas nedraudžia užimti pareigas valstybės tarnyboje ir tuo pačiu metu užsiimti verslu. Armėnijos ir užsienio bankuose guli jų milijoninės, o galimas daiktas – milijardinės sąskaitos. Neseniai buvo paskelbtas vienos užsienio organizacijos tyrimas, kuris atskleidė, kad per pastaruosius 10-12 metų iš Armėnijos neteisėtai buvo išvežta 7,5 mlrd. dolerių. Kiek iš 7,5 mlrd. gauta pelno – nėra žinoma. Bet galima tik įsivaizduoti, kad net menkas banko palūkanas gavus iš tokio dydžio indėlių kaip padidėjo šis kapitalas? Tai žino tik tie, kurie tuos pinigus išvežė.

AFP nuotraukoje: draugiškas Rusijos ir Armėnijos prezidentų Vladimiro Putino ir Seržo Sargsiano pokalbis

Vienas iš svarbiausių šiandieninės Armėnijos kriminalinių veikėjų yra ne kas kitas, o prezidento Seržo Sargsjano brolis – Aleksandras Sargsjanas. Armėnijoje ir už jos ribų jis žinomas  slapyvardžiu „Sašikas 50 proc.“ Ši pravardė prie jo prilipo neatsitiktinai. Visi žino, kad Sašikas nepraleis savo kąsnio ir kad bet kokioje situacijoje jis nustato savo kursą – 50 proc.. Tarkim, patiko jam Jerevane ar kur nors kitur koks nors restoranas ir panorėjo jį pagriebti į savo rankas. Tuoj pat  restorano savininkui siunčia pasiuntinį su pasiūlymu, kurio negalima atsisakyti. Kadangi Sašikas daug neima, o tik 50%, tai, beveik geležinė taisyklė, restorano savininkas sutinka ir pusę savo verslo atiduoda į neoficialaus šalies šeimininko rankas.

Šiandienos Armėnijoje nėra nė vienos perspektyvios verslo rūšies, kur Sašikas nebūtų įkišęs savo nosies. Ir vargas tiems, kurie atsisako siūlymo bendradarbiauti su nekenčiamu prezidento broliu. O kiek žmonių nukentėjo dėl savo užsispyrimo – kažkas buvo žiauriai sumuštas, kažkam teko bėgti iš šalies, kažkas, kaip Jerevano restorano „Vanadur“ savininkas Ardonas Handjanomas, buvo nužudytas, siekiant atgrasinti visus kitus, jei ateityje bandytų atsisakyti Sašiko „palaugų“.

Žinoma, Sašikas nepamiršta legalizuoti nusikalstamu būdu gautas savo pajamas. Didesnę dalį šių pinigų jis išveža į užsienį, kur perka nekilnojamą turtą – namus, restoranus, viešbučius, naktinius klubus, biurus. Pasak kai kurių pranešimų, vien į JAV Sašikas išvežė apie 200 mln. dolerių. Taip 2005 metais jis už 2,8 milijono dolerių Kalifornijoje Tarsanoje įsigijo apartamentus, kurių kaina šiuo metu yra maždaug 3,5 mln JAV dolerių. Tiesa, JAV kartais Sašikui kildavo problemų. Kaip pažymėjo internetinis leidinys georgiatimes.info straipsnyje „Vienas Sargsjanas, du Sargsjanas, trys Sargsjanas“ 2005-aisiais metais Sašikas, kalbėdamas su žurnalistu, atviravo skųsdamasis amerikiečių pareigūnais, kurie neįsileido jo į JAV dėl to, kad neteisingai užpildė muitinės deklaraciją. Sašikas, skrisdamas į Jungtines Amerikos Valstijas su savimi turėjo 30 mln. nedeklaruotų „žaliųjų“. „Amerikiečiai išsiuntė mane atgal“, – skundėsi jis.

Sašikas taip pat turi verslą Rusijoje, Ispanijoje, Čekijoje ir Bulgarijoje. Jis taip pat žinomas kaip avių į Iraną ir Jungtinus Arabų Emyratus eksporto monopolininkas. Yra žinoma, kad anksčiau Armėnijoje avininkystė buvo tradicinis kurdų jazidų verslas. Tačiau Sašikui, matyt, pasirodė įžeidu, kad kažkokia „tautinė mažuma“ naudojasi tokia pelninga žemės ūkio šaka ir netrukus kurdai susidūrė su tokiu milžinišku spaudimu, kad turėjo perleisti savo verslą į prezidento brolio atstovų rankas. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Vaisių importas į Armėniją taip pat yra kontroliuojamas Sašiko įmonių. Armėnijos keliuose yra įdiegti fotoaparatai ir radarai greičiui matuoti, o iš tikrųjų tie įrenginiai priklauso Sašikui. Tik 30 proc. iš jų surinktų baudų atitenka valstybei, o 70 proc. eina į prezidento brolio kišenę. Prieš tapdamas deputatu ir oligarchu, Sašikas buvo autobuso vairuotojas ir dujų technikas – įrengdavo skaitiklius Kalnų Karabache. Pinigai ir valdžia susuko jam galvą. Armėnijos laikraščiai beveik kiekvieną savaitę rašydavo apie jo laukines orgijas geriausiuose Jerevano restoranuose. Parlamento posėdžiuose kolegos Sašiką regėdavo retai, bet ir tuomet jis po „naktinių žygių“ atrodydavo pagiringas ir pavargęs.

Verslininkams, kuriems iškyla problemų su mokesčių inspekcija ar teisėsaugos institucijomis, visų pirma pagalbos prašo Sašiko Sargsjano, kuris už tam tikrą užmokestį yra pasirengęs išspręsti bet kokius nesklandumus. Jis taip pat yra įgaliotas rūpintis žmogiškųjų išteklių politika, t.y. sprendžia, ką paskirti į visas pelningas pareigybes Armėnijoje ir Kalnų Karabache nuo policijos nuovados viršininko iki administracinio vieneto vadovo.

Sašikas abipusiai naudingai bendradarbiauja su kriminaliniu pasauliu. Jo sūnus, Narekas, kuris taip pat dar yra ir narkomanas, nuolat sukinėjasi tarp kriminalinio pasaulio šulų, su kuriais aptaria ir sprendžia iškilusias problemas, žinoma, pasitelkdamas į pagalbą tėvą. Apie šituos santykius buvo žinoma ir amerikiečių teisėsaugai, kurie tyrė stambaus armėnų nusikalstamo sindikato JAV „Armėnų jėga“, kurio vadeiva Armenas Kazarianas, pravarde Pzo, veiklą. Pastarasis buvo suimtas ir nuteistas. Kaip rašė spaudoje, Sašikas turėjo bendrą verslą su Pzo.

Be to, tas Pzo padėjo Sašikui užmegzti ryšius su Rusijos kriminalinio pasaulio šulais, kurie savo reikalus „tvarkė“ Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau gal todėl, kad Sašikas yra Armėnijos prezidento brolis, būtent todėl nebuvo jo bylai „uždegta žalia šviesa“. Bet tai, matyt, tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau amerikiečių teisėsauga jį prigriebs.

Sašikas yra „arčiau“ žmonių, negu jo brolis prezidentas Seržas Sargsjanas, nes yra „sąžiningesnis“ ir „nuoširdesnis“. Jis bando žaisti provakarietiškai, proturkiškai ir prorusiškai – pagal iškilusias aplinkybes. Jis – paprastas, intuityvus žmogus, jūs netgi galite pasakyti, kad tam tikru mastu – pilietinės visuomenės aktyvistas. Kai prezidentas Seržas Sargsianas kalba apie ekonominę laisvę, demokratiją, žmogaus teises ir kuklų gyvenimo būdą, Sašikas, jo manieros ir elgesys siunčia Armėnijos žmonės pranešimą, kad visa tai yra netiesa – netikėkite tuo.

Kitas prezidento brolis – Levonas Sargsianas, kuris yra Jerevano valstybinio universiteto teologijos fakulteto dekanas, prižiūri svarbius statybos projektus. Žinomas dėl savo sukčiavimo schemų, kai, pritraukęs užsienio investuotojus į Armėniją, kurie investuoja savo pinigus į stambių objektų statybą, laiduojant prezidento broliui, bet paskui juos palieka be nieko. Šiuo metu Armėnijos teismuose yra nagrinėjami penki ieškiniai, kuriuos pateikė nuskriausti investuotojai, tačiau, akivaizdu, kad laimingos baigties jie negali tikėtis.

Stanislovas Guščius, šio komentaro autorius

Svarbų vaidmenį valdančioje šeimoje iš valstybės pavogtų pinigų plovime vaidina Seržo Sargsjano žentas Mikaelis Minasianas, dar žinomas kaip Mišikas. Maždaug prieš trejus metus jis buvo paskirtas Armėnijos ambasadoriumi Vatikane. Iš tikrųjų jo misija buvo užtikrinti saugų šeimos pinigų srautų paskirstymą Europos bankuose. Pagalbą Mišikui šiame atsakingame bare teikia prezidento brolio sūnus, Armėnijos ambasadorius Didžiojoje Britanijoje Armenas Sargsianas. Be to, Mišikas kontroliuoja apie 80 proc. Armėnijos žiniasklaidos pramonių, įskaitant grupę „Pan ARMENIAN“, Armėnijos TV, HAY TV, ATV, internetinių leidinių portalus, tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am ir kita. Be to, jo vardas susijęs su Coffee house „Jazvee“ tinklu, tabako pramone.

Analizuojant vykstančius procesus Armėnijoje peršasi išvada, kad valstybės institucijų susiliejimas su nusikalstamumu pasiekė tokį mastą, kad atėjo laikas paskelbti šitą šalį grėsme pasaulio tvarkai. Kai armėnų diasporos plačiajame pasaulyje bando pateikti Armėniją kaip pasaulio civilizacijos ir kultūros centrą, mums nereikėtų pamiršti realios padėties. Ypač fakto, kad Armėnija, ne kita ko, su Rusijos pagalba dar puldinėja kaimynines šalis – iš Azerbaidžano atplėšė Kalnų Karabachą.

2017.08.30; 19:41  

A Khachkar is not bad or objectionable symbol that could be criticized in any way. It reminds of Lithuanian cross. It is a sacred monument of Armenian people carved in a solid lump of basalt or tufa. Armenians erect the mon important occasions. So, what is wrong with Armenian khachkar, erected in Klaipėda in 2015, you might ask?

Nonetheless, the mistake Lithuania made allowing to erect Armenian khachkar is obvious.

Let us not be so trusting and naive

Lithuanians should not be trusting and naïve. Everything is always done for a reason. Some actions have a deep political implication. Even this seemingly beautiful token of Armenian – Lithuanian friendship is full of political nuances. 

the Battle of Grunwald against Teutonic Order
The Battle of Grunwald against Teutonic Order by Janas Mateika

A khachkar is not your ordinary cross. It is often dedicated to commemorate painful events that happened to Armenians over a century ago, when the Ottoman Empire, later Turkey, fought against the Russian Empire. By allowing Armenians to erect a khachkar we involuntarily alienate Turkey. Before signing khachkar erection permits Lithuanians should sometimes remember a Turkish version of events: in 1915, a fierce war erupted between Turks and Russians. From the beginning Armenians supported enemies of Turkey. The bloodshed was unavoidable and both Armenians and Turks suffered massive casualties.

Let us be honest, by allowing to erect a khachkar, the authorities of Klaipėda city pleased Armenia – a country, which does not belong to NATO and which has a Russian military base allowed in its territory. By approving this idea of Armenians of Lithuania we were caught in a serious political conflict which could have been avoided (no one can blame us for oppressing Armenians during the Turkey and Russia war in 1915).

The khachkar of Klaipėda is not the only one. One has already been erected on the Hill of Crosses and another one in Kaunas. There are plans to erect khachkars in other Lithuanian cities as well. My question is: is the appetite of Armenians of Lithuania not too big? Only 1500 Armenians live in Lithuania, yet there are 3 khachkars on our soil already! What if Armenians are trying to place their crosses in all large Lithuanian cities and in doing so mess the relationship with our NATO partneronce and for all?

What if Armenia, in return for khachkars erected in Lithuania, would build in Yerevan a grand monument for Lithuanian partisans, deportees and political prisoners who suffered from Soviet occupation? All according to the principle of pragmatism: “We did it for you, you will do it for us.” That is how I would imagine a successful cooperation between two countries. More over, we have already honored the official Yerevan in 2005, when Lithuania recognized deaths of Armenians of 1915 as genocide.

Russian military base will be in Armenia till 2044

Let us not be naïve. Yerevan will not build a monument for Lithuanian partisans. At least till Russian military base will be located at Gyumri city, and the base will be there for a while. An agreement for Russian military base in Armenia was signed for 25 years. Later, the agreement was extended for another 49 years (till 2044) when Russian President Dmitry Medvedev was officially visiting Armenia in 2010.

Of course, we do not need a monument for Lithuanian Partisans in Yerevan. Armenians have nothing to do with Kremlin’s troops that attacked us in 1940. Admit it, a monument for Lithuanian partisans in Yerevan center would look somewhat strange. Without a place, without serious context, dedicated to god knows what.

Yet I deliberately proposed the idea of Lithuanian monument in Yerevan. Think of khachkars. Do they look strange in Lithuania?

I have recently had one more doubtabout good intentions by erecting khachkars when I read an article in rus.delfi.ee called “We have a lot in common”. It was an interview with Armenian Ambassador to Baltic States Tigran Mkrtchyan. During his official visit in Estonia, the Armenian diplomat gave an extensive overview of Armenian plans in Baltic States. While reading this interview a suspicion comes to mind that erection of khachkars in Lithuania is not random. Having in mind ambassador’s ambitions, Armenia aims to put strong foundations in Baltic States.

There is nothing wrong with that. However, there are many debatable statements in Tigran Mkrtchyan’s story. One of them – “We have a lot in common”. Sure, there are some similarities. We are all people after all. However, Baltic States have one principal difference. Lithuania, Latvia or Estonia cannot be accused of occupation of foreign lands in the last decades. The same cannot be said about Armenia who, with the help of Russia, still holds territories of its neighbor occupied.

Tigran Mkrtchyan fantasized, that it is possible to maintain friendly relationship both with Russia and with the European Union and the United States. Yet how to sit on two or three different chairs at the same time he did not explain.

To the question what he thinks about assassination of Russian ambassador in Turkey, Tigran Mkrtchyan remembered Hrant Dink, Armenian journalist, who was killed because of his nationality in Stambul, in 2007. However, the Armenian ambassador did not say a word about tens of Turkish diplomats and consuls who were assassinated in various European cities by Armenian terrorist organization, including the cruel ASALA.

Tigran Mkrtchyan proudly mentioned tens of thousands Syrian refugees of Armenian origin who found shelter in small-sized Armenia. However, he did not mention that Syrian refugees are being settled not only in Armenia but also in Nagorno-Karabakh – a territory that was taken from Azerbaijan by Russian military forces.

The Battle of Grunwald and Armenian troop

Interestingly enough, the Armenian ambassador claimed that in the Battle of Grunwald against Teutonic Order Lithuanians were supported by… Armenian troop. Indeed, we no longer believe in such tales. It is not the first time when someone claims victory of Grunwald for themselves: Russians, Polish or Belarusians.

If we put together all these claims, we would have to admit that the Battle of Grunwald was won by anyone but Lithuanians.

These persistent attempts to diminish Lithuanian contribution are dangerous. Lithuania’s role in the Battle of Grunwald was only supporting, random, symbolic – this is the opinion that is being shaped in international political, historical and social backgrounds.

But how Lithuanians can defend themselves from such tendentious approaches.

Today once again we were shocked by news. It appears that Armenians and Lithuanians fought shoulder to shoulder in the Battle of Grunwald. Moreover, it was a whole Armenian troop.

Below is a full quote from Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan’s speech about Grunwald:

Our country and Lithuania, by the way, have quite rich common history. Since the 15th century we have already had relationship with Lithuanians! During the celebration of 25 years of diplomatic Armenian – Lithuanian relations, I always emphasized that Armenian troop fought in decisive battle near Grunwald in 1410 [the Battle of Grunwald, that took place on 15 July 1410, was the deciding battle of “Great War” that occurred between 1409 and 1411. The alliance of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuaniadefeated the Teutonic Knights–Ed.]. It is an important and symbolic fact.”

It looks like in such way a pretext to build new Armenian monuments in Lithuania is formed. If we allow Armenians to erect their crosses without any serious political background and personal benefit, then it is important to show gratitude for the help in the Battle of Grunwald in a more solid and impressive way!

If the events will move rapidly in the same direction, we will be protected from the possible Russian aggression by… Armenia with its Russian military base.

2017.06.07

Хачкар – символ, который не содержит ничего плохого, заслуживающего порицания или критики. Кстати, он похож на литовский крест. Это сакральный памятник армянского народа, выдолбленный на плоской туфовой или базальтовой глыбе. Армяне устанавливают его в знак особых событий. Спросите, что плохого, что, например, в 2015 году в г. Клайпеде появился армянский хачкар? 

Фрагмент картины «Грюнвальдская битва» Яна Матейко

Ho все заметнее становится ошибка, которую совершила Литва, позволив устанавливать армянские хачкары.

Литовцы не должны быть доверчивыми, наивными. Никто ничего не делает просто так. За некоторыми шагами кроется глубокий политический смысл. Даже этот с первого взгляда положительный знак литовско-армянской дружбы наполнен политическими нюансами.

Хачкар – не просто крест. Им чаще всего отмечаются горькие для армян события столетней давности, когда тогдашняя Османская империя, будущая Турция, воевала с царской Россией. Позволив армянам воздвигать хачкар, мы волей неволей отталкиваем от себя Турцию. Перед тем, как дать разрешение на установление хачкара, Литве не мешало бы хотя бы частично обратиться к турецкой версии: в то время шла жестокая турецко-русская война, армяне с самого начала находились на стороне врагов Турции, поэтому можно ли было избежать жертв, тем более, что во время конфликта гибли массами не только армян, но и турок…

Итак, городские власти Клайпеды, выдав разрешение на установление хачкара, откровенно говоря, сделали приятное Армении, не входящей в состав ни Евросоюза, ни Организации Североатлантического договора, зато принявшей у себя военную базу России. Удовлетворив замысел проживающих в Литве армян, мы ввязались в серьезный политический конфликт, которого могли избежать (разве можно нас упрекнуть в том, что в 1915 году в ходе турeцко-российской войны мы обижали армян?).

Тем более, что в появившийся в портовом городе хачкар – не единственный. До него хачкар был установлен на Крестовой горе, и еще в г. Каунасе. Уже слышны пожелания установить хачкар в г. Шяуляй. В Литве всего полторы тысячи армян. A на нашей земле уже торчат три хачкары! Не захотят ли армяне свои кресты установить во всех больших городах Литвы и, таким образом, окончательно испортит отношения Литвы с союзником по НАТО.

А может Армения, взамен за установленные в Литве хачкары, в соей столице Ереване воздвигнет внушительный памятник пострадавшим от советской оккупации литовским партизанам, ссыльным, политзаключенным? Мы – вам, вы – нам? Я так понимаю. Кстати, особое почтение официальному Еревану мы продемонстрировали еще в 2005 году, признав гибель армян в 1915 году геноцидом.

Памятник литовским партизанам Ереван уж точно не будет воздвигать. По крайней мере, до теx пор, пока в городе Гюмри будет находиться российская военная база. А она там будет находиться очень долго. Договор о функционировании базы был заключён сроком на 25 лет, и был продлен ещё на 49 лет (до 2044 года) в ходе визита Президента РФ Д. А. Медведева в Армению в 2010 году.

Но такой памятник в Ереване и не нужен Литве. Причем тут армяне, если в 1940 году на нас напали кремлевские войска? Согласитесь, что памятник литовским партизанам и ссыльным в центре Еревана выглядел бы странно. И неуместно, и серьезно необоснованным, и неизвестно во имя чего…

И тем не менее, идею литовского памятника в Ереване я высказал умышленно, чтобы задуматься: не странными ли кажутся хачкары в Литве?

Мои сомнения относительно добрых намерений в связи с установлением хачкаров усилились, когда совсем недавно, 24 декабря, в портале rus.delfi.ee я прочитал интервью посла Армении в Прибалтике Тиграна Мкртчана, резиденция которого находится в Вильнюсе, под названием «У нас много общего». В ходе официального визита в Эстонии армянский дипломат подробно рассказал журналисту о планах Армении относительно Балтийских стран. Вот, читая это интервью, и возникли подозрения, что хачкары в Литве появились неспроста. Судя по амбициям посла, Армения намерена твердым шагом вступить в Балтийские страны.

Ничего предосудительного. Но в суждениях посла Тиграна Мкртчана – множество спорных утверждений. Вот одно из них – «У нас много общего». Нет сомнений, кое-что общего имеется. Все мы люди. Но ни Литву, ни Латвию, ни Эстонию невозможно обвинить в том, что они в последние десятилетия оккупировали хотя бы пядь чужой земли. А Армения с помощью России до сих пор держат под оккупацией территории соседнего государства.

Посол Армении пофантазировал, что можно поддерживать дружественные отношения с Россией, с одной стороны, и с Евросоюзом и США, с другой. Но как сидеть одновременно на двух–трех разных стульях, не объяснил.

На вопрос о том, каково его мнение об убийстве посла России в Турции, посол Армении вспомнил, как в центре Стамбула в 2007 году был убит армянский журналист Грант Динк – именно из-за его национальности. Однако посол Армении ни словом не заикнулся, сколько турецких дипломатов и консулов в столицах Европы всего несколько десятилетий тому назад были убиты армянскими террористическими организациями, включая и жестокую ASALA.

Посол Армении хвастал, что Армения, будучи маленькой страной, предоставила убежище тысячам сирийских беженцев армянского происхождения. Но не сказал, что беженцев из Сирии селят не только в Армении, но и в Нагорном Карабахе, захваченном у Азербайджана армяно-российскими вооруженными силами.

Но любопытнее всего то, что посол Армении утверждал, якобы в Грюнвальдской битве победить крестоносцев литовцам помог…  армянский полк. Да, против сказок такого рода у нас уже имеется иммунитет. Мы привыкли, что Грюнвальдскую победу присваивают все, кому не лень: русские, поляки, белорусы… Если сложить все эти претензии воедино, пришлось бы признать, что в Грюнвальдской битве победу одержали все, кроме… литовцев.

Упорные усилия оппонентов унижать вклад литовцев представляют опасность. В международной политической, исторической, общественной среде предпринимаются попытки формировать мнение, что роль литовских воинов в Грюнвальдской битве – только вспомогательная, случайная, символическая. Но как защитить себя от тенденциозной трактовки? 

Гинтарас Висоцкас, автор публикации, редактор портала Slaptai.lt

Сегодня узнали еще одну шокирующую новость. Оказывается, в Грюнвальдской битве плечом к плечу с нами воевали… армяне. И было их много – целый полк… Цитату из высказывания посла Армении Тиграна Мкртчана о Грюнвальдской битве привожу без сокращений:

«С Литвой, кстати, у нас довольно богатая общая история. С 15 века у нас были отношения с литовцами! И когда мы отмечали 25-летние армянско-литовских дипломатических отношений, я на этом мероприятии отметил, что армянский полк участвовал в решающей Битве при Грюнвальде в 1410 году. (Грюнвальдская битва — решающее сражение ”Великой войны” 1409—1411 годов, происшедшее 15 июля 1410 года. Союз Королевства Польского и Великого княжества Литовского одержал решающую победу над войском Тевтонского ордена, — прим. ред.). Это довольно показательный и символичный факт».

Кажется, что в Литве создаются предпосылки для установления новых армянских памятников. Ведь если позволяем армянам устанавливать их кресты просто так, без всякого серьезного политического мотива и пользы для себя, то за помощь в Грюнвальдской битве положено отблагодарить уж точно в несколько раз солиднее, более впечатляюще!

Если события и впредь будут развиваться столь быстротечно, нас от возможной российской агрессии будет защищать…  Армения, расположившая на своей территории военную базу России.

2017.01.06; 13:56

 

Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.

Nereikia būti patikliems ir naiviems

Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.

Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…

Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).

Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?

O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų

Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.

Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…

Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?

Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.

Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.

Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.

Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.

Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.

Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…

Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.

Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.

Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!  

Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.

2016.01.05; 06:39

Gintaras Visockas

Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.

Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas

Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.

Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.

Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…

Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.

1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.

Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė

Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.

Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…

Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų

Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.

Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.

„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“

Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.

Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.   

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.

JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje. 

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.

Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.

Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.

International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.

O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.

Vilnius – Baku – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

2016.12.16; 05:34

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Continue reading „Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė“

Lietuvio klausai žodis „Sumgaitas“ – neįprastas, keistas, net baugus. Jei pasiteirautume, su kuo šis pavadinimas asocijuojasi daugeliui lietuvių, turėtume prisipažinti, jog esame girdėję pasakojimų apie 1988-aisiais šiame azerbaidžanietiškame mieste surengtus antiarmėniškus pogromus. Bet kodėl azerbaidžaniečiai Sumgaite skriaudė armėnus, – tikslesnio paaiškinimo neturime. Nežinome. Niekad nesusimąstydavome.

Daugelis lietuvių vis dar įsitikinę, jog „žiaurūs, klastingi azerbaidžaniečiai“ visąlaik skriaudė „taikius, kultūringus armėnus“. Skriaudė dėl religijos, dėl Kalnų Karabacho… Kad tokia nuostata gali būti tendencinga, dažnas iš mūsų nė nesusimąstydavome.

Nieko keisto. Armėnijai naudingomis žiniomis Lietuva maitinta beveik 20 metų. Azerbaidžanietiškas praeities įvykių vertinimas paskutiniuosius keliolika metų buvo specialiai, sąmoningai, kryptingai nutylimas, menkinamas.

Continue reading „Sumgaito detektyvas“