Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva turi savo sėkmės istoriją, kaip atsakyti į energetinio saugumo iššūkius. Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ne tik išvadavo Lietuvą iš Rusijos dujų monopolisto spąstų, suvaldė iki terminalo atsiradimo politiškai diktuotas dujų kainas, bet ir pakeitė žaidimo taisykles visame Baltijos regione. Tai transatlantiniame saugumo forume Vašingtone pažymėjo energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.
Forume, pasak Energetikos ministerijos pranešimo, buvo diskutuojama apie energetinio saugumo iššūkius, į kuriuos būtinas globalus atsakas.
Lietuvos energetikos ministro teigimu, solidaraus ir bendro atsako reikalauja tokie projektai kaip „Nord Stream 2“ ar Baltarusijoje, pažeidžiant branduolinės saugos reikalavimus, statoma Astravo branduolinė elektrinė, kurie nukreipti silpninti ES energetinį saugumą ir didinti Rusijos energetinę įtaką.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuva jau išmoko priklausomybės nuo vieno dujų tiekėjo pamokas, kuri anksčiau ar vėliau, tiesiogiai ar netiesiogiai, virsta energetiniu šantažu. Nors Europa ir supranta geopolitines „Nord Stream 2” projekto pasekmes, tačiau kol kas tėra pasyvi stebėtoja, o dujų tiekimo šaltinių diversifikacija kol kas tėra tik graži vizija, nutolusi nuo realybės“, – pažymėjo energetikos ministras diskusijoje „Energetinis saugumas: laisvos rinkos versus vamzdžio politika“.
Pasak Ž. Vaičiūno, kalbant apie ES energetinį saugumą, kartu būtina kalbėti apie saugius dujų tiekimo šaltinius ir didinti SGD importą, pirmiausiai iš tokių šalių kaip JAV.
„Tuo metu dabar mes matome priešingas tendencijas. Nepaisant visų pastangų diversifikuoti dujų tiekimą, dauguma Europos šalių išlieka smarkiai priklausomos nuo rusiškų dujų. Per trejus metus rusiškų dujų importas į Europos rinkas išaugo 30 proc. ir Rusija šią priklausomybę nutiesdama papildomą tiekimo infrastruktūrą tik dar labiau padidins, jeigu nebus konkurencingo savalaikio atsako iš SGD rinkos. Būtent JAV SGD konkurencinis spaudimas galėtų efektyviausiai atsverti „Gazprom“ įtaką ES“, – pranešime cituojamas Ž. Vaičiūnas.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Diskusijoje ministras taip pat pabrėžė Lietuvos kaimynystėje statomos Astravo branduolinės elektrinės grėsmę Lietuvai, jos nacionaliniam saugumui ir visam regionui bei branduolinės energetikos reputacijai pasaulyje.
Pasak Ž. Vaičiūno, sistemingai pažeidžiant tarptautines konvencijas statomas ir aukščiausių branduolinės saugos standartų neatitinkantis Astravo branduolinės elektrinės projektas privalo sulaukti JAV atsako tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu lygiu, išnaudojant visus tarptautinius instrumentus.
Forumą organizuoja Europos politikos analizės centras (angl. Center for European Policy Analysis CEPA). Kartu su ministru diskusijoje apie energetinį saugumą taip pat dalyvavo už JAV energetiką atsakingi pareigūnai, Vokietijos užsienio ir saugumo politikos analitikai, Lenkijos vyriausybės specialusis įgaliotinis strateginei energetinei infrastruktūrai Piotras Naimskis.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka. Reuters nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ketina savo šalies krovinius iš Klaipėdos uosto nukreipti į Rygą.
Tai būtų atsakas Lietuvai dėl iniciatyvų prieš Astravo atominės elektrinės (AE) statybą. Apie tai antradienį pranešta Baltarusijos prezidentūros svetainėje, rašo „Verslo žinios“.
ELTA primena, kad pirmoji Baltarusijoje atominė jėgainė statoma netoli Gardino srities Astravo miesto dalyvaujant specialistams iš Rusijos. Pirmąjį AE reaktorių planuojama paleisti 2019 metais, antrąjį – 2020 metais.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lenkijos mieste Krynicoje vykusiame Europos ekonomikos forume „Europa – vakar, šiandien ir rytoj“ dalyvavęs Seimo narys bei Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys su kitų šalių atstovais aptarė Lietuvai ir visai Europai svarbius energetikos klausimus.
Forume nemažai dėmesio buvo skirta diskusijai apie energetinio saugumo grėsmes, kur Lietuva iš Baltarusijos sulaukė klausimų ir apie Astravo atominę elektrinę (AE).
„Klausė, ar Astravo AE vertiname kaip politinį, ar kaip ekonominį darinį. Aš matau kaip politinį, nes pagal elektros kainas, kokios yra mūsų regione, su savo kaina jie tiesiog negalėtų mums parduoti elektros. Tai klausimas – kur tą elektrą dėti? Lietuviai, estai, latviai, lenkai atsisako, rusai taip pat signalizuoja, kad pas juos yra elektros perteklius“, – Eltai komentavo V. Poderys.
Lietuvos energetikos ministerija neseniai buvo paskelbusi, kad nesidera su Baltarusija dėl elektros pirkimo, o jau įtvirtintas įstatymas netgi draudžia mūsų šalyje parduoti Astravo AE pagamintą elektrą.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
V. Poderys taip pat teigė, kad buvo maloniai nustebintas, jog kitos šalys puikiai žino apie Lietuvos sinchronizacijos projektą, kuris palaikymo susilaukė net iš lenkų pusės.
„Anksčiau būdavo sudėtinga tartis su Lenkija, o dabar tas projektas atrodo savaime aiškus. Įdomu tai, kad moldavai ir ukrainiečiai paskelbė, kad ir jie pradeda savo atsiskyrimo nuo Rusijos elektros sistemos projektus bei jungimąsi prie vakarietiškos“, – Eltai sakė Seimo narys.
Ekonomikos forume buvo paliesta tema ir apie „Nord Stream 2“ dujų vamzdį iš Rusijos į Vokietiją, kuriam palaiminimą davė tiek suomiai, tiek švedai, tiek vokiečiai su rusais – danai yra vieninteliai, kurie dar nėra išdavę leidimo. Vis dėlto V. Poderys Eltai atskleidė, kad pagal tai, kaip forume vyko diskusija, galima buvo suprasti, kad šis projektas bus įgyvendintas ir į Vokietiją dujos tekės laisvai.
„Žinoma, Europos Komisija ar Jungtinės Valstijos dar gali su savo sankcijomis kažką pagąsdinti, bet bendra nuotaika tokia, kad „Nord Stream 2“ įvyks. Žvelgiant į Vokietiją ir kitas Vakarų šalis, joms tai yra ekonominis projektas, bet rytinės dalies šalims tai yra politinis projektas ir išduodantis mūsų regiono interesus. Susidarė tokia nuomonė, kad Vokietija su savo interesais siaurai žiūrės į mūsų politinį susirūpinimą. Tokio broliškumo tarp Europos šalių šiuo klausimu niekas nepajuto – kiekvienas žiūrėjo savo interesų“, – nuogąstavo Seimo Energetikos komisijos pirmininkas.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Europos politikos ir verslo lyderių susitikime buvo paliestas ir „Trijų jūrų“ projektas – juo siekiama suvienyti tarp trijų jūrų (Baltijos, Adrijos ir Juodosios) esančias šalis. Šias šalis norima sujungti elektros ar dujų linija, einančia iš šiaurės į pietus. Nuo sovietinių laikų svarbiausios energetikos jungtys yra Rytai-Vakarai, tarnaujančios Rusijos ir Vakarų šalių labui, todėl reiškiamas interesas turėti liniją tarp Pietų ir Šiaurės.
Šiuo metu didelį Europos šalių susirūpinimą kelia ir kibernetinis saugumas – juo galima iš išorės ar iš toli pažeisti elektros sistemas ar net sustabdyti elektros tiekimą iki visiško užgesimo. V. Poderys pripažino ELTAI, kad energetikos sistema šiuo metu yra labai pažeidžiama kibernetinių atakų, kurių skleidėjus yra be galo sudėtinga identifikuoti.
ELTA primena, kad Ekonomikos forumas Krynicoje vyko rugsėjo 4-6 d. ir buvo rengiamas jau 28 kartą. Jis neoficialiai yra vadinamas Rytų Europos Davoso forumu. Rugsėjo pradžioje čia kasmet susirenka Vidurio ir Rytų Europos verslo bei politikos lyderiai aptarti svarbiausių Europos klausimų.
V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Audronius Ažubalis kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Juozą Bernatonį ir Europos reikalų komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą, ragindami dėl nesaugos elektrinės Astrave surengti bendrus komitetų posėdžius.
Parlamentaro teigimu, viešojoje erdvėje kyla vis daugiau spekuliacijų dėl branduolinės elektrinės Astrave statybų, atsijungimo nuo Rusijos ir Baltarusijos elektros sistemų ir sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema procesų, todėl matomas poreikis Seimui žinoti realią padėtį minimais klausimais.
„Dėl apsisaugojimo nuo nesaugios elektrinės Astrave poreikio sutaria visos parlamentinės partijos. Šis klausimas taip pat sulaukia didelio visuomenės dėmesio. Savo rašte prašau Seimo Užsienio ir Europos reikalų komitetų pirmininkų kas mėnesį organizuoti bendrus komitetų posėdžius, kuriuose energetikos ministras arba jo paskirti atstovai bei kitos už Plano įgyvendinimą atsakingos valstybinės institucijos pristatytų Plano įgyvendinimo eigą ir kitas su Astravo branduoline elektrine, desinchronizacijos su Baltarusija ir Rusija bei sinchronizacijos su Vakarų Europos žemynine elektros sistema susijusias aktualijas. Esu įsitikinęs, kad tai padėtų išsklaidyti ir tam tikrus viešojoje erdvėje sklandančius mitus apie Lietuvos laikyseną nesaugios Astravo elektrinės klausimu“, – rašto turinį komentavo A. Ažubalis.
2017 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybė priėmė Būtinųjų priemonių, skirtų apsisaugoti nuo nesaugios branduolinės elektrinės Astrave įgyvendinimo veiksmų, planą.
Lietuvos Vyriausybės vertinimu, Baltarusijoje statoma branduolinė elektrinė pripažinta nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Iki šiol atsimenu paslaptingąjį vyriškį, į asmeninę mano paskyrą socialiniuose tinkluose atsiuntusį keletą rašinių. Nepažįstamasis leido suprasti, kad neprieštarautų, jei tekstus skelbčiau slaptai.lt portale.
Tendencingumai dėl „Independence“
Tačiau nepažįstamojo tekstus publikuoti delsiau. Rašiniai buvo specifiniai. Juos skaitant būtinai sukirbėdavo įtarimas – kodėl kritika taikoma tik vakarietiškoms investicijoms, mažinančioms Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos? Taip, straipsniai – perspėjimai apie iš visų pusių kylančius pavojus, kad ir kokie nemalonūs būtų, – reikalingi. Turime teisę žinoti apie visas galimas avarijas. Bet kodėl smulkmeniškai svarstomi galimi avarijos suskystintųjų gamtinių dujų terminale padariniai, o štai analizės, kaip derėtų elgtis sprogus Astravo atominei jėgainei, – nėra.
Dar kadaise dirbdamas „Valstiečių laikraščio“ kariniame priede „Vardan Lietuvos“ susidūriau su specialiai inspiruojama demagogija: mums nereikalingi kariniai poligonai, nes ten besitreniruojantys NATO kariai per klaidą į šoną nukreips raketą, kuri būtinai sprogs virš vaikų darželio; mums nereikalingas šaudmenų sandėlys, nes į orą išlėks, numetus nuorūką, netoliese esantis miestas; mums nereikalingas aerodromas, nes ant autostrados nukris NATO karinis naikintuvas su pilnais degalų bakais.
Tokių skundų 1998 – 2003-aisiais sulaukdavau gausiai. Tiek primityviai, tiek įtikinamai išguldytų. Dabar akivaizdu, kad anie laiškai buvo specialiai kurpiami. Kremliui nepatiko spartus Lietuvos ėjimas į NATO bei NATO kariškių pratybos Pabradės, Ruklos, Kazlų Rūdos, Kairių poligonuose. Todėl ir siekta paskleisti kuo daugiau nepasitikėjimo apie mus saugančius kariškius.
Nenoras domėtis „baltarusiškais akcentais“
Tad gal nepažįstamasis, peršantis tekstą apie „pavojingąjį“ laivą „Independence“, turi panašių tikslų kaip ir tie „naivuoliai“, kurie 1998-2003-aisiais klausinėjo, kam Lietuvai reikalingas NATO, jei nesiruošiame nieko pulti? Štai tada ir kilo mintis patikrinti: paprašysiu, gal nepažįstamasis galėtų parašyti straipsnį apie Astravo AE keliamus pavojus? Tegul papasakoja, kas nutiktų Lietuvoje, jei Baltarusijos atominėje jėgainėje sprogtų reaktorius, o radioaktyvūs debesys, papūtus stipriam vėjui, pajudėtų būtent Lietuvos pusėn?
Su nepažįstamuoju akis į akį susitikau vienoje iš Vilniaus kavinių. Išgirdęs pasiūlymą iš karto susiraukė. Pareiškė neketinantis imtis „baltarusiškų akcentų“, mat ši tema vargu ar domins Lietuvos skaitytojus. Suprask, tai – baltarusių reikalas.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Po akivaizdaus nenoro domėtis „baltarusiška tema“ įtarimai, jog susidūriau su tendencingu propagandistu, – sustiprėjo. Tuo pačiu sustiprėjo ir noras atidžiau pažvelgti į baltarusiškas realijas.
Štai ką pavyko sužinoti. Šiuo metu galioja dar 2012 metais patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinio gyventojų apsaugos plano branduolinės avarijos atveju patvirtinimo“. Tame dokumente nerasite nė žodžio apie Baltarusijos AE, nes 2012-aisiais šis objektas nebuvo įvardintas kaip branduolinis.
Kaip išlikti gyviems?
Dabar Lietuvos valstybės institucijos rengia naują, patobulintą planą, kur jau vertinami Baltarusijos AE keliami pavojai. Tikėtina, kad naujasis planas bus patvirtintas šiemet.
Bet ar patvirtinus naująjį planą mes tapsime saugesni? Teorija ir praktika – du skirtingi reiškiniai. Štai lietuviškasis Radiacinės saugos centras išvardina penkias priežastis, kurios verčia nerimauti dėl Baltarusijos AE: netinkamas statybos aikštelės parinkimas; aušinimo sistemų nepatikimumas; galima Neries, Nemuno ir Baltijos jūros tarša radionuklidais; konstrukcijų atsparumas sunkaus lėktuvo kritimo atveju; netinkamas radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymas bei akivaizdus nenoras į projekto vykdymą įtraukti tarptautinius ekspertus.
Jei Astravo atominėje jėgainėje sprogtų bent vienas iš dviejų VVER-1200 tipo reaktorių, skaičiuojančių 1200 MW galingumą, turėtume du būdus išvengti mirtį skleidžiančios radiacijos. Vienas iš jų – nedelsiant, greičiau nei per kelias valandas, pasislėpti specialiai įrengtose slėptuvėse. Tačiau atidžiai perskaitęs naująjį viešai skelbiamą Lietuvos gelbėjimo plano projektą vis tik nesupratau, ar užtektinai turime saugių bunkerių, kuriuose sugebėtume paslėpti į pavojaus zoną patekusius vilniečius ir aplinkinių sostinės rajonų gyventojus? Juk jų – beveik milijonas. Net ir be kruopščių skaičiavimų aišku, jog tiek bunkerių, kuriuose keletą dienų ar net savaičių galėtų gyventi maždaug milijonas žmonių, – Lietuva nepajėgi įsirengti.
Juolab Lietuva nepajėgi sukaupti tiek maisto ir geriamo vandens atsargų, kad milijonas žmonių keletą savaičių nenumirtų badu ar dėl vandens stygiaus. Jei jau nesiteikiame karinėms reikmėms skirti 2 proc. nuo BVP, tai nenorėsime duoti lėšų ir modernių bei brangiai kaštuojančių slėptuvių įrengimui. Beje, kai kurie dar sovietiniais laikais statyti bunkeriai, skirti apsisaugoti nuo bombardavimo bei radiacijos, – seniai privatizuoti, ir požeminių slėptuvių savininkai vargu ar gera valia leistų juos panaudoti visuomeninėms reikmėms. Jie slėptusį ten patys – su visais savo draugais ir artimaisiais.
Taip pat nenutuokiu, kokiame radiacijos nepraleidžiančiame bunkeryje tektų slėptis man pačiam ir tūkstančiams kitų Pilaitės rajono gyventojų? Politika domiuosi, užsieninę bei vietinę informaciją kaupiu, laikraščius skaitau, bet jei šį klausimą pateiktumėte man, – gūžčiočiau pečiais. Gal Vilniaus meras Remigijus Šimašius žino, kur Pilaitės rajono gyventojams įrengtas arba numatomas įrengti bunkeris?
Kodėl neįmanoma evakuacija?
Kitas gelbėjimosi ratas – daug realesnis. Tai – evakuacija. Kaip rašoma gelbėjimosi plano projekte, skubių apsaugos veiksmų zona – 30 km., prevencinė apsaugomųjų veiksmų zona – 5 km., o sanitarinės apsaugos zona – 3 km. Tai reiškia, kad vėjui pasisukus Lietuvos pusėn radiaciniai debesys būtinai atkeliautų iki Vilniaus – apimtų ne tik miestą, bet ir jo apylinkes. Atkeliautų greitai – per kelias valandas. O gal net greičiau. Mat nuo Astravo AE iki valstybinės Lietuvos – Baltarusijos sienos tėra 20 km, o iki paties Vilniaus – vos 50 km. Nelaimės atveju vis tiek tektų skubiai evakuoti visą Vilnių (keli kilometrai šen ar ten nieko nereiškia; be to, nelaimės atveju niekas neskaičiuotų, ar radioaktyvieji debesys jau pasiekė centrą, ar dar tik slenka jo link).
Požeminis Vilniaus metro – dar tik maketuose ir vizijose. Slaptai.lt
Išvežti tiek daug žmonių į saugesnes Lietuvos vietas, sakykim, Latvijos pusėn arba į Klaipėdą, – taip pat sudėtingas uždavinys. Kiekvienas, kuris bent sykį yra įstrigęs Vilniaus automobilių kamščiuose, puikiai supranta, kad evakuacija iš sostinės per kelias valandas ar net parą, – beveik neįmanoma misija. Net jei evakuacija automobiliais būtų atliekama labai tvarkingai, organizuotai, prižiūrint policijai ir kitoms specialiosioms tarnyboms, avarijų tikimybė – didelė. Įtampa, stresas, skubėjimas, panika priverstų vairuotojus klysti. Susidūrus bent keliems automobiliams keliai, suteikiantys galimybę pasitraukti iš Vilniaus šiaurės ar vakarų kryptimi, būtų ilgam užblokuoti.
Rengiamame dokumente rašoma, kad transportą evakuacijai ir evakuaciją geležinkeliais organizuoja Susisiekimo ministerija. O policija užtikrina besitraukiančiųjų saugumą, dar kitos institucijos numato pagrindinius ir atsarginius gyventojų evakuacijos planus, rengia kelių apylankas, tiesia laikinus kelius. Bet tai įmanoma, jei Vilnius turėtų bent kelias požemines metro linijas, jungiančias, pavyzdžiui, Pilaitę su Antakalniu ar Santariškes su Vilniaus Geležinkelio stotimi ir tarptautiniu Vilniaus oro uostu.
Deja, sostinė neturi požeminio metro, kuris, kylant Astravo AE bokštams, reikalingas Vilniui ne vien ekonominiu požiūriu (padėtų išvengti spūsčių – nereikėtų gaišti laiko, be reikalo deginti bezino), bet ir saugumo sumetimais (padėtų surengti sparčią evakuaciją arba leistų pasislėpti). Žodžiu, privalome prisipažinti, jog vilties, kad per keletą ar, tiek to, per keliolika valandų pavyktų pabėgti iš Vilniaus, – beveik nėra. O po keliolikos valandų daugelis iš automobilių spūstyse įstrigusiųjų jau būtų paženklintas mirtinai pavojinga radiacijos doze. Ar beliktų prasmė bėgti gavus mirtiną radiacijos dozę?
Vilniaus metropolitenas – vienintelė išeitis
Bet gal dabar, kai radiacinės grėsmės dėl baltarusiškų statybų vis realesnės, Lietuvos valdžia suprato, kad Vilnius be požeminio metro neturi ateities? Vargu. Atsiverskite šių metų liepos 20-osios „Lietuvos žinių“ numeryje paskelbtą straipsnį „Ką byloja šaršalas dėl Astravo atominės elektrinės“. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir kultūros studijų katedros vedėjas prof dr. Tomas Kačerauskas teigia: „Kartais politinis jovalas (dažniausiai atsitiktinai) sukunkuliuoja racionaliomis putomis. Tarkime, panika dėl Astravo AE galėtų pastūmėti įgyvendinti Vilniaus metro idėją. Juk kažkur reikės pasislėpti tūkstančiams žmonių. Deja, apie tai nekalbama – tik sakoma, kad mes visiškai pasiruošę“.
Rengiamame saugos projekte parašyta, kad „nukentėjusieji, kurių viso kūno apšvitos dozė siekia arba viršija HN99:2011 nustatytųjų lygių, siunčiami gydytis į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių arba į Kauno klinikas. Bet žmogui, kuris bent sykį yra lankęsis Santariškių ligoninėje, puikiai žino, kad ši įstaiga – senų seniausiai perpildyta. Kas ir kaip joje sugebėtų paguldyti dar keletą tūkstančių ligonių? Vien privažiuoti prie jos būtų sudėtinga. Juk požeminio metro, jungiančio Santariškes su kitomis Vilniaus vietomis, – neturime.
Jei į šią problemą žvelgtume blaiviai, turėtume svarstyti, kaip iš šios ligoninės kuo skubiau išvežti (o ne į ją atvežti) visus ten esančius ligonius – kuo toliau nuo radiacija užteršto Vilniaus. Štai ir vėl tenka prisiminti požeminį metro – vienintelę transporto priemonę, kuri sudaro galimybę išties greitai judėti iš vieno Vilniaus galo į kitą.
Keturios požeminio metro linijos, raižančios Vilnių iš šiaurės, pietų, vakarų ir rytų, padėtų žmonėms skubiai pasiekti geležinkelio stotį ir oro uostą iš Antakalnio, Santariškių, Pilaitės rajonų. Dabar iš Pilaitės iki Vilniaus geležinkelio stoties visuomeniniu trasportu, tegul ir greitaisiais autobusais, tenka važiuoti apie valandą. Kadangi gyvenu Pilaitėje ir iš šio rajono ne sykį važiavau į Vilniaus geležinkelio stotį, tai puikiai žinau: jei bent vienoje kelio atkarpoje pasitaikys mažytė spūstis, per valandą Geležinkelio stoties nepasieksite. O tai, vaizdžiai tariant, reiškia mirtį, jei iš Astravo apylinkių mūsų link plaukia radiaciniai debesys.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Be to, kvailoka mažiausiai keletą valandų belstis iš Santariškių, Antakalnio ar Pilaitės į Geležinkelio stotį vien tam, kad ten persėstume į Kaunan važiuojantį traukinį. Juk kelionė Vilnius – Kaunas šiandien vis dar užtrunka mažų mažiausiai 50 minučių. Skaičiuokime: valanda iki geležinkelio stoties, paskui dar valanda kelio iki Kauno. Šiais techninių naujovių laikais taip lėtai keliauti – per didelė prabanga. Juk vilniečiai galėtų pasiekti Karmėlavos oro uostą (esantį prie pat Kauno) maždaug per 15 minučių. Netikite? Įrengus požeminio metro linijas, Pilaitėje vertėtų pastatyti ir greitojo traukinio, kuris specialiais bėgiais lėktų Karmėlavos link 250/h greičiu, liniją. Taigi Karmėlavą jis pasiektų per 15 min. Vadinasi, požeminio metro linija iš bet kurio Vilniaus pakraščio specialiąją Pilaitės stotį būtų įmanoma pasiekti per 10 -15 minučių; iš Pilaitės iki Karmėlavos – dar 15 min. Iš viso – pusvalandis. Ekonominiais sumetimais vadovaujantis tokia sparti kelionė iš Vilniaus į Kauną ir atvirkščiai pasiteisintų. Bet ji dar naudinga atsižvelgiant ir į civilinės saugos reikalaivimus. Ji padėtų aplenkti nuo Baltarusijos atslenkančią radiacinę taršą.
Iki Kauno – per 15 minučių
Šią idėją, dar vadinamą dvimiesčiu, įgyvendinti trokštantys mokslininkai savo aiškinamuosiuose raštuose teigia: „Tuo tikslu nuo Vilniaus centro į vakarinį miesto pakraštį planuojamas geležinkelis (metropoliteno trasa), o nuo Pilaitės mikrorajono į Karmėlavą – greitojo geležinkelio „Rail Baltica“ atšaka… Vilniaus ir Kauno geležinkelių prisijungimas prie „Rail Baltica“ trasos taptų pagrindiniu Vilniaus – Kauno dvimiesčio greito, saugaus, komfortiško ir punktualaus susisiekimo elementu bei sudarytų galimybę sujungti abiejų miestų ekonominį, kultūrinį, civilinės saugos ir kitokio pobūdžio potencialus“.
Lietuvos geležinkelių stotis. Slaptai.lt nuotr.
Pavyzdžiui, prof. Jurgis Vanagas dar 2014-aisiais metais, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“, yra pareiškęs: „turiu daug argumentų ir galiu valandų valandas pasakoti, kokią naudą dviem didžiausiems šalies miestams Vilniui ir Kaunui, o galiausiai – ir visai Lietuvai, duotų dvimiesčio įkūrimas“.
Prof. J.Vanagas įsitikinęs: „Vienintelė galimybė gyvuoti dvimiesčiui – tai turėti greitą susisiekimą tarp Vilniaus ir Kauno. Kitaip nieko nebus. Nes dabar yra pastebėta tendencija gyventi viename mieste, dirbti ar mokytis – kitame. Ir jei kelionė tarp dviejų miestų tetruktų 20 – 25 minutes, dviejų miestų simbiozė taptų visiškai reali. Tai gali užtikrinti ir iš Kauno į Vilnių nutiesta „Rail Baltica“ atšaka, kuria traukiniai galėtų važiuoti 240 km/h greičiu“.
Tačiau Lietuvos valdžia kažkodėl delsia, lūkuriuoja. Tarsi nežinotų pagrindinio šių dienų reikalavimo: kelio atkarpa nūnai matuojama ne kilometrais ar myliomis, o jai įveikti sugaištu laiku.
Radiacinis Lietuvos okupacijos planas
Beje, visuomet svarstykime pačius nepalankiausius variantus. O pats blogiausias variantas lengvai numatomas: Kremlius dės milžiniškas pastangas, kad Astravo AE ištiktų katastrofa. Taip, taip, taip! Dabartinė Rusijos valdžia norėtų ne saugumo, ne patikimumo, o radiacinės nelaimės. Kremliui reikalingas galingas radiacinis sprogimas netoli Vilniaus. Reikalingas būtent tuo metu, kai oro prognozių specialistai turės žinių – keletą parų nuo Baltarusijos link Lietuvos pūs stiprūs vėjai.
Vladimiras Putinas rodo kumštį
Kodėl įtariu, jog šiandieninė Kremliaus valdžia specialiai, kryptingai, sąmoningai planuoja didelę nelaimę Astrave? Lietuvą gaubiant radiaciniam debesiui (kiek tos mūsų valstybės – vos 300 kilometrų nuo Vilniaus iki Klaipėdos), tikėtina, iš Lietuvos trauktųsi ne tik vilniečiai, kauniečiai ar panevėžiečiai, bet ir kariai. Taigi – ir čia dislokuoti NATO kariai. Sunku patikėti, jog ženkliai pakilus radiaciniam fonui ir nesant užtektinai saugių požeminių bunkerių Lietuvoje liktų budėti britų, vokiečių, portugalų ar amerikiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai. Tokios aukos – beprasmės.
Štai tada ir atsirastų puiki proga rusų kariuomenės daliniams užimti ištuštėjusią Lietuvą (Vladimirui Putinui nusispjauti, kad keli tūkstančiai Rusijos karių po kelių mėnesių numirtų dėl spindulinės ligos sukeltų padarinių – juos tiesiog pakeistų kitais). Kremliaus vadovui svarbiausia, kad rusų kariauna atsidurtų Lietuvoje tarsi nejučiomis, be triukšmo ir šūvių. Pretekstas – neva atskubėjo tramdyti ištuštėjusiame Vilniuje plėšikaujančias gaujas.
O kaip klostysis įvykiai po to, puikiai žinome. Rusų kariuomenę vėliau bus labai sunku iškrapštyti. Matome, kaip jie, įkėlę koją į Gruziją, Moldovą, Ukrainą ar Siriją, ten laikosi įsikabinę ir rankomis, ir dantimis, ir kojomis. Tad išsisklaidžius radiacijai juos, įskaitant ir samdinius iš Vagnerio grupės, būtų sunku išprašyti ir iš Lietuvos.
Manau, kad Kremlius yra numatęs įvairiausių Baltijos šalių užėmimo variantų, įskaitant ir radiacinį. Okupacija pasitelkiant į pagalbą radiaciją, – lengviausia, todėl pati patraukliausia. Vladimiro Putino akimis žvelgiant.
Kodėl ir ką siekia nutylėti skambios ir skandalingos viešosios kompanijos? O gal priešingai – nori bet kokiomis priemonėms atkreipti dėmesį ir tuomet pasakyt: „visa tai gerai, gražu ir tikra, bet yra viena problema…“ Nesinorėtų minėti trečio varianto, bet ir nutylėti būtų nesąžininga – problema yra, bet kai nežinoma, kaip ją išspręsti – įkišama galva į smėlį ir visai gražiai pasaulio sandarai parodoma subinė. Gal patiks?
Kontekstas kalbai apie Astravo atominės elektrinės (AE) atsiradimą Vilniaus kaimynystėje ir dėlto mūsų šalies sostinei iškylančias problemas galėjo būti kitas. G taškas arba „Vilnius-G-spot of Europe“ – sutapimas. Iš esmės, kontekstu galėjo būti bet kas, nes problema jau yra, laikas jau prarastas ir toliau prarandamas, problemų dėl to nesumažėja, o kaip ir visada nutinka vėluojant, jų daugėja ir jų sprendimas kainuos brangiau.
Tačiau apie G tašką padiskutuoti būtina, kadangi šiuo metu – tai pagrindinė viešosios opinijos žinia apie Lietuvą pasauliui. Todėl Astravo AE žiniai tenka su G-spot konkuruoti. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, nes iš tiesų yra priešingai – šios dvi žinios labai gražiai viena kitą papildo, padeda atsiskleisti abiejų žavesiui ir siaubui.
Kaip paneigti subinės įvaizdį?
Po to, kai Vakarų europiečiams per pastaruosius du dešimtmečius pačių atvykėlių iš Lietuvos perduotas mūsų krašto apibūdinimas jau tapo skiriamuoju mūsų šalies simboliu, esą Lietuva – tai tokia vieta šiaurėje, iš kurios norima kuo greičiau bei toliau pabėgti ir todėl personalizuotai pradėta pravardžiuoti mielą Tėvynę Europos subine, kiekvienas vietinis politikas, kuris toj vietoj šiaurėje pasiliko, bandė šį niekinamą įvaizdį neigti.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius – ne išimtis. Priežasčių, kodėl „subinė“, o ne kita kūno vieta – daug, jos banalios. Užtenka palyginti kitų valstybių ir Lietuvos socialinius rodiklius ar šalies saugumo užtikrinimo problemą ir t.t. Tiksliai tai iliustruoja emigracijos mastas, kuris geriausiai ir atspindi šioje vietoje gyvenančių žmonių sąlygas, savijautą ir būseną. Nemalonios mūsų krašto piliečius ištikusios problemos tik gilėjo, buvo priimamos ir konstatuojamos (tai ypač būdinga nūdienai), taip ir nepradėtos spręsti. Tiesa, odioziniais vadinami veikėjai kartais išdrįsdavo paklausti – kas dar turi nutikti, kad būtų susivokta?
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasirodo, gali – trūko „tik uogelės“, kuri ir taps Astravo AE. Bet gali ir netapti, nes įteisinti neodioziniai politikai laikėsi ramiai (dėl Astravo – taip pat), oriai pareikšdami, kad viskas tik gerai arba tik dar geriau. Tačiau tokie paaiškinimai nuleisdavo garą tik vietiniam garų katilui, eilinį kartą išmesdami tolyn nuo krašto aktyvesnių, savarankiškesnių, drąsesnių žmonių porciją. Kartu su ja į Europą pakliūdavo ir naujas priminimas, kad gyvenimas toje subinėje malonesnis netapo.
Kai realių sprendimų nerasta, neieškota ar tiesiog susitaikyta, nes išvykstant tiems, kurie dar ieško, išdrįsta ir gali – neliko kam ieškoti ir kam ieškotojus išrinkti, vis dėlto norint pelnyti nors kokią vietą po Europos saule figos lapelių priraškyta, prisidangstyta ir išmesta panaudojus – pilnos šiukšliadėžės.
Infantiliausios buvo tos, kurios neigė pačios mūsų šalies, kaip Europos subinės pripažinimo faktą. Problemų nėra: „Mes esame drąsi šalis!”, “Mūsų BVP auga greičiausiai!“ , – ir jau blaivesni šūksniai: „Pas mus pigiausia darbo jėga!“, „Atvykite ir jums atiduosime savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą!” Jeigu pirmieji – apie drąsą ir BVP augimą kėlė tik šypseną ir nepasitikėjimą, nes ekonomistai suvokė, kas už to BVP „augimo“ paslėpta – tai nuosaikieji šūksniai buvo Europoje išgirsti: kilnojamąjį turtą – pinigus išties atėjo ir pasiėmė Skandinavų bankai, o nekilnojamąjį, tarkim, Mažeikių naftą, po ilgo turgavojimo – pasiėmė lenkai, į miškus žengia švedų baldų koncernas ir t.t. Todėl vieno iš gražesnių liberalų viešojo veido idėja, kad nors vieta gyventi čia ir netinkama, tačiau gali būti tinkama trumpam pasibuvimui – atrodo išties išmintinga. Tačiau, kad tuo trumpu pasibūvimu suviliotų, reikėjo kažką pasiūlyti.
G-spot – bailumo apraiška
Antroji idėja – pardavinėti Lietuvą kaip Europos vyrų pasitenkinimo vietą, nors atsižvelgiant į liberalų propaguojamus laisvos rinkos moralinius dėsnius ir nuosekli, tačiau labai išmintinga jos nepavaidinsi. Nueita lengviausiu keliu. Seksas ir skandalai – perkamiausios viešojo dėmesio sulaukiančios prekės, viena jų ir išstatyta į aukcioną. Kad ši banali tiesa trumpalaikėj perspektyvoj teisinga – patvirtina Vilnius G-spot skelbiama statistika. „Vos prasidėjus reklamos kampanijai per pirmąją parą svetainėje www.vilniusgspot.com apsilankė daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio. Daugiausiai užsienio lankytojų sulaukta iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir JAV, iš viso – iš 130 šalių. Ypač daug dėmesio sulaukė vaizdo klipai, kurių peržiūrų skaičius internete vien per pirmąją parą jau viršijo 100 tūkstančių“, – šaukė ir plojo katučių idėjos autoriai.
Kad su seksu susijęs išpardavimas sulaukė dėmesio – nuoseklu, tačiau pristabdant kūrėjų entuziazmą ir savigyrą, dera priminti, jog nieko originalaus ir naujo jie nesugalvojo. Panašių situacijų istorijoje apstu – seniausios jų aprašytos dar žydų Torose ir krikščionių Senojo Testamento knygose. Pvz., Teisėjų knygos epizodas: „Senajam vyrui, namų šeimininkui, jie šaukė: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ O vyras, namų šeimininkas, išėjo pas juos ir jiems tarė: „Ne, mano broliai, nesielkite taip nedorai! Kadangi tas vyras yra mano svečias, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.
Bet tie vyrai nenorėjo nė girdėti jo žodžių. Vyras tad, pagriebęs savo sugulovę, išvarė ją pas juos. O jie prievartavo ją, ištvirkaudami su ja per visą naktį iki pat ryto. Auštant ją paleido“. Citata susijusi su žydų tradicijos svetingumo kanonu, nustatančiu pareigas priimtam svečiui (vyrui). Vienas iš XII a. prieš Kristų epizodas, taikliai atskleidžia ir XXI a. R. Šimačiaus išmonės originalumą. Moterų išstatymas į aukcioną – ne pirmas toks ir ne 20-as kartas istorijoje. Jos buvo atiduodamos gelbėjant savo (vyro) gyvybę, dėl naudos, pinigų ir t.t. Tiesa, dabartinė G taško reklama paneigia ankstesnę skambiai išreklamuotą Lietuvoje ir nepastebėtą Europoje „Lietuvos drąsios šalies“ idėją. O viena ciniškiausių Biblijinė istorija pacituojama ne tik dėl panašių moralinių „šeimininko“ ir Vilniaus mero moralinių sąsajų.
Vėliau dėl sumaitotos viešnios Izraelyje prasidėjo religinis karas, nusinešęs tūkstančius gyvybių ir beveik sunaikinęs vieną žydų giminę. Tai buvo keršto akcija, tačiau ji nepanaikino bailumo apraiškos, kurios šventraštis nenutyli. Ne pats vyras stoja mirti gindamas savo bendrakeleivės gyvastį ir garbę (ar atsiduodamas užpuolikų „pažinimui“), bet ją atiduoda išsaugodamas savo gyvybę ir po to keršija.
Išmintingas, tačiau vis dėlto – tai bailumas. Taip ir R. Šimašiaus idėja išstatyti į aukcioną ne save, bet moterį, komerciškai pagrįstas, tačiau tenka konstatuoti, kad Vilniaus meras su šia savo idėja atskleidė ir savo bejėgiškumą, ir pasirodė besąs paprasčiausias bailys.
Kas yra drąsu?
Žinoma – siūlydamas „pažinti“ save, tokios auditorijos nesuburtų, tačiau galimybių skandalui (antrai perkamai idėjai) R. Šimašius turėjo, tuo pačiu, galėjo išsaugoti jei ir ne orumą, tai bent garbę bei pademonstruoti asmeninę drąsą. Pavyzdžių nereikia toli ieškoti, yra jų net tarp tautiečių, tarkim, Bogotas meras Antanas Mockus. Kolumbija, kaip ir Lietuva, be nusikalstamų sindikatų siautėjimo sukurto įvaizdžio (kaip ir įsikerojusios korupcijos mūsuose), netūrėjo ką pasauliui pasiūlyti – tai ir parodė meras visiems pliką subinę. Apie Kolumbiją rašė vos ne visa pasaulio spauda. Kadangi idėja ne nauja – pasaulio ja niekas nebenustebintų.
Antanas Mockus, buvęs Bogotos meras
Tačiau, tarkim, galėjo R. Šimašius ne tik pliką užpakalį parodyti per miesto savivaldybės tarybos posėdį, bet susikvietęs į posėdį žurnalistus – pakakoti ant stalo. Garantuotai būtų už dyka rašę visi ir net gerokai daugiau, plačiau ir dažniau, nei rašė apie Vilniaus kaip savo sekso miesto įvaizdžio formavimo sumanymą, kuris dar nemažai ir kainavo. Viešai apsikakojančio sostinės mero, kiek siekia kuklios mano žinios, pasaulis dar nematė.
Kėlė abejonių žmogaus su nuo veido nedingstančia šypsena adekvatumas, bet dabar tiesiog jis nuvylė. Parodyti užpakalį ir apsikakoti būtų buvę drąsu, rezultatas būtų buvęs dar didesnis ir, be abejonės, būtų prisiima asmeninė atsakomybė už sostinės garbę ir orumą pasaulyje. Tikros asmeninės istorijos „veža“ labiau, net jei būna vulgarokos ir neskoningos, nes tradicinis pigus sekso išpardavimas – ir tėra tik išpardavimas ir daugiau nieko.
Nuo tarpkojo iki stogo
„Kuo čia dėtas Astravas?“, – geras klausimas. Tuo ir dėtas, kad jei politikai žiūrėtų ne į tarpkojį, o pakeltų akis ir pažiūrėtų į tolumas, mes nebūtume Europos subinė. Kadangi sostinės meras – politikas, tai tokia išvada po R.Šimašiaus Vilniaus garsinimo kampanijos naudotina nebe perkeltine prasme.
Žvilgsnio pakėlimas nuo žemės – taip pat nėra metafora. Iš 19-ojo Vilniaus savivaldybės aukšto, kuriame yra mero kabinetas, matyti, tiesa, tik pro šalį tekantis Astravo AE aušinimo kanalas, tačiau užkopęs į greta esančio grakštaus „Europos“ dangoraižio ant stogo sumontuotą telekomunikacijų antenos apžvalgos aikštelę ir radęs smailę, kur pasidėtų savo G tašką, galėtų jis dienų dienas žvalgytis į rytų pusėje sparčiai kylančius Astravo AE monolitus. Kai monolitai bus išbaigti ir virš atominės kaminų pasirodys dūmelis – galėtų net suorganizuoti apžvalgos bokšto Vilniuje statybas, iš kurio atvykę į Vilnių pasismaginti europiečiai, nebijantys, kad gaus radiacijos doze per kiaušinius, turėtų kuo pasigėrėti. Tam, tiesa, ir šiuo metu galėtų pasitarnauti veikianti Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė – kavinė. Tiesioginė transliacija iš Astravo AE statybos darbų irgi galėtų tapti „patraukliu“ reportažu, o pati kavinė – ekstremalaus turizmo objektu.
Tačiau pramogos šioje vietoje ir baigtųsi. Yra pagrįstas įtarimas, kad nei pirmasis, nei antrasis preambulėje paminėtas G taško populiarinimo motyvas – neteisingas. Teisingas – trečiasis. Problema į tolumas pasižvalgius matyti tokia, kad geriau apsimesti, jog nieko nesimato, ir apskritai Vilniaus problemoms suteikti žabų kirtimo Neries pakrantėje, rūdžių ant vamzdžio ir konkurencijos su Ryga (uostas turi neabejotinų privalumų) dėl pigaus sekso vartotojų iš Europos, prioritetus.
Nes toliau kalbant apie Astravo AE, prasideda dalykai, už kuriuose atsakomybė tenka būtent dabartinei Vilniaus valdžiai su meru priešakyje.
Žinoma, kad dėl tokios situacijos susiklosčiusi atsakomybė tenka ne tik R. Šimašiui. Bet kai Rytų kaimynas (iš esmės abi Rytų valstybes šiuo atveju galima tapatinti), priėmė sprendimą dėl Astravo, Lietuvos politikai užsiėmė tikrų ir tariamų pedofilų bei jų žudikų gaudynėmis, kurios baigėsi, kai ir vieni, ir kiti skendo vandens stiklinėse. O Astravas tuo metu kilo.
Kai šaukštai po pietų
Dabar sprendimų dėl Astravo AT pražios „nepastebėjimas“ tapo vengtina tema. Nes „pražiūrėtojai“ ir toliau vaidina išmintingų politikų vaidmenis dabarties politikos arenoje. Problema ir yra ta, kad tą vaidmenį tebevaidina ir galva smėlyje tebėra iki šiol. Tiesa, Seime yra sudaryta Laikinoji Veiksmų dėl Astravo atominės elektrinės (AE) koordinavimo grupė, kuri iš esmės užsiima ne problemos sprendimu, bet indų plovimu, kai pietūs jau suvalgyti. Grupės sudėtis verčia galvoti apie tai, kad jos tikslas ir nėra spręsti problemas, o tik plauti – ne indus, o mundurus, kuriuos savu laiku nepadaryti darbai sutepė: Grupės sudėtis marga: Virgijus Poderys, Linas Balsys, Kęstutis Bartkevičius, Eugenijus Gentvilas, Zbignev Jedinskij, Dainius Kreivys ir Juozas Olekas. Valdantiesiems valstiečiams atstovauja tik pats pirmininkas V. Poderys, tad kokią politiką vykdo šį grupė ir kokia jos politinė atsakomybė – mįslingas klausimas.
V. Kudirkos aikštėje – protesto akcija prieš Astravo atominės statybas Lietuvos pašonėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tiesa, komisija vieną kartą per du metus kalbėjosi apie pasirengimą galimoms ekstremalioms situacijoms avarijos Astravo AE atveju, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės atstovų ten nei kvietė, nei tie patys rado motyvų pasirodyti, užtat buvo pakviestas ir dalyvavo Šalčininkų miesto ligoninės direktorius. Tad taip ir sprendžiami pas mus, ligoninių direktorių lygmeniu, Valstybinės reikšmės klausimai.
Kol kas įstatymais Astravo AE netgi nėra įvardinta kaip grėsmė. Jos išvestinį pavojų galima palyginti nebent remiantis jau uždarytos (arba nepastatytos) Ignalinos – Visagino AE kelto pavojaus išvardinimu, 2012 m. Vyriausybės nutarimu įteisintu Valstybiniu gyventojų apsaugos planu branduolinės avarijos atveju. Iš esmės – visa civilinė sauga kol kas vadovaujasi teisės aktais, kai Astravo AT statybos dar nebuvo tapusios net teorine grėsme Lietuvai.
Įvaizdis yra viskas
Tačiau pagal analogiją su Visaginu, galima konstatuoti, kad Vilnius nepakliūna nei į pirmąją (visiškai negyvenamą), nei į antrąją (skubių apsaugomųjų veiksmų, kurioje avarijos atveju vykdoma visiška evakuacija, o žmonėms privalu turėti namuose radiacijos poveikį mažinančias priemones) zoną, tačiau atsiduria ant trečios zonos ribos – Vilnių nuo Astravo skiria ne 25-30, o 35-40 km. Jaučiate skirtumą! 5 km branduolinės avarijos atveju!
R. Šimašius gal ir nejaučia, bet jaučia investuotojai, o vilniečiai jaučia tiek, kiek apie pačią problemą žino. Kad problema sąmoningai nutylima ir mėgaujamasi G taškais ir panašiu opiumu už dyka (o tiksliau iš tos pačios mokesčių mokėtojų kišenės, tik per mokesčių politikos manipuliacijas) dalinamu liaudžiai – atsakomybė tenka Vilniaus miesto vadovui.
Kol G taško kompanija ir ta užsimiršimo orgazmo ekstazė peršama, R. Šimašius kaip niekas kitas geriausiai disonuoja su tuo, kad Lietuvos sostinė, o todėl ir visa šalis susiduria su labai rimtu iššūkiu ir, kad kol kas politikų elgsena demonstruoja, jog už susidorojimą su problema atsakingų politikų galvose – vėjai švilpauja. Stengiamasi problemos nepastebėti ir juolab jos neeskaluoti, nes „sugadinsime patrauklaus miesto įvaizdį“. Tačiau šiuo atveju – įvaizdis yra niekas. Tiems, kurie planavo investicijas į Lietuvos sostinę, nedraugiškos ES valstybės branduolinės jėgainės statybos greta Vilniaus nėra jokia naujiena, o kai tik problema atsirado, tapo svariu vietos, kur nukreipti savo investicijas patrauklumo vertinimo kriterijumi. Tai ir viskas. Grėsmė yra reali, realiai ir blaiviai įvertinama, paskaičiuojama ir pasirenkama. Gražių ir paguodžiančių iliuzijų nematyti.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ką gali Lietuva realiai padaryti, kad nenutiktų, kaip su Černobylio arba su Fukušimos AE? Atsakymas paprastas – rugsėjo mėnesį Lietuvoje lankysis popiežius Pranciškus, – tai galima nueiti ir pasimelsti, paprašyti, kad pats popiežius pasimelstų už šio miesto gyventojų saugumą.
Deja, daugiau galių nėra. Visi kiti samprotavai tebus manipuliavimas viešąja nuomone dėl pragmatinių tikslų, pvz., siekiant išlikti ar ateiti į valdžią, arba išlaikyti aukštas nekilnojamojo turto kainas ir pan. Tačiau amžinai neprimanipuliuosi. Realybė tokia, kad iš palyginti ramaus ir saugaus Europos užkampio, dėl atsiradusio rizikos veiksnio, Vilniaus investuotojams iškyla grėsmė, kad čia esančio turto vertė taps lygi nuliui. Investicijos tampa galimomis tik į informacines technologijas telpančias kompiuterio kietajame diske, t.y. darbo vietos su/ant lagaminų, kurioms ateiti pakanka mažų įsikūrimo sąnaudų ir patogių evakuacijos iš miesto būdų.
Tiesa ir jos kaina
Tačiau argumentų bei viešinimo – ne G taškų, o realių problemų – kurias turime Europai pristatyti yra, viešumo reikia ir jau seniai reikėjo.
Pirma – kiek milijardų Lietuva praras ne dėl pačios branduolinės avarijos, o dėl jos rizikos atsiradimo? Rodiklių, kuriais remiantis galima išskaičiuoti tam tikrus skaičius yra, nes yra tendencijos, vadinasi, galimos ir apytikrės prognozės. Tai pirmoji sąskaita, kurią pagrįstai galima pateikti europiečiams primenant ES solidarumo idėjas. Ši sąskaita, ko gero, didžiausia, tik ji, suprantama, nebus Europos apmokėta.
Netgi priešingai – argumentų viešinimas paspartins investicijų atitraukimą iš Lietuvos sostinės. Tačiau, kai jau yra tokia situacija, reikia suvokti viena – gero sprendimo jau nėra (nors reziumuodamas vieną pasiūlysiu), tad teks rinktis iš dviejų blogų geresnį. Apsimetinėjimas ir prieš vilniečius, ir prieš europiečius, kad viskas gerai ir problemos nėra, t.y. jos nutylėjimas – blogiausias pasirinkimas. Tačiau panašu, kad šiuo pasirinkimu ir vadovaujamasi, nors branduolinės grėsmės pavojaus ignoravimas yra ciniškiausia manipuliavimo priemonė, nes tiesa, kokia ji karti bebūtų, vis dėlto geriau nei, kad ir labai saldus ir konkretiems personažams pelningas melas.
Ukraina gedi žuvusiųjų per Černobylio katastrofą. EPA – ELTA nuotr.
Įkaitai
Antroji sąskaita, dėl kurios į ES fondus galėsime pretenduoti visiškai pagrįstai – tai priemonės, kurių reikės AE grėsmei sumažinti. O jų vis dėlto reikės. Pirma, todėl, kad tikėtis iš Baltarusijos objektyvios ir savalaikės informacijos apie didesnius ar mažesnius incidentus Astravo AE mes galim tik tais atvejais, kai baltarusiams bus patiems naudinga informuoti. Kaip ir afrikinio kiaulių maro atveju – ar daug kas atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje buvo nustatyti 2 (!) AKM židiniai, o šernų šioje šalyje tiesiog nebėra (!) – 100 proc. išmedžioti. Užklysta, tiesa, paliegėlių knyslių iš Lietuvos ar Lenkijos, kur tų AKM židinių jau virš 1000. Jei dėl tokios smulkmenos kaip AKM informacija nuo tikrovės skiriasi ne 100, o 1000 kartų, kokios objektyvios informacijos gali ES šalys tikėtis kalbant apie Astravo AE?
Tiesa, baltarusiai, tais atvejais, kai avarijos negrės jiems patiems, t.y. bus valdomos, tikėtina, kad labai noriai informuos. Baltarusių AE statybos vietos ekonominis pagrindimas juk toks ir buvo – statyti AE kuo arčiau ES sienos, kad keltų kuo pastebimesnę grėsmę. Vienos iš ES valstybių sostinės buvimas arčiausiai tokį vietos parinkimo prioritetą Astravui ir suteikė. Baltarusija geresnio pasirinkimo ir neturėjo, nes kuo AE kels didesnę grėsmę, tuo daugiau bus galime melži iš išpaikusių europiečių pinigėlių skylėtam Baltarusijos biudžetui, kurių reikės „investicijoms į Astravo AE saugumą“, o kad jų reikės ne mažiau nei, tarkim, Ignalinos AE, nėra jokių abejonių.
Europiečiai, tikėtina, kad tas lėšas baltarusiams duos, nes tai bus laikoma ne režimo rėmimu, o rūpinimusi savo pačių saugumu. Baltarusija laimi dar daugiau – gauna nemokamą advokatą ES, kuris tų pinigėlių jiems ir kaulys – Lietuvą su savo sostine priešakyje. Tačiau manipuliavimas avarijų grėsme dėl finansinio išskaičiavimo yra kas kita, nei pačios avarijos.
Todėl ir lieka toks pasirinkimas, kad vilniečiai sužinos apie incidentus Astravo AE tiek, kiek patys juos užfiksuos. O tai reiškia, kad Baltarusijos pasienyje, taip pat sostinėje turės veikti radiacinės spinduliuotės stebėjimo stotys bei teks pirkti žemės radiacinio fono stebėjimo palydovinius duomenis. Visa tai aktualu ne tik Lietuvai, bet ir Europai, nes radiacijos debesėliai įveikia didelius atstumus, tad kuo anksčiau incidentus Astravo AE fiksuos arčiausiai jos esanti Lietuva, tuo anksčiau apie juos sužinos likusios Europos šalys, kurioms galimai irgi kils radiacinės grėsmės pavojus. Tai reiškia, kad Europa noriai reikalingų objektų įrengimą ir jų veiklą finansuos.
Slėptuvės ir evakuacija
Kiti dalykai – „arčiau kūno – vilniečių saugumas, kuris buvo pateikiamas kaip argumentas, kad AE nebūtų statoma, tačiau kai statybų jau niekas nebestabdo, dera apsižvalgyti, kas gi dėl jų saugumo daroma. Panašu, kad nieko. Niekam tie miesto gyventojai be jų pačių nerūpi, bent jau nerūpi vilniečių išrinktajam lyderiui. Vien jau tai, kad nėra paprasčiausių sociologinių duomenų, kiek vilniečių žino apie jiems pasiekiamas slėptuves, kur avarijos atveju tektų slėptis, neatsakyta į klausimą, kiek tų slėptuvių reikėtų. Deja, nieko naujo, kaip spręsti šią problemą nesugalvosi – prireiks realių pratybų. Nes popierinis vadovavimas, popierinė dokumentacija ir popierinės slėptuvės, avarijų atveju – ir saugos tiek pat, kiek saugo fizinis popierius. Tokių pratybų reikia dabar, o ne tuomet, kai AE pradės veikti, nes kai pradės veikti, reikės, kad tos slėptuvės jau egzistuotų, o ne būtų pradėta jų ieškoti.
Automobilių spūstis. Slaptai.lt nuotr.
Dar viena įdomi dalis – evakuacija. Ir čia vilniečių laukia staigmena. Kadangi Astravas rytuose, tad logiška, kad su Vilniaus vadovų pagalba ir jų vadovaujami, ar patys panikos apimti ir vadovaudamiesi „laukinio turizmo“ taisyklėmis miestelėnai evakuosis vakarų kryptimi. Tačiau pakanka 17 val. nuvykti į Lazdynų transporto mazgą, jog suprastų, kad niekur jie nepabėgs – tai neįmanoma, Vilniaus gyventojai yra maiše. Ties ta Vilniaus vieta „butelio kakliukas“, kelininkų žodžiais tariant, užsidaro, ką labai vaizdžiai demonstruoja darbo dienos pabaigoje susidarančios automobilių spūstys, nereikia ir jokių ekstremalių situacijų.
Tai dar viena sąskaitą, kurią galėtume ES pateikti. Be abejo – taip ir nutiks, nes ką jau ką, o įsisavinti ES lėšas statyboms ir kelių infrastruktūrai Lietuva moka. Galbūt ir dabar vykdomas įdomus procesas savaip motyvuotas, kad statom, statom, jei ne į plotį, tai bent į aukštį, kad tik daugiau personažų maiše sutilptų, kad vėliau būtų galima prašyti ES daugiau lėšų tam atvejui, kai reikės bėgti, bėgti…
Kuris astrologas klydo?
Skeptikai ir optimistai aiškins, kad niekada nei slėptuvių, nei evakuacijos nereikės, kad visos šios kalbos tėra bereikalingas panikos kėlimas, kuris tik kenkia Lietuvos ekonomikos progresui. Tačiau tiems, kuriems progresas ypatingo pelno neneša, o jiems priklauso ne mažiau nei 70 procentų šalies gyventojų, svarbi jų sveikata, ne tik likusios progresyvios dalies ekonominė gerovė. Lygiai taip pat Gediminas Vagnorius aiškino, kad nebus Rusijos krizės, bet ji atėjo, Rimantas Šadžius – kad nebus 2007–2011 m. pasaulio ekonomikos griūties, bet ji ištiko. Visi be išimties mūsų gynybos ministrai, Lietuvai tapus NATO nare, aiškino, kad mums nebūtina skirti 2 proc. gynybai, nes nėra grėsmių, tačiau paaiškėjo, kad tos grėsmės jau akis bado nuo 2008 metų. Arba – dar ir dabar apstu aiškintojų, kad klimato atšilimas nevyksta. O tikrovė buvo tokia, kad ir apie krizes buvo žinoma, ir 2 proc. gynybai buvo poreikis dar anksčiau nei prasidėjo Rusijos – Gruzijos karas, nes ir jis geopolitikos atidesniems stebėtojams nebuvo didele staigmena.
Tad gal skirtingai nuo praėjusių negandų, kurių turėjo nebūti, apie dabartinę grėsmę, derėtų laiku pardėti kalbą tam, kad ji išties neištiktų. Tylėdami – ne daug laimėsime. Nuo lietuviško alaus apspangusių ir pigaus sekso ištroškusių patinų iš Europos dėl to, kad aptarinėsime realias Vilniui gresiančias problemas, mes nei daugiau prikviesime, nei atbaidysime, – tie, kas galvoja užpakaliu ir toliau juo galvos. Galų gale, daug lietuvių moterų jau pačios išvyko pas tuos kviečiamus vakariečius, tik neretai ne iš didelės meilės jiems. Sprendžiant iš kriminalių įvykių suvestinių, kuriose kartais kalbama ir apie dabartinio sostinės mero proteguojamos reklamos kriminalines analogijas, atvykę G taškų ieškoti vakariečiai Vilniuje irgi užtiks ne R. Šimašiaus siūlomas lietuvaites, bet dažniau atvykėles iš Baltarusijos, kurios irgi ne iš didelės meilės Vilniui čia atsirado. Daugiau sekso turistų pas mus iš vakarų – daugiau sekso prekių pas mus iš rytų. Kaip tai skatins vilniečių moterų, vyrų, vaikų ir senelių bei viso miesto gerovę, jokių argumentų ir skaičių gerbiamas Vilniaus meras nepateikė. Galbūt dar pateiks. Nepriskirkime jo šypsenos naivuolio paprastumui – galbūt kaip tik dabar sėdi ir kalkuliuojasi.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau nori jis to ir nenori, patinka jam ar ne, turėtų Vilniaus vadovas išdėstyti, kokią ateitį ir išeitis šiam miestui mato. Ar ir jo asmeninė išeitis – susikrautas lagaminas? Atsakymų reikia ne apie asmeninę drąsą, pademonstruotą Neries pakrantėse kovojant su nelegaliomis gyvatvorėmis, bet apie žymiai reikšmingesnius dalykus – miesto ir miestiečių išlikimo branduolinės avarijos atveju, galimybes.
Jeigu atsakymas bus tik toks, kad situaciją koordinuos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas ir bus įjungta garsinė pavojaus sirena – ar vilniečiai jau turėtų nusiraminti? Kol kas pavojaus signalo įjungimo Vilniuje paskirtis – pratinti miestelėnus prie šio garso, kad kai vieną dieną ji suveiks skelbdama realų pavojų, niekas nebekreiptų dėmesio ir vėliau būtų galima aiškinti, jog patys miestiečiai buvo kalti, kad ignoravo pavojaus paskelbimą.
Dažniau, bet po nedaug
Ar pavojus išties realus? Černobylio pavyzdys gal ir nelabai tinka, nors reaktoriai ir to paties tipo, tačiau Fukušimos AE katastrofa Japonijoje arba avarijos Pensilvanijos ir Tenesio valstijose JAV kalba apie tai, kad apskaičiuoti visko neįmanoma nepaisant aukščiausios darbo kultūros ir naujausių technologijų. Vargu ar tai įmanoma šalyje, kuri nei technologijomis, nei darbo kultūra ypatingai neišsiskiria. Mintis, kad baltarusiai ar branduolinį objektą prižiūrintys rusai, specialiai ką nors gadintų ir palankiam vėjui pučiam radiacija su Europa padalintų – galima būtų laikyti paranoja, tačiau, kai ir vienoje, ir kitoje šalyje sėdi iki gyvos galvos nusiteikę valdyti cariukai, jų psichinė sveikata yra anaiptol ne tų šalių vidaus klausimas. Į psichinių ligų sergamumo statistiką geriau ir nežiūrėti – apims noras evakuotis nuo visokių atominių jėgainių kuo toliau, kai dar jų ir statybų niekas neplanuoja.
Vis dėlto didžiulės katastrofos tikimybė palyginti gan maža, per visą AE eksploatavimo istoriją, jos buvo tik dvi, tačiau eilinių daugiau ar mažiau pavojingų incidentų tikimybė gana didelė. Todėl jei bent po kartą per būsimųjų Vilniaus merų kadencijas virš miesto sirena kauks nebe pramogai – statistinės AE grėsmės realumo pernelyg neperdėsime. Kils ar nekils dėl to panika, ar iš to uždirbs tik jodo preparatų pardavėjai, kol kas nespėliosime. Jeigu mūsų politikai ir Vilniaus verslininkai įsijungs į baltarusių suplanuotą modelį ir vienu balsu šauks: „Pavojaus žmonių sveikatai nėra“, „Astravas pati saugiausia AE pasaulyje!”, – tai apie realias grėsmes iš viso nelabai girdėsime.
Tačiau Europoje – reklamuok, propaguok, įtikinėk neįtikinėjęs, bet apie Vilniaus kaip gana patrauklaus ir saugaus Europos miesto įvaizdį, kurį šiuo metu Vilniaus meras stengiasi papildyti vyrų seksualinių poreikių patenkinimo vietos akcentu, gali tekti pamiršti. Nepasitvirtins tuomet ir G-spot investicija. Vis dėlto, pernelyg paplitęs gandas, kad radiacija kenkia vyrų potencijai. Galbūt R. Šimašius nestokoja juodojo humoro ir nejausdamas simpatijų patinėliams – konkurentams iš Europos bei žinodamas apie Astravo AE grėsmę, specialiai juos į Vilnių kviečia. Bet gal šio provokacinio klausimo mūsų taikiajam merui neužduosime.
Tačiau apie vilniečių galimybes išvengti padidėjusio radiacinio fono virš sostinės – Vilniaus meras turi atsakyti dabar, o ne tada, kai Astravas AE pradės veikti visu pajėgumu.
Kelias į Vakarus
Kaip ten bebūtų – Astravas AE jau bus pastatytas, o Vilnius dėl investicijų srauto sumažėjimo, realių ir tariamų grėsmių nukentės, todėl vieną anksčiau pažadėtą pasiūlymą pateikiu. Labai jis nepatiks vilniečiams, bet patiks klaipėdiečiams – reikia perkelti Lietuvos sostinę į Klaipėdą. Jeigu nenorime būti Rytų valstybės įkaitais, kitos išeities nėra. Tolimesnis Vilniaus auginimas tėra įkaitų skaičiaus didinimas ir šiuo atžvilgiu – perspektyvos miesto plėtrai yra apribotos. Galima tas perspektyvas sukurti šiek tiek geresnes įrengus ir išbandžius slėptuves, praplėtus evakuacijos kelių pralaidumą, tačiau labai gerų perspektyvų vis vien nebesukursime.
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be abejo, sostinės perkėlimui bus prieštaraujančių, teigiančių, kad tai esą iš viso neįmanoma, nes reikėtų keisti Lietuvos Konstitucijos 17 straipsnį, kuris skelbia, kad: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.“ Tačiau Konstitucija buvo parašyta ir piliečių priimta tuomet, kai Astravo AE statybų niekas nei sapnuose nesapnavo, netgi buvo iliuzijų, kad Lietuvą sups draugiškai nusiteikusios kaimynės. Gal išties, kol kas šio Konstitucinio straipsnio pakeitimas nerealus, tačiau po 5–10 metų, kai virš Vilniaus pirmą kartą užkauks radiacijos pavojų skelbianti sirena – ko gero apie tai susimąstys net vietiniai G taško ieškotojai.
Tad laikas jau dabar žvelgti į ateitį optimistiškai ir atitinkamai modeliuoti veiksmus. Vilnius taip ir liks istorine Lietuvos sostine. Astravo AE netrukdys tokiam išlikti, liks ir tam tikras pramonino miesto potencialas. Nors pagrindinis turizmo traukos objektu, ko gero, taps apžvalgos bokštas, iš kurio bus stebimi reikalai Astravo AE. O Klaipėda – modernios Lietuvos perspektyva – langas į ateitį ir į Europą.
Prezidentinė vėliava virš Kopgalio
Būtų racionalu, kad kai kurie žingsniai būtų daromi palaipsniui jau dabar. Jei sostinės iškelti tuoj pat negalime – tai Konstitucija nedraudžia iškelti kai kurias valdžios institucijas. Pastačius Astravo AE atsiranda papildomų rimtų argumentų į Klaipėdą iškelti ne kažkokią Žuvininkystės tarnybą, bet Prezidentūrą. Kopgalio tvirtovės nenaudojamuose plotuose jai erdvės atsirastų – tuo pačiu ir fiziškai Lietuvos aukščiausioji valdžia būtų sutelkta ne vienoje vietoje, kas jau savaime kelia tam tikrų rizikų ir nepatogumų katastrofų ir kt. negandų atvejais.
Kažkodėl dabartinė valdžia į Klaipėdą perkėlė tik Žuvininkystės tarnybą, kuri nežinia ką darė Vilniuje, o dabar nežinia ką daro Klaipėdoje. Gal augina karpius Baltijos jūroje? Bet tos žuvys gėlavandenės – jūroje dvesia. Tad šią Žuvininkystės tarnybos evakuaciją galima laikyti nevykusiu pokštu, o štai Prezidentūra Kopgalio iškyšulį – geresnės vietos jai Lietuvoje nesurasi. Tik įsivaizduokite, kaip įplaukiančių į Klaipėdos uostą laivų sirenų gaudesys pagerbia virš Kopgalio mūrų plazdančią prezidentinę Lietuvos vytį. Būtų ir politinių – pragmatinių motyvų. Jei per artėjančius prezidento rinkimus išrinks ne tą, kurio reikėtų, ar nebūtų išmintingiau jį ar ją laikyti toliau nuo Vilniaus? Bet kokiu atveju, Prezidentūros rezidavimas Klaipėdoje valstybės funkcionavimo efektyvumui pakenks mažiau nei, tarkim, Žemės ūkio ministerijos perkėlimas į Kauną. Žvelgiant į artimesnę perspektyvą bei valdžių prioritetus – dėl to, kad Prezidentūra bus perkelta į Kopgalį, „G-spot“ reklama patikėjusių sekso turistų srautas į Vilnių tikrai nesumažėtų, o Lietuva pademonstruotų esanti moderni šalis, drąsiai ir ryžtingai sprendžianti priklausomybės nuo Rytų kaimynės beprotystės ir neprognozuojamos „geros valios“ problemas.
Žvejų valtelės pajūryje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pravartu dar užduoti klausimą apie savo planus ir veiksmus, susijusius su Astravo AE funkcionavimo startu visai kitais metais prasidėsiančių politikų rinkimų plejadai, pradedant Vilniaus miesto savivalda, baigiant europarlamentarais ir kandidatais į prezidentus. Pastariesiems klausimas paprasčiausias – ar potencialiems prezidentams patinka Kopgalio tvirtovė?
Visi yra laukiami pas mus Klaipėdoje, kad ir jiems, kandidatams, ir jums, sostinės miestelėnai, būtų mūsų, klaipėdiečių, problemos žinomos – pas kokias bobutes reikės iškaišioti ir apgyvendinti pusę milijono jūsų, mieli vilniečiai, po to, kai G-spot reklama jau bus pasibaigusi. Tik nenusiminkite, juk ir Klaipėdoje gyvensite sostinėje.
Prezidento posto sieksiantis N. Puteikis siūlo Lietuvos užsienio politiką įgyvendinti Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiu. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ką siūlo Lietuvos prezidento posto sieksiantis Naglis Puteikis? Ogi Lietuvos užsienio politiką įgyvendinti pagal Lenkijos ir Vengrijos pavyzdį.
Lygiavimasis į kontraversiškai ES šalyse vertinamus Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžius, oponavimas gilesnei ES integracijai, pritarimas JAV prezidento Donaldo Trumpo politikai, raginimas mandagiai kalbėti su Rusija ir itin aštri šalies vadovės Dalios Grybauskaitės kritika vyrauja 2019 m. Prezidento rinkimuose dalyvauti ketinančio Naglio Puteikio pristatytoje užsienio politikos vizijoje.
N. Puteikis tarp potencialių kandidatų 2019 m. siekti Lietuvos vadovo posto užima vieną priešiškiausių pozicijų dėl tolesnės ES integracijos. Jo manymu, Lietuvos užsienio politika turėtų būti įgyvendinama Vakarų bendruomenėje itin kritikuojamų Lenkijos ir Vengrijos politikos pavyzdžiu.
Pasak N. Puteikio, nors Vakarų bendruomenė būgštauja, kad Lenkijos ir Vengrijos demokratijai iškilo grėsmė, realių problemų jis šiose šalyse nematąs. Tai Europos Sąjungai lojalios valstybės, sako N. Puteikis, argumentuodamas tuo, kad šios šalys nesipyksta su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, stiprina gynybą ir nekelia tuščių įtampų su kaimynais.
Beprecedentės ES teisinės procedūros, kurias sukėlė Lenkijos valdžios inicijuojama teismų reforma, ar nuolatinė kritika, kuri Vengrijai tenka dėl kišimosi į laisvą žiniasklaidą, pasak N. Puteikio, yra nepagrįstos.
Lenkijos ir Vengrijos valdžių nesutarimai su ES, teigia N. Puteikis, kyla tik dėl to, kad tiek Vengrijos, tiek Lenkijos komunistinė nomenklatūra nenori prarasti įtakos. Kartu, pabrėžia politikas, įtampos susijusios ir su tuo, kad ES bando prievarta reguliuoti suverenių valstybių gyvenimą.
„ES bando kištis į Vengrijos ir Lenkijos suverenitetą, o jos yra visiškai lojalios ES valstybės, norinčios stiprinti gynybą nuo agresyvių kaimynų“, – aiškino N. Puteikis, pridurdamas, kad Lietuva turėtų sekti panašiu keliu.
Galiausiai politikas pasisakė už solidarumą su Vyšegrado valstybėmis ne tik dėl jų principingo suvereniteto gynimo. N. Puteikis teigė, kad būtina kooperuotis su šiomis šalimis, reikalaujant Lietuvai tokių pačių sąlygų, kurias ES turi Vakarų Europos valstybės.
„Mes turime laikytis kartu ir išvien, mes neturime leistis skriaudžiami ekonomiškai, išmokos ūkininkams turi būti tokio pat dydžio, europinė parama turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į istorinį palikimą“, – deklaravo N. Puteikis.
Euroatlantiniai santykiai
Nors save N. Puteikis vadino eurooptimistu, jis itin griežtai pasisakė prieš gilesnę ES integraciją. Politikas sako tikįs, kad Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlomas gilesnės ES integracijos projektas, kuriam labiausiai priešinasi Lenkijos bei Vengrijos valdžios, ilgainiui subliukš.
Pasak politiko, mažosioms valstybėms siūlomas gilesnės ES integracijos projektas yra pavojingas tiek nacionalinio savitumo išlaikymo, tiek geopolitinio saugumo atžvilgiais.
Seimo narys Naglis Puteikis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Macrono variantas yra žalingas mažoms valstybėms, nes ištrinant tautą ir istoriją, mes paverčiami kosmopolitų mase. Tokia sulydyto katilo masė nei politiškai, nei kultūriškai neatsilaikytų prieš užsienio politikoje agresyvias valstybes kaip Kinija ar Rusija“, – sakė N. Puteikis.
Prezidento posto sieksiantis politikas taip pat pabrėžė, kad ES negali būti jokių kalbų apie bendras ginkluotąsias pajėgas. Pasak jo, JAV yra vienintelis Europos Sąjungos garantas, be kurio ES šalys tiesiog neišgyventų ir neatsilaikytų prieš kitas galybes.
Kalbėdamas apie pastaruoju metu kylančias euroatlantines įtampas ir nenuspėjamą JAV prezidento komunikaciją, N. Puteikis sakė, kad protingiausia Lietuvai būtų į kilusius debatus visai nesikišti. Pasak jo, į nesutarimus tarp JAV ir ES dėl ekonominių klausimų Lietuva turėtų reaguoti labai diplomatiškai.
Kartu, aiškino politikas, Lietuva turėtų vengti viešai kritikuoti D. Trumpą. Viena vertus, aiškino N. Puteikis, D. Trumpo politika yra tik amerikiečių reikalas, antra vertus, leido suprasti, kad, jo nuomone, prieštaringai vertinamas D. Trumpas yra teisus.
„Koks Lietuvos reikalas, kokį prezidentą išsirinko JAV. Tai yra Jungtinių Amerikos Valstijų piliečių reikalas. Tai yra politinio elito reikalas. Trumpas gina Amerikos interesus, liepia ES pasitempti karinėje ir gynybos srityje, kelia tam tikras sąlygas, kad mes tai darytume, ir, aš manau, kad Trumpas elgiasi labai protingai ir išmintingai. Ne mums palaikyti antitrampines nuotaikas“, – samprotavo N. Puteikis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie tai, kokia kryptimi turėtų judėti Lietuvos ir Rusijos santykiai, N. Puteikis daugiausiai laiko skyrė D. Grybauskaitės kritikai. Jo nuomone, prezidentė padarė didelę klaidą aštrindama santykius su Kremliumi. Pasak jo, Lietuva su Rusija turi išlikti mandagi ir neeskaluoti įtampos.
„D. Grybauskaitė visiškai be reikalo įžeidinėja Rusiją, užkabinėja ir erzina ją. Nėra jokios prasmės tą daryti, nes tai pirmiausia kenkia Lietuvai. Kam ta papildoma įtampa, kodėl mes turime erzinti tą galybę? Visiškai užtenka, kad mes vieningai palaikome sankcijas dėl Krymo. Mes turėtume būti mandagūs. Lenkijos, Latvijos, Estijos prezidentai niekada sau neleido tokios grubios retorikos“, – sakė N. Puteikis ir pabrėžė, kad žodines dvikovas su Rusija sau leisti gali tik didžiosios šalys.
Politikas, paklaustas, kokius realius darbus Lietuva turėtų daryti atgrasant Rusiją, sakė, kad esminis dalykas yra laikytis ES ir NATO susitarimų. Pasak jo, tik šios struktūros gali padėti sustabdyti grėsmingą kaimyną. Tačiau N. Puteikis pabrėžė, kad Lietuva neturėtų daugiau nei kitos NATO narės didinti išlaidų gynybai.
„Stengtis pralenkti kaimynus ir skirti daugiau procentų gynybai, turint galvoje, kad iš Lietuvos emigruoja daugiausiai gyventojų dėl turtinės nelygybės, yra juokinga“, – sakė politikas ir pabrėžė, kad šiuo metu esminės grėsmės nacionaliniam saugumui yra vidinės – turtinė nelygybė, kuri skatina Lietuvos piliečių emigraciją.
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
N. Puteikis negailėjo kritikos D. Grybauskaitei ir jos vykdytai užsienio politikai. Politikas priekaištavo prezidentei, kad ši be reikalo suerzino Rusiją ir kad savo prezidentavimo metu užėmė ribines bei nepastovias pozicijas. Pasak jo, D. Grybauskaitė griežtas antirusiškas pozicijas užėmė tik dėl asmeninių interesų.
„Tas dirbtinumas (santykių su Rusija aštrinimas. – ELTA) Lietuvai labai daug kainavo. Nes Rusija užpykusi pridarė mums daugiau ekonominių sankcijų negu aplinkinėms valstybėms. Ji be reikalo suerzino Rusiją. Ji sprendė savo asmenines problemas, o kenčia visa valstybė“, – aiškino N. Puteikis.
****** Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Užsienio politikos prioritetas
Sekti Lenkijos ir Vengrijos užsienio politikos pavyzdžiu, nepasiduoti gilesnės ES integracijos iniciatyvoms
Santykiai su Rusija
Rusija yra viena pagrindinių išorės grėsmių, tačiau su ja bendrauti reikia mandagiai. Kritikuoja D. Grybauskaitės politiką Kremliaus atžvilgiu. Pasak N. Puteikio, prezidentė padarė didelę klaidą aštrindama santykius su Maskva
Santykiai su ES
Griežtai prieš gilesnę ES integraciją. Lietuva ES politikoje turi solidarizuotis su Lenkija ir Vengrija
Santykiai su JAV
JAV yra vienintelis Lietuvos ir ES karinio saugumo garantas. D. Trumpo politika vertinama teigiamai
Lietuvos užsienio politikai aktualus regionas
Vyšegrado regionas
Didžiausios grėsmės nacionaliniam saugumui
Socialinė atskirtis, demografinės problemos, ES gilesnė integracija
D. Grybauskaitės politikos vertinimas
Labai neigiamas. Prezidentės užsienio politiką vertina kaip nenuoseklią, žalingą Lietuvai, priekaištaujama dėl prezidentės retorikos Kremliaus atžvilgiu. Pasak N. Puteikio, prezidentė užsienio politiką išnaudojo asmeniniams interesams tenkinti
Ryškiausi raktažodžiai
Lenkija, Vengrija, prezidentės kritika
Pirmoji aplankyta užsienio valstybės sostinė (tapus prezidentu)
Varšuva (po jos Budapeštas)
Ar įteisinti w, q, x raidžių rašybą Lietuvos oficialiuose dokumentuose?
Neturi būti įteisintos
Astravo atominės elektrinės klausimas
Visomis priemonėmis priešintis, kad AE nepradėtų veikti. Jei taip nutiks – dėti visas pastangas, kad elektra nebūtų tiekiama į ES šalis
Socialinės atskirties Lietuvoje mažinimas, išskirtinis šalies aktyvumas ir lyderystė regione, prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos krypčių sujungimas, griežta pozicija Rusijos atžvilgiu – tokių tikslų būdamas šalies vadovu užsienio politikoje siektų konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Pasak Ž. Pavilionio, socialinės atskirties mažinimas turi tapti Lietuvos užsienio politikos prioritetu, nes, tvirtino konservatorius, pagrindinės šiuo metu Lietuvai kylančios grėsmės yra šalies viduje, o ne išorėje.
„Pagrindinės grėsmės nėra išorinės. Tai yra skurdas, atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, „lotinizacija“, kuri yra milžiniška, ir atskirtis regionuose. Žmogaus pažeminimas, nesugebėjimas suprasti, kad žmogus yra didžiausia vertybė. Pas mus taip pat yra milžiniška gilėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų bei tarp regionų – tarp Vilniaus ir ne Vilniaus“, – aiškino Ž. Pavilionis, pridurdamas, kad dabartinė Vyriausybė nededa daug pastangų atskirtims įveikti.
„Įgalinus ir sustiprinus pilietį ir demokratija būtų kokybiškesnė, ir grėsmių būtų mažiau, ir „kolūkių“, ir oligarchų, kurie mus perka ir parduoda, būtų šiek tiek mažiau. Galiausiai Rusija taip pat nežaistų mūsų likimais, o mes pradėtume vis didesnę įtaką regione daryti“, – sakė Ž. Pavilionis.
Apie prezidento postą galvojantis Ž. Pavilionis sakė, kad Lietuva turėtų siekti pagal įvairius ekonominius ir socialinius parametrus priartėti prie labiausiai išsivysčiusių Šiaurės valstybių. Kad tai pasiektų, aiškino politikas, Lietuva turi išnaudoti pasaulio lietuvių tinklą ir vykdyti itin aktyvią ir matomą užsienio politiką regione, Europos Sąjungoje ir NATO.
Vieną iš saugios ir klestinčios Lietuvos kūrimo įrankių Ž. Pavilionis įvardina valstybės užsienio politikos aktyvumą.
Politiko nuomone, aktyvi, ambicinga užsienio politika geriausiai prisidėtų sprendžiant valstybei kylančius iššūkius. Drąsi Lietuvos politika užsienyje, sėdėjimas su pasaulio lyderiais prie vieno stalo, pabrėžė Ž. Pavilionis, turi tapti įrankiu spręsti Lietuvai grėsmę keliančias vidaus problemas.
Konservatorius iškėlė idėją sujungti prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategijas.
Pasak jo, prezidentas V. Adamkus dvi kadencijas buvo itin aktyvus Rytų Europoje ir sustiprino Lietuvos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Ž. Pavilionis gyrė ir teisingais vadino V. Adamkaus prezidentavimo laikais garsiai deklaruotus Lietuvos užsienio politikos tikslus tapti Rytų Europos regiono lyderiais ir vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų demokratizuojant ir prie integracijos į ES artinant Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Baltarusiją. Tačiau, pripažino Ž. Pavilionis, ambicingi tikslai Lietuvą įtvirtinti kaip regiono lyderę nebuvo visiškai pamatuoti. Pasak jo, Lietuva tuomet neturėjo pakankamai tvirto ES didžiųjų valstybių užnugario.
Šią situaciją, aiškino konservatorius, ištaisė D. Grybauskaitės vykdytas užsienio politikos kursas glaudinti Lietuvos santykius su įtakingomis ES valstybėmis.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Grybauskaitė mus įtvirtino Europoje, prezidentas Adamkus mus įtvirtino Rytų Europoje ir Amerikoje. Viskam ateina savo laikas. Dabar mes tą užnugarį turime, palaikome gerus santykius su Vokietija ir Prancūzija. Aš manau, kad dabar laikas suvienyti Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus dimensijas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad lyderystės idėją Lietuva jau yra pasiruošusi įgyvendinti.
Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuva turėtų aktyviai veikti sujungiant Šiaurės ir Vidurio Europos regionus. Pasak jo, Lietuvai tai sukurtų milžinišką naudą. Be to, Ž. Pavilionio nuomone, niekas kitas, tik Lietuva gali imtis vienytojos vaidmens.
„Be mūsų niekas šio neužbaigto kurti regiono nesuvienys. Tik mes. Tai išskirtinis Lietuvos vaidmuo“, – apie Lietuvos naujas ambicijas užsienio politikoje kalbėjo Ž. Pavilionis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija Ž. Pavilionis buvo griežtas. Jo nuomone, tiek Lietuva, tiek Vakarai neturi ir ateityje neturėtų vystyti dialogo su dabartiniu Rusijos režimu. Pasak jo, dialogo su Kremliumi iniciatyvos tik gesina visas reformas Rusijos viduje.
„Man tai yra žudikų ir mafijos gauja, kuri žudo savo valstybę ir savo tautą, nekalbant, kad žudo savo kaimynus“, – apie dabartinį Rusijos režimą kalbėjo Ž. Pavilionis.
„Mes neturime palaikyti dialogo su Kremliumi. Mes turime kurti ateitį ir ieškoti visokių galimybių, gal net sukurti visų Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, kuri tą šalį gal po 50 ar 100 metų padarytų europietišką. Aš tikrai tikiu, kad Rusija ir rusai yra europiečiai, tačiau jiems reikia dar daug pastangų, kad įveiktų savo instinktus, kurie yra sustiprinti KGB sistemos“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Ši Ž. Pavilionio pozicija Rusijos klausimu atspindi daugelio jo atstovaujamos konservatorių partijos nuostatas. Jis ne kartą viešai ir aštriai kritikavo premjerą Saulių Skvernelį, šių metų pradžioje prakalbusį apie būtinybę atnaujinti dialogą su Maskva. Nemažai kritikos iš Ž. Pavilionio susilaukė ir jo bendrapartietis Vygaudas Ušackas, akcentuojantis, kad Lietuvos ir Rusijos dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, jei vadovaujamasi ES nustatytais bendravimo su Rusija principais. Abu politikus Ž. Pavilionis pavadino „prorusiškais kandidatais“.
Tačiau, politiko nuomone, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu neturėtų būti pasyvi. Ž. Pavilionio tvirtinimu, Lietuva turi reikiamų ir kol kas neišnaudojamų svertų demokratizuojant Rusiją.
„Mes turime daug priemonių kaip euroatlantinio aljanso nariai, tačiau mes jų nenaudojame, mes juos atitraukiame bijodami Kremliaus. Spausdami jiems rankas, mes nepadedame Rusijai kurti ateities, o mes tą galime padaryti. Vilnius tą gali padaryti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Komentuodamas Lietuvai itin aktualų šalies pasienyje Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės klausimą jis pabrėžė, kad Lietuva turi užimti labai griežtą poziciją. Pasak jo, kol kas Lietuvos valdžia nepakankamai rodė pastangų, kad nesaugiu laikomas projektas būtų sustabdytas. Ž. Pavilionis reiškė pretenzijas valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų deleguotam premjerui S. Skverneliui, kad šie, kaip žaliesiems atstovaujanti partija, neišnaudoja visų savo kontaktų.
„Mes nedarome normalaus diplomatinio lobizmo prieš Astravą. Mes nedarome to, S. Skvernelis, nors ir yra „žaliasis“, nepanaudoja savo kontaktų šį monstrą sustabdyti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Pasak jo, Lietuva, spręsdama Astravo AE klausimą, neturėtų leistis į derybas su Minsku. „Santykiai su Baltarusija yra tas pats, kas yra santykiai su Kremliumi. Jie privalo sustabdyti reaktorius. Turi būti iškelta esminė sąlyga Kremliaus statytiniams Baltarusijoje“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Euroatlantiniai santykiai
Save eurooptimistu ir agresyviu Lietuvos nacionalinių interesų Europos Sąjungoje gynėju laikantis Ž. Pavilionis tvirtino palaikąs giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos viziją, kurią remia Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Tačiau, akcentavo politikas, Lietuva neturi išsižadėti savo nacionalinių interesų.
Politiko deklaruojamoje Lietuvos užsienio politikos vizijoje veikdama su euroatlantiniais partneriais Lietuva privalo taip pat rodyti išskirtinį aktyvumą. Pasak jo, Vilnius turi būti itin aktyvus bendraujant su ES ir NATO lyderiais ir visada dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Kitu atveju, aiškina Ž. Pavilionis, ne tik nebus pasiekti Lietuvos interesai, tačiau šaliai iškils realūs, valstybę naikinantys pavojai.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime siekti savo interesų visur ir visose srityse. Apie juos šnekėti turime prie „vipinio“ stalo. Jei mes nuspręsime sėdėti „galiorkoje“, tai mūsų niekas negirdės. Ir mes tapsime patrankų mėsa, kas istoriškai visada baigdavosi labai liūdnai. Mes turime būti su ES lyderiais, nes tokio buvimo su lyderiais mums reikia siekiant spręsti vidaus problemas. Turime aštriai kovoti dėl savo interesų, negalime parduoti jų“, – aiškino Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad šiuo metu bendradarbiavimui su Prancūzija, Vokietija, D. Britanija ir Lenkija yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų. Konservatorius akcentavo, kad tapęs prezidentu ypač daug dėmesio skirtų santykių su D. Britanija ir Izraeliu intensyvinimui.
Kartu Ž. Pavilionis tvirtino, kad Lietuva kylančių JAV ir ES ginčų akivaizdoje negali rinktis palaikyti kurios nors vienos pusės. Politikas akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo euroatlantinės vienybės, todėl ji ir turi išlikti šalies prioritetu.
„Mes negalime skaldytis. To nori tokios galybės kaip Rusija ir Kinija. Mes (Vakarai.- ELTA) turime įsitvirtinti kaip esminiai, pasauliniai lyderiai, su savo standartais, su savo gyvenimo būdu, investicijomis ir technologijomis. Ir būtent lietuviai, kurių egzistencija priklauso nuo tos vienybės, privalo ją kurti ir būti kartu su lyderiais“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Jo nuomone, ir taip tvirti Lietuvos ir JAV santykiai turi dar labiau stiprėti. Politikas akcentavo, kad didesnis JAV karių buvimas Lietuvoje prisidėtų ir prie ekonomikos plėtros ir investicijų pritraukimo.
D. Grybauskaitės užsienio politikos vertinimas
Ž. Pavilionis teigimai įvertino D. Grybauskaitės vykdytą užsienio politiką. Politikas išskyrė prezidentės suformuotus gerus santykius su Vokietijos lydere Angela Merkel bei aktyvų vaidmenį Europos Sąjungoje.
Tačiau, anot jo, D. Grybauskaitė nepakankamai dirbo dėl to, kad Lietuvos santykiai su Lenkija būtų tinkami.
„Aš aktyviau stengčiausi atkurti buvusią strateginę partnerystę“, – pabrėžė Ž. Pavilionis ir sakė pasigendąs asmeninio D. Grybauskaitės vaidmens šioje srityje.
Jis taip pat sukritikavo prezidentės santykius su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama. Kita vertus, Ž. Pavilionis teisino D. Grybauskaitės kritikos sulaukusį sprendimą. Pasak jo, 2010 m. pati atsisakiusi ir tuometį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių delegavusi vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą su JAV prezidentu, D. Grybauskaitė turėjo užtektinai priežasčių. Politikas tvirtino, kad B. Obama tuomet nevienareikšmiškai investavo į santykius su Kremliumi.
*****
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Švęsti Astravo atominės elektrinės pergalės nėra pagrindo, sako užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Europos Komisijai (EK) antradienį paskelbus, kad statoma Baltarusijoje atominė jėgainė atitinka „streso testus“.
Pasak L. Linkevičiaus, Europos Komisijos teigiamai įvertinti Astravo AE atlikti streso testai yra tik kelio pradžia, o EK išvada dar nereiškia, kad Astravo AE atitinka saugumo reikalavimus.
Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime pabrėžiama, kad atlikti streso testai patvirtino, jog Astravo AE nėra saugi: ataskaitoje užfiksuoti rimti projekto trūkumai, pateikiamos svarbios rekomendacijos, ypač seisminės saugos vertinimo, saugos funkcijų gerinimo ir sunkių avarijų valdymo srityse.
„Atlikti testus yra tik maža dalelytė kelio pradžios. Pats esminis dalykas yra rekomendacijų įgyvendinimas. Ir, aš manau, kad svarbiausias akcentas turi būti dedamas ten. Todėl švęsti Astravo atominės elektrinės pergalės nėra pagrindo“, – Eltai kalbėjo ministras ir pažymėjo, kad tarp pateiktų rekomendacijų yra daug svarbių pastabų.
Pasak L. Linkevičiaus, ES streso testų kritinės rekomendacijos turi būti įgyvendintos iki Astravo AE paleidimo. Jų įgyvendinimas turi būti sąlyga tolesniam ES-Baltarusijos bendradarbiavimui.
„Tikimės aktyvaus Europos Komisijos įsitraukimo ir šio proceso kontrolės“, – pabrėžė užsienio reikalų ministras.
L. Linkevičius tikino, kad Baltarusijai pateiktos rekomendacijos dėl Astravo AE yra ženklios ir reikalauja pastangų bei resursų. Ministras pabrėžė, kad visos rekomendacijos turės būti įgyvendintos.
„Jei jos nebus įvykdytos, mes neįsivaizduojame, kad šis objektas gali gauti licenciją veiklai“, – kalbėjo ministras ir pabrėžė, kad Lietuva to reikalaus kategoriškai ir aštriai.
„Šių rekomendacijų įgyvendinimas iki Astravo AE paleidimo, lygiai kaip ir Baltarusijos žingsniai žmogaus teisių, demokratijos ir teisės viršenybės srityse, turės įtakos Baltarusijos santykių su ES raidai“, – pabrėžė L. Linkevičius.
L. Linkevičius kartu pažymėjo, kad Lietuva turi Europos Sąjungos lyderių palaikymą. Pasak jo, Astravo AE problema jau kurį laiką yra patekusi į EK problemų ratą, todėl, tikino ministras, ES turėtų ir toliau palaikyti Lietuvą siekiant, kad Baltarusija įgyvendintu pateiktas rekomendacijas.
L. Linkevičius taip pat pažymėjo, kad EK išvados nereiškia, kad Astravo AE yra saugi.
„Streso testų užduotis – vertinti rizikas, kylančias iš išorinių veiksnių (pvz., ekstremalūs gamtos reiškiniai, žmogaus sukelti įvykiai) ir atominių elektrinių atsparumą jiems. Streso testai neapima aikštelės tyrimų ir parinkimo, aikštelės tinkamumo atominės elektrinės statybai klausimų, tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo, sunkaus lėktuvo kritimo poveikio vertinimo, darbo ir saugos kultūros ir kitų klausimų, kuriuos Lietuva kelia nuo pat Astravo AE projekto vystymo pradžios“, – pabrėžė L. Linkevičius.
Liepos 2 dieną Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupė (ENSREG) patvirtino Astravo AE rizikos ir atsparumo vertinimo (streso testų) ekspertinės peržiūros ataskaitą. Liepos 3 dieną Briuselyje streso testų peržiūros rezultatai pristatyti visuomenei viešo renginio metu.
Pirmadienį Europos Sąjunga vertins Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės streso testų rezultatus.
Streso testais, kuriuos vertinis Europos branduolinės saugos reguliatorių grupė (ENSREG), siekiama įvertinti atominei elektrinei kylančias rizikas dėl išorinių veiksnių bei atominės elektrinės atsparumą jiems. Taip pat siekiama identifikuoti svarbius Astravo AE projekto trūkumus ir pateikti rekomendacijas dėl seisminės saugos vertinimo, saugos funkcijų užtikrinimo bei sunkių avarijų valdymo.
Tačiau streso testai neapima klausimų, kuriuos Lietuva kelia nuo pat Astravo AE projekto vystymo pradžios: AE aikštelės tyrimų ir jos tinkamumo atominės elektrinės statybai, tarpvalstybinio poveikio aplinkai vertinimo, darbo ir saugos kultūros vertinimo ir t.t.
Streso testai buvo sukurti Europos branduolinės saugos reguliatorių 2011 m., siekiant įvertinti ES atominių elektrinių saugos lygį ir identifikuoti AE saugos trūkumus atsižvelgiant į avarijos Fukušimos AE patirtį.
Nors Baltarusija įsipareigojo atlikti Astravo AE streso testus 2011 m., tačiau streso testų ataskaitą Europos Komisijai pateikė tik 2017 m. spalio 30 d.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą dėl 50 kilometrų nuo Vilniaus statomos Astravo AE.
Lietuva pabrėžia, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą.
Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams. Vilnius teigia, kad jėgainė statoma nesilaikant tarptautinių saugumo standartų, nėra paaiškinta, kodėl pasirinkta būtent ši statybos vieta, esanti netoli tankiai apgyvendintos Lietuvos sostinės.
Seimas įstatymu yra pripažinęs Baltarusijoje, Astravo rajone, statomą AE nesaugia, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai.
Baltarusija kaltinimus atmeta ir teigia besilaikanti visų reikalingų standartų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pakomentavo penktadienį „Interfax“ naujienų agentūros išplatintą informaciją, kad Astravo AE streso testai atitinka europinius saugos reikalavimus.
„Tenka apgailestauti, kad Baltarusija siekia legitimizuoti Astravo atominės elektrinės (AE) projektą viešųjų ryšių priemonėmis, o ne stiprindama branduolinę saugą. Tai, kad streso testų ataskaita parengta pagal Europos Sąjungos metodologiją, savaime suprantama. Tačiau tai – tik formos atitikimas. Turime kalbėti apie turinį, apie ataskaitoje pateiktą vertinimą, rekomendacijas dėl saugos stiprinimo, kurias bus privalu įgyvendinti“, – Lietuvos diplomatijos vadovas cituojamas penktadienio vakarą perduotame Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
Ministras taip pat pažymėjo, kad streso testai yra tik vienas iš daugelio branduolinės saugos stiprinimo elementų. Streso testų vertinimai apsiriboja atominių elektrinių atsparumu grėsmėms, kylančios iš išorinių faktorių ir rizikų. Svarbiausi klausimai, kuriuos Lietuva kelia dėl Astravo AE saugos, t. y. aikštelės tyrimai ir parinkimas, seisminiai tyrimai, neigiamas tarpvalstybinis poveikis aplinkai, saugos kultūra, statybos ir būsimos eksploatavimo kokybė, streso testų metu nenagrinėjami.
„Raginame Baltarusiją ir Astravo AE rangovus rimtai žiūrėti į branduolinės saugos problemas ir įgyvendinti tarptautinius įsipareigojimus, įskaitant streso testų ataskaitos rekomendacijas.
Tik po to, kai tos rekomendacijos bus įgyvendintos, bus galima techniškai pagrįsti išvadas dėl Astravo AE (ne)atsparumo išorės veiksniams“, – pabrėžė ministras L. Linkevičius.
Birželio 12-14 dienomis Baltarusijoje lankėsi Astravo streso testų ekspertinės peržiūros valdyba, kuri pristatė Baltarusijos institucijoms preliminarią streso testų ataskaitą. Ekspertai konstatavo, kad Baltarusijos streso testų ataskaita parengta pagal Europos branduolinės saugos reguliuotojų grupės (ENSREG) nustatytus metodologinius reikalavimus, tačiau ataskaitoje pateikti streso testų rezultatai ir rekomendacijos paaiškės tik liepos 2 dieną. Astravo AE streso testuose dalyvaujančios šalys (Europos Komisija, Baltarusija, streso testų giluminės peržiūros ekspertai ir valdyba) yra sutarusios nekomentuoti ataskaitos rezultatų iki kol ji nebus patvirtinta tądien suplanuotame ENSREG posėdyje.
Baltarusijos specialistai tęsia konsultacijas su Lietuvos atstovais statomos Astravo atominės elektrinės (AE) saugumo klausimais ir neabejoja, kad šio darbo rezultatai bus teigiami. Tai pirmadienį pareiškė Baltarusijos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos ministras Andrejus Chudykas.
„Procesas nėra lengvas. Manau, jog mes privalome ir įtikinsime tiek Lietuvos visuomenę, tiek oficialius asmenis ir struktūras, kad Astravo AE patikima ir kad joje taikoma moderniausia saugumo technologija“, – teigė ministras.
Pasak A. Chudyko, „tai – ekologijos požiūriu švari energetika“. „Reikia bendradarbiauti šioje srityje, o ne trukdyti. Manau, kad tokia energija reikalinga ne tik baltarusiams, bet ir lietuviams“, – pridūrė jis.
Pirmoji Baltarusijoje atominė jėgainė statoma netoli Gardino srities Astravo miesto dalyvaujant specialistams iš Rusijos. Pirmąjį AE reaktorių planuojama paleisti 2019 metais, antrąjį – 2020 metais.
2017 metais įvyko keturi svarbūs tarptautiniai renginiai, kuriuose Lietuva aktyviai kėlė Astravo AE klausimą: Branduolinės saugos konvencijos peržiūros susitikimas, Espo ir Orhuso konvencijų šalių susitikimai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) Generalinė konferencija.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus vystant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams. Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir pasitelkus tarptautinius ekspertus iš pagrindų peržiūrėti projektą.
Prezidentūra sako atsargiai žiūrinti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą seminarą-diskusiją „Baltarusijos energetika dabar ir pastačius atominę elektrinę“.
Prezidentės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno nuomone, tokie renginiai gali būti tiesiog išnaudojami propagandiniams tikslams.
„Ne kartą esame matę net ir tokių konkrečių pavyzdžių, kai į Baltarusija yra pasikviečiama lyg ir nekalta delegacija iš vienos ar kitos institucijos ir staiga jie atsiduria Astrave, prifilmuojami, padaromi pranešimai spaudai“, – „Žinių radijui“ kalbėjo N. Aleksiejūnas, pridurdamas, kad net neabejoja, jog ir šis renginys gali būti pasitelktas Baltarusijos propagandai.
Tačiau uždrausti šį renginį, pabrėžė N. Aleksiejūnas, sako nematąs pagrindo.
„Nesame Baltarusija ir negalime uždrausti ar bausti bet kokio renginio“, – apibendrino Prezidentės patarėjas.
Prezidentės patarėjas, komentuodamas Lietuvos poziciją Baltarusijoje statomos atominės elektrinės atžvilgiu, pasidžiaugė, kad Europos Sąjungos institucijos įsitraukia į šį Lietuvai svarbų klausimą. Pasak N. Aleksiejūno, ES ir Baltarusijos susitikimuose šis klausimas yra nuolat keliamas.
Gegužės 31 d. Lietuvos energetikos instituto organizuojama diskusija pro akis nepraslydo konservatoriams. Jie dar gegužės 25 dieną kreipėsi į premjerą, ragindami jį kreiptis į Mokslų akademiją ir paprašyti atsisakyti šio renginio, kad jis netaptų autoritarinio Baltarusijos režimo propagandos įrankiu.
Kaip pastebi konservatoriai, Lietuvos piliečiai yra aiškiai pasisakę prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Savo valią jie pareiškė pasirašydami dėl įstatymo dėl Astravo AE statybų stabdymo projekto ir 65 tūkstančiais parašų pareikalaudami, kad jis būtų priimtas Lietuvos Seime. Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus už, šiuo įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Baltarusijoje Astravo rajone, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir įpareigojo Vyriausybę neįleisti elektros energijos iš Baltarusijos, jei joje pradės veikti Astravo AE.
Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams – nebuvo nagrinėti nei TATENA SEED misijos, nei ES streso testų metu, todėl Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir, pasitelkus tarptautinius ekspertus, iš pagrindų peržiūrėti projektą.
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Gabrielius Landsbergis, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Dainius Kreivys ir Andrius Kubilius kreipėsi į Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentą akad. Jūrą Banį ir į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl gegužės 31 d. Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamo seminaro-diskusijos „Baltarusijos energetika dabar ir pastačius atominę elektrinę“, kurią organizuoja Lietuvos energetikos institutas.
Parlamentarai ragina Ministrą Pirmininką kreiptis į Mokslų akademiją prašant atsisakyti šio renginio, kad pastaroji, kaip autoritetinga Lietuvos mokslinė institucija, nepatirtų reputacinės žalos ir netaptų autoritarinio režimo propagandos įrankiu. Taip pat prašoma informuoti, kas yra tikrieji šio renginio iniciatoriai ir kas realiai finansuoja šį renginį. Kartu klausiama, kiek prie jo finansavimo prisideda Baltarusijos pusė, bei kokie dalyviai atvyksta iš Baltarusijos ir projekto vystytojų pusės.
„Atkreipiame dėmesį, kad Lietuva jau yra priėmusi savo galutinį sprendimą, jog pradėjus veikti Astravo AE elektros energija iš Baltarusijos į Lietuvą nebus įleidžiama, tačiau tikėtina, kad tiek Baltarusijos, tiek Rusijos valdžia šį Lietuvos sprendimą vertina kaip labai žalingą vystomo Astravo AE projekto ekonominiam gyvybingumui, todėl tokiais seminarais ar galimais įvairiais energetiniais šantažais stengsis pakeisti jau padarytus strateginius Lietuvos sprendimus“, – teigė D. Kreivys.
„Mums kelia didelį susirūpinimą, kad prisidengiant moksline veikla, gali būti siekiama paveikti Lietuvos visuomenės nuomonę dėl Astravo AE keliamų grėsmių. Kyla reali grėsmė, kad šį seminarą-diskusiją Baltarusijos valdžia ir Astravo AE vystytojai panaudos tam, kad tarptautiniuose forumuose, pristatant Astravo AE projektą tarptautinių konvencijų pažeidimų nagrinėjimo kontekste, pateiktų kaip bendradarbiavimo su Lietuvos Respublika faktą“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Kaip pastebi konservatoriai, Lietuvos piliečiai yra aiškiai pasisakę prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Savo valią jie išreiškė pasirašydami dėl įstatymo dėl Astravo AE statybų stabdymo projekto ir 65 tūkstančiais parašų pareikalaudami, kad jis būtų priimtas Lietuvos Seime. Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus už, šiuo įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Baltarusijoje Astravo rajone, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir įpareigojo Vyriausybę neįleisti elektros energijos iš Baltarusijos, jei joje pradės veikti Astravo AE.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, atkreipdami dėmesį, kad vykdomas Astravo atominės elektrinės (AE) projektas yra Kremliaus geopolitinis projektas, kuriuo siekiama Lietuvą ir kitas Baltijos šalis išlaikyti energetinėje priklausomybėje.
„Į šį geopolitinį projektą, kaip ir į „Nord Stream 2“ projektą, Kremlius investuoja milžiniškas, 10 mlrd. eurų siekiančias sumas. Akivaizdu, kad tokių geopolitinių projektų realizavimas Kremliui yra tiek svarbus, kad tikslui pasiekti gali būti pasitelktos įvairios priemonės, taip pat energetinio šantažo. Galima prognozuoti, kad netrukus galime sulaukti atitinkamo Kremliaus šantažo, grasinant, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės bus artimiausiu metu atjungtos nuo BRELL sistemos, kol jos dar tam nėra tinkamai pasirengusios ir dėl to tariamai patirs didelių nuostolių. Vienintele sąlyga išvengti tokių pasekmių tokio šantažo atveju gali būti pasiūlyta visam laikui įsileisti Astravo AE elektrą į Lietuvos rinką, nors tą ir draudžia neseniai priimtas specialus įstatymas. Paklusimas tokiam šantažui Lietuvai turėtų labai blogų geopolitinių pasekmių“, – konstatuoja Seimo narys Andrius Kubilius, nuogąstaudamas, ar Vyriausybė pasiruošusi tokiai situacijai.
Pasak parlamentaro, toks galimas Kremliaus šantažas gali tapti viena iš svarbių 2019 metų Prezidento ar 2020 metų Seimo rinkimų temų. A. Kubilius atkreipia dėmesį, kad tokiam galimam Kremliaus šantažui Lietuva turi būti ne tik tinkamai politiškai ir techniškai pasirengusi, bet ir apie tokį pasirengimą pranešusi, o tam reikia neatidėliotinai įgyvendinti dvi nuostatas.
„Pirma: jau artimiausiu metu, dar šį pusmetį, Vyriausybė, taip pat Seimas, turėtų viešai pareikšti, kad tuo atveju, jeigu Kremlius bandys daryti tokį politinį šantažą, grasindamas jau 2020 ar 2021 metais Lietuvą išjungti iš BRELL sistemos, tuo pat metu gąsdinant elektros kainų Lietuvoje tariamu padidėjimu ar galimu Lietuvos elektros sistemų veikimo nestabilumu, Lietuva ir jos Vyriausybė tokiam šantažui nepasiduos, nes tokiam įvykių scenarijui bus tinkamai pasirengusi“, – sako A. Kubilius.
Antra: Vyriausybė neatidėliodama turi, jo nuomone, parengti, paskelbti ir pradėti įgyvendinti techninį Lietuvos desinchronizacijos planą. Politiko teigimu, jis turi susidėti iš keleto labai konkrečių kalendorinių tarpusavyje susijusių veiksmų planų, kuriuos įgyvendinus Lietuva galėtų nesibaiminti, kad Kremlius gali imtis šantažuoti, jog nuo 2021 metų sausio 1 d. Lietuva bus atjungta nuo BRELL sistemos.
„Šiuo metu Seimo komitetams Vyriausybės pateikiami veiksmų planai parodo, kaip Lietuva, nuo 2020 metų pradėjus veikti Astravo AE, neįsileis Baltarusijoje pagamintos elektros energijos, tačiau to neužtenka. Iki 2021 metų turime būti įgyvendinę planą, kaip Lietuvos elektros sistemos veiktų stabiliai ir be trukdžių tuo atveju, jeigu Lietuvos elektros sistema būtų atjungta nuo BRELL sistemos“, – sako Seimo narys D. Kreivys.
Kreipimosi autoriai prašo padaryti viešą pareiškimą, kad tuo atveju, jei būtų pastatyta ir pradėtų veikti Astravo atominė elektrinė, Lietuva nepasiduos spaudimui įsileisti elektrą iš Baltarusijos net jei būtų sulaukta grasinimų destabilizuoti Baltijos šalių elektros energetikos sistemos darbą. Taip pat reikalaujama pateikti aiškų veiksmų planą, kaip išlaikyti Lietuvos ar Baltijos valstybių elektros energetikos sistemos stabilų veikimą ilgesnį laikotarpį, kol Baltijos valstybės pradės veikti sinchroniškai su kontinentinės Europos tinklais tuo atveju, jei Rusija imtųsi veiksmų destabilizuoti mūsų energetinę sistemą.
Kaip visi gerai žinome, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) jau kitą trečiadienį planuoja paskelbti tyrimo dėl neskaidrių verslo ir politikos santykių išvadas. Po VSD išslaptintos medžiagos apie politinės korupcijos skandalingus faktus paviešinimo spaudoje, Lietuvos žmonių dėmesys yra kraštutinai įaudrintas, taigi ne vienas laukia tų išvadų kaip iškilmingo satisfakcijos ritualo, drauge tikint, kad bus užbrėžtos gairės politinės sistemos apsivalymo linkme.
Kita vertus, vis daugiau požymių rodo, kad iš to didelio debesio bus tikrai maža lietaus, geriausiu atveju paptelės vienas kitas lašelis. Net ir tie politikai, kurie troško labiausiai užsirekomenduoti ir pasireklamuoti kilusio skandalo fone, stodami kovos už sistemos skaidrumą barikadų priešakyje, pastarosiomis dienomis kalba vis labiau aptakiai arba atsukę nugaras pėdina į užpakalines gretas. Tačiau net ir tokiu atveju reikia turėti galvoje, kad plačioji publika nepraleido galimybės susipažinti su VSD sukaupta šokiruojančia medžiaga apie valstybės užpuolimą, taigi kiekvienas iš mūsų, nelaukdamas teisybės manos iš dangaus, gali atitinkamas išvadas pasidaryti pats.
Mažai tikėtina arba tiesiog neįmanoma, kad Komitetas įstengtų sukurpti kažką panašaus į apibendrinančio pobūdžio išvadą apie koncerno „MG Baltic“ žalingos įtakos politinei sistemai atsiradimo aplinkybes, pirmuosius koncerno žingsnius drumsčiant žmonių protus ir užsimojus visiškai nugyvendinti valstybę. Kitaip tariant, galima prognozuoti, kad čia pritrūks genetinio požiūrio, nebus keliamas klausimas – kaip, kokia seka ir kokioms aplinkybėms tarpininkaujant drakonui buvo leista užsiauginti sparnus.
Noriu to ar nenoriu, bet privalau pripažinti faktą, kad toks požiūris būtų labai neparankus visų pirma Tėvynės Sąjungai – Lietuvos krikščionims demokratams (TS – LKD), t. y. politinei jėgai, kuri dar iki Lietuvos liberalų sąjūdžio (LLS) atsiradimo labai entuziastingai dalyvavo „MG Baltic“ akcijose, leidusiose koncernui sukaupti milžinišką galią, – prisiminkime pradžiai vadinamąją kovą prieš valstybininkus, o ypač – po to sekusią košmariškąją LEO.LT sunaikinimo istoriją.
Tikriausiai tarp vadinamųjų valstybininkų buvo ir nelabai simpatiškų žmonių, tačiau jau tuomet pradėjo ryškėti tendencija, kad minėtas koncernas pradeda auginti savo raumenis valstybės nususinimo sąskaita. Savo ruožtu virš visos Lietuvos savo nešvankios visagalybės sparnus „MG Baltic“ ištiesė sužlugdęs labiausiai ambicingą ir Lietuvai naudingą LEO.LT projektą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tai yra liūdniausias nepriklausomos Lietuvos istorijos įvykis, be visa ko kito lėmęs ir tai, kad Vilniaus pašonėje buvo pradėta statyti didelius nuogąstavimus dėl saugumo lietuviškai populiacijai kelianti Astravo AE. Jau vien šis faktas parodo, kokia pavojinga visai tautai gali tapti nepažabota pinigo valdžia, staigiai praturtėjusių pašlemėkų savivaliavimas.
Tačiau, kaip visi suprantame, šios versijos, kad LEO.LT sužlugdymas yra ryškiausia valstybės nuosmukio iliustracija, nepalaikytų, jeigu tokia būtų forsuojama, taip pat ir karbauskininkai, jau turėję progą pademonstruoti savo tikrąjį požiūrį į Lietuvos energetinio saugumo ir savarankiškumo užtikrinimo politiką.
LEO.LT sužlugdymas tapo savotiška riba, kurią peržengęs „MG Baltic“ įžengė į savo visagalybės zenitą, kai toliau jau sau buvo leidžiama veikti be jokių moralinių skrupulų, nesirūpinant net dėl išorinio vaizdo, kad neva yra laikomasi kažkokių civilizuotumo reikalavimų. Apskritai „MG Baltic“ firminis ženklas, siekiant prastumti savo interesus su manipuliacijų viešąja nuomone pagalba, yra lengvai atpažįstamas – žmonių sąmonė, kai koncernui reikėdavo, buvo atakuojama sutelkta uraganine ugnimi, siekiant iš sveiko proto nepalikti nė užuominos, bet kokią refleksijos galimybę tiesiog nuslopinant staugimu, bendrapiliečio sąmonę užpildant, šlangos srove farširuojant skystu mėšlu.
Ten, kur praeidavo tulžingieji „MG Baltic“ propagandistai, – tai ypač akivaizdu LEO sunaikinimo atveju, – likdavo tik išdegusi žemė, kur dialogas tampa visiškai nebeįmanomas, žmonių tarpusavio pasitikėjimas niekados negalės sudygti. Taigi, tokie propagandistai teisėtai gali būti vadinami viešosios erdvės stribais.
Erkė – pavojinga žmogui. O politinės erkės kelia pavojų valstybei. Slaptai.lt nuotr.
Teisybės dėlei reikia prisiminti ir tai, kad Dalia Grybauskaitė, pirmuosiuose prezidento rinkimuose pasinaudojo „MG Baltic“ sukelta isterija dėl LEO.LT, būtų kvaila neigti, kad ši negarbinga istorija pasitarnavo D.Grybauskaitei kaip tramplynas į politinį olimpą. Galbūt dėl to prezidentė anksčiau raginusi skelbi visą išslaptintą politinės korupcijos duomenų medžiagą, dabar pradėjo svyruoti, abejoti… Iš tiesų, gyvenimas, o ypač politinio vyksmo užkulisiai, yra sudėtingas procesas, kai gėrio ir blogio pusės iš pradžių gali būti sulipusios, viena nuo kitos sunkiai atskiriamos. Tačiau prezidentės D.Grybauskaitės garbei reikia pasakyti tai, kad nežiūrint net tokios, didelės garbės iš pradžių nedarančios aplinkybės, Lietuvos prezidentė niekados nė iš tolo nebuvo parišta už „MG Baltic“ pavadėlio, ko, kaip matome, koncerno vairininkai labai troško, nesėkmingai tikėjosi.
Prieš keletą metų Darius Mockus yra net viešai išsakęs savo priekaištą, kad esą prezidentė nenori bendrauti su verslu, kas dabartinių įvykių šviesoje tikriausiai gali būti kvalifikuojama kaip prasisunkęs į viešąją erdvę, nesutramdytas koncerno šeimininko apmaudas, jog ne visi aukščiausiojo rango politikai yra prikinkyti prie lesyklėlių.
D.Grybauskaitei kartas nuo karto yra išsakomas priekaištas, kad anoji metinių pranešimų metu neišpažįsta savo klaidų. To manding pirmiausiai trokšta tie žurnalistai, kurie visur siekia trūks plyš atrasti pramogos galimybę, progą pakrykštauti. Tačiau labiausiai džiugina tas atvejis, kai didesnės ar mažesnės klaidos, likę nesusipratimai, daug netuščiažodžiaujant, yra ištaisomi veiksmais, siekiant užkardyti kelią blogoms pasekmėms.
Taigi šio parašymo moralas toks: nepraėjo nė dvi kadencijos, o aš jau pradėjau gerbti šalies prezidentę kaip niekas kitas…
Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto
Parlamentinį tyrimą atliekančiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) dirbantis Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas kaltina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį atviru viešu spaudimu šiam laikinosios komisijos statusą turinčiam komitetui.
Taip jis Seimo TS-LKD frakcijos narių, dirbančių NSGK, vardu reagavo į R. Karbauskio trečiadienį paskelbtą komentarą, kuriame jis pažėrė kritikos konservatoriams, kaltino juos prorusiškumu ir pataikavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat reiškė pretenzijas Prezidentei.
„Vis dėlto mums nepriimtinas viešas spaudimas, kurį daro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, tas žmogus, kuris padarė taip, kad nebūtų sukurta komisija dėl padėties žemės ūkyje, tas, kuris prekiavo ir tebeprekiauja trąšomis ar kažkokia žemės ūkio technika. Tuo tarpu tie pareiškimai, kurie dabar padaryti ir jo socialiniame tinkle, išviešinti interneto portaluose, mums susidaro toks įspūdis, kad taip mėginama paveikti mūsų partijos narius, metant jiems nepagrįstus kaltinimus, metant nepagrįstus kaltinimus ir partijai. Šiuo atveju, kadangi tyrimas nebaigtas, o išvados galbūt bus priimtos kitą savaitę, tai laikome atviru viešu spaudimu šios laikinosios komisijos nariams“, – trečiadienį žurnalistams pareiškė A. Anušauskas.
Jo vertinimu, tokie R. Karbauskio pareiškimai tai yra niekas kitas kaip tik „atviras spaudimas, siekiant galbūt pridengti savo paties interesus ir bendravimą su Putino oligarchais“.
Paklaustas, kokių žingsnių imsis, A. Anušauskas sakė, kad apsiribos šiuo politiniu pareiškimu.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
„Šiuo atveju aš padariau politinį pareiškimą. Palikime tai politinių pareiškimų žanrui“, – sakė jis.
Į A. Anušausko kalbą sureagavęs „valstietis“ Dainius Gaižauskas tvirtino, kad niekas nieko nebando apjuodinti, ir esą visas vaizdas bus aiškus po NSGK tyrimo išvadų, ir tai, matyt, konservatoriams kelia nerimą.
„Niekas nebando nieko apjuodinti, paprasčiausia aiškinamos aplinkybės, o visas vaizdas bus kaip ant delno, kaip ten atrodo Tėvynės sąjunga, o tai jiems kelia, ko gero, nerimą, nes blokavo mano klausimus ir tuo pačiu Gabrieliaus Landsbergio iškvietimą į NSGK“, – sakė D. Gaižauskas.
TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Anot jo, sprendimas nekviesti į kitą komiteto posėdį G. Landsbergio buvo priimtas kelių balsų persvara, buvo atsisakyta jį iškviesti, kad būtų „skaidru ir viskas būtų matoma“.
D. Gaižausko teigimu, yra klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti G. Landsbergis, pavyzdžiui, „patikslinti aplinkybes dėl galimos įtakos Tėvynės sąjungai kaip partijai arba politiniams procesams iš tam tikro koncerno“.
Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis apibendrino skandalą, kuris kilo paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.
R. Karbauskio kritikos epicentre atsidūrė konservatoriai ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstiečių“ lyderis reiškė pretenzijas konservatoriams Andriui Kubiliui dėl pavėluotų deklaruoti interesų, Rasai Juknevičienei – dėl to, kad jos brolis, pasak R. Karbauskio, galimai turi sąsajų su strateginėmis Rusijos įmonėmis.
„Valstiečių“ lyderis, kaip ne kartą jau yra daręs, kaltino konservatorius, kad šie vadovaujasi V. Putino politikos standartais.
„Deklaruojame, kad mums nepriimtina Putino politika, tačiau tarp konservatorių atsiranda tokių, kurie priima Putino malonę įvairiomis formomis. Tai moralu? Kritikuojame Baltarusijos vykdomą energetikos projektą, Astravo atominės statybas, bet tuo pačiu konservatorių lyderiai palaiko ryšius ir interesų deklaracijose, kaip kad A. Kubilius, slepia interesus versluose, susijusiuose su Baltarusijos administracija, ir padeda jai plėtoti kitus energetikos projektus – saulės energijos ir biodujų sektoriuje“, – rašė R. Karbauskis.
Prasisunkusi į viešąją erdvę žvalgybininkų informacija apie stambiojo verslo agresyvią veiklą, siekiant nusavinti valstybę savo poreikių tenkinimui, pranoksta vaizduotės ribas, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia šokiruojanti informacija anksčiau ar vėliau pasimirš savaime, kaip, tarkime, nevirškinamas maistas nepatenka į kraują, o yra atvemiamas atgal.
Taigi klysta tie, kurie galbūt mano, kad neva žmonės patriukšmaus, nelabai suprasdami dėl ko čia pliekiamasi, ir nustos. Kaip atrodo, šis skandalas yra toks begėdiškas, kad užkišti žmonėms gerklių nepavyktų net ir labai stengiantis. Tai iškart reikėtų pripažinti kaip nekvestionuojamą dalyką, niekam nepuoselėjant tuščių iliuzijų, kad laikas savaime kažkaip išspręs problemą.
Dėl paviešintų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje faktų diskusijos tik prasideda, tačiau jau dabar galima spėti, kad be visa ko kito bus siekiama nurodytus faktus paskandinti interpretacijose, kaip yra sakoma, užkalbėti dantis. Todėl visų pirma pabandykime abstrahuotis nuo atskirų niuansų, sutelkiant dėmesį ties svarbiausiomis nuorodomis, pasitarnaujančiomis esmės atodangai ir drauge bylojančiomis apie įsisenėjusios patologijos atvejį.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai prasikišantis dalykas yra tai, kad koncerno „MG Baltic“ tarpininkai su koncerno vienaip ar kitaip (kažkaip) įtakojamais valstybės tarnautojais, net ministrais ir teisėjais, ne viešo diskurso plėtotėje kalbasi, duoda komandas tokiu tonu tarsi čia ponas bendrautų su visiškai beteisiais baudžiauninkais. Žinoma, galima retoriškai perklausti – ar būtų geriau, kad jeigu koncerno atstovai su vienaip ar kitaip rekrūtizuotais koncerno interesų tenkinimui valstybės pareigūnais kalbėtų labiau pagarbiu tonu, tokiu melagingu mandagumu pridengiant tikrą dalykų padėtį? Nesakykite, tonas čia taip pat daug ką mums pasako, byloja apie tai, kad koncernas save laiko tokiu tvirtu nelegalios padėties šeimininku, kad nemato reikalo net kažkaip pridengti savo nešvankią nuogybę, nesismulkina dėl savo patologijos vualizacijos.
Kaip jau visi galėjome pastebėti, Darius Mockus nė iš tolo nesiruošia atgailauti ar atsitraukti nors per žingsnį, viešai išplatintame pranešime griežtai pareikšdamas, kad neva į „MG Baltic“ taikosi tie, kurie nori valdyti išnykusių istorijoje santvarkų metodais, drauge čia pažerdamas visą eilę nedviprasmiškų grasinimų su oponentais atsiteisti jau netolimoje ateityje https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mockus-i-mg-baltic-taikosi-tie-kurie-nori-valdyti-isnykusiu-santvarku-metodais.d?id=77925803. Ką gi, nesu tikras dėl to, kad kažkokie istorijos dėsniai D.Mockui lemia pralaimėjimą, jeigu net išryškėjusią koliziją suprasime kaip „MG Baltic“ savininko ir valstybės dvikovą. Galimas daiktas, koncerno prezidentas labai nuoširdžiai yra įsitikinęs, kad mūsų santvarkos modernumą liudija tai, kad čia viskas yra perkama ir parduodama, taigi net politikai gali būti superkami didmeniniu būdu, o neva neracionalūs yra tie principai, kurie teisės ar moralinės pasaulio tvarkos pagrindu ribotų verslo plėtotėje įgytus ir nugludintus įpročius.
Kita vertus, D. Mockus turi didelį šansą laimėti arba bent užglaistyti istoriją ne tik dėl to, kad, kaip jau buvo primintą praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-o-kas-patrauks-r-karbauski-ir-jo-dresuota-juru-kiaulyte/ paprastai laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. D. Mockų išryškėjusioje priešpriešoje su valstybe daro stipriu žaidėju su labai tikėtina sėkmės galimybe tai, kad mūsų herojaus veiklos pagrindas yra žemesnioji žmogaus dalis – gobšumas, bailumas, prisitaikėliškumas, kai savo ruožtu valstybės tikrąja to žodžio reikšme idėjos daigas prasikala tik ten ir tada, kur ir kada subujoja geresnioji žmogaus prigimtis, įgalinanti individą veikti, peržengiant savo partikuliarumą ir savanaudiškumą.
Kita vertus, tarsi ir prieštaraudamas pats sau dar pastebėsiu, kad, žiūrint iš kitos pusės, būtų klaida substancionalizuoti abstrakčią valstybės idėją, sureikšminant valstybės turinį žmogaus sąskaitą, tačiau tai, kokia žmogaus pusė laimės – geroji ar blogoji – niekas dėl to negali būti be išlygų tikras.
Kad ir kaip kam pasirodys iš pirmo žvilgsnio, čia tikrai niekas nesiruošia demonizuoti žmogaus, parodžiusio didelę uoslę verslo srityje ir neeilinį išradingumą, tačiau kartu nepraleisiu progos pastebėti, kad mums visiems siaubą kelianti, Vilniaus pašonėje jau gerokai pradygusi Astravo atominė elektrinė gali būti siejama su garsiojo verslininko vardu arba net vadinama D.Mockaus garbės vardo Astravo AE. Būtent šio verslininko kariaunos veiksmai, Lietuvos ar net pasaulio istorijoje nematyta savo nuožmumu propagandinė kampanija lėmė tai, kad visų laikų ambicingiausias LEO.LT projektas buvo užblokuotas, Lietuva perleido strateginę iniciatyvą, likdama prie suskilusios geldos su įkišta granata užpakalyje. Trijų tulžingųjų žurnalistų su pseudoteisuolio povyzomis, sublizgėjusių karo prieš Lietuvos energetinę svajonę baruose, pavardžių čia neminėsiu, drauge pastebėdamas tik tai, kad jų aršumo, pagiežos, teisuoliškumo energetinė bazė buvo nelygstama ištikimybė šeimininkui.
Taigi trečio kelio čia nėra: yra tik arba, arba… Arba laimės valstybė ir pralaimės koncernas, arba laimės D. Mockus valstybės orumo sąskaita, galimai po kilimu pabandęs susitarti dėl kontribucijų atskiriems asmenims, kurie nepraleistų progos pasipelnyti ar kitaip apturėti savo naudą. Kita vertus, niekas tokioje nesmagioje situacijoje nepuoselėja piktdžiugos, nesigviešia pastumti žinomą verslininką po giljotina. Kaip atrodo, labiausiai civilizuotas kelias, sprendžiant šią koliziją, būtų valstybės keliamas ieškinys D. Mockaus verslo imperijai, už patirtą moralinę ir materialinę žalą valstybei siekiant prisiteisti baudą visų mokesčių mokėtojų naudai (kiek išneša mano vaizduotė – tai turėtų būti daugmaž 1 milijardas eurų).
Velniai. Slaptai.lt nuotr.
Kaip sakyta, trečiojo kelio tarsi čia ir nėra, tačiau yra didesnio ar mažesnio tikėtinumo galimybė spręsti išryškėjusią koliziją sugrįžtant į pirmapradę visuomeninio sąmoningumo padėtį, kuri yra aptariama Visuomenės sutarties teorijoje, numatant civilizuoto žmonių bendravimo taisykles tarp sutarties dalyvių. Kas be ko, tokia visuomenės sutartis čia yra numatoma kaip transcendentalinis įvykis, nenurodant jokių faktinių tokios sutarties pasirašymo aplinkybių, o tik atkreipiant dėmesį į tą principinę nuostatą, jog valstybės užgimimui yra reikalingas žmogaus sugebėjimas peržengti savo empirinį „aš“ vardan bendrų taisyklių įtvirtinimo galimybės.
Tačiau, galimas daiktas, mūsų atveju būtų galima tokią transcendentalinę galimybę pabandyti iš naujo aktualizuoti empiriniu pavidalui, pasirašant vienaip ar kitaip dokumentuotą verslo ir visuomenės kontraktą dėl civilizuotų žaidimo taisyklių, siekiant bendrojo gėrio.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla dėl agresyvių Rusijos intencijų ir veiksmų. Nors 2017 m. Rusija bandė santykiams su Vakarų valstybėmis suteikti pozityvios dinamikos, tai nepakeitė jos strateginių tikslų – pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą ir dominuoti sau prisiskirtoje interesų zonoje, įskaitant Baltijos regioną.
NATO saugumo stiprinimo priemonės, pirmiausia – didėjantys Baltijos valstybių nacionaliniai ir regione dislokuoti Aljanso kariniai pajėgumai, sumažino tikimybę, kad Rusija ryšis panaudoti karinę jėgą prieš Baltijos valstybes.
2017 m. didžiausias žvalgybines grėsmes Lietuvai kėlė Rusijos žvalgybos tarnybos. Jos rinko strateginę žvalgybos informaciją apie Lietuvos vidaus, užsienio, ekonomikos, saugumo ir gynybos politiką, taip pat įtakos operacijomis rėmė prieš Lietuvą nukreiptą agresyvią Rusijos politiką.
Rusijos žvalgybos tarnybas ypač domino 2019 m. Lietuvos prezidento rinkimai. Didžioji dalis 2017 m. nustatytos priešiškos veiklos kibernetinėje erdvėje yra susijusi su Rusija. Daugiausia veikiama prieš Lietuvos valstybės institucijas ir energetikos sektorių. Be šios tradicine tapusios veiklos, išskirtinas naujas 2017 m. pastebėtas reiškinys – didelio masto kenkėjiškų ransomware programų paplitimas. Kol kas tai nepadarė didelės žalos Lietuvai, bet ateityje ją gali daryti.
Rusija veikė prieš Lietuvą ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, vykdydama agresyvią informacinę ir ideologinę politiką, plėtodama istorijos politikos projektus. Nors Rusijos politiką remiančių organizacijų ir judėjimų įtaka Lietuvoje išliko nedidelė, Rusija siekė pasinaudoti jų aktyvistais savo ideologinei politikai įgyvendinti ir propagandai skleisti.
2017 m. augo Rusijos propagandinės žiniasklaidos dėmesys Lietuvai. Rengdami reportažus apie Lietuvą, Rusijos propagandistai slėpė tikruosius veiklos motyvus, atvykdavo į Lietuvą pasinaudoję kurioje nors Vakarų Europos valstybėje išduotomis verslo arba turistinėmis vizomis. Per informacinę erdvę, socialinius tinklus Rusija siekė skleisti antivakarietiškas nuotaikas, formuoti jai palankią viešąją nuomonę. Vis dėlto Rusijos propagandinės žiniasklaidos galimybės plėsti auditoriją Lietuvoje išliko ribotos.
2017 m. Rusija ir toliau siekė dominuoti regiono energetikos rinkoje ir sutrukdyti jo integracijai į Vakarų Europos energetikos sistemą. Baltarusija kartu su Rusijos korporacija „Rosatom“ spartino Astravo atominės elektrinės (toliau – AE) statybas, nesilaikydama tarptautinių branduolinės saugos reikalavimų. Nepaisant aktyvių Rusijos pastangų, jai nepavyko paveikti sprendimų dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su Vakarų tinklais.
Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos didėja ir išlieka rizikos veiksnys Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos užsienio ir karinė politika toliau glaudžiai koordinuojama su Rusija. Augant priklausomybei, didėja Rusijos galimybės pasinaudoti Baltarusija prieš kaimynines valstybes.
2017 m. terorizmo grėsmės lygis Lietuvoje išliko žemas, bet terorizmo grėsmė Europoje išliko didelė, tai turėjo neigiamos įtakos Lietuvos sąjungininkų saugumui.
Informacijos šaltinis – Valstybės saugumo departamentas (VSD)
Iš viešos VSD ataskaitos „GRĖSMIŲ NACIONALINIAM SAUGUMUI VERTINIMAS – 2018“
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žiniasklaidai pranešus, kad pernai Ignalinos atominėje elektrinėje (AE) įvyko incidentas su branduolinėmis atliekomis, Baltarusija Lietuvai įteikė notą.
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, kad Baltarusija taip siekia pavaizduoti, jog Lietuvoje su branduoline sauga, kaip ir Baltarusijoje, yra ne viskas tvarkoje, ir naudoja tai savo propagandos tikslais.
„Mūsų agentūros pranešė, kad nebuvo tokio pavojaus, apie kurį kalbama. Tačiau, suprantama, tos publikacijos, kurios buvo viešojoje erdvėje, neliko be dėmesio ir Baltarusija labai gudriai sureagavo“, – Eltai sakė L. Linkevičius.
Jis sakė, kad Baltarusija šią istoriją siekia panaudoti propagandos tikslais ir parodyti, lyg Lietuva taip pat nesilaiko tarptautinių branduolinės saugos taisyklių.
„Mes tą darome nuolat ir turime tam pagrindą. Šitas atvejis neturi pagrindo, tačiau apie jį rašė mūsų spauda, todėl natūralu, manęs visiškai nestebina, jeigu jie nepasinaudotų proga pavaizduoti, kad štai ir mes pažeidinėjame kaip tai daro jie. Čia visiškai neadekvati situacija ir nepalyginama. Tačiau propagandos tikslais labai patogu ją panaudoti“, – teigė ministras.
Lietuva Baltarusijai taip pat ne kartą įteikė notas dėl Astravo atominėje elektrinėje įvykusių incidentų, apie kuriuos Minskas nepranešė ir buvo sužinota tik iš spaudos. Anot ministro, dabar Baltarusija prieš Lietuvą naudoja jos pačios žodžius.
„Net lygiai mūsų žodžiais parašė, kad sužinome iš spaudos, ir tai nepriimtina. Priekaištai pasakyti mūsų žodžiais, mėginant parodyti, kad ir pas mus panaši situacija, nors taip ir nėra“, – sakė ministras.
Jis tikina neabejojantis, kad kiekvieną kartą gavusi pretekstą, Baltarusija elgsis panašiai.
„Tiesiog būtų keista, jeigu nebūtų sureagavę, nes publikacijos buvo mūsų spaudoje apie tuos neva įvykusius incidentus. Natūralu, kad Baltarusija operatyviai sureagavo. Būtų keista, jeigu jie tą dalyką nutylėtų“, – sakė L. Linkevičius.
Baltarusijos ministerija pranešė, kad ambasadorių Andrių Puloką išsikvietė, viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie galimą incidentą.
Anot pranešimo, Baltarusija įteikė Lietuvai notą, kurioje išreiškiamas susirūpinimas, kad apie incidentą nebuvo tinkamai informuota Baltarusija.
Baltarusija pranešime pareiškė, kad skaidrumas ir atsakomybė turėtų būti užtikrinti bet kokiai su branduoline sauga susijusiai veiklai, įskaitant jėgainės ardymo darbus. Ji reiškė susirūpinimą, kad Ignalinos AE yra netoli Baltarusijos sienos, tad apie bet kokius incidentus turi būti pranešama.
Anot Baltarusijos, informacija buvo perduota ir Europos Sąjungos delegacijai. Pastaroji šiuo metu atvyko tikrinti, kaip Baltarusija Astravo AE užtikrins saugą, taip pat vertina streso testų rezultatus.
Lietuva yra aršiausia Astravo AE kritikė – ne kartą įteikė Baltarusijai notas dėl nelaimingų atsitikimų statybų metu. Be to, kritikuoja, kad 50 kilometrų nuo sostinės statomos jėgainės saugumas nėra užtikrinamas, nepagrįsta statybos vieta.
Už branduolinę saugą Lietuvoje atsakinga VATESI šią savaitę pranešė, kad Ignalinos AE pernai gruodį per karštuosius bandymus įvykę trukdžiai nėra branduolinis incidentas. Jokio radiacinio padidėjimo neįvyko, tačiau dalis įrangos veikė ne taip, kaip turėtų, todėl dalis bandymų buvo sustabdyti, iki kol įranga bus sutvarkyta pagal projekto reikalavimus.
