Edvardas Čiuldė. Kas laimės – bestija ar valstybė?


Print
Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Prasisunkusi į viešąją erdvę žvalgybininkų informacija apie stambiojo verslo agresyvią veiklą, siekiant nusavinti valstybę savo poreikių tenkinimui, pranoksta vaizduotės ribas, tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to tokia šokiruojanti informacija anksčiau ar vėliau pasimirš savaime, kaip, tarkime, nevirškinamas maistas nepatenka į kraują, o yra atvemiamas atgal.

Taigi klysta tie, kurie galbūt mano, kad neva žmonės patriukšmaus, nelabai suprasdami dėl ko čia pliekiamasi, ir nustos. Kaip atrodo, šis skandalas yra toks begėdiškas, kad užkišti žmonėms gerklių nepavyktų net ir labai stengiantis. Tai iškart reikėtų pripažinti kaip nekvestionuojamą dalyką, niekam nepuoselėjant  tuščių iliuzijų, kad laikas savaime kažkaip išspręs problemą.

Dėl paviešintų Valstybės saugumo departamento (VSD) pažymoje faktų diskusijos tik prasideda, tačiau jau dabar galima spėti, kad be visa ko kito bus siekiama nurodytus faktus paskandinti interpretacijose, kaip yra sakoma, užkalbėti dantis. Todėl visų pirma pabandykime abstrahuotis nuo atskirų niuansų, sutelkiant dėmesį ties svarbiausiomis nuorodomis, pasitarnaujančiomis esmės atodangai ir drauge bylojančiomis apie įsisenėjusios patologijos atvejį.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai prasikišantis dalykas yra tai, kad koncerno „MG Baltic“ tarpininkai su koncerno vienaip ar kitaip (kažkaip) įtakojamais valstybės tarnautojais, net ministrais ir teisėjais, ne viešo diskurso plėtotėje kalbasi, duoda komandas tokiu tonu tarsi čia ponas bendrautų su visiškai beteisiais baudžiauninkais. Žinoma, galima retoriškai perklausti – ar būtų geriau, kad jeigu koncerno atstovai su vienaip ar kitaip  rekrūtizuotais koncerno interesų tenkinimui valstybės pareigūnais kalbėtų labiau pagarbiu tonu, tokiu melagingu mandagumu pridengiant tikrą dalykų padėtį? Nesakykite, tonas čia taip pat daug ką mums pasako, byloja apie tai, kad koncernas save laiko tokiu tvirtu nelegalios padėties šeimininku, kad nemato reikalo net kažkaip pridengti savo nešvankią nuogybę, nesismulkina  dėl savo patologijos vualizacijos.

Kaip jau visi galėjome pastebėti, Darius Mockus nė iš tolo nesiruošia atgailauti ar atsitraukti nors per žingsnį,  viešai išplatintame pranešime  griežtai pareikšdamas, kad neva į „MG Baltic“ taikosi tie, kurie nori valdyti išnykusių istorijoje santvarkų metodais, drauge čia pažerdamas visą eilę nedviprasmiškų grasinimų su oponentais atsiteisti jau netolimoje ateityje https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mockus-i-mg-baltic-taikosi-tie-kurie-nori-valdyti-isnykusiu-santvarku-metodais.d?id=77925803. Ką gi, nesu tikras dėl to, kad kažkokie istorijos dėsniai  D.Mockui lemia pralaimėjimą, jeigu net išryškėjusią koliziją suprasime kaip „MG Baltic“ savininko ir valstybės dvikovą. Galimas daiktas,  koncerno prezidentas labai nuoširdžiai yra įsitikinęs, kad mūsų santvarkos modernumą liudija tai, kad čia viskas yra perkama ir parduodama, taigi net politikai gali būti superkami didmeniniu būdu, o neva neracionalūs yra tie principai, kurie teisės ar moralinės pasaulio tvarkos pagrindu ribotų verslo plėtotėje įgytus ir nugludintus įpročius.

Kita vertus, D. Mockus turi didelį šansą laimėti arba bent užglaistyti istoriją ne tik dėl to, kad, kaip jau buvo primintą praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-o-kas-patrauks-r-karbauski-ir-jo-dresuota-juru-kiaulyte/ paprastai laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. D. Mockų  išryškėjusioje priešpriešoje su valstybe daro stipriu žaidėju su labai tikėtina sėkmės galimybe tai, kad mūsų herojaus veiklos pagrindas yra žemesnioji žmogaus dalis – gobšumas, bailumas, prisitaikėliškumas, kai savo ruožtu valstybės tikrąja to žodžio reikšme idėjos daigas prasikala tik ten ir tada,  kur ir kada subujoja geresnioji žmogaus prigimtis, įgalinanti individą veikti, peržengiant savo partikuliarumą ir savanaudiškumą.

Kita vertus, tarsi ir prieštaraudamas pats sau dar pastebėsiu, kad, žiūrint iš kitos pusės, būtų klaida substancionalizuoti abstrakčią valstybės idėją, sureikšminant valstybės turinį žmogaus sąskaitą, tačiau tai, kokia žmogaus pusė laimės – geroji ar blogoji –  niekas dėl to negali  būti be išlygų tikras.

Kad ir kaip kam pasirodys iš pirmo žvilgsnio, čia tikrai niekas nesiruošia demonizuoti žmogaus, parodžiusio didelę uoslę verslo srityje ir neeilinį išradingumą, tačiau kartu nepraleisiu progos pastebėti, kad mums visiems siaubą kelianti, Vilniaus pašonėje jau gerokai pradygusi Astravo atominė elektrinė gali būti siejama su  garsiojo verslininko vardu arba net vadinama D.Mockaus garbės vardo Astravo AE. Būtent šio verslininko kariaunos veiksmai, Lietuvos ar net pasaulio istorijoje nematyta savo nuožmumu propagandinė kampanija lėmė tai, kad visų laikų ambicingiausias LEO.LT projektas buvo užblokuotas, Lietuva perleido strateginę iniciatyvą, likdama prie suskilusios geldos su įkišta granata užpakalyje. Trijų tulžingųjų žurnalistų su pseudoteisuolio povyzomis, sublizgėjusių karo prieš Lietuvos energetinę svajonę baruose, pavardžių čia neminėsiu, drauge pastebėdamas tik tai, kad jų aršumo, pagiežos, teisuoliškumo energetinė bazė buvo nelygstama ištikimybė šeimininkui.

Taigi trečio kelio čia nėra: yra tik arba, arba… Arba laimės valstybė ir pralaimės koncernas, arba laimės D. Mockus valstybės orumo sąskaita, galimai po kilimu pabandęs susitarti dėl kontribucijų atskiriems asmenims, kurie nepraleistų progos pasipelnyti ar kitaip apturėti savo naudą. Kita vertus, niekas tokioje nesmagioje situacijoje nepuoselėja piktdžiugos, nesigviešia pastumti žinomą verslininką po giljotina. Kaip atrodo, labiausiai civilizuotas kelias, sprendžiant šią koliziją, būtų valstybės keliamas ieškinys D. Mockaus verslo imperijai, už patirtą moralinę ir materialinę žalą valstybei siekiant prisiteisti baudą visų mokesčių mokėtojų naudai (kiek išneša mano vaizduotė – tai turėtų būti daugmaž 1 milijardas  eurų). 

Velniai. Slaptai.lt nuotr.

Kaip sakyta, trečiojo kelio tarsi čia ir nėra, tačiau yra didesnio ar mažesnio tikėtinumo galimybė spręsti išryškėjusią koliziją sugrįžtant į pirmapradę visuomeninio sąmoningumo padėtį, kuri yra aptariama Visuomenės sutarties teorijoje, numatant civilizuoto žmonių bendravimo taisykles tarp sutarties dalyvių. Kas be ko, tokia visuomenės sutartis čia yra numatoma kaip transcendentalinis įvykis, nenurodant jokių faktinių tokios sutarties pasirašymo aplinkybių, o tik  atkreipiant dėmesį į tą principinę nuostatą, jog valstybės užgimimui yra reikalingas žmogaus sugebėjimas peržengti savo empirinį „aš“ vardan bendrų taisyklių įtvirtinimo galimybės.

Tačiau, galimas daiktas, mūsų atveju būtų galima tokią transcendentalinę galimybę pabandyti iš naujo aktualizuoti empiriniu pavidalui, pasirašant vienaip ar kitaip dokumentuotą verslo ir visuomenės kontraktą dėl civilizuotų žaidimo taisyklių, siekiant bendrojo gėrio.

                                                              XXX

                                                      už krūmų staipėsi

                                                  neatpažįstami pavidalai

                                                  magistrale nutolusia nuo krūmų

                                                  keliavo vilkstinė

                                                      išnykusių istorijoje

                                                      liūdnų nakties esybių –

                                                      drugelis su išsikėtojusiais kaip angelo

                                                       nebepavelkamais sparnais

                                                       kas žingsnį

                                                       atsispirdamas

                                                       su vienišu ramentu

                                                       žiogas

                                                       ir suvisai palikusi namus

                                                       titaniškai jau sveiko proto

                                                       skruzdėlė

 

                                                   moralas toks:

                                                   vienaip pasaulį tąsyk matė voras

                                                   pro taikiklį

                                                   žiūrintis į kelią

                                                   kitaip

                                                   iš aukšto žiūrintis į viską

                                                   šikšnosparnis –

                                                   koncerno

                                                   kapinynų

                                                   šeimininkas