Šachas Abbasas I

Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.

Pradžia ir pabaiga

1501–1736 m. Persų dinastijos valdė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos. Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje. kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais. Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčiųužkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją. Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I (1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją. Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo. Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa. Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis. Karai su osmanais XVII a. Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą. Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II (Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.

Kaip viskas vyko

Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.

Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.

Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.

Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti  stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.

Kyšiai, ir kyšiai…

Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30  XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…

1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.

Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.

Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.

Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“

Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…

Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?

 Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų –  propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…

Žinoma, tai retoriniai klausimai…

Prie Petro I-ojo…

Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.

 Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.

Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.

Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.

Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.

Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.

Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.

Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…

Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.

Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…

Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.

Kur tiesa?

Nūdienos  armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.

Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.

Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.

Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.

Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.

Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“. Slaptai.lt nuotr.

Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o  patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?

Ir pabaigai

Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet  jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…

Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…

Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.

Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?

2019.11.16; 06:40

Kadras iš meninio filmo apie Azerbaidžaną „Ali ir Nino“. Režisierius – Asif Kapadia. Slaptai.lt nuotr.

Irma Ąžuolė

Susiklosčius ypatingoms istorinėms aplinkybėms – visais laikais ir visose tautose – kiekvienai kartai naujai iškyla tas pats klausimas. Atsakymą turi rasti pats, pasikliaudamas sąžine ir širdies balsu. „Kas tau svarbiau – tavo žmona, tavo vaikas? Ar tavo šalis?“ – žvelgdama į akis savo vyrui, uždavė jam tą esminį, amžiną klausimą gražuolė Nino su kūdikiu ant rankų.

Britų režisierių sudomino Azerbaidžano istorija

Londone gimęs indų kilmės britų režisierius Asif Kapadia (g. 1972) garsėja vizualiai ryškiais filmais, kuriuose žiūrovą jaudina įspūdingi kraštovaizdžiai ir įsimintini personažai, gyvenantys negailestingame pasaulyje. Kinofilmai „Avies vagis“, „Karys“ sulaukė tarptautinių apdovanojimų, o aukščiausią įvertinimą – Oskarą – kūrėjui atnešė dokumentinis pasakojimas apie dainininkę Amy Winehouse „Amy“ (2015). Lietuvos žiūrovui jis buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalio metu.

Azerbaižano Respublikos ambasada sostinės plačiajai visuomenei padovanojo kino studijoje „IM Global“ šio režisieriaus 2016 m. sukurtos juostos „Ali ir Nino“, prie kurios dirbo tarptautinė kino žvaigždžių komanda, peržiūrą, dedikuotą svarbiai datai. Kaip ir Lietuva, Azerbaidžanas šiemet mini nepriklausomos demokratinės valstybės paskelbimo šimtmetį.

„Ali ir Nino“ veiksmas vyksta Azerbaidžane 1917–1920 m. Jaunuolių meilės istorija persipina su istoriniais įvykiais: Pirmuoju pasauliniu karu, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos paskelbimu (1918 m. gegužės 28 d.), kovomis su Raudonąja armija…

Palestiniečių aktoriaus Adam Bakri kuriamas pagrindinis veikėjas kunigaikštis Ali Chan Širvanšir įsitraukia į politinę veiklą, artimai bendrauja su istorine asmenybe – politiku, pirmuoju nepriklausomos valstybės Ministru Pirmininku Fatali Chan Choysky (turkų akt. Helit Ergenҫ), kuris Tblisyje buvo nužudytas Armėnijos revoliucinės federacijos aktyvisto vos po kelių mėnesių, kai sovietai 1920 m. pavasarį okupavo Azerbaidžaną.

Nepriklausomybę ši šalis atkūrė praėjus 71 metams.

Legendinis kūrinys ir autoriaus paslaptis

„Ali ir Nini“ yra ekranizacija to paties pavadinimo Kurban Said romano, kuris yra azerbaidžaniečių literatūros klasika (scenarijaus autorius – Oskaro prizą pelnęs Christopher Hampton).

Romanas „Ali ir Nino“ pirmą kartą buvo išleistas 1937 m. vokiečių kalba Vienoje ir iškart tapo perkamiausia knyga. Jau po metų pasirodė vertimai lenkų, olandų ir švedų kalbomis, 1939 m. – čekų, 1944 m. – italų kalba. Antroji populiarumo banga prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo praslinkus tam tikram laikui, kai 1969 m. vienas leidėjas pas bukinistą naujai atrado primirštą romaną.

Britų režisieriaus Asif Kapadia sukurtas meninis filmas „Ali ir Nino“ – apie Azerbaidžano praeitį. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžaniečių istorija jaudino skaitytojus Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitur laisvajame pasaulyje. Tačiau po „geležine uždanga“ buvusiame Azerbaidžane kūrinys ilgai buvo nepasiekiamas. Azerbaidžaniečių kalba romanas pirmą kartą buvo ublikuotas 1990 m. literatūriniame žurnale.

„Ali ir Nino“, viena gražiausių dvidešimtojo amžiaus meilės istorijų, išversta į 33 pasaulio kalbas, taip pat ir lietuvių, romanas išleistas daugiau kaip 100 kartų.

Kurban Said yra pseudonimas, o kas yra tikrasis autorius, patikimų žinių nėra. Rankraštis neišlikęs, mįslinga ir jo patekimo leidėjams istorija: esą 1935 m. jis buvo perduotas anonimiškai.

Yra bent keturios autorių versijos. Pagal vieną iš jų, tai gali būti rašytojas Yusif  Vazir Chamanzaminli (1887–1943), miręs gulago lageryje prie Nižnyj Novgorodo.

Kaukazas vienija ir skiria

Ali ir Nino istorija pasakoja apie amžinas tiesas: meilę, draugystę, išdavystę, pilietiškumą, pareigą.

Tautybių ar religijų skirtumai nėra kliūtis, ypač kai kalbama apie Kaukazą, kurio tautas vienija ne tik artima kaimynystė, bet ir kultūriniai panašumai, šimtmečius trukusi priklausomybė nuo carinės Rusijos.

Azerbaidžanietis musulmonas Ali ir gruzinų princesė krikščionė Nino Kipiani (ispanų akt. Maria Valverde) – nuostabi pora, kurios laukia bendra ateitis. Sužadėtiniai pakantūs kitokiems religiniams įsitikinimams, nereikalauja jų keisti. Kita vertus, yra pasirengę tam tikroms nuolaidoms.

Kai prie pietų stalo Kipianių namų šeimininkas pasiūlo pakelti gruziniško vyno taures, Ali mandagiai atsisako. Nino paaiškina susirinkusiems, kad sužadėtinis yra musulmonas, alkoholio visai nevartoja. Vengdamas nereikalingos diskusijos, Ali padaro išimtį ir taurę pakelia prie lūpų.

Toje draugijoje ir jų bendraamžis armėnas Malik Nakhararyan (italų akt. Riccardo Scamarcio). Vienoje scenoje jie, trijų Kaukazo tautų atstovai, sėdi draugiškai šnekučiuodamiesi. Atrodo, kad draugystė bus amžina, nesantaikai nėra pagrindo. Tačiau taip nėra. Pleištu tampa Maliko širdyje nubudę jausmai draugo sužadėtinei ir išdavikiškas sprendimas pagrobti Nino.

Galima įžvelgti, kad armėnų jaunuolio personažas turi gilesnę potekstę. Pasitikėjimą nuvylęs, išdavikiškai pasielgęs draugas įprasmina azerbaidžaniečių nuoskaudas ir nusivylimą dėl kaimyninės šalies atstovų poelgių.

Skatina atsikratyti stereotipų

„Ali ir Nino“ skatina atsikratyti stereotipų – tiek apie Kaukazo moterų ir vyrų santykius, tiek ir apie musulmonus.

Nino paneigia ganėtinai paplitusią nuomonę, jog XX amžiaus pradžioje tenykštės moterys buvo priklausomos nuo vyrų valios. Gruzinų princesė ryžtingumas ir drąsa daro įspūdį.

Pagrobdamas merginą, Malikas jai užtraukia didžiulę nešlovę. Nesvarbu, kad sužadėtinis ją sugeba išvaduoti ir sugrąžinti į tėvų namus, lieka neatimta merginos garbė. Bendruomenė negailestinga. Šeima nebepageidaujama bažnyčioje. Tėvas nusprendžia dukterį išsiųsti į Maskvą vildamasis, kad iki ten dar nebus nukeliavęs gandas apie dukteriai užtrauktą nešlovę.

Gynybinė Baku siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Nino nepaklūsta tėvo valiai. Ignoruodama vietos papročius, ji iškeliauja pas Ali į kalnus. Dagestano kalnų kaimelyje, paprastoje trobelėje įsimylėjėliai susilieja meilės glėbyje. Ir susituokia, prisiekia vienas kitam amžiną meilę, nelaukdami tėvų palaiminimo.

Kūrinys „Ali ir Nino“ taip pat paneigia gajus stereotipus apie musulmonus, kaip moterų atžvilgiu itin griežtai nusiteikusius, fanatiškai religingus žmones.

Ali – išsilavinęs tyros ir narsios širdies jaunuolis, kurį supa ir daugiau panašių šviesių vyrų. Jie gerbia ir palaiko savo draugo sprendimus, nesvyruoja atėjus lemiamam pasirinkimui, kai tenka ginti jauną Demokratinę Respubliką, kuri buvo pirmoji islamo šalyse.

Į savo sutuoktinės raktinį klausimą „Kas tau svarbiau?“ Ali atsako ne iš karto. Paskutinį kartą atsisveikindamas su ja patikina: šeima jam – visas pasaulis. Tačiau taip pat jis yra atsakingas už tai, kokioje šalyje gyvens užaugusi dukra.

2018.10.22; 11:00

tautines_bendrijos

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui

Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.

Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.

Continue reading „Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės pastabos“

turkija_skareles_1

Šiandienos pasaulyje vis labiau plintanti islamofobija – tai viena iš pagrindinių ksenofobijos formų, greta antisemitizmo ir dar kelių smarkiai paplitusių ksenofobijos formų.

Islamofobija tampa propagandiniu ginklu totalitarinių režimų, įtakingų slaptųjų ložių ir kai kurių tarptautinių verslo sindikatų rankose. Šios ksenofobijos formos kurstymu suinteresuotos ir kai kurios slaptosios tarnybos, savo ataskaitose prikurianančios daug nebūtų grėsmių, ir taip išsireikalaujančios didžiules pinigų sumas iš savo šalių vyriausybių vadinamųjų antiteroristinių programų.

Rusijos Šiaurės Kaukazo regione vykstantis pastovus islamo dvasininkų žudymas – tai akivaizdus  įrodymas, kad okupacinė administracija nuožmiai persekioja islamo pasekėjus.

Continue reading „Kas, kaip ir kodėl kursto islamofobiją?“