Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Kalbasi leidinio „Vilniaus tautininkų balsas“ redaktorius Nerijus Bakasėnas ir kelių politinės psichologijos knygų autorius, profesorius Gediminas Navaitis

Nerijus Bakasėnas

Šiandieną visi susirūpinę koronavirusu, priemonėmis, kurių imamasi jį suvaldyti veiksmingumu. Visuomenės dėmesys nutolo nuo rudenį vyksiančių Lietuvos Seimo rinkimų, kurie lems artimiausią mūsų ateitį nemažiau nei virusas. Pastaraisiais mėnesiais dešinėje politinio spektro pusėje sparčiai gausėja partijų, kurios žada naujus sprendimus. Kokios jų perspektyvos?

Kurios nors politinės grupės galimybes tiktų aptarti drauge su visuomenės nuostatomis.

Šiandieną paplitusios dvi priešingos nuomonės.

  1. a) Lietuva sėkminga šalis. Ji pasiekė savo politinius tikslus, kurie prieš trečdalį šimtmečio laikyti veikiau įstabia svajone, nei konkrečių veiksmų programa. Sovietų Sąjungos okupuotas ir aneksuotas, totalitariškai valdomas, neįgalios planinės ekonomikos kraštas atkūrė ūkį, tapo nepriklausoma, demokratine respublika, kuri yra ES ir NATO narė. Gyvename taip gerai, kaip niekad anksčiau.
  2. b) Lietuva nesėkminga šalis, patekusi į visokeriopą sąstingį. Iš Lietuvos masiškai emigruojama, gyventojų mirštamumas viršija gimstamumą, apie ketvirtadalis Lietuvos žmonių gyvena skurdo rizikoje. Tautai gresia pavojus išnykti.

Šios nuostatos tiek priešingos, kad posakis – tiesa per vidurį – joms nebegalioja. Dešiniųjų partijų nariai ir šalinininkai paprastai laikosi antrosios nuostatos.

Iki šiol rinkimus laimėdavo partijos, skelbusios globalios Lietuvos viziją, kuri jų nuomone yra laimėjimas. Tas pats vyko visoje Europoje, kurioje laimėdavo leftistinės politinės jėgos. Pastaruoju dešimtmečiu daug kur politinė padėtis pakito. Jei pavyzdžiui 1972 metais „Nacionalinis Frontas“ Prancūzijoje surinkdavo apie procentą rinkėjų balsų, tai šiandieną jis surenka bent trečdalį. Panašiai pakito Vokietijos rinkėjų nuostatos, nacionalinės partijos laimi rinkimus Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Vengrijoje. Ar naujų partijų kūrimasis Lietuvoje rodo, kad keisis ir Lietuvos politinė situacija?

Pokyčių idėja subrendo. Šiuo metu dešinįjį patriotizmą skelbia, mažiausiai, penkios – šešios partijos. Apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė būtų palankesnė dešiniosioms partijoms – tiek šeimos, tiek tautiškumo, tiek migracijos, tiek socialinio teisingumo klausimais. Taigi yranauja galimybė, tačiau būtent dešiniosios partijos ir apklausose, ir rinkimuose pastebimai nusileidžia partijoms, atstovaujančioms globalistinę ideologiją.

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvusiuose Seimo rinkimuose apie 15 proc. balsų atiduodama už partijas, kurių atstovai nepatenka į Seimą. Labai tikėtina, kad naujos ir seniau veikiančios dešinį patriotizmą atstovaujančios partijos pasidalins šiuos balsus ir gal 2-3 jų atstovai bus išrinkti vienmandatėse apygardose. Ar gali būti kitaip? Ar kuri nors iš dešiniųjų partijų gali būti gausiau atstovaujama? Vienareikšmiai atsakau: „Ne“. Priežastis – labai paprasta: šių  partijų programos iš esmės nesiskiria, o kurios nors partijos lyderis nėra ženkliai pranašesnis už kitų partijų lyderius, taigi rinkėjas jas mato kaip vieną visumą ir paremia bet kurią ar nei vienos.

Dešinieji būdami ideologiškai vieningi organizaciškai yra suskaldę, stokoja veiksmų derinimo, tarpusavio palaikymo. Tikriausiai prie negebėjimo bendradarbiauti priskirtinos ir problemos, neleidusios sukurti vieningą rinkimų sąrašą. Kodėl jie nesugeba to padaryti?

Paradoksaliai nuskambės, bet dešiniųjų partijų problema savo esme psichologinė. Tai sovietinis mentalitetas – sovietinio žmogaus mąstymas ir elgesys. Jaunesni mūsų pokalbio skaitytojai, užaugę laisvoje Lietuvoje, nelabai supras, apie ką kalbame, bet vyresni prisimins. Stalino diktatūros metais žmones trėmė į Sibirą už valdžiai netikusius posakius, vėliau kalbėti buvo leista. Anekdotų apie sovietinius vadus buvo gausybė. Tačiau bet koks bendras veikimas žiauriai persekiotas. Pasekmė – mes ir šiandieną turime labai silpną pilietinę visuomenę, o paprasčiau sakant – nemokame tartis ir susitarti, nemokame bendrai veikti.

Galimybę jungtis dešiniosios patriotinės politinės jėgos jau turėjo. Tačiau partijų vadovų susireikšminimas, o ypač jų artimiausios aplinkos kaprizai, įsižeidimai ją jau sužlugdė. Derybos dėl tokios koalicijos baigėsi niekuo, nes vėl aiškintasi: kas geresnis lietuvis, kas tikresnis krikščionis, kas griežčiau kritikuoja valdančius, kieno partija galingesnė. Todėl politine sėkme vis mažiau betiki partijų nariai, o daugelis patriotinių pažiūrų visuomenininkų nusivylė jų pažiūras atstovaujančiais politikais.

Ar tai reiškia, kad šiuose rinkimuose vėl nebus stiprios dešiniosios alternatyvos, kad dešiniųjų pažiūrų rinkėjų balsai išsisklaidys, o jų nuomonei nebus atstovaujama?

Galimybė dar yra. Norintys pakeisti Lietuvą turi pradėti nuo savęs. Dešiniųjų partijų eiliniams nariams reikia išguiti iš savęs sovietinį nuolankumą. Nemėgstu šio žodžio „eilinis“, nes kiekvienas gali tapti išskirtiniu, tačiau kol kas jie elgiasi kaip eiliniai. Įveikus sovietinį negebėjimą bendradarbiauti iškart atsirastų, ką pasiūlyti Lietuvai. Šiandieną nei vienai iš patriotines idėjas skelbiančių partijų negalima atiduoti valdžios, nes nei viena iš jų neturės intelektinių ir organizacinių pajėgumų valdyti. Tačiau kaip visuma dešinioji patriotinė politinė grupė yra išskirtinai įdomi ir stipri. Jiems tereikia susijungti.

Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Padaryti tai paprasta. Tarp šių partijų narių, kurių, bendrai sudėjus, yra arti penkiolikos tūkstančių, turi atsirasti tie pirmieji, kurie pasakys savo išrinktiems pirmininkams, partijų tarybų ir valdybų nariams – privalote susivienyti, privalote baigti tuščius ginčus. Tiesiog traukite burtus, kas pirmas rinkiminiame sąraše, kas antras, o kas trečias. Burtai išspręs nesutarimus ir atvers kelią į sėkmę. Veikiausiai išdrįsusius (nors ko čia bijoti?) ir taip pasakiusius palaikys kiti partijos nariai, nebenorintys būti nuolat pralaiminčių padėtyje.

Šiandieną – informacinių technologijų, inteneto, feisbuko amžiuje – nereikia suvažiavimų, posėdžių ir susirinkimų. Reikia, kad kiekvienas tapęs patriotiškos partijos nariu paklaustų savo partijos pirmininko: „Ar vardan Lietuvos gali būti antras?“ ir sužinotų atsakymą. Partijų nariai turi suvokti, kad jie nėra sovietinių laikų eiliniai vykdytojai, suprasti savo, kaip laisvo žmogaus, atsakomybę ir galimybę. Jei jie atsisakys klusnaus nuolankumo, dešinieji sugebės priimti burtų nulemtą sprendimą – įrodys, kad verti valdžios ir ją gaus.

2020.04.21; 07:45

Nerijus Bakasėnas, šio komentaro autorius

Iki pastarojo meto Lietuvoje retai buvo akcentuojama pašalinio vandens patekimo į nuotekų tinklus problema, tačiau padažnėjus atvejams, kai parkų, aikštelių, miestų ir gyvenviečių lietaus nuotekų tinklai yra perkraunami vandens kiekais, kurie turėtų didžiąja dalimi susigerti į žemę, tačiau šie vandens kiekiai patenka į nuotekų tinklus, šie su padidėjusiu vandens kiekiu nesusidoroja, imta dažniausiai ieškoti „kas kaltas“.

Atsakomybė dėl atsirandančių problemų, greičiausiai, turėtų atitekti architektams, erdvių planavimo specialistams, kurie skaitė įstatymus, statybos reglamentą, žino (ar turėtų žinoti) kitus reikalavimus. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis paviršinių nuotekų šalinimą, valymą ir išleidimą Lietuvoje yra Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas.

Daugumai kyla klausimas dėl lauko trinkelių klojimo – montavimo reikalavimo: kokie yra reikalavimai? ir kur galia rasti kokie yra reikalavimai lauko trinkelių sudėjimui? ar yra kokie reikalavimai dėl parkų ir skverų trinkelių sudėjimo tarkim vandeniui laidžiam grindiniui? 

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos komentaruose nurodoma, kad tokie reikalavimai gali būti nustatyti statybos rangovų statybos taisyklėse ir trinkelių gamintojo techninėje dokumentacijoje, todėl būtina reikalauti dokumentacijos iš gamintojų ir montuotojų.

Pašalinis vanduo, patekęs į nuotekų tinklus, juos apkrauna, didėja elektros energijos sąnaudos, greičiau dėvisi siurbliai, kita mechaninė įranga, patekdamas į nuotekų valymo įrenginius, neigiamai įtakoja nuotekų valyklų darbą, sunkina valymo procesą, didina valymo savikainą.

Metų inovacija-2019. Vandeniui laidus grindinys

Deja, bet kalbos apie tai, kad kolektoriai yra pernelyg apkrauti, prastos techninės būklės, kad trasų pralaidumas mažas, kad įranga pasenusi ar net, kad dėl pasikartojančių problemų kaltas klimato atšilimas, dažnai tėra pasiteisinimas dėl netinkamai atliktų planavimo, projektavimo, statybos darbų. Kartais susidaro įspūdis, kad yra suinteresuotų daryti netinkamai, atmestinai. O juk įstatymas numato, kad turi būti įrengiamos vandeniui (ir lietaus) laidžios dangos, kurios lengvai valdo didelius kritulių kiekius, turėtų būti naudojamos kietosios dangos, kurios ne tik atsparios šalčiui ar kitiems atmosferos poveikiams, bet ir laidžios vandeniui.

Į tvarių lietaus vandens tvarkymo sprendimų paiešką turi įsitraukti savivaldybės, kurios turėtų skatinti aplinkai palankių plėtros sprendimų pasirinkimą, darantį minimalią įtaką planuojamos teritorijos gamtiniam hidrologiniam režimui. Tinkamai atliekant parengiamuosius darbus, pasirinkus tinkamas medžiagas, sistemas, pasitelkiant į pagalbą moderniąsias technologijas, galima sumažinti centralizuotai surenkamo paviršinių nuotekų kiekį iki minimumo, net pasiekti, kad miestuose sumažėtų vamzdynų, kuriuos, beje, reikia net tik pakloti, bet po to nuolat prižiūrėti, miestų (ypač senamiesčių) ir miestelių kraštovaizdžio nedarkytų liukai, grotos ar kiti sovietmečio „infrastruktūros šedevrai“.

Parkuose ir skveruose apskritai draudžiama tiesti asfaltus, o privaloma naudoti vandeniui laidžią dangą. Kas paneigs, kad visada yra kažkas suinteresuotas arba darantys nemąstant, ir kaip patogu skųstis mažu trasų pralaidumu, kad ir vėl reikia remonto, ir kad reikia keisti grindinius, nes klimato atšilimas, nors kita dalis specialistų, kai jiems patogu, atšilimą neigia… Kaip visada: įstatymai yra, bet jie neveikia. Bet ar kam tai rūpi?

Patvirtintą lietui laidžią sistemą siūlo Progressus Group UAB. Vandenį praleidžianti danga praleidžia, kad ir labai užterštą, su samanomis padengta siūle, nevalyta 5 metus – turi geriausius rezultatas iš visų laidžių kietų dangų po 5 metų naudojimo.

“Mūsų įmonės Progressus Group grindinys užtikrina vandens pralaidumą (priklauso nuo užterštumo) nuo 880 iki 3300ltr/ha*s, tai mažiausiai  apie 3 kartus daugiau nei lyjant krenta iš dangaus (270ltr/ha*s). Atskyrus mieste teršiamas teritorijas ir gyventojams bei savivaldybes institucijoms pavedus naudotis prioritetu, galima pasiekti, kad vamzdynų skaičius mieste sutrumpėtu. Nauda būtu akivaizdi, vamzdynus reikia ne tik kloti bet ir prižiūrėti, sumažėtu eksploatacijos išlaidos.

Parodoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Tik pradėjus naudoti tokią sistemą, galima sumažinti centralizuotai surenkamą paviršinių nuotekų kiekį iki minimumo. Sumažinti liuku, grotu, ir kitu sovietinių laikų infrastruktūros šedevrų kiekį, ypač senamiestyje – siūlo Progressus group specialistas Nerijus Baltrukonis.

Statybos techninius reglamentus galite rasti Inspekcijos tinklapyje: http://vtpsi.lrv.lt/lt/teisine-informacija/teises-aktai-2 .

Kitus teisės aktus galite rasti Teisės aktų registre: https://www.e-tar.lt/portal/index.html.

Parengė Nerijus Bakasėnas

2019.10.01; 16:13 

NELSKAMP čerpės Nibra – bene kokybiškiausios pasaulyje. Jos bene vienintelės tinkančios Lietuvos klimatui – aukščiausia kokybė iš moderniausios gamyklos Vokietijoje.

Pastebėta, kad Lietuvoje skylinėja ir byra keraminės stogų čerpes. Ar taip yra tik Lietuvoje? Ar kitose Europos šalyse čerpės neskylinėja? Kaip teisingai pasirinkti stogo čerpes, kad jos labiausiai tiktų lietuviškiems orams?

Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2017/1475 dėl keraminių čerpių 2017 m. sausio 26 d, kurioms taikomas standartas EN 1304, su atsparumu šalčiui susijusių eksploatacinių savybių reikalauja, kad čerpės atlaikytų ne mažiau, kaip 150 šilumos/šalčio ciklų. Nors keraminės čerpės lėtai reaguoja į temperatūros svyravimą (įkaista dieną ir atvėsta naktį per kelias valandas), didžiausia problema Lietuvoje yra dažna temperatūrų kaita: būna sezonų, kai oro temperatūra svyruoja nuo – 5 °C iki + 5 °C ne kartą per žiemos sezoną.

Kaip tik tie šalčio ciklai ir yra pagrindinė statybinių medžiagų įrimo priežastis. Čerpių stogui tai ypač aktualu žiemą, kai dalis stogo apsnigta, o dalį šildo saulė, tai sukelia didelį vidinį įtempimą čerpėse. Ilgainiui tokie procesai tiesiog ardo čerpes, atsiranda paviršiaus įtrūkimai, čerpė daugiau įgeria vandens, tuo didesnė įrimo rizika. Apie tai čerpių pardavėjai nutyli, dažniausiai sako, kad tai nereikšmingas rodiklis.

Svarbu žinoti, kad čerpės, kurios įgeria daugiau kaip 8% vandens, yra laidžios vandeniui. Tokių čerpių glazūra trūkinėja prarasdama savo estetiką ir funkciją.

Keraminių čerpių stogo danga – tai visiškai natūralus, ekologiškai švarus produktas. Keraminių čerpių gamyba paprasta ir žinoma seniai: čerpės gaminamos iš molio ir smėlio mišinio, vandens, po to degamos krosnyje aukštoje temperatūroje, kur įgyja svarbiausias vertingąsias savo
savybes. Kodėl vienų gamintojų čerpes suskilinėja po 5–15 metų, kitų – laikosi nepakitę 50 ir daugiau metų? Daugumos Europos čerpių gamintojų gaminiai atitinka reikalavimą atlaikyti 150 šilumos/šalčio ciklų. O kas toliau? Ką daryti, kai čerpės pradeda skylinėti po 10 metų?

Todėl labai svarbu pasirinkti aukščiausios kokybės molines čerpes, kurios pasižymi patvarumu, ilgaamžiškumu, kurių paslaptis glūdi molyje, iš kurio čerpės pagamintos, ir modernioje gamybos technologijoje.

Vienas svarbiausių čerpių ilgaamžiškumo kriterijų – molinių čerpių
vandens sugėrimo rodiklis. Vokiečių gamintojo NELSKAMP stogo čerpių danga Nibra turi mažiausią čerpių vandens įgeriamumo rodiklį 1,83% pagal standartą EN 1304. Jeigu čerpių vandens įgeriamumas iki 3%, tai glazūra, bei engoba ant jų laikysis mažiausiai 30 metų. Viso čerpių stogo
sąmatos (kainos) skirtumas tarp iki 3% ir 5% ar 8% vandens įgeriamumo čerpių sudaro apie 800 – 1,500€ / 250m2 stogui. Taigi už tinkamiausią Lietuvos klimatui stogą tereikia primokėti iki 5 – 10€ per mėnesį.

“Moderniausios gamybos, kokybiškos ir tinkančios lietuviškam klimatui vokiškos NELSKAMP čerpės NIBRA turi gamintojo sertifikatą, kuris visiškai atitinka Europos (ES) statybos reglamentų reikalavimus. Sumontuotam čerpių stogui teikiama garantija, gamintojas išrašo techninį pasą, kuriame nurodoma, kokios, kur ir kada NELSKAMP NIBRA čerpės sumontuotos, kas jas montavo. Ši garantija pravers, kai pirkėjas sumanys pakeisti ar įsigyti būstą. Garantija – tai pastato stogo ilgalaikės vertės patvirtinimas.

„Dabar, kai didelę dalį stogo kainos sudaro montavimo darbų kaina, kai įvairių gamintojų čerpinių stogų dangų kaina svyruoja apie 15–20 eurų už kvadratinį metrą, apsimoka rinktis ilgaamžiškesnes čerpes“, – teigė UAB „Progressus Group&quot“ konsultantas Nerijus Baltrukonis.

„Kokios čerpės geriausios? Daug metų parduodu čerpes. Populiariausi tarp pirkėjų yra vokiški NELSKAMP NIBRA čerpių stogai. Jie tampa dar populiaresni, kai žmonės atkreipia dėmesį į funkcines savybes, o ne tik spalvą, vaizdą ar kitus, dažnai mažiau vertingus, dalykus. Statydamiesi
namus ir imdami paskolas 30-iai metų žmonės nori, kad ir jų namų stogai būtų ilgaamžiai. Stogas – vienas iš dviejų svarbiausių bet kurio namo konstrukcinių elementų, tai namo apsauga nuo šalčio, triukšmo, šėlstančių stichijų, o kartu tai pastato dalis, kuri suteikia namo išvaizdai jaukios šilumos ir natūralumo.

Jei gali rinktis – rinkis geriausius! UAB „Progressus Group&quot“!

Parengė Nerijus Bakasėnas

2019.08.10; 09:00

Unikalus papuošalas

Nuo neatmenamų laikų, kuomet mūsų protėvius apleisdavo jėgos, stiprybės jie semdavosi iš gamtos ir visatos ženklų…

Senųjų žalvarinių papuošalų, ženklų gamyba ir tradicijos siekia kelis tūkstančius metų. Senosios Indijos, Egipto, Graikijos, Romėnų dailėje – visur sutinkami tie patys simboliai, kurių istorijos siekia tūkstančius metų. Iki šių dienų išlikę archajiškieji meno elementai – pirminę prasmę turėję ženklai (senieji simboliai, perduodami iš kartos į kartą) ir antrinės stilizuotos formos, kurios kūrėsi įvairiais amžiais to meto supratimo, skonio, mados padiktuoti, bet šiandien jau sunku pasakyti, kas svarbiau – prasmė ar forma, nes šie du elementai tarsi „suaugo“, „įleido šaknis“ šimtametėje mūsų protėvių kultūros istorijoje.

Baltijos tautų: baltų, kuršių, latgalių, prūsų, skandinavų, vikingų (Vikings) , kaip ir daugelio kitųtautų, senovės mitologijos šaltiniuose minimas pagrindinis simbolis – SAULĖ. Grafinis saulės simbolis, greta mums žinomo spindulių apsupto skritulio, tradiciniuose piešiniuose yra „saulės ratas“ – skritulys lygiagrečiuoju kryžiumi padalintas į keturias dalis, o ratas reiškia atsinaujinimą ir atgimimą… Saulės ženklo rato su tašku centre ženkluose buvo vaizduojami apeiginiai žeberklai, kirviai, peiliai, iečių antgaliai, kalavijai, papuošalai, amuletai, baltų ar vikingų dažnai įvairių papuoštų ir garbinamų vietinių gyvūnų vaizdiniai: žalčiai, antis, žąsis, žirgai, …

Gintarinis papuošalas

Daugiausia stiprybės mums suteikia gamta: joje mes ieškome ramybės, sprendimų, sveikatos. Mūsų protėviai žinojo daugybę gamtos galių, kurias šiuolaikinė visuomenė tiesiog pamiršo. Mes atkuriame senąsias žinias bei tradicijas ir perteikiame jas jums. Lai atneša jos sveikatą ir vidinę ramybę į jūsų kūnus ir sielas. Džiaugiamės galėdami prisiliesti prie mūsų protėvių jėgos bei vertybių ir perduoti tai žmonėms, kurie žino, ką reiškia gamtos galia.

Ženklai pereina materialios tikrovės slenkstį. Valios pastangos daro įtaką dabarties vyksmui bei lemčiai. Senieji žmonės tai suvokė – nuo pat pirmųjų civilizacijų, kai pritrūkdavo energijos ar atsitikdavo nelaimės, jėgų ir išmonės žmogus gaudavo iš natūralaus pasaulio simbolių. Per ištisus Lietuvos priešistorinius laikus: akutė, ratukas, kartais svastika, saulutė, žvaigždutė, greta taškučių ar brūkšnelių eilutė, dominuoja puošiant žalvarinius, sidabrinius papuošalus, todėl mes labai pagarbiai žiūrime į dirbinių su senaisiais ženklais, simboliais, gamybą, naudojame tik tikrą metalą, darbus atliekame tiksliai laikydamiesi baltiškojo amato kultūros ir technikos savitumo – derindami modernumą ir senąsias tradicijas.

Parengė Nerijus Bakasėnas

2019.07.19; 06:00

 

video_cip

Žurnalas „Lietuva pristato“ – ekonominio, komercinio pobūdžio leidinys, skirtas ne politikams, bet verslininkams. Žurnale „Lietuva pristato“ politikos tikrai nerasite. Juolab neaptiksite rašinių, nuotraukų, komentarų, kurie galėtų nepatikti dabartinei Rusijos valdžiai. Šiame leidinyje taip pat nebūna straipsnių, kurie galėtų užgauti ir Kaliningrado srities administracijos ambicijas arba savigarbą. Atsiverskite bet kokį lietuvių, rusų ir anglų kalbomis išleistą „Lietuva pristato“ numerį, ir ten išvysite vien ekonominio pobūdžio tekstus. Pavyzdžiui, investicijų ir valdymo konsultantas Nerijus Bakasėnas svarsto, kada Lietuvoje baigsis ekonominė recesija, uždarosios akcinės bendrovės generalinis direktorius Vytautas Pivoras analizuoja iškylančias atliekų tvarkymo problemas, Vilniaus miesto atliekų tvarkymo administravimo poskyrio vedėjas Rimantas Kertinauskas skaitytojus supažindina su atliekų rūšiavimo perspektyvomis. Žurnale reklamuojamos nekilnojamo turto bendrovės, Lietuvos turizmo informacijos centrai, žvejybos reikmenų parduotuvės, saulės baterijos, vėjo jėgainės, restoranai… Žodžiu, politikos čia nebuvo, nėra ir nebus.

Ir vis dėlto 2009 metų rugsėjo mėnesį į Kaliningrado sritį vykusiems lietuviams buvo uždrausta įvežti keliasdešimt žurnalo „Lietuva pristato“ numerių. Kodėl kaliningradiečiai išsigando lietuviško leidinio, sužinosite pasižiūrėję šį studijos „SLAPTAI“ parengtą videoreportažą.

Continue reading „Rusų pasieniečiai į Kaliningrado sritį neleido įvežti žurnalo „Lietuva pristato““

N. Bakasenas

Pirma, užsienio kapitalo pritraukimui reikalinga galimybė skolinantis už žymiai mažesnius procentus naudojant valstybinę garantiją. Antra, reikalingas Nacionalinio komercinio banko kūrimas. Nacionalinis komercinis bankas būtinas norint pritraukti užsienio investicijas į valstybei ir visuomenei strategiškai reikalingus objektus. Nacionalinio komercinio banko komiteto valdomomi akcizai rūpintųsi, kad akcininkai ir investuotojai gautų pelną ir Lietuvos valstybei sumokėtu mokesčius, kurie papildomai į valstybės biudžetą surinktų papildomai 10-15 proc. nuo bendros metinės apyvartos, iš to uždirbtų valstybė, o ne užsienio valstybinės organizacijos. Kartu turi atsirasti ir komercinis – pensijinis fondas, paremtas pasyviomis pajamomis ir nuosavybės teise. Taip pat reikalingas Švietimo sistemos, medicinos fondų sukūrimas, restruktūrizacijos projektai priverčiant valstybines organizacijas pinigų srautus laikyti valstybiniame komerciniame banke iš to gaunant: pasyvias pajamas ir pelną su maža rizika.

Continue reading „Lietuvos bankas nebesugeba tinkamai atlikti savo funkcijų“