Baku etiudai

AktualijosSkaitomiausios

Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija

Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.

Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.

Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.

Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.

Afišos Baku centre

Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.

Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai  intarpai.

Baku operos ir baleto teatras

Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.

Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.

Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais. 

Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.

Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.

„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“. 

Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).

Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

2017.09.01; 06:00

AktualijosSkaitomiausios

Azerbaidžaniečiai sporto renginių metu

Azerbaidžanas – šalis, svetingai atsiverianti draugiškam pasauliui. Ji dalyvauja Eurovizijoje, Baku 2015 metais buvo surengtos įspūdingos Europos olimpinės vasaros žaidynės, kurių atidarymą transliavo ir Lietuvos televizija, šių metų gegužę vyko ketvirtosios Islamo solidarumo žaidynės, o birželį – Formulė-1.

Megarenginiai, ypač sporto srities, labai patrauklūs ir vaisingi stiprinant geros valios tarptautinius ryšius. Tarp tokių pavasarinių tarptautinių renginių ypač svarbus buvo taip pat ketverto skaičiumi pažymėtas tarptautinis forumas, vykęs gegužės 5-6 dienomis ir prasidėjęs iš vakaro spaudos konferencija ir iškilmingu koncertu filharmonijoje.

Tarptautinis tarpkultūrinio dialogo forumas (7th World Forum on Intercultural Dialogue – BAKU PROCESS) – įspūdingas renginys, vykęs H. Aliyevo kongresų rūmuose ir centre. Ta proga UNESCO išleistoje straipsnių rinktinėje („Interculturalism at the cross roads“, Ed. Fethi Mansouri, 2013-2022 UNESCO Publishing) pabrėžiamas taikos ir religijų sankalbos vaidmuo.

Viena svarbiausių temų – ekstremizmas – buvo gvildenama pirmosios dienos pradinėje sesijoje. Įžangos žodyje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mammadyarovas teigė, jog prieš radikalias ideologijas ir smurtinį ekstremizmą itin svarbus yra mokymas ir švietimas, jog reikia kalbėti apie pabėgėlius, perkeltuosius asmenis (DP), migrantus. „Tikiu, jog ši konferencija dialogui nuties tiltus“, sakė ministras. Sesijos koordinatorė Nihal Saad pridūrė, kad „šiuo keliu einama penkiolika metų“. Inkliuzyvios visuomenės kūrimas forumo programoje regimas kaip viena svarbiausių priemonių dialogui vystyti.

Baku shopping festivalis

Jungtinių Tautų viešosios informacijos departamento atstovas Maheras Nasseras priminė, jog smurtas ir ekstremizmas – ne naujiena istorijoje, daranti didžiulę ekonominę žalą. Tačiau „šiandien internetas, kurį turi iki 80 procentų pasaulio žmonių, tapo priemone nusitaikyti į reklamą, todėl niekad nepakaks saugumo priemonių“. Jis iškėlė klausimą: „Kas stumia ekstremistus veikti?“ Į jį mėgino atsakyti atstovai iš įvairių šalių.  

Specialusis patarėjas šiais klausimais Alexanderis Zuevas (Rusija) pažėrė daug įdomios statistikos ir įžvalgų. Jo nuomone, „tarptautinis dialogas šiais klausimais – labai svarbus elementas.“ Šia linkme veikia 36 naujos organizacijos plius Interpolas. A. Zuevas pabrėžė, jog pasaulyje daug stereotipų, ypač islamo atžvilgiu. Jis pasakė, kad „Europoje yra 160 kalėjimų, skirtų krikščionių ekstremistų grupuotėms“, kurios „stiprios atmesti kitas religijas ir etnines grupes“. Kita vertus, žiūrėdamas Viduriniuosiuose Rytuose interviu su ekstremistais, jis pastebėjo, jog visuomenėse jie priimami gerai, nes savo veiklą grindžia socialine nelygybe ir panašiais skauduliais, tad problemų yra daug. „Puiki idėja – dvasiniai religiniai lyderiai ir jų vaidmuo“, nes „visos demokratinės šalys pasirengusios kurti inkliuzyvias visuomenes“. Tarp šešių šalių, kuriose plačiausiai veikia teroristai, jis paminėjo Iraką, Iraną, Siriją, Nigeriją ir Pakistaną bei pridūrė, jog į teroristų rankas gali patekti ir Tadžikistanas. Šiais klausimais Rusija turinti 188 regioninius ir globalius projektus.

Kito forumo dalyvio Kamalio Abhelsalamo Hasano (Egiptas) nuomone, geriausias sprendimas yra vietinės bendruomenės, nes “prevencija – pigiau ir geriau“. NATO atstovas Tacanas Ildemas tiksliausiai reagavo į M. Nassero iškeltą problemą, teigdamas, jog ją reikia spręsti praktiškai – dorotis su emigracija, naudoti puikią priemonę – internetą – kuris turi būti prieinamas žmonėms. Svarbu matyti iššūkius: poliarizaciją, populizmą, visuomenės grupių diskriminaciją. 

„Reikia ir politinių tarptautinių organizacijų sutelkto veikimo, reakcijos“, sakė T. Ildemas. „Reikia pasakoti „geras istorijas“, protingai panaudoti viešąją erdvę“.

Be abejo, aptariamų problemų konferencijoje buvo daug, išeičių pasiūlyta apsčiai, jų sprendimai laukia įsikūnijimo, tačiau svarbiausia, kad toks dialogas vyksta.

Praktiškai ir diplomatiškai Azerbaidžanas atsiveria tokioms šalims, kaip Kuveitas, Marokas ir kitoms geranoriškoms Vakarams šalims, daugėja turistų iš stabilių arabų kraštų. Labai įdomus religinis klausimas, kuris Baku skamba labai delikačiai. Savo ruožtu, akivaizdu, jog mieste ir šalyje nieko panašaus į islamo religijos iškėlimą virš kitų nėra, taip pat ir minėtame forume jo dalyviai vienbalsiai pasmerkė antisemitizmą ir ksenofobiją.

Religijos dažniau žmones skiria, nei jungia, ir sudaro sąlygas tarptautinėms įtampoms, religiniai skirtumai motyvuoja neapykantą ir legitimuoja smurtą. UNESCO inicijuotas tarpkultūrinis dialogas skirtas šiai problemai spręsti. Pagal M. McGuire‘ą, vienos religijos yra „įpavidalintos“, kitos – „išgyvenamos“. Pagal G. Boumą, gyvas religijas padaro dvasingumas, terminas, kurį svarbu įvesti norint suvokti kaip žmonės įprasmina tikėjimą. Įpavidalinta priklausomybė kuriai nors religijai yra vienaskaitinė, ją apibrėžia dogmos, bažnyčia ir ritualai. Religiniai lyderiai per tikėjimo organizaciją kontroliuoja ganomuosius ir tarpkultūriniame dialoge stengiasi įtvirtinti savas pozicijas. Taip pat tai yra dominuojančio patriarchato sfera, atmetanti „įtraukiančią kalbą“. Nuo Vestfalijos taikos sutarties 1648 metais kiekviena nacija suvokiama kaip turinti savo religiją, ir UNESCO bendrauja per šią prizmę su nacijų religiniais lyderiais – vyskupais, mufčiais, ajatolomis, rabinais, svamiais ir kitais.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Gary D. Bouma mano, jog to nepakanka, ir reikėtų kreipti dėmesį į dvasines religines praktikas, kurios stengiasi atrasti gėrį ir viltį, yra įvairios, sumišusios, asmeninės, lokalinės, išvestosios, gyvybingos. Jas dažnai praktikuoja moterys, jos turi gydomąją ir holistinę funkciją, siejamos su meditacinėmis praktikomis, vietine etika, gamta ir jos apsauga. Pasak Boumos, UNESCO dokumentuose ši „išgyvenama“ religija per mažai atsispindi, maža to, juose užtikrinamos tikėjimo laisvės atakuojamos religinių subgrupių, kurios stengiasi primesti ortodoksines pažiūras. Vakarų hegemoniją rodo ir juose populiarūs socialiniai mokslai, kurie laiko, jog religijos nebevaidina jokio vaidmens ir greitai atmirs. Neformali žmonių veikla mėginant religijas panaudoti smurto įteisinimui suartina dešiniąsias politines jėgas ir islamistus bei jų neodžihadą. Jauni ekstremistai retai atlieka religines praktikas. Tai rodo, jog formaliosios religijos prarado kontrolę globaliu mastu.

Tarpkultūrinis ir religinis dialogas turi tapti politikų ir švietėjų dėmesio objektu, kad religinis gyvenimas būtų ištirtas plačiai ir išsamiai. Mokslo tyrimai rodo, kad religinėms ortodoksinėms praktikoms abejingi jauni žmonės nėra nei ateistai, nei netikintieji, bet plėtoja religines ir dvasines įžvalgas. Atmesdami diktatą jie ieško savo dvasinio gyvenimo kelių ir veikia pagal savo supratimą. Pasak P. Lentini, tarpkultūrinis dialogas (ICD) neapima tų veiklos būdų, taip pat ir radikalizacijos studijų. Bouma teigia, jog jokių religijos formų nebegalima palikti virti savo pačių sultyse kaip atskiroje privačioje erdvėje, nes kaip ir kitos kultūros sritys jos turi ir teigiamus, ir neigiamus aspektus. Juos būtina įvertinti ir apibrėžti jų vaidmenį žmonių ir visuomenių gyvenime ieškant taikaus sugyvenimo būdų: „UNESCO gali pateikti naujus ir kūrybingus kelius propaguodamos žmonijos gerovę ir tarpgrupinius santykius“. Gyvybinga religija, suteikianti vertę asmens gyvenimui, yra šiuo klausimu ypač jautri.

Analizuodamas UNESCO Tarpreliginių studijų vadovo su tarptautinėmis mokslininkų grupėmis penkiolika metų vykdytus projektus Elijah Interfaith Institute, Alanas Goshenas–Gottsteinas teigia, jog projektas „Pasidalinimas išmintimi“ (Sharing Wisdom) siekia atrasti bendrą balsą, bendrą gramatiką, kuri leistų atpažinti tą pačią realybę visose skirtingose kultūrose. Sykį atrasta fundamentali vienybė gali tapti pagrindu dalintis, teikti pasiūlymus, taikyti strategijas ir pagerinti kiekvienos religijos įvaizdį viena kitos akyse. „Dalinimasis yra praktikuojamas ne kaip intelektinio smalsumo dalykas, o dvasinė būtinybė“. Be abejo, mokslininkų indėlis – pirmutinės svarbos. Vienas tokių indėlių yra minimo instituto leidžiama „Tarpreliginių refleksijų“ serija ir kiti darbai.

Tuo metu, kada Lietuvos humanitarinis mokslas gravituoja tolyn nuo atsiskyrusių religijos studijų, tyrimuose visu tempu plinta kūno kultas, o dvasingumo sąvoka kuluaruose tapo neformaliai draudžiama ir atvirai išjuokiama, dar sykį atrodo, jog šviesa gimsta Rytuose.

Baku muedzinai penkis kartus per dieną per garsiakalbius, trikdydami tylą, nešaukia tikinčiųjų maldai, kaip kituose kraštuose, kuriuose islamiškasis ekstremizmas turi gilias šaknis. Pamaldumas ten kažkoks tylus: matai galvas apsigobusias, bet veidus atidengusias pamaldžiai apsirengusias moteris, kurios dirba viešajame sektoriuje lygiai su kitais, bet bent jau man jas iš kitų išskiria grakštus romus kuklumas ir itin moteriška laikysena. Matai vyrus, kurių tikėjimą rodo vien saujoje laikomas rožinis. Ir tiek. Turistams skirtuose leidiniuose nurodoma daugiau lankytinų sinagogų, nei mečečių. Nurodomos ir krikščionių katedros. Ir vėl norėtųsi pajuokauti: Azerbaidžanas įgyvendina tai, kas nepavyksta Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms?

O gal tai ir ne juokai, o iš tikro nedirbtinė, natūrali tolerancija ir demokratijos raida.

Forume nuskambėjusios temos apie internetą ir mediją – pačios aktualiausios šiandien. Azerbaidžane jaunimui prieinamas internetas su visomis gėrybėmis ir blogybėmis. Tačiau švietimas šalyje toks stiprus, jog manytina, kad auganti karta sugebės atskirti propagandą nuo tiesos.

2017.08.23; 08:30