Daiva Tamošaitytė. Baku etiudai. III


Print
Rašytoja Daiva Tamošaitytė. Azerbaidžano Nacionalinė konservatorija

Viešint Azerbaidžano Respublikos sostinėje Baku, stebina šios šalies dėmesys tradicinei kultūrai, kuri yra akivaizdus valstybės prioritetas. Baku gerbiamas ir klasikinis Vakarų paveldas, kurio viena garsiausių išraiškų yra šiame mieste gimusio violončelininko Mstislavo Rostropovičiaus vardu pavadintas tarptautinis festivalis, vykstantis kas dveji metai.

Balandžio 23-27 dienomis vyko Olgos Rostropovich kuruojamas dešimtasis festivalis, skirtas jos Tėvelio 90-osioms gimimo metinėms. Pirmieji koncertai vyko filharmonijoje. Tarp visų kolektyvų sakytum, nežemišku subtilumu ypač išsiskyrė Vienos-Berlyno kamerinis orkestras, diriguojamas Rainerio Honecko ir solistas Danielis Müller-Schottas (violončelė), atlikę W. A. Mozarto ir J. Haydno kūrinius.

Ryškus buvo ir Drezdeno Staatskapelle pasirodymas. Mozarto koncertą f-nui Es-dur Nr. 9 paskambino jaunas virtuozas Janas Lisieckis, o simfoniją g-moll Nr. 25 muzikantai griežė stovėdami. Išgirdau tikrą Mozartą ir tikrą muzikinę dramą – gyvą, aistringą, įspūdingus instrumentų grupių dialogus. Bisų tą vakarą buvo daug: pianistas paskambino R. Schumanno pjesę „Kodėl?“, kamerinis orkestras – Mozarto „Andantino“, o dirigentas Omeras Meiras Welberis atsinešė akordeoną ir solo pagriežė Piazzolą. Tokio triuškinančio atlikimo dar nesu girdėjusi, nors ir Lietuvoje, ir pasaulyje šio kompozitoriaus kūriniai, ypač tango, ypač mėgstami.

Įspūdingi buvo uždaromieji koncertai, vykę H. Aliyevo rūmuose: Jurijaus Temirkanovo diriguojamas Sant Peterburgo filharmonijos orkestras su solistais Vadimu Rudenko (fortepijonas) ir Sergejumi Dogadinu (smuikas) atliko rusų S. Rachmaninovo, P. Čaikovskio, S. Prokofjevo klasikinius veikalus.

Afišos Baku centre

Baku Nacionaliniame operos ir baleto teatre nuolat eina klasikiniai veikalai, pirmiausia nacionalinės operos, operetės ir baleto pradininko Uzeyiro Hajibeyli (Hajibeyovo) „Leili ir Medžnūnas“ (pirmoji opera, pastatyta 1908 m.), „Kioroglu“, operetė „Aršin Mal Alan“, Fikreto Amirovo baletas „Arabiškos naktys“ (eina pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“), Gara Garayevo baletas „Septynios gražuolės“ ir kiti pagrindiniai scenos kūriniai, kartu su puošniomis dekoracijomis, rūbais, scenografija sudarantys šių scenos žanrų paveldo aukso fondą.

Daugelis žymiausių kūrėjų yra kilę iš Šušos ar kitų Devlig Garabagh‘o (Kalnų Karabacho) vietovių, kur iš seno (dar iki Garabagh‘o chanato laikų) buvo susiformavęs stambiausias kultūros židinys: literatūros, poezijos, dailės ir ypač – muzikos.

Šuša – Azerbaidžano tradicinės muzikos, legendinių iš kartos į kartą žinias perdavusių muzikantų lopšys. Iki šiol daugelis laiko didele garbe turėti giminėje iš ten kilusį mugamo atlikėją arba instrumentininką, išmokti griežti arba dainuoti tradicinę muziką. Azerbaidžano mugamas 2003 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus oralinio meno žmonijos vertybių sąrašą. Mugamui skirti puošnūs nauji rūmai Baku, kuriuose savaitėmis vyksta mugamų konkursai, jų atlikėjai koncertuoja visose didžiausiose šalies scenose. Mugamo partiją U. Hajibeyli parašė iš meilės išprotėjusio Medžnūno personažui. Aukštas specialiai mugamo atlikimui išlavintas stiprus balsas, sudėtingi numeriai sulaukia iš publikos ovacijų, kaip ir operoje panaudoto tradicinio instrumento – taro – epizodiniai  intarpai.

Baku operos ir baleto teatras

Liaudies muzikos gyvieji dainiai – ašugai – dar viena valstybės palaikoma tradicija. Ašugai sau akompanuoja sazu, kartais jų ansamblių instrumentus papildo balabanas (pučiamasis), sakytinės poezijos intarpai. Prieš dvidešimt metų į vyrų šventovę įsiveržė moterys – jos puikiai atlieka mugamus ir liaudies dainas. Gegužės 15 d. nacionalinėje filharmonijoje per koncertą, skirtą poeto Molla Panah Vaqif‘o 300 metų metinėms, šalia įvairių ansamblių ir solistų iš 62 šalies regionų, dainavo žymi ašugė, kuriai ta proga prezidentas Ilhamas Aliyevas suteikė garbų apdovanojimą.

Tačiau vienas žymiausių pastarųjų metų pasiekimų kultūros srityje yra naujoji Azerbaidžano nacionalinė konservatorija. Kaip teigė atlikėjų fakulteto dekanė Leyla Gulijeva, „ji egzistuoja nuo 2001 metų. Anksčiau liaudies instrumentų katedra įėjo į Baku muzikos akademijos sudėtį, tačiau prezidento H. Aliyevo įsaku klasikinė muzika buvo atskirta nuo nacionalinės, ir 2001 m. atskirai įsteigta Azerbaidžano nacionalinė konservatorija (ANK).“ Ji sukurta buvusios liaudies instrumentų k–dros pagrindu, rektoriumi paskirtas prof. Siyavushas Karimi, ir reformuotas darinys pradėjo dirbti nuo 2002 metų. Taigi reforma įvykdyta per rekordiškai trumpą laiką – vienerius metus.

Pasak L. Gulijevos, kada U. Hajibeyli sostinėje 1921 m. įkūrė muzikos konservatoriją (dabar – akademija, jai nuo 1991 m. vadovauja žymus pianistas, dirigentas ir meno veikėjas Farhadas Badalbeyli), ten šalia Europos muzikos pagrindas taip pat buvo tradicinė muzika, kurią jis siekė išaukštinti. Tuo tikslu 1931 m. buvo įkurtas liaudies instrumentų orkestras, 1936 m. – dainų ir šokių ansamblis. Filharmonija ir simfoninis orkestras buvo įkurti vėliau – atitinkamai 1936 ir 1938 metais. 

Nacionalinė konservatorija buvo įsteigta siekiant pakelti nacionalinę muziką į dar aukštesnį lygmenį. Į naują didžiulį septynaukštį pastatą buvo persikelta ir ANK atidarymas įvyko 2013 m. vasario 13 d. Pagal moderniausius reikalavimus pastatyta įstaiga dvelkia prabanga: marmuras ir paslaugūs pasitinkantys darbuotojai prie apsauginių užkardų hole, šviesios koncertų ir konferencijų salės, milžiniška tradiciškai dekoruota patalpa užsienio svečiams, liaudies instrumentų laboratorija, net baseinas, didelis kiemas su augmenine skulptūra – fortepijono pavidalo krūmu…

Baku opera Leyli ir Medžnūnas

Teorijos ir atlikimo padalinius sudaro 9 katedros, kuriose kartu su magistrais mokosi daugiau nei 400 studentų. Dėstomos disciplinos – solinis dainavimas, nacionalinis vokalas, instrumentai taras, kemanča, balabanas ir kiti, muzikos teorija, istorija ir muzikos kritika, vyksta konferencijos, mokslo darbų gynimai, veikia asistentūra, liaudies instrumentų orkestras ir chorai. Konservatorija bendradarbiauja su kitomis Baku aukštosiomis mokyklomis, Vokietijos ir Turkijos muzikos akademijomis ir universitetais. Iš Norvegijos kasmet atvykstantis profesorius skaito paskaitas apie norvegų tradicinę muziką.

Kalbiname ANK laboratorijos vedėją, instrumentų gamintoją Mammadovą Mammadali Miralioglu, kuris yra modifikavęs (sukūręs) apie 40 nacionalinių instrumentų, taip pat rašo knygas apie jų rekonstrukciją su schemomis ir brėžiniais.

„Kazachstanas ir Rusija jau turi orkestrus su septynių oktavų styginių ir pučiamųjų instrumentų diapazonu, o mes dar stengiamės tokį parengti, padirbdinti instrumentus, – sakė M. Mammadovas. – Mūsų santūrui (4,5 oktavos) analogų nėra, nes visų stygų įtempimas – vienodas. Kemanča (dvistygis strykinis) ir balabanas (pučiamasis) jau yra modifikuotas nuo sopraninio iki kontrabosinio. Gaminame ir mušamuosius –nagarą (davulą), dafą“. 

Daiva Tamošaitytė su Azerbaidžano Nacionalinės konservatorijos rektoriumi Siyavushu Karimi

Iš garbaus meistro sužinojau, kad Azerbaidžanas turi Nacionalinį karinį pučiamųjų orkestrą, sudarytą iš tradicinių instrumentų! Jų kilmė – turkiška. M. Mammadovo 32 pagamintus instrumentus rodė parodoje Italijoje. Jis juos gamina rankomis, turi ir pameistrių. Tačiau mokiniai – nelengvai randamas auksas. Jie turi išmanyti fiziką, akustiką, matematiką, kaip griežti. „Tai – ne žaidimas, – rimtai sako Mammadovas. – Tai pats sunkiausias dalykas.“ Unikalūs azerbaidžaniečių instrumentai brangūs (40-45 tūkst.), reikia ir laiko jiems įgauti galutinį pavidalą – tarkim, mušamajam, gaminamam iš abrikoso, reikia ketverių metų, kad išdžiūtų. Aprodęs daugybę pagamintų ir dar gaminamų instrumentų, M. Mammadovas sakė, kad viskam reikia laiko, o su laiku ir toliau vystysis nacionaliniai instrumentai.

Ekskursija po Nacionalinę muzikos konservatoriją padarė didžiulį įspūdį. Buvo akivaizdu, kaip toli azerbaidžaniečiai aplenkė lietuvius šioje srityje. Deja, lietuvių tradicinių (net nevadinamų nacionaliniais) instrumentų ateitis gana miglota, nes jų panaudos arsenalas siaurėja, iki šiol nesukurtas nacionalinis liaudies instrumentų orkestras, nors prof. Pranas Tamošaitis tokį eksperimentinį buvo sukūręs ir parengęs dvi programas (gaila, kad nepaisant didelio muzikantų entuziazmo, pinigų jo išlaikymui nebuvo rasta).

Galiausiai šių metų sprendimas panaikinti Liaudies instrumentų katedrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuri sėkmingai gyvavo ir buvo vienas svarbiausių lietuvybės židinių, ir ją jungti prie Styginių katedros – tai žingsnis, kuris rodo ne tik abejingumą mūsų liaudies muzikos ateičiai, bet ir nacionalinės svarbos klausimų menką suvokimą. O gal vis dėlto bus persigalvota? Juk tokius svarbius klausimus turėtų spręsti visi Lietuvos liaudies muzikos baruose dirbantys žmonės kartu su Kultūros bei Švietimo ministerijomis, Nacionaliniu kultūros centru.

2017.09.01; 06:00