Daiva Tamošaitytė. Baku. Etiudai. II


Print
Azerbaidžaniečiai sporto renginių metu

Azerbaidžanas – šalis, svetingai atsiverianti draugiškam pasauliui. Ji dalyvauja Eurovizijoje, Baku 2015 metais buvo surengtos įspūdingos Europos olimpinės vasaros žaidynės, kurių atidarymą transliavo ir Lietuvos televizija, šių metų gegužę vyko ketvirtosios Islamo solidarumo žaidynės, o birželį – Formulė-1.

Megarenginiai, ypač sporto srities, labai patrauklūs ir vaisingi stiprinant geros valios tarptautinius ryšius. Tarp tokių pavasarinių tarptautinių renginių ypač svarbus buvo taip pat ketverto skaičiumi pažymėtas tarptautinis forumas, vykęs gegužės 5-6 dienomis ir prasidėjęs iš vakaro spaudos konferencija ir iškilmingu koncertu filharmonijoje.

Tarptautinis tarpkultūrinio dialogo forumas (7th World Forum on Intercultural Dialogue – BAKU PROCESS) – įspūdingas renginys, vykęs H. Aliyevo kongresų rūmuose ir centre. Ta proga UNESCO išleistoje straipsnių rinktinėje („Interculturalism at the cross roads“, Ed. Fethi Mansouri, 2013-2022 UNESCO Publishing) pabrėžiamas taikos ir religijų sankalbos vaidmuo.

Viena svarbiausių temų – ekstremizmas – buvo gvildenama pirmosios dienos pradinėje sesijoje. Įžangos žodyje Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mammadyarovas teigė, jog prieš radikalias ideologijas ir smurtinį ekstremizmą itin svarbus yra mokymas ir švietimas, jog reikia kalbėti apie pabėgėlius, perkeltuosius asmenis (DP), migrantus. „Tikiu, jog ši konferencija dialogui nuties tiltus“, sakė ministras. Sesijos koordinatorė Nihal Saad pridūrė, kad „šiuo keliu einama penkiolika metų“. Inkliuzyvios visuomenės kūrimas forumo programoje regimas kaip viena svarbiausių priemonių dialogui vystyti.

Baku shopping festivalis

Jungtinių Tautų viešosios informacijos departamento atstovas Maheras Nasseras priminė, jog smurtas ir ekstremizmas – ne naujiena istorijoje, daranti didžiulę ekonominę žalą. Tačiau „šiandien internetas, kurį turi iki 80 procentų pasaulio žmonių, tapo priemone nusitaikyti į reklamą, todėl niekad nepakaks saugumo priemonių“. Jis iškėlė klausimą: „Kas stumia ekstremistus veikti?“ Į jį mėgino atsakyti atstovai iš įvairių šalių.  

Specialusis patarėjas šiais klausimais Alexanderis Zuevas (Rusija) pažėrė daug įdomios statistikos ir įžvalgų. Jo nuomone, „tarptautinis dialogas šiais klausimais – labai svarbus elementas.“ Šia linkme veikia 36 naujos organizacijos plius Interpolas. A. Zuevas pabrėžė, jog pasaulyje daug stereotipų, ypač islamo atžvilgiu. Jis pasakė, kad „Europoje yra 160 kalėjimų, skirtų krikščionių ekstremistų grupuotėms“, kurios „stiprios atmesti kitas religijas ir etnines grupes“. Kita vertus, žiūrėdamas Viduriniuosiuose Rytuose interviu su ekstremistais, jis pastebėjo, jog visuomenėse jie priimami gerai, nes savo veiklą grindžia socialine nelygybe ir panašiais skauduliais, tad problemų yra daug. „Puiki idėja – dvasiniai religiniai lyderiai ir jų vaidmuo“, nes „visos demokratinės šalys pasirengusios kurti inkliuzyvias visuomenes“. Tarp šešių šalių, kuriose plačiausiai veikia teroristai, jis paminėjo Iraką, Iraną, Siriją, Nigeriją ir Pakistaną bei pridūrė, jog į teroristų rankas gali patekti ir Tadžikistanas. Šiais klausimais Rusija turinti 188 regioninius ir globalius projektus.

Kito forumo dalyvio Kamalio Abhelsalamo Hasano (Egiptas) nuomone, geriausias sprendimas yra vietinės bendruomenės, nes “prevencija – pigiau ir geriau“. NATO atstovas Tacanas Ildemas tiksliausiai reagavo į M. Nassero iškeltą problemą, teigdamas, jog ją reikia spręsti praktiškai – dorotis su emigracija, naudoti puikią priemonę – internetą – kuris turi būti prieinamas žmonėms. Svarbu matyti iššūkius: poliarizaciją, populizmą, visuomenės grupių diskriminaciją. 

„Reikia ir politinių tarptautinių organizacijų sutelkto veikimo, reakcijos“, sakė T. Ildemas. „Reikia pasakoti „geras istorijas“, protingai panaudoti viešąją erdvę“.

Be abejo, aptariamų problemų konferencijoje buvo daug, išeičių pasiūlyta apsčiai, jų sprendimai laukia įsikūnijimo, tačiau svarbiausia, kad toks dialogas vyksta.

Praktiškai ir diplomatiškai Azerbaidžanas atsiveria tokioms šalims, kaip Kuveitas, Marokas ir kitoms geranoriškoms Vakarams šalims, daugėja turistų iš stabilių arabų kraštų. Labai įdomus religinis klausimas, kuris Baku skamba labai delikačiai. Savo ruožtu, akivaizdu, jog mieste ir šalyje nieko panašaus į islamo religijos iškėlimą virš kitų nėra, taip pat ir minėtame forume jo dalyviai vienbalsiai pasmerkė antisemitizmą ir ksenofobiją.

Religijos dažniau žmones skiria, nei jungia, ir sudaro sąlygas tarptautinėms įtampoms, religiniai skirtumai motyvuoja neapykantą ir legitimuoja smurtą. UNESCO inicijuotas tarpkultūrinis dialogas skirtas šiai problemai spręsti. Pagal M. McGuire‘ą, vienos religijos yra „įpavidalintos“, kitos – „išgyvenamos“. Pagal G. Boumą, gyvas religijas padaro dvasingumas, terminas, kurį svarbu įvesti norint suvokti kaip žmonės įprasmina tikėjimą. Įpavidalinta priklausomybė kuriai nors religijai yra vienaskaitinė, ją apibrėžia dogmos, bažnyčia ir ritualai. Religiniai lyderiai per tikėjimo organizaciją kontroliuoja ganomuosius ir tarpkultūriniame dialoge stengiasi įtvirtinti savas pozicijas. Taip pat tai yra dominuojančio patriarchato sfera, atmetanti „įtraukiančią kalbą“. Nuo Vestfalijos taikos sutarties 1648 metais kiekviena nacija suvokiama kaip turinti savo religiją, ir UNESCO bendrauja per šią prizmę su nacijų religiniais lyderiais – vyskupais, mufčiais, ajatolomis, rabinais, svamiais ir kitais.

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Gary D. Bouma mano, jog to nepakanka, ir reikėtų kreipti dėmesį į dvasines religines praktikas, kurios stengiasi atrasti gėrį ir viltį, yra įvairios, sumišusios, asmeninės, lokalinės, išvestosios, gyvybingos. Jas dažnai praktikuoja moterys, jos turi gydomąją ir holistinę funkciją, siejamos su meditacinėmis praktikomis, vietine etika, gamta ir jos apsauga. Pasak Boumos, UNESCO dokumentuose ši „išgyvenama“ religija per mažai atsispindi, maža to, juose užtikrinamos tikėjimo laisvės atakuojamos religinių subgrupių, kurios stengiasi primesti ortodoksines pažiūras. Vakarų hegemoniją rodo ir juose populiarūs socialiniai mokslai, kurie laiko, jog religijos nebevaidina jokio vaidmens ir greitai atmirs. Neformali žmonių veikla mėginant religijas panaudoti smurto įteisinimui suartina dešiniąsias politines jėgas ir islamistus bei jų neodžihadą. Jauni ekstremistai retai atlieka religines praktikas. Tai rodo, jog formaliosios religijos prarado kontrolę globaliu mastu.

Tarpkultūrinis ir religinis dialogas turi tapti politikų ir švietėjų dėmesio objektu, kad religinis gyvenimas būtų ištirtas plačiai ir išsamiai. Mokslo tyrimai rodo, kad religinėms ortodoksinėms praktikoms abejingi jauni žmonės nėra nei ateistai, nei netikintieji, bet plėtoja religines ir dvasines įžvalgas. Atmesdami diktatą jie ieško savo dvasinio gyvenimo kelių ir veikia pagal savo supratimą. Pasak P. Lentini, tarpkultūrinis dialogas (ICD) neapima tų veiklos būdų, taip pat ir radikalizacijos studijų. Bouma teigia, jog jokių religijos formų nebegalima palikti virti savo pačių sultyse kaip atskiroje privačioje erdvėje, nes kaip ir kitos kultūros sritys jos turi ir teigiamus, ir neigiamus aspektus. Juos būtina įvertinti ir apibrėžti jų vaidmenį žmonių ir visuomenių gyvenime ieškant taikaus sugyvenimo būdų: „UNESCO gali pateikti naujus ir kūrybingus kelius propaguodamos žmonijos gerovę ir tarpgrupinius santykius“. Gyvybinga religija, suteikianti vertę asmens gyvenimui, yra šiuo klausimu ypač jautri.

Analizuodamas UNESCO Tarpreliginių studijų vadovo su tarptautinėmis mokslininkų grupėmis penkiolika metų vykdytus projektus Elijah Interfaith Institute, Alanas Goshenas–Gottsteinas teigia, jog projektas „Pasidalinimas išmintimi“ (Sharing Wisdom) siekia atrasti bendrą balsą, bendrą gramatiką, kuri leistų atpažinti tą pačią realybę visose skirtingose kultūrose. Sykį atrasta fundamentali vienybė gali tapti pagrindu dalintis, teikti pasiūlymus, taikyti strategijas ir pagerinti kiekvienos religijos įvaizdį viena kitos akyse. „Dalinimasis yra praktikuojamas ne kaip intelektinio smalsumo dalykas, o dvasinė būtinybė“. Be abejo, mokslininkų indėlis – pirmutinės svarbos. Vienas tokių indėlių yra minimo instituto leidžiama „Tarpreliginių refleksijų“ serija ir kiti darbai.

Tuo metu, kada Lietuvos humanitarinis mokslas gravituoja tolyn nuo atsiskyrusių religijos studijų, tyrimuose visu tempu plinta kūno kultas, o dvasingumo sąvoka kuluaruose tapo neformaliai draudžiama ir atvirai išjuokiama, dar sykį atrodo, jog šviesa gimsta Rytuose.

Baku muedzinai penkis kartus per dieną per garsiakalbius, trikdydami tylą, nešaukia tikinčiųjų maldai, kaip kituose kraštuose, kuriuose islamiškasis ekstremizmas turi gilias šaknis. Pamaldumas ten kažkoks tylus: matai galvas apsigobusias, bet veidus atidengusias pamaldžiai apsirengusias moteris, kurios dirba viešajame sektoriuje lygiai su kitais, bet bent jau man jas iš kitų išskiria grakštus romus kuklumas ir itin moteriška laikysena. Matai vyrus, kurių tikėjimą rodo vien saujoje laikomas rožinis. Ir tiek. Turistams skirtuose leidiniuose nurodoma daugiau lankytinų sinagogų, nei mečečių. Nurodomos ir krikščionių katedros. Ir vėl norėtųsi pajuokauti: Azerbaidžanas įgyvendina tai, kas nepavyksta Prancūzijai ir kitoms Europos valstybėms?

O gal tai ir ne juokai, o iš tikro nedirbtinė, natūrali tolerancija ir demokratijos raida.

Forume nuskambėjusios temos apie internetą ir mediją – pačios aktualiausios šiandien. Azerbaidžane jaunimui prieinamas internetas su visomis gėrybėmis ir blogybėmis. Tačiau švietimas šalyje toks stiprus, jog manytina, kad auganti karta sugebės atskirti propagandą nuo tiesos.

2017.08.23; 08:30