Baku – 1990 metų sausio 20 diena, Vilnius – 1991 m. sausio 13 diena


Print
Retai Seimo Konstitucijos salė būdavo tokia sausakimša, kaip š.m. sausio 18 d. paminint sovietinę agresiją prieš beginklius azerbaidžaniečius jų sostinėje Baku 1990 m. sausio 19-20 d.
 
Renginio „Baku-Vilnius: lemtingi sausio įvykiai laisvės kelyje“ dalyviai patekdami į Konstitucijos salę galėjo susipažinti su tragiškų Baku įvykių fotografijų stendu ir pasilikti atminimui unikalų leidinį „AGRESIJA. Baku-Sausis-1990“, išleistą praėjus vos penkioms dienoms po 1990 m. sausio 20 d. Azerbaidžano tragedijos. Lietuviui leidinys brangus tuo, kad jis atspausdintas Vilniuje, o vienas iš dviejų leidinio redaktorių yra Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas, aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis, Azerbaidžano nusipelnęs žurnalistas Mahiras Gamzajevas. 

 
Paralelės
 
Jis ir atidarė renginį, prašydamas sovietinės agresijos Baku ir Vilniuje aukas pagerbti tylos minute. Pirmininkaudamas paminėjimui vėliau jis pranešė, kad iš salės išvyksta azerbaidžanietis ir lietuvė padėti gėlių vainiką Nepriklausomybės gynėjų memoriale Antakalnio kapinėse. 
 
Dėmesio centre, suprantama, buvo Azerbaidžano Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje Hasan Mammadzada ir pirmasis atstatytos Lietuvos Respublikos vadovas ir jos atstatymo strategas Vytautas Landsbergis. Jis buvo pristatytas, kaip Europos Parlamento narys, šio parlamento delegacijos ryšiams su Pietų Kaukazo valstybėmis vicepirmininkas, Azerbaidžano valstybės valdymo akademijos garbės daktaras. 
 
Pirmuoju kalbėjęs jaunas Azerbaidžano ambasadorius priminė, kad Lietuva ir Azerbaidžanas lemtingais paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje ėjo išvien, ir sakė, kad Sausis yra abi šalis vienijantis elementas kovoje už šalių laisvę ir nepriklausomybę. Jis priminė skaudžius sovietų agresijos Azerbaidžane skaičius: 137 žuvusieji oficialiai (neoficialiai – iki 300). Tankai, kuriuose sėdėjo 26 000 sovietų kareivių, traiškė beginklius žmones tiesiog automobiliuose, šaudė be pasirinkimo. Žuvo ar buvo sužeisti seneliai, moterys ir vaikai. 
 
Po ambasadoriaus kalbos renginio dalyviai galėjo susipažinti su 1990 m. sausio 19-20 d. Baku gatvių vaizdais ir laidotuvėmis 10 minučių trukmės dokumentiniame filme. Parodyti vaizdai labai priminė sovietų kariuomenės siautėjimo Vilniuje vaizdus 1991 m. sausį.    
 
Po ambasadoriaus kalbėjęs profesorius Vytautas Landsbergis prisistatė ir kaip Sausio 13 Nepriklausomybės gynėjų brolijos atstovas. Jis apgailestavo, kad tokia svarbi Lietuvos organizacija nebuvo paminėta renginyje. Savo kalboje V. Landsbergis akcentavo, kad tai, kas vyko Baku ir Vilniuje, nebuvo įvykiai, kaip kas nors tai bando įvardinti. Įvykis žmonių sąmonėje dažniausiai suprantamas, kaip atsitiktinumo pasekmė, kaip stichinė nelaimė. Agresiją Tbilisyje, Baku, Vilniuje ir kitur tegalima vertinti imperinio Kremliaus mastymo kontekste, kaip samoningo plano žūtbūt išlaikyti žemėlapyje raudonai nuspalvintą teritoriją bet kokia kaina vykdymą. Kremliaus, bet ne Maskvos, kuri tais laikais turėjo daug demokratiškai mąstančių žmonių, politika lėmė kruvinų įvykių tęsinį praėjusio amžiaus devyniasdešimtaisiais ir vėliau, sakė profesorius. Pasak jo, imperinis mastymas Kremliuje nepasikeitė ir dabar. 
 
V. Landsbergis informavo, kad būdamas Europos Parlamento nariu jis pastoviai pasisako už santarvę Kaukaze, už Europos Sąjungos suartėjimą su Azerbaidžano Respublika pastarajai žengiant šalies demokratizavimo keliu. Jis išreiškė viltį, kad Azerbaidžano Respublika kada nors taps Europos Sąjungos nare.
 
Seni istoriniai ryšiai
 
Baigiamąjį žodį taręs Lietuvos azerbaidžaniečių draugijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas akcentavo senus Lietuvos ir Azerbaidžano istorinius ryšius pradedant Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). 
 
Mūsų tarpvalstybinių santykių istorijos šaknys siekia XV amžiaus antrąją pusę, sakė M. Gamzajevas, kai azerbaidžaniečių valstybinių darinių Kara-Kojunlu (1410-1468), Ak-Kojunlu (1468-1501) ir Sefevidų (1502-1736) diplomatiniai santykiai su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste truko ištisus tris šimtus metų. XVII amžiaus 9 dešimtmetyje viename iš didžiausių azerbaidžaniečių metropolių Giandžoje, Nachičevanėje ir kituose Azerbaidžano miestuose veikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės jėzuitų misija. 
 
Dar glaudesnė lietuvių ir azerbaidžaniečių ryšių istorija siekia XIX amžiaus pirmąją pusę, kuomet abi mūsų valstybės buvo inkorporuotos į carinės Rusijos imperijos sudėtį. Ypač po 1831-ių ir 1863-ių metų sukilimų daug lietuvių šviesuolių buvo ištremti į imperijos pakraščius, tarp jų ir į Azerbaidžaną. Būtent šie šviesuoliai užmezgė pirmuosius dvasinius ryšius, nutiesė pirmuosius literatūrinius, kultūrinius, visuomeninius tiltus tarp abiejų tautų. Juk ne tik lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė – Mickevičius bei bolševikų sušaudytas Azerbaidžano kariuomenės generalinio štabo viršininkas Lietuvos totorius Motiejus Sulkevičius paliko savo gilius pėdsakus Azerbaidžano žemėje. Yra ir daugiau lietuvių, kurie dirbo pirmosios nepriklausomos Azerbaidžano Respublikos kūrimo darbuose 1918 – 1920 metais. 
 
Nepriklausomas Azerbaidžanas ir Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 23 d. de facto užmezgė tarpvalstybinius santykius. 1919 m. kovo mėn. Baku buvo įsteigtas Lietuvos Respublikos konsulatas. Lietuva ir Azerbaidžanas 1919-1920 metais Paryžiaus taikos konferencijoje veikė kartu, remdami vienas kitą, su Latvija, Estija, Gudija, Ukraina, Šiaurės Kaukazu ir Gruzija siekdamos savo nepriklausomybės pripažinimo. 
 
Be pirmojo Lietuvos konsulo Baku Vinco Krėvės M. Gamzajevas prisiminė išeivius iš Vilniaus krašto brolius Kryčinskius, kurių vyresnysis Naimanas 1919-1920 metais dirbo Azerbaidžano Respublikos teisingumo viceministru ir už tai 1942 metais sovietų buvo sušaudytas Gorkio kalėjime. Jaunesnysis Leonas Kryčinskis minėtais metais buvo Nepriklausomo Azerbaidžano Vyriausybės kanceliarijos direktoriumi ir leidinio „Valstybės žinios“ vyr. redaktorius. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Baku jūreivystės mokyklos inspektoriumi tarnavo Vincas Karalius, Valstybės kontrolės ministerijos Revizijos skyriaus vedėjo pavaduotoju buvo Jonas Mackevičius, Azerbaidžano geležinkelių valdybos viršininku dirbo Alfonsas Veisys, Azerbaidžano susisiekimo ministerijos geležinkelio pervežimų reguliavimo biuro vedėjo pavaduotoju dirbo Paulius Vaškys, Giandžos apygardos teismo prokuroro pavaduotoju – Jonas Valtys. 
 
Dar vienas įdomus faktas – 1921 metais Lietuvos konsulatas Baku turėjo rūpintis Stanislovo Krištopaičio likimu, nes pastarasis, įsidarbinęs Azerbaidžano kariuomenėje batsiuviu, vėliau kategoriškai atsisakė paklusti įsakymams ir tapti raudonarmiečiu.
 
Prisimindamas ginkluotos rezistencijos Lietuvoje laikotarpį, M. Gamzajevas pabrėžė kad lietuvių partizanų gretose kovojo ir kitų tautų atstovai: nemažas būrys vokiečių, kai kurie rusų sentikių, ukrainiečių, gudų tautybės Lietuvos patriotai, ir net – belgas.  Jis pareiškė didžiuojąsis, kad 1945-1951 metais už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę lietuvių miško brolių tarpe garbingai kovojo ir jo tautietis Šakiras Sadykovas, kilęs iš tolimojo Azerbaidžano. Jis – Kęstučio apygardos partizanas, legendinio generolo Jono Žemaičio, partizanų vadų Venclausko, Bartkaus  ir kitų žinomų kovotojų artimas bendražygis, ryžtingai gynė Lietuvos Nepriklausomybę ir su kitais ginklo bei idėjos broliais 1951-ųjų pavasarį paaukojo savo gyvybę vardan šio švento tikslo. 
 
Prieš baigdamas savo kalbą, M. Gamzajevas perskaitė įžymaus azerbaidžaniečių poeto Fikreto Sadygo eilėraštį, kurį į lietuvių kalbą išvertė žinomas lietuvių poetas ir vertėjas Alfonsas Bukontas. Tas eilėraštis skirtas Nemuno kraštui ir sukurtas beveik prieš 50 metų, kuomet poetas, svečiuodamasis Lietuvoje, apsilankė ir Dzūkijos kampeliuose. Kūrinys vadinasi „Dainavos šalis”:
 
Paminklai – akmens daina,
Miškai – žalia daina,
Nėris – daina.
Pats ilgiausias laukimas – daina,
Pats giliausias jausmas – daina…
Pasitiko daina tame krašte, 
Kur keliauti teko – 
Prisiminiau gimtąjį Karabachą.
 
Klausiausi kalbos godžiai –
Nesupratau nė vieno žodžio.
 
Paklausiau dainų tylių – 
Ir viską paaiškint galiu.
 
Kalnų Karabacho žaizda
 
Karabachas eilėraštyje paminėtas neatsitiktinai. Jau prieš 50 metų Karabache buvo programuojamas tautinės įtampos židinys. 
 
V. Landsbergis savo kalboje priminė, kad Kremlius nuo senų laikų stengėsi kiršinti tautas, taip pat ir Lietuvoje, tik pastarojoje nelabai sekėsi. Tačiau Kaukaze sekėsi geriau. Jis priminė apie savo paties pastangas tą 1990 m. sausį suartinti Azerbaidžano ir Armėnijos nepriklausomybės šalininkus, jų atstovus pasikviečiant į Rygą. Tuo metu įtampa aplink Karabachą jau buvo pasiekusi aukštą lygį. 
 
Deja, užkirsti kelio tautinės neapykantos pasireiškimams tąsyk nepavyko, apgailestavo V. Landsbergis. Jis pabrėžė ypatingą Azerbaidžano geopolitinę vietą tarp krikščioniškojo ir islamiškojo pasaulių, atkreipė dėmesį į Turkiją bei Iraną, turinčius savų interesų regione. V. Landsbergis įspėjo, kad ir dabar Azerbaidžanui gręsia pavojus būti stumiamam į kokios nors fanatiškos islamistinės valstybės modelį, rizikuojant įsitraukti į karus, terorizmą, o galutinėje sąskaitoje – būti pajungtam buvusiajam šeimininkui. 
 
Apie azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio neapykantos kurstymą Pietų Kaukaze kalbėjo istorikas, asociacijos „Lietuva-Azerbaidžanas“ prezidentas Imantas Melianas. Renginio dalyviai iš jo sužinojo, kad Kalnų Karabacho problemą sukūrė Kremlius, išprovokavęs daugelio azerbaidžaniečių pasitraukimą iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho (apie 1 mln.), bei didelės dalies Azerbaidžano armėnų (apie 200 000) pasitraukimą iš Azerbaidžano, o tai tikrai nepagerino santykių tarp abiejų tautų.   
 
Baigiamojoje kalboje Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas M. Gamzajevas priminė, kad 1920 m. sausio 11 d., kai Azerbaidžanas de facto buvo pripažintas jau daugelio valstybių (taip pat ir Lietuvos) nepriklausoma pasaulio valstybe, Lietuva tada ne tik pripažino Azerbaidžano Respublikos Nepriklausomybę, bet palaikė ir jos teritorijos vientisumą. Tuo metu Azerbaidžano sudėtyje nebuvo tokio administracinio vieneto kaip Kalnų Karabacho autonominė sritis. Karabachas buvo valdomas Azerbaidžano Vyriausybės paskirto gubernatoriaus, sritis buvo neatskiriama šalies dalimi ir būtent tokią Azerbaidžano valstybę de facto pripažino daugelis pasaulio šalių ir Lietuvos valstybė, sakė M. Gamzajevas.
 
Nuotraukoje: straipsnio autorius Kastytis Stalioraitis.
 
2013.01.22

Prisijunkite prie diskusijos