Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste. Pirmoji pažintis senoviniame Bardos mieste.
Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo. Bardoje prie restauruojamo architektūros paminklo.
Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus. Tertero rajono vadovybė pasakoja apie 2016-ųjų metų balandžio mėnesį armėnų separatistų apšaudytus kaimus.
Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą. Svečiuose pas International Eurasia Press Fund vadovą Umudą Mirzojevą.
Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius. Atokvėpio akimirka. Netrukus valgysime granatų vaisius.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku. International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas ir istorikas Algimantas Liekis Šahidų alėjoje Azerbaidžano sostinėje Baku.
Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas. Istorikas Algimantas Liekis ir International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis.
Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje). Baku Tarptautiniame Humanitariniame forume; istorikas Algimantas Liekis (dešinėje).
Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį. Kapanly kaime. Šių azerbaidžaniečių namas buvo visiškai sugriautas per armėnų kariškių surengtus apšaudymus 2016-ųjų balandį.
Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre. Istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas prie Hodžaly aukų paminklo Baku centre.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas. International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku). Paminklo Hodžaly aukoms atminti fragmentas (Baku).
Kubos muziejaus eksponatai. 6 Kubos muziejaus eksponatai. 6
Kubos muziejaus eksponatai. 5 Kubos muziejaus eksponatai. 5
Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe. Suitikimas su Kubos regione gyvenančių žydų bendruomenės vadovybe.
Kubos muziejaus eksponatai. 3 Kubos muziejaus eksponatai. 3
Kubos muziejaus eksponatai. 1 Kubos muziejaus eksponatai. 1
Kubos muziejaus salėse. Kubos muziejaus salėse.
Kubos muziejaus eksponatai. 2 Kubos muziejaus eksponatai. 2
Mečetė Bardos mieste. Mečetė Bardos mieste.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas. Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.
Kubos muziejaus eksponatai. 4 Kubos muziejaus eksponatai. 4
Kapanly kaimo kapinėse. Kapanly kaimo kapinėse.
Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai. Prie stendo, kuriame suregistruoti nuo Armėnijos kariškių atakų nukentėję azerbaidžaniečiai.
Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas. Prie specialaus traktoriaus, kuris naikina žemėje paslėptas minas. Tertero regionas.
Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas? Kada bus atstatytas šis azerbaidžaniečių namas?
Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys. Į šią azerbaidžaniečių sodybą Tertero rajone taip pat pataikė sviedinys.
Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu. Tokių griuvėsių Tertero rajone, - apstu.
« 1 2 »

2016.11.13; 06:48

1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių… 

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.

Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai  buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun“ pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.

2016.10.27; 07:08

Gintaras Visockas

Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas dar vienas, jau penktasis, Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas. Šių eilučių autoriui kartu su istoriku Algimantu Liekiu po dvi dienas diskusijų Forume buvo sudaryta galimybė aplankyti Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą.

Tai būta įsimintinų, spalvingų išvykų. Jos paliko neišdildomą įspūdį. Apie jų metu sukauptą informaciją, patirtus įspūdžius bei sutiktus žmones savo skaitytojams artimiausiu metu papasakosime skelbdami straipsnius bei video – foto reportažus.

Tačiau „Azerbaidžanietišką dienoraštį“ vis tik pradedame rodydami videoreportažą apie Terterą. Kodėl Tertero azerbaidžaniečių pasakojimai – tokie svarbūs? Terteras – azerbaidžanietiška žemė, kurią pastaruoju metu apšaudo armėnų separatistai. Taip, pasitaiko laikotarpių, kai apšaudymai – ne itin dažni ir stiprūs. Tačiau nutinka ir taip, kad į azerbaidžanietiškus kaimus iš galingų pabūklų paleisti sviediniai, bombos bei kulkos švilpia kasdien.

Klastingos atakos iš armėnų separatistų užgrobtojo Kalnų Karabacho pusės tęsiasi mėnesių mėnesiais. Labai sunku atspėti, kada Kalnų Karabachą užgrobusios ir ten įsitvirtinusios armėnų pajėgos, remiamos Rusijos ginkluotųjų pajėgų, vėl ims šaudyti, o kada leis azerbaidžaniečiams mažumėlę atikvėpti.

Ypač pavojinga buvo šių metų pirmosiomis balandžio dienomis. Tąsyk kentėjo daugelis Tertero regione esančių kaimų. Dabar ten – daug sugriautų namų, esama žuvusiųjų, sužeistųjų. Kiekvieno balandžio 1-2-osios košmarą patyrusio azerbaidžaniečio pasakojimas – unikalus, įsidėmėtinas.

Tertero kaimų gyventojai, taip pat – ir Gasan Gaja kaimo žmonės, su kuriais teko kalbėtis, skundėsi nuolat patiriantys milžinišką įtampą, nuovargį bei skausmą, netekus artimųjų. Jie baiminasi dėl savo vaikų sveikatos bei gyvybių. Gyventi nuolat apšaudomuose namuose – jiems įprasta būsena. Ir vis dėlto gyventi, kai nesijauti saugus nei dieną, nei naktį, – sudėtinga.

Bet labiausiai Tertero azerbaidžaniečiams pasipiktinimą kelia aplinkybė, kad tarptautinė pasaulio bendruomenė nesustabdo agresyviosios Armėnijos. Armėnijai leidžiama ne tik du dešimtmečius savo žinioje laikyti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes, bet ir savivaliauti apšaudant aplink Kalnų Karabachą esančius regionus. Tertero azerbaidžaniečiai tvirtino norį taikos, karas jiems nėra priimtinas. Tačiau jie negalį suprasti, kodėl Vakarai abejingai žvelgia į Azerbaidžano skausmą?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmasis videoreportažas iš Tertero regiono, kurį pastaruoju metu dažnokai apšaudo separatistinės armėnų grupuotės.

Videoreportažo trukmė – 31 min. 

video

2016.10.16; 19:15

Kur ir kaip norėčiau praleisti gegužės 28-ąją?

Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.

Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.

Continue reading „Gegužės 28-oji – ne vien Azerbaidžano šventė“

Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu susipažinome Azerbaidžano sostinėje – Baku 4-ąjame tarptautiniame Humanitariniame forume.

Mokslinio – istorinio pobūdžio žurnale „Mangi EL“ dirbantis žurnalistas D.Kasymovas mano, jog nebe pirmus metus azerbaidžaniečių organizuojami tarptautiniai humanitariniai forumai – unikali aikštelė pačioms rimčiausioms diskusijoms.

Baku Tarptautinį Humanitarinį Forumą jis linkęs vertinti kaip „intelektualinį Davosą“ jau vien dėl to, kad čia diskutuoti susirenka tarptautinio lygio politikai, mokslininkai bei istorikai.

Beje, kazachų žurnalistas puikiai susipažinęs su Lietuvos praeitimi, daug žinąs apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, į Kazachstaną ištremtų lietuvių likimus, asmeniškai pažįsta gausų būrį Kazachstane rezidavusių lietuvių diplomatų, labai palankiai vertina mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę…

Su kazachų žurnalistu Danijaru Kasymovu kalbasi slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Interviu trukmė – 25 minutės.

Continue reading „Kazachstano žurnalistas Danijaras Kasymovas: „azerbaidžaniečiai, kaip ir visos tiurkų tautos, – labai tolerantiški““

Tikriausiai dar visi prisimename vasario mėnesį kilusį triukšmą dėl Vilniaus mieste iškabintų 40-ies plakatų, skelbiančių oficialų Azerbaidžano požiūrį į 1992-ųjų vasario 26-osios tragediją Chodžaly mieste.

Nepadarė nieko smerktino

Šia tema nieko nerašiau, kadangi priklausau lietuviams, manantiems, jog Azerbaidžanas, sumanęs būtent tokiu būdu atkreipti Lietuvos visuomenės dėmesį į jam svarbius įvykius, nepadarė nieko smerktino. Jei Lietuva – vis dar civilizuota, demokratinė valstybė, kodėl oficialusis Baku mūsų žemėje apie savo skaudulius negali pasakoti ant troleibusų ir gatvės stendų iškabindamas informacinio pobūdžio plakatus?

Continue reading „Priekaištai, kurių Azerbaidžanas nenusipelnė“

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau paskelbė keletą žurnalisto Gintaro Visocko fotoreportažų, pasakojančių apie kelionę į Azerbaidžaną. Omenyje turimi fotoreportažai apie Baku tarptautinį humanitarinį forumą, Baku senamiestį ir išvyką į Azerbaidžano miestą Giandžą.

Mūsų skaitytojai taip pat turėjo galimybę perskaityti apibendrinantį G.Visocko straipsnį "Kodėl pavydžiu Azerbaidžanui".

Šiandien Slaptai.lt publikuoja videoreportažą, pasakojantį apie buvusioje Azerbaidžano sostinėje Giandžoje surengtą šventę – įspūdingą, spalvingą, nuotaikingą šventę.

Continue reading „Azerbaidžanas – videostudijos „SLAPTAI.LT“ kadruose“

Spalio 31 – lapkričio 1 dienomis Azerbaidžano sostinėje Baku vyko tarptautinis humanitarinis forumas, skirtas globalaus 21 – ojo amžiaus pasaulio perspektyvoms bei iššūkiams aptarti. Diskusijose, į kurias rinkosi žymūs mokslininkai, Nobelio premijos laureatai, kultūros atstovai, valstybių vadovai iš 78 šalių, dalyvavau ir aš.

Continue reading „Turime investuoti į svarbiausią – žmones ir mokslo pažangą“

Šiandien nieko nenustebinsi net ir egzotiškiausiomis kelionėmis. Tokia globalaus pasaulio specifika. Per keletą valandų moderniu lėktuvu galima pasiekti Ameriką, Afriką, Tolimuosius Rytus…

Tačiau savaitės kelionė į saulėtąjį Azerbaidžaną buvo ypatinga. Azerbaidžanas maloniai nustebino savo didingumu, svetingumu, modernumi. Azerbaidžanas – ambicinga, perspektyvi šalis. Azerbaidžanas – visai ne toks, kokį mes dažnusyk įsivaizduojame. Apie Azerbaidžaną kuriami klaidingi, dezinformuojantys mitai. Kai kada – dėl neišmanymo, kai kada – specialiai. Juk Azerbaidžanas turi oponentų. 

Continue reading „Gintaras Visockas: kodėl pavydžiu Azerbaidžanui“