Ž. K. Junkeris. EPA-ELTA nuotr.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris penktadienį įspėjo dėl naujo karo Balkanuose, jei Bosnija, Albanija, Serbija, Makedonija, Juodkalnija ir Kosovas nejaus, kad ES yra rimtai pasirengusi pasiūlyti joms būsimą narystę.

„Jei susidarys įspūdis, kad nesame rimtai nusiteikę pasiūlyti Vakarų Balkanų šalims narystės ES perspektyvą, tada galime vėliau pamatyti – ir net tikriausiai greičiau – tai, ką matėme Balkanuose praėjusio amžiaus dešimtame dešimtmetyje“, – sakydamas kalbą Austrijos parlamente sakė J. C. Junckeris.

Šešios Balkanų šalys šiuo metu yra skirtinguose stojimo derybų su ES etapuose. Derybos dėl narystės oficialiai pradėtos su Serbija ir Juodkalnija, o Albanija ir Makedonija vis dar laukia derybų ir yra klasifikuojamos kaip šalys kandidatės. Bosnija ir Kosovas nurodomos kaip potencialios šalys kandidatės.

J. C. Junckeris jau pernai gruodį sakė, kad ES išsiplėtimas į Balkanus yra gyvybiškai svarbus, siekiant išlaikyti stabilumą regione, ir tikėjosi, kad Serbija ir Juodkalnija prie bloko prisijungs iki 2025 metų.

Europos Komisijos pirmininkas pridūrė, kad kelias visateisės narystės ES link toms šalims „dar yra labai ilgas“, nors kai kurios iš jų padarė pažangą, ta pažanga „vis dar nėra pakankama“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.06; 08:35

Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Reuters nuotr.

Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.

Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.

Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.

Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus. 

Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams. 

Kinijos žemėlapis

Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.

Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas  16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.

Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias“ (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.

Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.

Kiniečių mylima panda. EPA – ELTA nuotr.

Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.

„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi  JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas  naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau  bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.

Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.

Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.

2017.10.03; 10:00

Korrespondent / Focus

Neseniai per „darbinį turą po Balkanus ES aukščiausiajai užsienio reikalų atstovei Federikai Mogerini teko pripažinti, kaip nerimtai pastaruoju metu žiūrima į Briuselį Pietryčių Europoje“, rašo vokiečių žurnalas Focus.

Antai, Makedonijos prezidentas tiesiog „atstūmė“ Mogerini su jos siūlymais, kaip spręsti dabartinę krizę, o Serbijoje jos kalbą parlamente lydėjo pasipiktinimo šūksniai. Kosove, kur ji „norėjo atvežti taiką ir sprendimus“, po jos išvažiavimo konfliktas dar labiau paaštrėjo. Gi Bosnijoje trys susikivirčiję prezidentai buvo pasirengę tik visai nereikšmingam protokoliniam susitikimui su viešnia iš ES“, sakoma straipsnyje.

Kaip pabrėžia leidinys, ES autoritetą menkina „aktyvi Rusijos, Turkijos ir Kinijos veikla“. Antai, Maskva bando „užkariauti žmonių širdis per neregėtą propagandinę kampaniją“. Vos prieš keletą dienų Rusijos naujienų agentūra Sputnik ištrimitavo, kad „Balkanai jau nebeklauso Briuselio“.

Turkija irgi „įkišo koją į tarpdurį“, tęsia straipsnio autorius, „jos bazė – gyventojai musulmonai“. Antai Bosnijoje ir Hercogovinoje Turkija susikūrė sau prestižą, „atstačiusi dešimtis karo sugriautų mečečių“. Turkijos firmos yra pageidautinos investuotojos ir Pietų Serbijos tekstilės pramonėje. Kinija, savo ruožtu, jau keletą metų atkūrinėja Balkanuose senąjį Šilko kelią, daug investuoja į automagistrales bei geležinkelius, jungiančius Belgradą su Budapeštu. Neseniai atsirado ir arabų investuotojų: jie masiškai supirkinėja sklypus Bosnijoje, stato ištisus miestų kvartalus Belgrade ir valdo dalį Serbijos aviacijos kompanijos.

„Bet aktyviausi – beje, smarkiai išsiveržę į priekį – rusai“, – sakoma straipsnyje. Prieš keletą dienų valstybinis Sberbank atsidūrė stambiausio Kroatijos maisto pramonės ir mažmeninės prekybos koncerno Agrokor „ekonominio detektyvo“ centre. Sberbank tapo stambiausiu kreditoriumi ir, neskaitant ekonominio intereso, jis turi ir „geostrateginių“ tikslų, – rašė Zagrebo laikraštis Večernij list.

Matyt, „Rusija savo propaganda trimis kalbomis užpildo politinį vakuumą, kurį palieka Briuselis, tuo labiau, kad pastaruoju metu ES užsiėmusi savimi ir kitomis krizėmis kaimynystėje“, sakoma straipsnyje.

Maža to, tas vakuumas gali dar gilėti dėl galimo JAV pasitraukimo iš regiono prie naujojo prezidento Donaldo Trumpo, rašo Focus. Dauguma ekspertų regiono klausimais mano, kad JAV susidomėjimas juo smarkiai susilpnės.

Informacijos šaltinis: Focus leidinys.

2017.03.24; 06:50

Benoit Vitkine / Le Monde

Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.

„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.

„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.

„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.

„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.

„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.

„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.

„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.

„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.

„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.

„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.

„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.

„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.

„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.

Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2016.12.26; 05:21

juodoji_ranka

“Juodąja ranka” buvo pasivadinusi teroristinė serbų separatistų organizacija Balkanuose. Ji veikė prieš Austrijos – Vengrijos imperiją.

„Juodoji ranka“ buvo įsteigta 1911 metais Belgrade ir siekė sujungti Serbiją, Bosniją ir Hercegoviną į savarankišką valstybę.

Organizacijos pavadinimas (rašinėtas ant tvorų ir nurodinėjamas siuntinėjamuose grasinamuose laiškuose) tapo teroro Balkanuose simboliu. „Juodoji ranka“ pasiekdavo visus, kas, jos vadovų nuomone, buvo serbų priešai. Organizacijos devizas buvo „Sąjunga arba mirtis!“

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: „Juodoji ranka““

Balkans

Balkanų regionas sulaukia didelio įvairių pasaulio kraštų apžvalgininkų, ekonomistų ir finansų analitikų dėmesio. Šiame regione – net keliolika valstybių. Čia – Graikija, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija, Makedonija, Slovėnija, Turkija ir Kosovo respublika. Septynios iš šių valstybių – buvusios Jugoslavijos respublikos. Per paskutinįjį dešimtmetį šiame regione įvyko daug permainų. Po 1990-1995 metų buvusios Jugoslavijos respublikose vykusių karinių konfliktų atrodė, kad šios valstybės gali ilgam nugrimzti į susiskaldymo ir ekonominio nuosmukio periodą. Tuomet, ypač per šių karinių konfliktų įkarštį 1993 – 1995 metais, dalis apžvalgininkų prognozavo visai liūdną buvusių Jugoslavijos respublikų ateitį. Tačiau šios šalys sugebėjo atsitiesti ir žengti politinių ir ekonominių reformų keliu.

Continue reading „Balkanų raidos specifika: korupcija, politinės žmogžudystės, milijonierių diktatas“