Baltijos kelyje su mama. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš 30 metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d. minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto metines, šimtai tūkstančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos ir išreikšdami norą būti laisvais. Šiai svarbiai istorinei datai paminėti Lietuvoje skirta daugiau kaip pusantro šimto renginių.
 
„30 metų. Padarėm. Susiėmėm už rankų ir padarėm. Po to jau svarbu tik neprapilti, nepaleisti ir vesti tolyn ir tolyn. Tai nėra lengva, tai nebuvo lengva ir tai lieka mums užduotis rytdienai ir ateičiai – nepražudyti, kas pasiekta, kas padaryta. Pasižiūri į tas nuotraukas ir matai jėgą – geros valios žmonių jėgą. Jie neatėjo kautis, nugalėti. Jie atėjo būti ir skelbti tiesą, širdį, teisingumą, ateitį, kokios žmonės yra verti. Būkime verti tų, kurie ir galvas, ir jėgas, pastangas dėjo, aukojo tam, kad būtų Lietuva. Kad vėl būtų ir visada būtų“, – pabrėžė Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
 
Baltijos kelias įrašytas į UNESCO pasaulio atminties sąrašą kaip unikalus šių laikų istorijos reiškinys, kuris pademonstravo Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių pasiryžimą siekti nepriklausomybės ir atkreipė pasaulio dėmesį į taikią kovą už laisvę.
 
Prieš 30 metų rugpjūčio 23 d. lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, gyva žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline.
Albumas BALTIJOS KELIAS. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
 
Spėjama, kad iš viso 650 km ilgio kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų beveik 1 mln. – iš Lietuvos. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas.
 
Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.
Molotovo–Ribentropo paktas – Maskvoje 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir SSRS paktas – nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos padalijimo protokolai.
 
Penktadienį Baltijos kelio 30-mečio minėjimo renginiai vyks visoje Lietuvoje.
 
Vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į šventinį koncertą „Vienybės banga“ Katedros aikštėje. Koncerte bus galima išgirsti Sauliaus Petreikio ir „Baltic/World Orchestra“, Andriaus Mamontovo ir kitų žinomų Lietuvos atlikėjų kūrinius. Vilnių, Rygą ir Taliną sujungs specialios muzikinės sąšaukos, bus fiksuojamas didžiausios radijo imtuvų instaliacijos rekordas, skelbia Vyriausybės kanceliarija.
 
Koncerto žiūrovai išvys radijo imtuvų instaliaciją, prilygstančią penkiaaukščiam namui, ir išgirs finalinį akordą – daugiau nei 2 000 radijo imtuvų suskambės vienu „Vienybės bangos“ ritmu.
 
Penktadienį Vilniaus Katedros aikštė taps centrine Baltijos kelio renginių vieta. Rytą ,,Jeep Club Lithuania“ visus norinčius skleisti žinią apie ypač svarbų trims Baltijos šalims įvykį ir ypatingai paminėti Baltijos kelio sukaktį kviečia į simbolinį žygį Vilnius–Ryga–Talinas. Jo metu bus fiksuojamas ir pasaulio Gineso rekordas – planuojama, kad iš įvairių transporto priemonių sudarytoje kolonoje bus net 5 000 dalyvių.
Kiek vėliau startuos ir tradicinis – jau XXVIII estafetinis bėgimas Vilnius–Ryga–Talinas.
 
Nuo vidurdienio iki vakaro Lietuvos moksleivių sąjunga kvies susitikti prie Lietuvos nacionalinio muziejaus, paminklo Karaliui Mindaugui, kur bus įgyvendinama iniciatyva „Ateities banga“. Jos dalyviai galės susipažinti su Lietuvos jaunimo organizacijomis ir jų veikla, dalyvauti karjeros ugdymo užsiėmimuose, o mažiesiems bus parengti specialūs edukaciniai užsiėmimai.
 
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
Nuo rugpjūčio 23 d. Gedimino pilies bokšte veiks interaktyvi Baltijos kelio instaliacija „Pajausk mūsų laisvę“. Interaktyvi instaliacija kvies patirti, ką jautė kiekvienas, mažas ir didelis, ištiesęs savo ranką kitam – pažįstamam ir ne, bet vienodai siekiančiam laisvės. Autentiškos emocijos, dainos, istorijos – visa tai išgirsite prisilietę ir tapę ekspozicijos dalimi.
 
Baltijos kelio 30-mečiui paminėti skirti renginiai – fotografijų parodos, filmų peržiūros, diskusijos, konferencijos, meno mėgėjų kolektyvų pasirodymai – vyks ir kituose Lietuvos miestuose. Prie atminimo ženklų Baltijos kelyje rinksis žmonės iš visos Lietuvos.
 
Rugpjūčio 23 d. Druskininkuose organizuojamas 30 000 žingsnių atminimo žygis – druskininkiečiai ir miesto svečiai bus kviečiami susikibti rankomis simbolinėje gyvojoje grandinėje, muzikinis fontanas pradžiugins šviesų ir vandens pasirodymu, suprogramuotu pagal legendinę dainą „Bunda jau Baltija“, vakare vyks kino filmų peržiūra ir kiti renginiai.
 
Kelmės miesto ir rajono gyventojai jungsis prie bendros tautinės juostelės pynimo akcijos Kelmės miesto Atgimimo aikštėje.
 
Biržų rajono savivaldybė kviečia susitikti Lietuvos ir Latvijos pasienyje prie Baltijos keliui skirto paminklo, kur vakare vyks mėgėjų kolektyvų koncertai.
Rugpjūčio 24 d. vyks intelektualus kultūrinis mototuristinis ralis po Lietuvą „Ryterna Modul Mototourism Rally“. Pradėti ralį bus galima iš bet kurios Lietuvos vietos, o finišuoti – Birštone.
Baltijos šalių vėliavos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
 
Rugpjūčio 31 d. 21 val. Baltijos jūros valstybes vėl suvienys tęstinis projektas ,,Senovinė ugnies naktis“. Organizatoriai kviečia prisiminti Baltijos kelio herojus ir Baltijos jūros pakrantėje uždegti simbolinius Baltijos jūros valstybių vienybės ir draugystės laužus. Paskutinį rugpjūčio šeštadienį visų Baltijos valstybių bendrai uždegti simboliniai laužai simbolizuos šalių bendrą istoriją ir kultūros paveldą. Skaičiuojama, kad Lietuvos pakrantėje suliepsnos daugiau nei 20 simbolinių laužų.
 
Rengiantis minėti šią istorinę datą, Kultūros ministerija, Vyriausybės kanceliarija ir Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA inicijavo specialaus grojaraščio, skirto Baltijos kelio 30-mečiui, sudarymą. Baltijos kelio laikmečio ir populiarių pirmųjų nepriklausomybės metų dainų grojaraštį galima išgirsti internetinėje muzikos klausymosi platformoje „Pakartot.lt“, kuri suteikia galimybę mėgautis lietuviška muzika didžiausioje legalios lietuviškos muzikos duomenų bazėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:30

Lietuvoje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės kariai kartu su kitais bėgimo entuziastais dalyvaus estafetiniame „Baltijos kelio“ bėgime.
Penktadienį Lietuvos bėgimo asociacija organizuoja 600 kilometrų bėgimą iš Vilniaus per Rygą į Taliną taip prisimenant prieš 30 metų vykusį „Baltijos kelią“. Šiame bėgime dalyvaus ir daugiau nei 70 NATO karių iš Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Norvegijos ir Čekijos Rukloje dislokuotos priešakinių pajėgų kovinės grupės.
 
Bėgdami kariai neš NATO vėliavą tuo išreikšdami solidarumą su Lietuva, Latvija ir Estija bei NATO pasiryžimą ginti Aljanso teritoriją.
„Baltijos kelias“ – tai prieš 30 metų Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusi 2 milijonų žmonių grandinė, kuri tęsėsi 600 km. Šios taikios politinės demonstracijos tikslas buvo parodyti, kad Baltijos šalyse niekada neužgeso laisvės ir demokratijos siekiai.
 
Atgrasymo ir gynybos tikslais nuo 2017 m. pradžios Mokomajame pulke Rukloje dislokuota tarptautinė kovinė grupė šiandien yra integruota į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtį. Dislokavęsi Lietuvoje NATO kovinės grupės kariai aktyviai treniruojasi, dalyvauja svarbiausiose Lietuvoje vykstančiose pratybose. Jie yra užmezgę puikius ryšius net tik su Lietuvos kariais, bet ir su vietos bendruomenėmis, mokyklomis, savivaldybėmis.
 
Sprendimas dislokuoti NATO priešakinių pajėgų batalionus prie rytinių NATO sienų buvo priimtas 2016 m. liepą Varšuvoje NATO viršūnių susitikime Baltijos šalių ir Lenkijos prašymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:22
 
 

Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, skirtų prisiminti didingą, įspūdingą, reikšmingą ir nepakartojamą Baltijos kelią. Kai kurios nuotraukos – iš Vytauto Visocko sudaryto albumo „Baltijos kelias“, išleisto 2000-aisiais metais Vilniuje (leidykla „Mintis“).

« 1 2 »

Slaptai.lt nuotr.

2019.08.22

„KAUNAS PRISIMENA (1939-1989-2019)“ – taip pavadintas renginys ketvirtadienio pavakarę vyks Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje).
 
Pasak vienos iš šio renginio iniciatorių bei moderatorių Kauno miesto tarybos narės Editos Gudišauskienės, Istorinėje Prezidentūroje žadama apžvelgti Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes šių dienų kontekste ir diskusijoje pakalbėti apie Baltijos kelio nenugalimą jėgą, atvedusią tris Baltijos valstybes į nepriklausomybių atkūrimą.
 
Pažymėtina, jog Molotovo-Ribentropo paktas buvo dviejų agresorių sandėris, lėmęs Antrąjį pasaulinį karą, dešimčių milijonų žmonių likimą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai nulėmė 1940-aisiais prasidėjusią Lietuvos okupaciją, represijas, krašto sovietizaciją, Juodojo birželio tragediją.
 
„Praėjus daugeliui ilgų lietuvių tautos naikinimo metų, šis istorijos faktas buvo postūmis prieš 30 metų suorganizuotai masinei taikiai demonstracijai nuo Talino iki Vilniaus – Baltijos keliui. Baltijos tautų žmonės tada nustebino ir patraukė pasaulio dėmesį tokia masine, taikia vienybės išraiška. Istorijos negalime pamiršti, iš jos turime mokytis ir padaryti viską, kad panašaus pobūdžio istorijos faktas, turėjęs tragiškas pasekmes nemažai daliai Europos valstybių, nepasikartotų“, – teigia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė.
 
Pranešimą „Iš parodos atidarymo į Baltijos kelią: Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda Molotovo-Ribentropo pakto 50-mečiui“ skaitys Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė dr. Aušra Jurevičiūtė. Diskusijoje dalyvaus Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Seimo narys Kazys Starkevičius.
 
Istorinės Prezidentūros kieme vyks ir akcija ,,Už nepriklausomą ir demokratinę gerovės Lietuvą“. Kiemelis bus apjuostas simboline grandine Baltijos kelio žmonių, pasipuošusių tautine simbolika, rankose laikančių vėliavas. Baltijos kelio dainas kauniečiams dovanos Kauno muzikos ansamblio ,,Ainiai“ solistai Rytis Janilionis ir Osvaldas Petraška
„Kaip anuomet susikibę rankomis ir susitelkę, pasauliui dar kartą priminsime: mes už šeimą, tautą, nepriklausomybę, religiją ir gerovę. Tegu mūsų širdys plaka vienu ritmu vardan mūsų vaikų ir anūkų ateities Lietuvoje“, – renginio išvakarėse Eltai sakė vienas jo iniciatorių parlamentaras K. Starkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.22; 06:45

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ turėjo reikšti trijų nepriklausomų šalių vienybę. Ne deklaruojamą, ne teorinę, bet realią – ekonominę ar politinę. Vieni kitus turėjome remti, palaikyti sunkiausiais momentais, ypač per agresijos aktus iš Rytų. Formaliai taip ir buvo per tuos tris dešimtmečius. „Baltijos kelias“ tą vienybę simbolizavo visam pasauliui. Bet Gyvoji grandinė, nusitęsusi apie 650 km nuo Vilniaus iki Talino, ir teliko simboliu…

Istorinės sutartys nugulė į stalčius…

Tiesa, suvienyti tris valstybes nesenos istorijos bėgyje buvo bandyta keliskart. Antai, kaip rašė istorikas Alvydas Butkus, nelengvais 1919 m. Lietuva ryžosi aktyviai dalyvauti, kuriant vadinamąją Didžiąją Baltijos Antantę (DBA) – penkių valstybių (Suomijos, trijų Baltijos šalių bei Lenkijos) diplomatinę sąjungą.

A. Butkus išskyrė keturis šio kūrimosi etapus. Pirmasis prasidėjo nuo 1919 m. rugsėjo 14–15 d. Taline sušauktos konferencijos, skirtos apibendrinti derybų su Sovietų Rusija rezultatus. Lapkričio mėnesį Tartu vykusiame susitikime jau dalyvavo ir stebėtojai iš Lenkijos bei bermontininkai – vadinamosios Rusijos Vakarų savanorių armijos, į Latviją atvykusios tų metų gegužę ir tariamai veikusios prieš bolševikus ir už vokiečių pasilikimą Baltijos valstybėse, atstovai.

1920 m. rugpjūtį Bulduriuose, prie Jūrmalos, buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri dėl nesutarimų ir L. Želigovskio agresijos prieš Lietuvą taip ir neįsigaliojo.

Iki 1940-ųjų kovo vyko bent 11 Baltijos šalių santarvės ir bendradarbiavimo konferencijų, tačiau bene ryškiausia buvo 1934 m. rugsėjo 12 d. įvykusi Ženevoje, kai trys Baltijos valstybės, palaikomos Sovietų Sąjungos, pasirašė santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, dar vadinamą Mažąja Baltijos Antante (MBA). Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas.

Priimta slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

Kam tokia santarvė buvo naudinga?

Bet istorikas Algimantas Kasparavičius savo monografijoje „Lietuva 1938-1939 m.: neutraliteto iliuzijos“, nagrinėjančioje Baltijos valstybių tarptautinę padėtį ir jų užsienio politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, aiškina, kad ši Antantė buvo naudingiausia SSRS. „Antantė, iki šiol laikyta Baltijos valstybių politikos laimėjimu, vis dėlto buvo didžiausia Rusijos diplomatijos pergalė. Pasikeitus geopolitinei situacijai, pasikeičia rusų interesai, ir jie traktuoja, kad trijų Baltijos valstybių suartėjimas atitolins Lietuvą nuo Lenkijos, sumažins Lietuvoje Vokietijos įtaką, ir tai jau yra didžiulis Maskvos diplomatijos laimėjimas“, – rašė autorius.

Jis pridūrė, kad sutartį sužlugdyti padėjo pačios Lietuvos priimta „pražūtingo neutralumo“ pozicija. „Baltijos valstybėms pasirašius Antantės sutartį, Lietuva pradeda dar atžagariau elgtis su Lenkija, įsivaizduodama, kad turi sąjungininkų Rygoje ir Taline. Kita vertus, Baltijos Antantės sudarymas sustiprina Lietuvos pozicijas santykiuose su tuometine fašistine Vokietija, kuri jau pradeda aiškiai reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą. Tai buvo lyg ir Baltijos valstybių laimėjimas taktine prasme, bet žiūrint strategiškai, į globalesnius valstybių tikslus, tai buvo didelis pralaimėjimas, nes vėliau sekė trijų Baltijos valstybių deklaruota neutraliteto politika“, – tęsia istorikas.

Lyg dūmas išsisklaidžiusią vienybės idėją galima nurašyti neprastai prieškarinei geopolitinei situacijai ir Molotovo-Ribentropo paktui bei artėjančiam Europos perdalijimui. Sovietinės okupacijos sąlygomis savo veiksmus koordinavo nebent disidentinis judėjimas, paskui – Liaudies frontai.

Vien tik kalbos ir svajonės…

O per beveik tris atkurtos nepriklausomybės dešimtmečius buvo girdima tik vienybės retorika ir nuogąstavimai. 2012-ųjų vasarą, turėdamas galvoje naujas artėjančias grėsmes Baltijos šalims, juos skausmingai įvertino tuometinis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis, pareiškęs, kad „jei per artimiausius 10 metų nerasime būdų suartėti, šios šalys neegzistuos! Jei norime išgyventi pasaulyje, turime suvienyti savo jėgas“.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius tuokart įžvelgė pagrindinius trukdžius vienytis. „Atgavusios nepriklausomybę visos trys valstybės varžėsi dėl užsienio investicijų, narystės NATO ir Europos Sąjungoje, laikė viena kitą konkurentėmis. Jos sėkmingiausiai bendradarbiavo tose srityse, kuriose Vakarai labiausiai spaudė dirbti kartu, – rašė jis. – Lietuva jautėsi esanti regiono lyderė, o kai kurie Estijos politikai išvis abejojo, ar Estija turėtų sieti savo likimą su pietinėmis kaimynėmis“.  

Dar nebūdamas Estijos prezidentu Toomas Hendrikas Ilvesas kalbėjo savikritiškai: „nereikia manyti, jog Baltijos šalis sieja glaudesni ryšiai vien dėl to, kad visos trys buvo tuo pačiu metu okupuotos ir tuo pačiu metu išsivadavo. Sąjūdžio metais buvo sakoma, kad estai pasiryžę kovoti už savo nepriklausomybę iki paskutinio lietuvių kraujo lašo“.

Atgimimo, liaudies frontų ir „Baltijos kelio“ laikai seniai praėjo. Dabar daugiau nesutarimų, negu bendrumo ženklų. Ginčijomės dėl SGD terminalo svarbos, dėl bendros naujos atominės elektrinės statybos, nesutarėme dėl „Rail Baltica“ projekto, Lietuva ir Latvija niekaip nesusitaria dėl jūrų sienos Baltijos jūroje, kur guli maždaug 150 mlrd. litų vertės naftos klodai. Latvijos parlamentas taip ir neratifikavęs sutarties dėl jūrų sienos su Lietuva.

Liūdnus prisiminimus kelia 1995 m. gegužės 21 d. naktį po šaunios elitinės medžioklės tuometinių vadovų Algirdo Mykolo Brazausko ir Gunčio Ulmanio pasirašytas vadinamas slaptas Maišiagalos memorandumas, padaręs žalą Lietuvos interesams, tiesa, po pusantrų metų, 1996 m. lapkričio 13 d. A. Brazausko dekretu atšauktas. Per tą laiką šalies vadovą žiniasklaida gerokai išskalbė, girią prie Maišiagalos ėmė vadinti „Brazauskyne“, o patį prezidentą – „Maišiagalos kunigaikščiu“.

Tarp kitko, Vilniaus rajono Maišiagalos apylinkės nuo seno garsėjo Lietuvos kunigaikščių medžioklės plotais. Kažkada čia žvėris vaikėsi net Didysis kunigaikštis Algirdas. Likimo ironija ar tik sutapimas, kad gėdingo memorandumo priėmimo metinių proga 1996 m. gegužės 10 d. lietuviškajai Maišiagalos mokyklai, įsikūrusiai Hauvaltų giminės statytų dvaro rūmų pastate, suteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo vardas. Šio Lietuvos valdovo vardu mokykla pavadinta neatsitiktinai, nes ji yra greta kunigaikščio Algirdo piliakalnio…

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiais laikais visi daugiau kalba apie realpolitik, negu apie kažkokią niekam nereikalingą vienybę. Galbūt prezidentė D. Grybauskaitė pabandė suburti trijų šalių vadovus reguliariems susitikimams kasmet vis kitoje sostinėje. Bet tradiciniai prezidentų susitikimai ir teliko skanaus vyno gurkšnojimu ir geopolitinėmis kalbomis…

Naujas kaimynų akibrokštas Lietuvai

Formalūs sveikinimai švenčių progomis, skirtingas reakcijos kontekstas į geopolitinius įvykius, nesiskaitymas su kitų lyderių nuomone, rengiant Estijos prezidentės vizitą į Kremlių, pozicijų skirtumai dė Baltijos jūros regiono bendradarbiavimo, varžytinės dėl ryšių su JAV, vaidmens krizėje atsidūrusioje ES, – visa tai nutolina svajas apie tvirtą trijų valstybių vienybę.

Išrinktasis Lietuvos prezidentas G. Nausėda antrojo savo vizito pasirinko Latviją, nuvyko ir į Taliną. Visos trys šalys deklaruoja vienybę, bet tikrieji jos išbandymai – dar prieš akis. Vizitas į Rygą nesumažino naujo latvių akibrokšto: nors naujasis kaimynų prezidentas Egilas Levitas šypsodamasis išklausė aukšto svečio išreikštų vilčių, jog elektros energija iš baltarusiškos Astravo AE nebus perkama, Latvijos premjeras savo ruožtu miglotai prakalbo apie bendrus Baltijos rinkos interesus.

Nepraėjus nei savaitei po šio vizito, iš Rygos atskriejo žinia, jog Latvijos skirstomųjų tinklų operatorius AST paskelbusi, kad, kai Lietuva nutrauks elektros energijos prekybą su Baltarusija, elektros energijos prekyba bus vykdoma ne per Lietuvos, o Latvijos sieną. Kitaip sakant, kaimynė bus šio elektros tiekimo tarpininkė.

Estijos ekonomikos ir susisiekimo ministerijos vicekancleris Timo Tataras taip pat pareiškė: „Kadangi Astravo AE yra labai glaudžiai susijusi su Baltijos šalių sistema, tikėtina, kad į šią rinką pateks ir joje pagaminta elektra“. Pasak jo, Lietuva oficialiai dar nėra paprašiusi Estijos boikotuoti Astravo AE pagamintą elektros energiją, tačiau pareigūnų lygyje pokalbiai apie tai vyko.

Latvijos premjeras Krišjanis Karinis netrukus puolė aiškinti, kad G. Nausėda galbūt „ne visai supažindintas su tuo, kas vyksta“. Kalti jo patarėjai? „Galiu pakartoti: Latvijos vyriausybė nenusprendė pirkti elektros energijos iš Baltarusijos. Tai visai ne taip“, – sakė jis. O Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ELTAI patvirtino, kad, Agluonoje susitikęs su Latvijos prezidentu, išgavo patikinimą, jog kaimynai „nesiruošia pirkti elektros iš Astravo AE“…

Baltijos šalių vienybė. Slaptai.lt nuotr.

Kaip yra iš tikrųjų, dar nėra visiškai aišku. Akivaizdu tik tiek, kad kaimynams svarbesni yra komerciniai, o Lietuvai – politiniai interesai. G. Nausėdą tokie sprendimai nustebino, ir jis išreiškė apgailestavimą. Lankydamasis Taline Lietuvos vadovas, matyt, buvo geriau pasirengęs panašiems akibrokštams…

Taigi, jau gerą šimtmetį Baltijos šalių vienybė braška per visas siūles. Laukti geresnių laikų neverta. Nei šimtametė istorija, nei trijų dešimtmečių praeitis nepateikė realių įrodymų, kad galime kliautis mažesniais ar didesniais kaimynais, kad reikia turėti savo – lietuviškąją – vienybės sampratą.

2019.08.21; 10:50

„Baltijos kelias 30“ – senovinių automobilių žygis Vilnius-Ryga-Talinas.
Sekmadienį Vilniuje, Katedros aikštėje, duotas startas senovinės technikos žygiui „Baltijos kelias 30“.
 
Tai pirmasis bendras Lietuvos, Latvijos ir Estijos senovinės technikos klubų renginys, įvyksiantis po šių trijų šalių nepriklausomybės atgavimo. Daug metų buvo bandyta suvienyti Baltijos šalių istorinės technikos mėgėjų gretas, bet vis niekaip to padaryti nepavykdavo.
 
Šiemet, pasak senovinių automobilių klubo „Klasika“ prezidento Egidijaus Einorio, pasitaikius puikiai progai – Baltijos kelio 30-mečiui, sausio 26 dieną Rygoje susirinkę trijų šalių atstovai pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Šiuo dokumentu buvo nutarta netradiciškai pažymėti Baltijos kelio jubiliejų, atkartojant istorinio įvykio maršrutą senoviniais automobiliais ir motociklais, tuo pačiu suvienijant visų trijų Baltijos valstybių retro technikos mėgėjų gretas.
 
Katedros aikštėje sekmadienį vyko Baltijos kelio minėjimas, koncertas ir žygio dalyvių palydėtuvės. Minėjimo metu Seimo pirmininkas ir Latvijos bei Estijos ambasadoriai įteikė trijų šalių valstybines vėliavas, kurias senovinės technikos vairuotojai trijų dienų kelionėje nugabens į Taliną.
 
Pakeliui į Estijos sostinę istoriniai automobiliai užsuks į Panevėžį, Pasvalį, Rygą, Cėsį, Valmierą, Viljandį ir Tiūrį. Visuose šiuose miestuose senovinės technikos žygio dalyviai surengs istorinių automobilių parodas ir Baltijos kelio minėjimus.
Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pirmasis retro automobilių sustojimas numatytas Panevėžyje. Čia, „Cido“ arenos automobilių stovėjimo aikštėje, sekmadienio pavakarę vyks istorinės technikos paroda, Baltijos kelio minėjimas ir koncertas. Vakare senoviniai automobiliai džiugins pasvaliečius. Šventė ir istorinės technikos paroda vyks prie Pasvalio sporto mokyklos.
 
Kadangi šį žygį, skirtą Baltijos kelio 30-mečiui, organizuoja senovinės technikos entuziastai, visai suprantama, kad jame dalyvaus žmonės, vairuojantys tik senovinę techniką, kuri buvo pagaminta iki 1989 metų.
 
Įvertinus ir prisiminus tai, kad Baltijos keliui, kaip reiškiniui, darė įtaką 1939 m. pasirašyti slaptieji protokolai, bus siekiama visuomenę supažindinti ne tik su transporto priemonėmis, kuriomis prieš 30 metų buvo važiuojama į Baltijos kelią, bet ir su ta technika, kuri buvo naudojama Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo laikmečiu.
 
Baltijos kelio žygyje dalyvaus istoriniai automobiliai, kurių amžius svyruoja nuo 30 metų iki daugiau nei 100 metų, vidutinis jų važiavimo greitis bus apie 40-50 km/h. Įvertinus tokį transporto priemonių judėjimą ir dar prie to pridėjus parodoms ir minėjimams skirtą laiką, kasdieną bus įveikta tik po 200 – 250 kilometrų.
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)
 
Rugpjūčio 18-ąją istoriniai automobiliai pravažiuos Lietuvą, rugpjūčio 19 d. – Latviją, na, o rugpjūčio 20 d. – Estijos nepriklausomybės dieną, pasieks Taliną, galutinį šio žygio tikslą.
 
Senovinės technikos renginyje užregistruoti 205 istoriniai eksponatai: 53 transporto priemonės iš Lietuvos, 33 – iš Latvijos, 113 – iš Estijos, 3 – iš Lenkijos, 2 – iš Baltarusijos ir viena – iš Suomijos. Į Vilnių atvažiuos 155 istorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į technikos amžių, renginio dalyviai galės važiuoti nevisą žygio maršrutą. Dalyviams suteikiama galimybė pasirinkti tik kažkurį kelio etapą, prisijungiant nuo Vilniaus, Panevėžio, Pasvalio, Rygos, Valmieros ar Viljandžio ir keliauti tiek, kiek leidžia jų technikos pajėgumas bei vairuotojo noras.
 
Pasak senovinių automobilių klubo „Klasika“ prezidento E. Einorio, nuolatinę žygio koloną sudarys apie 150 senovinių automobilių ir motociklų.
Katedros aikštėje senovinės technikos „Baltijos kelias 30” minėjimas ir žygio dalyvių palydėtuvės. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Seniausias automobilis važiuosiantis Baltijos kelyje – „Ford T Speedster“, pagamintas 1912 m., o seniausias motociklas – 1928 m. pagamintas „Indian Scout 101“. Vilniuje, Panevėžyje ir Pasvalyje bus galima pamatyti daug įdomių eksponatų – prieškarinių ir retų „Fiat“, „Packard“, „Lincoln“, BMW, „Cadillac“, „Plymouth“, „Buickׅ“, „Rolls Royce“, „Mercedes Benz“, DKW, „Adler“, „Zündapp“, „Ariel“ modelių.
 
Bus ir visa paletė sovietinių automobilių bei motociklų, pradedant moskvičiais ir ižais bei baigiant limuzinu ZIS. Dalyvaus ir sunkioji technika – iš Estijos į Vilnių atvažiuos 1972 m. pagamintas autobusas „Ikarus 55 LUX“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.19; 03:00

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Bunda jau Baltija…“ Šie neįmantrios dainos žodžiai iki šiol skamba ausyse, žadina sielos virpesį, jaudina iki žmogiškųjų gelmių, o „Baltijos kelio“ vaizdai užgniaužia kvapą… Jau ne kartą ieškau atsakymo į nuolatinį klausimą: kas tuos du milijonus sujungė, kodėl jie plūdo į daugiau kaip 600 km grandinę nuo Vilniaus iki Talino? Kodėl jie grūdosi automobilių spūstyse, žmonių minioje, kad išsirikuotų kažkur nuo ramunių pabalusiuose Lietuvos laukuose, kad pademonstruotų galingą baltijiečių vienybę?

Man daug ko gaila šiame gyvenime: taip pat ir tos rugpjūčio 23-osios, kai ligos pakirstas tegalėjau per TV stebėti šį tautinio atgimimo virsmą, tą masinio protesto prieš okupaciją pasireiškimą, tą didingą žmonių valios išsiliejimą. Bet šiandien, žvelgdamas į istorius kadrus, negaliu sulaikyti jaudulio ir pasididžiavimo savo tauta, kuri per tris dešimtmečius savo egzistavimu paneigė nusikalstamą dviejų didžiųjų valstybių suokalbį – Molotovo-Ribentropo paktą, kuris dar po mėnesio – rugsėjo 28 d. – virto faktinės Lietuvos okupacijos pradžia.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Į Lietuvos okupacijos ištakas buvo pažvelgta kiek anksčiau. 1987-aisiais, dar nesusikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, maždaug 3000 žmonių susirinko tyliai pasmerkti Molotovo–Ribentropo pakto. Tuomet šis pirmasis viešas okupacijos pasmerkimas sulaukė didelio KGB dėmesio. Po mitingo, kuriame buvo sakomos kalbos apie Lietuvos siekį tapti nepriklausoma valstybe, jo organizatoriams teko patirti daugybę sovietų saugumiečių bauginimų ir grasinimų.

Tragiškos Baltijos šalių lemties scenarijumi tapę slaptieji pakto protokolai buvo prisiminti ir po metų. Tuomet jau trečią mėnesį veikiančio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai suorganizavo didžiulį mitingą Vingio parke. Jame, remiantis įvairiais duomenimis, susirinko 100–200 tūkstančių žmonių. Kaip ir spėjo 1987 metų akcijos organizatoriai, šis mitingas sulaukė mažiau sovietų valdžios ir teisėsaugos spaudimo. Apie mitingą buvo leista pranešti per visuomenės informavimo priemones. Komunistiniai lyderiai, supratę, kad laikas šlietis prie Atgimimo bangos, sušvelnino represijas prieš tautinio pakilimo organizatorius.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vis dėlto įsimintiniausiu pakto paminėjimu tapo jo 50-mečio proga surengta masinė akcija, suvienijusi trijų valstybių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, 19 val., daugiau 2 mln. žmonių, iš kurių maždaug milijonas buvo Lietuvos gyventojų, sustojo į gyvą apie 600 km ilgio grandinę, kuri nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. Taip trys Baltijos valstybės buvo simboliškai atskirtos nuo SSRS. Iki teisinio atsiskyrimo buvo likęs daugiau kaip pusmetis. Dauguma akcijos dalyvių, išreikšdami požiūrį į Molotovo–Ribentropo paktą, kaip tragišką įvykį, prie drabužių buvo prisisegę juodus kaspinus ir laikė uždegtas žvakes.

2009 metais, minint „Baltijos kelio“ dvidešimtmetį, UNESCO šį įvykį įtraukė į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Į Lietuvos kultūros vertybių registrą yra įtrauktos 37 „Baltijos kelią“ žyminčių ženklų vietos. „Baltijos keliui“ įamžinti 2010 m. Vilniuje buvo atidengta skulptūra „Laisvės kelias“.

Iniciatyva surengti tokį Baltijos šalis vienijantį renginį kilo 1989 m. gegužės 13-14 d. Taline įvykusiame trijų šalių tautinių judėjimų atstovų suvažiavime – Baltijos Asamblėjoje. Asambėjos metu susitarta dėl bendrų tikslų ir bendradarbiavimo krypčių bei įsteigta Baltijos Taryba – nuolatinė institucija politiniams veiksmams koordinuoti. Buvo nutarta Molotovo–Ribentropo pakto 50-ųjų metinių dieną sujungti Lietuvos, Latvijos ir Estijos sostines gyvąja žmonių grandine.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Netrukus 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsiuose (Latvija) Lietuvos Sąjūdžio, Estijos ir Latvijos liaudies frontų vadovai pasirašė dokumentą dėl masinės politinės akcijos, pavadintos „Baltijos keliu“, organizavimo. Taigi, laisvės trokštančių šalių vienijimosi procesas vyko labai greitai, ir sovietinė valdžia nespėjo reaguoti į šias masines iniciatyvas. Ji brandino planus, kaip prisiderinti prie Sąjūdžio ir Liaudies frontų rengiamų akcijų ir visuomeninės nuotaikos. Todėl po šios akcijos plintanti tarptautinė parama Baltijos šalims privertė 1989 m. gruodžio mėn. SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nors su tam tikromis išlygomis, pripažinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas ir slaptieji protokolai prieštarauja tarptautinei teisei, kad Balstijos valstybių suverenitatas buvo neteisėtai sutryptas.

Slaptųjų protokolų pasmerkimas padidino Lietuvos, Latvijos ir Estijos galimybę atkurti nepriklausomybę, paskatino demokratinių procesų plėtrą Rytų Europos šalyse bei pačioje Sovietų Sąjungoje. Iš tiesų, laukti liko neilgai…

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtų naivu manyti, kad Maskva lengvai susitaikė su tautiniu pakilimu. Ypač kietai laikėsi kariškiai. Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo vienas iš akcijos organizatorių Zigmas Vaišvila, sovietų karinė vadovybė Lietuvoje griežtai uždraudė savavališkai kilti į orą gėles mėčiusiems lėktuvams. Už savavališką skrydį buvo grasinama 25 metais nelaisvės. Tačiau kariškius pavyko pergudrauti. Buvo laukiama, kad lėktuvas pakils iš Karmėlavos oro uosto, bet jis pakilo iš Aleksoto (dabar S.Dariaus ir S.Girėno oro uostas), kuris buvo tiesiogiai pavaldus okupacinei kariuomenei. Kai į lėktuvą buvo kraunamos gėlės, kariškiai nelabai susigaudė, kas vyksta, ir net padėjo sukrauti gėles į kabiną.

„Viskas buvo gerai, buvo gražu“, – taip Baltijos kelią iš karto po akcijos įvertino vienas artimiausių to meto sovietų prezidento Michailo Gorbačiovo bendražygių, SSRS vidaus reikalų ministras V. Bakatinas. Bet labai greitai M.Gorbačiovas, spaudžiamas konservatyvių sovietų komunistų partijos (SSKP) vadų, viešai pasmerkė Baltijos šalių nepriklausomybės siekius. „Perestroikos“ lyderis ir vėliau, jau tragiškojo Sausio dienomis, liko kurčias Vilniaus žudynėms…

Reikia sutikti, kad susikibti rankomis kelyje buvo tik simbolinė akcija, bet jos pasekmės – konkrečiai juntamos. Po garsiojo SSKP nutarimo „Dėl padėties Lietuvos, Latvijos ir Estijos sovietų respublikose“ buvo suvaržyta tautinių sąjūdžių veikla, iš TV ekranų laikinai dingo „Atgimimo banga“. Tarp LTV žurnalistų, pamenu, buvo kalamas pleištas: kas rengs reportažus, priešiškus tautiniam išsivadavimui, tas gaus didesnius honorarus, pateks į eterio „elito“ sąrašus. Kiti gi – bus priversti pasitraukti…

Baltijos kelias. Slaptai.lt nuotr.

Vėliau, jau po Baltijos kelio ir mitingo Vingio parke, artėjant Sausio 13 – ajai, likusioje „ant platformos“ kompartijoje burokevičininkai sudarė sąrašus nepalankių jiems žurnalistų, kuriuos reikia „neutralizuoti“. Juose buvau atsidūręs ir šių eilučių autorius, nes Sąjūdžio organizavimo metu įėjo į TVR kūrybinių darbuotojų Persitvarkymo Sąjūdžio skyrių, vadovaujamą žurnalisto Beno Rupeikos. 

Baltijos kelias buvo ne tik galinga paraiška trijų šalių, o gal visos SSRS, laisvei, bet ir jų vienybei sutvirtinti. Bet per prabėgusius tris dešimtmnečius šios vienybės liko ne per daug. Kalbininkas ir baltistas Alvydas Butkus rašė, kad dar 1934 m. rugsėjo 12 d., įkūrus Mažąją Baltijos Antantę, buvo bandyta sujungti šias šalis, tačiau popierinė vienybė egzistavo tik šešerius metus – iki nepriklausomybės netekties. Ypač jai pakenkė pilsudskinės Lenkijos ekspansinė politika.

Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.

„Baltijos kelias“ tapo neformalia „gyvąja grandine“, sujungusia tris valstybes laisvei atgauti ir vienybei konstatuoti. Tai tapo kartu ir perspėjimu, kad šią grandinę pertraukti, reiškia, susilaukti naujo beveik 8 mln. žmonių triuškinančio pakilimo.

2019.08.12; 06:00

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę principingai – lietuviškai.

Žodžiu, besidomintys Lietuvos istorija turėtų prisiminti, kad 2000-aisiais metais „Minties“ leidykla išleido albumą „Baltijos kelias“. Šio albumo sudarytojas – mano a.a. Tėvas Vytautas Visockas.

Nesiruošiu girti šio Tėvo iniciatyva ir rūpesčiu išleisto veikalo. Tegul jo privalumus ir trūkumus vertina kiti. Tenoriu pabrėžti, jog albume „Baltijos kelias“ yra keletas puslapių skirta ir 1941-ųjų metų Birželio sukilimui prisiminti.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, ten esama istoriko Arvydo Anušausko komentarų: „Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir pavėlavusi metus) ir pirmoji sukilusi prieš okupantus.“ Arba šis iškalbingas istoriko pastebėjimas: „Sukilimas pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Ne sukilėliai kalti, kad naciai, vykdydami savąją genocido politiką, į getus sukišo ir iš sovietinių kalėjimų išvaduotus 168 žydus“.

Be abejo, svarbus ir šis istoriko A.Anušausko liudijimas: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai“.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Beje, „Baltijos kelyje“ apie Birželio sukilimą paskelbta ir istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomonė: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį…“

Be kita ko, Birželio sukilimui skirtame skyriuje puikuojasi Adolfo Damušio (Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo nario, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antinacinės rezistencijos dalyvio) bei Leono Prapuolenio (Birželio sukilimo Kauno štabo nario) portretai. 

Paskelbta ir Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo atsišaukimo apie laikinosios Ministerių Tarybos sudėtį faksimilė: Kazys Škirpa, Stasys Raštikis ir t.t. Taip pat rašoma, kad „iš viso Lietuvoje per 1941 m. birželio sukilimą žuvo maždaug 2 tūkstančiai žmonių“.

O dabar įsivaizduokime, kad šiame Lietuvos istoriją nuo pat 1939-aisiais metais J.Ribentropo ir V.Molotovo pasirašytų gėdingųjų slaptųjų protokolų gvildenančiame „Baltijos kelio“ albume nėra nė žodžio apie Birželio sukilimą?!

O juk taip galėjo nutikti. Prieš išleidžiant albumą mano Tėvas, be jokios abejonės, konsultavosi ne tik su kolegomis leidėjais, bet ir su istorikais bei politikais. Jam rūpėjo, kad albumas dienos šviesą išvystų ne tik kuo įspūdingiau iliustruotas, bet ir išsamus, obektyvus. Kad vėliau nebūtų gėda parodyti jį ateities kartoms. Kad, galų gale, pats nebūtų apkaltintas neišmanymu ar tendencingumu.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada jis ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Vienas įtakingas to meto politikas liepė Tėvui išmesti tuos kelis puslapius, kuriuose rašoma apie Birželio sukilimą. Apeliuota į Amerikos žydus. Girdi, jei tie keli puslapiai apie Birželio sukilimą vis tik bus paskelbti, nuo Lietuvos nusisuks ne tik JAV, bet ir kitos įtakingos Europos valstybės, kuriose gyvena gausios, įtakingos žydų bendruomenės. Suprask, jei Tėvas išleis „Baltijos albumą“ pagerbdamas Birželio sukilimą, – komplikuosis mūsų santykiai su Vakarais. Maždaug taip vieną vakarą iš „Minties“ leidyklos sugrįžęs papasakojo man Tėvas. Jis buvo ne tik nusiminęs, bet ir sunerimęs. O jei tas politikas sako tiesą dėl laukiančių nemalonumų? Gal tas politikas turįs daug slaptos, konfidencialios informacijos?

Tėvas ilgai svarstė, ką daryti – paklausyti garsiojo politiko ar vadovautis savo galva.

Po ilgų svarstymų V.Visockas vis tik nusprendė neklausyti prof. Vytauto Landsbergio patarimų, nors jį ypatingai gerbė dėl tvirtos, principingos, lietuviškos laikysenos 1990 – 1991-aisiais metais.

„Baltijos albumas“ išvydo dienos šviesą toks, kokį numatė V.Visockas – Birželio sukilimas nebuvo nutylėtas. O juodosios prof. V.Landsbergio pranašystės neišsipildė. Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, JAV – mūsų strateginė partnerė, santykiai su Izraeliu nėra blogi…

V.Visockas iki pat savo mirties, kai tik tekdavo prisiminti Baltijos kelią, džiaugėsi tąsyk pasielgęs principingai – neišsigandęs nei bauginimų, nei spaudimo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl dabar prisimenu beveik 20-ies metų senumo istoriją? Ogi pricipingo lietuviškumo linkiu šiandieniniams politikams, istorikams bei žurnalistams. Būkime drąsūs. Nejaugi mes tokie silpni, kad mus būtų galima užmėtyti kepurėmis? Žiūrėkime į Lietuvos istoriją tik lietuviškomis akimis.

Susiraskime kad ir rašytojo Jono Mikelinsko veikalą apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius (Kada Kodėl Taps Todėl?) ir išverskime jį į anglų, rusų, žydų kalbas. Ten – daug atsakymų į pačius nepatogiausius klausimus. Pavyzdžiui, apie 1940-ųjų išdavystes.

Taip pat pradėkime teirautis, kada mūsų žydų tautybės piliečiai, padedami Izraelio istorikų, galų gale pradės domėtis dušanskių ir raslanų nusikaltimais?

O gal Lietuva – jau ne Lietuva?

2019.08.05; 10:47

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas.
Ar du  milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų galėtų vėl susikibti rankomis nuo Talino iki Vilniaus į 600 kilometrų nenutraukiamą grandinę? Visose trijose šalyse susibūrė grupė aktyvių piliečių, kurie tiki, kad tai įmanoma, bet tam prireiks daug laiko ir daug darbo.
 
Nenutraukiamą Baltijos Kelio žmonių grandinę tikimasi pakartoti 2039 metais, kai sukaks 50 metų nuo paties renginio ir 100 metų nuo Ribentropo-Molotovo pakto, kurio paminėjimui jis buvo skirtas. Iki tuomet bus organizuojamos vis masiškesnės repeticijos 2019, 2024, 2029 ir 2034 metais. Visi norintys kviečiami prisijungti prie šios entuziastingos komandos.
 
1989 m. rugpjūčio 23 d. daugiau nei du milijonai laisvės ištroškusių trijų Baltijos šalių gyventojų padarė tai, kas nebuvo pakartota pasaulio istorijoje nei iki tada, nei po to. Tai buvo didžiausias protesto renginys per visa Tarybų Sąjungos istoriją, taip pat įvykis, patekęs į Gineso rekordų knygą.
 
Baltijos Kelias taip pat yra viena iš trijų UNESCO „Pasaulio atminčių”, kurias Lietuva įnešė į pasaulio istoriją (kitos dvi – Liublino Unijos dokumentas ir Radvilos Našlaitėlio laiškai).
 
Daugiau nei 30 įvairiausių organizacijų, kurių nuolat daugėja, susivienijo šiam tikslui. Tarp jų ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų klubas, „Jeep Club Lithuania“, Lietuvos etninės kultūros draugija, akcija „Darom“, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyrius, šauliai, skautai ir daugelis kitų.
 
Pasak Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkė, Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Dalios Urbanavičienės, norime ne tik švęsti bene labiausiai Baltijos šalių vienybe įsiminusio įvykio 30-metį, bet ir parodyti, kad Baltijos kelias yra gyvas žmonių širdyse. „Tikime, kad jei ne šiemet, tai per kitą Baltijos kelio jubiliejų vėl rankomis susikabins 2 milijonai, kad mes vėl būsime vieningi“, – sakė D.Urbanavičienė.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Šiemet rugpjūčio 23-iosios rytą, 9.00  val., nuo Katedros startuos „Jeep Club“ Lithuania koordinuojamas automobilių žygis iš Vilniaus į Taliną „Baltijos Kelias 30“. Jam buvo sutelktos milžiniškos Lietuvos automobilių klubų pajėgos. Žygyje jau užsiregistravo dalyvauti per 4 000 ekipažų, teigia „Jeep Club Lithuania“ prezidentas Nerijus Laurinaitis. Toks pat žygis startuos ir iš Talino, kurio dalyviai vakare pasieks Lietuvą.
 
9.00 val. nuo Katedros startuos Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos koordinuojamas tradicinis bėgimas iš Vilniaus į Taliną su 30 bėgikų.
 
18.00 val. nuo Katedros istoriniu Baltijos Kelio maršrutu nusidrieks susikibusių rankomis žmonių grandinė. „Darom“ akcijos, Lietuvos etninės kultūros draugijos ir kitų organizatorių tikslas, kad 10 tūkst. žmonių grandinė tęstųsi nuo Katedros iki Vilniaus miesto ženklo Ukmergės plente.
 
Grandinės dalyviai pasitiks „Jeep Club Lithuania“ koordinuojamo automobilių žygis „Baltijos Kelias 30“ dalyvius kurie atvyks iš Talino per Rygą ir atveš į Vilnių – simbolines dovanas Lietuvai – Latvijos ir Estijos šalių vėliavas.
 
Renginiai vyks Širvintose, Ukmergėje, Panevėžyje ir kituose miestuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.01; 11:00

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienio vakarą visų trijų Baltijos valstybių pajūrį nušvies šimtmečio laužai. Iki Baltijos kelio 30-mečio likus metams, tokiu simboliniu būdu bus paminėta Baltijos šalių draugystė.

Šimtmečio laužų grandinė – tarptautinio projekto „Senovinė ugnies naktis“, kuris vyksta nuo 2009-ųjų, dalis. Šiemet, likus metams iki Baltijos kelio 30-mečio ir visoms trims Baltijos valstybėms švenčiant savo valstybingumo atkūrimo 100-mečius, Lietuva pirmą kartą dalyvaus šiame projekte.

Organizatorių teigimu, daugiau nei 30 Lietuvos pakrantėje įsižiebsiančių laužų bus skirti atkurtos Lietuvos šimtmečio sėkmės istoriją kūrusiems herojams – tiems, kurie kūrė, gynė ir išsaugojo Lietuvos valstybingumo tradiciją. Laužų įžiebimo vietose numatytos kultūrinės ir edukacinės veiklos – koncertuos Palangos, Klaipėdos, Neringos, Šventosios vietos bendruomenių meno kolektyvai, vyks edukaciniai ir pažintiniai užsiėmimai.

„1989 metų rugpjūčio 23 dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibo rankomis, kad nutiestų gyvą grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Ši grandinė simbolizavo vienybę ir išreiškė norą būti laisvais. Šiandien šią laisvę turime. Nutiesdami laužų grandinę trijų Baltijos šalių pakrantėse, mes ne tik pagerbsime tuos drąsius žmones, kurie dėl laisvės kovojo, tačiau prisiminsime ir visus šimtmečio herojus, kurie kūrė mūsų šalies sėkmės istoriją“, – sako Valstybės atkūrimo šimtmečio sekretoriato atstovas Marius Gurskas.

Baltijos pakrantė visuomet buvo ne tik lietuvių tapatybės dalis, tačiau politinės, ekonominės ir asmeninės laisvės simbolis – Lietuvos vartai į pasaulį. Projektu tikimasi atkreipti dėmesį į pakrantės bei Baltijos jūros reikšmę šaliai bei jos išsaugojimą ateities kartoms.

Tarptautinio projekto metu skirtingose Baltijos pajūrio vietose – Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Suomijoje bei Švedijoje – bus įžiebti 492 laužai.

Šimtmečio laužai Lietuvoje bus uždegami: Šventosios uosto teritorijoje ant kopos, Monciškėse, prie Palangos gelbėjimo stoties, tarp Palangos tilto ir Palangos gelbėjimo stoties, prie Palangos tilto, tarp Palangos tilto ir Birutės paplūdimio, prie Birutės kalno, Nemirsetoje, ties Šaipių kaimu, Karklės kaime, prie Olandų kepurės skardžio, Kukuliškiuose, prie Girulių gelbėjimo stoties, prie Melnragės gelbėjimo stoties, paplūdimyje ties Pervalka, paplūdimyje ties Preila, centriniame Nidos paplūdimyje, Rusnėje, Kintuose, Endriejave, prie Girkalių kultūros centro, Būtingės geomorfologiniame draustinyje.

Organizatoriai įspėja, kad Baltijos jūros pakrantėje laužai gali būti degami tik gavus visus būtinus leidimus iš savivaldybių administracijų.

Iniciatyvos organizatoriai ir partneriai – Vyriausybės kanceliarija, Pajūrio regioninio parko direkcija, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos, Neringos, Šilutės savivaldybių, Rusnės ir Kintų miestelių vietos bendruomenės, Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centras, Nidos kultūros ir informacijos centras „Agila“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.26; 07:24

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš beveik tris dešimtmečius Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusios gyvosios rankomis susikibusių žmonių grandinės pabaigos nėra – Baltijos kelias tęsiasi mūsų širdyse, nors šio stebuklo ir tokio vienybės jausmo dar kartą jau negalėsime patirti. Šiemet minimos 29-osios Baltijos kelio metinės.

Trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jau vien tai Baltijos kelią daro unikaliu reiškiniu Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijose. Jo sumanytojai buvo estai, itin aktyviai kelią organizavo ir dalyvavo lietuviai. Pirminis sumanymas buvo platesnis, buvo manoma į grandinę sujungti visas Europos tautas, nukentėjusias nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Kelias turėjo prasidėti Bukarešte, nes 1940 m. Rumunija neteko Besarabijos, eiti per Varšuvą, nes ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, paskui – per Baltijos valstybių sostines ir baigtis Helsinkyje, nes Suomija irgi buvo pasiskirta sovietų, bet apgynė laisvę, nors ir neteko dalies teritorijų. To meto sienų įveikti nepavyko, kitu atveju tai būtų buvęs europinės reikšmės įvykis.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisviems. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius-Ukmergė-Panevėžys-Pasvalys-Bauskė-Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pavyzdžiui, 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias – buvo deginami laužai. Panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien Baltijos kelias pirmiausia suprantamas kaip žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje, kitas žingsnis jau buvo valstybės atkūrimo paskelbimas. Trys tautos parodė sugebėjimą bendradarbiauti ir kartu siekti vieno tikslo.

Viena iš 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė, save vadinanti „Sąjūdžio eiline“, interviu Eltai yra sakiusi, kad tą įsimintiną dieną labiausiai jaudino žmonių vienybė ir trispalvių vėliavų su juodais kaspinais jūra.

„O kiek žvakučių tuomet degė Baltijos kelyje – tiems žmonėms, kurie negalėjo stovėti Baltijos kelyje, nes žuvo už laisvę, nesulaukė tos dienos. Nors tai buvo trečiadienis, darbo diena, niekas iš organizatorių nesitikėjo, kad susirinks šitiek žmonių, nors buvome sudarę tikslius grafikus, kas iš kur suvažiuos. Tai pranoko viską. Tokio stebuklo, koks buvo tada, niekada gyvenime daugiau nebus. Nežinau, ar jaunimas ką nors panašaus kada nors galės patirti…

Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuoj po Baltijos kelio buvo didelė reakcija Kremliuje, Maskvoje. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 26 dieną, įvykęs TSKP CK plenumas mus išvadino nacionalistais ir fašistais. Bet įdomiausia, kad tų pačių metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Maskvoje oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai reikia labai akcentuoti ir priminti šiais laikais, pasigirstant įvairiems vertinimams iš Rusijos pusės.

Baltijos šalių vėliavos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

(…) Prisimenu, kad iš ryto buvo nešamos gėlės į Sąjūdžio būstinės kiemelį Gedimino prospekto pradžioje. Tos gėlės buvo skirtos barstyti iš lėktuvų Baltijos kelyje, jos turėjo būti pakrautos į sunkvežimius ir išvežtos į Kauną perduoti aviatoriams. Kaip dabar prisimenu, atbėga žmonės ir sako, kad jau nebėra kur dėti tų gėlių! Labiausiai tuomet įsidėmėjau žmonių veidus – šviesūs, taurūs veidai. Maniau, kad tos gėlės suneštos iš kolektyvinių sodų ar iš darželių prie namų, o viena močiutė ir sako: „Ne, vaikeli, aš jas pirkau…“. Ir ne tik gėles pirko – koplytstulpius Baltijos kelyje žmonės statė savo lėšomis.

Pamenu, tą vakarą Sąjūdžio būstinė buvo ištuštėjusi – visi išvyko į Baltijos kelio trasą, o mes keliese likę devynioliktą valandą jau bėgome susikabinti rankomis, bet vėl – skamba telefonai, negalime išeiti. Tai ištiesėme rankas – langai buvo atidaryti, per juos tiesėme rankas žmonėms Katedros aikštėje.

(…) Daug žmonių nebeišeis į Baltijos kelią paminėti šios sukakties – juk tada jame stovėjo ir Medininkuose žuvę muitininkai, ir Sausio 13-osios aukos. Per du dešimtmečius labai daug žmonių netekome – nei Vytautas Kernagis dainų nesudainuos, nei Jurga Ivanauskaitė nebeparašys, nei Loretos Asanavičiūtės nepamatysime…

Baltijos keliui 25-eri. Vytauto Visocko nuotr.

Labai svarbu suvokti, kad Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų tautų nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška. Tai buvo ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas, klausiant savęs, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis“, – Baltijos kelio 20-mečio proga Eltai sakė A. Rupšytė.

Minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia nemokamai aplankyti ekspozicijas.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000-ieji metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Šiauliuose, prie Sukilėlių kalnelio, vyksiantis renginys Baltijos keliui atminti suburs šiauliečius sugiedoti „Tautišką giesmę“ kartu su Šiaulių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choru „Tremtinys“, pasiklausyti prisiminimų bei pasimėgauti Šiaulių pučiamųjų instrumentų orkestro ir solisto Juozo Janužo koncertu. Po koncerto šiauliečiai kviečiami į Šv. Mišias, kuriomis bus pagerbti kovojusieji ir žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Apie 18.00 val. virš Kauno suplevėsuos milžiniška trispalvė. Apie 130 kv. m vėliavą į dangų palydės aitvarai, kuriuos suvaldyti sugeba Lietuvos aitvarų meistrų ir dangaus menininkų komanda „Užantis”. Trispalvės skrydžiu siekiama priminti Baltijos kelią.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.23; 07:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.

Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.

Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar… 

Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis  patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…

Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus  tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…

Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…

Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.

Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.

Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.

Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.

Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!

Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.

Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.

Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.

Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.

Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.

O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!

Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.

Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.

Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“

50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?

O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?

Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?

Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.

Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.

Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.

O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…

Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).

Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?

Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …

2018.06.29; 11:48

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neužmirštuolė – kukli, penkių žiedlapių, žydra, auganti bet kur, kur dirvožemis ne smėlis, kur drėgmės pakanka, auganti grupėmis gėlė. Jai sparnuotus žodžius skyrė Maironis:

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių

Iš margo gėlių sutvėrimo;

O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų

Jo vardas: gėlė atminimo!

Gėlę tarsi galėtume laikyti lietuviška, nes ji čia gerai tarpsta, ilgai žydi, nors spalva daugiau Europos Sąjungai ar slavams tinka. Jei jau neužmirštuolę norime pamerkti į vazą ar dovanoti, tai imame puokštę. Iš tikrųjų po vieną neužmirštuolę nedovanojame, todėl ir jos žiedelio mūsų tautiniuose raštuose nėra, iki 2014 tokio simbolio niekur nevartojome.

Sausio 13-ąjai turėjome kelis, istorines šaknis turinčius simbolius: Trispalvę, Vytį, Gedimino stulpus, Vyčio kryžių. Su jais Lietuvos piliečiai ėjo partizaninį karą, į Baltijos kelią ir į dainuojančią revoliuciją, su jais 14 pasišventėlių žuvo prie Bokšto. Kokia paika galva panūdo šiuos simbolius keisti į penkialapį, savo forma primenantį Kremliaus penkiakampę?

Neužmirštuolės idėja atėjo ne iš visuomenės, o iš valdžios, su visuomene nederinus. Aukščiausi šalies vadovai, išsikirpę iš žydro kartono penkialapius blynelius ant atlapų pasikabino ir įsakmiai paskelbė neužmirštuolių vajų. 

Miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje paplitęs penkis žiedlapius turintis, geltonos, lietuviškos spalvos augalas vėdrynas, tačiau sumanytojams jis netiko, nes jis neturi tokių istorinių šaknų kaip neužmirštuolė. O neužmirštuolės žiedas yra plačiai žinomas masonų simbolis. Todėl jis mums visiškai netinka.

Pradžioje tai buvo „Į saulę (Zur Sonne)“ Didžiosios ložės simbolis, 1926 m. Bremeno suvažiavimo metu patvirtintas. Jį vartojo visoje Vokietijoje ir jis vėliau buvo padarytas Vermachto ginklavimui aukų rinkimo simboliu 1938 m. ir „Žiemos pagalbos“ kampanijoje. Tuomet masonai kažko nepasidalino su Vermachtu ir NASDAP vadovybe, jo atsisakė, bet po karo Visos Vokietijos Didžiųjų Ložių Suvažiavime jis buvo sugrąžintas ir dabar vartojamas ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio masonų. Jis reiškia pagarbą visiems, kas žuvo dėl masonų idėjų ir žinomas visame pasaulyje.

Pažaidė valdžiukė, neužmirštuolių vajus turėjo baigtis, nes jis tebuvo vajus. Jei Sausio 13-ąją Seimo salėje išvysime neužmirštuoles, galėsime tarti, jog vajus dar nesibaigė arba Seimas virsta masonų lože, kuri išreiškia nepagarbą Sausio 13-os aukoms.

2017.01.08; 00:30

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.

Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.

Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.

Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.

Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.

Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.

Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.

Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.

Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.

Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.

Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.

Polonizacija

Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.

Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.

Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.

Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.

Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?

2017.10.14; 06:04

Seimo rūmuose Vitražo galerijoje eksponuojama fotografijų paroda „Bunda jau Baltija“, skirta Baltijos kelio 28-osioms metinėms paminėti.

Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengtoje parodoje pristatomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografų nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Pasvalio rajono Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rankraštyno, Pasvalio krašto muziejaus archyvo, asmeninių archyvų.

Parodoje galima pamatyti dokumentinės medžiagos ir pačių žmonių sukurtų plakatų. Į mus žvelgia Baltijos kelio dalyviai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų, rajonų, taip pat Baltijos kelio dalyviai Latvijoje ir Estijoje.

1989 m. rugpjūčio 23 d. masinė Baltijos Tautų akcija „Baltijos kelias“ pranoko visus lūkesčius. 2 mln. žmonių rankų grandine sujungė 620 kilometrų nuo Vilniaus (Gedimino bokšto) per Rygą iki Talino (Tompea bokšto). Stovėjusieji Baltijos kelyje demonstravo taikų ryžtą būti nepriklausomi, trys tautos parodė gražiausią savitarpio supratimą, solidarumą ir vienybę, siekdamos laisvės savo valstybėms. Ši taiki demonstracija atkreipė viso pasaulio dėmesį ir sulaukė demokratinių valstybių visuomenės pritarimo. Praėjus dvidešimt metų po Baltijos kelio, 2009 m. Baltijos kelio akcija įtraukta į tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“.

Paroda Vitražo galerijoje bus eksponuojama iki rugsėjo 18 d. Ją apžiūrėti galima penktadieniais atvirų durų valandų metu nuo 11 iki 15 val.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.23; 00:01

2017-ųjų rugpjūčio 23-iąją sukanka lygiai trisdešimt metų, kai mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo pasmerktas 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribentropo paktas, būsimo pasaulinio karo pradžios dokumentas, nulėmęs Baltijos šalių okupaciją. 

Rugpjūčio 23-ioji taip pat – ir Baltijos kelio diena. 1989 metais šimtai tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų, sudarydami gyvą grandinę, susikibo rankomis, siekdami pademonstruoti savo solidarumą. Ši grandinė – Baltijos kelias – nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. 

2017.08.23; 02:00

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

 

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems. 

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mielieji, aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai, garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo.

Kasmet bent sykį metuose prisimename Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysime kapines. Kai nepavykusi valstybė, Sovietų Sąjunga, veikiau pąjunga, prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėme ginkluotą kitos šalies agresiją, tapome išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką!“ Tai iš Aukščiausiosios Tarybos šioje salėje priimto Sausio 13-osios nakties pareiškimo.

Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai.

Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką.

Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.

XXI a. pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Krembliaus imperinis verslas prašaus kaip paprastai. Astravo grabas.

Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis.

Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba. Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai, nasledniky Stalina, anot J. Javtušenkos, mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.

Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos.

Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.

Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių realityvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmismas, pramogėlių  pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus. Mes laikėme ir tebelaikome kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa šį žmonijos masto egzaminą. O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva, nors ir nedidelė, bet gali būti didelė.

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.

(2016 metų Laisvės premijos laureato, profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba)

2017.01.13; 15:16