Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visai neseniai minėjome Baltų vienybės dieną, o tai ne tik puiki šventė, švenčiama abiejose baltų tautų valstybėse, bet kartu ir graži proga dar šiek tiek praskleisti informacijos bado užsklandą ir pažvelgti į tai, kas darosi pas mūsų brolius latvius.

Baltų vienybės dienos išvakarėse Latvijos Saeima atmetė prezidento Raimondo Vėjuonio siūlytą, prieštaringai visuomenėje vertintą įstatymą, kuris įteisintų nepiliečių vaikų automatinį įpilietinimą. Ir nors šis įstatymas būtų palietęs tik maždaug po 52 vaikus kasmet, kurie gimsta Latvijos nepiliečių šeimose, tačiau jis buvo principinis.

Šį egzaminą Latvijos parlamentas išlaikė, anot Latvijos politologų skeldamas stiprų antausį savo prezidento prestižui, tačiau kalba, kultūra ir tautinės valstybės koncepcija Latvijos parlamentarams pasirodė daug svarbiau nei pirmo asmens valstybėje prestižas.

Žinome, kad neužilgo Lietuvos Seimas laikys panašų egzaminą dėl vadinamojo “trijų raidžių“ įstatymo. Sąmoningai pavartojau šį liberalų ir prorusiškų kosmopolitų mūsų visuomenei primetamą nelietuviškų asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose problemos suprimityvinimą rodantį pavadinimą. Juk iš tikrųjų kalbama ne apie tris raides, o apie svetimą gramatiką ir mūsų kalbos nuskurdinimą bei tautos diskriminavimą.

Nejaugi neužtenka, kad dėl parsidavusio mūsų kalbininkų elito juokinam pasaulį nemokėdami taisyklingai ištarti užsienio autorių, ypač naujesnių, pavardžių, nes dar praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje buvo nuspręsta visus užsienio autorių asmenvardžius ant jų lietuviškai išverstų knygų viršelių rašyti tik originalo kalba.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nejaugi dar turėsime spėlioti ir kaip ištarti mūsų valstybės piliečių vardus ir pavardes? Tai sužinosime visai netrukus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atėjimui į valdžią nemažai padėjo vadinamoji „Talkos“ iniciatyva, kai buvo surinkta beveik 70 000 Lietuvos piliečių parašų dėl lietuviško raidyno išsaugojimo valstybės išduodamuose asmens dokumentuose. Jei dabartinis Seimas išduos šios iniciatyvos suformuotus tikslus, tai greičiausiai galutinai palaidos šią oligarchui Ramūnui Karbauskiui priklausančią partiją.

Priėmus buvusių komunistų I.Šiaulienės ir G.Kirkilo siūlomą įstatymo variantą be daugybės sunkiai pataisomų pasekmių prisidėtų dar viena – Latvijos ir Estijos kaimyninio bendrumo sutrypimas, būtų atkartota nepriklausomybės atgavimo aušroje įvykdyta trumparegė ir klastinga išdavystė, kurią tuometinės Lietuvos valdžios įvykdė Latvijos ir Estijos atžvilgiu.

Bet apie viską iš eilės. Pradėsime nuo 1988 -1990 metų, kai mūsų tautas ir atgimstančias valstybes jungė Baltijos kelio dvasia ir noras grįžti į civilizuotą Vakarų pasaulį. Tada, praktiškai iš karto po Baltijos kelio vienybės tuometinė LSSR Aukščiausioji taryba priima “LTSR pilietybės įstatymą“, kuris Latvijoje ir Estijoje įvertinamas kaip vienybės išdavystė, nes LSSR deputatai nusprendė išsiskirti iš trijų Baltijos valstybių ir patvirtino vadinamąjį nulinį pilietybės variantą. Tai reiškia, kad atkurtos Lietuvos Respublikos pilietybę gavo ne tik tarpukario Lietuvos piliečių palikuonys ir po pasaulį išsibarstę etniniai lietuviai, bet ir keli šimtai tūkstančių Lenkijos, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijų metu atsibasčiusių kolonistų ir jų palikuonių.

Po Nepriklausomybės atkūrimo mūsų jauna vyriausybė ir galvotieji signatarai neištaisė sovietinių deputatų klaidos ir 1991 metais priimdami naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą patvirtino 1989 metų valdžios apsisprendimą, tuo dar kartą išduodami Baltijos šalių solidarumą. Būdamos labiau kolonizuotos nei Lietuva, Latvijai ir Estija sukūrė vadinamojo nepiliečio statusą, išduodami kolonistams laikinus kitokios spalvos pasus, kurie taip ir vadinosi – “nepiliečio pasas“. Vėliau, jei žmogus išgyveno tam tikrą laiką nepriklausomybę atkūrusioje šalyje ir išlaikė pilietybės egzaminą, susidedantį iš kalbos, istorijos ir konstitucijos esminių žinių patikrinimo, jis galėdavo gauti pilietybę.

Nemaža dalis Latvijos ir Estijos kolonistų taip ir padarė, tačiau ir dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus, yra asmenų, kurie turi nepiliečio pasus ir tikriausiai slapta svajoja apie Sovietų sąjungos atsikūrimą. Buvo daugybė diskusijų, kas šioje situacijoje pasirinko geresnį kelią, ar Lietuva, kuri tikėjosi, kad geranoriškumas padės pasiekti kolonistų lojalumą, ar latviai su estais, kurie nesuteikdami pilietybės visiems gyvenantiems savo teritorijoje asmenims tiesiog gynė savo politinę sistemą ir net nepriklausomybę. Praėjus tokiam ilgam laiko tarpui ir mes galime matyti, kokius rezultatus nulinis variantas davė Lietuvoje ir kokius rezultatus davė nepiliečių institucija pas mūsų Baltijos seses.

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad vadinamasis nulinis variantas daug naudos Lietuvai neatnešė, tik pasėjo nesantaikos ir nepasitikėjimo sėklą tarp Baltijos valstybių. Panagrinėkime plačiau, kuo skiriasi dabartinė Lietuvos ir Latvijos situacija, vertinant ją pagal vadinamosios penktosios kolonos egzistavimą ir piliečių lojalumą valstybei. Šiame straipsnyje nenorime teigti, kad visos tautinės bendrijos ir mažumos yra nelojalios valstybei, kurioje gyvena. Tikrai kiekvienoje šalyje yra dalis nuo seno gyvenančių tautinių mažumų ir bendrijų atstovų, kurie ne tik lojalūs, bet ir prisideda prie savo naujosios tėvynės puoselėjimo. Tačiau neturint lojalių ir nelojalių valstybei tautinių mažumų procentų duomenų bandysime proporcijas pateikti apibendrintai.

Latvijoje etninių latvių gyvena apie 60 proc. Lietuvoje etninių lietuvių – 87 proc. Latvijos parlamente nelojalios prorusiškos partijos atstovų yra 24 iš 100 (24 proc.), Lietuvoje 8 iš 141 (6 proc.). Taigi proporcijos labai panašios pagal gyvenančių kitataučių kiekį. Beveik tris dešimtmečius Lietuvos tautinės bendrijos dalyvauja šalies politiniame gyvenime, turi teisę balsuoti visuose valstybėje vykstančiuose rinkimuose ir turi teisę būti išrinkti į visas institucijas. Turi teisę dalyvauti politinių partijų veikloje.

Tačiau žymesnių kitataučių tradicinėse partijose nėra daug, galima net dar drąsiau pasakyti – beveik nėra, o rusų ir lenkų tautinių bendrijų nariai buriasi į prieštaringai vertinamas, užsienio šalių interesus atstovaujančias etnines partijas, tokias, kaip Lietuvos rusų sąjunga Rusų aljansas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Sociologinių tyrimų duomenimis, iki 40 proc. Šalčininkų rajono gyventojų yra sovietinių laikų kolonistai ir jų palikuonys, atvykę į Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo iš skurdesnių Baltarusijos rajonų. Deja, neturime duomenų kiek Šalčininkų, Vilniaus, Širvintų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojų yra Lenkijos okupacijos metu atvykę kolonistų palikuonys, bet, galima daryti prielaidą, kad tokių yra ne vienas ir ne du procentai.

Suteikdama tokiems asmenims Lietuvos pilietybę mūsų valdžia ne tik nuvertino pilietybės sąvoką iki pigaus popieriuko, bet faktiškai paneigė okupacijų faktą. Nes jei mes teigiame, kad Lenkija 1920 – 1939 metais buvo aneksavusi Vilniaus kraštą, tai asmenys kurie įsikūrė šioje teritorijoje aneksijos laikotarpiu ir jų palikuonys ne tik kad neturi jokios teisės į tuo laikotarpiu įgytą kilnojamą ir nekilnojamą turtą ir jo restituciją, bet negali pretenduoti į pilietybę, nepraėję natūralizacijos procedūros.

Polonizacija

Jau nekalbant apie tai, kad save gerbianti Lietuvos vyriausybė privalėtų pateikti Lenkijai ieškinį reparacijoms už Vilniaus krašto aneksiją ir jos metu padarytą ilgalaikę žalą Vilnijai. Bet tai tema kitam straipsniui. Tuo labiau griežtas natūralizacijos procesas turėjo būti taikomas sovietinės okupacijos kolonistams, norint gauti Lietuvos pilietybę.

Gal tuometinės Lietuvos valdžios tokį pasirinkimą galėtų apginti tai, kad mes išvengėme tos milžiniškos kritikos, kurios susilaukė mūsų kaimynės tarptautinėje arenoje dėl tautinių mažumų diskriminacijos? Pasvarstykime detaliau. Rusijos propagandinė žiniasklaidos mašina, politikai ir didžioji visuomenės dalis neskiria Baltijos šalių.

Jų sąmonėje „Pribaltika“ tai Lietuva, kurios sostinė Ryga, kurortinis miestas Palanga, o pagrindinis uostas Talinas ir neskiria jie nei lietuvių nuo latvių ar estų, nei šalių, nei miestų, nei tuo labiau mūsų politinių peripetijų. Todėl statistinis Rusijos gyventojas bus įsitikinęs, kad Lietuvoje uždaromos rusų mokyklos, o rusakalbiai turi nepiliečių statusą.

Julius Panka, šio komentaro autorius

Pažvelgę į Vakarus pamatysime labai panašią situaciją. Nesvarbu, kad Lietuva kažkada visiems „svieto perėjūnams“ išdalino pilietybę, kasmet skiria milžinišką finansavimą sovietiniam rudimentui – tautinių mažumų mokykloms ir yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, suteikianti idealiausiais sąlygas tautinėms mažumoms ir bendrijoms puoselėti savo kultūras ir kalbas, bet įvairiems ES viršūnių gausiai finansuojamiems žmogaus teisių „ekspertams“ esame negailestingi tautinių mažumų engėjai ir asimiliuotojai.

Dabar pasidarė madinga Lietuvos Respublikos šimtmečio proga siūlyti idėjas Lietuvos ateičiai. O gal atraskime savyje drąsos ir įgyvendinkime lietuviškos Lietuvos idėją? Kad asmenvardžiai Lietuvos piliečių dokumentuose būtų rašomi tik lietuviškomis raidėmis ir pritaikytomis pagal lietuvių kalbos taisykles galūnėmis, kad galėtume juos linksniuoti. Kad visos valstybinės Lietuvoje veikiančios švietimo įstaigos teiktų ugdymo ir mokymo paslaugas tik valstybine kalba, kad verstų knygų autorių vardus ir pavardes šalia originalo kalbos būtų privaloma rašyti ir sulietuvintai.

Tada gal pradėsime didžiuotis, kad esame lietuviai ir emigruoti mažiau norėsis? Gal pabandykime, juk latviai jau darbais kuria latvišką Latviją ir tuo rodo kelią mums, ar eisime su jais kartu?

2017.10.14; 06:04

Seimo rūmuose Vitražo galerijoje eksponuojama fotografijų paroda „Bunda jau Baltija“, skirta Baltijos kelio 28-osioms metinėms paminėti.

Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengtoje parodoje pristatomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos fotografų nuotraukos iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Pasvalio rajono Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos rankraštyno, Pasvalio krašto muziejaus archyvo, asmeninių archyvų.

Parodoje galima pamatyti dokumentinės medžiagos ir pačių žmonių sukurtų plakatų. Į mus žvelgia Baltijos kelio dalyviai ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų miestų, rajonų, taip pat Baltijos kelio dalyviai Latvijoje ir Estijoje.

1989 m. rugpjūčio 23 d. masinė Baltijos Tautų akcija „Baltijos kelias“ pranoko visus lūkesčius. 2 mln. žmonių rankų grandine sujungė 620 kilometrų nuo Vilniaus (Gedimino bokšto) per Rygą iki Talino (Tompea bokšto). Stovėjusieji Baltijos kelyje demonstravo taikų ryžtą būti nepriklausomi, trys tautos parodė gražiausią savitarpio supratimą, solidarumą ir vienybę, siekdamos laisvės savo valstybėms. Ši taiki demonstracija atkreipė viso pasaulio dėmesį ir sulaukė demokratinių valstybių visuomenės pritarimo. Praėjus dvidešimt metų po Baltijos kelio, 2009 m. Baltijos kelio akcija įtraukta į tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“.

Paroda Vitražo galerijoje bus eksponuojama iki rugsėjo 18 d. Ją apžiūrėti galima penktadieniais atvirų durų valandų metu nuo 11 iki 15 val.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.23; 00:01

2017-ųjų rugpjūčio 23-iąją sukanka lygiai trisdešimt metų, kai mitinge Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo pasmerktas 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios Molotovo-Ribentropo paktas, būsimo pasaulinio karo pradžios dokumentas, nulėmęs Baltijos šalių okupaciją. 

Rugpjūčio 23-ioji taip pat – ir Baltijos kelio diena. 1989 metais šimtai tūkstančių Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų, sudarydami gyvą grandinę, susikibo rankomis, siekdami pademonstruoti savo solidarumą. Ši grandinė – Baltijos kelias – nusidriekė nuo Vilniaus iki Talino. 

2017.08.23; 02:00

Problemų ištakų Lietuvos ir Latvijos santykiuose galima ieškoti labai giliai, dar priešistoriniuose laikuose, kai baltų gentys ne visada gražiai ir darniai sugyveno tarpusavyje. Tačiau šiame straipsnyje pamėginsime apsiriboti paskutiniu šimtmečiu, trumpai apžvelgdami tarpukario, Antrojo Pasaulinio karo, pokario ir sovietmečio laikotarpius, pagrindinį dėmesį skirdami santykių raidai po abiejų valstybių nepriklausomybės atgavimo. 

Visi keliai vedė į Rygą

Latvijos herbas

XX amžiaus pradžią abi baltų tautos pasitiko supančiotos carinės Rusijos okupacinėmis grandinėmis, visas Baltijos šalių regionas vadinosi Rusijos Šiaurės Vakarų kraštu, tautų neskyrė jokios sienos išskyrus administracinį Rusijos gubernijų pasidalinimą. Pasienio gyventojai dainose apdainavo tradicijas, kai vieni pas kitus eidavo alaus atsigerti ar klumpakojo pašokti.

Tuometinis regiono pramonės centras buvo Ryga, kur tuo metu vykdavo dirbti ir daug lietuvių. Kadangi Latvijoje baudžiava buvo panaikinta beveik pusę amžiaus ankščiau nei Lietuvoje, ūkininkai buvo turtingesni, ūkiai ekonomiškai stipresni, todėl netrūko darbinių migrantų iš Lietuvos į Latviją ir žemės ūkyje.

Visai kita carinė politika

Tačiau jei į tą laikotarpį pažvelgtume atidžiau – pamatytume įdomių detalių. Latvių tauta nejautė tokios neapykantos rusų okupacijai, kaip lietuviai. Latviai, kaip beje ir estai, natūraliai krypo į asimiliacinius procesus. Jie po truputį rusėjo.

Todėl carinė valdžia vykdė visai kitokią politiką dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, nei Lietuvoje ar Baltarusijoje. Kai lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo griežtai uždrausta ir persekiojama, latviai laisvai spausdino latviškas knygas sau įprastu gotišku raidynu, kai tūkstančiai lietuvių šeimų po pralaimėto 1863 metų sukilimo prievarta buvo ištremti į Sibirą, tūkstančiai latvių šeimų savanoriškai išvyko kolonizuoti tuo metu menkai apgyvento Sibiro platybių, ten gavo žemės ir įkūrė savo latviškus kaimus.

Latgalą engė taip pat kaip Lietuvą

Tuo metu, kai lietuviai katalikai krauju gynė savo bažnyčias, kad jos nebūtų uždaromos ir verčiamos cerkvėmis (geriausias to pavyzdys – žymiosios Kražių skerdynės), latviai dažnai ištisais kaimais savanoriškai pereidavo į stačiatikių tikėjimą.

Latvijos vėliavos

Aišku, norint būti visiškai tiksliems, kalbant apie carinės valdžios politiką ir vietinių gyventojų preferencijas, reikia aiškiai išskirti Latgalą. Šiam katalikiškam ir nuo seno artimai susijusiam su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste regionui ir jame gyvenantiems latgaliams Rusijos valdžios politika nesiskyrė nuo taikomos Lietuvoje, buvo draudžiamos latgalietiškos knygos, parašytos lotynišku raidynu, uždarinėjamos bažnyčios ir t.t.

Versalio politikos užkulisiai

Versalio taikos konferencijoje Lietuvos delegacijos vadovas Augustinas Voldemaras stengėsi šalintis Latvijos ir Estijos delegacijų, nes manė, ir visai pagrįstai, kad Lietuvos klausimas turėtų būti sprendžiamas atskirai nuo kaimynių. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių buvo jų teisė į suverenitetą, į valstybingumą. Nei Latvija, nei Estija per visą latvių ir estų tautų istoriją nebuvo turėjusios savo savarankiškų valstybių, o Lietuva turėjo garbingą suverenumo istoriją.

Todėl pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Lietuvos atveju kalbėta apie nepriklausomybės atstatymą, o dėl Latvijos ir Estijos pasaulio galingieji turėjo apsispręsti, ar leisti susikurti šioms naujoms valstybėms ar neleisti.

Sienų demarkacijos bėdos

Sienų demarkacija tarp Lietuvos ir Latvijos taip pat buvo nelengva ir komplikuota problema. Neįsigilinus galima būtų stebėtis, kaip draugiškos, niekada nekariavusios šalys negali pasidalinti teritorijos, tuo labiau, kad ši siena, buvo nubrėžta dar XIII –XIV amžiaus lietuvių kovose su vokiečių ordinais.

Deja, viskas buvo labai sudėtinga, ir po keleto metų derybų ir nesibaigiančių ginčų, kurie pareikalavo ne tik diplomatų darbo laiko ir nervinės įtampos, bet ir žmonių aukų, kai pasienyje per lietuvių ir latvių karių susišaudymą žuvo vienas karys ir keletas buvo sužeista.

Kai politikai suprato, kad toliau taip tęstis negali, jie pasikvietė nešališkus, abiems pusėms priimtinus ekspertus ir tik tada, kai demarkavimo komisijos su ekspertais, vadovaujamais Didžiosios Britanijos atstovo Džeimso Simpsono, pervažiavo visą pasienį, galų gale siena buvo nustatyta ir politikai pasirašė galutinius sienos demarkavimo dokumentus.

Dar vienas juodas katinas

Dar vienas juodas katinas, perbėgęs tarp latvių ir lietuvių santykių, tai Vilniaus krašto klausimas. Latvijos santykiai su Lenkija klostėsi visai kitaip nei Lietuvos. Lenkija iš karto atsisakė savo pretenzijų į Latgalą, kurioje gyveno nemažai sulenkėjusių gyventojų, iš bolševikų atėmę Daugpilį Lenkijos kariai savanoriškai iš jo pasitraukė, perleisdami jį Latvijos kariuomenės kontrolei.

Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje. Žygiuoja Latvijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Latvijos diplomatija visą tarpukarį žaidė atsargų, bet nelabai sąžiningą žaidimą, ji bijodama didesnės konfrontacijos su Lenkija neparėmė Lietuvos siekių susigrąžinti savo istorinę sostinę. Milžiniškai lietuvių nuostabai Latvija netgi atidarė konsulatą Vilniuje, siuntė savo sportininkų delegacijas į žaidynes Vilniuje, nevengė Vilniaus aplankyti ir Latvijos oficialūs asmenys, taip pat buvo palaikomi ekonominiai ryšiai su lenkų užgrobtu Vilniumi.

Latvija rėmė nepriklausomos Lietuvos egzistavimą, tačiau dėl Lenkijos okupuotos Lietuvos teritorijos laikėsi neutraliai, jos oficialūs asmenys ne kartą yra pasisakę, kad latviai ginklu paremtų lietuvius tik tokiu atveju, jei lenkai pultų Kauną ir kėsintųsi į „etnografinės Lietuvos teritoriją“. Lietuviai tokią Latvijos poziciją laikė išdavikiška ir nedraugiška. Kadangi Vilniaus klausimas lietuviams buvo prioritetinis ir tikrąja tą žodžio prasme šventas, tai negalėjo neįkalti tam tikro nepasitikėjimo pleišto tarp tautų.

Baltijos kelio didybė

Trys Baltijos šalys bendradarbiavo nuo pat 1988 metų, kai pradėjo kurtis Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos tautos frontai, vieni iš kitų ėmė pavyzdį, važinėjo vieni pas kitus į mitingus, derino veiksmus, kol 1989 metų rugpjūčio 23-ą trijų Baltijos šalių bendradarbiavimas perėjo į aukščiausią lygį – pasaulis pamatė nepaprastai gražią akciją – susikibusių rankomis, laisvės savo tautoms siekiančių žmonių grandinę, Baltijos kelią. Atrodė, kad šių šalių niekas negali išskirti, nes jų istorija, kultūra ir laisvės siekis jas sutelkė į nedalomą puokštę.

baltijos_kelias
Baltijos kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau labai dažnai gražūs žodžiai, siekiai ir vertybės atsimuša į kasdieninių buitinių nesutarimų rutiną. Taip įvyko ir šį kartą. Estija pasuko link sau etniškai labai artimos Suomijos, Lietuvos politikai pradėjo lankstytis ponams iš Lenkijos, kažkodėl būtent šią šalį, nuo kurios lietuvių tauta amžių bėgyje ne kartą yra skaudžiai nukentėjusi. O Latvija liko gana vieniša tarp dviejų Baltijos sesių ir stengėsi jų atžvilgiu vykdyti sau palankią politiką.

Iš Baltijos kelio vienybės liko tik simbolinė trijų Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremonija per valstybines šventes ir tarpparlamentinė Baltijos asamblėja, kuri irgi tapo tam tikru nieko nesprendžiančiu diskusijų klubu.

Viena didžiausių problemų dabartiniuose Lietuvos ir Latvijos santykiuose išlieka sutarties dėl Lietuvos ir Latvijos jūros sienos ratifikavimas. Derybos dėl sienų prasidėjo iš karto po abiejų valstybių nepriklausomybės paskelbimo.

Dėl sausumos sienos papildomų klausimų nekilo, nes ji nustatyta pagal teoriškai buvusią sieną tarp Lietuvos SSR ir Latvijos SSR, o ši buvo nustatyta pagal tarpukario valstybes skyrusią sieną. Tačiau kadangi sąjunginės Sovietų sąjungos respublikos jūros sienos tarp savęs neturėjo, nes visos jūros, kurios ribojosi su SSRS vadinosi SSRS teritoriniai vandenys, dalinantis jūros sieną iškilo rimtų nesutarimų.

Ne veltui sakoma, kad istorija kartojasi, buvo deramasi dėl kiekvieno jūros sienos metro ir tik po 9 metų sudėtingų diskusijų ir derybų galų gale buvo pasirašyta tarpvalstybinė jūros sienos sutartis tarp Lietuvos ir Latvijos respublikų. Beliko nedidelis formalumas – sienos sutarties ratifikavimas abiejų šalių parlamentuose.

Abrenės rajonas atiteko Rusijai

Lietuvos Seimas sutartį pasirašė netempdamas laiko, dar tais pačiais metais, tačiau jau daugiau kaip 18 metų sutartis dulka Latvijos Saeimos stalčiuose ir visai neaišku, kiek metų ar dešimtmečių ji dar ten dūlės.  Keisčiausia, kad Latvijos parlamentas beveik 30 metų vilkindamas jūros sienos su Lietuva ratifikavimą, jau prieš dešimt metų pasirašė gėdingą sienos sutartį su Rusija, pagal kurią pokario metais atplėštas Abrenės rajonas (dabar vadinamas Pytalovo) liko Rusijos teritorijoje, priskirtas Pskovo apskričiai. Lietuvos diplomatai daro prielaidą, kad maždaug toje vietoje, kur turi eiti jūros siena tarp Lietuvos ir Latvijos, gali būti naftos, todėl latviai neskuba pasirašyti sutarties, kad netyčia ta nafta neatitektų Lietuvai.

Išoriškai demonstruojama dviejų Baltijos sesių draugystė baigiasi visur, kur prasideda ekonominiai interesai ar tiesiog elementari biurokratija.

Vadinamasis „kiaulių karas“

Galime prisiminti kad ir ne kartą iki šalių įstojimo į Europos Sąjungą kilusį vadinamąjį „kiaulių karą“ tarp Lietuvos ir Latvijos, kai pastaroji nusprendė įvesti papildomą muitą lietuviškai kiaulienai, o Lietuva pradėjo įvedinėti papildomus muitus tuo metu Lietuvoje populiariai latviškai produkcijai, tokiai kaip konditerijos gaminiai, aliejus, kai kurie žemės ūkio produktai.

Biurokratinio bukaprotiškumo pavyzdžių irgi yra ne vienas. Daug pasako kad ir tas faktas, kad per beveik 20 nepriklausomybės metų Baltijos šalys nesugebėjo pasirašyti sutarčių dėl asmenų laisvo judėjimo tarp šalių, pasienio šlagbaumus ir kūdikiškai smalsių pasieniečių naivius ir erzinančius klausimus „Kur ir kokiu tikslu vykstate?“, bei kiekvieno asmens dokumentų ir asmeninių daiktų patikrą panaikino tik Šengeno sutarties įsigaliojimas. Sunku suprasti, kodėl tautos, kurios okupacijos metu, esant svetimai priešiškai kariuomenei, išdrįso susikibti rankomis be jokių sienų ir pasieniečių, nesugebėjo susikurti sau „vidinio Šengeno“ ir perkasę kelius, sugriovę valstybes jungusius tiltelius ir tiltus tarpusavyje bendravo kaip svetimos.

Informacinė izoliacija

Kitas biurokratinis keistumas – visiška informacinė izoliacija tarp Lietuvos ir Latvijos televizinės erdvės. Lietuvos kabelinės televizijos šeria lietuvius visa eile lenkiškų ir rusiškų kanalų, galima matyti baltarusiškas ir ukrainietiškas televizijas, nesunku užsisakyti angliškų, vokiškų, prancūziškų ar net arabiškų kanalų transliavimą, bet pamėginkite užsisakyti bent vieną latvišką kanalą ir suprasite begalinį mūsų kabelinių televizijų skurdą, tai tiesiog bus neįmanoma misija. 

Atrask Latviją. Slaptai.lt nuotr.

Visi suprantame, kad kabelinės televizijos negalvoja apie kultūrą, prioritetus ar vertybes, jų vertybė viena – pinigas, bet juk turime valstybę, Ryšių reguliavimo tarnybos ir kitų institucijų biurokratus, negi valstybė negali pasistengti, kad lietuviai galėtų žiūrėti ir latviškus televizijų kanalus? Juk lietuviui išmokti latvių kalbą nėra sunku, tereikia pusmetį žiūrėti latvišką „Panoramą“ ir nebereikės laužyti liežuvio rusų ar anglų kalbomis, norint Rygoje sutikto brolio latvio paklausti kelio.

Norėtųsi tikėti, kad stiprėjant globalizacijos iššūkiams padėtis pradės keistis į gerą, juk esame nedidelės tautos, nukraujavusios nuo milžiniškos emigracijos, prievartaujamos eurobiurokratų ir terorizuojamos ginklais žvanginančio kruvino kaimyno, tačiau kol kas prošvaisčių nesimato.

Dujų ūkis

Nesugebame sureguliuoti savo dujų ūkio, nors visi suvokiame, kad kooperuotis bendram tikslui apsimoka ne tik žmonėms, bet ir šalims, ypač jei jas jungia bendri siekiai ir bendros problemos. Lietuva turi labai brangų dujų terminalą, kurį Latvijai ir Estijai siūlo eksploatuoti kartu, tačiau kol kas iki galo taip ir nepavyksta susitarti, nors sveikas protas kužda, kad susitarus būtų pigiau, bet kada politikai klausė sveiko proto?

Aišku, dėl to, kad nepavyksta susitarti dėl dujų terminalo, negalima kaltinti vien kaimynų – Lietuvos pusė padarė klaidą, kad nesugebėjo su kaimynėmis dėl bendro jo eksploatavimo susitarti iki tol, kol jį išsinuomavo.

Ginčai dėl „Via Baltica“

Ne vienerius metus tęsiasi ginčas dėl „Via Baltica“ europinės geležinkelio vėžės, kuri jau seniai turėjo sujungti trijų Baltijos valstybių sostines su Vakarų Europa, ginčo esmė grynai ekonominė, Latvija ir Estija nesutinka, kad vėžė, kuri eis per Kauną, turėtų atšaką į Vilnių, nes tam reikės papildomų lėšų. Kaip tai primena tarpukario Latvijos poziciją dėl Vilniaus. Nėra ko stebėtis, kai broliškų santykių nebelieka, prasideda vartotojiški santykiai.

Paskutinis šaukštas deguto

Paskutinis šaukštas deguto Lietuvos ir Latvijos santykiuose buvo šių metų liepos 20 dieną Latvijos užsienio reikalų ministro pareiškimas dėl Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės. Tuo metu, kai Lietuva iš paskutiniųjų stengiasi stabdyti šį pavojingą projektą, Latvija nesutinka jai padėti. „Latvija nesvarsto galimybės paremti Lietuvos iniciatyvą blokuoti elektros importą iš Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės“, pareiškė Latvijos užsienio reikalų ministras E. Rinkevičius ir pridūrė, kad „Latvija supranta Lietuvos susirūpinimą dėl Astravo AE saugumo, tačiau renkasi dialogą su Baltarusija“.

Tai galima drąsiai pavadinti draugiškų diplomatinių santykių fiasko ir „brolišku“ dūriu į nugarą.

Sunku pasakyti, kas kaltas dėl susidariusios situacijos, nes tiek istorija, tiek psichologija mus moko, kad viena pusė niekada nebūna kalta dėl visko, kaltę reikia dalintis. Vienos pusės padaryta diplomatinė klaida iššaukia kitos pusės neteisingą sprendimą, šis vėl nelieka nepastebėtas ir kaupiasi nuoskaudos ir nesutarimai, kurie kaip ėduonis dantį suėda šalių ir tautų vienybę.

Pasaka apie tris paršelius

Julius Panka. Šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų šalys primena pasaką apie tris paršelius, kurie kiekvienas statėsi savo namelį ir tikėjosi išvengti vilko grėsmės, tačiau jų kvailas pasitikėjimas savimi vos nesibaigė tragedija, gerai, kad vienas iš jų buvo protingesnis ir pasistatė mūrinį namelį, kurio vilkas neįveikė, o jame spėjo pasislėpti ir persigandę šiaudinio bei medinio namelio savininkai.

Žvelgiant į Lietuvą ir Latviją neatrodo, kad jos stato tvirtas mūrines trobeles, nebent Estija darbuojasi rimčiau, tačiau tikriausiai jos namelio neužteks visoms trims apsiginti nuo ekonominių, karinių, socialinių ir kitokių vilkų. O gal dar nevėlu sutelkti jėgas ir pradėti tikrą, nesuvaidintą regioninį Baltijos sesių bendradarbiavimą, kuris yra būtinas mūsų šalių išlikimui? Labai norėtųsi tuo tikėti.

2017.08.15; 08:30

Konferencijos dalyviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Birželio 16–17 dienomis įvyko politinių studijų konferencija, kuria buvo pažymėtas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro atidarymas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

2013 m. Mykolo Romerio universitetas ir Damušių šeima įkūrė Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą, kurio tikslas – tirti nepriklausomos Lietuvos ir okupacijų laikotarpio lietuvių demokratinės minties tradiciją, atskleisti ir įtvirtinti jos sąsajas su dabarties demokratinėmis vertybėmis, priminti visuomenei asmenybių, nuosekliai gynusių ir brandinusių demokratinę mintį Lietuvoje ir išeivijoje, vardus ir intelektinį paveldą.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas

Nacionalinė biblioteka, turėdama šiuolaikinę infrastruktūrą ir neprilygstamus tyrimų šaltinius, sudarė sąlygas Adolfo Damušio demokratijos studijų centro veiklai. Oficialiam A. Damušio demokratijos studijų centro atidarymui skirtoje konferencijoje „Mūsų šimtmetis: tauta demokratinės valstybės kūrybos ir griovimo kryžkelėse“ buvo pažvelgta į permainingą tautos ir valstybės raidą laisvės ir nelaisvės metais.

Konferencijoje dalyvavo žinomi Lietuvos ir išeivijos mokslininkai, politologai, istorijos tyrinėtojai. Tarp jų – filosofas dr. Kęstutis Girnius, sociologas dr. Boguslavas Gruževskis, filosofas ir istorikas dr. Kęstutis Skrupskelis, filosofai dr. Alvydas Jokubaitis ir dr. Vytautas Radžvilas, teisininkas Vygantas Malinauskas, istorikė dr. Ilona Strumickienė, politologai dr. Laurynas Kasčiūnas ir Vytautas Sinica, žurnalistai, istorijos tyrinėtojai Valdas Vasiliauskas ir Vidmantas Valiušaitis.

Skelbiame konferencijoje perskaitytą filosofo dr. Alvydo Jokubaičio pranešimą „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“.

Laurynas Kasčiūnas

Taip parašiau grįžęs iš Mažvydo bibliotekos, nes ponas Jokubaitis pažadėjo savo pranešimą atsiųsti dar tą patį vakarą: pareisiu namo ir iškart atsiunčiu. Buvau numatęs jo tekstą pailiustruoti nuotraukomis. Deja, nuotraukų turiu, o teksto „tebelaukiu“.

Aš jo vietoj būčiau paaiškinęs, kodėl nusprendžiau pažado netesėti, tačiau filosofai turbūt vadovaujasi kitokiomis  gero elgesio taisyklėmis. Bet ne tai svarbiausia.

Mažvydo bibliotekoje konferencija įvyko ar neįvyko? – štai kas svarbiausia. Neįvyko, nes apie ją nė žodeliu neužsiminė didžiosios televizijos, didieji internetiniai portalai. Tiek daug iškilių pranešėjų – ir mirtina tyla.

Gal dėl to, kad Adolfas Damušis buvo vienas iš Birželio sukilimo Kaune vadovų? Didžioji žiniasklaida gal pabijojo, kad savo pranešime „Lietuvos XX a. istorinės dramos mazgas – 1940-1941-jieji“ Vidmantas Valiušaitis, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento vyriausiasis metorininkas – tyrėjas, gali pagirti Birželio sukilėlius ir jų vadus, o juk žinome, kaip tai nepatinka žydams.

Vidmantas Valiušaitis

Viduramžių ir XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją mūsų istorikai regi lenkų akimis, o antrosios pusės – žydų. Užtenka paskaityti Henriko Šadžiaus „Tautos dramos“ antrą tomą (1939-1953) – ir tampa aišku, kas finansavo šį „tiesos sakymą“.

Prisimenu, kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, vienas tuo metu labai įtakingas politikas (nuo jo priklausė leidinio finansavimas), vartydamas albumo maketą patarė neminėti Birželio sukilimo, išimti jį iliustruojančias nuotraukas. Argumentas? Nepatiks žydams.

Beje, apie Šadžiaus „Tautos dramą“ turbūt dėl tų pačių priežasčių iki šiol neužsimena nė vienas istorikas. Tik akademikas Romualdas Grigas į savo šiemet išleistą „Nutylėtų tiesų sakymą“ knygos pabaigoje suspėjo įdėti pasipiktinimo kupiną straipsnį „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“.

Štai vienas „Tautos dramą“ apibendrinantis sakinys: „Tačiau jo pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.

Alvydas Jokubaitis

Pasirodo – gali nestebinti. Prieš konferenciją Valiušaitis man žadėjo savo pranešime paminėti Šadžių, bet turbūt pamiršo.

Boguslavas Gruževskis atsako į klausimus

Tačiau Valiušaičio pranešimas vertas dėmesio. Ypač ta vieta, kur jis, remdamasis patikimais šaltiniais, palygino žydų padėtį prieškario Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, kitose Europos valstybėse – taip pat ir Lietuvoje. Tik palygino. Jokių išvadų, pranešėjas išvadas patikėjo pasidaryti patiems klausytojams.

O jos, mano supratimu, galėtų būti tokios: tik nepriklausomoje Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami, žudomi, bet būtent lietuviai vadinami žydšaudžių tauta, tik lietuviai mušasi sau į krūtinę: esame kalti, esame labai kalti.

Subtilus akivaizdžių išvadų nutylėjimas. Antisemitizmo – nė kvapo, jokių užuominų, kad pirmiausia būtent žydai 1940-aisiais Kaune entuziastingai pasitiko sovietų tankus, o paskui… Gana, nereikia, atsibodo.

Nors nei Valiušaitis, nei kuris kitas pranešėjas nieko blogo nepasakė apie žydus, vis tiek atsirado vienas provokatorius, kuris reikalavo „žydams atjautos“.

Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Dar šiek tiek apie konferenciją, kuri „neįvyko“. Perskaitytų pranešimų iki šiol nepavyko rasti ir „mažojoje“ žiniasklaidoje. Tiesiog keista: universitetų dėstytojai, patyrę vieši kalbėtojai užlipo ant scenos, nuleidę akis iš popierėlio perskaitė savo pranešimus (tiesa, ne visi, pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas popierėlio neturėjo), pasipuikavo savo išmintingumu, bet klausytojams nepaliko jokios galimybės patiems įsigilinti į kai kuriuos sudėtingus tekstus.

Akivaizdu: nebuvo noro tarptautinės ir Lietuvos politinės, ekonominės, socialinės padėties vertinimus paskleisti kuo plačiau, ne tik kelių dešimčių vienminčių auditorijoje. Salėje galima ir „aštriau“ pakalbėti, o užrašytas žodis gali smogti bumerangu.

Šia „liga“ serga beveik visos ne valdžios rengiamos konferencijos, susirinkimai. Kaip sakoma, „verdama savo sultyse“, nenorima arba bijoma susitikti su kitaminčiais. Prisimenu, publicistas antikomunistas Vilius Bražėnas sakydavo: mano straipsnį gali spausdinti bet kas, nors ir „Pravda“, svarbu, kad prie jo nekištų savo nagų. Filosofas Jokubaitis turbūt mano kitaip, savo mintis ir vertinimus patiki ne bet kam. Kaip ir Kęstutis Girnius. Aš savo pranešimą „Nelaukta tauta“ paskelbsiu „Naujajame židinyje“.

Beje, konferencijoje dalyvavęs lenkas Ryšardas Maceikianecas viešai suabejojo Girniaus teiginiu, kad Vilniuje beveik negyveno lietuvių. Pasak jo, istorikas M. Balinskis (1836 m. išleidęs „Vilniaus miesto istoriją“) tvirtina, kad, atvirkščiai, Vilniuje gyveno daugiausia lietuviai. Pabandyk dabar išsiaiškinti, ką nuo scenos apie Vilniaus gyventojus netiksliai perskaitė Girnius, kai pranešimas budriai saugomas tik VU TSPMI docento kišenėje.

Dainuoja Rasa Juzukonytė

O kur savo pranešimą „Pralaimėtas mūšis: okupacinė kariuomenė išvesta, bet slaptoji – liko“ skelbs buvęs Seimo narys, žurnalistas Valdas Vasiliauskas? Iš atminties labai sunku ir pavojinga apie jį ką nors pasakyti. Būtų įdomu žinoti, kas tas Martynas, dirbęs „Atgimime“. Tokie pranešimai iš atminties neaptarinėjami, juos iš popierėlio perskaityti turi turėti galimybę ne tik autoriai, bet ir konferencijos dalyviai.

Apie filosofo Jokubaičio (rašoma „Jokumaičio“) pranešimą man pavyko perskaityti (Mažvydo bibliotekos tinklalapyje) tik tiek: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose, bet apie perdėtą žavėjimąsi pačiu pertvarkymų ir reformų procesu, kuris neretai vyksta be aiškesnio plano ir grįžtamojo ryšio apie gautus rezultatus. Taip visuomenė pakliūva į permanentinių pertvarkų ir nesibaigiančios kaitos padėtį“.

Skaitytojas, negirdėjęs pranešimo „Dabartinių reformatorių problema: jie nežino, ką daro“, perskaityto konferencijoje, iš šių poros sakinių negali įsivaizduoti viso jo turinio. Atkreipkite dėmesį: „Jis kalbėjo ne apie konkrečios politinės jėgos raišką šiandieniniuose valstybinės veiklos procesuose…“ Ar čia ne baimė patekti šiandieninės valdžios nemalonėn?

Adolfas Damušis

Kai Kristus buvo kalamas prie kryžiaus, jie tikrai nežinojo, ką daro, nežinojo, kad tokia Dievo valia. Kalbant apie dabartinius politikus (ir Europos, ir Lietuvos) to nežinojimo, be abejo, yra, bet dažnai jie žino, ką daro, žino, ko siekia. Kitas reikalas, kad jie ne visada žino, kokios bus to darymo pasekmės. Pavyzdžiui, tautų ir rasių maišymo.

Apie tai filosofai ir kiti išminčiai konferencijose (ir ne tik) galėtų kalbėti aiškiau, jeigu jie žino, ką daro; neturėtų savo pranešimų slėpti kišenėse, jų pareiga –  eiti ir pas tuos, kurie juos gali „kalti prie kryžiaus“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.06.24; 18:06   

 

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems. 

VYTAUTAS LANDSBERGIS. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Mielieji, aukštieji svečiai, bendražygiai ir talkininkai, jauni tęsėjai, garbingas apdovanojimas, kurį man skyrė naujasis Seimas ir aš jam dėkoju, skatina pamąstyti apie laisvę ir Lietuvos kelius į laisvę. Kalbėsiu ne apie premijas. Mūsų visų didžioji premija – kad vis dar esame. Ir esame ten, kur pasirinkome būti. Ir buvo aukštesnė jėga, kuri mus globojo.

Kasmet bent sykį metuose prisimename Laisvės ir Sausio 13-osios kankinius. Netrukus, kaip įpratę, lankysime kapines. Kai nepavykusi valstybė, Sovietų Sąjunga, veikiau pąjunga, prieš 26 metus jos vadų įsakymu suplanavo, pasirengė ir užpuolė nepriklausomybę atkuriančią Lietuvą, mes patyrėme ginkluotą kitos šalies agresiją, tapome išmaniai žiauraus karo taikiniu. „TSR sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvos Respubliką!“ Tai iš Aukščiausiosios Tarybos šioje salėje priimto Sausio 13-osios nakties pareiškimo.

Karas. Deja, jis nepasibaigė, kaip ir šaltasis, jokia išsamia taikos sutartimi. Dabartiniame trumparegių pasaulyje vis dėlto turime pranašumą. Esame jau pamokyti, nors kažin ar pakankamai.

Hitleris savo karą, kuriame tikėjosi panaudoti kuriamą branduolinį ginklą ir buvo pavadinęs totaliniu (total kryk) vedė vardan, tariamai, teisėtų nuskriaustos ir pažemintos Vokietijos interesų. Tiems godulio interesams tenkinti nacionalsocialistai skelbė naują pasaulio tvarką.

Ne ką nauja matome ir šiandien. Vadų, ne tautų interesai, buvo iškelti į netikro altoriaus garbę. Nuo Lenino, L. Trockio, J. Stalino filosofijų prasidėjo modernaus pasaulio šventieji karai. Melas ir nužmogėjimas, žmonių vertimas Darvino rūšių gyvūnais ir galvų statistika, arši politinė propaganda, pakeičianti smegenis ir užšaldanti širdis šiandien juolab klesti.

XXI a. pasaulis rengiamas, pratinamas pritarti neva naujiems Viduramžių tarptautiniams santykiams, kur konvencijos ir garbingi įsipareigojimai eina į šiukšlių krepšį, o branduolinis ginklas rodomas kaip reali bepročių politikos priemonė, tautų elitai pratinami prie minties, kad tai leistina. Mažas branduolinis karas, kas čia tokio? Rusijos formaliai besikeičią vadovai jau per 10, nemažiau 15 metų viešai skelbia, kad savo interesus gins visomis turimomis priemonėmis, neatsisakydami net pirmojo smūgio. Čia pat prie Vilniaus mums rengiama psichologinė ir technologinė branduolinė pražūtis, o mes tebevėpsome kaip avinėliai į galimą lietuvių, lenkų ir gudų, čiabuvių skerdyklą, jei Krembliaus imperinis verslas prašaus kaip paprastai. Astravo grabas.

Tačiau gyvybė ir gyvenimas Lietuvoje tai klausimai, kuriems broliai valstiečiai neliks abejingi. Seime, būk drąsus! Anuomet Lietuva atsilaikė prieš agresiją, tokia buvo mūsų gana vieninga pergalė – žmoniškumo prieš ne žmoniškumą laivės, prieš nelaisvę, demokratijos prieš smurtinę bolševikinę diktatūrą. Apgynėme didžiuliame fronte bent savo lietuvišką barą, kad pasaulis darytųsi geresnis.

Bet pasaulis nenorėjo būti geresnis, jam net parūpo, kad žlugusi raudonojo fašizmo šalis nenusilptų. Mes norime stiprios Rusijos, kartojo vienas per kitą Vakarų politikai nė nesusimąstę apie kokią ateities Rusiją jie kalba. Dabar jau turi, pradeda mąstyti. O anos imperijos paveldėtojai, nasledniky Stalina, anot J. Javtušenkos, mikliai naudojosi proga brukdami savo mutavusį totalizmą kaip valdomą demokratiją. Lietuvos viešas kvietimas surengti bolševizmui antrąjį Niurnbergą liko neišgirstas.

Kaina šviečia didžiulė. Ar galima smegenis apversti aukštyn kojomis? Galima. Ir tas ypač sėkmingai daroma, jeigu tarp smegenų ir kojų nėra širdies. Pasaulyje šiandien sėkmingai einama į širdies išnaikinimą. Tai gerai matome vadinamame Vakarų pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Visur, kur dar esama krikščioniškos civilizacijos požymių, bent liekanų, kitur – nė tiek. Žmonės verčiami beširdžiais padarais, o tada ir begalviais, aukštynkojais. Deja, taip. Beširdis niekada nebus išmintingas, nors ir su 15 Oksfordų ar Lomonosovų.

Tie mūsų broliai ir seserys, kurie aną sausį ėjo mirti už tiesą ir laisvę, nebuvo nei filosofai, nei propagandistai, bet jie turėjo širdis ir juos vedė jų širdis, liepianti nesitraukti, neišduoti savęs ir žmoniškumo. Savęs – tai laisvės. Štai kur yra mūsų frontas ir paskutinė gynybos linija.

Kalbant apie visai paprastai suprantamas ideologijas, verta prisiminti vieną seną receptą ir amžiną egzaminą: gerai sumaišęs molio dubeny kilogramą sviesto ir kilogramo mėšlo gauni 2 kilogramus mėšlo. Priešiškos televizijos mums kaip tik ir siūlo šį kūdikių maistelį. Siūlo jį visam pasauliui, daug investuoja. Tai pasaulinė problema, neaplenkianti nei Lietuvos.

Bet kol žmogus tebėra žmogum, jis sako: ne, ką siūlote nėra nauja kokybė, tai tas pats senasis klasių kovos mėšlas. Anuomet prieš buržujus ir buožes, dabar prieš Ameriką, ypač prieš NATO, kruvinai prieš ką nors, nors ir prieš vaikus, nuodijamus karo dujomis. Atrodytų ne, juk aišku, tačiau ilgai prievartaujamas, gundomas, metodiškai kankinamas duonvalgis gali ir suabejoti: et, gal nesvarbu, ką sau galvoju, ką žinau, matau ir užuodžiu apie tą mišinį, bet gal imsiu ir pasiduosiu. Taip, tai nauja dvasios maisto kokybė, tikrasis pažangos kelias.

Ačiū žmonijos genijams, jie mat atnešė vertybių realityvumą ir konvergenciją, kurią visapusiškai pastiprina būties beprasmismas, pramogėlių  pliuškizmas, mirties kultūra ir šventas nuprotėjusių galvažudžių terorizmas. Tokios tad būna ir malasi žmonių pastangos ieškant ne tiesos, o naujų susipainiojimų, naujų netiesų ir nužmogėjimų. Mažesnė tauta – mažiau žalos. O griuvėsių laikai žiūri į mus. Mes laikėme ir tebelaikome kartu su svyruojančia, bemaž jau aukcione pardavinėjama Europa šį žmonijos masto egzaminą. O tu stovėk, kaip stovi laisvė! Išlik verta pagarbos, Lietuva, nors ir nedidelė, bet gali būti didelė.

Pasirinkimo laisvė teapima ir teisingo pasirinkimo laisvę. Čia žmogui pagelbsti širdis. Užmušęs širdyje tėvynės meilę eitum į atliekas. Eikim kitur, gyvenkim. Turėk širdį ir žvelk į širdį – taip kalbėjo Lietuvos pranašas Adomas. Aplankykime jį dažniau negu tik Baltijos kelio dieną. Ačiū visiems.

(2016 metų Laisvės premijos laureato, profesoriaus Vytauto Landsbergio kalba)

2017.01.13; 15:16

Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę. 

Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa

Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.

Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai. 

Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.

Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra. 

Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.

Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.

Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.

Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.

Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai. 

Muziejinis tautiškumas

Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“

Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.

Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.

Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.

Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.

Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.

Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.

Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.

Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.

Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.

Iššūkis

Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.

Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.

Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.

Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.

XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.

Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.12.27; 15:12

Lietuvos išsivadavimo ir grįžimo į laisvųjų tautų šeimą virsmas prieš 28-25 metus buvo stiprus ir laimintis. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sovietų ilgam okupuota ir politiškai panaikinta Lietuvos valstybė pasijuto egzistuojanti nepaisant okupacijos, parodė kryptingą veržlumą ir vos per trejus metus atviros bei taikios politinės kovos pasiekė, kaip daug kam atrodė, neįtikėtino tikslo.

Viršūnė ir pergalės diena buvo 1991 m. rugsėjo 17-ąją iškilmingai įvykęs Lietuvos priėmimas į Jungtines Tautas. Rytoj pagalvosime, kad jau ketvirtis amžiaus. Priminsiu dabar, kad tą dieną didžiojoje pasaulinėje organizacijoje dar tebesėdėjo SSRS, o Rusijos ten nebuvo net simboliškai, nors tokias kėdes turėjo sovietinės kolonijinės pseudo respublikos Ukraina ir Baltarusija. O Lietuva grįžo į savo teisėtą vietą, kurioje jau seniai turėjo veikti kaip ankstesnės pasaulinės Tautų Sąjungos narė.

Dabar šiek tiek pastabų kaip tai vyko ypač vienu, šalių diplomatinių santykių mezgimo ir atkūrimo, požiūriu.

Ypatingomis permainų aplinkybėmis Lietuvai apsisprendus ir paskelbus atkuriamą nepriklausomybę, pagrindinė šio virsmo nacionalinė jėga – Lietuvos sąjūdis – turėjo negirdėtomis ligi tol politinėmis sąlygomis, kaimyno okupuotoje savo žemėje, kurti nuo to godaus kaimyno nepriklausomą veiksnią valstybę.

Reikėjo megzti oficialius santykius su kitomis pasaulio valstybėmis pirmiausiai tiesiant draugišką ranką kaimynei Sovietų Sąjungai. Aneksatorė ir buvusi metropolija tebelaikė save padėties šeimininke („jūsų laisvės raktai Maskvoje“ – sakydavo mums draugai Vakaruose) ir netgi baudžiauninkų savininke. Mums leisdavo pasibastyti už tvoros, kad uždirbtume šeimininkui pinigų. Sovietija atmetė mūsų tiesiamą ranką, likdama savo apkiautusioje praeityje, o Lietuva jau matė SSRS kaip vieną iš daugelio pasaulio bendrijos narių, stovinčių aplink mus.

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užmegzti santykius išsyk su daugeliu būtų buvus gyvybės versmė ir garantija nuo mažesniuosius naikinančios imperijos pykčio. Bet M. Gorbačiovas iškart atmetė derybų su Lietuva galimybę. Tikriausiai, jo reakcingoji aplinka instruktavo, kad tai galėtų reikšti atnaujintą (kaip ligi 1940 metų) Lietuvos valstybės pripažinimą.

„Derybas mes vedame tik su valstybėmis“, – šis burbulas netrukus turėjo subliūkšti, nors ir kraujo kaina.

1990 m. vasarą vis dėlto ir M. Gorbačiovas žengė į derybas be pavadinimo su Lietuvos Respublika – tokį pavadinimą jau įrašėm į pirmąjį derybinių delegacijų susitikimo Maskvoje protokolą. Buvom valstybė. Kovo 11-osios aktas stovėjo sovietams kaip kaulas gerklėj, ir nė vienai dienai, nė vienai valandai nepasitraukė iš vietos. Neigdami jo galią, o nuolat reikalaudami atšaukti arba suspenduoti, sovietai tik patvirtindavo jo pamatinę reikšmę.

Itin svarbu, kad tą pačią vasarą pradėjom darbą ir vaisingas derybas dėl sutarties su Rusija, Rusijos Federacija. Tai buvo kylanti šalis, reali jėga, kuri nesijautė menkesnė už formaliąją, tariamai viršesnę, Sovietų Sąjungą.

Pusantrų metų jau teisiškai atkurtos valstybės kelias iki visuotinio atnaujinto pripažinimo buvo užpildytas daugybe pastangų ir įvykių, džiaugsmingų ir tragiškų. Kai ką priminsiu, veikiau paryškinsiu rečiau suvokiamomis prasmėmis.

Laikas nepriklausomybinei diplomatijai turi būti matomas ilgesnis, nes nuo pat Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo ir didžiosios piliečių paramos būtent Lietuvos Sąjūdžiui. Tai 1988 metai. Kalbėjome ne tik savo vardu, o Lietuvos žmonių vardu. Ateikit į aikštę, oponentai, ir paneikit galingą Sąjūdį!

Ši politinė opozicinė išsivadavimo jėga bei organizacija, nors dar juokingai „nepripažįstama“, sovietų įstaigų neregistruojama, ėmėsi ir atstovavimo Lietuvai pasaulyje.

Diplomatija – tai ne reveransai, o būtent atstovavimas.

Lietuvoje veikė, gyvenimą administravo, tartum įkūnydama valdžią iš pažiūros skaitlinga ir turtinga, visokių resursų turinti struktūra LKP arba vietinė komunistų partija Sovietų Sąjungos kompartijos sudėtyje ir pavaldume. Tie savo rango ir įpročių kaustomi veikėjai nebūtų net išdrįsę prabilti pasauly Lietuvos vardu. O Sąjūdis buvo laisvas; juo domėjosi, jo klausėsi – ką tie lietuviai ketina iškrėsti. LKP teko ribotas partinis vaidmuo ką nors aiškinti ir teisintis KPSS štabuose Maskvoje, kai Sąjūdis kalbėjo kituose lygmenyse – parlamentuose ir tarptautiniuose susitikimuose, juolab laisvoje spaudoje. Tačiau tie darbai kurį laiką vienas kitą papildė.

Ne LKP sekretorius, o Sąjūdžio Tarybos pirmininkas galėjo Maskvoje, SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, iš tribūnos tarti: jeigu jūs sutinkate, kad kareivis ant kruvino kastuvėlio atneštų blogą konstituciją, tai Lietuva – nesutinka! 

Teko pasakyti ir ministrui maršalui D. Jazovui, kad sovietų armija nėra mūsų armija. Tokia būdavo šiurkštoka nuostatų pateikimo forma, labai savotiškos pirminės derybos. Žvalgyba mūšio metu.

Sąjūdžio žmonės dirbo diplomatinį aiškinamąjį darbą ir Vašingtone (viena retų vietų, kur dar veikė Nepriklausomos Lietuvos Diplomatinė Tarnyba), ir lankydamiesi Lenkijos Seime, ir Vokietijos Bundestage, ir Švedijos Riksdage. Maskvoje – savaime suprantama.

Dabar turiu vėl atsiprašyti, kodėl kalbu ne pagal paskirtą temą, ne apie vieną instituciją.

Dalykas tas, kad Lietuvos grįžimas į laisvųjų demokratijų bendriją neprasidėjo tik išrinkus 1990 m. nepriklausomybinę, demokratinę Aukščiausiąją Tarybą, ir nesiribojo parlamentine jos veikla. Kaip ką tik rodžiau, tai prasidėjo anksčiau ir ėjo plačiau.

Savo ruožtu, ne kartą esu stebėjęsis, kodėl šalies diplomatija matoma ir aprašoma beveik vien pagal tai, ką darė Užsienio reikalų ministerija. Todėl ir šiandien nutariau nesiremti vien AT kronikomis nuo 1990-ųjų kovo. Tikra AT pradėjo važiuoti jau ligi tol tiestu, remontuojamu ir naujai plaunamu keliu. Daugybė žmonių čia darbavosi, ne vien deputatai ir aparatas. Tam tikra prasme AT buvo Sąjūdžio įrankis, o Sąjūdis apėmė visus dirbančius Lietuvos atkūrimui.

Suprantama, skelbiant, ginant ir mūrijant naująjį Lietuvos pastatą, AT buvo svarbiausias įrankis, kurį Sąjūdis pasigamino vadavimo misijai. Sąjūdis per Lietuvos parlamentą bendravo ir su Sovietų Sąjunga, ir kitomis valstybėmis, su pasauliu. O išrinkti tautos atstovai buvo visur pripažįstami.

Kai Kazimira Prunskienė pirmąsyk lankėsi Vašingtone ir Baltuosiuose Rūmuose, ši aukštoji įstaiga gavo klausimų: ar Ministrės pirmininkės priėmimas reiškia, kad pripažįstate tą Vyriausybę ir valstybę? Atsakymas buvo pažymėtinas: ji yra žmonių išrinkta atstovė. Gera demokratijos pamoka.

Kartais pajuokaudavome sau, kad Gorbačiovas nėra išrinktas deputatas.

Lietuvos laisvės byloje demokratinis pasaulis veikė atsargiai, santūriai, bet stovėjo mūsų pusėje.

Derybos, tik derybos! Nenaudoti jėgos! – ką pabrėždavo Vakarai, ypač didžiosios valstybės, tokie buvo ir mūsų siekiai, o ne sovietų vadovų. Jiems atrodė, kad bylą lems ekonominė, o prireikus ir karinė prievarta.

Galų gale pasiekėme derybų lygmens. M. Gorbačiovas paskyrė net savo delegaciją, vadovaujamą vyriausybės galvos Nikolajaus Ryžkovo. Tikėjosi, kad pasielgsim simetriškai. O Lietuvoje padėtis buvo kita, specifiška.

Turėjom Sąjūdžio, rinkimų laimėtojo, parlamentą su tvirta dauguma, ir turėjom koalicinę Vyriausybę iš sąjūdininkų ir komunistų, gal pusiau komunistų. Šiame lygmenyje reiškėsi tendencijų vykdyti atskirą, galbūt asmenišką premjerės politiką dėl Sovietų Sąjungos, derinamą asmeniškai Maskvoje. Tokio dvilypumo negalėjome sau leisti, todėl Lietuvos delegaciją šioms valstybinėms deryboms sudarė AT ir delegacijos vadovu paskyrė aukščiausiąjį valstybės pareigūną. Dalyvavo ir deputatai, ir ministrai; nelošėme Gorbačiovo išdalytomis kortomis, ir oponentams kitoje stalo pusėje teko su tuo sutikti.

Kadangi AT pirmininkas turėjo konstitucinius įgaliojimus atstovauti Lietuvai tarptautiniuose santykiuose bei vesti Lietuvos užsienio politikos derybas, parlamentui tiko ir teko vykdyti šią prerogatyvą, kad Lietuvos tarptautinis veidas neatrodytų neaiškiai pakrikęs. Taip jau buvo atsitikę, kai Vyriausybė neinformuodama paskelbė savo projektą dėl Nepriklausomybės akto moratoriumo, ir dar po pusmečio, kai atvirai pažeidė AT nutarimą dėl kainų. Su naujuoju premjeru Gediminu Vagnoriumi tokių problemų bemaž pusantrų metų nebuvo. Valstybės politikos, ypač tarptautinės politikos principinę liniją vedė ir prižiūrėjo parlamentas.

Jis pagal Konstituciją ratifikuodavo ir sutartis, pavyzdžiui, dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų su Rusija (pasirašytą 1991 m. liepos 29 d., ratifikavom pirmąją Maskvos pučo dieną), taip pat priimdavo ir siųsdavo Lietuvos valstybės apeliacijas į pasaulio tautas bei tarptautines organizacijas, laiškus valstybių vadovams. Tai svarbi ano meto Lietuvos diplomatijos erdvė, ji turi būti atspindėta diplomatijos metraščiuose.

Svarbus etapas buvo Baltijos Valstybių Tarybos įkūrimas 1990 m. gegužės mėnesį, konsolidavęs trijų valstybių nepriklausomybines ir tęstinumo nuostatas. Paskelbėme pratęsią priešokupacinę (kiti sako prieškarinę) Baltijos Antantę. Šios Tarybos pagrindą sudarė parlamentų vadovai, dirbantys nuolat, o gruodžio mėnesį visi trys parlamentai bendroje sesijoje Vilniuje vėl žengė suverenų tarptautinės politikos žingsnį: nutarė ir paskelbė, kad trys Baltijos šalys nestos ir nesijungs į jokias neosovietines sąjungas.

AT veikė tarptautinėje erdvėje tikslingai siuntinėdama įgaliotus deputatus, jų delegacijas ir Lietuvos parlamento vadovus į užsienio šalis. Žinoma, siųsti galima buvo kam nors kviečiant ir sukrapštant skatiką lėktuvų bilietams, o apgyvendinimu pasirūpindavo lietuvių bendruomenės, tai dar vienas, bemaž nematomas, diplomatinio darbo lygmuo. Ši AT politinė palaipsnio pripažinimo veikla taip pat turi būti suregistruota ir aprašyta. Istorikai – į darbą!

Paskutinės dvi detalės – o visai ne detalės – gali būti įdomios bent pabrėžti šio pranešimo pabaigoje. Viena – tai Lietuvos nuosavybės dalykai. Vakaruose į nuosavybę žiūrėta rimtai, o nuosavybės pripažinimas buvo ir valstybės pripažinimas. Tuoj po Kovo 11-osios išsiuntėme iš AT laišką Berlyno oberburmistrui p. Momperiui dėl Lietuvos valstybės turto, kur ligi karo stovėjo mūsų ambasada, ir gavome teigiamą notarinius nuosavybės dokumentus patvirtinantį atsakymą. Tai jūsų sklypas!

Tų pačių 1990 m. pokalbyje su Prancūzijos prezidentu F. Mitterrandu palietęs jų išsaugotą Lietuvos auksą, o prezidentas buvo tam pasirengęs, išgirdau trumpą garbingą atsakymą: „tai jūsų auksas, galite juo naudotis“.

Kiek vėliau rudenį sutarėme ir su Didžiosios Britanijos premjere M. Thatcher, kad parašysiu oficialų laišką dėl buvusio Lietuvos aukso, leiboristų išmokėto sovietams, tačiau grąžintino atsikuriančiai Lietuvai.

Tokius žygius lengvino ir Kovo 11-osios aktų nuoseklumas, ir tai, kad Lietuvos parlamento vadovas buvo be išlygų priimamas kaip valstybės vadovas. Taip tiesiog buvo, ir tai nekenkė Lietuvos bylai. Kai prasidėjo oficialūs aukšto lygmens kontaktai ne tik išvykose, bet ir Vilniuje, Vakarų vadovai galėjo pastebėti, kad Lietuvos parlamentas ir aukščiausiojo valstybės pareigūno ofisas su pianinu kampe turi tą patį adresą. Tokie buvo mūsų atsikuriamojo etapo savotiškumai, pabrėžiantys AT centrinį konsoliduojantį ir atstovavimo būstinės vaidmenį. Ką nors mąstantiems verta suprasti ano meto nepopierinę tikrovę, todėl papasakojau.

Aukščiausioji Taryba darė politiką įjungdama ir meną, o čia atsivertų dar viena didelė netyrinėta erdvė. Ją šiek tiek yra praskleidę keli Sauliaus Šaltenio esė ir Aleksandro Sokurovo nedidelis filmas „Paprasta elegija“. Sutinkant karalius ir prezidentus muzikos menas taipgi nekenkdavo. Bet iš tiesų tam neturime laiko, kaip ir tikėjimo dvasiai, kuri lemtingomis akimirkomis buvo gelbstimai juntama. Laikas. Todėl šiuosyk baigiu, dėkodamas už malonų dėmesį.

Pranešimas, perskaitytas konferencijoje „Lietuvos Respublikos tarptautinių santykių atkūrimo 25-metis“.

2016.09.18; 06:41

Antradienis, rugpjūčio 23 d. (Ryga). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Josephu Bidenu. 

JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas ir trijų Baltijos šalių prezidentai: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis bei Estijos vadovas Toomas Hendrikas Ilvesas. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.
JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas ir trijų Baltijos šalių prezidentai: Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis bei Estijos Prezidentas Toomas Hendriksas Ilvesas. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.

Susitikime taip pat dalyvavo Latvijos Prezidentas Raimondas Vėjuonis ir Estijos Prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas.

Prezidentės teigimu, simboliška, jog šis susitikimas vyksta Lietuvai, Latvijai ir Estijai minint 27-ąsias Baltijos kelio metines.

„Šiandien Baltijos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra pasirengusios dar kartą patvirtinti mūsų strateginę partnerystę. Ji trunka jau ne vienerius metus, todėl esame tikri, jog kad ir kokie pokyčiai įvyktų JAV po prezidento rinkimų, šios šalies įsipareigojimai NATO ir Baltijos regionui išliks tvirti”, – sakė Prezidentė.

Lietuvos Prezidentė Dalia grybauskaitė ir JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir JAV viceprezidentas Džozefas Baidenas. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.

JAV viceprezidentas Josephas Bidenas taip pat patikino visus Baltijos šalių žmones, jog Jungtinės Amerikos Valstijos yra tvirtai ir garbingai įsipareigojusios NATO sutarties 5-ajam straipsniui, kuris įtvirtina kolektyvinės gynybos principus.

Keturšaliame aukščiausio lygio susitikime aptartas Baltijos šalių ir viso regiono saugumo stiprinimas, nacionalinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsparumo grėsmėms didinimas.

Kalbėta, kokiomis atgrasymo priemonėmis JAV ketina prisidėti rytiniame NATO flange, energetinio saugumo ir branduolinės saugos klausimais.

Susitikime priimta bendra Lietuvos, Latvijos, Estijos ir JAV politinė deklaracija dėl bendradarbiavimo padidinto saugumo ir gynybos srityse, kuria dar kartą patvirtinama strateginė Baltijos šalių ir Jungtinių Amerikos Valstijų partnerystė.

Taip pat akcentuojama JAV pajėgų buvimo svarba regiono saugumui, gynybai ir atgrasymui, pabrėžiamas siekis įgyvendinti Varšuvos NATO viršūnių susitikimo įsipareigojimą investuoti į stiprias, lanksčias ir tarpusavyje efektyviai sąveikaujančias karines pajėgas.

Baltijos valstybių vadovai: Toomas Hendriksas Ilvesas, Raimondas Vėjuonis ir Dalia Grybauskaitė. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.
Baltijos valstybių vadovai: Toomas Hendriksas Ilvesas, Raimondas Vėjuonis ir Dalia Grybauskaitė. Lietuvos prezidento kanceliarijos nuotr.

Deklaracijoje teigiama, kad nacionalinio atsparumo didinimas, atsako hibridinėms ir kibernetinėms grėsmėms stiprinimas, energetinis saugumas, sienų apsauga, pilietinės valios ir pasirengimo gintis ugdymas, veiksminga kritinės infrastruktūros apsauga yra vieni esminių JAV ir Baltijos šalių bendradarbiavimo prioritetų.

Šalies vadovė pabrėžė, jog tvirta JAV politinė valia tęsti aktyvią europinę užsienio politiką ir solidus šios šalies karinių pajėgų dislokavimas mūsų regione yra labai veiksminga atgrasymo priemonė. Pasak Prezidentės, tai ne tik užkirs kelią galimoms karinėms provokacijos ir agresijos atvejams, bet ir padės išspręsti „Suvalkų koridoriaus” problemą. Stipri Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystė yra reikalinga ir formuojant regioninę oro gynybos sistemą.

JAV yra ne kartą išsakiusios, jog Baltijos šalių saugumas yra šios valstybės nacionalinis interesas. Saugumo garantijas Jungtinės Valstijos patvirtino konkrečiais veiksmais, kuriais yra stiprinamas visų trijų Baltijos valstybių saugumas.

Varšuvoje JAV patvirtino ketinimą regione dislokuoti brigadą savo karių, aktyviai dalyvauja karinėse pratybose, kuriose gerinama tarpusavio sąveika ir komunikacija su Baltijos šalių bei kitų sąjungininkių pajėgomis.

Per specialų finansinį instrumentą – Europos patikinimo iniciatyvą – JAV Europos saugumo stiprinimui 2017 m. skiria 3,4 milijardus dolerių. 

Amerikiečių kariai Vilniuje, prie Arkikatedros. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Amerikiečių kariai Vilniuje, prie Arkikatedros. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentės teigimu, Lietuva taip pat nuosekliai stiprina savo gynybinius pajėgumus modernizuodama karines pajėgas, gerindama infrastruktūrą, didindama finansavimą krašto gynybai.

Šalies vadovė taip pat atkreipė dėmesį į Lietuvos kaimynystėje, Baltarusijoje statomą Astravo atominę elektrinę, kurios statybų darbai vykdomi pažeidžiant tarptautinius saugumo standartus, o būsimos jėgainės vietoje pasikartojo ne vienas incidentas.

Šalies vadovės teigimu, nesaugi Astravo AE prieš Baltijos šalis ir visą regioną gali būti panaudota nekonvenciniu būdu.

Todėl būtina visomis tarptautinei bendruomenei prieinamomis priemonėmis reikalauti, jog šis projektas būtų įgyvendinamas skaidriai, laikantis griežtų saugumo reikalavimų, arba – sustabdytas.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08.23; 15:20

Pirmadienis, rugpjūčio 22 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė vyksta į Rygą, kur susitiks su Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentu Džosefu Baidenu (Joseph Biden). 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su JAV viceprezidentu Joe Bidenu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės susitikimas su JAV viceprezidentu Joe Bidenu. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.

Susitikime taip pat dalyvaus Latvijos ir Estijos Prezidentai Raimundas Vėjuonis ir Toomas Hendrikas Ilvesas.

Susitikimas rengiamas Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidento iniciatyva. Jame ypatingas dėmesys bus skiriamas saugumo situacijai regione, nacionalinio Lietuvos, Latvijos ir Estijos atsparumo karinei agresijai, jei tokia kiltų, stiprinimui.

Taip pat bus aptarta, kokiomis priemonėmis ir forma JAV galėtų prisidėti atremiant Baltijos šalims kylančias grėsmes.

Rygoje ketinama priimti bendrą Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų politinę deklaraciją, kurioje pabrėžiama šių valstybių strateginės partnerystės svarba užtikrinant regiono, NATO ir globalųjį saugumą. 

Tado Gutausko "Laisvės kelio" skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jungtinės Amerikos Valstijos – strateginė Lietuvos, Latvijos ir Estijos gynybos sąjungininkė, patvirtinusi, jog Baltijos šalių saugumas yra šios valstybės nacionalinis interesas.

Savo išsakytas saugumo garantijas JAV patvirtino konkrečiais veiksmais: aktyviai prisideda stiprindamos Aljanso rytinį flangą, į Baltijos šalis pratybų siunčia rotacines kuopas ir regione dislokuos brigadą karių ir modernią karinę techniką.

Susitikimas vyks per 27-ąsias Baltijos kelio metines, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės, smerkdami Europą padalijusį Ribentropo–Molotovo paktą, vieningai susiėmė už rankų ir išreiškė tvirtą valią atkurti savo šalių laisvę.

Minėdami šią progą trijų Baltijos šalių Prezidentai kartu JAV viceprezidentu padės gėlių prie Latvijos Laisvės monumento. Ceremonijos metu bus giedami Lietuvos, Latvijos, Estijos ir JAV valstybiniai himnai.

Rygoje taip pat numatoma JAV viceprezidento Josepho Bideno paskaita Latvijos nacionalinėje bibliotekoje, kurioje dalyvaus Lietuvos vadovė kartu su Latvijos ir Estijos Prezidentais.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2016.08.22; 15:45

Vis dažnaiu pasigirsta balsų, raginančių mažiau kritikuoti Rusiją, būti nuolaidesniems jos atžvilgiu, nes konfrontacija kenkia verslui.

Vieni prabyla tiesmukiškai, kiti užuominomis, atsargiai, taip, kad ne kiekvienas suprastų, ką norima pasakyti.

Aišku, tokiais atvejais beveik visada omenyje turima prezidentė Dalia Grybauskaitė  – įtakingiausia politikė, pastaruoju metu pirmuoju smuiku grojanti ne tik Lietuvoje.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Išmintingas kaip Erazmas Roterdamietis”

« 2 2 »

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).

2014.08.24; 09:31

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia į Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą.

Oficialus parodos pavadinimas – „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“.

Paroda atidaroma 2014-ųjų metų rugpjūčio 21 dieną (ketvirtadienį) 16 valandą. Ji rengiama Memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius).

Continue reading „Lietuvoje pirmą kartą rengiama Šaltąjį karą menančių politinių karikatūrų ir propagandos paroda”

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2)”

Vargu ar dar daug yra Baltijos kelyje stovėjusių žmonių, kurie ir šiandien su virpuliu širdy prisimena tą nepakartojamą nuotaiką, džiaugsmingą supratimą, kad vyksta kažkas nepaprasto, didingo, kad galbūt pildosi tavo dešimtmečių svajonė.  

Šiandien mes labai toli nuo Baltijos kelio, taip toli, kad net sunku jį įžiūrėti. O, jeigu dabar gyvenimas būtų toks, kokį mes tada įsivaizdavome, kokio troškome! Šiandien anuos metus tikriausiai matytumėm visai kitokiom akim – gal panašiom į tas, kurias daugiatūkstantiniuose mitinguose užfiksavo filmavimo  kameros, mūsų atmintis. 

Continue reading „Apie teisę nusivilti”

Švenčiant Baltijos kelio metines, rugpjūčio 23 dienos vakare, 20 valandą Bauskės rotušės aikštėje bus uždegtas žvakių ugnies kelias! Šis renginys tradiciškai kasmet rengiamas Rygoje prie Laisvės paminklo, tačiau kadangi šiuo metu vyksta paminklo tvarkymo darbai, šįmet žvakių ugnies kelias bus uždegtas Bauskėje, per kurią 1989 metų rugpjūčio 23 dieną vingiavo Baltijos kelias.

Atsižvelgiant į Baltijos kelio simbolinę reikšmę Baltijos valstybių nepriklausomybės siekiams ir užtvirtinant broliškų tautų vienybę, rugpjūčio 23 dieną Bauskėje prieš uždegant žvakių kelią bendradarbiavimo sutartį pasirašys Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautininkų partijos – Nacionalinis susivienijimas „Visu Latvijai!” iš Latvijos, Tautininkų sąjunga iš Lietuvos ir Estijos tautinių konservatorių partija.

Continue reading „Baltijos kelią prisiminus”

Lietuviai – tylinti tauta. Kodėl neprotestuoja lietuviai? – klausia žurnamas IQ (Nr. 08 (41), rugpjūtis), šiai temai paskyręs kelis sraipsnius, suminėjęs "svarbiausius ir įdomiausius, bet toli gražu ne visus protestus bei judėjimus, pasaulį drebinusius po Antrojo pasaulinio karo iki šių dienų". 

Įrašytas čia ir Baltijos kelias, kurio 24-ąsias metines netrukus minėsime. Pasak žurnalo,  "per visą pasaulį – nuo Egipto iki Bosnijos ir Hercogovinos, nuo Brazilijos iki Turkijos – ritasi didžiulės protestų bangos",  o lietuviai tyli.

Kaip suprasti tas publikacijas?

Continue reading „Reikėtų daryti toli siekiančias išvadas”

Tai reiškia tik viena. Tai, kad žodis „demokratija“ šiuolaikiniame pasaulyje yra dekoratyvi sąvoka, kuri iš tiesų slepia visai kitus valdymo principus. Kalbame apie demokratijas, bet tikrumoje tai yra tironijos, bemaž totalitarinės sistemos, kurios save pridengia žodžiu „demokratija“. Demokratijos vardan pasaulyje sugriaunamos valstybės, miestai, fiziškai sunaikinami tūkstančiai žmonių… Taigi – realiai veikia visai kiti principai. Realiai veikiantys personažai nėra demokratiški personažai.

Iš tiesų ir Latvija per šiuos dvidešimt metų tapo kolonizuota.

Atidavėme tai, ką turėjome. Savo resursus. Nuosavybę už užstatą. Žmonės, negalėdami šio užstato išpirkti, išvyko. Tai ne kas kita, kaip kolonizacija. Bet metodas, politika, kaip tai padaryta, man didžiąja dalimi primena primityvias schemas su stiklo karoliukų dovanojimu Polinezijos salų čiabuviams. Tai buvo valstybės sunaikinimo politika.

Taip dienraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuotame interviu sako Latvijos kompozitorius ir rašytojas Imantas Kalninis (Imants Kalniņš). 

Continue reading „Imantas Kalninis: „Iš tiesų ir Latvija per tuos 20 metų tapo kolonizuota””

« 2 2 »

Rugpjūčio 23 dieną, minint Baltijos kelio metines, Nacionalinis susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje” (Tautininkų sąjunga, Lietuvos centro partija, Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Tautos vienybės sąjunga) surengė automobilių žygį Baltijos keliu iki pasienio su Latvija.

Įvyko mitingai Ukmergėje, Panevėžyje, Pasvalyje ir Saločiuose. Žygio dalyvius lydėjo, gėles barstė Lietuvos aviatorių pilotuojami lėktuvai. Saločiuose buvo pasirašyta Latvijos ir Lietuvos vienybės deklaracija ir Nacionalinio susivienijimo “Už Lietuvą Lietuvoje” ir Nacionalinio susivienijimo “Visu Latvijai/TB/LNNK” komunikatas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.08.25

songaila_didelis

Nacionalinis susivienijimas „Už Lietuvą Lietuvoje“, vienijantis Tautininkų sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą, Tautos vienybės sąjungą, daugelį Sąjūdžio pirmeivių ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų, šiandien organizuoja automobilių žygį Baltijos keliu.

Organizatoriai šiuo žygiu tikisi stiprinti Lietuvoje telkimosi dvasią. Apie dalyvavimą žygyje jau patvirtino per keturiasdešimt ekipažų. Ne visi kolonos dalyviai važiuos iki pat sienos su Latvija, tačiau daug automobilių prisijungs įvairiose Baltijos kelio vietose, todėl planuojama, kad žygio dalyvių skaičius pasieks per penkiasdešimt ekipažų.

Continue reading „Tikisi Lietuvoje sustiprinti telkimosi dvasią”