Apie teisę nusivilti


Print

Vargu ar dar daug yra Baltijos kelyje stovėjusių žmonių, kurie ir šiandien su virpuliu širdy prisimena tą nepakartojamą nuotaiką, džiaugsmingą supratimą, kad vyksta kažkas nepaprasto, didingo, kad galbūt pildosi tavo dešimtmečių svajonė.  

Šiandien mes labai toli nuo Baltijos kelio, taip toli, kad net sunku jį įžiūrėti. O, jeigu dabar gyvenimas būtų toks, kokį mes tada įsivaizdavome, kokio troškome! Šiandien anuos metus tikriausiai matytumėm visai kitokiom akim – gal panašiom į tas, kurias daugiatūkstantiniuose mitinguose užfiksavo filmavimo  kameros, mūsų atmintis. 

Gražiausios akys – verkiančios iš džiaugsmo. Tokių akių tada teko matyti labai daug. Bet net įžvalgiausi politikai, manau, prieš gerus du dešimtmečius negalėjo įsivaizduoti, kuo šiandien Lietuva gyvens, kas jai bus aktualiausia, ką reikia daryti, kad atotrūkis nuo Atgimimo laikų svajonių iki dabartinės realybės būtų ne toks fantastiškai  didelis.

Įvyko stebuklas. Beveik be kraujo, dainuodami, giedodami  išsivadavome iš imperijos, kuri net ir šiandien negali susitaikyti su tuo praradimu. Buvome labai išmintingi ir labai vieningi. Tiesa, tik trumpą akimirką, vaizdingai kalbant, tik tol, kol buvome susikibę rankomis.

"Išsyk po "Baltijos kelio", po Kovo 11-osios atrodė, jog laisvės ir brolybės dvasia nugalėjo visiems laikams. Vėliau pajutome, kad netiesa ir priespauda tik atsitraukė. Ji persirikiavo ir vėl kibo į pagrindus – į atgimstantį žmonių orumą, laisvės vertę. "Kas tau iš tos Nepriklausomybės?" Nelyginant amžinas nomenklatūrinio, net ir lietuviško, biurokrato klausimas: o kas man iš to, kad aš tau padėsiu? Ir gęsta brolybės dvasia nuo tokių klausimų, ir dvasinė vergija vėl gaivinama naujais tautos saviniekos pavidalais. Taip pat pavyzdžiais, neva "niekas nepasikeitė"" (Vytautas Landsbergis, albumas "Baltijos kelias", 2000).

Viskas gerai, kas gerai baigiasi, – byloja žmonių išmintis. Bet juk gerai baigėsi – išsivadavome, ištrūkome iš už geležinės uždangos, – o kaip dėl gerumo? Ar jo daug? Politikai, valdžios žmonės ir gerumo mato daug, nepaliauja juo didžiavęsi. Visi žinome tuos privalumus, kai kuriuos visuotinai pripažįstame, bet "paprastiems" žmonėms  kažkodėl  jų mažoka. Tik "nepaprastiems" žmonėms šiandien gyventi gera, sako jie.  "Paprasti" žmonės iš Lietuvos bėga.

Manėme, kad po Kovo 11-osios, ypač po to, kai išvažiavo paskutiniai Rusijos kareiviai, jau esame amžini, su savo kalba, su savo žeme, su savo kultūra. Nė velnio! – pasakytų poetas Justinas Marcinkevičius. Jis taip jau vieną kartą yra pasakęs, kai kalbėjo apie Lietuvių kalbos išdavystes.

"Jeigu susilaikysime nuo savižudybės karų, galime išties tikėtis labai gerų laikų. Kad mes būsime nepatenkinti savo gerais laikais, aišku be žodžių. Kiekvieną pasikeitimą ir individai, ir visuomenės beveik iš karto priima kaip savaime suprantamą dalyką. Tos švytinčios lubos, į kurias ilgesingai kaliame akis, užkopus į kitą aukštą, tampa po mūsų kojomis niekingo linoleumo juosta. Tačiau teisė nusivilti yra tokia pat fundamentali, kaip ir visos kitos teisės. (Tiesą sakant, teisė siekti laimės, kitais žodžiais tariant, yra ne kas kita, kaip teisė nusivilti.)". (Aldous Huxley, anglų rašytojas, 1952 m.).

"Tik vienas dalykas kamuoja mane, tai vargingas ūkininko gyvenimas.  Tai šuniškas gyvenimas. Jei kas nori pamatyti  vargą ir tikrai nuogą  gyvenimą, tas teatvyksta į kaimą. "Kad ir nemokyti esam, bet žinom, kad ponų mėšlas esame", sako  jie.

Kaip manote, kas ir kada taip pasakė? Aštuoniolikmetis poetas Vytautas Mačernis 1939 metais  laiške savo draugui Pauliui Dreviniui. Tada jis gyveno kaime, Šarnelėje, savo gimtinėje, ir viską matė savo akimis.

Ar labai nutolome nuo tų laikų? Su savo kompiuteriais, mobiliaisiais telefonais, automobiliais? Ir taip, ir ne. Šiuos pasiekimus, pasak anglų rašytojo, iškart priėmėme "kaip savaime suprantamą dalyką", o štai Vilniaus (ir Briuselio) ponų mėšlu būti niekaip nenorime. Tęsiu poeto Vytauto Mačernio laiško citatą:

"Laukia kaimas karo ar kokių permainų, nes taip skurdžiai gyventi nebegalima toliau. Kada apie rusą ar vokietį kalba, ašaras lieja, taip gailisi tų laikų, kurie praėjo. O tėvynė jiems  nė galvoj, Lietuva jie vadina Kauno ponus. Ir iš tikrųjų: alkanųjų iliuzijom nepamaitinsi. Skurdas ir tamsa kaime…" Žinoma, pačiam (t.y. Pauliui Dreviniui – V.V.) taip neatrodo, nes viso to nematai, bet patikėti gali.

Šiais laikais kaimas karo, ačiū Dievui, nelaukia, nesitiki, užtat gelbstisi bėgdamias iš Lietuvos. Bet politikai apie tai kalbėti nenori, kai kurie iš to bėgimo mato net privalumų. Iškovota teisė laisvai pasirinkti gyvenamą ir darbo vietą kažkam atrodys lyg pasaulio pabaiga, – minint Baltijos kelią, rašo vienas politikas iš A raidės. Jam  taip neatrodo, jam atrodo, kad tie šimtai tūkstančių "gyvenamą ir darbo vietą" pasirinko laisvai.

Ką gi, "dabar kiekvienas turime savo tiesas". Politikų – nepaprastų žmonių –  tiesos labai skiriasi nuo "paprastų" žmonių tiesų.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Vytautas Visockas.

2013.08.28


Prisijunkite prie diskusijos