Vieta, kur azerbaidžaniečių kariai užvažiavo ant minų
Saulius Kizelavičius
Oficialios Baku struktūros praneša, kad balandžio 22 dieną apie 17 valandą vietos laiku Azerbaidžanui priklausančiame Šušos rajone kelyje link Alachgulular gyvenvietės ant minos užvažiavo azerbaidžaniečių kariams priklausantis sunkvežimis. Sprogimo metu sužeisti trys azerbaidžaniečių kariai. Dar vienas azerbaidžaniečių karys buvo sužeistas, kuomet atskubėjo gelbėti ginklo draugų. Jį sužeidė sprogusi pėstininkams naikinti skirta mina.
Budrooo.news skelbia, kad, apžiūrėjus nelaimės vietą, minuotojai aptiko prieštankinių ir pėstininkams naikinti skirtų minų, kurios 2021-aisias pagamintos Armėnijoje. Manoma, kad šios minos buvo paslėptos armėnų diversantų, kurie neteisėtai prasibrovė į šią teritoriją 2022 metais.
XXX
Baku taip pat skelbia, kaip vadinamieji „rusų taikdariai“ balandžio 22-iąją Lačino rajone leido Armėnijai priklausantiems automobiliams neteisėtai keliauti į azerbaidžaniečių teritoriją. Stebėjimo kameros Lačino rajone užfiksavo, kaip į Azerbaidžano teritoriją neteisėtai įvažiuoja Armėnijai priklausantys du sunkvež imiai su priekabomis, automobilis – kranas ir du autobusiukai.
Oficialusis Baku įsitikinęs, jog vadinamieji „rusų taikdariai“ tyčia praleido šią automobilių koloną. Automobiliuose ir konteineriuose greičiausiai buvo karinės paskirties amunicija. Kai automobilių kolona grįžo atgal, azerbaidžaniečių vaizdo kameros užfiksavo, kaip kranas iškrauna du konteinerius ant iš anksto specialiai parengtų aikštelių.
Jerevane barbarai degina Azerbaidžano ir Turkijos vėliavas
Oficialusis Baku skelbia, kad šiais veiksmais tiek Armėnija, tiek vadinamieji „rusų taikdariai“ grubiai pažeidė 2020 metų lapkričio 10 dieną pasirašytus trišalius susitarimus, nustatančius, kas, kaip ir kodėl turi teisę važiuoti keliu „Lačinas – Hankendis“.
XXX
Azerbaidžano spaudoje gausu pranešimų, kad Armėnijos sostinėje Jerevane šiomis dienomis masiškai deginamos Azerbaidžano ir Turkijos vėliavos. Armėnai siunta, kad Azerbaidžanas sėkmingai susigrąžina jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Karabachą.
Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, kovo 22 d. (ELTA). Ukrainos prezidento patarėjas Oleksijus Arestovičius paragino ukrainiečius nedehumanizuoti priešo, praneša naujienų agentūra UNIAN.
Jis tai pareiškė vaizdo kreipimesi, paskelbtame „Telegram“ kanale.
„Noriu jūsų paprašyti: nereikia dehumanizuoti priešo. Raginimai tyčiotis iš belaisvių, smogti Rusijos Federacijos ir ją remiančių šalių, pavyzdžiui, Baltarusijos, gyventojams ar juos naikinti yra neleistini“, – pabrėžė jis.
O. Arestovičius priminė, kad Ukraina yra Europos šalis su europietiška armija.
„Mes su jumis nesame barbarai. Mes – civilizacija, kariaujanti su barbarais“, – sakė jis.
Antradienį Ukraina pranešė, kad jos armija jau nukovė apie 15,3 tūkst. Rusijos kareivių, numušė 99 lėktuvus ir 123 sraigtasparnius.
Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Taip išniekintos azerbaidžanietiškos kapinės. Facebook.com nuotr.
Kiekviena civilizuota visuomenė supranta, jog kapai – šventa vieta. Jie – neliečiami. Visas kapines, net jeigu ten palaidoti tavo priešai, – privalu gerbti. Atėjus į amžinojo poilsio vietą nevalia keiktis, šiukšlinti, negalima mindžioti žolės, neleistina ropštis ant paminklinio akmens, trinti akmens luituose iškaltus užrašus. Jei nutarta mirusiųjų palaikus perkelti į kitą vietą, – tai šią ceremoniją privalu atlikti laikantis visų pagarbos principų.
Tačiau socialiniuose tinkluose karts nuo karto paskelbiama nuotraukų, kuriose, pavyzdžiui, užfiksuota, kaip besišypsantis vyriškis sėdi užsiropštęs ant paminklinio akmens.
Iš pradžių į tokias foto nekreipiau dėmesio. Susidomėjau vėliau, perskaitęs paaiškinimą. Pasirodo, tas nuotraukoje užfiksuotas paminklinis akmuo – Azerbaidžanui priklausančiame, tačiau šiuo metu Armėnijos karinių pajėgų okupuotame Kalnų Karabache. Paminklinis akmuo mena azerbaidžaniečio kapą. Bet ką tada veikia, pagrįstai paklausite, ant paminklinio akmens demonstratyviai atsisėdęs vyriškis (nuotrauka pirmą kartą socialiniuose tinkluose paskelbta 2016-aisiais metais)? Pasirodo, ant azerbaidžaniečio amžinojo poilsio vietą ženklinančio akmens užlipęs kažkoks Sergejus Davojanas. Parašas po nuotrauka skelbia: „čia azero palaikai“.
Socialiniuose tinkluose suradus minėtą pavardę intriga tampa akivaizdi: taip linksminasi armėnų separatistai, džiūgaudami, matyt, kad Kalnų Karabachas vis dar priklauso jiems (nors priimdami keturias Jungtinių Tautų rezoliucijas Vakarai aiškiai liepė Jerevanui nešdintis iš užgrobtų žemių).
Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę džiaugtis, linksmintis, šėlioti. Tačiau tai daryti privalu solidžiai, mandagiai, nepažeidžiant kito žmogaus orumo. Juolab – kitos tautos orumo. Ar taip reikšti džiaugsmą, kaip pasielgė S.Davojanas, – solidu, civilizuota, galų gale – krikščioniška? Mano supratimu, sėstis ant paminklinio akmens gali tik liguistos fantazijos vandalas. Juolab barbariška tokio pobūdžio nuotraukas skelbti socialiniuose tinkluose. Taip pat keista, kad bedžiūgaujančio S.Davojano nepasmerkė Armėnijos inteligenija. O gal aš pražiopsojau, nepastebėjau?
Socialiniuose tinkluose jau esama pranešimų, bylojančių, kad armėnų separatistai išvežė iš Agdamo (armėnų okupuotas azerbaidžaniečių miestas) kapinių nacionalinio Azerbaidžano didvyrio Alachverdi Bagirovo paminklinį akmenį ir jį sunaikino. Socialiniuose tinkluose pasirodė ir nuotrauka, demonstruojanti armėnų separatistų nepagarbą azerbaidžaniečių kapams prie Agdamo. Nejaugi galima šiuos faktus nutylėti, praleisti negirdomis?
Kas tai – vandalizmas, barbariškumas, liguistos fantazijos?
Žurnalisto Gintaro Visocko publikacijoje „Tikri vyrai taip nesielgia“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-tikri-vyrai-taip-nesielgia/) rašoma, kaip Amerikoje teisiamas Armenas Simonianas begėdiškai melavo JAV migracijos tarnyboms, esą jis yra iš maišytos armėnų – azerbaidžaniečių šeimos, esą jį persekiojo kaip neva netikrą azerbaidžanietį, esą jo tėvus nužudė. Be abejo, manipuliuoti tėvų gyvybėmis (pasirodo, abu tėvai yra armėnai, jie gyvi ir sveiki, jų niekas neskriaudė, jie gyvena Armėnijoje), – šventvagiška. Toks elgesys netoleruotinas dar ir dėl to, kad bėda dėl neva persekiojimo tautiniu pagrindu suversta niekuo dėtiems azerbaidžaniečiams. Tad sutinku su straipsnio autoriumi: šitokį melą būtina ir demaskuoti, ir pasmerkti.
Tačiau manau, kad laipiojimas ant kapus ženklinančių paminklinių akmenų, – ne mažiau niekingas. Tokie „alpinistai“ verti griežčiausio pasmerkimo. Ir pasmekti juos pirmiausia turėtų Armėnijos šviesuomenė.
Emilijos Liegutės knygoje eilėraščių knygoje „Prieš didelį dangų“ žodis visada turi savo vietą. Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna. Pavyzdžiui, muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos; recenzija buvo išspaudinta savaitraštyje „Literatūra ir menas“).
Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas – iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“. Viskas yra daroma tam, kad sukritikuotų, kasyra skelbiama…
O E. Liegutės knygoje, – kad visa tai būtų išaukšinta. Nes autorė parašė penktą savo knygą; senatvėje autorė įsižiūri į savąjį likimą, ir kiekvieną žodį reikia tarti su įkvėpimu, o jis negali būti atsitiktinis. Estetinėje kultūros bibliotekoje yra daug pavyzdžių, rodančių kad apie tai mąstoma plačiai. Italų filosofo Benedetto Kročės įsitikinimu, intuicija (tikrovės reiškinių vaizdas) mene yra glaudžiai susypinusi su menininko jausmais, jo subjektyviu santykiu su vaizduojama tikrove ir todėl gali būti vadima „lyrine intuicija“.
Eilėraštis pavadintas „Širdažole“, paskirtas dukrai Eglei. Nors beveik visi žodžiai tik apie save.
Paskaitykim jo pradžią:
Ateinu iš tolių toliausių.
Smulkiažedė burtažolė
mirguliuoja žydrai-geltonai,
kreipia mano žvilgsnį
tolyn.
Regiu – skrenda paukštis
išilgai mano žvilgsnio
Retas palyginimas su paukščiu, skrendančiu „išilgai žvilgsnio“. Ką tai duoda eilėraščiui? Nes jis (eilėraštis) atsirems į atramą
Ir kelio vienišumas man
nebaisus.
Sodininkė mirtis čia
neateis.
Čia žydi širdalžolė, plaška –
Nebijau veidu stoti į savo
likimą.
Pagal žodžio reikšmę, pagal jo svorį, – tai vienas pačių nuostabiausių Emilijos Liegutės eilėraščių. Eilėraštis pagal motinos širdį, – tokia yra gėlė „širdažolė“. Filosofinis apibendrinimas pagaunamas iš karto, matosi, kad su juo autorė ne kartą gulė ir kėlėsi.
Yra ir kitų, visai gerų eilėraščių: prie tokių priklauso ir „Prieš didelį dangų“…
Veiksmas vyksta „senam sode“:
Ar paukščio giesmė
atskiria mus?
Mes apsikabinę
suklumpam
prieš didelį dangų tarp
usnių dygių.
Tad filsosofija – praktine ir perkeltine reikšme. Pagal žmones, taip būna, taip nutinka, pagal filosofiją taip įvyksta , kai kelio kliūtys atrodo mažos, trumpalaikės… Kaip ir kitame, miniatiūriame eilėraštyje „Sodas atgijo“, kuriame dar yra palikta vietos ir autorės balso šūkaliojimams. Bet jame nepalikta vietos „juodajam“ autorės veidui. „Tarsi vaikai“- pagrečiui einantis kitas eilėraštis; ne veltui sakoma, kad būdamas vaikas, turi patirti angeliškus jausmus.
Kaip ir tame kūrinyje apie mirtį, pavadintame „Skrendu“:
Lenkis laikui, bet išliki
artumu. Tavo juoko – dar pilna
erdvė. Ir Tavo juokas ir mintys…
O kai žemė skubėdama
Paliks tave,
Sakyk upokšniui – „čiurlenu“.
O paukščio skrydžiui pasakyk:
„skrendu“.
Anot kai kurių filosofų, ir mintys gali būti mąstomos. O veiksmas – tai mąstymo veiksmas. Taip pat mąstyti ir norėti yra neperskiriami dalykai. Kaip ir eilėraštyje„Žvelgiu į save“:
Savo dvasią mylėjau
Kaip pirmykštę sužėlusią
girią.
Tas, upes, jų šniokštimą, krioklių nesustabdomą
virsmą.
Ir pirmykštes uolas, tarpekliais gūdžias išraižytas
Ir vienintelę gėlę, plevenančią vėjy ant kalno…
Pasiilgstu aš jų – milijonus metų laukiančius
manojo žvilgsnio uolose,
upių slėniuose, giriose.
Jie laukė manęs ir sulaukė –
// savo dvasia esu ten…
XXX
Ši prozininkės ir vaikų rašytojos knyga suskirstyta du skyrius. Tarp jų nesijaučia pranašumo, kiekviename yra labai gerųeilėraščių. Iš antrojo: „Keista“, „Pažintis“, „Žmogus“, „Muzika“, „Tik užauginti“… Maža žodžių – didelė erdvė autorei būti gyvenimo neprsispaustai, buities nesuvaržytai. Jeigu būtų Laiko , tai iš Emilijos Liegutės galima laukti Justino Marcinkevičiaus, Vacio Reimerio tipo poezijos (juvelyrinės, katreninės)… Viskas yra Laiko judesyje, kuriamear vyksmas, ar mintis, ar fantazija atsiremia į Jį… .
Ne vienas istoriografas mėgo ir tebemėgsta kartoti, kad krikštas savaime būtų užtikrinęs senovės Lietuvos žengimą į Vakarų „civilizuotąjį pasaulį“, tačiau atidesnis sociologinis ir antropologinis tyrimas parodo, kad ir tas abstraktus „civilizuotasis pasaulis“ daugeliu atžvilgiu buvo dar didesniu mastu amoralus ir plėšikiškas, tai yra – „barbariškas“ pačia blogiausia prasme.
Dažnai net „barbariškesnis“, nei pagoniški Baltijos kraštai, negriovę jokių Bizantijos lygio civilizacijų ir nevykdę jokio masinio gyventojų ir tautų genocido, kuris bent kiek primintų viduramžiais surengtas “kitatikių“ ir „klaidatikių“ gyventojų skerdines musulmonų Rytuose, pietų Prancūzijoje ar Prūsijoje ir Livonijoje.
Tačiau XXI amžiaus pradžioje jau neužtenka tik konstatuoti ir dar vieną eilinį kartą priminti „barbarišką“ katalikiškos Romos taktiką kryžiaus žygių arba „raganų“ deginimo laikais (XIII- XVII šimtmečiai).
Prie Pilaitės rajono Vilniuje esantys miškai jau kertami be leidimo. Miškų savininkai mano esantys pilnateisiai šeimininkai ir patys gali spręsti, kaip naudingiau pasielgti su savo mišku.
Vyriausybė nutarė miestuose esančius miškus patikėjimo teise perduoti savivaldybėms.
Pastarosios ilgai nelaukė ir Seimui pateikė Miškų įstatymo projektą, kuriame galima leisti mišką paversti gyvenamosiomis statybomis. Ar kam nors berūpi, kokia yra miško paskirtis, reikšmė žmogui ir aplinkai, ir kiek jų turėtų likti.
Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.
Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:
Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas[1] .
Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.
Šeštadienį Vilniuje prie Prezidentūros ir Seimo surengti skaitlingi protesto mitingai. Gausiai susirinkusieji emocingai reiškė nepasitikėjimą visomis be išimties Lietuvos institucijomis, gegužės 17-ąją ciniškai, grubiai, barbariškai įvykdžiusioms “lietuviškąjį teisingumą”. Taip, į bukumą, primityvumą ir idiotizmą panašėjantis lietuviškasis teisingumas gali triumfuoti. Mažoji Kedytė jėga atimta iš Neringos Venckienės. Atimta taip, tarsi ligšioliniai mažylės globėjai būtų buvę didžiausi teroristai ar žmogžudžiai.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia išskirtinius interviu su kunigais Robertu GRIGU ir Jonu VARKALA. Bažnyčios tarnai pateikia savus komentarus, kas gi iš tiesų tą ankstyvą rytą dėjosi Klonio gatvėje Garliavoje ir kodėl jie atvyko į sostinę piktintis “išsigimusio lietuviškojo teisingumo grimasomis”.
Mes taip įsijautę šiandien vardijame „atvykėlių“ iš pietų kraštų – mūsų tėvynainių, tarp jų ir buvusių, nuodėmes, kad jau metas būtų įsiklausyti į psichologų žodžius.
O jie sako: žmonės mažiausiai linkę pakęsti kituose tuos trūkumus, kurie būdingi jiems patiems. Todėl siūlau atidžiai pažvelgti į mūsų pretenzijas svečiams.
„Jie elgiasi pernelyg demonstratyviai“: lezginka gatvėse, pašaipos įkandin praeinančioms moterims…
