Stadionas. Netoliese – Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Stadionas

Nesitikėjau, kad iš darbo sugrįžęs tėvas puls bartis.

Pikti tėvo žodžiai ir skaudino, ir glumino. Juk aš – rimtas ligonis. Stipriausiai peršalau. Perštėjo gerklę, kosėjau, čiaudėjau, šoktelėjo temperatūra. Dar pridėkite galvos sopulį, silpnumą, ir suprasite, kaip sumautai jaučiausi.

Kad parėjęs tėvas ims prikaišioti, nė neįtariau. Tuo metu man labiausiai rūpėjo mama. Gaila jos. Ji vėl turėsianti vargo. Teks kviesti daktarę, ieškoti vaistų, gal ant nugaros trumpam prilipins deginančius garstyčių lapus, puls virti karšo pieno su medumi. Taip nutikdavo visuomet, kai iš kojų išversdavo gripas.

Mama niekuomet nerodydavo pykčio. Žinoma, nedžiūgaudavo, nes tikrai per dažnai sergąs, bet ir nepriekaištaudavo turinti niekam tikusį sūnų. Mama tiesiog susikrimsdavo. 

Ir tėvas anksčiau nekeldavo balso. Nusimindavo, kad vėl praleisiu pamokas mokykloje, kad teks vytis į priekį pažengusius klasiokus. Po to būtinai pridurdavo, kad privaląs, po velniais, kuo greičiau imt sportuoti, kitaip ligos pribaigsiančios mane. Bet niekad nekaltino.

Man, be abejonės, būdavo nejauku matyti liūdnus tėvus. Ypač mamą, susirūpinusią dėl maniškės miglotos ateities. Bet didžiausiu nusidėjėliu nesijaučiau. Kuo aš kaltas, kad peršalimai lipte limpa? Ar man pelenais galvą barstytis, kad, išbėgęs į gatvę pasiausti su kiemo vaikais, parsinešu bjauriausius kosulius su čiauduliais?

Tėvas seniai ragino netoliese esančiame stadione rytais bėgioti krosus, praustis po šaltu dušu. Retsykiais prisimindavau šiuos tėvo patarimus, kai kada panašius į įsakymus, kai kada – į maldavimus. Bet juos praleisdavau negirdom arba rasdavau įvairiausių pasiteisinimų, kodėl pasiruošęs mankštintis tik nuo rytdienos. Išaušdavo toji rytdiena, ir aš vėl išsisukdavau – kitą savaitę jau tikrų tikriausiai pradedu sportuoti, o dabar dar negalįs, dar daug neparuoštų namų darbų.

Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien buvo kitaip. Tėvas ne juokais įniršo. Jis prikaišiojo dėl visko. Sakysim, kodėl lauke vaikštau be piršinių, atsisagstęs paltuką. Taip vyriškumą demonstruoti turintys teisę tik tie kiemo vaikai, kurie neapsisnaplioja po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. O aš – silpnučiukas, todėl privaląs nešioti ir pirštines, ir kepurę, taip pat užsisegti visas sagas ligi smakro, nepamiršti storo vilnonio šaliko, kurį specialiai anūkui numezgė močiutė…

  • Kai sustiprėsi, gniūžtes svaidyk plikom rankom kiek jėgos leis. O kol toks trapus kaip ką tik iš kiaušinio išsiritęs viščiukas, žinok ribas. Tavo draugams – galima, o tau – ne. Po kiekvieno dūkimo lauke parsineši ligą. Didžiausia gėda visai giminei – krenkšti ir krenkšti, kaip šimtametis senis. Fui koks ligašius, net nemalonu žiūrėti į tave, – priekaištavo tėvas.

Nujaučiau, kad jis ne tiek pyksta, kiek įskaudintas, jog vienturtis mylimas sūnus – toks išgeibęs, ištižęs.

Išliejęs viską, kas buvo susikaupę širdy, tėvas nuskubėjo į kitą kambarį. Daugiau tą vakarą nė karto nepasirodė. Nei pasiteiravo, kaip jaučiuosi, nei saldžių sapnų palinkėjo.

Man buvo netikėtai skaudu. Labiausiai – dėl palyginimų. Mėginau prisiminti, ar kas nors dar mane yra išvadinęs neapsiplunksnavusiu viščiuku? Prisiminiau kaime pats tetą kartoninėje dėžėje cypsinčius geltonpūkius viščiukus. Tik neatsargiai paimk į rankas, tik stipriau pamyluok, ir, žiūrėk, čia pat nugeibsta, galveles atmeta atgal…

Bet tėvo teisybė. Silpnas. Per metus – penki ar šeši susirgimai. Tikrai negaliu prilygti kietuoliams, kurie kieme bimbinėdavo plačiai atsisagstę striukes, o pirštines – demonstratyviai susikišę į kišenes, ir niekuomet nesirgdavo. 

Ir aš norėjau būti tvirtas, kaip jie. Atsagstytas paltas, nerūpestingai susuktas šalikas tuomet buvo šaunaus vaikino ženklai. O jei visos sagos kilpelėse, vadinasi, tavo vardas – mamos lepūnėlis.

Nenorėjau, kad mane pravardžiuotų mamos sūneliu. Deja, kiekvienas bandymas atrodyti šauniai baigdavosi nesėkme – atguldavau į patalą mažiausiai savaitei. Nė neišmaniau, kaip elgtis. Nuobodus maratonų bėgiojimas kiekvieną rytą man neatrodė panašus į išsigelbėjimą.

Tiesa, tėvas dažnai vakarais pasakodavo apie mane, paauglį, sužavėjusių meninių filmų aktorių paauglystes. Kadaise buvę niekam tikę apsiseilioję berniukai. Tačiau jie užsispyrė plaukioti, boksuotis, ir štai kokiais tvirtais tapo. Tikri kaubojai, piratai, keliautojai. Gražu pažiūrėti! Kokie raumenys, koks pasitikėjimas savimi! O aš, atsidūręs džiunglėse ar dykumoje, nė mylios nenuslinkčiau! Tuoj pat išvirsčiau iš koto.

Kitą rytą, kai mama, pamatavusi temperatūrą, apsidžiaugė, jog karščio beveik nebėra, į mano kambarį įžengė tėvas. Nesusiraukęs, bet įsitempęs, tarsi būtų kažką labai svarbaus sumąstęs. Prisėdo ant lovos krašto. Maniau, vėl prikaišios dėl ištižimo. Bet ne. Šį sykį prisipažino tikįs laiminga pabaiga: „Nesisielok, viskas būsią kuo puikiausiai.“ Tik aš privaląs duoti tvirtą pažadą. Vyrišką, nesulaužomą pažadą, kurio negalima nei pamirši, nei atšaukti, nei iškeisti į ką nors kitką.

Nujaučiau, ką jis turįs mintyse. Nors ir labai nenorom, – pažadėjau. Nors užmušk, nesupratau, kaip stiprumą vyrui galįs suteikti nuobuodus lakstymas stadiono bėgimo takeliais. Bet tegul bus tėvo viršus. Tėvas tvirtino kito kelio nematąs – išgelbėti mane pajėgs tik krosai. Pabandysiu. Gal jis teisus.

Tėvas tęsė: maratonus bėgiosiu kiekvieną mielą rytą, net šeštadieniais ir sekmadinieniais; jokių priešgyniavimų, jokių „rytoj“. O kad tikrai nedrįsčiau atsisakyti, prikišo mamos ašaras: aš dabar gulįs paslikas lovoje, o ji, vargšelė, vonios kambaryje užsidariusi tyliai verkia, mat jos mylimiausias sūnelis – silpniausias iš silpniausių…

XXX

Stadionas, į kurį po savaitę trukusio negalavimo išbėgome kartu su tėvu, greičiausiai pats neišvaizdžiausias visoje Lietuvoje. Priklausė jis mokyklai, kurioje mokiausi. Dienomis ten rengdavo fizinio lavinimo pamokas. Dažniausiai žaisdavome futbolą. Vakarop čia rinkdavosi įvairiausio plauko padaužos – tai slapta rūkydavo, tai siurbčiodavo alų. Bet anksti ryte jis – tuštutėlis. Akmens skalda pabarstytu takeliu kibildžiuodavo nebent keletas pagyvenusių pensininkų.

Stadiono bėgimo takelis. Slaptai.lt nuotr.

Tą rytą, kai su tėvu patraukėme į stadioną, buvo bjauriai drėgna. Silpnai lašnojo, sniegas – ištižęs, visur – purvo balos. Pradėjome ristele. Šlept – šlept. Tėvas bėgo vis greičiau ir greičiau, o aš vos vos krutėjau, smarkiai nuo jo atsilikdamas. Nutrepsėjau tik du ratus. Tėvas nekreipė dėmesio: pirmą kartą užteks. Svarbiausia – bėgioti kievieną šventą dienelę, tegul ir po trupučiuką, vos po keletą metrų, bet kasdien, kiekvieną rytą.

Po to pusvalandį mankštinomės prie sportininkams skirtų turėklų, skersinių, specialių kopetėlių. Prisimenu, prie viršuje permesto skersinio neprisitraukiau nė karto. Džiaugiausi, kad niekas nematė, kaip beviltiškai rangausi tarsi ant kabliuko maunamas sliekas.

Pirmoji treniruotė nepaliko įspūdžio. Koks gi malonumas – murgdytis purvyne per patį šlapdribos įkarštį. Nieko ypatingai malonaus nepajutau ir po savaitės, mėnesio. Bet štai po trijų, kai į Lietuvą atkeliavo gražus, šiltas pavasaris su palei Nerį sužaliavusiuose krūmuose suokiančiomis lakštingalomis, pagavau save dar nė sykio nesusirgęs. Nei kada gerklės skaudėjo, nei kosėjau. Jau ir tris ratus be didesnio vargo įveikdavau. Beveik kilometrą be kelių metrų. 

O lygiai po metų manęs jau būtume nepažinę. Tėvas savo užrašuose pažymėjo storu raudonu pieštuku dieną, kada pradėjome bėgioti maratonus. Tą datą jis vadino mano antrąja gimimo diena. Mama net tortą iškepė, paspirgino mėgstamų kotletų. Taip ir atšventėme pirmuosius metus, kai nė sykio nepasiligojau.

Tada dar nė neįtariau, kad pamilsiu rytmečio krosus, kad ilgainiui be jų neįsivaizduosiu savo gyvenimo. Jei kurį nors rytą per žurnalistinius darbus nespėdavau susiruošti prie starto, visądien jausdavausi kaip sulaužytas, kaip maišu per galvą trenktas. O nubėgęs savuosius tris kilometrus niekad nesiskųsdavau energijos, žvalumo ir ištvermės trūkumu.

Tuomet nenujaučiau, kad ir stadionas prie Žirmūnų vidurinės mokyklos mano gyvenime tapsiąs toks svarbus. Jo takeliu krosus bėgau bene trisdešimt metų. Beveik – kiekvieną mielą rytą. Pliaupia lietus ar saulė plieskia į akis – o aš lygiai 6 valandą ryto jau kraipausi stadione. Leisdavau sau tik vieną, na, daugiausiai du kartus per savaitę patinginiauti. Sunku patikėti, kad tik žole kur ne kur apsodintą mažytę futbolo aikštę ir siaurą bėgimo takelį teturintis stadionas, – tai ištisas pasaulis. Labai svarbus: būtent čia grumtasi su savomis silpnybėmis, baimėmis, abejonėmis.

Netikėkite, kurie sako, kad bėgimas – nuobodus, monotoniškas užsiėmimas. Kaip Šiaurės tautos turinčios šimtus sniego ir ledo apibūdinimų, taip ir aš galėčiau nesustodamas porinti apie savo pamiltą stadioną. Vienoks jis pliaupiant vasaros lietui, kitoks – krapnojant rudenio dulksnoms. Koks jis nepakartojamas ankstų vasaros rytą – kai dar visi pučia į ūsą, kai tylu, kai oras gaivus. Dar kitoks – žiemą, kai siaučia pūgos, kai bėgimo takelis užverstas sniegu iki kelių, kai žvelgdamas į priekį nieko nematai – tik baltą miglą.

Kai pliaupdavo vasariškas lietus, įsivaizduodavau atsidūręs džiunglėse. Kai tekdavo mindyti per naktį supustytą sniegą, dėdavausi ligi pat Ašigalio nusigavusiu keliautoju, praradusiu šunų kinkinį ir slides. Kai laukdavo painus egzaminas, sukti ratus aplink futbolo aištę būdavo neramu, o kai kontroliniai darbai jau įvertinti teigiamais pažymiais, lėkti tapdavo tarsi lengviau, paprasčiau. Kartą išbėgęs į stadioną sugalvojau, kaip sudėlioti sudėtingą straipsnį. Susikūprinęs prie rašomojo stalo keletą valandų bergždžiai svarsčiau, nuo ko pradėti, kokius žodžius parinkti, kaip užbaigti. Bet vos tik atsidūriau stadione, galvoje tarsi prašviesėjo…

Kai išvažiuodavau į komandiruotę kur nors toliau, visuomet į kelionės krepšį įsimesdavau sporto batelius. Kur tik nesu bėgęs kroso – ir Tbilisyje, ir Grozne, ir Taline, Kopenhagoje, Stokholme, Baku… Čečėnijos sostinėje būsiu išgąsdinęs vieną moteriškę. Ji, žingsniuodama apytušte gatve, pamanė, kad ją vejuosi, ir smuko į pirmą pasitaikiusį kiemą, nuo gatvės atitvertą aukšta aklina geležine tvora. Iš kiemo netrukus iššoko medžiokliniu dvivamzdžiu ginkluotas vyras. Bet pamatęs ristele bėgantį šviesiaplaukį jaunuolį nusišypsojo, draugiškai pamojavo ranka. O Kopenhagos viešbutyje kiekvieną rytą mane telefonu žadindavo budinčioji. Kad nepramiegočiau savosios mankštos. Visi viešbučio darbuotojai buvo įpratę, kad aš rytais skubu ne prie švediško pusryčių stalo, o į lauką – bent pusvalandį palakstyti aplinkinėmis gatvelėmis.

Stadione prie Žirmūnų gimnazijos. Slaptai.lt nuotr.

Grįžus namo tekdavo prisipažinti – kaip malonu vėl klipinėti savąjame stadione. Nenoriu pasirodyti esąs sentimentalus, bet tikrai pasiilgdavau savojo – žirmūniškio. Čia pažįstamas kiekvienas kupstas, kiekvienas akmenėlis. Pasakysiu šitaip: manyti, kad stadione tik raumenys tvirtėja, vadinasi, nieko nenutuokti apie gyvenimą.

Norėčiau būtinai papasakoti ir apie vieną žaismingą, kuriozišką nutikimą. Kartą susiruošiau palakstyti per pietus, mat buvau sulaukęs atsostogų ir netyčia pramigau besimėgaudamas teise niekur neskubėti. Kai jau beveik apibėgau dvylika ratų ir ruošiausi sustot, stadionan sugužėjo trys kažkur matyti vietiniai chuliganėliai. Jie susėdo ant vieno iš suoliukų, įkastų prie bėgimo rato, ir, užsirūkę cigaretes, atsikimšę alaus butelius, puolė komentuoti mano bėgimo manierą. Nieko užgaulaus. Jie buvo draugiškai nusiteikę. Tiesiog plėšdami dūmą susilažino, ar aš vis dar trepsėsiu, kai jie užbaigsią savo vaišes. Jie buvo tikri, kad iškrisiu pirmas, nes celofaniniame maišelyje atsinešę daug alaus, kišenėse – daug cigarečių.

Ar galėjau sustot išgirdęs tokias replikas? Mintyse ir aš sukirtau rankomis: lėksiu, kol jiems nusibos spoksoti, kaip suku ratą po rato. Pasitaikė puiki proga išmėginti savo galimybes – jei įveikiu dvylika ratų, gal galėčiau nubėgti ir dvidešimt?

Ir ką sau manote? Laimėjau. Iš pradžių buvo sunku. Raumenys jau pasiruošė poilsiui. Bet kai nusprendžiau rungtyniaut, kas ką, iš kažkur atsirado jėgų, ir aš be didesnio vargo bėgau ir bėgau, nelėtindamas greičio, nerodydamas nė mažiausių nuovargio požymių. Praslinko pusvalandis, prasidėjo antrasis. O aš vis risnojau savo kedais dusliai trinksėdamas į suplūktą takelį. Jų alus seniai išlaižytas, cigaretės surukytos. Jie tylom, jau be ironiškų pastabų, pakilo nuo suoliuko ir beveik slapta, vogčiomis iškurnėjo iš stadiono. Net neastsisveikinę. Gerokai atitolę iš už penkiaaukščių namų kampų atsisukdavo pasižiūrėti, gal aš kartais palūžau. Bet aš vis dar lėkiau bėgimo takeliu.

Nė neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs likimas, jei tėvas tąsyk nebūtų per prievartą ištempęs į stadioną. Nebūtų nei pergalę varžybose atnešusių dziudo treniruočių, nei išvykos į Šiaurės Kaukazą pas Rusijos keršto nepabijojusius čečėnus, nei šešerius metus leisto karinio priedo, nei varginančių karinių pratybų, nei susitikimo su Žemaičių alinėje slaptą susitikimą paskyriusiu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu, nei skrupulingai, po kaulelį išnarpliotos Medininkų žudynių bylos, nei teisminės dvikovos su garbės pasigedusiu generolu… Nebūtų nieko, visiškai nieko – tik ligos, poliklinikos, nedarbingumo lapeliai.

XXX

Kai bjaurių ligų iškamuotas mirė tėvas, atvažiavau į Žirmūnus. Nužingsniavau tiesiai stadionan. Kaip ir tą pirmąjį sykį, kai tėvas mane per prievartą už ausų atitempė iki bėgimo takelio, lašnojo silpnas lietus. Nekreipdamas dėmesio į dulksną keletą kartų pėstute apėjau futbolo aikštę. Tie keli simboliniai ratai buvo skirti Tėvo atminimui.  Dėkojau jam, kad anuomet, kai buvau silpnas kaip viščiukas, privertė pamilti rytinius krosus.

Jei kas nors mane tuomet matė, tikriausiai įsivaizdavo, kad aš kvanktelėjęs: pliaupia lietus, stadione – nė gyvos dvasios, tik kažkoks labai liūdnas vidutinio amžiaus vyriškis lėtai žingsniuoja pažliugusiu bėgimo takeliu… 

2020.10.26

Bėgimas „Valstybė – tai Tu“. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Valstybės dieną vyksiančio bėgimo ir važiavimo dviračiais dalyviai siekė priminti: kiekvienas esame valstybės dalis.
 
Liepos 6-ają, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, VšĮ „Mūsų vėliavos“ ir Lietuvos karių asociacija „Keliautojų klubas“ organizavo tradicinį renginį „Valstybė – tai Tu“. Jo metu Vilniaus Senamiestyje vyko garbės bėgimas, kurio maršrutas apėmė senąją miesto gynybinę sieną. Prie bėgikų prisijungė dviratininkai, jų maršrutas buvo skirtas paminėti skirtingus miesto ir valstybės raidos etapus.
 
Bėgikai ir dviratininkai startavo S. Daukanto aikštėje iškart po Lietuvos valstybės ir istorinės vėliavų pakėlimo ceremonijos Simono Daukanto aikštėje.
 
„Šiuo simboliniu bėgimu ir važiavimu su Lietuvos valstybės istorinėmis vėliavomis norime atkreipti dėmesį į sostinės ir visos šalies saugumą, taip pat skatinti pilietinę bei istorinę savimonę, ugdyti patriotiškumą ir pagarbą istorinei atminčiai, valstybei ir valstybingumui“, – sakė Lietuvos karių asociacijos „Keliautojų klubas“ vadovas Rolandas Lubys.
 
Dalyvių skaičius nebuvo ribojamas – laukiamas kiekvienas norintis. Kiekvienas registracijos mokestį sumokėjęs bėgikas dovanų gavo neštąją vėliavą, kurią galės išsikelti prie savo namų, sakoma VšĮ „Mūsų vėliavos“ pranešime.
 
Bėgimo trasos ilgis – 5 kilometrai. Ji driekėsi gatvėmis ir pėsčiųjų takais, besiribojančiais su miesto gynybine siena, Gedimino pilies kalnu ir Vilniaus arkikatedra bazilika. Po starto S. Daukanto aikštėje, bėgimas tęsėsi Universiteto, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, Liejyklos, Totorių, Benediktinių, Vilniaus, Klaipėdos, Pylimo, Bazilijonų, Šv. Dvasios, Bokšto, Maironio ir Šv. Brunono Bonifaco gatvėmis bei Bernardinų sodo taku palei Vilnelę, Kazio Škirpos alėja ir pėsčiųjų taku aplink Gedimino pilies kalną, Arsenalą, Vilniaus arkikatedrą baziliką iki Valdovų rūmų kiemo.
 
Dviračių trasa tęsėsi 10 kilometrų ir leido aplankyti buvusias miesto ribas, Vilniui, istorijai ir Lietuvai svarbius objektus – Arkikatedrą, Šventaragio slėnį, Arsenalą, Senąjį miestą (Kalnų parką), vėliau Olandų gatve dviratininkai prasuko pro Misionierių bažnyčią, atvyko prie simbolinių Aušros vartų, vėliau Pylimo gatve palei buvusią gynybinę sieną ir Tauro kalną atriedėjo prie modernios Lietuvos simbolio – Seimo rūmų, tuomet suko į Gedimino prospektą, kuriuo kaip centrine miesto ir istorijos ašimi užbaigė savo važiavimą finišuodami Valdovų rūmuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 05:30

Bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje tradiciniu tarptautiniu pagarbos bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę 1991 m. atminimas.
 
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.
 
Prieš bėgimą jo organizatoriai ir svečiai padėjo gėlių prie žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų. Bėgimo pabaigoje padėta gėlių prie Vilniaus televizijos bokšto memorialinės sienos.
 
29-asis pagarbos bėgimas prasidėjo nuo žuvusiųjų poilsio vietos Antakalnio kapinėse ir nusidriekė Vilniaus gatvėmis iki televizijos bokšto.
Šis 9 kilometrų pagarbos bėgimas – ne varžybos, jame nugalėtojai ir prizininkai neišaiškinami.
 
Kasmet šį maršrutą Vilniaus gatvėmis įveikia įvairių institucijų, organizacijų, švietimo įstaigų ar sporto klubų bėgikai iš Lietuvos ir užsienio: kariai, policininkai, ugniagesiai, pasieniečiai, prokurorai, šauliai, skautai, moksleiviai ir studentai, senjorai, sportininkai, profesionalai ir mėgėjai.
 
Tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Laisvės gynėjus šeštadienį pagerbė ir Lietuvos diplomatai bei Lietuvoje reziduojančio užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai.
 
Bėgime kartu su Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais dalyvavo Airijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Moldovos, Prancūzijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Vengrijos diplomatinių atstovybių, Europos lyčių lygybės instituto Lietuvoje atstovai.
 
Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ žinomas ir tarp NATO valstybių bei šalių partnerių karių.
 
Laisvės gynėjų atminimui skirti bėgimo renginiai, kuriuos organizavo Lietuvos atstovybės užsienyje ir lietuvių bendruomenės, šiemet taip pat vyko Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Nyderlanduose, Suomijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
 
Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines.
 
Bėgimą Vilniuje organizuoja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 00:03

Sekmadienį Vilniaus senamiesčio gatves užplūs daugiau kaip 3600 „Eurovaistinės Kalėdinio bėgimo“ dalyvių.
 
Kalėdinis bėgimas vyks jau 44-us metus iš eilės, anksčiau jis buvo vadinamas Naujametiniu bėgimu. Pamažu bėgikai įvedė tradiciją šventiniame renginyje distancijas įveikti persirengus kalėdiniu kostiumu. Šiandien persirengėliai ypač išradingi: dalyviai renginio metu tampa tradiciniu Kalėdų Seneliu ar Snieguole, elfu, dovana, ar net filmų personažu, tokiu kaip Džokeris ar moteris-katė. Tokia įspūdinga bėgikų kolona kiekvienais metais žavisi Vilniaus miesto praeiviai bei turistai.
 
„Eurovaistinės Kalėdiniame bėgime“ dalyviai ruošiasi įveikti keturias trasas: 3, 6 ir 12 kilometrų bei 300 metrų vaikų distanciją mažiesiems nykštukams. Visų distancijų dalyviams suruoštos dovanos ir bėgimo numeriai, kuriuos jie skubėjo atsiimti iš organizatorių jau nuo penktadienio. Šventinę nuotaiką bėgikai gabens į centrą – dovanas jie atsiims Konstitucijos prospekte esančiame „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbutyje.
 
Šiemet Kalėdiniame bėgime rekordiškai daug užsiregistravusiųjų dalyvių skaičius – daugiau kaip 3600, o sąrašas vis dar ilgėja, teigia organizatoriai. Registracijos į 6 kilometrų bėgimą buvo baigtos dar šios savaitės viduryje – baigėsi vietos.
 
Į linksmą ir šventinį bėgimą kalėdiškai atrodantis Vilnius pritraukia ir užsieniečių – Vilniaus kalėdinis bėgimas užsienyje sparčiai populiarėja. Pernai Kalėdiniame bėgime dalyvavo 200 užsieniečių, šiais metais jų bėgs net 365, sakoma „Tarptautinio maratono“ pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.15; 08:35

Sekmadienį vyksiančiame tradiciniame „Danske Bank Vilniaus maratone“ startuos ir Seimo komanda. Lietuvos parlamentas pakvietė bėgikus entuziastus iš valstybės institucijų ir ambasadų kovoti dėl Seimo taurės, kuri bus įteikta gausiausią komandą subūrusiai institucijai. Dėl specialaus apdovanojimo šiemet kovos suburtos Seimo, Krašto apsaugos, Teisingumo, Finansų, Ekonomikos ir inovacijų ministerijų, Lietuvos banko, Vilniaus miesto savivaldybės, Viešosios politikos ir vadybos instituto komandos.
 
Renginio apdovanojimų ceremonijoje maratono nugalėtojams sveikinimo žodį tars ir Seimo taurę įteiks Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas Kęstutis Smirnovas.
 
Didžiausiame bėgimo renginyje Lietuvoje Seimas dalyvauja nuo 2011 m. Prie starto linijos išsirikiuos parlamentarai ir Seimo kanceliarijos darbuotojai – daugiau nei 45 Seimo komandos dalyviai.
 
Sekmadienį Katedros aikštėje įsikurs renginio miestelis, kuriame startuos, finišuos ir bus apdovanoti bėgikai, vyks kiti pramoginiai ir sportiniai renginiai šeimai. Maratono dalyviai ir svečiai laukiami Seimo palapinėje – čia jų lauks žinių viktorina ir įvairūs prizai.
 
Seimo nariai ir Seimo kanceliarijos darbuotojai aktyviai įsitraukia į panašias akcijas: dalyvauja dviračių, bėgimo maratonuose, krepšinio, šachmatų turnyruose ir kituose sporto renginiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.08; 09:00
 

Lietuvoje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės kariai kartu su kitais bėgimo entuziastais dalyvaus estafetiniame „Baltijos kelio“ bėgime.
Penktadienį Lietuvos bėgimo asociacija organizuoja 600 kilometrų bėgimą iš Vilniaus per Rygą į Taliną taip prisimenant prieš 30 metų vykusį „Baltijos kelią“. Šiame bėgime dalyvaus ir daugiau nei 70 NATO karių iš Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Norvegijos ir Čekijos Rukloje dislokuotos priešakinių pajėgų kovinės grupės.
 
Bėgdami kariai neš NATO vėliavą tuo išreikšdami solidarumą su Lietuva, Latvija ir Estija bei NATO pasiryžimą ginti Aljanso teritoriją.
„Baltijos kelias“ – tai prieš 30 metų Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusi 2 milijonų žmonių grandinė, kuri tęsėsi 600 km. Šios taikios politinės demonstracijos tikslas buvo parodyti, kad Baltijos šalyse niekada neužgeso laisvės ir demokratijos siekiai.
 
Atgrasymo ir gynybos tikslais nuo 2017 m. pradžios Mokomajame pulke Rukloje dislokuota tarptautinė kovinė grupė šiandien yra integruota į Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ sudėtį. Dislokavęsi Lietuvoje NATO kovinės grupės kariai aktyviai treniruojasi, dalyvauja svarbiausiose Lietuvoje vykstančiose pratybose. Jie yra užmezgę puikius ryšius net tik su Lietuvos kariais, bet ir su vietos bendruomenėmis, mokyklomis, savivaldybėmis.
 
Sprendimas dislokuoti NATO priešakinių pajėgų batalionus prie rytinių NATO sienų buvo priimtas 2016 m. liepą Varšuvoje NATO viršūnių susitikime Baltijos šalių ir Lenkijos prašymu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.23; 09:22
 
 

Vytauto Visocko nuotr.

« 1 2 »

2017-09-10

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-06-04

Lapkričio 5 d. bėgimu IN MEMORIAM Vilniaus Vingio parke pagerbti šiais metais išėję krašto apsaugos sistemos kariai ir civiliai.

Bėgimo metu suaukotos lėšos bus skirtos mirusių karių šeimoms paremti.

Bėgimą organizavo Didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų Vilniaus draugija. Šiais metais jau antrą kartą surengtame bėgime dalyvavo ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

 Pirmą kartą šiais metais mirusius karius bėgimu pagerbė ir užsienyje tarnaujantys kariai bei jų šeimos nariai. Bėgimas IN MEMORIAM vyko Briuselyje, Afganistano sostinėje Kabule ir Estijos mieste Tartu.

Bėgimu pagerbti Gintaras Čivilis, tarnavęs Mechanizuotoje pėstininkų brigadoje „Geležinis Vilkas“, Jonas Vaišnoras, tarnavęs Krašto apsaugos ministerijos bendrųjų reikalų departamente, Svajūnas Pranaitis, tarnavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų 2-oje rinktinėje, Vigantas Tarutis, tarnavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgų 5-oje rinktinėje, Vytautas Lavrencas, tarnavęs Krašto apsaugos savanorių pajėgose, Otas Kiserauskas, tarnavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščo Butigeidžio dragūnų batalione, Marius Šablinskas, tarnavęs Lietuvos didžiojo kunigaikščo Butigeidžio dragūnų batalione, Martynas Jurkus, tarnavęs Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2016.11.05; 15:05

Pagyvenusiais žmonėmis vadinami 60-75 metų amžiaus sulaukusieji, senyvais žmonėmis – 75-90 metų, o ilgaamžiais žmonėmis – tie, kurie skaičiuoja 90 ir daugiau metų. 

Andrius Kaveckas, Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas. Slaptai.lt nuotr.
Andrius Kaveckas, Biomedicinos mokslų magistras, visuomenės sveikatos ugdytojas. Slaptai.lt nuotr.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dar 1998 metais priimtoje deklaracijoje „Sveikata visiems XXI a.“ Europos regionui buvo numatyti du siekiniai: „Sveika senatvė“ ir „Moksliniai tyrimai ir žinios – sveikatai“.

Remiantis EUROSTAT demografinėmis prognozėmis, 2020 metais Lietuvoje bus apie 17 procentų vyresnių nei 64 metų amžiaus žmonių.

Akivaizdu, jog esant tokioms prognozėms, darbas su senjorais matomas būtent kaip nuolatinis veikimas per sveikatinimo programas ir projektus bendruomenėse, kad senjorus lydėtų mėgiamos veiklos nuolatinis procesas.

Mat psichologai teigia, kad turint mėgiamą veiklą, toks dalykas kaip persivalgymo tikimybė savaime sumažėja, o tai padeda apsisaugoti nuo širdies ir sąnarių ligų, virškinimo sutrikimų, nugaros skausmų ir pan.

Kalbant apie mitybą, tapti vegetarais tikrai nereikėtų, nes gryno vegetarizmo – maitinimosi vienomis daržovėmis ir vaisiais, jei tam nėra rimtų medicininių priežasčių, – šiuolaikinė dietologija nepripažįsta todėl, kad ir garbaus amžiaus žmonėms būtinai reikia gauti pakankamai baltymų, vitaminų, kalcio ir pan.

Bėgimo rungtynės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bėgimo rungtynės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu jau nusprendėte laikytis vegetariškos dietos, leiskite sau valgyti bent pieno produktus ir 4–5 kiaušinius per savaitę. Valgote mėsą? Puiku. Tik pasistenkite tai daryti ne dažniau kaip 2–3 kartus per savaitę, nes mėsa sunkiai virškinamas maistas kaip ir buljonai.

Apskritai, tiek mitybos mokslas, tiek kitos mokslo šakos, susijusios su žmogaus sveiko senėjimo procesais, teigia, kad būtinas normalus judėjimas (per savaitę apie 150 min., bet kokios patinkančios veiklos – važiavimas dviračiu, ėjimas sparčiu žingsniu, bėgimas ristele ir t.t…). Tai yra esminis sveiko senėjimo pagrindas. 

Dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Modernioji neuro reabilitacija teigia, kad judesius atlikdami priešinga ranka nei paprastai tai darote: pvz., šukuojate plaukus, užsisegat sagas, valote dantis, plaunate indus ir panašiai, gerėja atmintis, kurios dėka atitolinate arba net galite išvengti Alzheimerio ligos.

Sporto mokslas priduria, kad atliekant paprastus jėgos pratimus tokius, kaip pritūpimai, atsispaudimai, pilvo preso pratimai, pusiau sulenktų kojų kilnojimas atsigulus, pratimai su svareliais rankose, yra stiprinam ir aumenys, ir kaulai, išlieka paslankūs sąnariai, geriau pasisavinamas kalcis ir vitaminas D.

Būtent jėgos pratimai padedai švengti osteoporozės (kaulų retėjimo), kuris būdingas moterims, nes tik jėgos pratimai aktyvina vyriškąjį hormoną testosteroną, kuris ir reguliuoja kaulinio audinio tvirtumą.

Pagyvenę asmenys, kurių prastas fizinis pajėgumas ir sutrikęs mobilumas (gebėjimas judėti), turėtų ne mažiau kaip 3 kartus per savaitę treniruoti judesių koordinaciją bei pusiausvyrą, kad būtų atliekama galimų griuvimų profilaktika.

Pratimai griuvimų profilaktikai taip pat paprasti: atsargiai atlikite po 10-12 žingsnių į kairę, į dešinę, atbulom, užmerktomis akimis ir įvairiomis kryptimis ženkite po 2-3 žingsnius. Tokia veikla nieko nekainuoja, bet yra efektyvus būdas apsisaugoti nuo griuvimų ir išvengti kaulų lūžių.

Užbaigsiu šį komentarą tokia sentencija: “Nėra vaistų, pakeičiančių judesius, bet yra judesiai, pakiečiantys vaistus”.

2016.10.31; 16:01

Mieli „DANSKE BANK VILNIAUS MARATONO“ dalyviai, daugeliui iš Jūsų šis bėgimas Vilniaus mieste jau tapo gražia tradicija. Džiaugiamės tais, kurie dar nepraleido nė vieno mūsų bėgimo ir šiemet kirs jau tryliktą maratono Vilniuje starto liniją. Kai kurie iš Jūsų bėgsite antrą, trečią, penktą ar dešimtą kartą. Kiekvienas iš Jūsų dalyvaujate dėl skirtingų ir kartu labai panašių priežasčių. Džiaugiamės, kad sugrįžtate.

Ištrauka iš VšĮ „Tarptautinis maratonas“ direktoriaus Dariaus Mikulio sveikinimo maratono dalyviams.

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016 09 11; 14:40

Minint Lietuvos įstojimo į NATO 12-ąsias metines, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazė ketvirtą kartą rengia jau tradiciniu tampantį ir vieną unikaliausių renginių Lietuvoje – bėgimą Šiaulių karinio aerodromo kilimo – tūpimo taku „Runway Run 2016“.

Bėgimas vyks balandžio 2 dieną.

Continue reading „Lietuvos narystei NATO pažymėti – tradiciniu tampantis bėgimas orlaivių kilimo-tūpimo taku“

Akivaizdu, kad bėgimas Lietuvoje tampa viena populiariausių sporto šakų. Tai puikiai įrodo ne tik šios sporto šakos renginių, kurių šiais metais planuojama surengti apie 70, gausa, bet ir juose dalyvaujančių žmonių skaičius.

Jau dabar, iki didžiausio pavasario bėgimo renginio „Nike We run Vilnius/DnB pusmaratonis“ likus 65 dienoms, užsiregistravo beveik 3 tūkst. dalyvių. Tai –1000 dalyvių daugiau nei pernai per tokį pat laikotarpį užsiregistravusių bėgikų.

Continue reading „Lietuviai – tikri bėgimo entuziastai“

« 1 2 »

Pirmą kartą Vilniaus gatvėmis 42 kilometrus ir 195 metrus sportininkai bėgo 2004-aisiais. Tada šią trasą įveikė daugiau kaip 200 bėgimo profesionalų ir mėgėjų iš dešimties pasaulio šalių. Nuo 2006 metų bėgama ir pusę maratono. 2007-aisiais į Vilnių buvo atvykę profesionalūs bėgikai iš Kenijos. Richard Rotich distanciją įveikė per 2 val 21 min. 15 sek. Ir nugalėjo, pagerino Vilniaus maratono rekordą. 2008-aisiais Diana Maciušonytė Lobačevskė pagerino moterų rekordą: nubėgo per 2 val.45 min. 31 sek.

Šiais metais Vilniaus maratone pergalę pasiekė Tomas Venckūnas ir ukrainietė Anastasija Bulavinceva. Tomas Venckūnas pernai buvo trečias, o 2009-aisiais – antras. Praėjusių metų nugalėtojas baltarusis Dmitrijus Grigorjevas atbėgo trečias. Šįmet nugalėtojas Tomas Venckūnas distanciją įveikė per 2 val. 26 min. ir 55 sek.

Vytauto Visocko nuotraukose: akimirkos iš IX-ojo tarptautinio Vilniaus maratono.

2012.09.10