Lietuviai išsiskiria tuo, kad mėgsta pažymėti visokias sukaktis – gimimo, mirimo, gimtadienius, vardadienius, krikštynas, vestuvių, „pirmo karto“ metines, savo šalies ir pasaulio įvykių jubiliejus, tautines šventes. Gruodžio 23-ąją minime vieno baisaus žmogaus (jeigu jį apskritai galima vadinti žmogumi, net iš mažosios raidės) mirties metines.

Lavrentijus Berija

Prieš 65 metus, 19.50 val., „žmogus su pensnė“ Lavrentijus Pavlovičius Berija Maskvos karinės įgulos kieme gavo kulką į kaktą… Ją iš savo asmeninio ginklo „Parabellum“ paleido generolas pulkininkas Pavelas Batickis. Nė 55-rių nesulaukęs L. Berija buvo sušaudytas po penkias dienas vykusio teismo, o jo nuosprendis buvo įvykdytas dviem valandom anksčiau negu dar šešiems šio nuteistojo bendražygiams (tarp jų ir lietuviams gerai žinomam V. Dekanozovui).

Paradoksalių aforizmų meistras, britų žurnalistas ir rašytojas Gilbertas Chestertonas yra išsireiškęs, kad ir velnias yra kiek liberalas. Tą „velniškumą“ galima įžvelgti ir L. Berijos nuotraukoje, kur „žmogus su pensnė“ sėdi ant kelių pasisodinęs ir per mergaitišką krūtinę apkabinęs J. Stalino paauglę dukterį Svetlaną, kuriai toks meilumas nepatinka, ir ji stengiasi išsiveržti iš vyriškio glėbio.

Dar. L.Beriją tardę tyrėjai esą turėjo duomenų apie 221 jo meilužę. Dauguma šių moterų buvusios agentės arba informatorės, o vienas aukštas pareigūnas, kuriam buvo leista susipažinti su tardymo medžiaga, pasibaisėjo: jų vardų negalima atskleisti, nes tris ketvirtadalius sugulovių sudarė vyriausybės narių žmonos ir dukros…

Internetinis leidinys „Istoričeskaja pravda“ pasakojo kraupiai pikantiškas istorijas, kad L. Berija ypač mėgo nekaltas Maskvos moksleives. Esą po Andriejaus Ždanovo laidotuvių 1948 m. rugsėjo pradžioje jis staiga užbėgo į jaunos merginos, stebėjusios iš balkono laidotuvių eiseną, butą. Ši nustebo: „Kaip taip galima, drauge Berija. Juk jūs tik ką palaidojote draugą…“ Maršalas nepasimetė ir atšovė: „Mane po tokių ceremonijų visada traukia kažkas gyva“…

Kad L. Berija buvo tikras velnias NKVD generolo uniformoje, nekyla abejonių, tačiau kiek jis, anot britų rašytojo, buvo liberalas? Pasirodo, norėdamas to ar ne, jis skatino lietuviškąjį nacionalizmą.

Prieš penkerius metus citavome istorikę Janiną Varnienę, kuri savo 1998 m. paskelbtame darbe „Istorijos konspektai: civilizacijos, Lietuva, pasaulis“ rašė, jog L. Berija, po J. Stalino mirties stengdamasis įsitvirtinti valdžioje ir turbūt pirmas pagavęs destalinizacijos vėją, pradėjo keisti iki tol vykdytą brutalią nacionalinę politiką. Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, o įstaigose turi būti vartojama tos tautos kalba. Jau balandį jis paskambino Antanui Sniečkui ir, Lietuvą palyginęs su Vokietijos Demokratine Respublika (tai greičiau buvo jo diplomatinis reveransas), piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl jie užėmę pagrindinius valdžios postus, kodėl antrieji partijos CK sekretoriai rusai, kodėl taip gerai gyvena kunigai, o vargsta paprasti žmonės…

Istorikė J. Varnienė tvirtina, kad tai reiškė A. Sniečkaus kritiką, ir ištikimojo Maskvos nurodymų vykdytojo kėdė subraškėjo. Gegužės 20-ąją SSKP CK prezidiume buvo svarstoma partinių kadrų politika Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, priimti nutarimai dėl trūkumų VRM darbe kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu ir „Dėl padėties Lietuvos SSR“. Per keletą mėnesių L. Berija ne tik pakeitė visus vidaus reikalų sistemos vadovus respublikose, bet ir minėtuose dokumentuose pabrėžė, kad į visose partinio, tarybinio ir ūkinio vadovavimo grandyse būtina rengti ir kelti vietos vadovus. Buvo pastebėta, kad daug nomenklatūrinių darbuotojų nemoka ir nesimoko lietuvių kalbos, todėl jie turi būti atšaukiami. Dokumentai privalo būti rengiami oficialia lietuvių kalba, o ten, kur gyvena dauguma lenkų, – lenkiškai.

1953 m. birželį prasidėjo rusakalbių vadovaujančių darbuotojų grąžinimas iš Lietuvos. Per tuos metus į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3 000 žmonių, iš jų 133 – iš represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų darbuotojai. Naujoje L. Berijos politikoje buvo ir kitų reikalavimų: atsisakyti remti komunistinę Rytų Vokietiją, sumažinti mokesčių naštą kolūkiečiams, perduoti GULAG’o lagerius Teisingumo ministerijai. Kovo pabaigoje iš lagerių paleidžiama daugiau nei milijonas kalinių, tiesa, daugiausia kriminalinių nusikaltėlių.

Nikita Chruščiovas

Amnestija palietė ir mano tėvą. Po trijų metų jis grįžo iš Kozelsko lagerio, kur buvo nuteistas 8 metams už dalyvavimą kaimo vestuvėse surengtame garsaus miestelio stribo linčo teisme. Jis manęs nebuvo matęs, o aš, naktį pabudintas trimetis, barzdoto dėdės baisiai išsigandau…

Tuo pačiu vidaus reikalų sistemoje uždraudžiama taikyti tai, kas įsake vadinama „fizinio poveikio priemonėmis“, o žmonių kalba – kankinimais, kuriais buvo pagrįsta dauguma NKVD, o vėliau MGB tardymų. Lietuvoje taip pat pasijuto vadinamosios „naujosios nacionalinės politikos“ pasekmės. Vieną rytą didžiųjų miestų gyventojai, išėję į gatvę, tiesiog negalėjo patikėti tuo, ką mato jų akys: per vieną naktį čia dingo rusiški užrašai – vietoje iškabos „Magazin“ puikavosi užrašas „Parduotuvė“, vietoje „Stolovaja“ – „Valgykla“. Ant namų sienų kabojo lietuviški gatvių, o autobusuose – lietuviški maršrutų pavadinimai… Kaip rašė istorikas V. Tininis, jau 1953 m. liepos 19 d. įsaku raudona sovietinė vėliava buvo pakeista į trijų spalvų – raudona, balta, žalia – LSSR vėliavą, kuri turėjo simbolizuoti respublikos „suverenumą“.

Tai suerzino kitus Kremliaus lyderius, pirmiausiai N. Chruščiovą ir G. Malenkovą. L. Berijos „naujoji nacionalinė politika“ ypač kėlė nerimą N. Chruščiovui, kuris buvo atsakingas už KGB veiklą Vakarų Ukrainoje. Tai jis paskleidė žinią, esą L. Berija per operos „Dekabristai“ premjerą planuoja perversmą ir SSKP CK prezidiumo areštą. Taip „nacionalinis atšilimas“ greitai baigėsi: birželio 25-ąją grįžus iš Rytų Vokietijos, kur prasidėjo didžiuliai vokiečių statybininkų streikai, kitą dieną L. Berija buvo suimtas. Visi jo priimti nutarimai buvo atšaukti. Per pusmetį trukusį tardymą jam pateikti kaltinimai perversmo organizavimu, tėvynės išdavimu, „šnipinėjimu Didžiajai Britanijai, pastangomis likviduoti tarybinę santvarką, kapitalizmo restauracija ir buržuazijos viešpatavimo atstatymu“.

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ant Lietuvos vėl užslinko totalitarizmo prieblanda.

Nepavydėtinas metas buvo A. Sniečkui. LKP CK 1953 m. liepos plenume padarytame pranešime agitavusiam, kad partija turinti užsiimti propaganda, o ne vadovavimu šaliai, jam vėl teko užsičiaupti. Kitaip sakant, destalinizacijos procesas, taip kaip jį suprato ir vykdė L. Berija, truko vos tris mėnesius ir buvo tik širma tikrajai represinei politikai nacionalinių pakraščių atžvilgiu. Jis padėjo pagrindus N. Chruščiovo įsitvirtinimui valdžioje. Pastarasis taip pat mėgino vaizduoti reformatorių, tačiau nebent kukurūzų lauke, o 1964 m. valdžioje įsitvirtinus Leonido Brežnevo stagnatoriams, nepriklausomybės viltys galutinai žlugo.

2018.12.22; 06:35

Iš serijos „Slaptieji agentai“. Slaptai.lt nuotr.

2017 – tai metai, kai galutinai išaiškėjo, kad senoms, 2000-aisiais metais suformuotoms Vladimiro Putino specialiųjų tarnybų taisyklėms atėjo galas. Nekontroliuojamų jėgos struktūrų, savo vadovų paverstų feodaliniais dvarais, rungtyniavimas ir tokia pat viduramžiška „naujos dvarininkijos“ kaip Rusijos elitas idėja – visa tai nebeaktualu. 2017 metais Putinas galutinai liovėsi žaisti su tuo postmodernistiniu projektu (o ir pats žodžių junginys „naujoji dvarininkija“ nebevartojamas) ir nusprendė grįžti prie schemos, kurią jis gerai atmena iš savo jaunystės laikų, kai vėlyvajame sovietmetyje dirbo KGB.

Ir tai pirmiausia reiškia, kad pasikeitė valstybės kontrolės metodai. Baigėsi epocha, kai prikomandiruoti prie valstybinių ir komercinių struktūrų – pradedant teatrais ir baigiant sporto žinybomis – FSB bendradarbiai privalėjo vaidinti svarbų vaidmenį jų valdyme. Ją pakeitė nauja epocha, ir dabar Kremlius kontroliuoja per renkamas represijas, kurių aukomis tapo gubernatoriai, valdininkai, ministrai ir teatro veikėjai. Šiuo atveju nebeturi didelės reikšmės tai, kokią poziciją užima prikomandiruotas FSB karininkas.

2017 metais pastebima, kad pasikeitė specialiųjų tarnybų kalba ir jų metodai.

Režisieriaus Kirilo Serebrianikovo byla – vos ne ryškiausias naujo požiūrio pavyzdys. Kaip žinoma, FSB bendradarbiai joje gyvai dalyvauja, ir, beje, kas įdomu, kad tai konstitucinės santvarkos apsaugos padalinio (buvusios Penktosios kovos su disidentais valdybos) karininkai – ir jie pasirodė ten, nes jiems „įprasta kuruoti inteligentiją“.

Akivaizdu, kad mes regime kaip grįžta sovietinis supratimas į specialiųjų tarnybų darbą. Kuravimas buvo praktikuojamas ir dešimtajame dešimtmetyje, ir šio šimtmečio pirmajame, bet tada tai faktiškai buvo priedanga specialiųjų tarnybų karininkų papildomam samdymui verslo konfliktams spręsti. Daugelį metų tai buvo labai patogu – turėti valstybinėje kompanijoje antroje-trečioje pozicijoje aukštą FSB karininką, mokant jam labai didelį atlyginimą, kuris motyvuotų jį padėti kompanijai, o ne specialiosioms tarnyboms. Neretai bankai ir kompanijos pačios kreipdavosi į Lubianką ir prašydavo komandiruoti jiems kuratorių. 2017 metais termino „kuravimas“ prasmė pasikeitė. FSB grąžino jam sovietinę prasmę – ir dabar kuratoriai faktiškai ieško tikslų pasirinktinėms represijoms.

Grąžintų į apyvartą sovietinių metodų sąrašas tuo nesibaigia. Įkalti į galvą kiekvienam, kad naujoje realybėje niekas, net ir pačios represinės struktūros, negarantuotas, jog išvengs represijų – tai visiškai atitinka sovietinių vadovų dvasią. 2017 metais vyko „valymai“ tiek Tyrimo komitete (Rusijos Tyrimų komiteto Savo saugumo valdybos viršininko Michailo Maksimenkos byla), tiek ir pačiame FSB. Beje, represijos vykdomos labai sovietiškai – iš pradžių vadovybė apibrėžia „probleminį barą“, o tada pradeda tą barą „valyti“. Pavyzdžiui, tęsiasi skandalas aplink Rusijos kišimąsi į Amerikos rinkimus, ir jo fone „valomas“ FSB pagrindinis kibernetinis komitetas – Informacinio saugumo centras (CIB). Pagal 2017 metų rezultatus jo vadovas Andrejus Gerasimovas atleistas, vienas pavaduotojas pasiųstas į atsargą (nuteistas liktinai trejiems metams už piktnaudžiavimą), antras pavaduotojas Sergejus Michailovas, tuo pačiu dirbęs ir paties didžiausio CIB padalinio – Operacijų valdybos – šefu, jau metus sėdi Lafortovo kalėjime dėl visai kito kaltinimo.

Slaptasis agentas. Slaptai.lt nuotr.

Tuo areštai FSB neapsiribojo – vasarą suimti iškart penki Maskvos valdybos bendradarbiai – už kyšio prievartavimą iš karinės pramonės komplekso Pamaskvio įmonės vadovo. Lapkritį suimtas karininkas, kuruojantis Rubliovką. Visa tai nepaprastai neįprasta ir visiškai nepanašu į tai, kaip būdavo tiriamos specialiųjų tarnybų darbuotojams 2000-aisiais metais iškeltos bylos.

Tada schema atrodė paprastai – jeigu jau darbuotojas įkliūdavo už nusikaltimą, į vietą išvažiuodavo savo saugumo žinybos tarnyba, greitai įtikindavo kaltininką pasirašyti vakarykščia data prašymą atleisti iš darbo, kad negadintų žinybos įvaizdžio ir išsaugotų slaptumą (tiesą sakant, kaip tik tam tikslui ir buvo steigiamos savo saugumo tarnybos – kad niekas neišplauktų už žinybos ribų). Atrodo, kad šiandien tas principas panaikintas.

Stulbinantis FSB direktoriaus Aleksandro Bortnikovo interviu VČK (Rusijos Ypatingoji komisija) šimtmečio proga ir nuoširdžiausi žodžiai apie Lavrentijų Beriją geriausiai patvirtina, kad FSB gerai suprato savo naują, iš tiesų tik užmirštą seną vaidmenį naujoje realybėje: pagrindinio instrumento vaidmenį sistemoje, kurioje valstybės valdymą užtikrina baimė.

Išspausdinta leidinyje „Ježednevnyj žurnal“, 2018 metų sausio 4 d.

2018.11.01; 09:33

Lietuvos saugumo (VSD) būstinė Vilniaus pakrašyje. Slaptai.lt nuotr.

Korupcija ir siekiu paveikti Lietuvos politikus bei institucijas kaltinamas koncernas „MG Baltic“ sako, kad paviešintos pažymos yra surežisuotos ir primena Stalino bei Berijos taikytus metodus.

Koncernas, reaguodamas į viešai paskleistą Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją teigia, kad toks veiksmas prasidedant baudžiamosios bylos teismo procesui yra tiesioginis poveikis bylą nagrinėsiantiems teisėjams, dėl ko kaltinamieji byloje nebegali tikėtis sąžiningo ir nešališko teismo.

„Nuomonių ir prielaidų kratinį, pavadintą pažyma, pasirašiusiam VSD direktoriui derėtų prisiminti, kad priesaiką jis davė Lietuvos valstybei, o ne atskiriems pareigūnams. Surežisuotų pažymų metodas – Stalino ir Berijos veiklos imitacija, tik daroma negrabiai ir paskubomis, kai gaunamos „zadanijos“, – teigia koncerno prezidentas Darius Mockus.

Koncerno „MG Baltic“ nuomone, totalitariniams režimams būdingas persekiojimas yra nesuderinamas su teisinės valstybės principais, o piktnaudžiavimas valdžia yra nusikaltimas, už kurį numatyta atsakomybė.

„MG Baltic“ Korporatyvinių reikalų ir komunikacijos direktoriaus Tado Marčiukaičio teigimu, su savivale nebus taikstomasi ir teisės bus ginamos teisinėmis priemonėmis.

„Nekovosime su mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomu Valstybės saugumo departamentu viešųjų ryšių priemonėmis ir savo interesus ginsime teisinėms valstybėms įprastomis priemonėmis“, – teigia T. Marčiukaitis.

Pirmadienį paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje, kuri yra adresuota Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK), pateikiama medžiaga, atskleidžianti, kaip „MG Baltic“ koncernas bandė sau naudinga linkme paveikti politikus ir šalies institucijas.

Antradienį Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad koncerno „MG Baltic“ korupciniai ryšiai buvo žinomi ir anksčiau, tačiau, akcentavo Prezidentė, tai teisėsauga turėjo įrodyti.

„Sprendžiant iš tos informacijos, kokią matome dabar, jie („MG Baltic“ korupciniai ryšiai – ELTA) buvo pastebėti, bet fakto žinojimo nepakanka, reikia įrodymų tam, kad byla ar ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas ir būtų pasiekti teismai“, – kalbėjo šalies vadovė.

Paviešintoje pažymoje pateikiamos ištraukos iš žurnalisto Tomo Dapkaus susirašinėjimų su „MG Baltic“ koncerno vadovais, politikų ir valstybės pareigūnų ištraukos.

Paviešintame rašte teigiama, kad T. Dapkus buvo „MG Baltic“ tarpininkas ir užsiėmė šantažo požymių turinčia veikla.

T. Dapkus aktyviai siekė kontroliuoti situaciją „Registrų centre“, bandė daryti įtaką teismams, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms. Taip pat teigiama, kad žurnalistas siekė paveikti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus.

„MG Baltic“ yra viena didžiausių Lietuvoje įmonių grupė, valdanti 78 bendroves. Koncernas vykdo veiklą trijose užsienio rinkose, teikia paslaugas daugiau nei dešimtyje valstybių ir eksportuoja Lietuvoje pagamintą produkciją į daugiau nei 30 pasaulio šalių.

„MG Baltic“ grupės apyvarta 2017 m. siekė 607 mln. Eur, o priskaičiuoti mokesčiai į šalies biudžetą – daugiau kaip 238 mln. Eur. Koncernui priklausančiose įmonėse 2017 m. pabaigoje dirbo 3920 darbuotojų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.09; 00:30

Rašytojų mėnraščio „Metai“ paskutiniąjame numeryje skelbiamas įdomus interviu su vertėja Irena Ramoškaite – Potašenko („Mes pirmiausia išbandome žodį“). 

Tekstas – apie dabartines Rusijos literatūros tendencijas. Apie grynąją Rusijos politiką – vos keletas sakinių.

Tačiau būtent pokalbis apie šiuolaikines rusų literatūros nuotaikas leidžia ieškoti Rusijos agresyvumą lemiančių priežasčių.

Vertėjos Irenos Ramoškaitės – Potašenko pastebėjimai

I.Ramoškaitė – Potašenko pažįsta Rusiją ne iš nuogirdų, televizijos laidų ar laikraščių puslapių. 

Continue reading „Kada prakiurs „Gazpromo“ vamzdis?“

Prieš 60 metų – 1953-ųjų kovo 1-ąją – Josifą Staliną, žmogų, kuriam buvo lemta pakeisti XX šimtmečio istorijos eigą, ištiko infarktas. Ilgą laiką, kaip rašo Vokietijos leidinys “Die Welt”, pasaulis nieko apie tai nežinojo. O Sovietų vadovybei prireikė 12 valandų, kad suprastų, jog visagalis diktatorius daugiau niekada nebegrįš valdyti šalies.

Tačiau net dabar, pabrėžia leidinys, praėjus 60 metų po tų įvykių, apie Josifo Stalino mirtį žinoma toli gražu ne viskas. O ryšium su tuo, kad vos keletą savaičių iki to vadas grasino keliems aukštiems partijos funkcionieriams atstatydinimu ir net pašalinimu, kovo pirmosios – dienos, kai valdžia išslydo iš jo rankų, – rekonstrukcija komplikuojasi.

Continue reading „Stalino padėjėjas taip ir neįstengė surasti Berijos“

vilutis_portretas

Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.

Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).

Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.

“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.

Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.

Vytautas Visockas

Continue reading „Švedijos žvalgas į lagerius su savimi atsivedė visą Maskvos Didįjį teatrą“

venckiene_neringa

Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi.

Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi.

Continue reading „Nužmogėjimas“

zickus-2 001

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsigijo labai įdomią knygą – mįslingoje automobilio katastrofoje žuvusio žymaus žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnių rinkinį. Knyga pavadinta “Męs grįžtame į Lietuvą”.

Knyga buvo išleista 1997-aisiais metais Vilniuje, jau po Kęstučio Žičkaus mirties. Knygos anotacijoje rašoma: “Knygos autorius Kęstutis Žičkus, žuvęs 1996 metais, žurnalisto kelią pradėjo “Atgimime”, o į “Lietuvos aidą” atėjo dienraščiui atsikūrus, 1990-aisiais. Dirbo politikos skyriaus vedėju, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Knygoje surinkti straipsniai, spausdinti “Atgimime”, “Lietuvos aide”, “Amžiuje”. Jie atspindi Lietuvos ir su Lietuva susijusius užsienio įvykius nuo 1989 iki 1996”.

Continue reading „Lietuva – vienintelė, kurioje neišdegė “perestroikos” planas“