JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. EPA – ELTA foto
Ramšteinas, balandžio 26 d. (dpa-ELTA). JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas sukritikavo naujausius Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo perspėjimus dėl Trečiojo pasaulinio karo ir branduolinio ginklo panaudojimo. Bet kokia retorika apie galimą atominio ginklo panaudojimą yra „labai pavojinga ir nenaudinga, – sakė jis antradienį po tarptautinio susitikimo JAV karinių oro pajėgų bazėje Ramšteine Vokietijoje. – Niekas nenori branduolinio karo. Niekas negali jo laimėti“.
Visada yra tikimybė, kad gali nutikti daug dalykų, kalbėjo L. Austinas. Tačiau esą rizikinga ir niekam nenaudinga žvanginti ginklais ir kalbėti apie branduolinio ginklo panaudojimą. Pentagono vadovas pažymėjo, jog JAV daro viską, ką gali, kad karas neperžengtų Ukrainos sienų.
S. Lavrovas prieš tai kalbėjo apie realų Trečiojo pasaulinio karo pavojų.
„Pavojus rimtas, jis realus, jos negalima nuvertinti“, – sakė S. Lavrovas interviu Rusijos televizijai.
Būtina daugiau dėmesio skirti Kinijai, nurodoma Estijos užsienio žvalgybos tarnybos metinėje ataskaitoje, skelbia agentūra AP. Tarnybos teigimu, be Rusijos, kita galima grėsme Baltijos šalių saugumui laikoma Kinija. „Kinijos užsienio reikalų politika tampa vis aktyvesnė, ir jos vadovai siekia nustatyti pasaulio tvarką, kuri tarnautų jos interesams“, – rašoma ataskaitoje.
Panašią išvadą paskelbė mūsų VSD šiek tiek anksčiau, vasario 4 d. spaudos konferencijoje, ir Lietuva po poros dienų dėl jos sulaukė Kinijos Ambasados protesto.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Tiesa, vasario 4 d. vakare laidoje „DELFI Dėmesio centre” VSD vadovas buvo santūresnis. Į laidos vedėjo Jakilaičio klausimą „Kaip apibrėžtumėte Kinijos interesus? Ar tai – išimtinai į ekonomiką orientuoti interesai, ar ne?”, jis atsakė taip:
“Kinija karinę jėgą naudotų turbūt paskutiniu atveju (pasaulinis branduolinis karas? – K.S.) , jie pirmiausia išnaudos visas galimas minkštosios jėgos priemones, ekonominį spaudimą, o Rusija ginklais žvangina daug agresyviau. Tai, ko gero, yra esminis skirtumas tarp šių valstybių.”
Kitaip tariant, artimiausiu metu karinės grėsmės Lietuvai iš Kinijos pusės nenusimato! Belieka pasauliniai ekonominiai interesai.
Prisipažinsiu, man kol kas paslaptis, kaip ta ne demokratinė valstybė pasiekė tokią konkurencinę technologinę pažangą pasaulyje, ir dar IT srityje. Tik aišku, kad Kinija jau konkurentas ir JAV technologijoms.
Esame keblioje padėtyje. Yra tokia išmintis apie draugus: mano draugo draugas yra mano draugas, mano priešo priešas yra mano draugas.
Mūsų atveju sunku pasirinkti, kai ir JAV, ir Vladimiro Putino Rusija nėra Kinijos draugai. Tik viešai įtraukti Kiniją po Rusijos į didžiausią grėsmių Lietuvai šaltinių sąrašą, mūsų užsienio žvalgybos tarnyboms nebūčiau siūlęs. Konfidencialiai Prezidentui, ministerijoms, Seimo komitetams – taip.
Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga
Priminsiu, kad Kinija ilgą laiką Čingischano užkariautas teritorijas iki Tolimųjų Rytų imtinai laikė savomis, nes šis užkariautojas paėmė valdžią ir Kinijoje. Tiesa, jo armija „ištirpo“ joje, beveik nepalikusi Čingischano kultūrinės įtakos pėdsakų. Rusija užėmė didžiules Čingischano Kinijos teritorijas tuo metu, kai Kinija neturėjo galimybių jas apginti.
1969 m. įvyko virtinė Sovietų Sąjungos ir Kinijos kariuomenių susirėmimų, kurie vos nesibaigė karu tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos. Nesutarimai dėl sienos virto karine konfrontacija. Konfliktas kilo, kai Kinijos Liaudies Respublikos kariuomenė užėmė Damansko (Ženbao, kin. 珍宝) salą Usūrio upėje, o sovietinė armija kontratakavo.
Šiandien Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Ir Vladimiras Putinas vien todėl priverstas laikyti nemažas karines pajėgas pasienyje su Kinija ir Tolimuosiuose Rytuose. Tad, net jei to ir nenori, Kinija nors tokiu būdu prisideda prie karinio Baltijos valstybių saugumo.
Apsaugok, Viešpatie, lyginti Kiniją ir JAV, mūsų pagrindinę NATO sąjungininkę. Tačiau skirtumą tarp Kinijos ir Rusijos privalome matyti. Jau vien dėl to, kad Kinija, skirtingai, nei Rusija, niekada neturėjo istorinių teritorinių pretenzijų nei į LDK, nei į Abiejų Tautų Respublikos teritorijas.
Įtakingi mokslininkai teigia, jog išlieka didelis pavojus, kad branduolinis karas ar klimato kaita sunaikins žmoniją. Per savo kasmetinę spaudos konferenciją Vašingtone ketvirtadienį organizacijos „Bulletin of Atomic Scientists“ atstovai vadinamąjį „pasaulio pabaigos laikrodį“ paliko pernai metų pozicijoje – jis teberodo be dviejų minučių dvyliktą valandą.
Šiuo laikrodžiu mokslininkai simboliškai išreiškia žmonijos sunaikinimo pavojų. Taip arti savęs sunaikinimo žmonija prieš tai buvo 1953 metais po pirmojo vandenilinės bombos bandymo.
Tai, kad laikrodis nebuvo pasuktas dar arčiau vidurnakčio, „turėtų būti suprasta ne kaip stabilumo ženklas, o kaip primygtinis perspėjimas“, – sakė organizacijos prezidentė Rachel Bronson. „Tai būsena, kuri kelia tokį didelį nerimą, kaip pavojingiausias Šaltojo karo laikais“, – pridūrė ji. Kaip pavyzdį R. Bronson įvardijo „nepriimtinai įtemptus“ santykius tarp Rusijos ir JAV.
Nuo 1947 metų veikiantis laikrodis simbolizuoja, kiek žmonija yra arti branduolinio sunaikinimo ir aplinkos pavojų. Pirmaisiais metais jis rodė be septynių minučių dvyliktą. Po Berlyno sienos griuvimo mokslininkai savo laikrodį atsuko gerokai atgal – iki be 17 min. vidurnakčio.
Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigia, kad „Iskander“ raketų kompleksų dislokavimas Kaliningrade yra suvereni Rusijos teisė ir niekam pavojaus nekelia, tačiau politikai ir ekspertai mano, kad pirmadienį paviešintas Rusijos žingsnis stipriai keičia saugumo situaciją Baltijos jūros ir, konkrečiai, Baltijos šalių regione.
Ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad dislokuotos raketos yra platesnės Rusijos strategijos Vakarų atžvilgiu bei Maskvos siekio susigrąžinti prarastą globalią įtaką dalis.
Todėl pavojų kelia ne tiek branduolinį ginklą gabenti galinčios raketos, kiek reakcijos, kurias po Kremliaus žingsnio atliks Vakarai.
Anot buvusio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko, dislokuodama „Iskander“ raketas Kaliningrade, Rusija siekia derybinių svertų kalbantis su Vakarais ir JAV. Todėl Lietuvai labai svarbu, kad Vakarai, reaguodami į šį Rusijos žingsnį, išliktų vieningi. Tačiau tai, pabrėžė V. Ušackas, nebus paprasta.
Kaliningrado simbolis – tankas.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, komentuodamas Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketas teigia, kad Rusija siekia parodyti savo politinę valią bei ryžtą.
„Iš esmės, kaip ekspertas, tai vertinu kaip siekį pozicionuoti „didžiąsias derybas“ su JAV, dėl įtakos zonų ir dėl ginkluotės sutarčių, ypač INF (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kuri jau 30 metų galioja ir buvo pasirašyta dar Reigano ir Gorbačiovo ir kuri yra viena iš pasaulinio saugumo ašių“, – kalbėjo V. Ušackas.
Kartu, jis pažymėjo, dislokuotos „Iskander“ raketos reiškia ir tai, kad Rusija tokiu būdu siekia atkovoti savo pasaulinės galios statusą. Anot jo, kai susikaups eilė klausimų, nuo karo Donbase iki Šiaurės Korėjos ir Sirijos, tikimasi derybų su JAV ir kitomis didžiosiomis Vakarų valstybėmis.
Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Kita vertus, pabrėžė buvęs ES ambasadorius, tai rodo ir Rusijos revanšizmo politikos gaires. „Prezidentas Vladimiras Putinas ar dėl įsitikinimo, ar dėl patogumo yra pozicionavęs viešąją nuomonę tarsi Rusija yra puolama Amerikos hegemonizmo bei Vakarų Europos. Tokiu būdu V. Putinas save pastato į gynybinę poziciją, siekdamas iškovoti pagarbą Rusijai ir tai, kad JAV pripažintų Rusiją kaip pasaulinę galią, ką Rusija ir buvo praradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo“, – detalizavo V. Ušackas.
Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas Kaliningrade dislokuotas raketas taip pat vertino platesnės Rusijos strateginės elgsenos kontekste.
„Šį Rusijos žingsnį būčiau linkęs vertinti kaip tam tikrą atsaką į neseniai paskelbtą JAV Branduolinio panaudojimo ginklo strategiją, kurioje JAV, reaguodamos į Rusijos vykdomą branduolinę programą, vėl grįžo prie mažųjų branduolinių ginklų galimo naudojimo, esant poreikiui. Tuo tarpu Rusija į tai sureagavo ir, tikriausiai, bando pakelti temperatūrą iki tam tikro lygio, kad vėl būtų sukurta būtinybė kalbėtis su Vakarų didžiosiomis valstybėmis. Čia yra didelis žaidimas, kuriame Baltijos jūros regionui tenka didelis vaidmuo ir kartu nesaugumas“, – pasakojo LKA docentas.
Vertindamas galimas Vakarų reakcijas į Rusijos žingsnius Baltijos jūros regione, V. Ušackas teigė, kad Europos ir JAV vienybė Rusijos politikos atžvilgiu yra svarbiausia, bet to pasiekti nebus labai lengva.
„Patys Vakarai nėra vienalyčiai. Egzistuoja skirtumai dėl to, kaip JAV ir ES įsivaizduojami santykiai su Rusija, ypač kai kalbama apie ginklavimosi varžybas. Tai rodo ir Šaltojo karo patirtis. Mano asmenine nuomone, svarbu, kad būtų vieninga Amerikos ir Europos pozicija dėl to, kaip atsakyti į Rusijos grėsmę. O tai pasiekti nebus lengva. Ypač kai vyksta koalicijos formavimo procesas Vokietijoje. Socdeminė pozicija Vokietijoje ryškėja, ir tas noras bei nuotaikos susitaikyti su Rusija gali dar labiau populiarėti su artėjančiais rinkimais Italijoje“, – kalbėjo V. Ušackas ir pabrėžė, kad būtina aktyviau išnaudoti diplomatinius kanalus, dirbant ne tik su Amerika ar Vokietija, bet ir su Pietų Europos šalimis.
Tačiau ambasadorius ragino Lietuvai nepulti į paranoją ir negąsdinti savęs dėl galimo Baltijos valstybių užpuolimo.
„Iš savo 30 metų patirties diplomatinėje tarnyboje dirbant su Rusija, Amerika ir Europa aš galiu tik vieną pasakyti ir nuraminti, kad tai yra pozicionavimas didžiosioms deryboms“, – sakė V. Ušackas.
Taip pat V. Ušackas teigė manantis, kad Kremliaus vadovai puikiai supranta „raudonąsias linijas“, kurios, pasak jo, ir yra NATO teritorija. „NATO ir ES istorija rodo, kad nuo šių organizacijų įsikūrimo pradžios nė viena joms priklausant valstybė nebuvo užpulta“, – pridėjo politikas.
Kalbėdamas apie tai, kokią politiką Rusijos atžvilgiu reikėtų tęsti ateityje, V. Ušackas minėjo dvikryptę strategiją.
„Viena vertus, turėtų būti padidintas NATO karių buvimas ir oro apsauga Baltijos šalyse. Antra vertus, diplomatijoje turime siekti santykių deeskalavimo. Diplomatai, siekdami išvengti karinėje srityje nesusipratimų ar galimų atsitikimų, turi palaikyti tam tikrus kontaktus. Kitaip tariant, dviguba politika turėtų, viena vertus, sustiprinti mūsų saugumą ir, kita vertus, užtikrinti, kad ta įtampa nevirstų į atsitiktinumus su labai žiauriomis pasekmėmis“, – detalizavo V. Ušackas.
Tuo tarpu Lietuva, pasak V. Ušacko, taip pat turi išlaikyti vieningą poziciją Rusijos klausimu.
„Prezidentė ir Premjeras turi dainuoti iš tų pačių natų. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Netgi jei Premjero iniciatyvos, rodo apklausos, atitinka Lietuvos piliečių lūkesčius, mes negalime turėti atskiros politikos Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Šios valdžios privalo kalbėti vienu balsu“, – apibendrino politikas.
G. Česnako nuomone, analizuojant „Iskander“ raketų dislokavimo pasekmes ir besikeičiančią saugumo situaciją Baltijos jūros regione, konkrečiai Baltijos valstybėse, iš esmės galima kalbėti apie du galimus scenarijus.
Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.
„Pirmiausia, Baltijos jūros regionas ir Baltijos šalys gali būti toliau JAV ir kitų NATO partnerių stiprinamos. Kitaip tariant, siekiant atgrasyti Rusiją, toliau suteikiama pagalba Baltijos šalims ir stiprinamos oro, priešraketinės gynybos sistemos. Iš esmės JAV priimta Branduolinė strategija jau dabar tarnauja Baltijos šalių interesams.
Pagal antrąjį galimą scenarijų Baltijos valstybės gali ilgainiui tapti tam tikru Vakarų, JAV ir Rusijos susitarimo objektu, kuriame nei JAV, nei NATO partneriai, nei Rusija nedidins karinio buvimo ir nebeeskaluos įvykių. Tai būtų lyg ir tam tikras susitarimas, siekiant nuraminti abi puses. Tačiau, jeigu tokie susitarimai prasideda, lieka neaišku, kur jie gali baigtis. Tad šis scenarijus yra pakankamai pavojingas“, – kalbėjo G. Česnakas.
Eksperto nuomone, panašu, kad JAV labiau nusiteikusi pirmajam scenarijui ir siekia užtikrinti sąjungininkams gynybos įsipareigojimus.
Rusų žiniasklaida parašė, kad Vilniuje ketinama statyti metropoliteną – kaip slėptuvę nuo bombų. Pačioje Rusijoje po žeme statomi ištisi miestai. Ir ne tik Rusijoje. Branduolinio karo ar kitos pasaulinės katastrofos atvejui.
Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Slaptasis Maskvos metropolitenas
Mes seniai su niekuo nekariaujame, – pasakė žurnalistams vienas Maskvos vadovų, aiškindamas, kodėl naujose metropoliteno linijose atsisakyta civilinės gynybos objektų statybos. Išlukštenus didelio valdininko tiradą, lieka toks branduolys: nuo šiuolaikinių, juo labiau ateities ginklų metro neapsaugos – tai kam eikvoti laiką ir pinigus?
Apie naują civilinės saugos doktriną Rusijos žmonės išgirdo 2014-aisiais. Dabar, imta aiškinti, neįmanoma net įsivaizduoti, kaip galima būtų visuotinai evakuoti tokius miestus kaip Maskva ir Peterburgas (SSRS laikais kritiškiausiu atveju Maskvos gyventojus manyta evakuoti į 11 šalies regionų, kur juos turėjo priimti vietos gyventojai). O statyti bunkerius apsaugai nuo masinio naikinimo ginklo neliko reikalo dėl to, kad dabar kariniai konfliktai vyksta nedidelėse teritorijose ir naudojami naujoviški, itin tiksliai mušantys (высокоточные) ginklai. Telieka apsaugoti taikius gyventojus nuo šių ginklų antrinio poveikio – sviedinių skeveldrų ir pastatų nuolaužų.
Pasak leidinio „Komsomolskaja pravda“, pakeitimus civilinės gynybos įstatyme padiktavo lokaliniai konfliktai Ukrainoje ir kitose buvusios SSRS respublikose. Donecko ir Donbaso miestuose gyventojai slepiasi nuo apšaudymų vadinamuosiuose dvejopos paskirties požeminiuose statiniuose: automobilių aikštelėse, sandėliuose, gyvenamųjų namų rūsiuose. Suprantama, pasitarnaus ir seniau pastatyti metropoliteno tuneliai. Antai Maskvoje, rašoma, būtent metropolitenas šiuo metu yra didžiausia slėptuvė Maskvoje. Kiekvienos stoties vestibiulyje ir netgi tuneliuose gali pasislėpti nuo 5 iki 25 tūkst. žmonių, iš viso – apie 2 milijonai. Tik atrodo, ne į visus požemius paprastus maskviečius įleis.
Apie Maskvos metropoliteno paslaptis viešai prabilta 1992 metais. Viena maskvietė savaitraščiui „Argumenty i fakty“ parašė, kad jos pažįstama dirbo valytoja Valstybės saugumo komiteto (KGB) rūmuose ir ją į specialiuosius objektus vežiojo nežinomomis metro linijomis. Milžinišku tiražu išeinančiam leidiniui tai buvo dingstis iškelti dienos švieson dar vieną iki tol draudžiama buvusią temą. Girdi, iš tiesų esama paslapties, antai 1991 metais JAV gynybos ministerijos paskelbtoje ataskaitoje keletas puslapių skirta slaptajam vyriausybiniam metropolitenui. Esą SSRS vadovybė giliai po žeme Maskvoje ir pamaskvėje įtaisė karines vadavietes ir šiuos bunkerius bei kitus strateginius objektus sujungė slaptomis metro linijomis; šie požeminiai keliai būtų leidę greitai ir saugiai evakuoti Kremliaus valdovus į atsarginius kabinetus, kilus branduolinio karo grėsmei.
Spaudoje pasipylė tekstai apie „Metro-2“, kaip imta vadinti šiuos slaptus tunelius (dokumentuose – D-6). Tačiau žiniasklaida, ūmai suklegusi, kitais metais lygiai taip staiga ir užtilo (tarytum kas užčiaupė žurnalistus).
1993 metų rudenį, kai Rusijos parlamentas pasipriešino prezidentui Borisui Jelcinui, Aukščiausiosios Tarybos rūmus imta apšaudyti iš tankų ir ketinta šturmuoti. Pasakojama, ten buvę žmonės nusileido į rūmų požemius ir gelbėjosi tuneliais. Požeminiais takais esą iškeliavo Rusijos parlamento vadovo Ruslano Chasbulatovo archyvas ir į pastatą pateko jam ištikimi Osetijos ypatingosios paskirties milicijos būrio kovotojai… Beje, ir 1991 metų pabaigoje, Rusijos prezidentui uždraudus komunistų partiją, iš šios partijos centro komiteto pastato dokumentus išgabeno požemiais; kadaise po šiuo didžiuliu pastatu 40 metrų gylyje buvo išraustas bunkeris, iš kurio neabejotinai ėjo požeminiai evakuacijos keliai.
Didžiausia KGB paslaptimi, neatskleista iki šiol, yra specialiųjų tarnybų požeminės komunikacijos,– pasakė 2001-aisiais perbėgėlis, buvęs SSRS KGB pulkininkas Olegas Gordijevskis tam pačiam „Argumenty i fakty“. – Žinau, kad KGB priklauso milžiniški statiniai po žeme, ištisi miestai, kuriems lygių tiesiog nėra. Vienas iš Maskvos valdininkų žurnalistams prasitarė: Tai – milžiniška sistema (гигантская система). Ją statė 40 metų. Sugrūdo didžiulius pinigus. Iki 1991-ųjų vien užsiminti apie ją reiškė išduoti didžiausią valstybės paslaptį.
2005 metais jaunas maskvietis žurnalistas Dmitrijus Gluchovskis išleido romaną – antiutopiją „Metro 2033“: nuo 2013 metais kilusio branduolinio karo žmonės pasislėpė Maskvos metropoliteno požemiuose ir gyvena ten dvidešimt metų. Knyga greitai išpopuliarėjo, ją išleido 37 užsienio kalbomis didesniu negu 1 mln. egzempliorių tiražu. Vėlesniais metais autorius papasakojo, ką tikra sužinojo apie Maskvos metro (milžiniškos žiurkės požemiuose – pramanas). Ten linijas jungia perėjimai ir esama daugybės tarnybinių patalpų, slepiamų nuo paprastų maskviečių akių. Daugelis stočių 9 metrų skersmens tunelyje padalyta į tris aukštus, iš kurių tik vidurinis skirtas keleiviams. Be „Metro-2“, išrausta apie 200 bunkerių, priklausančių įvairioms žinyboms.
Šiuolaikinis metro – ne tik transporto priemonė?
1996 metais atvėrė duris naujas Rusijos ginkluotųjų pajėgų muziejaus filialas – SSRS kariuomenės vyriausiojo vado atsarginis komandinis punktas Izmailovo rajone. Bunkerį po Stalino rezidencija išrausė prieš Antrąjį pasaulinį karą, iš čia į Kremlių galima buvo nuvažiuoti automobiliu 17 km ilgio tuneliu. Po dešimt metų Maskvos centre atidarytas Šaltojo karo muziejus: tai 60 metrų gylyje įtaisyta buvusi priešlėktuvinės gynybos pajėgų vadavietė, sujungta su Maskvos metropoliteno žiedine linija.
Žinoma, didžiausią smalsumą kelia spėjamai 200-300 metrų gylyje esantys didžiuliai bunkeriai po Kremliumi ir Maskvos valstybinio universiteto rūmais, kur, rašoma, gali tilpti po 10 tūkstančių žmonių. Tačiau oficialaus patvirtinimo esant slaptą vyriausybinį metropoliteną ar kitus požeminius statinius taip ir nesulaukta, tai ir toliau lieka valstybės paslaptimi.
Požeminės tvirtovės skirtos nedaugeliui
Dabar Maskvos metropolitenas – jau ne pats didžiausias pasaulyje, ne pats greičiausias ir ne pats gražiausias, bet vis dėlto, kaip pastebėjo viena žurnalistė, jį ir toliau galima vadinti paslaptingiausiu. Iš pažįstamo karininko ji girdėjusi, esą iš Gynybos ministerijos pastato vidinio kiemo slaptos durys veda į požeminę stotį, kur laukia du traukiniai, parengti tuoj pat išvežti karinės žinybos vadovus ir generalinį štabą į saugią vietą…
Lįsti po žeme ir Kremlius, ir Baltieji rūmai suskato šaltajam karui gresiant virsti branduoliniu. SSRS valdant Nikitai Chruščiovui, pasaulis buvo atsidūręs per žingsnį nuo katastrofos (Karibų krizė). Chruščiovas su dideliu užmoju toliau varė Stalino pradėtus rausti slaptus urvus. Maskvoje specialusis metro sujungė Gynybos, Užsienio reikalų, Ryšių ministerijų ir kitų žinybų požemius, Vnukovo oro uostą ir požeminį miestą, kuris pagal paviršiuje gyvavusį kaimą gavo „Ramenki-2“ vardą (netoli Maskvos valstybinio universiteto rūmų komplekso). Leonido Brežnevo laikais nuo šio požeminio miesto nutįso linija į generalinio štabo akademiją. O svarbiausioji požeminė linija buvo baigta tiesti valdant Michailui Gorbačiovui 1987 metais. Ji eina po žeme 60 km (šis tunelis „Metro-2“ pailgino iki 150 km). Šiuo požeminiu keliu galima nusigauti iš Kremliaus į požeminių statinių kompleksą pamaskvėje (Čechov-2), kur įkurtas Vakarų centrinis kariuomenės valdymo punktas. Balašichos rajone, po Zarios gyvenviete, apie 120 m gylyje esama dar vieno itin slepiamo požeminio miesto, skirto priešlėktuvinės gynybos pajėgų centrinei vadavietei.
Amerikiečių žvalgyba nustatė, kad 1996 metais Rusijos prezidentas Jelcinas išleido tris slaptus įsakus dėl požeminių statybų, tarp jų ir vadavietės, iš kur jis galėtų vadovauti strateginės paskirties pajėgoms kilus branduoliniam karui. SSRS laikais D-6 buvo KGB 15-osios valdybos (kurmiai) žinioje, o dabar visą milžinišką požeminį ūkį, tvirtinama, tvarko Rusijos prezidento vyriausioji specialiųjų programų valdyba (GUSP). Šios žinybos viršininkui, priešingai nei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovui, neprivalu viešai atsiskaitinėti, todėl apie GUSP veiklą žinoma labai nedaug.
Apie „Ramenki-2“ sužinota irgi 10 dešimtmečio pradžioje. Požeminis miestas, spėjama, užima kvadratą, kurio kraštinė siekia apie 1 kilometrą. 100-120 metrų gylyje iškastuose bunkeriuose yra visa, ko gali prireikti nepaprastuoju atveju: elektros jėgainė, oro tiekimo agregatai, kanalizacija, maisto atsargų sandėliai. Visiška autonomija – kaip povandeniniame laive. Čia, rašoma, gali pasislėpti apie 15 tūkstančių žmonių. Į šią požeminę tvirtovę ta pačia vyriausybine metro linija galima evakuotinet didžiausios Maskvoje Lenino bibliotekos skaitytojus, o Maskvos valstybinio universiteto žmonės tiesiog atkeliautų tuneliu pėsčiomis (Kremlius nepamiršo mokslininkų). Apskritai, jis sujungtas požemiais su kitais strateginiais objektais ir taip pat gali pasitarnauti kaip vadavietė.
Atsarginis Kremlius Uralo kalnuose
Apie šį slaptą objektą amerikiečių žiniasklaida pranešė 1996 metais: Rusija stato milžinišką požeminį kompleksą Uralo kalnų rajone, ten triūsia tūkstančiai darbininkų („The New York Times“). Vėliau „The Washington Times“ priminė: Rusija toliau stato požeminę strateginių pajėgų vadavietę Urale, netoli Belorecko miesto. Amerikiečiai sunerimo neveltui: SSRS nebėra, ginklais nebežvanginama, Rusijai geranoriškai teikiami dideli kreditai, o Kremlius, pasirodo, tuos pinigus kiša nežinia kur, greičiausiai – į paslaptingą karinę bazę.
2002 metų pavasarį „The Washington Times“ parašė apie JAV prezidento Bušo jaunesniojo pastangas pagerinti Vašingtono ir Kremliaus santykius: šaltojo karo priešininkai turi tapti partneriais. Abi valstybės 2/3 sumažino strateginių puolamųjų ginklų arsenalą, amerikiečiai nusiteikė importuoti rusišką naftą, Maskvą pakvietė dalyvauti NATO veikloje. Tačiau ar Rusija pasikeitė tiek, klausia vienas JAV kongreso narių (Roscoe Bartlett), kad su ja galima būtų nuoširdžiai draugauti? Pasak jo, giliai po Jamantau kalnu, Urale, esančio milžiniško požeminio objekto statyboje pluša apie 20 000 darbininkų. Rusai kiša ten milžiniškas lėšas, užuot grąžinę JAV 200 mln. dolerių už Tarptautinės kosminės stoties tarnybinį modulį arba sumokėję algas savo karininkams. Turbūt jie mano, kad branduolinis karas yra neišvengiamas, tačiau jį galima laimėti, ir jie rengiasi laimėti šį karą.
Praėjusių metų rudenį britų „Daily Express“ savo ruožtu parašė apie ženklus, kurie liudija Kremliaus valdovą rengiantis branduoliniam karui su Vakarais („World War 3? Vladimir Putin builds nuclear bunkers as chance o fall-out war soars“). Maskvoje ir pamaskvėje randasi vis daugiau slėptuvių nuo radiacijos. Rusijoje kuriamas itin galingas branduolinis ginklas „Satana-2“, galintis sunaikinti Prancūzijos dydžio teritoriją. Galiausiai – Uralo kalnuose statomas milžiniškas komandinis punktas, iš kurio Vladimiras Putinas tikisi saugiai vadovauti savo kariuomenei. Dar „Daily Express“ straipsnyje nurodoma Kremlių savo branduoliniame arsenale sukaupus 7 300 kovinių užtaisų ir dalį jų sutelkus vos 50 mylių atstumu nuo Aliaskos. Anot Lenksingtono instituto karinių reikalų žinovo Loreno Tompsono (Loren Thompson), JAV ir Rusijos branduolinio karo tikimybė didėja. Bloga naujiena Baltijos šalims: kaip tik čia pranašaujama įvyksiant pirmuosius susirėmimus („And the place where it is most likely to begin isin a future military confrontation over three small Baltic states – Estonia, Latvia and Lithuania“).
Jamantau kalnas. „Vietų nėra“
Jamantau kalnas – aukščiausias Pietų Uralo kalnyne (1 640 m). Dunkso Baškirijoje (Bashkortostan), uždarojoje administracinėje teritorijoje, gamtos draustinyje. Kalno papėdėje išsidėstęs Mežgorjės miestas (140 km į pietryčius nuo Baškirijos sostinės Ufos). Svarbiausioji įmonė – federalinio valstybinio pavaldumo statybos valdyba (УС-30) – pasak kai kurių šaltinių, viena didžiausių statybos organizacijų pasaulyje, vykdanti didelės apimties požeminius darbus. Be kita ko, šios valdybos specializuoti būriai rausė Čeliabinsko ir Kazanės metropoliteno tunelius.
Oficialaus atsakymo, kokios paskirties statinys pakištas po šiuo staiga pagarsėjusiu kalnu, negirdėti iki šiol. Kai buvęs Baškirijos apskrities komunistų vadovas kadaise pasakė, kad ten statoma slėptuvė valstybės pirmiesiems asmenims, statybų viršininkas paneigė jo žodžius: tai bus valstybinių maisto ir drabužių atsargų saugykla. Taigi paneigė viena, bet patvirtino kita: bunkerių ten iš tikrųjų esama. Vienas šio krašto gyventojas papasakojo apie Uralo kalnuose statomą požeminį miestą išgirdęs 10 dešimtmečio pradžioje, kai dar buvo vaikas, iš savo tėvo. Šio žodžiais, ten turėjo būti valstybės aukso atsargų saugykla. Tuneliai esą tokie platūs, kad juose prasilenkia akmenis išvežantys savivarčiai. Akmenų iš kalno gelmių į paviršiuje pastatytą skaldyklą išgabenta be skaičiaus.
Naujojo tūkstantmečio pradžioje viename Pietų Uralo kalnų kurorte (60 km nuo Magnitogorsko) ėmė dažnai lankytis Vladimiras Putinas. Pavaldiniai aiškino, jog naujajam Rusijos prezidentui patinka čia slidinėti. Tuo tarpu pasklido gandas, jog Putiną labiau domina baigiamieji požeminio miesto statybos Mežgorjėje darbai. Tarp kitko, iš vienos teismo bylos dėl pensijų perskaičiavimo (Mežgorjėje išdirbti vieneri metai skaičiuojami kaip 1,5 metų, o darbo atlygiui taikomas koeficientas 1,7) paaiškėjo, jog paslaptingo objekto statybą prižiūrėjo Rusijos saugumo tarybos sekretorius ir Rusijos prezidento vyriausiosios specialiųjų programų valdybos viršininkas.
Pasak vieno šio požeminio miesto statytojų, šaltojo karo metais pradėtoji statyba po kalnu buvo sustabdyta, tačiau 10 dešimtmetyje ją atnaujino ir užbaigė apie 2003-2004 metus. Tada viską užkonservavo. Dalis darbininkų persikėlė į Vidurio Rusijos miestus, kur jiems skyrė butus. Mežgorjės gyventojų skaičius 2003 metais siekė 19 tūkstančių, dabar ten gyvena 16 tūkstančių.
Paprastai šis požeminis objektas vadinamas „Putino bunkeriu“. Esą čia persikels Rusijos vadovybė kilus Trečiajam pasauliniam karui. Kiti patikslina: tai Rusijos Federacijos atsarginė sostinė globalinių kataklizmų atvejui (Žemės ašies poslinkis, visuotinis atšilimas, tvanas, pasaulinis karas ir pan.). Apie planetai gresiančias katastrofas pastoviai rašo žiniasklaida. Antai pranašaujama, kad pasaulinio vandenyno lygis pakils 225 metrus, Uralo kalnuose nusistovės šiltas klimatas. Taigi vieta naujajai sotinei pasirinkta tinkamai – kad ir kas atsitiktų. Manoma, ten esančių 30 m skersmens šachtų bendras ilgis siekia net 500 kilometrų. Požeminiame mieste keletą mėnesių, o gal ir pusę metų gali išgyventi 40-60 tūkstančių žmonių, o labai prispyrus – iki 300 000.
Dar aiškinama objektą priklausant Rusijos strateginės paskirties raketinėms pajėgoms: tai sistemos „Perimetr“ dalis. Ši sistema automatiškai paleidžia balistines raketas iš šachtų, povandeninių laivų ir lėktuvų tuo atveju, kai priešas sunaikino visas vadavietes ir neliko kam įsakyti smogti atsakomąjį branduolinį smūgį. „Perimetr“ visiškai nepriklauso nuo kitų ryšių ir valdymo sistemų, taip pat ir nuo vadinamojo juodojo lagaminėlio.
Maža to! Dar sakoma – tik paklausykite: tai net ne Rusijos vyriausybė ar Putinas pasitaisė atsarginį aerodromą, o kažin koks pasaulinis elitas. Neva esama pasaulinio plano sumažinti Žemės gyventojų skaičių 2 milijardais (Rusijoje – iki 15 milijonų, tai yra10 kartų). Tam pasaulinė vyriausybė sumanė pasinaudoti kataklizmais, kurie gali ištikti žmoniją (pasaulinis tvanas, Žemės susidūrimas su kometa, asteroidu), arba kuriuos galima patiems sukelti (žemės drebėjimai, epidemijos). Žiniasklaida perša mintį apie neišvengiamą žmonijos žūtį ir šitaip slopina žmonių valią. Šiuo atveju Putinas atlikęs tik šio požeminio miesto statybos darbų vykdytojo pareigas, o priėmė objektą Rusijoje lankęsis… pasaulinės vyriausybės narys Henris Kisindžeris (Henry Alfred Kissinger). Beje, šis vadinamojo Bilderbergo klubo narys 2016 metais buvo išrinktas į Rusijos mokslų akademiją.
Amerikiečių ekonomistas, astronomas ir rašytojas Devidas Midas (David Meade) praėjusiais metais išleido knygą „Planet X: The 2017 Arrival“, kurioje pranašauja Žemę netrukus ištiksiant milžinišką katastrofą. Tai rodo padažnėję ir sustiprėję žemės drebėjimai, viesulai bei kiti gamtos ženklai. Vyriausybės apie tai žino, tačiau laiko žmones nežinioje – kad nekiltų visuotinė panika. Knygos autorius nurodo apokaliptinės katastrofos laiką – šių metų spalio mėnesį, kai vadinamoji planeta X (Nibiru) atsitrenks į Žemę. Vis dėlto autorius suteikia vilties: išsigelbėti įstengs giliuose bunkeriuose pasislėpę žmonės, nors išlikusiųjų gyvenimas bus labai nesaldus.
Kiti mokslininkai (taip pat ir NASA) tai atkakliai neigia. Kai kurių įžvalgių stebėtojų nuomone, kaip tik tam buvo skirti Rusijoje 2016 m. spalio 4-7 d. vykę civilinės gynybos mokymai (didžiausia treniruotė nuo šaltojo karo laikų), kurioje dalyvavo daugiau kaip 40 mln. žmonių.
LRT televizija gruodžio 1-ąją paskelbė vertingą pusvalandinį interviu. „Gilaus, prasmingo interviu“ epiteto, mano įsitikinimu, nusipelnė laida „Teisė žinoti“, kurioje žurnalistė Rita Miliūtė kalbino Lietuvos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių JAV ir Meksikoje poną Žygimantą Pavilionį.
Šiais neramiais laikais, kai niekas iš mūsų dorai nežino, ar pavyks išvengti didelio karo, kyla daug egzistencinių klausimų, į kuriuos kiekvienas iš mūsų ieško pačio teisingiausio atsakymo. Bet surasti teisingą atsakymą nėra lengva. Kuo lietuvis išmintingesnis, tuo jį dažniau kamuoja abejonės, tuo daugiau jis mato atspalvių ir dviprasmybių.
Norėčiau grįžti prie temos, kurią paliečiau viename iš savo nesenų tekstų, tuo labiau, kad dabar prie jos grįš daugelis autorių.
Tai, kad Rusijos ir JAV (apskritai Vakarų) tarpusavio santykiai ne šiaip jau grįžta į šaltojo karo laikus, o jau grįžo į tokią būseną, patvirtina ir einamieji įvykiai, ir ekspertų vertinimai, ir politinių publicistų komentarai.
Kai kurie autoriai tą reiškinį vadina Trečiuoju pasauliniu karu.
Tačiau man tinkamesnis ir patogesnis lyginamajai analizei naudotinas terminas atrodo „Ketvirtasis pasaulinis karas“, paliekant trečiąjį eilės numerį klasikiniam praėjusio šimtmečio antrosios pusės SSSR ir JAV šaltajam karui.
Džeffrisas Rendlis Mailsas (Jeffrey Randall Mills) – Vašingtono kompanijos, užtikrinančios stenografinį parlamento klausymų protokolavimą, pasiuntinys. 1985 metais jis perdavė kai kuriuos slaptus dokumentus sovietų atstovybei.
Vėliau bandė parduoti ir kitus, bet jau FTB bendradarbiui, apsimetusiam rusu, vardu Vladas.
Tarp perduotų medžiagų buvo ir dokumentas apie karines ryšių sistemas, pažymėtas grifu „visiškai slaptai“.
Apie tai, ar amerikiečiai vis dar galingiausi pasaulyje ir ko tikėtis iš Kinijos bei Rusijos, su mokslininku kalbėjosi LRT žurnalistas Simonas BENDŽIUS.
