Apie tai rašiau prieš septynerius metus. Tad šiandien primenu šią šiek tiek pakoreguotą publikaciją.

Iškamša likęs valdovas

Nuo seniausių laikų carinėje Rusijoje, bolševikų viešpatavimo laikais, komunistinėje SSRS, o ir šiandieninėje šioje Rytų valstybėje pasikėsinimai į vadovus, aukštus pareigūnus bei politikus yra įprastas dalykas. Vieni įvykiai įgauna platų rezonansą tuojau pat, kiti – praėjus tam tikram laikui, o kai kurie lieka beveik nežinomi plačiajai visuomenei. Vienas iš tokių – pasikėsinimas į Leonidą Brežnevą 1969 m. sausio 22 d.

Jis ilgai buvo apgaubtas paslapties skraiste, o nusikaltimo tyrimo rezultatai nugulė į gilius „kagėbė“ stalčius. Dar ir dabar tvirtinama, kad tai buvo ne politinis aktas, o psichiškai nesveiko karininko išpuolis. Stagnacijos lyderio kritikai pašiepia, kad, žinoma, tik silpnaprotis galėjo kėsintis į generalinį sekretorių, kuris jau pats tebuvo galingos branduolinės valstybės vadovo iškamša…

Brezhnev
Leonid Brezhnev

L. Brežnevas po Josifo Stalino buvo antras ilgiausiai valdęs SSRS. Iš esmės neturintis realaus aukštojo išsilavinimo (1937 m. jis baigė Kursko matininkų ir melioracijos mokyklą; tik vėliau partiečių priverstas studijavo metalurgijos institute), jau 1938-aisiais tapo SSKP Kursko srities komiteto sekretoriumi. Karo metais, būdamas 36-rių, jis gauna generolo majoro laipsnį, o po karo dirba partinį darbą Ukrainoje ir Moldovoje. Po J. Stalino mirties 1953 m. L. Brežnevas savo karjeros troškulį sutelkia į vidaus politinę kovą. Tarsi keršydamas Nikitai Chruščiovui, kad šis jį išsiuntė partiniam darbui į Kazachstano stepes, 1964 m. dalyvauja suokalbyje prieš jį ir pagaliau ima vadovauti komunistų partijai, kuri tapatinama su valstybe. Tai buvo neregėtos stagnacijos ir partinės nomenklatūros įsigalėjimo dešimtmečiai.

1972 m. jis patiria insultą, o po ketverių metų ištinka klinikinė mirtis. Bet L. Brežnevas miršta tik 1982 m. lapkričio 10 d., 18 metų išbuvęs partijos ir SSRS vadovu. Paskutiniai jo lyderystės metai tebuvo vegetavimas, pagimdęs aibę gandų ir anekdotų. Sakoma, kad jų apie L. Brežnevą yra sukurta daugiausiai iš visų buvusių ir esamų kaimyninės šalies lyderių ir aukštų politikų…

Vienintelis lankęsis Vilniuje

Bet reikia priminti vieną įdomią detalę. Iš nedaugelio sovietinių lyderių ir ypač šiandieninės Rusijos vadovų L. Brežnevas 1958 m. kaip SSKP politbiuro narys, atsakingas už gynybinę ir karinę pramonę, N. Chruščiovo buvo atsiųstas į Vilnių ir net buvo užkopęs į Gedimino kalną. Kalbama, kad tais ekonominio atšilimo laikais, patapšnojęs Antanui Sniečkui per petį (po Lavrentijaus Berijos bandymų pašalinti jį iš respublikos partinių vadovų posto A. Sniečkui taip pat atėjo geresnis metas; beje, A. Sniečkus vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek J. Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais), aukštas partinis svečias šią pilį pavadino „lietuvių pasididžiavimu“… Net dabar vargu ar koks atvykęs įtakingas Rusijos politikas drįstų taip pasakyti.

Bepročio sumanymas?

Taigi, tą 1969 m. sausio 22-ąją 21-rių sovietinės armijos jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, pabėgęs iš dalinio su dviem Makarovo pistoletais ir keturiom šovinių apkabomis, per Leningradą išskrido į Maskvą. Jis apsistojo pas dėdę, buvusį milicininką. Savo atvykimą jis paaiškino ketinimu stebėti kitą dieną rengiamą keturių kosmonautų, skridusių „Sojuz-4“ ir „Sojuz-5“, pagerbimo ceremoniją Kremliuje. Joje turėjo dalyvauti ir L. Brežnevas.

Brežnevas bučiuoja Honekerį. Eglės Aleksandravičiūtės (ELTA) nuotr.

Rytą jis paėmė dėdės milicininko uniformą, be kliūčių pateko į vidinį Kremliaus kiemą, stojo į milicijos grandinę prie Borovickio vartų priešais Ginklų rūmus. Kai kortežas įvažiavo pro pagrindinius vartus, V. Iljinas praleido pirmą mašiną, nes paprastai L. Brežnevas važiuodavo antroje. Pastebėjęs antrąją, jis žengė priešais, iš lietpalčio rankovių ištraukė abu pistoletus ir per 6 sekundes sugebėjo paleisti 11 šūvių, paskui dar 5 buvo rastos apkabose. V. Iljinas bemat buvo sulaikytas.

Tačiau ZIL automobilyje buvo ne L. Brežnevas, o keturi į iškilmes vykę kosmonautai. Vienas iš jų – Georgijus Beregovojus buvo kiek panašus į L. Brežnevą, ir tai, matyt, suklaidino šaulį. Atakos metu nuo žaizdų mirė vairuotojas Ilja Žarkovas, nukentėjo vienas motociklininkas, kuris užstojo automobilį. Visi kosmonautai liko sveiki, tik G. Beregovojus buvo sužeistas stiklo skeveldromis.

Kosmonautų pagerbimo televizijos transliacija iš Kremliaus buvo nutraukta, nieko nepaaiškinant. Vietoj to per Maskvą ėmė sklisti gandai, kad į Kremlių esą prasiskverbė CŽV smogikų būrys, ketinęs pašalinti L. Brežnevą ir visą partijos politinį biurą, kad šaudžiusių buvo du ar trys, kad į vieną kortežo automobilį buvo padėta bomba…

Kaip paprastai, sovietinė spauda tylėjo. Tik po dviejų dienų laikraštis „Pravda“ vos matomoje vietoje paskelbė trumpą žinutę, kurios esmė – psichiškai nesveikas asmuo kėsinosi į keturis kosmonautus, tarp kurių buvo ir Valentina Tereškova. Tai turėjo pagimdyti dar daugiau spėlionių, tačiau kartu ir atitraukti dėmesį nuo tikrojo šio pasikėsinimo tikslo – L.Brežnevo. Kita vertus, kilo logiškas klausimas: o koks beprotis galėjo kėsintis iš karto į keturis niekuo dėtus kosmonautus?

Paslaptimi liko ir tai, kaip generalinis sekretorius išvengė šio tragiško įvykio. Portalas Diletant.ru rašė, kad V.Iljino dėdė dar tą patį rytą įtarė negera ir, būdamas uolus sovietinis pilietis, pranešė „kagėbė“ apie savo giminaičio vagystę. Ar pasiekė šis pranešimas asmenis, atsakingus už L.Brežnevo saugumą? Vieni teigia, kad būtent todėl L.Brežnevo automobilis Kremlių pasiekė anksčiau ir kitu keliu, kiti tvirtina, kad apie galimą pasikėsinimą buvo informuotas KGB šefas Jurijus Andropovas, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė, nes esą taip tikėjosi atsikratyti generalinio…

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Suimtas V. Iljinas, nors ir pripažintas nepakaltinamu, buvo išsiųstas į Kazanės specialiąją psichiatrinę ligoninę, kur sėdėjo mažytėje vos 4,2 kv. m ploto vienutėje. Vis tiek jis buvo nuteistas 20 metų kalėti ir tik 1988 m. mamos rūpesčiu buvo pervestas į Leningrado psichiatrinę ligoninę Nr.3. Dar po poros metų SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos sprendimu jis buvo paleistas ir iki šiol gyvena vieno kambario bute. Kadangi jis formaliai nebuvo demobilizuotas iš armijos, tai jo advokatas išrūpino teismo sprendimą mokėti jam atlyginimą už 20 nelaisvės metų, be to jis gavo invalidumo pašalpą.

V.Iljinas ir po to sakęs nesigailįs savo poelgio, išskyrus dėl vairuotojo mirties ir nemalonumų, kuriuos patyrė jo draugai. Savo 50 metų senumo išpuolį jis pagrindė dar 1977 m. išsiųstame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai, kuriame siūlė vadinamą „Brežnevo Konstituciją“ papildyti teiginiu: „Kiekvienas visuomenės narys turi teisę įvykdyti teroro aktą, jeigu partija ir vyriausybė vykdo neatitinkančią Konstitucijos politiką“.

Apžvalgininkai iki šiol mano, kad V. Iljino veiksmus sukėlė susipynę asmeniniai ir politiniai motyvai. Jis kritiškai vertino partinę SSRS sistemą, teigė, jog komjaunimas yra atgyvena, smerkė sovietinę invaziją į Čekoslovakiją, bet teigiamai atsiliepė apie karinius perversmus Trečiojo pasaulio šalyse, žavėjosi Lee Harvey Oswaldu, kuris taip pat dezertyravo iš JAV karinio jūrų laivyno, slapstėsi Sovietų Sąjungoje, o grįžęs į Dalasą 1963 m. lapkričio 22 d. nušovė prezidentą Johną Kennedy. „Iš viso vienas šūvis – ir jau žinomas visame pasaulyje“, – žavėjosi V. Iljinas.

Kremlius

Jis taip pat šypteli prisiminęs vieną tų laikų anekdotą. Jo klausia: „Kaip gi tu galėjai nepataikyti į Brežnevą?“. „O kaip galėjau pataikyti, jei visi šaukia „Duok man! Duok man pabandyti!“

Ar tai buvo protestas?

Tačiau Paryžiuje leidžiamas laikraštis „Russkaja myslj“ nemano, kad tai buvo psichiškai nesveiko žmogaus poelgis. „Šūviai Maskvoje 1969 metais tapo tragišku protestu prieš nežmonišką valstybinę sistemą, 50 metų įtvirtinusią vergiją, – rašė jis 1972 m. – Nežinomasis žinojo, kad jam teks atiduoti gyvybę už šį poelgį. Juk teigiama, kad jo drabužiuose rado dvi kalio cianido kapsules, kurių nespėjo nuryti.“

Kiti gi V. Iljiną apskritai vaizduoja didvyriu, ketinusiu sunaikinti komunistinės L.Brežnevo bandos vedlį. Jis prilyginamas Jerofejui Dmitrijevui, kuris 1942 m. lapkričio 6 d. norėjo pašalinti J. Staliną, Aleksandrui Šmonovui, per šventinę demonstraciją 1990 m. lapkričio 7 d. pasikėsinusiam į Michailą Gorbačiovą ir taip pat pripažintam nepakaltinamu, bet išbuvusiam 4 metus psichiatrinėje ligoninėje, ir daugeliui kitų.

Ar kas pasikeitė Rusijoje šiais laikais? Pagyvensim – pamatysim.

2020.07.12; 06:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.

Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo

„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.

Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda“ 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį. 

Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija“. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas“ – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija“ perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas“ Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris  – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu“ vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.

Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.“ Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų  ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija“ (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje“ Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).

Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai

1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas“ (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.

Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.“ Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių;  demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).

2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių  – 8,7 milijono ir 26,6 milijono tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime“, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.“ Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.

Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius

Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje“, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje“ negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.  

Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.“ Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų“ ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).

Karinis paradas Maskvoje

Kuris iš „Netekčių knygoje“ pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.

Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos“ redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.“

Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą“). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!“ Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…

Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje“ pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.

Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją“. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…“ Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.

„Netekčių knygoje“ skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome“) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo“. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir  SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių“.

Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология“) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.“ Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti“ ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį“ – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.

(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)

Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai

Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).

Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy“ tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.    

„Netekčių knygos“(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis“ (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus“ sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais“ – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę“ – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.

2009 metais  tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje“ rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą“, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.

Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.

2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).                                                         

Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi“. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.“ 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.

Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.

Zemskovas padarė išvadą, kad  SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.

2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52  812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10  833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus –  5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417  žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.

Kremliaus bokštai

„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia  pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose“, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.“ Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!“ Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.

Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.

2020.05.06; 07:20

Jurij Andropov. Espionagehistoryarchive.com

Istorija kupina visokių keistų nutikimų. Dažniausiai jie atskleidžiami per įvairias sukaktis. Štai kad ir šis.

1970 m. kovo 13 d. KGB pirmininkas Jurijus Andropovas pasiūlė L. Brežnevui sunaikinti Adolfo Hitlerio, Jozefo Gebelso ir jų šeimų narių – iš viso 10 – palaikus. Jis nusiuntė savo viršininkui slaptą raštą 655/A/ov serija K su grifu „Ypatingos svarbos. Visiškai slaptai“. Iniciatyvai pritarė ne tik SSKP CK generalinis sekretorius, bet ir kiti sovietiniai vadovai. Jau balandžio pradžioj J. Andropovas nurodė pradėti slaptą palaikų naikinimo operaciją, pavadintą „Archyvas“.

Kaip praneša portalas Gazeta.ru, dokumento slaptumas tame, kad laiške atspausdinto teksto nėra, o tik rašytas ranka. Taip buvo išlaikyta paslaptis nuo mašinininkių. J. Andropovas rašė, kad „1946 m. vasarį Magdeburge, KGB 3-os smogiamosios armijos užimtoje karinio miestelio teritorijoje, buvo palaidoti Hitlerio, Evos Braun, Gebelso, jo žmonos ir vaikų lavonai – viso 10 kūnų. Šis karinis miestelis perduodamas Vokietijos valdžiai. Kadangi jame gali būti atliekami statybos ir žemės kasimo darbai, tikslinga iškasti palaikus ir juos sunaikinti. Tai bus atlikta ypač slaptai KGB ypatingojo skyriaus operatyvinės grupės karių rankomis“.

Tuo metu Magdeburgas labai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų. Mieste žuvo apie pustrečio tūkstančio žmonių. Balandžio 19 d. vakarinę miesto dalį užėmė amerikiečiai, o gegužės 5-ąją į rytinę įžengė Raudonoji armija. Liepos 1 d. jos žinioje buvo visas Magdeburgas. Nuo 1949 m. iki 1990 m. spalio 3 d. jis įėjo į VDR sudėtį. Nacistinių lyderių palaikai čia papuolė po keleto perlaidojimų.

Hitleris ir Braun nusižudė 1945 m. balandžio 30 d., o Gebelsas – gegužės 1-ąją. Jų kūnai vokiečių buvo sudeginti. Tačiau gegužės 5 d. jų apdegę kaulai buvo aptikti vyr. leitenanto Aleksėjaus Panasovo vadovaujamų sovietinių karių. Kūnai buvo atpažinti ir po keleto ekspertizių užkasti prie Bucho miesto, kuris dabar yra Berlyno priemiestis. Paskui sovietinis SMERŠ žvalgybos padalinys keitė dislokacijos vietą, ir kaulai buvo pervežti į Finovo miesto apylinkes (1970 m. tapo Ebersvaldės miesto rajonu). Po to palaikai atsidūrė Ratenove – 70 km į vakarus nuo Berlyno. Ten juos užkasė medinėse dėžėse 1,7 m. gylyje.

1946 m. vasarį beveik sunykusius palaikus išgabeno į Magdeburgą ir užkasė 2 m. gylyje Vestendo gatvėje namo Nr. 36 kieme 25 m. nuo garažo. Vieta buvo sulyginta su žeme ir užmaskuota kaip natūrali kiemo aplinka. Bet sovietiniams lyderiams išliko neramu, kad apie šią vietą sužinos vokiečiai, ir čia pradės rinksis revanšistai…

J.Andropovo iniciatyvai pritarė tiek Ministrų tarybos pirmininkas A. Kosyginas, tiek Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas N. Podgornas. Kovo 18 d. jai pritarė ir L. Brežnevas, pasirašęs „Priemonės „Archyvas“ vykdymo planą“.

Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Kiemo dalis buvo apsupta kareivių, laidojimo vietoje stovėjo dengta iš viršaus palapinė. Jei būtų įsitikinta, kad kažkas seka kasimo darbus, specialus padalinys tuos žmones turėjo sunaikinti. Visiems buvo sakoma, kad ieškoma esesininkų archyvų. Kovo 26 d. naktį darbai buvo atlikti: penkios medinės dėžės buvo visai sutrūnijusios. Darbų akte net Magda Gebels ir vaikai buvo įvardijami kaip nusikaltėliai, tačiau Hitlerio vardas neminimas. Balandžio 5 d. vėl buvo iškasta duobė, kaulai sukrauti į Kalašnikovo automatų dėžę, sudeginti už 11 km nuo Magdeburgo esančio Šensbeko miestelio dykynėje, o pelenai išbarstyti, gi likę degėsiai išmesti į Budevico upę.  

Apie tai laikraščiui „Trud“ prieš 20 metų papasakojo darbus vykdęs KGB operatyvinės grupės narys Vladimiras Gumeniukas, kuris iki 2000 m. išsaugojo tų laikų kario daiktų maišelį.

Taigi, būtent KGB vadovas J. Andropovas padėjo tašką nacistinės Vokietijos lyderių istorijoje. Gazeta.ru priduria, kad iki mūsų dienų FST archyve išsaugoti Hitlerio dantų protezai ir kaukolės dalis, kurioje matyti kulkos padaryta išeinamoji skylė, taip pat šoninės sofos rankenėlės iš Hitlerio bunkerio, kuriose likusios kraujo žymės.

2020.03.16; 06:00

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė nenorintis, kad valstybės vadovas šiuolaikinėje Rusijoje valdytų iki mirties ir tinkamai nepasirūpintų pareigų perdavimu įpėdiniui, kaip, pasak prezidento, dažnai nutikdavo sovietiniu laikotarpiu.
 
67-erių Rusijos lyderis pareiškė, kad valdžios perdavimo planas valstybei yra ypač svarbus. Prieš kelias dienas V. Putinui paskelbus pasiūlymą keisti Konstituciją, atsistatydino vyriausybė ir buvo paskirtas naujas premjeras.
 
Susitikimo su Antrojo pasaulinio karo veteranais metu jau du dešimtmečius Rusiją valdantis V. Putinas buvo paklaustas, ar, siekdamas visiškai atsisakyti prezidento valdymo laikotarpio apribojimų, svarstytų keisti Konstituciją. V. Putinas tokią galimybę atmetė.
 
„Mano manymu, sugrįžimas į tokią situaciją, kokia buvo devinto dešimtmečio viduryje, kai visi valstybės vadovai išliko valdžioje iki jų dienų pabaigos ir kabinetą paliko nepasirūpinę tinkamomis sąlygomis valdžiai perduoti, keltų daug nerimo, – sakė V. Putinas. – Tad labai ačiū, tačiau manau, kad geriau negrįžti į devinto dešimtmečio situaciją.“
 
Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka valdė iki pat mirties. Po K. Černenkos į valdžią atėjęs Michailas Gorbačiovas įvykdė perestroiką ir valdė iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
 
V. Putinas, kuris 2024 m., ketvirtai kadencijai pasibaigus, turės palikti postą, teigė suprantąs, kad daugumai žmonių valdžios tęstinumas kelia nerimą.
 
„Dauguma mūsų žmonių sieja tai su visuomenės stabilumo, valstybės – užsienio bei vidaus politikos – stabilumo klausimu. Aš puikiai tai suprantu“, – teigė jis.
 
Manoma, kad V. Putinas siekia kontrolę išlaikyti ir tada, kai paliks Kremlių. Kritikai jį apkaltino organizuojant konstitucinės valstybės perversmą.
 
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
 
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.19; 19:10

Rusijos užsienio politikos posūkis naudingas Kinijai, ir jis neleis plėtotis Rusijos ekonomikai, – taip mano buvęs sovietų žvalgas, o dabar amerikiečių finansų analitikas Jurijus ŠVECAS.

Savo skiltyje leidinyje „Gordon“ autorius aiškina, kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nemato pavojaus iš Kinijos, kas bus su jo artimiausia aplinka ir kaip Ukraina gali išgauti naudos iš tos situacijos.

Continue reading „„Kinijos specialiosios tarnybos tuo pasinaudos““

aeroflot_1

Devintajame ano šimtmečio dešimtmetyje sovietų žvalgyba naudojo civilinius lėktuvus JAV ir Didžiosios Britanijos kariniams objektams šnipinėti, tvirtina „Bloomberg“, remdamasis neseniai išslaptintais Britanijos vyriausybės dokumentais.

„Konfidencialūs archyvai nuo 1982 metų tapo atvirai prieinami po to, kai baigėsi nustatytas senaties terminas – 30 metų“, – aiškina žurnalistai Robertas Hattonas ir Tomas Pennis.

Continue reading „Išslaptinti archyvai: KGB naudojo Aerofloto lainerius kaip lėktuvus – šnipus“

lenin-37

Kai kuriais apskaičiavimais, Raudonojoje aikštėje Maskvoje dėl turistų rungiasi net penki Leninai. Vienas jų pamąsto apie emigraciją į JAV. Dar yra Putinas, Brežnevas ir Stalinas. Buvo ir Karlas Marksas, bet mirė. Už nuotrauką antrininkai ima 3 dolerius.

“The Los Angeles Times” korespondentas stebėjo dirbant žinomų personų antrininkus, kurie verčiasi Rusijos sostinės centre fotografuodamiesi su turistais.

Populiariausias yra „Leninas“ (Sergejus Solovjovas). Jis priverstas slėptis nuo policijos, nes jam gresia bauda už prekybinę veiklą be leidimo. Beje, jis pats tvirtina, kad leidimą turi, o „tai tapo nusikaltimu tik todėl, kad aš neduodu policininkams kyšių“.

Continue reading „Lenino antrininkas pozuoja fotografijai ir kelia susižavėjimą“

russia_01

Sukako 20 metų nuo vieno labai svarbaus istorinio įvykio – virš Kremliaus buvo nuleista sovietinė vėliava. Daugelis iki šiol rauda. Pavyzdžiui, rašytojas Aleksandras Prochanovas: „Svarbiausia, kas nutiko, – praradau savo Tėvynę. O tai pamatinė vertybė bet kuriam žmogui, ypatingai – rusui…“.

Aš gi, būtent kaip rusas, nesuprantu, kodėl turėčiau apverkti valstybę, kur milijonai valstiečių nebuvo pilnaverčiais piliečiais, kadangi neturėjo galimybės laisvai judėti šalyje. Tiktai priartėjus sovietų istorijos saulėlydžiui, 1974-ųjų rugpjūtį, o netgi ne prie Chruščiovo, kaip priimta manyti, valstiečiams pradėjo išdavinėti pasus.

Continue reading „Vėliavos nuleidimas“

sevcenko_

“Aš sėdėjau prie vieno stalo su Brežnevu, Gromyka, kitais Politinio biuro nariais ir daug sužinojau apie šiuos žmones, Sovietų Sąjungos šeimininkus. Aš pamačiau, kaip greitai jie išsižada savo žodžių, keičia nuomonę. Supratau, kad veidmainyste ir moraliniu nuosmukiu persunkta kiekviena jų kūno lastelė. Supratau, kaip toli jie nuo liaudies, kuriai vadovauja.

Gromyka, pavyzdžiui, Maskvos gatvėmis pėsčias nėra vaikščiojęs beveik 40 metų! Ir visi kiti nebuvo geresni. Paauksuotame, pašvinkusiame ore, mirusiame Kremliuje jie įrengė savotišką muziejų, paauksuotą, bet suakmenėjusį, kaip musė gintaro gabale. Ir tie, kurie savo gyvenimą paskyrė šio muziejaus reliktų ir eksponatų išsaugojimui, bandė įdiegti sovietų liaudžiai tikėjimą sistema, paremta utopiniu mitu…

Kur kur, o Kremliuje buvo visiškai neįmanoma ieškoti tokių dalykų, kaip atvirumas, garbingumas ir tiesa”.

Continue reading „Arkadijus Ševčenka žinojo “viską apie viską”“

AnnaGeifman

Terorizmas – tai ne XXI-ojo amžiaus produktas. Ir ne musulmonai pirmieji ėmėsi teroro aktų. Už šį išradimą turime dėkoti Rusijai. “Užmeskime akį” į mūsų didžiosios kaimynės poros šimtmečių terorizmo faktus. Šioje publikacijoje pateikiame tik kai kuriuos  faktus iš carinės Rusijos,  Sovietų Sąjungos laikų.

XIX-ojo amžiaus pabaigoje “Liaudies valios” revoliucionieriai per kelerius savo veiklos metus įvykdė 7 pasikėsinimus į carą Aleksandrą II-ąjį. Paskutinis kartas buvo lemtingas. “Liaudies valios” paveldėtojai eserai per dešimt metų visoje Rusijoje atliko 263 teroristinius aktus. Jų “taikiniais” buvo 2 ministrai, 33 generalgubernatoriai, gubernatoriai ir vicegubernatoriai, 16 miesto viršininkų, apskričių skyrių viršininkų, policijos viršininkų, jų padėjėjų, kriminalinės policijos skyrių viršininkų, 7 generolai ir admirolai, 15 pulkininkų, 8 prisiekusieji patikėtiniai, 26 policijos agentai ir provokatoriai.

Continue reading „Terorizmas – Rusijos eserų ir revoliucinierių išradimas“

fsb-pastatas

Šis skandalas kilo 2003 metų sausio 9 dieną, kai Maskvos meras Jurijus Lužkovas leido Vokietijos ir Prancūzijos kultūros centrams įsigyti nedidelį žemės sklypą pačiame sostinės centre, Lubiankoje. Jau ir kaina buvo suderėta – apie 15 milijonų JAV dolerių. Bet vos tik Maskvos valdžia sėdo pasirašinėti pardavimo – pirkimo sutarties, įsikišo Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Rusijos FST pareiškė nesutinkanti, jog minėtas žemės sklypas būtų perduotas užsieniečiams. Kodėl taip sunerimo Rusijos FST vadovybė? Į Didžiąją Britaniją pabėgęs buvęs KGB karininkas Olegas Gordijevskis kai kuriuose leidiniuose, taip pat ir rusiškuose, yra pareiškęs: “Jūs iki šiol nežinote svarbiausios KGB paslapties. Milžiniški miestai po žeme, ištisos komunikacijos, modernūs įrenginiai. Bet jums jų niekada neparodys”.

Continue reading „“Jūs iki šiol nežinote svarbiausios KGB paslapties”“

KGB_dokumenty

Aktorius Donatas Banionis išgarsėjo ne tik V.Žalakevičiaus filme “Niekas nenorėjo mirti”. Ne mažiau, o gal net daugiau nei Lietuvoje jis buvo populiarus “plačiojoje tėvynėje”. Net antrasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas juo žavėjosi, ypač vaidmeniu filme “Ne sezono metas”. Jeigu ne jo sukurtas Gordonas Lonsdeilas, gal  vienas įtakingiausių Rusijos žmonių jaunysėje nebūtų pasirinkęs profesijos, kurios pakeisti negalima (“Buvusių kagėbistų nebūna”).

Ką ten V.Putinas! Pats Leonidas Iljičius Brežnevas, pasak anekdoto, norėjo būti panašus į Gordoną Lonsdeilą – Donatą Banionį. Kartą gensekas sumanė pasivaikščioti Maskvos gatvėmis pakeitęs išvaizdą. Norėjo iš arčiau pamatyti, kaip žmonės gyvena. Vaikštinėja, niekas nepažįsta, pagarbos nerodo. Net apmaudu. Pagaliau du vyrai atkreipė į jį dėmesį: žiūri ir ginčijasi. “Atleiskite, jūsų veidas mums ne kartą matytas, bet niekaip negalime prisiminti pavardės”, – priėjęs vienas ir klausia Leonido Iljičiaus. Šis pasistengia nešvepluoti, kad neišeitų “sosiski sranije” (šūdiškos dešrelės) vietoj “socialističeskoje sorevnovanije” (socialistinis lenktyniavimas), ir prisistato. Žmogus nusivylęs atsakymu linguoja galva ir grįžta prie bičiulio: “O tu – Banionis, Banionis!” 

Continue reading „“Tavo snukis visada toks bukas”?“