Kai kuriais apskaičiavimais, Raudonojoje aikštėje Maskvoje dėl turistų rungiasi net penki Leninai. Vienas jų pamąsto apie emigraciją į JAV. Dar yra Putinas, Brežnevas ir Stalinas. Buvo ir Karlas Marksas, bet mirė. Už nuotrauką antrininkai ima 3 dolerius.
“The Los Angeles Times” korespondentas stebėjo dirbant žinomų personų antrininkus, kurie verčiasi Rusijos sostinės centre fotografuodamiesi su turistais.
Populiariausias yra „Leninas“ (Sergejus Solovjovas). Jis priverstas slėptis nuo policijos, nes jam gresia bauda už prekybinę veiklą be leidimo. Beje, jis pats tvirtina, kad leidimą turi, o „tai tapo nusikaltimu tik todėl, kad aš neduodu policininkams kyšių“.
Be jo Raudonojoje aikštėje dirba dar keletas pasaulio proletariato vado antrininkų. Vienas kitą jie vadina „aukštasis Leninas“, „girtas Leninas“ ir taip toliau. Pastaruosius ketverius metus Solovjovas dirba su partneriu – išeiviu iš VRM Viktoru Čerkasovu, kurio amplua – paskutinis Rusijos caras Nikolajus II. Jo kaimynystėje – „Brežnevas“. Tas „ir į Brežnevą gi nepanašus, atmetus antakius. Be to, jis gi iš Kazachstano“, – pasakojo žurnalistui „šaulys“, stovėjęs prie įėjimo į Istorijos muziejų.
Tarybiniais laikais Lenino antrininko parinkimas buvo „svarus valstybinės politikos klausimas“ ir buvo Sąjunginio meno reikalų komiteto žinioje. Žlugus SSSR, dingo ir visi apribojimai. Kai kuriais duomenimis, pirmą kartą Lenino antrininkas Raudonojoje aikštėje pasirodė 1996 metais – tai buvo „storas Leninas“. „Pasirodo, nepaprastomis šiuolaikinio rusiško kapitalizmo sąlygomis būti fiziškai panašiam į žmogų, pasišventusį sunaikinti kapitalizmą Rusijoje, gali būti gana naudinga“, – rašo autorius.
Šiokiadieniais Sergejus Solovjovas dirba mechaniku ir vairuoja ford-fokusą. Maždaug prieš 10 metų jis nuėjo į dilerių centrą, kur tuo metu dirbo, apsirengęs kaip Leninas, ir „sukėlė furorą“.
O „proveržis“ jam buvo 2004 metais, kai jį pasamdė dalyvauti komunistų partijos organizuotose iškilmėse Lenino gimtadienio proga. Solovjovas suprato, kad per keletą valandų gali uždirbti tiek pat, kiek per savaitę pagrindiniame darbe. Nemažiau jį apstulbino ir tai, kaip nuoširdžiai jis buvo sutiktas: „Prie manęs prieidavo žmonės… man dėkojo, klausinėjo mano nuomonės apie įvykius šalyje“.
Bet būti „Leninu šiandien“ ne taip jau paprasta, pasakojo Solovjovas gurkšnodamas degtinę su krevetėmis tvankioje užeigoje Maskvos pietryčiuose. „Mes pavydime vienas kitam, mus jaudina, kiek kiti uždirba. O storasis Leninas – tasai pradėjo galvoti, kad jis iš tikrųjų Leninas“.
Sekdamas savojo alter-ego raginimu „eiti kitu keliu“, Solovjovas nutarė liautis duoti kyšius policininkams. Kadangi jam moka tik už išvaizdą, prekybinės veiklos jis, pagal Rusijos įstatymus, nevykdo, o leidimą dirbti jis turi, samprotauja antrininkas. Ir vis dėlto jį su „Nikolajum II“ vis paima į „Kitai-gorod“ Vidaus reikalų skyrių. Policininkams reikia vykdyti sulaikymų planą, be to, juk jie prievartauja pinigus, paaiškino Solovjovas: „Mūsų šalyje niekas nesikeičia. Keičiasi tik metodai, prievartavimo metodai“. Gruodžio protesto akcijų prieš rinkimų klastojimą veiksmingumu jis netiki.
Ištuštinęs paskutinę stiklinę degtinės, Solovjovas papasakojo, kad jie su „Nikolajum II“ svarsto galimybę gauti politinį prieglobstį JAV – bet kol kas neaišku, kokiu pagrindu. „Gal atėjo metas Leninui išvažiuoti iš Rusijos, – pasakė atsisveikindamas. – Nes aš niekad nesiliausiu būti Leninu. Toks ir mirsiu“.
Parengta pagal “The Los Angeles Times” publikacijas.
2012.01.17
