Mano šalis serga


Print

Rusų rašytojai Liudmilai Ulickajai buvo įteikta Austrijos valstybinė Europos literatūros premija. Pasakojimą apie tą ceremoniją laikraštyje Der Spiegel rašytoja sujungia su apmąstymais apie esamą padėtį Rusijoje ir pasaulyje.   

„Iškilmės prasideda Austrijos himnu, – rašo Ulickaja. – Visi žiūrovai atsistoja, aš irgi. Gera jums, austrai, manau šiek tiek pavydėdama. Jūsų himno tekstą 1947 metais parašė niekuo nesuterštos reputacijos poetė Paula fon Preradovič. O mes Rusijos himno jau seniai gėdijamės. Pirmąjį teksto variantą pagal Aleksandro Aleksandrovo muziką 1943 metais parašė rūmų poetas Sergejus Michalkovas. Jame buvo galingos eilutės: „Mus Stalinas liaudžiai tarnaut išaugino, / Ir darbui, ir žygiams jis įkvėpė mus!“

Nuvainikavus Staliną, himnas būdavo atliekamas be žodžių… 1977 metais Michalkovas tekstą pataisė, nuo to laiko himne buvo šlovinama „Partija“. Paskui atėjo naujas šimtmetis, ir 2000 metais buvo patvirtintas naujas pataisytas tekstas: vis tas pats Michalkovas, profesionalas iki panagių, „Partiją“ pakeitė „Dievu“, kaip dabar priimta vėl puolusioje į stačiatikybę mūsų šalyje. Ir teksto autorius, ir kompozitorius dabar jau „ilsisi ramybėje“, tad sunku pasakyti, kam teks redaguoti himną kitą kartą. Mūsų šalis išdarinėja tokius zigzagus ir spirales, kad naujoje versijoje, ko gero, vėl grįš prie Stalino“.

„Aš gyvenu Rusijoje. Aš žydų kilmės rusų rašytoja, išauklėta krikščioniškos kultūros. Dabar mano šalis kariauja su kultūra, humanizmo vertybėmis, asmenybės laisve ir žmogaus teisių idėja… Mano šalis serga agresyviu nemokšiškumu, nacionalizmu ir imperine didybės manija. Man gėda dėl mūsų nemokšiško ir agresyvaus parlamento, dėl mano agresyvios ir nekompetentingos vyriausybės, dėl vadovaujančių politikų – smurto ir išdavysčių šalininkų, kurie stiepiasi į supermenus. Man gėda dėl visų mūsų, dėl mūsų liaudies, kuri prarado moralinius orientyrus“, – tęsia rašytoja.

„Aš neužsiimu aktyvia politine veikla, bet kai manęs klausia, aš sakau, ką galvoju. Už tai mane įrašė į „penktąją koloną“ ir kaltina neapykanta savo šaliai. Teisintis, mano nuomone, ir neverta, ir kvaila. Aš jokios neapykantos nejaučiu, tik gėdą ir bejėgiškumą. Šiandien Rusija vykdo savižudišką ir pavojingą politiką, kuri kelia grėsmę pirmiausia pačiai Rusijai, bet visiškai gali nuvesti ir iki trečiojo pasaulinio karo. Tas karas, iš esmės, jau prasidėjo. Lokaliniai karai Čečėnijoje, Gruzijoje ir dabar Ukrainoje – tai prologas. Epilogo, ko gero, jau nebus kam parašyti“.

„Civilizacija atsidūrė aklavietėje, – mano Ulickaja. – Mokslui, švietimui, pažinimui ir menui nepavyko sutramdyti žmogui iš prigimties būdingos agresijos. Anksčiau atrodė, kad kultūra gali įveikti tą veržimąsi į susinaikinimą, bet, bijau, kad žmonijai nebelieka laiko. Civilizacija su savo techniniais laimėjimais, nors ir labai apmaudu, tik privedė prie to, kad mes turime galimybę per patį trumpiausią laiką vieni kitus sunaikinti… Mintis apie pragarišką blogio kilmę nunyko, žmogus kuria blogį savarankiškai ir čia pranoksta patį nelabąjį“.

„Mano šalis kasdien priartina pasaulį prie naujo karo… Sudie, Europa, bijau, mes niekada nebūsime Europos tautų šeimos dalis. Mūsų didi kultūra, mūsų Tolstojus ir Čechovas, Čaikovskis ir Šostakovičius, mūsų dailininkai, aktoriai, filosofai ir mokslininkai šiandien taip pat nepajėgūs pasipriešinti valdžią įgijusių bepročių politikai, kaip anksčiau jie negalėjo nieko padaryti su religinių fanatikų ir komunistinių idėjų politika. Tris šimtus metų mes sėmėmės gyvybės jėgų iš vienų ir tų pačių šaltinių… ir niekada nepraradom vilties. Šiandien mes, rusų kultūros veikėjai, ta maža jų dalis, kuriai priklausau ir aš, galim pasakyti tik viena: sudie, Europa!“

Nuotarukoje: Rusijos rašytoja Liudmila Ulickaja.

Šaltinis: Der Spiegel

2014.09.01; 10:28


Prisijunkite prie diskusijos